Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-12-31][nuasmeninta nutartis byloje][1A-559-932-2021].docx
Bylos nr.: 1A-559-932/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus teritorinė ligonių kasa 188783796 civilinis ieškovas baudž. byloje
VSDFV Vilnaius skyrius 191683350 civilinis ieškovas baudž. byloje
Kategorijos:
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Bendroji dalis
Bendroji dalis
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Nusikalstama veika padaryta žala
Turtinė žala
Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Turtinė žala
Nusikalstama veika padaryta žala
Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Bausmių rūšys fiziniams asmenims (BK 42, 46-51 str.)
Bausmių rūšys fiziniams asmenims (BK 42, 46-51 str.)
Specialioji dalis
Specialioji dalis
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Neturtinė žala
Ikiteisminis tyrimas
Ikiteisminio tyrimo veiksmai
Parodymų patikrinimas vietoje (BPK 196 str.)
Neturtinė žala
Parodymų patikrinimas vietoje (BPK 196 str.)
Ikiteisminio tyrimo veiksmai
Ikiteisminis tyrimas
Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Parodymų patikrinimo veiksmai (BPK 191-197 str.)
Parodymų patikrinimo veiksmai (BPK 191-197 str.)
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str.)
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str.)
Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str.)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Nuosprendžio pakeitimo pagrindai
Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
Nuosprendžio pakeitimo pagrindai
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Bausmė (BK VII skyrius)
Bausmė (BK VII skyrius)
Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas
Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas

?

Baudžiamoji byla Nr. 1A-559-932/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00394-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.1.7.2.3.; 1.2.4.4.1.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.;

2.1.15.1.2.; 2.2.2.3.2.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.4 

(S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. gruodžio 23 d. 

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio, 

sekretoriaujant Kristinai Čepaitei,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Andriulaitienei,  

nuteistajam D. O. ir jo gynėjui advokatui Vaidui Paulauskui,

nuteistojo J. L. (Y. L.) gynėjui advokatui Mariui Zabitai,

nukentėjusiojo R. I. atstovui advokatui Šarūnui Jazukevičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. I. atstovo advokato Šarūno Jazukevičiaus, nuteistojo D. O. ir jo gynėjo advokato Prano Makausko bei nuteistojo J. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 2 punktu (2017 m. gegužės 4 d. įstatymo redakcija), jam paskirta laisvės apribojimo bausmė šešiems mėnesiams, įpareigojant per šešių mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiam nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

D. O. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 2 punktu (2017 m. gegužės 4 d. įstatymo redakcija), jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant per šešių mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą. 

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. L. ir D. O. solidariai priteista nukentėjusiajam R. I. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 395,21 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 720 Eur advokato pagalbos išlaidoms apmokėti.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš J. L. ir D. O. solidariai priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 59,56 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš J. L. ir D. O. solidariai priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 342,91 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

 

1.       Pirmosios instancijos nuosprendžiu J. L. ir D. O. buvo pripažinti kaltais dėl to, jog veikdami kartu, 2017 m. gegužės 18 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui dėl asmeninių paskatų tarp D. O. ir R. I., J. L. tyčia sugriebė nukentėjusįjį R. I. už vienos rankos, o D. O. už kitos ir tokiu būdu jėga įvedė pastarąjį į statybinį vagonėlį, kur J. L., stipriai laikydamas abiem rankomis bei apsukdamas nukentėjusįjį apie 360 laipsnio kampu, pargriovė ant grindų ir toliau laikė už krūtinės, o D. O. gulinčiam ant grindų R. I. kumščiu sudavė ne mažiau kaip du kartus į kairės pusės šoną, tokiu būdu, veikdami kartu, padarė nukentėjusiajam R. I. dešinės alkūnės, krūtinės ląstos kairės pusės kraujosruvas, kairės pusės VII-o šonkaulio lūžį, nesunkiai sutrikdydami R. I. sveikatą. Šiais savo veiksmais J. L. ir D. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.  

 

II.                      Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir prašymai

 

2.       Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo R. I. atstovas advokatas Šarūnas Jazukevičius prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 29 d. nuosprendį ir: 1) vietoje priteistos 1 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiojo naudai iš nuteistųjų solidariai priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos; 2) vietoje teismo priteistų 5 720 Eur advokato pagalbos išlaidų nukentėjusiojo naudai iš nuteistųjų išieškoti 6 647 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; 3) teismo nustatytą įpareigojimą nuteistiesiems papildyti ir išdėstyti sekančiai: „įpareigojant per šešių mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą bei nukentėjusiojo naudai išieškotinas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti“. Skunde taip pat prašoma nukentėjusiojo naudai iš nuteistųjų solidariai išieškoti 605 Eur išlaidų už apeliacinio skundo paruošimą ir ateityje apeliacinės instancijos teisme patirtinas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

2.1.                      Pirmiausia skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu (nukentėjusysis prašė priteisti 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tuo tarpu teismas priteisė tik 1 000 Eur).

2.1.1.                      Įrodinėjant, kad nukentėjusysis patyrė didesnę neturtinę žalą, nei priteista skundžiamu nuosprendžiu, pažymima, kad vien tai, jog fizinio smurto veiksmai truko neilgai, nes buvo atlikti tik keli smūgiai, nepaneigia aplinkybių, jog R. I. buvo jėga įstumtas į persirengimo vagonėlį, nugriautas ant žemės, laikant jėga į šonkaulių sritį buvo suduoti du smūgiai, kurių vienas nulėmė šonkaulio lūžį ir dėl šių veiksmų, nors trukusių neilgai, nukentėjusysis patyrė skausmą, ilgą gydymą ir ilgalaikius fizinius nepatogumus.

2.1.2.                      Nukentėjusiojo atstovo vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai akcentavo, jog smurtas buvo panaudotas spontaniškai, įvykus kivirčui dėl darbų vykdymo, ir atitinkamai pabrėžia, kad nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų dėl konflikto inicijavimo, pastarasis tik bandė pranešti apie įvykį tiesioginiam vadovui ir dėl to netikėtai buvo sumuštas.

2.1.3.                      Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžiant, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovas byloje neprivalo įrodinėti neturtinės žalos dydžio, o tik pateikti kriterijus dėl tokios žalos patyrimo. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis patyrė labai skausmingą kūno sužalojimą, o tai sukėlė didelius fizinius skausmus ir nepatogumus, todėl ilgą laiką nukentėjusiojo gyvenimo kokybė, savijauta ir sveikata buvo stipriai pabloginta dėl nuteistųjų veiksmų.

2.1.4.                      Pažymima ir tai, kad dėl fizinio smurto nukentėjusysis patyrė ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą bei pažeminimą, kadangi nuteistųjų nusikalstami veiksmai ir vėlesnis jų aiškinimas vyko viešai, matant kolegoms. Nukentėjusysis buvo sužalotas ir pažemintas be jokios objektyvios priežasties žymiai jaunesnių asmenų, kurie nei po sumušimo, nei praėjus kuriam laikui nei apgailestavo, nei nuoširdžiai gailėjosi, kas rodo pastarųjų cinizmą ir nepagarbą. Be to, iš darbinės aplinkos nukentėjusysis sužinojo, kad nuteistasis D. O. gyrėsi kitiems asmenims, „sudorojęs“ jį (nukentėjusįjį R. I.). Taip pat pažymima, kad nukentėjusiojo pažeminimas ir išgyvenimai, net ir praėjus ilgam laikotarpiui, neleidžia pastarajam jaustis saugiu ir pasitikinčiu aplinkiniais.

2.2.                      Taip pat skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti mažesnę nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugos apmokėti sumą nei buvo prašoma. Pažymima, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos buvo pagrįstos PVM sąskaitomis faktūromis ir bankiniais pavedimais, todėl, atstovo vertinimu, teismas nepagrįstai nukentėjusiojo patirtą išlaidų sumą sumažino 927 Eur (vietoje 2 500 Eur priteisiant 1 573 Eur).

2.2.1.                      Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad konkretūs penki teismo posėdžiai (2019 m. gegužės 29 d., liepos 17 d., gruodžio 17 d., 2020 m. gruodžio 17 d. ir 2021 m. balandžio 22 d.) neužtruko ilgai, jiems nereikėjo ruoštis, o advokato kelionė iki teismo ir atgal truko apie 2 val. Nukentėjusiojo atstovas pažymi, kad kokybiškas atstovavimas neįmanomas nesiruošiant teismo posėdžiams, pabrėžia ruošęsis visiems nurodytiems penkiems posėdžiams. Be to, pačių posėdžių trukmė daugeliu atvejų paaiškėdavo tik paties posėdžio metu, tačiau tai nepaneigia poreikio jiems ruoštis, o tai užtrukdavo apie 1 val. laiko.

2.2.2.                      Pabrėžiama, kad skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodoma, jog 2019 m. liepos 17 d. teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas neuždavė klausimų teismo medicinos ekspertei ir atitinkamai nurodo, jog jis (atstovas) tokius klausimus uždavė, visų posėdžių metu buvo aktyvus proceso dalyvis.

2.2.3.                      Nukentėjusiojo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad R. I. interesams teismo posėdžiuose atstovavo už sutartą 500 Eur sumą, todėl nukentėjusysis apmokėjo mažesnes sumas už atstovavimą net septyniuose kituose posėdžiuose. Atstovo teigimu, teismo vertinimas tik likusių penkių posėdžių, kurie truko trumpiau, nelaikytinas objektyviu, nustatant realiai patirtas nukentėjusiojo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Akcentuojama ir tai, kad nei vienas teismo posėdis nebuvo atidėtas R. I. ar jo atstovo iniciatyva.

2.2.4.                      Skunde pažymima, kad priteisus nukentėjusiajam tik 1 000 Eur neturtinės žalos ir iš esmės atitinkama suma sumažinus patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, nuosprendžiu buvo iš esmės tik padengtos nukentėjusiojo realiai patirtos išlaidos atstovo paslaugoms apmokėti. Vadinasi, nukentėjusiajam nebuvo realiai priteista jokia didesnė suma ir nebuvo patenkinti lūkesčiai dėl teisingumo įvykdymo, o tai, atstovo vertinimu, gali atgrasyti kitus asmenis siekti teisingumo panašiose situacijose. Taip pat pabrėžiama, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį turėjo būti išieškotos, o ne priteistos, kaip suformuluota nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kadangi formuluotė yra reikšminga, kad nuosprendis galėtų būti laikomas vykdomuoju dokumentu priverstinio išieškojimo procese.

2.3.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės turi būti papildytos. Pažymima, kad nukentėjusiajam buvo priteistos trijų kategorijų sumos, t. y. turtinė žala, neturtinė žala ir advokato pagalbos išlaidos, tačiau laisvės apribojimo bausmės įvykdymas buvo susietas tik su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Nukentėjusiojo atstovo vertinimu, nuteistiesiems padengus turtinę ir neturtinę žalą, net ir neapmokėjus išlaidų už advokato paslaugas, bus laikoma, kad nuteistieji bausmę įvykdė ir ji negalės būti pakeista griežtesne bausme už paskirtosios nevykdymą.

2.4.                      Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje (nuosprendžio dalis „dėl kaltinimo pakeitimo“) padarė faktinę klaidą, kadangi 2019 m. gruodžio 17 d. prokuroro prašymai patvirtina, jog kaltinimas buvo patikslintas ne tik nuteistojo D. O., tačiau dėl abiejų kaltinamųjų (nuteistųjų).

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis D. O. ir jo gynėjas advokatas Pranas Makauskas prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, D. O. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį R. I. dėl pakeistų ir prieštaringų parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų parodymų bei kaip liudytoją apklausti teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą parengusį ekspertą P. P..

3.1.                      Pirmiausia, apeliaciniame skunde ginčijami veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo klausimai. Pažymima, kad objektyvieji sveikatos sutrikdymo požymiai yra pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pavojingą veiką ir priežastinį ryšį nustatė vadovaudamasis netiesioginiais įrodymais, kurių nepatvirtina tiesioginiai įrodymai.

3.1.1.                      Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai. Be to, formaliai pasisakė dėl nenuoseklių ir prieštaringų, nuolat keičiamų nukentėjusiojo parodymų, teismas nevertino ir nepasisakė dėl nuteistojo D. O. parodymų, kad nukentėjusysis, kviesdamas policijos pareigūnus, siekė finansinės naudos.

3.1.2.                      Apeliantų teigimu, teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą ir paskyręs atlikti nukentėjusiojo R. I. parodymų patikrinimą vietoje, akcentavo būtent nenuoseklius pastarojo parodymus, o parodymų patikrinimas vietoje buvo skiriamas ir atliekamas pažeidžiant BPK nuostatas. Be to, teismas suabsoliutino parodymų patikrinimo vietoje protokolą, nevertindamas, kad R. I. šio veiksmo metu dar kartą pakeitė savo parodymus, nurodydamas naujas aplinkybes, galiausiai pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į esminius parodymų patikrinimo vietoje protokolo trūkumus ir prieštaravimus faktinėms bylos aplinkybėms, nesiaiškino, ar parodymų patikrinimo vietoje tyrimo veiksmas buvo atliktas įvykio metu buvusią faktinę situaciją atitinkančiomis sąlygomis, t. y. ar šis veiksmas buvo atliktas panaudojant būtent tokių pat gabaritų (vidaus patalpų dydžio, jų išdėstymų, pertvarų buvimą/nebuvimą, įėjimo durų dydžio ir t.t.) statybos vietoje buvusį statybininkų poilsio namelį.

3.2.                      Skunde nurodoma, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo D. O. veikos kvalifikavimo grindžiamos ne objektyviais įrodymais, o loginėmis išvadomis visas aplinkybes vertinant nukentėjusiojo naudai.

3.2.1.                      Apeliantai atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas dėl prieštaringų ir nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų neįvertino, kad R. I. parodymus keitė dėl esminių įvykio aplinkybių, t. y. dėl konflikte dalyvavusių asmenų, konflikto pobūdžio, fizinės jėgos panaudojimo. Apeliantų vertinimu, esmingai keičiami nukentėjusiojo parodymai negali būti aiškinami kitaip kaip tik siekiu atstovo pagalba savo parodymus priderinti prie byloje esančių aplinkybių.

3.2.2.                      Skunde išsamiai aptariami nukentėjusiojo viso proceso metu duoti parodymai, pažymint, kokiomis aplinkybėmis jie skiriasi, nurodant, kad skunde išdėstyti R. I. parodymai paneigiami pareigūnės S. J. 2017 m. gruodžio 11 d. parodymais.

3.2.3.                      Skunde cituojama kasacinio teismo praktika dėl nukentėjusiojo suinteresuotumo palankaus procesinio sprendimo priėmimu ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad R. I., viso proceso metu keisdamas ir papildydamas parodymus, siekė sau palankaus rezultato, todėl šio asmens parodymai negalėjo būti laikomi patikimais, o palankiai vertindamas nukentėjusiojo parodymus teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis ir pažeidė principą, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

3.3.                      Taip pat skunde pateikiami argumentai dėl parodymų patikrinimo vietoje atlikimo procesinių taisyklių pažeidimo ir šio įrodymo nepatikimumo bei prieštaravimo faktinėms bylos aplinkybėms. Skunde apeliantai, remdamiesi fotografijomis ir schemomis, išsamiai analizuoja protokole ir byloje esančius duomenis, darant išvadas, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo skiriamas pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl šio veiksmo protokolas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų

3.3.1.                      Skunde pabrėžiama, kad vykdant parodymų patikrinimą vietoje apie šio procesinio veiksmo atlikimą nebuvo informuotas nei kaltinamasis D. O., nei jo gynėjas, dėl ko buvo apribota jų teisė tiesiogiai dalyvauti atliekant procesinius veiksmus, renkant įrodymus, pateikti klausimus nukentėjusiajam.

3.3.2.                      Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad atliekant parodymų patikrinimą vietoje nebuvo laikomasi reikalavimo šį veiksmą atlikti „tame pačiame ar analogiškame statybiniame vagonėlyje, atkartojant vagonėlyje buvusių daiktų išsidėstymą“. Byloje nėra duomenų, kodėl parodymų patikrinimas vietoje negalėjo būti atliktas tame pačiame vagonėlyje, kurį parodymuose mini R. I., o atliekant šį veiksmą net nebuvo pasirinktas analogiškas vagonėlis ir nebuvo atkartotas daiktų išdėstymas. Skunde nurodoma ir tai, kad parodymų patikrinimo vietoje protokole nubraižyta tikrovės neatitinkanti vagonėlio forma, t. y. pavaizduotas ne stačiakampio forma, o kvadratas.

3.3.3.                      Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad parodymų patikrinimas vietoje vyksta vagonėlyje, kurio durų plotis 80 cm, tačiau nukentėjusysis nurodė, kad įvykis įvyko vagonėlyje, kurio durų plotis galimai platesnis (iki 90 cm). Apeliaciniame skunde pažymima, kad šios aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi statybiniai vagonėliai gaminami pagal tą patį standartą ir durų angų pločiai nesiskiria. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad aplinkybė, ar durų angos plotis yra 80, ar 90 cm, nagrinėjamoje situacijoje gali turėti esminę reikšmę. Taip pat atliekant parodymų patikrinimą vietoje nebuvo atkartotas įvykio vietoje buvusių daiktų išdėstymas, o pats procesinis veiksmas atliktas vagonėlyje su pertvara, nors nukentėjusysis nurodė, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta vagonėlyje be jos.

3.3.4.                      Apeliaciniame skunde ginčijami R. I. parodymai, duoti atliekant parodymų patikrinimą vietoje: 1) pažymima, kad jeigu J. L. būtų stipriai laikęs nukentėjusįjį už peties ir stipriai spaudęs, turėjo likti kraujosruvos ir žymės, tačiau jokių žymių nebuvo rasta ir užfiksuota; 2) skunde teigiama, kad nėra aišku, kokiu būdu J. L. apsuko R. I. 360 laipsnių kampu, ar jis priešinosi, kur tuo metu buvo D. O., atkreipiant dėmesį į tai, kad vagonėlio erdvė yra maža; nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytos aplinkybės apeliantams yra neaiškios; 3) skunde nurodoma ir tai, kad jėga visu svoriu parverčiamas pusiau sėdomis ant žemėmis R. I. turėjo stipriai susitrenkti galvą į vagonėlio sieną, tačiau tokių duomenų nėra; 4) apeliantų teigimu, J. L. tik pasilenkęs, bet neatsiklaupęs ir neužgulęs nukentėjusiojo savo svoriu, būtų jo neišlaikęs, o pagal R. I. parodymus nuteistasis D. O. smūgiavo jam praktiškai į tą pačią vietą, už kurios laikė J. L.. 

3.3.5.                      Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino esminio parodymų patikrinimo vietoje protokolo prieštaravimo faktinėms aplinkybėms, kadangi konstatavo, kad sulūžo vagonėlyje buvęs stalas, o nukentėjusysis R. I. galimai ant jo užgriuvo, griūdamas alkūne atsitrenkė į stalą. Vis dėlto duomenų apie lūžusį stalą ir sutrenktą alkūnę nėra, juo labiau, pagal parodymų patikrinimo vietoje protokolą stalas stovėjo priešingoje pusėje nei buvo pargriautas nukentėjusysis.

3.4.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino P. P. konsultacinės specialisto išvados, o pirmosios instancijos, konstatuodamas, kad konsultacinė išvada prieštarauja parodymų patikrinimo vietoje protokolui, iš esmės pripažino, kad parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusysis iš esmės pakeitė parodymus. Remdamiesi  P. P. teismo medicinos konsultacine specialisto išvada, apeliantai tvirtina, kad nukentėjusysis išsigalvojo, jog jį sumušė D. O..

3.5.                      Skunde atkreipiamas dėmesys, kad niekas nematė, jog nuteistieji D. O. ir J. L. būtų įsitempę ar įstūmę prievarta nukentėjusįjį į statybinį vagonėlį, taip pat niekas nematė, kad šie asmenys būtų naudoję smurtą. 

3.6.                      Atkreipiamas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjo, kodėl į teismo medikus buvo kreiptasi ne iš karto, bet praėjus vienuolikai dienų po įvykio. Apeliantų vertinimu, negalima atmesti fakto, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiek kelios dienos iki, tiek ir kelios dienos po 2017 m. gegužės 18 d. įvykio. Teigiama, kad galima tik tikėtina išvada, kad būtent šios dienos įvykio metu R. I. buvo sužalotas. Skunde pažymima, kad iš nukentėjusiojo parodymų nėra aišku, kaip atsirado poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, kadangi poodinės kraujosruvos yra užfiksuotos tik krūtinės ląstos viršutinės dalies kairėje pusėje.

3.7.                      Apeliaciniu skundu taip pat ginčijama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajam priteistos turtinės ir neturtinės žalos.

3.7.1.                      Skunde teigiama, kad iš nuosprendžio nėra aišku, už ką ir kokių duomenų pagrindu nukentėjusiajam R. I. buvo priteista 395,21 Eur dydžio turtinė žala. Pažymima, kad nukentėjusysis į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių kreipėsi savo noru, todėl 41,10 Eur suma negali būti laikoma turtine žala. Be to, nurodoma, kad R. I. priteista 50 Eur minimalių išlaidų suma nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, kadangi pirmosios instancijos teismas, nesant byloje jokių įrodymų apie patirtas gydymo išlaidas, vadovaudamasis viešai prieinamų bazių duomenimis, priteisė nukentėjusiajam turtinę žalą. Skunde pabrėžiama, kad teismas nesant nukentėjusiojo ir jo atstovo argumentų, vertino viešoje erdvėje esančius duomenis dėl vaistų kainos ir nuvažiuoto atstumo, o tai, apeliantų vertinimu, leidžia abejoti teismo nešališkumu.

3.7.2.                      Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiajam priteista neturtinės žalos suma yra objektyviai nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad 1 000 Eur būtų teisinga ir protinga suma. Apeliantų vertinimu, civilinio ieškinio argumentai turėjo būti vertinami nukentėjusiojo nenuoseklių, prieštaringų ir keičiamų parodymų kontekste. Be to, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad įvykio dieną R. I. nepageidavo kviesti greitosios medicinos pagalbos, teiginiai dėl didelių fizinių skausmų ir nepatogumų yra deklaratyvūs, o išsakyta pozicija, kad nukentėjusysis patyrė psichologinį sukrėtimą ir pažeminimą, nes kaltininkų veiksmai vyko viešai, yra nepagrįsta, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent pats nukentėjusysis visiems pasakojo apie jo sumušimą.

3.8.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistos bylinėjimosi išlaidų priteisimą reglamentuojančios teisės normos.

3.8.1.                      Cituojama teismų praktika, pagal kurią „nukentėjusiojo nurodomas patirtį atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvių prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė“. Be to, pažymima, kad maksimalūs priteistini bylinėjimosi išlaidų dydžiai už advokatų paslaugas yra numatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos), o netgi leistinas maksimalus teisinės pagalbos išlaidų dydis savaime nesuponuoja, kad tokios išlaidos bus priteistos ir yra pagrįstos. Cituojama kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kas turi būti nustatyta sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir pažymima, kad šių išlaidų dydžio kontrolė vertinama kaip teismo pareiga.

3.8.2.                      Apeliantų vertinimu, priteista 5 720 Eur suma yra neprotinga ir turėtų būti ženkliai sumažinta, nes: 1) nagrinėjama byla nėra sudėtinga; 2) nukentėjusiojo atstovas pateikė nesudėtingą, nedidelės apimties civilinį ieškinį, kurio buvo tenkinta tik 20 procentų; 3) atstovas bylos procese nebuvo aktyvus.

3.8.3.                      Pažymima, kad nukentėjusysis atstovui mokėdavo avansu fiksuotą sumą, kuri nebuvo susieta su realiomis atstovo laiko sąnaudomis ar atlikto darbo apimtimi. Skunde cituojami skundžiamo nuosprendžio fragmentai ir, remiantis Rekomendacijomis, teigiama, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas kelionės iš Vilniaus į Šalčininkus sąnaudas teismas vertino kaip suteiktų paslaugų laiką, o tai neatitinka Rekomendacijų 3 punkto reguliavimo. Taip pat pažymima, kad posėdyje, kai nebuvo sprendžiami jokie klausimai, nebuvo pateikti jokie įrodymai, nukentėjusysis apskritai neturėjo mokėti atstovui, kadangi posėdis realiai nevyko, o atstovas neatliko atstovavimo veiksmų. Atstovų vertinimu, nukentėjusiajam priteistos bylinėjimosi išlaidos negalėjo būti didesnės nei 2 000 Eur.

3.9.                      Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BPK gali atlikti įrodymų tyrimą, o pagal teismų praktiką ne tik gali, bet ir privalo jį atlikti, kai pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai. Nurodoma, kad skunde pateikti argumentai patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje itin didelė reikšmė suteikta parodymų patikrinimo vietoje protokolui, kuris yra gautas pažeidžiant BPK, todėl neturėjo būti vertinamas kaip įrodymas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti eksperto P. P. išvadą.

4.       Apeliaciniu skundu nuteistasis Y. L. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.1.                      Nuteistasis pažymi, kad jis, priešingai nei nukentėjusysis, viso proceso metu buvo nuoseklus ir nurodė inkriminuoto nusikaltimo dieną įvykio vietoje nebuvęs, prieš nukentėjusįjį R. I. smurto nenaudojęs, nesudavęs jokių smūgių. Skunde nurodoma, jog šiuos teiginius pagrindžia ir bylos duomenys: 1) 2017 m. gegužės 18 d. pareiškimas-protokolas, kuriame nurodoma, kad „dėl tarpusavio priešiškų santykių konflikto metu vagonėlyje mane sumušė draugas D. A.“; 2) 2017 m. gegužės 18 d. R. I. apklausos protokolas; 3) nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; 4) policijos ataskaitų žiūryklės (BIR) duomenys, kurie patvirtina, kad įvykio metu sumuštų/sužalotų asmenų nebuvo; 5) policijos pareigūnų S. J. ir A. J. parodymai; 6) V. T. ir S. S. parodymai; 7) apklaustas kaip įtariamas J. L. nurodė, kad konflikte nedalyvavo ir objekte nebuvo, o apie įvykį tik girdėjo; 8) akistatos su nukentėjusiuoju metu apeliantas J. L. patvirtino, kad su pastaruoju nekonfliktavo ir įvykio metu objekte nebuvo.

4.2.                      Apelianto vertinimu, nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi ir vertintini kritiškai, kadangi yra melagingi. Atkreipiamas dėmesys, kad R. I. nurodė melavęs duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad neva taip liepė daryti policijos pareigūnai. Taip pat pabrėžiami neatitikimai tarp nukentėjusiojo parodymų viso proceso metu ir parodymų, duotų atliekant parodymų patikrinimą vietoje.

4.3.                      Skunde pažymima, kad kritiškai vertintini ne tik nukentėjusiojo R. I., bet ir liudytojų G. N. ir T. K. 2017 m. rugsėjo 5 d. duoti nuteistuosius D. O. ir J. L. kaltinantys parodymai, akcentuojant tai, kad visi įvardinti asmenys į apklausą vyko vienu automobiliu, aptarę parodymų turinį, yra bendradarbiai, po apklausos taip pat išvyko kartu. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad G. N. ir T. K. įvykio dieną (t. J. 2017 m. gegužės 18 d.) atvykus policijos pareigūnams paaiškino, kad nieko nematė, negirdėjo ir apie įvykį nieko nežino. Skunde teigiama, jog tarp nurodytų datų praėjo reikšmingas laiko tarpas, todėl akivaizdu, kad po beveik keturių mėnesių asmenys negalėjo geriau atsiminti įvykio nei pačią įvykio dieną.

4.4.                      Nuteistojo J. L. vertinimu, įvykio vietos apžiūros protokolas neatitinka BPK 196 straipsnio reikalavimų ir negali būti pripažįstamas tinkamu įrodymu. Byloje atliktas procesinis veiksmas galėtų būti laikomas nebent eksperimentu, nes buvo atliktas ne nusikalstamos veikos, o kitoje vietoje, kuri esmingai skiriasi savo išplanavimu ir aplinka. Be to, atliekant šį veiksmą nebuvo pakviesti kaltinamieji ir jų gynėjai.

4.5.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismui nenustačius visų nusikalstamos veikos požymių jo veiksmuose, teismas kaltę grindė per bendrininkavimo institutą, tačiau skunde pabrėžiama, kad negalima išvada, jog nuteistieji turėjo vieningą tyčią, kadangi jis (J. L.) neigia dalyvavęs konflikte ir buvęs įvykio vietoje, o vertinant byloje esančius duomenis būtų galima daryti išvadą, kad nukentėjusiajam pakėlus ranką, kurioje buvo telefonas, siekiant, kad aparatas nebūtų paimtas,  suduotas smūgis buvo spontaniškas. Cituojant kasacinio teismo praktiką dėl bendrininkų tyčios, skunde nurodoma, kad jei ir būtų pripažinta apeliantą dalyvavus įvykyje, pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, jog jis (J. L.) turėjo bendrą tyčią su nuteistuoju D. O. nesunkiai sužaloti nukentėjusįjį R. I..

4.6.                      Apeliaciniame skunde pažymima, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią kaltu dėl nusikalstamos veikos asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

5.       Teismo posėdžio metu nuteistasis D. O. ir jo gynėjas, taip pat nuteistojo J. L. gynėjas prašė jų apeliacinius skundus skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo skundą atmesti; nukentėjusiojo atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo D. O. ir jo gynėjo, taip pat nuteistojo J. L. skundus atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo D. O. ir jo gynėjo, nuteistojo J. L. apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo atstovo skundą tenkinti iš dalies.

 

III.                      Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

 

Nuteistojo D. O. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo J. L. ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai atmetami. 

Dėl D. O. ir J. L. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

6.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. gegužės 18 d., apie 10 val., į (duomenys neskelbtini) buvusį statybos objektą buvo iškviesta policija dėl kilusio konflikto. Nuteistųjų ir nukentėjusiojo pozicijos dėl pastarojo įvykio nuo pat pradžių išsiskyrė. Nuteistasis D. O. neneigė susiginčijęs su R. I., tačiau tvirtino, jog konfliktas buvo tik žodinis, nė vienas iš jų jokių fizinių veiksmų neatliko, ginčijosi lauke, į statybinį vagonėlį su nukentėjusiuoju nebuvo užėję (2 t., b. l. 103-105; 1 t., b. l. 138, 144). Nuteistasis J. L. apskritai neigė buvęs įvykio vietoje, aiškino minimą dieną dirbęs visai kitame statybos objekte ir jokiame konflikte su nukentėjusiuoju nedalyvavęs (2 t., b. l. 103-105, 1 t., b. l. 169). Čia tikslinga pažymėti, jog, kaip ir akcentuojama apeliaciniuose skunduose, nuteistųjų pozicija proceso metu buvo nuosekli, galima įžvelgti tik tam tikrų skirtumų nuteistojo D. O. parodymuose dėl aplinkybių, susijusių su policijos atvykimu, tuo, kas buvo aiškinamasi įvykio vietoje. Tuo tarpu nukentėjusiojo R. I. parodymų, fiksuotų skirtingais proceso etapais, turinys nebuvo identiškas. Apeliaciniuose skunduose (ypač nuteistojo D. O. ir jo gynėjo) didžiausia kritika kaip tik ir tenka nukentėjusiojo parodymams, kurie įvardijami kaip itin nenuoseklūs ir prieštaringi, nuolat keičiami, padedant atstovui koreguojami pagal jau esamas ar naujai paaiškėjusias aplinkybes. Tuo tikslu nuteistasis D. O. ir jo gynėjas skunde detaliai aptaria aplinkybes, kurias nukentėjusysis nurodė kviesdamas policiją, teikdamas pareiškimą, taip pat kelis kartus apklausiamas ikiteisminiame tyrime, duodamas parodymus teisme bei atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymų analizei skyrė pakankamai dėmesio, pasisakė dėl parodymuose esančių skirtumų, nurodė, kokios priežastys juos nulėmė ir galiausiai padarė išvadas, jog nukentėjusiojo R. I. parodymai yra patikimi, dėl esminių detalių nuoseklūs, juos iš dalies patvirtina kiti byloje surinkti netiesioginiai įrodymai, todėl jais rėmėsi grįsdamas nuteistųjų kaltę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu iš esmės sutinka bei tolesnėje šios nutarties dalyje, iš naujo neanalizuodamas visų apeliantų nurodomų argumentų, dėl kurių dalies jau yra pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, aptars tokią poziciją nulėmusius motyvus.

7.       Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas, atitinkamai ir nepatikimumas, siejamas su konkrečiomis nukentėjusiojo parodymų detalėmis, kurios, kaip pabrėžiama, proceso metu keitėsi arba parodymai buvo apskritai papildomi naujomis aplinkybėmis. Apeliantai teisingai pažymi, kad tiek 2017 m. gegužės 18 d. pateiktame pareiškime (1 t., b. l. 31), tiek ir tos pačios dienos apklausoje R. I. nurodė, jog konfliktas vyko tik su D. O., jokių kitų asmenų (asmens) neminėjo. Apklausiamas nurodė, kad jam kelis kartus delnu buvo suduoti smūgiai į šoną, dėl ko sukeltas fizinis skausmas, jokių rimtų sužalojimų nepatyrė, į medikus nesikreipė, jokių pretenzijų D. O. neturi, kadangi su juo susitaikė; minimo konflikto niekas nematė ir negirdėjo (1 t., b. l. 36). Apklausiamas po kelių savaičių (2017 m. rugsėjo 5 d.) R. I. jau įvardino ir kitą prieš jį smurtavusį asmenį, t. y. J. L., taip pat nurodė ženkliai daugiau kilusio įvykio aplinkybių (dėl to, kaip D. O. su savo brigada, gal 8 asmenimis, jį ir jo kolegas T. K. ir G. N. išstūmė iš vagonėlio, kaip vėliau einant į kitą vagonėlį (persirengimo) priėjęs D. O. kartu su J. L. jį už parankių įnešė į vagonėlio vidų, uždarė duris, viduje, nespėjus nė sureaguoti, buvo pargriautas ant grindų, J. L., sugriebęs abiem rankomis, laikė už viršutinių drabužių, o D. O. ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė į kairės pusės šoną (1 t., b. l. 42). Apeliantai akcentuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo smūgiuota į krūtinę (krūtinės kairę pusę), nurodė, kad sulaužytas dešinysis šonkaulis, nors anksčiau teigė, jog smūgiuota į kairę pusę; taip pat nurodo, kad buvo sužalota kairės rankos alkūnė, nors specialisto išvadoje užfiksuotas dešinės rankos alkūnės sužalojimas; teigė iš karto po įvykio važiavęs į polikliniką, alkūnė buvo mėlyna, nors pareigūnai nei skausmo, nei kraujosruvos nematė. Galiausiai duodamas parodymus teisme nukentėjusysis teigė, kad jo pirminį pareiškimą pakoregavo policijos pareigūnai, be to, pripažino, kad duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime melavo (2 t., b. l. 88-94). Parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad pirmas į vagonėlį įėjo J. L., iš kitos pusės stovėjo D. O.. J. L. pirmas sugriebė ir stipriai laikė nukentėjusįjį už dešiniojo peties, D. O. visa jėga abiem rankomis stūmė kairią ranką, jėga įstūmė į vagonėlio vidų, kur J. L. abiem rankomis sugriebė nukentėjusįjį už krūtinės viršutinės dalies ir abiem rankomis laikydamas už krūtinės srities kartu su nukentėjusiuoju apsisuko 360 laipsniu kampu, po ko numetė nukentėjusįjį ant grindų; nukentėjusiajam esant pusiau sėdimoje padėtyje, prispaustam už krūtinės laikomo J. L., D. O. sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į šonkaulius kairėje pusėje (3 t., b. l. 48-58).

8.       Formali nukentėjusiojo parodymų analizė leistų spręsti, kad parodymai nėra nuoseklūs, skiriasi dėl konflikte dalyvavusių asmenų, konflikto eigos, veiksmų sekos, pobūdžio, pasekmių ir kt. Visgi toks vertinimas būtų nevisapusiškas, selektyvus, neatitinkantis tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimo, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-648/2016, Nr. 2K-206-693/2017, Nr. 2K-88-628/2018, Nr. 2K-23-697/2017 ir kt.). Įvertinus ne atskiras nukentėjusiojo parodymų detales, o visus pastarojo parodymus, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, darytina abejonių nekelianti išvada, kad nukentėjusiajam R. I. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2017 m. gegužės 18 d. kilusio konflikto metu bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad, priešingai nei tvirtina nuteistasis D. O., konfliktas buvo ne tik žodinis, bet ir fizinis, bei, priešingai nuteistojo J. L. pozicijai, prieš nukentėjusįjį smurtavo ne tik D. O., bet ir J. L.. Iš byloje esančios ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad pranešdamas apie įvykį R. I. nurodė, jog buvo sumuštas kelių asmenų, t. y. nukentėjusysis iš karto įvardino, kad smurtavo ne vien tik D. O. (1 t., b. l. 32). Tai, kad atvykus pareigūnams, vėliau rašydamas pareiškimą ir tą pačią dieną apklausiamas nukentėjusysis kaip smurtą pavartojusį asmenį nurodė tik D. O. ir neužsiminė apie J. L., ir visą kilusį įvykį pateikė daugiau kaip smulkų kivirčą, kurio metu nors ir nurodė sulaukęs delnu kelių smūgių iš D. O., tačiau pabrėžė, kad nieko rimto jam nebuvo padaryta, sukeltas tik fizinis skausmas, jokių pretenzijų neturi, su D. O. susitaikė, nulėmė tai, kad po įvykio visgi buvo mėginama konfliktą išspręsti šalims susitariant. Čia ypač svarbūs liudytojo R. V. ((duomenys neskelbtini)) parodymai, kuriuos duodamas pirmosios instancijos teisme pastarasis nurodė, kad paskambinęs R. I. pranešė, jog yra sumuštas. Iš liudytojo parodymų matyti, kad pakalbėjęs ir išklausęs R. I., R. V. paskambino D. O. (beje, apklausiamas liudytojas pažymėjo, kad tuo metu, kai jis paskambinęs D. O. klausė, ar šis sumušė R. I., nuteistasis atsakė „visko būna“, „kad D. sakytų, jog primušiau brigadininką nebuvo, bet per daug neprieštaravo“ (2 t., b. l. 103-105)), bandė juos abu taikyti, siūlė tartis. Matyti, kad su abiem buvo kalbėta dar iki atvykstant policijai (< ... > „pasiūliau, kai paskambino I., tartis iš karto, nei man tos policijos reikia. D. skambinau, aiškinausi, kol skambinau atvyko policija“ < ... >) (2 t., b. l. 103-105), su R. V. telefonu buvo bendraujama taip pat ir tuo metu, kai atvyko pareigūnai, kas matyti ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir liudytojų (policijos pareigūnų) S. J. ir A. J. parodymų. Taigi suprantama, kad jusdamas direktoriaus skatinimą tartis, žadamą sumokėti kompensaciją (tokia aplinkybė matyti iš nukentėjusiojo, nuteistojo D. O. ir liudytojo R. V. parodymų) R. I., kuris tuo metu dar nežinojo, kad dėl suduotų smūgių jam ne tik skauda šoną, bet ir lūžo šonkaulis, pateiktame pareiškime ir apklausiamas (įvykio dieną) nenurodė tikrųjų aplinkybių, neįvardino, kad smurtiniuose veiksmuose be D. O. dalyvavo dar vienas asmuo, t. y. J. L.. Kita vertus, nerašyti pareiškimo, nurodyti, jog nieko neįvyko, nukentėjusysis taip pat negalėjo, kadangi tokiu atveju jam pačiam galimai būtų grėsusi atsakomybė už melagingą iškvietimą (kaip liudytojai apklausti pareigūnai S. J. ir A. J. parodė įvykio vietoje aiškinę, kad „dėl melagingo iškvietimo yra administracinė atsakomybė ir pranešėjui teks sumokėti administracinių nusižengimo kodekse numatytą baudą, kuri yra nemaža“) (1 t., b. l. 105, 107; 2 t., b. l. 87-94). Taigi apeliantai skunduose nepagrįstai tikina, kad nukentėjusysis sąmoningai melavo, akcentuoja, jog R. I. 2018 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio metu pats pripažino melavęs duodamas parodymus, nors, kaip matyti iš minėto posėdžio protokolo, pastaroji frazė buvo nurodyta atsakant į gynėjo klausimą „kada melavote – pirmą ar antrą kartą“, kai iki tol parodymuose nukentėjusysis kaip tik detaliai ir aiškino, jog pirminių parodymų turiniui įtakos turėjo tuo metu vykusios derybos dėl taikaus susitarimo, žadant nukentėjusiajam sumokėti kompensaciją.

9.       Nors D. O. ir jo gynėjo skunde teigiama neva nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ne įvykio metu, o „tiek kelios dienos iki, tiek ir kelios dienos po 2017 m. gegužės 18 d. įvykio“, o užfiksuotos kraujosruvos, atsižvelgiant į jo darbo specifiką, iš esmės yra neišvengiama darbo dalis, tokie argumentai yra deklaratyvūs, jų nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys. Ir, priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad R. I. apie tai, kad yra sumuštas ir jam skauda pranešė būtent po 2017 m. gegužės 18 d. įvykio. Iki tol pastarasis dirbo statybos objekte, surinkinėjo pertvaras, nei skausmu, nei prasta sveikata nesiskundė, nors akivaizdu, kad esant sulaužytam šonkauliui fizinio darbo objekte nebūtų galėjęs daryti. Be anksčiau nurodytos ataskaitų žiūryklės, kurioje užfiksuota, kad paskambinęs pranešėjas (R. I.) informavo buvęs sumuštas direktoriaus ir jo darbininkų, nukentėjusysis iš karto skambino ir savo tiesioginiam viršininkui, t. y. liudytojui R. V., kuris apklausiamas patvirtino, kad R. I. pranešė, jog yra sumuštas, iš pradžių nurodė D. O., paskui pasakė, kad dar „ir (duomenys neskelbtini)“, skundėsi, jog jam skauda šoną, šonkaulius (2 t., b. l. 103-105). Tai, kad nukentėjusysis skundėsi skausmu, matyti ir iš liudytojos S. J. parodymų (2018 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio garso įraše, nuo 2:17 val. iki 2:19 val., yra užfiksuoti liudytojos žodžiai „pareiškėjas minėjo kažką apie stalą, bet aš neprisimenu, ar jis jau buvo sutvarkytas iki mums atvykstant ? ... ? sakė jam dėl to skauda, kad jis ant stalo nukrito ar kažkas tokio ? ... ? tiksliai neatsimenu, bet sakė, kad patyrė kažkokius sužalojimus, ar tai nukritęs ant stalo ? ... ?“), be to, abu pareigūnai patvirtino, kad nukentėjusysis jiems iš karto sakė, kad važiuos į polikliniką. Tad nepaisant to, kad akivaizdžių sumušimo žymių ir nesimatė, o nukentėjusysis neprašė kviesti greitosios medicinos pagalbos, nereiškia, kad sužalojimai nebuvo padaryti. Matyti, kad apie sumušimą ir skausmą R. I. nedelsdamas pasisakė R. V., o pareigūnams detaliau apie skausmą ir sužalojimus nieko neaiškino (nors, pabrėžtina, iš karto nurodė, kad pats vyks į polikliniką) dėl tos pačios priežasties, t. y. buvusio ketinimo tartis (tokios įvykio baigties pageidavo ir nukentėjusiojo viršininkas).

10.       Kaip itin reikšminga aplinkybė yra nukentėjusiojo kreipimosi į medikus laikas. Apeliantai D. O. ir jo gynėjas skunde nepagrįstai sureikšmina tą faktą, kad R. I. į teismo medikus kreipėsi praėjus 11 dienų po įvykio, taip bandydami įteigti neva nukentėjusysis medikų buvo apžiūrėtas praėjus pakankamai daug laiko nuo įvykių, o tai esą leidžia manyti, kad pastarajam padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti ne analizuojamo įvykio metu, o kitomis nenustatytomis aplinkybės. Čia atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad iš specialisto išvadoje Nr. 1665/2017 (01) ir ekspertizės akte Nr. PEKG 92/2018 aprašytų medicininių duomenų matyti, kad nukentėjusysis R. I. į medikus kreipėsi įvykio dieną. VšĮ Šeškinės poliklinikos sveikatos istorijoje užfiksuota, kad atvykęs R. I. skundėsi skausminga dešine alkūne ir kairės krūtinės ląsta. Pastarajam nedelsiant buvo atliktos abiejų nurodytų sričių rentgenogramos, nustatytas kairės pusės VII šonkaulio lūžimas be poslinkio, išduotas nedarbingumas iki 2017-25-26 (1 t., b. l. 26-27; 2 t., b. l. 126-128). Taigi matyti, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo nuoseklūs, jis ne tik pranešdamas apie įvykį nurodė buvęs sumuštas kelių asmenų, tačiau ir netrukus paskambinęs vadovui R. V. informavo apie įvykį (buvo sumuštas D. O. ir (duomenys neskelbtini), skauda šoną, šonkaulius), pareigūnams nurodė, jog kreipsis į medikus, liudytojams G. N. ir T. K. skundėsi skausmu šone ir, veždamas pastaruosius namo, sakė, jog važiuos į polikliniką (2 t., b. l. 87-94). Pažymėtina, kad tik atvykęs į VšĮ Šeškinės polikliniką nukentėjusysis, be kita ko, skundėsi ir dešinės alkūnės skausmu, o tai, kad atlikus rentgenogramą lūžimų ar skilimų nenustatyta, nepaneigia, jog nukentėjusiam ši sritis buvo skausminga. Tolesni medicininiuose dokumentuose fiksuoti duomenys tik patvirtina, kad nukentėjusysis ir toliau nuosekliai skundėsi skausmu nurodytose srityje. Antai, 2017 m. gegužės 26 d. lankydamasis šeimos centre nurodė, kad tebeskauda dešinę alkūnę, taip pat vargina krūtinės kairės pusės skausmas įkvepiant, pasilenkiant. Apžiūrėjęs alkūnę, vidaus ligų gydytojas užfiksavo dešinės alkūnės nykstančią (gelsvą) hematomą; pilnai neištiesia rankos per galūnę dėl skausmų; skausminga kairės pusės šonkaulių sritis; nedarbingumas pratęstas iki 2017 m. birželio 2 d. (2 t., b. l. 126-128). Tie patys nusiskundimai buvo įvardinti ir teismo medicinos ekspertui, kuris 2017 m. gegužės 29 d. apžiūrėdamas R. I. nustatė dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje 4,5x7 cm vidutinio intensyvumo gelsvą poodinę kraujosruvą, o krūtinės ląstos kairėje, 10 cm nuo vidurinės linijos, II šonkaulio projekcijoje, 3x2 analogišką poodinę kraujosruvą, taip pat minėtą VII šonkaulio lūžį (1 t., b. l. 26-27). Pas medikus nukentėjusysis lankėsi ir 2017 m. birželio 2 d., birželio 9 d., birželio 16 d., vizitų metu buvo fiksuojami nusiskundimai susiję su nurodytais dešinės alkūnės sužalojimu ir šonkaulio lūžiu (2 t., b. l. 24-25). Taigi aptarti duomenys aiškiai rodo, kad iki 2017 m. gegužės 29 d. nukentėjusysis ištyrimui atvyko pas teismo medicinos ekspertą, pastarasis pas medikus jau buvo lankęsis bent kelis kartus, svarbiausia, jog ir iš karto po įvykio, kada atlikus rentgenogramą buvo diagnozuotas kairės pusės VII šonkaulio lūžis, be to, nukentėjusysis skundėsi ir skausmu dešinėje alkūnėje. Tokių duomenų kontekste nuteistasis D. O. ir jo gynėjas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą, be kita ko, įžvelgia dėl to, jog apklausiamas teisiamajame posėdyje R. I. kaip sužalotas vietas nurodė dešinės pusės šonkaulį ir kairės rankos alkūnę. 2018 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad R. I. išties nurodė, kad jam sužaloti „alkūnė kairės rankos, šonkaulis dešinys“ (2 t., b. l. 87-94), tačiau vertinant visus medicininius duomenis ir paties nukentėjusiojo parodymus akivaizdu, kad R. I., atsakydamas į gynėjo klausimą, paprasčiausiai suklydo, minima parodymų dalis negali būti vertinama selektyviai ir ji, anaiptol, neatspindi nuoseklios R. I. pozicijos dėl skausmo dešinėje alkūnėje bei kairės krūtinės ląstoje.

11.       Apeliantai argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo grindžia ir jo parodymais, duotais atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Skunduose vardijamos atskiros R. I. parodymų dalys, lyginant jas su nukentėjusiojo parodymais, duotais kitais proceso etapais, išsakomi argumentai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis ne tik dar kartą pakeitė parodymus, tačiau pastarojo nurodytos aplinkybės yra neįtikinamos, prieštaraujančios nustatytoms faktinėms aplinkybės. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusysis R. I. detaliai įvardino prieš jį atliktų nuteistųjų veiksmų seką ir pobūdį, naudojant manekeną pavaizdavo, kaip nuteistasis J. L. jį sugriebė ir laikė už dešinės peties, D. O. jėga stūmė į vagonėlio vidų, kur J. L. abiem rankomis sugriebė už krūtinės, apsuko 360 laipsnių kampu, kur nugriuvo, kurioje rankoje ir kaip laikė telefoną, kai D. O. jam kumščiu sudavė smūgius į kairės pusės šonkaulius (3 t., b. l. 47-51). Nors skunduose tvirtinama, kad nukentėjusysis anksčiau tokių aplinkybių nebuvo nurodęs, tačiau suprantama, kad kol nebuvo atliktas minimas procesinis veiksmas, nukentėjusysis tiek detaliai aplinkybių neįvardino, juolab, kad ir atitinkamų klausimų tuo metu nekilo. Svarbu tai, kad pati įvykio eiga ir nuteistųjų veiksmai nebuvo nurodomi iš esmės skirtingai. Apeliantų siekis įžvelgti skirtumus ar prieštaravimus atskirose detalėse yra suprantamas, tačiau nėra pagrindo R. I. parodymus vertinti kaip iš esmės nenuoseklius ir jai nesiremti. Iš nuteistojo D. O. ir jo gynėjo skundo turinio matyti, kad apeliantai daro visą eilę išvadų, grįstų vien tik jų subjektyviu įsitikinimu. Antai, skunde nurodoma, kad jei J. L. stipriai laikė R. I. už peties, pastarajam turėjo likti kraujosruvos; jei nukentėjusysis jėga visa svoriu buvo parverstas pusiau sėdomis ant žemės, turėjo stipriai į vagonėlio sieną susitrenkti galvą ir pan. Akivaizdu, kad tokie teiginiai yra tik apeliantų nuomonė, kadangi suėmimas už peties, ar pargriovimas ant žemės, nebūtinai turi sukelti įvardintas pasekmes (kraujosruvas, galvos sutrenkimą). Apeliantams neaišku, kokiu tikslu J. L. apsuko R. I. 360 laipsnių kampu, neaišku, ar pastarasis priešinosi, kurioje vietoje tuo metu buvo D. O., tačiau šios aplinkybės nėra esminės. Pats apsukimo veiksmas vagonėlyje objektyviai galėjo būti atliktas, apeliantai neteisūs bandydami tikinti priešingai. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad protokole nėra duomenų apie ankstesniuose nukentėjusiojo parodymuose įvardintą atsitrenkimą į stalą, stalo sulūžimą ir alkūnės sumušimą. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. I. yra nurodęs aplinkybes dėl lūžusio stalo ir galimo atsitrenkimo į jį, tačiau D. O. ir J. L. nėra nuteisti už tai, kad trenkė (stūmė) nukentėjusįjį į stalą ir taip sumušė jam alkūnę (padarė kraujosruvas). Iš nukentėjusiojo R. I. parodymų aiškiai matyti, kad pastarasis nurodė buvęs pargriautas ant grindų, pats pargriovimas vyko staigiai, nespėjus nė sureaguoti, alkūnę susitrenkė griuvimo metu, galimai atsitrenkdamas į stalą („? ... ? kokiu būdu buvau paguldytas ant žemės, nespėjau sureaguoti, tik žiūriu aš jau ant žemės, stalas buvo sulūžęs, matyt, kai mane vertė, net nesitikėjau, kad jie taip mane, nespėjau sureaguoti, kažkur į stalą atsitrenkiau griūdamas alkūne ko gero, nes buvo labai mėlyna ? ... ? aš ko gero alkūne griūdamas į stalą, gal korpusu  ? ... ? matyt, į stalą ar kur, nespėjau sureaguoti“, 2 t., b. l. 88-94). Be kita ko, ir liudytojos S. J., pagal iškvietimą atvykusios į įvykio vietą, parodymuose užfiksuota, kad užėjusi į vagonėlį matė jame ant grindų nuverstą stalą (1 t., b. l. 105), teisiamajam posėdyje liudytoja patvirtino, kad nukentėjusysis jai minėjo apie stalą, negalėjo atsiminti tiksliai ką, bet skundėsi, kad jam skauda dėl to, kad „jis ant stalo nukrito ar kažkas tokio“ (2018 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas, nuo 2:17 val. iki 2:19 val.). Taigi nukentėjusysis buvo kategoriškas dėl to, kad alkūnę susitrenkė griuvimo metu, o aplinkybę dėl atsitrenkimo į stalą išsakė kaip manymą. Specialisto išvada ir ekspertizės aktas patvirtino, kad poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje atsiradimas yra būdingas griuvimui. Parodymų patikrinimo vietoje protokole aplinkybės dėl nukentėjusiojo pargriovimo yra užfiksuotos, o aplinkybė dėl to, ar buvo sulaužytas stalas, nėra susijusi su skundžiamu nuosprendžiu įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybėmis.

12.       Apeliaciniuose skunduose nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje yra ginčijamas ir kitu aspektu, t. y. apeliantai tvirtina, kad šis parodymų patikrinimo veiksmas atliktas nesilaikant BPK reikalavimų, kadangi atliktas ne tame pačiame vagonėlyje, neatkartojant jame buvusių daiktų išdėstymo, be to, apie procesinio veiksmo atlikimą nebuvo informuotas nuteistasis (tuo metu įtariamasis) ir jo gynėjas (pastarasis argumentas nurodytas nuteistojo D. O. ir ji gynėjo skunde). BPK 196 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. To paties straipsnio 3 dalis numato, jog gali būti atkuriama įvykio situacija ir šis asmuo gali pademonstruoti parodymuose minimus veiksmus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas parodymų patikrinimą vietoje nurodė atlikti, siekiant patikslinti aplinkybes dėl nukentėjusiojo patekimo į vagonėlį būdo, kokiomis aplinkybėmis atsidūrė ant grindų, be to, nurodant apžiūrėti vagonėlį, atlikti jo išmatavimus, daiktų išdėstymą viduje (3 t., b. l. 33-34). Atliekant parodymų patikrinimą vietoje nukentėjusysis kaip tik detaliai ir parodė teismo kaip tikslintinas įvardintas aplinkybes, taip pat buvo išmatuotas vagonėlis, durų plotas, nurodytas baldų išdėstymas, stalo parametrai, atstumas nuo įėjimo durų iki nukentėjusiojo apsukimo bei pargriovimo ant grindų vietų. Nors teismo nutartyje buvo nurodyta, kad parodymų patikrinimą vietoje tikslinga atlikti dar ir siekiant nustatyti, ar nusikaltimas galėjo būti padarytas, tačiau iš visų nutarties motyvų turinio bei paties atlikto parodymų patikrinimo vietoje matyti, kad aptariamo parodymų patikrinimo veiksmo tikslas buvo patikslinti nukentėjusiojo parodymus dėl įvykio situacijos, nuteistųjų veiksmų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Būtinumą atlikti parodymų patikrinimo veiksmą nulėmė ne siekis patikrinti nukentėjusiojo parodymus tuo aspektu, ar nurodytomis aplinkybėmis jie galėjo būti atlikti, o būtent proceso metu duoti nukentėjusiojo parodymai, kurie dėl svarbių aplinkybių buvo arba neišsamūs, arba neaiškūs, dėl ko buvo reikalinga, kad nukentėjusysis parodymus duotų vietoje, siekiant aiškumo, pademonstruotų reikšmingus veiksmus, panaudojant manekeną (prie protokolo pridėtose fotolentelėse kaip tik matyti, kaip nukentėjusysis, naudodamas manekeną, rodo, kaip ir kur tiksliai J. L. jį sugriebė ir laikė, kaip D. O. stūmė, kokioje padėtyje atsidūrė pargriautas ant grindų, kur buvo suduoti smūgiai ir t. t.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantų argumentais, kad byloje atliktas parodymų patikrinimo veiksmas atitinka ne parodymų patikrinimo vietoje, o eksperimento turinį. Atitinkamai dėl tos pačios priežasties kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinių skundų argumentai dėl įtariamų ir jų gynėjų teisės dalyvauti šiame procesiniame veiksme.

13.       Papildomai pažymėtina, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas ne tame pačiame, tačiau iš esmės analogiškame vagonėlyje. Vagonėliai atitinka savo matmenimis – ilgiu, pločiu (jie, pabrėžtina beveik analogiški ir P. P. išvadoje nurodyto „tipinio statybinio vagonėlio“ išmatavimams), nežymūs skirtumai dėl durų pločio (gali skirtis iki 10 cm) ir jų atsidarymo krypties, lentynos (buvo tik įvykio vietos vagonėlyje), vidinės pertvaros (sumontuota tik procesiniame veiksme naudotame vagonėlyje) nėra esminiai ir nesudaro pagrindo parodymų patikrinimą vietoje vertinti kaip atliktą nesilaikant BPK 196 straipsnio reikalavimų. Tokiu būdu aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parodymų patikrinimo vietoje metu gautus duomenis pripažinęs įrodymu, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

14.       Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra užfiksuoti anksčiau aptartuose medicininiuose dokumentuose, nustatyti specialisto išvadoje ir ekspertizės akte, papildomai patvirtinti ir ekspertės J. Gincman-Dorošenko parodymais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pabrėžtina, jog nuteistasis D. O. ir jo gynėjas dar pirmosios instancijos teisme aktyviai ginčijo, kad minėtas šonkaulio lūžis negalėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, taip bandydami įtikinti, jog nukentėjusysis išsigalvojo buvęs sumuštas D. O.. Tuo tikslu buvo pateikta teismo medicinos konsultacinė specialisto (P. P.) išvada Nr. 0176/19, kurioje konstatuota, kad „R. I. VII šonkaulis lūžti negalėjo vienam asmeniui laikant už krūtų gulintį ant žemės žmogų vagonėlio kampe, kadangi tai anatomiškai turėtų būti nepasiekiama ir nepatogu (past. išvadoje remtasi nukentėjusiojo parodymais, išskyrus, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kadangi parodymų patikrinimas tuo metu dar nebuvo atliktas) ? ... ? suduodant smūgį kumščiu (remiantis R. I. 2017 m. rugsėjo 5 d. parodymais) paprastai lūžta ne vienas, o daugiau šonkaulių (2-3 šonkauliai), nes tiek kumštis anatomiškai apima pločio“ (2 t., b. l. 135-145), tokias išvadas P. P. patvirtino ir apklausiamas teisme (3 t., b. l. 2-8). Pirmosios instancijos teismas minėta konsultacine išvada nesirėmė, pripažinęs, kad ji prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir negali būti patikimu įrodymu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nurodyti prieštaravimai kilo dėl to, kad iki P. P. pateikiant išvadą dar nebuvo atliktas nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje, nebuvo pilnai aiškios sumušimo aplinkybės, kurias detalizavus atliekant nurodytą patikrinimo veiksmą, nustatyta, kad nukentėjusysis buvo pusiau sėdimoje padėtyje, nuteistieji iš abiejų šonų, dėl ko suduoti smūgį į kairį šoną anatomiškai nebuvo nei nepatogu, nei nepasiekiama. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka. Nors D. O. ir jo gynėjo apeliaciniu skundu prašoma konsultacinę išvadą pripažinti įrodymu ir ja vadovautis, tačiau matyti, kad tokia pozicija iš esmės betarpiškai susijusi su ankstesniais argumentais dėl parodymų patikrinimo vietoje protokolo, kurį apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei prašė apeliantai, pripažino tinkamu įrodymu. Minėtame protokole ir jo prieduose užfiksuoti patikslinti duomenys dėl nuteistųjų buvimo vietos (stovėjo nukentėjusiajam iš abiejų pusių) bei nukentėjusiojo pusiau sėdimos padėties leidžia pagrįstai konstatuoti, kad suduoti smūgį į kairės pusės šoną nebuvo anatomiškai nepatogu ar, juo labiau, neįmanoma. Kita vertus, net ir iki parodymų patikrinimo vietoje atlikimo nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nenulėmė kategoriškos konsultacinės specialisto išvados – vartojamos frazės „turėtų būti“, „paprastai lūžta“ rodo išvadų tikėtinumą. Čia tikslinga pažymėti, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertai J. Gincman-Dorošenko ir R. Laurinavičius (jiems tyrimo atlikimui buvo pateikta baudžiamosios bylos medžiaga) davė kategorišką išvadą, kad į krūtinės ląstos kairės pusės VII šonkaulio projekciją buvo padarytas vienas trauminis poveikis (smūgis arba nugriuvimas bei atsitrenkimas), apklausiama pirmosios instancijos teisme ekspertė J. Gincman-Dorošenko pažymėjo, kad praktikoje yra ne vienas atvejis, kai šonkaulis lūžta ir po vieno smūgio kumščiu (2 t., b. l. 167-168). Dėl anksčiau išdėstytų argumentų nėra pagrindo remtis konsultacine išvada, o su tuo susiję apeliantų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

15.       Nuteistojo J. L. apeliacinio skundo esminiai argumentai yra skirti akcentuoti nuoseklią nuteistojo poziciją, kad pastarasis inkriminuoto nusikaltimo dieną įvykio vietoje nebuvo, jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko ir niekaip nėra susijęs su R. I. padarytais sužalojimais. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo parodymai dėl jam inkriminuoto nusikaltimo išties buvo nuoseklūs, tačiau tai, kad apeliantas nuosekliai neigia savo kaltę, savaime nereiškia, kad jis nepadarė nusikalstamų veiksmų. Teismų praktikoje pažymima, kad vertinant kaltinamojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Kaltinamasis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

16.       Nagrinėjamoje byloje nuteistojo J. L. kaltę pirmiausia patvirtina nukentėjusiojo R. I. parodymai. Nekartojant pastarųjų, pabrėžtina, kad apie tai, jog pastarojo sumušime dalyvavo du asmenys, yra užfiksuota dar pranešant apie įvykį (atskaitų žiūryklės duomenys – 1 t., b. l. 1), taip pat tą pačią dieną nuvykus pas medikus (VšĮ Šeškinės poliklinikos asmens sveikatos istorijoje užfiksuota „sumušė iš matymo pažįstami asmenys“), kituose medicininiuose dokumentuose, apžiūroje pas teismo medicinos ekspertą vėlgi įvardino du asmenis. Apeliantas teisingai atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo parodymų vertinimas pasižymi specifika, kadangi šį procesinį statusą turintys asmenys yra daugiau ar mažiau suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau nuteistųjų kaltė nebuvo grindžiama išskirtinai vien nukentėjusiojo parodymais. R. I. parodymai buvo tikrinami, gretinami su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik tuomet daromos išvados dėl nuteistųjų kaltės. Pabrėžtina, kad įvykio dalis, kurios metu prieš nukentėjusįjį buvo vartojami fiziniai smurtiniai veiksmai, vyko statybinio vagonėlio viduje, kur be nuteistųjų ir nukentėjusiojo nebuvo jokių kitų asmenų. Atsižvelgiant į tai, suprantama, kad nėra ir tiesioginių liudytojų, galinčių nurodyti aplinkybes, vykusias vagonėlyje. Tuo tarpu liudytojai, kuriems buvo žinomos vienokios ar kitokios su kilusiu įvykiu susijusios aplinkybės, patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sužalotas būtent dviejų asmenų. Antai, jau minėtas liudytojas R. V. parodė, kad paskambinęs R. I. informavo, kad jį sumušė D. O. ir „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 103-105), policijos pareigūnai S. J. ir A. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio vietoje R. I. sakė, kaip prieš jį smurtavo ne vienas, o du asmenys, liudytoja S. J. dar pažymėjo, kad vienas iš tų asmenų jau buvo pasišalinęs „prie mūsų priėjo nukentėjusysis, pasakė, kad nori rašyti pareiškimą, nurodė, kad buvo konfliktas tarp jo ir dar dviejų darbininkų. Vienas iš kaltininkų jau buvo pasišalinęs, kitas dar buvo ? ... ? nukentėjusysis įvardino, kad buvo du kaltininkai“ (2 t., b. l. 87-94). Liudytojai G. N. ir T. K., kurie buvo statybinėje teritorijoje, taip pat patvirtino, kad R. I. pasakojo buvęs sumuštas D. O. ir „brigadininko“, „(duomenys neskelbtini)“, tą sakė iš karto, gali būti, jog dar prieš skambinant policijai, užėję į vagonėlio vidų liudytojai matė išmėtytus, ant stalo numestus drabužius, sulaužytą stalą. G. N. parodė, kad R. I. sakė, kaip jį „zavalili ant grindų“ ir pradėjo mušti, kas kaip mušė – D. mušė, o šitas laikė“. Liudytojas T. K. matė nukentėjusiojo patekimo į vagonėlį momentą, t. y. parodė, kaip „jie dviese jį įtempė į būdelę ? ... ? jie naglai įstūmė, vienas tempė, tas žmogus, o direktorius dar pastūmė ir uždarė duris“, netrukus R. I. pasakojo, kad buvo sumuštas, vėliau, važiuojant namo, skundėsi, kad skauda šoną, sakė, jog važiuos į polikliniką (1 t., b. l. 105, 107; 2 t., b. l. 87-94). Nors nuteistasis J. L. prašo kritiškai vertinti liudytojų G. N. ir T. K. parodymus, tačiau tokia pozicija grindžiama iš esmės vien tik tuo, kad pastarieji ir nukentėjusysis yra bendradarbiai, be to, į apklausą atvyko bei išvyko tuo pačiu automobiliu kaip ir nukentėjusysis R. I.. Akivaizdu, kad vien tokiais argumentais negali būti grindžiamas parodymų neobjektyvumas. Pabrėžtina, kad abu liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiami teisme davė priesaikas, atsakydami į klausimus, kategoriškai paneigė, kad su nukentėjusiuoju kalbėjo apie parodymus. Kita vertus, liudytojų parodymai visumoje sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais, be to, jei nukentėjusysis būtų taręsis su liudytojais, matyt, pastarieji būtų nurodę daugiau įvykio aplinkybių, o ne apsiriboję aplinkybėmis, kuriais teigė sužinoję iš paties R. I., ar T. N. įvardintomis aplinkybėmis, kurias jis spėjo užfiksuoti tuo momentu, kai nukentėjusysis buvo įstumiamas (įtraukiamas) į vagonėlio vidų. Nuteistojo akcentuota aplinkybė, kad abu minėti liudytojai atvykusiems pareigūnams nurodė nematę paties įvykio, atitinka bendrą G. N. ir T. K. poziciją, kadangi nė vienas iš pastarųjų nebuvo vagonėlio viduje ir tiesiogiai nematė, kaip buvo sumuštas nukentėjusysis.

17.       Taigi, vadovaujantis visais byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nukentėjusiajam R. I. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas bendrais D. O. ir J. L. veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad  J. L. tyčia sugriebė nukentėjusįjį R. I. už vienos rankos, o D. O. už kitos ir tokiu būdu jėga įvedė į vagonėlį, kur J. L., stipriai laikydamas abiem rankomis bei apsukdamas nukentėjusįjį apie 360 laipsnio kampu, pargriovė ant grindų, toliau laikė už krūtinės, o D. O. kumščiu sudavė ne mažiau kaip du kartus į kairės pusės šoną. Nors nuteistasis J. L. skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kad jis su D. O. turėjo bendrą tyčią nesunkiai sužaloti R. I., tačiau nuosprendžio 62 pastraipoje išdėstyti motyvai paneigia tokius apelianto argumentus. Tai, kad nuteistasis J. L. pats nesudavė smūgių nukentėjusiajam, neturi įtakos išvadai dėl jo bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką. J. L. savo veiksmais prisidėjo prie prievartinio nukentėjusiojo įvedimo į vagonėlį, kur, apsukęs ir pargriovęs pastarąjį, laikė, taip sudarydamas sąlygas D. O. nekliudomai suduoti smūgius, be to, paties J. L. veiksmai, pargriaunant nukentėjusįjį ir šiam griuvimo metu trenkiantis (galimai į stalą), sukėlė dešinės alkūnės sumušimą, o būtent, kraujosruvas dešinėje alkūnėje. Nors įvykio dieną pats konfliktas buvo kilęs konkrečiai tarp D. O. ir R. I., o nusikalstami veiksmai atlikti netrukus po pastarųjų apsižodžiavimo, kas rodytų, kad nuteistiesiems nebuvo laiko susitarti dėl nukentėjusiojo „pamokymo“, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Be to, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-150/2013, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-89-693/2015, 2K-203-895/2017). Nuteistojo J. L. veiksmai nuo prievartinio nukentėjusiojo įsivedimo į vagonėlį iki pat tol, kol D. O. sudavė R. I. smūgius į šoną, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pastarasis dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme ir kaip bendrininkas atsako už kilusias pasekmes – nukentėjusiajam R. I. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą.

18.       Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nesant D. O. ir J. L. kaltę pagrindžiančių įrodymų bei netinkamo jų vertinimo atmeta kaip nepasitvirtinusius. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio proceso tvarka, nenustatė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien apeliantui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalies neturtinei žalai atlyginti 

19.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria išspręstas nukentėjusiojo R. I. civilinis ieškinys, skundžia nukentėjusiojo atstovas, taip pat nuteistasis D. O. ir jo gynėjas. Nukentėjusiojo atstovas nesutinka su teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti, mano, kad nustatytas 1 000 Eur dydis yra per mažas, atitinkamai prašant šią sumą padidinti iki 5 000 Eur. Akcentuoja, kad nukentėjusysis patyrė skausmingą kūno sužalojimą, dėl kurio ženkliai pablogėjo gyvenimo kokybė, kilo daug nepatogumų, taip pat teko iškęsti didelius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą bei pažeminimą, nusikalstami veiksmai atlikti matant kolegoms, kaltininkai neatsiprašė, kilę išgyvenimai net ir praėjus ilgam laiko tarpui neleidžia nukentėjusiajam jaustis saugiai ir pasitikėti savimi. Tuo tarpu nuteistasis D. O. ir jo gynėjas išsako priešingą poziciją – apylinkės teismo iš nuteistųjų priteista 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir objektyviai nepagrįsta. Apeliantai pažymi, kad su neturtinės žalos dydžiu susiję civilinio ieškinio argumentai pirmiausia turėjo būti vertinami nenuoseklių ir prieštaringų nukentėjusiojo parodymų kontekste. Be to, anot nuteistojo D. O. ir jo gynėjo, tikslinga atsižvelgti į tai, kad įvykio dieną R. I. nepageidavo medicinos pagalbos, vadinasi, teiginiai dėl didelio skausmo ir nepatogumų yra deklaratyvūs, apie sumušimą nukentėjusysis aplinkiniams papasakojo pats.

20.       Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Nustatant nukentėjusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydį, ne mažiau svarbūs ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

21.       Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam trimis trauminiais poveikiais buvo padarytos poodinės kraujosruvos alkūnėje ir krūtinės ląstos viršutinės dalies kairėje pusėje bei sulaužytas krūtinės ląstos kairės pusės VII šonkaulis. Nukentėjusiajam konstatuotą nesunkų sveikatos sužalojimą sukėlė  tik vienas iš nurodytų sužalojimą, t. y. šonkaulio lūžis. Kaip teisingai pažymėta nuosprendyje, smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį truko trumpai (vos porą minučių), buvo suduoti du smūgiai. Suprantama ir neginčytina, kad dėl padarytų sužalojimų, ypač šonkaulio lūžio, nukentėjusysis patyrė skausmą, nepatogumus, buvo nedarbingas (iš viso 33 kalendorines dienas arba 24 darbo dienas), į ką atsižvelgtina sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad nukentėjusysis, būdamas vyresnio amžiaus ir turintis didesnę gyvenimišką patirtį, turėjo būti supratingesnis, matydamas agresyviai nusiteikusį D. O. ir jo brigadą, privalėjo elgtis lanksčiau, neįrodinėti savo tiesos, o kreiptis į tiesioginį vadovą. Neatmestina, kad, jei nukentėjusysis būtų tylėjęs ir nieko nesakęs, besąlygiškai paklusęs D. O., galimai konfliktas smurtine eiga ir nebūtų pakrypęs, visgi daryti išvadą, kad savo elgesiu nukentėjusysis R. I. iš dalies prisidėjo prie konflikto tolesnės stadijos (smurtinės) ir vėliau kilusių pasekmių, negalima. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų bent kaip skatinęs nuteistuosius, pats ėmęsis aktyvių, juo labiau, smurtinių veiksmų, o vien tai, kad pastarasis dirbo jam pavestą darbą ir nepakluso D. O., nereiškia, kad jis prisidėjo prie smurtinės konflikto eigos ir pasekmių. Nepaisant minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo, nuosprendžiu nustatytas 1 000 Eur dydis neturtinei žalai atlyginti yra teisingas. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016,). Didesnės sumos priteisiamos tais atvejais, kai nukentėjusysis asmuo itin ilgai gydosi stacionariai (pusmetį ir ilgiau), jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai. Paprastai tokiais atvejais nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padaromas daugybiniais smūgiais, kurie sukelia kelis sužalojimus, nukentėjusieji patiria ne tik įvairius kaulų lūžius, bet ir galvos smegenų sukrėtimą, kitus gyvybei pavojingus sužalojimus, nuo panaudoto fizinio smurto įvairiose kūno vietose lieka kraujosruvos ir pan.

22.       Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam padaryti sužalojimai (ne gyvybiškai pavojingose kūno vietose) stacionarinio gydymo nepareikalavo, nebuvo atliekamos jokios operacijos, netaikytas specifinis gydymas, procedūros ir pan. Iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusiajam tik buvo rekomenduojamas tausojantis režimas, pagal poreikį paskirti skausmą malšinantys vaistai, alkūnės sumušimui – tepalai. Nors R. I. dėl lūžusio šonkaulio daugiau nei 20 darbo dienų buvo nedarbingas, tačiau vėliau galėjo grįžti į darbą, liekamųjų reiškinių neliko ir nėra pagrindo manyti, kad sužalojimo pasekmės jausis ateityje. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nebuvo vizualiai matomi, kas būtų sukėlę nepatogumus viešumoje, atkreipę pašalinių dėmesį, taip priverčiant nukentėjusįjį pasijusti nepatogiai. Nenustatyta, kad nukentėjusiajam būtų esmingai apribotos bendravimo galimybės, dėl sužalojimų būtų buvęs atskirtas nuo artimųjų, o kilę išgyvenimai būtų ženkliai palietę socialinę, šeiminę ar profesinę sritis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra tinkamas, atitinkantis teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir nėra pagrindo nei jį didinti, kaip prašoma nukentėjusiojo atstovo skundu, nei mažinti, kaip to pageidauja nuteistasis D. O. ir jo gynėjas. Pažymėtina, kad nuteistojo ir gynėjo nurodyti argumentai dėl to, kad nukentėjusysis įvykio dieną neprašė greitosios medicinos pagalbos ar tai, kad pastarasis pats pasakojo apie tai, kaip buvo sumuštas, nėra pagrindas sumažinti neturtinę žalą. Atitinkamai ir skundo teiginiai dėl nukentėjusiojo parodymų neturi įtakos nustatant neturtinės žalos dydį, juo labiau, kad tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo parodymams esminių priekaištų neturėjo ir vertino juos dėl esminių bylai aplinkybių kaip nuoseklius.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalies turtinei žalai atlyginti

23.       Pirmosios instancijos teismas priteisė solidariai iš nuteistųjų 395,21 Eur nukentėjusiojo turtinei žalai atlyginti. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad šią suma sudaro: prarastos pajamos – 304,11 Eur, išlaidos už sveikatos sutrikdymo masto nustatymą – 41,10 Eur, už medikamentus bei degalus iš viso 50 Eur (20 Eur vaistams, 30 Eur kurui). Nuteistasis D. O. ir jo gynėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, tačiau išdėstyti nesutikimo argumentai yra subjektyvūs ir nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas nurodė aiškius motyvus (83–87 pastraipose), kuriais pagrindė kiekvieną priteistinos turtinės žalos dalį. Tuo tarpu analizuojant apeliantų argumentus, matyti, kad pastarieji nesutikimą su priteistomis negautomis pajamomis (304,11 Eur) grindžia tik tuo, kad neva D. O. veikoje nėra inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, kas tiek nuosprendžiu, tiek šia nutartimi yra aiškiai paneigta ir iš naujo nekartotina. Skundžiamame nuosprendyje (79 pastraipoje) yra nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas argumentavo, jog nukentėjusysis parado pajamas bei nustatė parastų pajamų dydį.

24.       Nesutiktina su apeliantais, kad nukentėjusysis nepagrįstai kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių. Pagrindą nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą sudarė nuteistųjų veiksmai. Nukentėjusysis, kuriam po įvykio buvo sutrenkta dešinė alkūnė ir atlikus rentgenologinį tyrimą nustatytas VII šonkaulio lūžis, išvadą dėl sveikatos sutrikdymo masto galėjo gauti tik kreipęsis į atitinkamą teismo medicinos tarnybą, ką pastarasis ir padarė. Sumokėtos išlaidos yra objektyvios, pagrįstos dokumentais, todėl pagrįstai priteistos atlyginti solidariai iš abiejų nuteistųjų.

25.       Likusi pirmosios instancijos teismo priteista turtinės žalos dalies suma apima išlaidas už medikamentus ir degalus, t. y. iš viso 50 Eur. Nors apeliantai skunde nurodo, kad teismo išvados yra paremtos prielaidomis arba subjektyviai vadovaujantis viešai prieinamais duomenimis, visgi teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad išlaidos už medikamentus ir kurą priteistos nepagrįstai ar nustatytas jų dydis yra netinkamas. Nors, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis nepateikė dokumentų dėl vaistų bei degalų įsigijimo, tačiau tiek vienos, tiek kitos išlaidos yra objektyvios. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis skundėsi skausmu, jam buvo išrašyti vaistai (Nimesulid 100mgx2, tepalai Voltaren emulgel arba Fastum gel x2), teismo priteista 20 Eur suma nurodytų medikamentų įsigijimui nėra per didelė (tokių duomenų nepateikia ir apeliantai). Išlaidas degalams teismas įvertino 30 Eur suma. Čia buvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis, kurio gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), buvo priverstas vykti į VšĮ Šeškinės polikliniką (iš viso 5 kartus). Nukentėjusiojo apsilankymas nurodytoje medicinos įstaigoje atsispindi iš bylos medicininių duomenų, yra objektyvus, neišgalvotas, suprantama, kad transporto paslaugos kainuoja (šiuo atveju skaičiuojant degalus). Be to, nors nuosprendyje ir nepažymėta, tačiau nukentėjusysis vyko ir į teismo medicinos tarnybą, be to, pastarajam teko ne kartą vykti į apklausas, teismo posėdžius, dėl ko 30 Eur dydžio išlaidos yra minimalios.

26.       Įvertinus nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio objektyvaus pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą žalą nukentėjusiojo patirtai turtinei žalai (395,21 Eur) atlyginti.

Dėl atstovavimo išlaidų

27.       Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu iš dalies tenkino nukentėjusiojo R. I. prašymą dėl išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti ir vietoje nukentėjusiojo prašytų 6 647 Eur nusprendė išieškoti (past. nuosprendyje vartojamas terminas „priteisti“) 5 720 Eur dydžio sumą. Sumažindamas išieškotinų išlaidų dydį, teismas nurodė, kad ne visos patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo kaip atstovas, pagalbai buvo objektyviai pagrįstos. Tuo tikslu teismas analizavo pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir joje įvardintas atstovavimo paslaugas, lygino jas su konkrečių teisiamųjų posėdžių metu spręstais klausimais, posėdžių trukme, atstovo aktyvumu ir pan. bei padarė išvadas dėl teisinių paslaugų dydžio pagrįstumo.

28.       Nesutikimas su šia skundžiamo nuosprendžio dalimi yra išreikštas nukentėjusiojo atstovo bei nuteistojo D. O. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose. Nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad priteistas atstovavimo išlaidų dydis yra pernelyg mažas ir turi būti padidintas iki 6 647 Eur, tuo tarpu, nuteistojo ir jo gynėjo įsitikinimu, išlaidų dydis, įvertinus atstovo atliktus atstovavimo veiksmus, bylos sudėtingumą, teisinių žinių kompleksiškumo poreikį, turėtų būti ne didesnis nei 2 000 Eur.

29.       Nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris  numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į minėtas aktualias baudžiamojo proceso kodekso normas, taikytinas sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų (jų dydžio), nėra pagrindo, kaip tai nurodoma nuteistojo ir jo gynėjo skunde, vadovautis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatytomis rekomendacijomis (analogiškos pozicijos laikomasi ir kitų apygardų teismuose nagrinėtose byloje, pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-327/2017, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-349-651/2016).

30.       Neginčytina tai, kad šiame procese nukentėjusysis turėjo teisę turėti atstovą, kuris nukentėjusiajam atstovavo nuo pat proceso pradžios, o tiksliau, dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą (atstovas teikė skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą). Byloje yra pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai, mokėjimų nurodymų kopijos), patvirtinantys, kad R. I. sumokėjo atstovui 6 647 Eur (1 t., b. l.73-76; 2 t., b. l. 147-161; 3 t., b. l. 9-25a, 99-128), taigi, egzistavo formalus pagrindas teikti prašymą dėl nurodytų išlaidų atlyginimo. Vis dėlto sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų svarbu tai, kad baudžiamojoje byloje prašomas priteisti patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-687/2012, 2K-102-222/2016 ir kt.). Be to, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš nuteistojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė ir turi būti mažintina. Darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, tirta viena nusikalstama veika, sprendžiamas teisinių santykių pobūdis pakankamai paprastas, proceso dalyvių skaičius nedidelis. Nors procesas ir truko pakankamai ilgai, tačiau ženklią baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę nulėmė ne proceso sudėtingumas, o priežastys, susijusios su proceso dalyvių neatvykimu, nuteistojo J. L. išvykimu į Ukrainą, šalyje paskelbtu karantino režimu, dėl ko ilgą laiką nebuvo galimybės tęsti bylos nagrinėjimo. Pažymėtina, kad byloje buvo skiriama ir teismo medicinos ekspertizė, tačiau jos apimtis nebuvo didelė, ekspertizė atlikta per 2 mėnesius. Įrodymų tyrimo atnaujinimas (teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinį sprendimą), nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje atlikimas (toks parodymų patikrinimo veiksmas buvo nulemtas nukentėjusiojo parodymų), prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą, suprantama, pailgino proceso trukmę, tačiau neturėjo esminės įtakos atstovavimo paslaugoms. Vertinant bendrai, nukentėjusiojo atstovas procese buvo pakankamai aktyvus ir iniciatyvus, tačiau galima pastebėti ir nemažai perteklinių pastarojo veiksmų. Antai, dalis jo paruoštų ir teiktų dokumentų kartojosi (kartu su patikslintu civiliniu ieškiniu, prašymais dėl išlaidų atstovavimo paslaugoms teikė didelę dalį tų pačių priedų), ruošė ir teikė skundą (su priedais) dėl neskundžiamos teismo nutarties. Nors atstovas itin akcentuoja tai, kad ruošdavosi išskirtinai kiekvienam teismo posėdžiui, kuo nėra pagrindo abejoti, tačiau sprendžiant iš bylos apimties (iki nuosprendžio bylos medžiagą sudaro trys tomai, bendras tomų skaičius – 4), sudėtingumo, atstovui kaskart neprireikė daug laiko pasiruošti teismo posėdžiams (bylos medžiaga jam buvo gerai žinoma), nukentėjusiojo atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir ypatingų papildomų intelektinio darbo sąnaudų. Be to, nemažai teismo posėdžių neįvyko, tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, kad atstovavimo išlaidų suma už tokius posėdžius nurodoma nevertinant to, kad faktiškai bylos nagrinėjimas juose nebuvo tęsiamas. Sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų dydžio, reikšminga ir tai, jog netenkinta nemaža atstovo parengto civilinio ieškinio reikalavimų apimtis. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, sąžiningumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija mato pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas atstovavimo išlaidas sumažinti iki 3 000 Eur ir sprendžia, kad tokia suma bus proporcinga tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų atžvilgiu.

32.       Apeliacinės instancijos teismo prašoma iš nuteistųjų išieškoti ir nukentėjusiojo turėtas išlaidas, patirtas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, iš viso 1 226 Eur. Kartu su tokiu prašymu pateiktos PVM sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymų kopijos (4 t., b. l. 128-135). 

33.       Klausimo dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu, išsprendimui aktualios jau minėtos BPK 106 straipsnio nuostatos, tačiau išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.). 

34.       Ši baudžiamoji byla apeliacine žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo atstovo bei abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus (nuteistasis D. O. ir jo gynėjas teikė bendrą apeliacinį skundą). Nukentėjusiojo atstovo parengtas apeliacinis skundas susijęs tik su neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų klausimais, rašytiniai atsiliepimai į nuteistųjų skundus neteikti. Įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, byla išnagrinėta iš esmės per vieną teismo posėdį. Čia pastebėtina, kad bylos nagrinėjimas pagal apylinkės teismo iš anksto paskirtą datą neįvyko dėl nukentėjusiojo atstovo negalėjimo dalyvauti bylos nagrinėjime (esant užimtam kitoje byloje), visgi, nepaisydamas to, kad pats sudarė kliūtį bylos nagrinėjimui, atstovas į atstovavimo išlaidas apeliacinėje instancijoje įtraukia išlaidas už prašymo atidėti teismo posėdį parengimą (įvertina 121 Eur suma), kas aiškiai nėra nei būtinos, nei pagrįstos išlaidos. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiojo atstovo apeliacinis skundas atmestas, nuteistųjų skundų esminiai prašymai netenkinti, tačiau priimtas sprendimas sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytas iš abiejų nuteistųjų išieškotinas nukentėjusiojo išlaidas atstovo pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į atstovavimo turinį, skundo išnagrinėjimo rezultatus, prašymas atlyginti atstovavimo išlaidos tenkintinas iš dalies ir solidariai ir nuteistųjų D. O. ir J. L. išieškotina nukentėjusiojo naudai 700 Eur išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.

35.       Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo atstovo apeliaciniu skundu prašoma papildyti pirmosios instancijos teismo nustatytą įpareigojimą, į jo turinį įtraukiant nuteistiesiems pareigą per nustatytą šešių mėnesių laikotarpį, be kita ko, atlyginti ir nukentėjusiojo naudai išieškotinas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Toks apelianto prašymas akivaizdžiai yra nepagrįstas ir negalimas BK 48 straipsnio nuostatų kontekste, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

 

n u t a r i a :

 

nuteistojo D. O. ir jo gynėjo advokato Prano Makausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 202 m. liepos 29 d. nuosprendį pakeisti ir solidariai iš nuteistųjų D. O. ir J. L. (Y. L.) išieškotinų nukentėjusiojo R. I. patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti dydį sumažinti iki 3 000 (trijų tūkstančių) Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiojo R. I. atstovo advokato Šarūno Jazukevičiaus, nuteistojo J. L. apeliacinius skundus atmesti.

Solidariai iš nuteistųjų D. O. ir J. L. (Y. L.) išieškoti nukentėjusiojo R. I. naudai 700 (septynis šimtus) Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                       Julita Dabulskytė-Raizgienė

 

 

Rasa Paužaitė

 

 

                                                                      Ugnius Trumpulis

 

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK 106 str. Advokato darbo apmokėjimas
  • BPK
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BPK 196 str. Parodymų patikrinimas vietoje
  • BK 138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas
  • 2K-206-693/2017
  • 2K-88-628/2018
  • 2K-229/2008
  • BPK 305 str. Aprašomoji nuosprendžio dalis
  • CK
  • 2K-227/2011
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • 2K-437/2011
  • 1A-323-327/2017
  • 1A-349-651/2016
  • 2K-605/2011
  • 2K-452/2009
  • BK 48 str. Laisvės apribojimas