Administracinė byla Nr. I-1334-406/2013
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00680-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.;73.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. liepos 4 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo pirmininkas Rimantas Giedraitis, susipažinęs su pareiškėjos Jurgitos Stankevičienės skundu,
n u s t a t ė :
Kauno apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos J. S. skundas atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjui, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. B., kuriame prašoma panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 4 d. sutikimą Nr. 7ST-(14.7.5)-111.
Skundą atsisakytina priimti.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ 5) straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, taip pat dėl informacinio pobūdžio raštų, kuriuose nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, todėl savaime toks raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.
Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, administracinis teismas gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Pareiškėja skundžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 4 d. sutikimą Nr. 7ST-(14.7.5)-111, kuriuo sutinkama, jog tretysis suinteresuotas asmuo valstybės žemėje įrengtų gatvę ( (duomenys neskelbtini) gatvės pratęsimą iki žemės sklypo Kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) (duomenys neskelbtini) , kuri būtų naudojama bendriems visuomenės poreikiams.
Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas. Analogiškos nuostatos dėl detaliojo planavimo proceso etapų yra įtvirtintos ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2004-05-03 įsakymu Nr. D1-239 (2010-09-20 redakcija Nr. D1-771) (toliau – ir Taisyklės), 27 punkte. Vadovaujantis Taisyklių 27.1 punktu, planavimo tikslų nustatymas, koncepcijos rengimas yra detaliojo planavimo proceso parengiamasis etapas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011 išaiškino, kad parengiamojoje teritorijų planavimo proceso stadijoje išduodami dokumentai yra prielaidos galutiniams dokumentams – teritorijų planavimo proceso metu parengtam detaliajam planui kuriuo ir būtų įtakojamos pareiškėjos teisės.
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir ginčijamo akto turinį, darytina išvada, kad tai yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos teritorijų planavimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 5 d. 2 p., Aprašo 39–41 p.). Taigi akivaizdu, jog pareiškėjos ginčijamas aktas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, todėl negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Todėl šio sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdama su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėja šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A492-12/2011).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismo pirmininkas
n u t a r i a:
Atsisakyti priimti pareiškėjos J. S. skundą.
Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teismo pirmininkas Rimantas Giedraitis