Civilinė byla Nr. 2A-1119-196/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01051-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.5.2.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Piškinaitės, Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4536-656/2015 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. N. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pažeidus ieškovo konstitucinę teisę į teisingą teismą, ir priteisti iš atsakovo 370 240 Lt turtinei bei 370 000 Lt neturinei žalai atlyginti.  Ieškovas nurodė, kad 2014 m. vasario 24 d. nutartimi Nr. TS-200-536/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas ieškovo skundą dėl Vilniaus PN lygtinio paleidimo komisijos atsisakymo tenkinti ieškovo prašymą dėl lygtinio paleidimo, pateikė klaidingą teisės aiškinimą, esą bendrasis teisės principas lex retro non agit ieškovo atžvilgiu negalioja ir ieškovui turi būti taikomos naujos redakcijos BVK 158 str. nuostatos, sunkinančios ieškovo teisinę padėtį. 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi Nr. 1S-327-166-2014 Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties Nr. TS-200-536/2014, pateikė teisės aiškinimą, kad vadovaujantis bendruoju teisės principu lex retro non agit, ieškovo atžvilgiu negali būti taikomos naujos redakcijos BVK 158 str. nuostatos, nes jos sunkina ieškovo teisinę padėtį. Šia nutartimi skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. TS-200-536/2014 pateiktas teisės aiškinimas pripažintas klaidingu, tačiau paliktas galioti. Klaidingas teisės aiškinimo precedentas negalėjo būti paliktas galioti. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartį priėmė neteisėtos sudėties. Kolegijoje, nagrinėjusioje ieškovo skundą, dalyvavo teisėja Virginija Švedienė, kuri yra priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, pagal kurį šiuo metu ieškovas atlieka bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėja privalėjo nusišalinti. Dėl šių aplinkybių, buvo pažeista ieškovo konstitucinė teisė į teisingą teismą. Būtent dėl neteisėtos teismo sudėties, Vilniaus apygardos teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo, t.y. panaikinti nutartį, kurioje pateiktą teisės aiškinimą pripažino klaidingu. Ieškovas nurodė, kad absoliučiai neteisėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas privalėjo būti naikinamas, o ne taisomas. Nurodė, kad dėl teismo veiksmų jis yra pažemintas kaip žmogus, nes jo atžvilgiu priimant sprendimus buvo grubiai pažeidinėjami įstatymai, o sprendimai, pripažinti klaidingais, paliekami galioti. Tokią situaciją ieškovas vertina kaip diskriminaciją, nes bet kokiu kitu atveju, klaidingu pripažintas teisės aiškinimo precedentas būtų panaikintas, o ieškovo atžvilgiu toks sprendimas buvo paliktas galioti. Taigi sąmoningai buvo sugriautas ieškovo pasitikėjimas valstybe ir teisine sistema. Teigia, kad neteisėtais sprendimais ir teisių pažeidimais ieškovui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Turtinės žalos minimalų dydį apibrėžia BK 65 str. - viena laisvės atėmimo diena negali būti vertinama mažesne kaip 2 MGL, t.y. 260 Lt. suma. Ši žala turi būti skaičiuojama nuo ginčijamų sprendimų įsigaliojimo datos, t.y. 2014 m. balandžio 1 d., už visą likusį ieškovo laisvės atėmimo laikotarpį, t.y. iki 2018 m. vasario 22 d. Tokiu būdu ieškovas paskaičiavo, kad jam padaryta minimali turtinė žala yra 370 240 Lt. Savo patirtą neturtinę žalą ieškovas įvertino 370 000 Lt suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą siedamas su neteisėtos sudėties kolegija ir Vilniaus apygardos teismo, nagrinėjusio ieškovo skundą, pareiga naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties teisėtumą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste teismas negali peržiūrėti minėtos nutarties, pasisakyti ir spręsti dėl teismo kitoje byloje priimtų sprendimų, argumentų ir motyvų (BPK 346 str. 1 d.). Be to, ieškovas prašo atlyginti žalą dėl teismo veiksmų, kurie yra teisėti, nėra nuginčyti, kas suponuoja išvadą apie ieškovo ieškinio nepagrįstumą. Pasisakydamas dėl ieškovo argumento apie teisėjos V. Švedienės dalyvavimą procese apeliacine tvarka peržiūrint Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, teismas pažymėjo, kad BPK 58 straipsnio 2 dalis numato nušalinimo pagrindus ir atvejus, kuomet teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, tačiau nagrinėjamu atveju šios normos taikymo būtinumas nenustatytas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu byloje teismas nenustatė neteisėtų veiksmų: Vilniaus apygardos teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų nagrinėjant ieškovo skundą dėl 2014 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties. Teismas pripažino, kad ieškovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir teisiškai nereikšmingi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų teisėjo (teismo) veiksmų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo reikalavimą dėl žalos priteisimo pagrįstu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas M. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą panaikinti, bylą nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, jog nutartis, iš kurios kildinama ieškovo žala, yra įsiteisėjusi ir galiojanti, todėl jis negali peržiūrėti minėtos nutarties, pasisakyti ir spręsti dėl kitoje byloje teismo priimtų sprendimų, argumentų, motyvų, paneigia CK 6.272 straipsnio nuostatas.
2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo negu padaryti baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, Nr. 3K-3-219/2010). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti apeliacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje veiksmų teisėtumą. Be to, ši kasacinio teismo praktika pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, tačiau jis sąmoningai šią aukštesnės instancijos teismo praktiką ignoravo, taip pažeisdamas Teismų įstatymo 33 straipsnį.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl neteisėtos teismo sudėties, t. y. dėl teisėjos V. Švedienės dalyvavimo procese peržiūrint Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį. Teisėja V. Švedienė ieškovo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl procese dėl lygtinio paleidimo, teisėja privalėjo nusišalinti.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas prašo atlyginti žalą, kurią patyrė dėl galutinio ir įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, tačiau galimybė atlyginti žalą, padarytą galutiniu instancijos teismo sprendimu, galima tik tokiu atveju, jei pažeidimas yra rimtas ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir nukentėjusiųjų asmenų patirtos žalos. Apeliantas neginčija paties baudžiamosios bylos rezultato, t.y. teismo atsisakymo taikyti lygtinį paleidimą, jis nesutinka tik su skirtingais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvais, kurių pagrindu buvo priimtos atitinkamos nutartys. Teismas, išnagrinėjęs bylą, teisingai nustatė, kad jokių akivaizdžių pažeidimų teismai, nagrinėję bylą dėl lygtinio paleidimo nepadarė, todėl nėra vienos iš privalomų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
2. Teisėjo nušalinimo pagrindai yra reglamentuoti BPK 58 straipsnyje, kuriame nėra įtvirtintas draudimas baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui nagrinėti kitas bylas pagal to paties asmens skundus. Jokių kitų argumentų, patvirtinančių, kad V. Švedienė buvo asmeniškai suinteresuota atitinkamo procesinio sprendimo, nepalankaus ieškovui, priėmimu, nėra pateikta. Taigi ieškovo argumentas dėl teisėjos šališkumo yra deklaratyvus, nesudarantis pagrindo panaikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
3. Ieškovas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų kaip privalomos deliktinės atsakomybės sąlygos, bet ir turtinės bei neturtinės žalos fakto. Taigi ieškinys bet kuriuo atveju atmestinas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nenaikintinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliantas (ieškovas), ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose, nepagrįstai atmetė ieškinio argumentus dėl neteisėtos teismo sudėties, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už teismo veiksmus sąlygų

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-412-690/2015; kt.). Kadangi neteisėti veiksmai – viena iš prievolės atlyginti žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atsiradimo būtinųjų sąlygų, tai svarbu nustatyti, kokie veiksmai pripažintini neteisėtais ir kokie yra neteisėtumo konstatavimo kriterijai.

Kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) – procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. O iš jų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė – civilinės teisės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; kt.).

Taigi esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus yra reikšminga tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Dėl to teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji baudžiamajame procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003;2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; kt.). Tačiau šis išaiškinimas nereiškia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, privalo prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji baudžiamajame procese.

Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali vertinti įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentų ir motyvų dėl lygtinio paleidimo, tačiau sprendė dėl baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sudėtį, teisėtumo. Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno ieškinio argumento, tačiau pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Nagrinėjamu atveju teismas įvertino bylos aplinkybes, nurodė, kodėl, jo vertinimu, ieškinys atmestinas, todėl konstatuoti, kad teismo sprendime teismas nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų ar kad teismas nepasisakė dėl esminių ieškinio argumentų, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sąmoningai ignoravo kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad teismas gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji baudžiamajame procese. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, nustatė kad nėra pagrindo teismo veiksmus baudžiamojoje byloje vertinti kaip neteisėtus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-183/2006, Nr. 3K-3-219/2010, laikytini nepagrįstais. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo, kuris sprendė M. N. bylą dėl lygtinio paleidimo, sudėties teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas (teisėja Virginija Švedienė) 2011 m. gegužės 12 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011, kuriuo M. N. pripažino kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 264 straipsnio 2 dalį (b. l. 25-29). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 42-357/1 ir įpareigojo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisiją svarstyti M. N. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos (b. l. 10-11). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi, išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos 2014 m. sausio 13 d. nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta lygtinai paleisti jį iš pataisos įstaigos, panaikinimo, nutarė skundą atmesti (b. l. 8). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-166/2014, nuteistojo M. N. skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį (b. l. 6-7). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Švedienės, Rositos Patackienės ir Stasio Punio, minėtoje nutartyje sutiko su apylinkės teismo sprendimu atmesti nuteistojo skundą ir netaikyti jam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, tačiau kolegija nesutiko su skundžiamos nutarties motyvais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė tokias išvadas (b. l. 6). 

Apeliantas skunde teigia, jog bylą dėl jo lygtinio paleidimo išnagrinėjo neteisėtos sudėties apeliacinės instancijos teismas, todėl turi teisę į žalos atlyginimą. Vienas iš teisėjų kolegijos narių – teisėja Virginija Švedienė, negalėjo dalyvauti jo bylos dėl lygtinio paleidimo nagrinėjime, nes ji nagrinėjo jo baudžiamąją bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl turėjo išankstinę poziciją jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas teisės į nešališką teismą pažeidimu ir iš šios teisės kildinama apelianto žala, pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas byloje Hauschildt v. Danija, pareiškimo Nr. 154). Objektyvus nešališkumas apima garantijų, pašalinančių bet kokias protingas abejones teisėjo nešališkumu, buvimą. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog turi būti nustatyti faktai, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01).

Aiškinant Baudžiamojo proceso kodekso 58 ir 59 straipsnių nuostatas ir sprendžiant dėl atvejų, kai teisėjas negali vykdyti teisingumo funkcijos byloje ir privalo nusišalinti, pabrėžtina, kad: 1) teisėjas gali būti tik vienos rūšies proceso subjektas byloje ir vienintelėje instancijoje, kai priimamas galutinis procesinis sprendimas, tačiau pakartotinai nesprendžia tos pačios bylos toje pačioje instancijoje, ją grąžinus po peržiūrėjimo apeliacine ar (ir) kasacine tvarka, taip pat nedalyvauja byloje kaip teisėjas, priimantis kitus procesinius sprendimus, jei sprendė klausimus, susijusius su kardomojo kalinimo, jo pratęsimo klausimo sprendimu, procesinių prievartos priemonių sankcionavimu, proceso dalyvių skundais toje byloje; 2) jis negali būti šeimos narys ar giminystės ryšiais susijęs su bet kuriuo iš proceso dalyvių; 3) nei jis, nei jo šeimos nariai ar giminaičiai neturi būti asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi. BPK 58 straipsnio 1 dalyje nurodytas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negalėtų būti laikomas nešališku ir privalėtų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai.

Nagrinėjamu atveju BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, 2 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių bylą dėl lygtinio paleidimo apeliacinės instancijos teisme nagrinėję teisėjai negalėjo dalyvauti, nenustatyta. Tuo tarpu tai, jog apeliacinės instancijos teismo vienas iš trijų teisėjų nagrinėjo kitą M. N. bylą, taip pat nėra ta aplinkybė, dėl kurios šis teisėjas objektyvia ar subjektyvia prasme turėtų būti laikomas šališku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad nėra jokių duomenų, kurie rodytų bent vieno iš šių reikalavimų pažeidimą, o tuo pačiu ir apeliacinės instancijos teismo, sprendusio bylą dėl M. N. lygtinio paleidimo, šališkumą.

Dėl to nėra jokio pagrindo vien tik remiantis apelianto subjektyviais teiginiais konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas (teisėja) baudžiamojoje byloje atliko kokius nors neteisėtus veiksmus apskritai (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Konstatavus, jog apeliantas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-166/2014, vien jau dėl to nebūtų pagrindo pripažinti apelianto reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrįstu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apskritai žalą gali sukelti ne pats teisėjo nenusišalinimo, gal būt net ir esant abejonių dėl teisėjo šališkumo, faktas ar netgi šališkumas, o šališkumo sąlygotas neteisingas sprendimas. Todėl apeliantas savo reikalavimui pagrįsti turėtų įrodyti tai, kad toje byloje teisėja buvo šališka; toje byloje buvo priimtas neteisingas sprendimas; yra pakankamas pagrindas manyti, kad toks sprendimas sąlygotas šališkumo; būtent dėl tokio sprendimo atsirado atitinkamo dydžio žala (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo tarpu nėra pagrindo manyti, kad byloje dėl lygtinio paleidimo procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas. Apelianto ieškinyje nurodyti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje dėl lygtinio paleidimo negalėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, nepanaikindamas pačios nutarties, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti teisės taikymo ar aiškinimo klaidą nepanaikindamas pirmosios instancijos teismo nutarties, jei ši klaida nepakeičia procesinio rezultato (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2012). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje dėl M. N. lygtinio paleidimo pirmosios instancijos teismo nutarties rezultatą – atmesti nuteistojo skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 42-1075 (1) – paliko nepakeistą. Be to, apeliantas nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai nepagrįsti ar neteisingi, taip pat nekvestionuoja paties procesinio rezultato teisingumo ir teisėtumo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nepagrindžia, jog 370 240 Lt turtinė žala ir 370 000 Lt neturtinė žala iš tikrųjų atsirado, t. y. apeliantas ne tik neįrodo, bet ir nenurodo argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-166/2014 apeliantui turėjo būti priimtas palankus sprendimas, o ieškinio pagrindu nurodomi, anot apelianto, neteisėti teismo (teisėjos) veiksmai lėmė nepalankaus sprendimo toje byloje priėmimą.

Apibendrinant pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė teismo (teisėjos) neteisėtų veiksmų, kurie būtų sukėlę jam žalą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                 Konstantinas Gurinas

                                                                                 Nijolė Piškinaitė

                                                                                Egidijus Žironas