Civilinės bylos Nr. e2-304-196/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01264-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti, civilinėje byloje Nr. e2-2929-230/2017 pagal akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei SIA „VOKA, trečiasis asmuo Užugirių žemės ūkio bendrovė, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Latvijos Respublikoje registruotos įmonės SIA „VOKA 56 199,60 Eur žalos atlyginimą, 4 850,10 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį, atstovavimo ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti; išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę kreiptis su ieškiniu į kompetentingą Latvijos Respublikos teismą.
3. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškinyje reikalavimus reiškia atsakovei, kuri yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė SIA „VOKA“. Teismas pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos narės, todėl taikė Europos Parlamento ir Tarybos (ES) Reglamento Nr. 1215/2012 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamento Nr. 1215/2012) nuostatas.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurį grindžia aplinkybėmis, jog 2015 m. spalio 23 d. trečiajam asmeniui Užugirių žemės ūkio bendrovei priklausančioje konvejerinėje nepertraukiamo veikimo džiovykloje kilo gaisras. Gaisro metu džiovykla buvo sugadinta. Užugirių žemės ūkio bendrovei pagal 2015 m. birželio 5 d. sutartį džiovyklą pardavė, ją pristatė ir įrengė Latvijoje registruota įmonė SIA „VOKA“. Džiovykla buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ verslo turto draudimu. Džiovykla buvo draudžiama UAB Medicinos banko naudai. Žalai atlyginti ieškovė 2016 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą išmokėti 56 199,60 Eur. Draudimo išmoka UAB Medicinos bankui buvo išmokėta 2016 m. vasario 12 d. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (draudimo bendrovė) reiškia reikalavimą atsakovei (už žalą atsakingam asmeniui) dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), o ne dėl žalos, padarytos asmens turtui dėl netinkamo prievolės pagal sutartį vykdymo (netinkamo džiovyklos įrengimo), atlyginimo, t. y. ieškovės reikalavimas atsakovei kyla ne 2015 m. birželio 5 d. sutarties pagrindu (ne iš sutartinių santykių). Teismas pabrėžė, jog ieškovės ir atsakovės apskirtai nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte numatytomis alternatyvaus teismingumo taisyklėmis nesivadovavo, o išaiškino, kad ieškovė, kaip draudimo bendrovė, ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo regreso teise turi teisę pareikšti pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisykles (Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalis), t. y. pagal atsakovės buveinės vietą. Teismas akcentavo, kad tokios praktikos laikomasi ir nagrinėjant ginčus, kilusius tarp subjektų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra Lietuvos Respublikoje, taikant CPK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. birželio 30 d. konsultacija Nr. A3-86. Teismų praktika. 2003, Nr. 19).
5. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl jį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas ieškovei išaiškino, kad ji turi teisę kreiptis su ieškiniu į kompetentingą Latvijos Respublikos teismą.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Atskiruoju skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad ieškovės ieškinys nelaikytinas ieškiniu dėl žalos, padarytos asmens turtui dėl netinkamo prievolės pagal sutartį vykdymo (netinkamo džiovyklos įrengimo), atlyginimo. Šie teismo teiginiai prieštarauja CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, o taip pat prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.
2. CK 6.1015 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad draudikas (AB „Lietuvos draudimas“) turi teisę pareikšti ieškinį atsakovei tuo pačiu pagrindu, kokiu būtų turėjęs teisę atsakovei pareikšti ieškinį draudėjas (Užugirių žemės ūkio bendrovė), jeigu draudimo išmoka nebūtų išmokėta.
3. 2015 m. spalio 23 d. trečiajam asmeniui Užugirių žemės ūkio bendrovei priklausančioje konvejerinėje nepertraukiamo veikimo džiovykloje ALVAN BLANCH CD19400DP, esančioje adresu Kaštonų g. 6, Prodobolės k, Liudvinavo sen., Marijampolės sav., kilo gaisras. Užugirių žemės ūkio bendrovei pagal 2015 m. birželio 5 d. sutartį Nr. V/2015/30 džiovyklą pardavė, ją pristatė ir įrengė atsakovė Latvijoje registruota įmonė SIA „VOKA“. Pažymėtina, kad šios sutarties 6.2. p. numato, kad visi ginčai dėl bet kokių teisinių santykių turi būti išspręsti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Ieškovė ieškinį grindžia teiginiu, kad atsakovė netinkamai įvykdė 2015 m. birželio 5 d. sutartyje V/2015/30 numatytą pareigą sumontuoti džiovyklą ir dėl šios sutartinės pareigos netinkamo įvykdymo kilo gaisras. Ieškovė, 2016 m. vasario 10 d. išmokėjusi 56 199,60 Eur draudimo išmoką, pagal CK 6.1015 straipsnį įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Remiantis CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, atsakingos už sutarties pažeidimu padarytą žalą atsakovės atsakomybės pagrindas ieškovei – sutartinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvas, jog ieškovės ir atsakovės nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, nepaneigia fakto, jog perėmusios reikalavimo teisę ieškovės ieškinys yra dėl žalos, atsiradusios atsakovei netinkamai įvykdžius prievolę pagal sutartį (netinkamai įrengus džiovyklą), atlyginimo.
4. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnis suteikia teisę ieškovui pareikšti ieškinį iš sutarties kylančioje prievolės įvykdymo vietos teisme. Pagal 2015 m. birželio 5 d. sutartį Nr. V/2015/30 atsakovė pristatė ir sumontavo džiovyklą Marijampolės rajono savivaldybėje, Užugirių kaime. Ši vieta yra sutarties įvykdymo vieta, todėl pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio nuostatas byla yra teisminga kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui.
5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. birželio 30 d. konsultacija Nr. A3-86. Ši konsultacija buvo paskelbta iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, ji neturi jokio ryšio nei su Reglamento Nr. 1215/2012 taikymu, nei su vėlesne kasacinio teismo praktika.
6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teigdamas, jog ieškovės reikalavimas kyla ne sutarties pagrindu, nurodė, kad ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei (už žalą atsakingam asmeniui) dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis). Netgi darant prielaidą, kad pastarasis teismo teiginys yra teisiškai pagrįstas, byla Lietuvos Respublikos kompetentingam teismui būtų teisminga pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą, suteikiantį teisę ieškovui paduoti ieškinį bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismui. Žalos atsiradimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl netgi pagal skundžiamoje nutartyje pateiktą teisinių santykių kvalifikaciją, nebuvo teisinio pagrindo ieškinį atsisakyti priimti.
7. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad tarp bylos ir Lietuvos Respublikos yra žymiai glaudesnis ryšys: ieškovė ir trečiasis asmuo yra Lietuvos Respublikoje veikiantys subjektai; atsakovė ir trečiasis asmuo sutartimi yra susitarę, jog visi ginčai dėl bet kokių teisinių santykių turi būti išspręsti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; atsakovė sumontavo džiovyklą Lietuvos Respublikoje; gaisras kilo ir žala atsirado Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje yra visi bylos įrodymai. Tuo tarpu tarp bylos ir Latvijos Respublikos jokio ryšio, išskyrus tai, kad atsakovė yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė, nėra. Bylos nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme neabejotinai būtų operatyvesnis, ekonomiškesnis bei efektyvesnis ir visiškai atitiktų Reglamento Nr. 1215/2012 Preambulės (16) pastraipos nuostatą – padėtų tinkamai vykdyti teisingumą.

Teisėjas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tarptautinio teismingumo

7. Nagrinėjamu atveju apeliantė AB „Lietuvas draudimas“ (draudikas) išmokėjo draudimo išmoką UAB Medicinos bankui (naudos gavėjai) dėl turto sugadinimo kilus gaisrui, todėl, jos teigimu, ji perėmė teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalos kilimą asmens. Šiuo asmeniu apeliantė nurodė esant atsakovę Latvijos Respublikos įmonę SIA „VOKA“, kuri sutarties pagrindu džiovyklą (sugadintas turtas) pardavė trečiajam asmeniui Užugirių žemės ūkio bendrovei (draudėjai), ją pristatė ir įrengė. Apeliantės teigimu, gaisro kilimo priežastis – džiovyklos technologinės įrangos netinkamas įrengimas.
8. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys reiškiamas atsakovei, kuri yra Latvijos Respublikos įmonė, atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, nurodydamas, kad ieškovės ieškinys teismingas kompetentingam Latvijos Respublikos teismui.
9. Iš bylos duomenų nustatyta, jog žalą sukėlęs įvykis – gaisras – įvyko Lietuvoje, tačiau dėl jo kilimo ieškovė atsakinga laiko Latvijos Respublikos įmonę. Taigi matyti, kad ginčo santykis turi tarptautinį (užsienio) elementą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia sprendė jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams klausimą (CPK 782 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, padarė nepagrįstą išvadą, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
10. Nagrinėjamu atveju atsakovė yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė, todėl teismingumui nustatyti turėtų taikomas Europos Parlamento ir Tarybos (ES) Reglamentas Nr. 1215/2012 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012).
11. Reglamento Nr. 1215/2012 Preambulės (16) pastraipoje nurodoma, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. 
12. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnis suteikia teisę ieškovui pareikšti ieškinį iš sutarties kylančioje byloje prievolės įvykdymo vietos teisme. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktas suteikia teisę ieškovui paduoti ieškinį bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismui.
13. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškinys grindžiamas tuo, kad 2015 m. spalio 23 d. trečiajam asmeniui Užugirių žemės ūkio bendrovei priklausančioje konvejerinėje nepertraukiamo veikimo džiovykloje ALVAN BLANCH CD19400DP, esančioje adresu Kaštonų g. 6, Prodobolės k, Liudvinavo sen., Marijampolės sav., kilo gaisras. Užugirių žemės ūkio bendrovei pagal 2015 m. birželio 5 d. sutartį Nr. V/2015/30 džiovyklą pardavė, ją pristatė ir įrengė atsakovė Latvijoje registruota įmonė SIA “VOKA”. Džiovykla pristatyta Marijampolės rajono savivaldybėje, Užugirių kaime. Taigi ši vieta yra prievolės įvykdymo vieta. Ieškovė ieškinį grindžia teiginiu, kad atsakovė netinkamai įvykdė 2015 m. birželio 5 d. sutartyje V/2015/30 numatytą pareigą sumontuoti džiovyklą ir dėl šios sutartinės pareigos netinkamo įvykdymo kilo gaisras. Ieškovė, 2016 m. vasario 10 d. išmokėjusi 56199,60 Eur draudimo išmoką, vadovaudamasi CK 6.1015 straipsnį, pareiškė ieškinį dėl išmokėtos sumos priteisimo, iš jos nuomone, atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvas, jog ieškovės ir atsakovės nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, nepaneigia fakto, jog perėmusios reikalavimo teisę ieškovės ieškinys yra dėl žalos, atsiradusios atsakovei netinkamai įvykdžius prievolę pagal sutartį (netinkamai įrengus džiovyklą), atlyginimo.
14. Byloje nustatyta, įvykis, kurio metu apdraustas turtas buvo sugadintas, kilo Lietuvoje, šį turtą apdraudusi įmonė taip pat registruota Lietuvoje (draudikė), jį apdraudė Lietuvoje registruota įmonė (draudėja), žala išmokėta taip pat Lietuvoje registruotai įmonei (naudos gavėja), tačiau žalą draudikė atlyginti pareikalavo iš Latvijos įmonės, kurią ieškovė laiko atsakinga už žalos kilimą. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Šios nuostatos lemia, kad Lietuvos įmonė, atlyginusi Latvijos įmonės Lietuvos įmonei padarytą žalą, perėmė Lietuvos įmonės, kaip žalos atlyginimo prievolės kreditorės, teises prieš Latvijos įmonę, t. y. įvyko subrogacija. Spręsdamas klausimą dėl teismingumo taisyklių parinkimo, įvykus subrogacijai deliktinėje prievolėje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išaiškinęs, kad subrogacijos atveju deliktinė prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia viena jos šalis, todėl subrogacijos būdu perimto deliktinio reikalavimo, tiek, kiek tai susiję su lex loci delicti commissi taisykle (vietos, kurioje atsirado ieškinio dėl kompensacijos pareiškimo aplinkybės, teisė), teismingumas taip pat nepakinta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2014). Tai reiškia, kad draudikas (AB „Lietuvos draudimas“) turi teisę pareikšti ieškinį atsakovei tuo pačiu pagrindu, kokiu būtų turėjęs teisę atsakovei pareikšti ieškinį draudėjas (Užugirių žemės ūkio bendrovė). Atsižvelgiant į tai, kad žala kilo Lietuvoje bei į tai, kad draudėjos ir Latvijoje registruotos įmonės sudarytos sutarties dėl džiovyklos įrengimo prievolės įvykdymo vieta yra taip pat Lietuvoje, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Reglamento Nr. 1215/2012 Preambulės (16) pastraipos nuostatomis, turėjo atsižvelgti į tai, kad tarp bylos ir Lietuvos Respublikos yra žymiai glaudesnis nei bylos ir Latvijos Respublikos ryšys. Ieškovė ir trečiasis asmuo yra Lietuvos Respublikoje veikiantys subjektai; atsakovė ir trečiasis asmuo sutartimi yra susitarę, jog visi ginčai dėl bet kokių teisinių santykių turi būti išspręsti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; atsakovė sumontavo džiovyklą Lietuvos Respublikoje; gaisras kilo ir žala atsirado Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje yra visi bylos įrodymai. Savo ruožtu tarp bylos ir Latvijos Respublikos ryšio, išskyrus tai, kad atsakovė yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė, nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad bylos nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme būtų operatyvesnis, ekonomiškesnis bei efektyvesnis ir atitiktų Reglamento Nr. 1215/2012 Preambulės (16) pastraipos nuostatą – padėti tinkamai vykdyti teisingumą.
16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. birželio 30 d. konsultacija Nr. A3-86. Ši konsultacija buvo paskelbta iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, todėl joje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs bylose, susijusiose su bylų, kurių šalys yra Europos Sąjungos valstybės narės, teismingumu.
17. Apibendrinant, tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė tarptautinį bylos teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas, netinkamai taikė subrogacijos institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, perduodant ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas                                                                                                                                     Konstantinas Gurinas