Civilinė byla Nr. 2-611-819/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27371-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.2.1; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.11.1; 3.2.4.4; 3.2.6.1

 (S)

      VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir,

sekretoriaujant Lolitai Mankevičiūtei,

vertėjaujant Natalijai Reut, Svetlanai Minakovai,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurokorma“ atstovei Veslavai Šumkovskai,

atsakovo SIA Agro Eko atstovams advokatui Muradui Bakanui ir Igors Lasmanis, 

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurokorma“ ieškinį atsakovui SIA Agro Eko dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Eurokorma“ (toliau – UAB „Eurokorma“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašo priteisti jai iš atsakovo SIA Agro Eko 3 157,74 Eur skolą, 6 840 Eur nuostolių atlyginimą, 40 Eur kompensaciją skolos išieškojimo išlaidoms padengti, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė paaiškino, kad 2019 m. vasario 5 d. tarp UAB „Eurokorma“ ir SIA Agro Eko buvo sudaryta sutartis Nr. 05/02/19 (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Eurokorma“ teikė atsakovui prekes, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už prekes per 14 dienų nuo pristatymo dienos. Sutarties 7.1 punkte šalys nustatė netesybas 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo prekių kiekio vertės, skaičiuojamus už kiekvieną uždelstą mokėti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. UAB „Eurokorma“ savo pareigas pagal Sutartį vykdė tinkamai – laiku pristatinėjo atsakovui prekes pagal Sutartį, tuo tarpu atsakovas už prekes atsiskaitydavo vėluodamas. Netinkamą prievolės vykdymą pripažįsta ir pats atsakovas: 2019 m. gegužės 21 d. UAB „Eurokorma“ su atsakovu pasirašė susitarimą (toliau – Susitarimas Nr. 1), kuriame konstatavo, jog 2019 m. gegužės 16 d. atsakovo skolos suma UAB „Eurokorma“ pagal Susitarime Nr. 1 1 punkte įvardintas sąskaitas faktūras siekia 58 540,82 Eur; 2019 m. birželio 27 d. UAB „Eurokorma“ su atsakovu pasirašė susitarimą prie 2019 m. gegužės 21 d. susitarimo (toliau – Susitarimas Nr. 2), kuriame konstatavo, jog atsakovas turi neįvykdytų įsipareigojimų UAB „Eurokorma“, susijusių su įsigytomis prekėmis iš UAB „Eurokorma“, kurių apmokėjimo terminai pasibaigė, o atsakovo atstovė D. K. įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įsipareigojo pateikti garantiją 58 540,82 Eur sumai – įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Teigė, kad atsakovas ieškinio pateikimo teismui dienai yra neatsiskaitęs su UAB „Eurokorma“ pagal žemiau nurodytas sąskaitas faktūras ir skolos suma siekia 9 997,74 Eur: 1) 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR00012434 2 420,00 Eur sumai atsakovo apmokėta dalinai (747,66 Eur), 2019 m. rugsėjo 11 d. UAB „Eurokorma“ išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Serija Kreditinė Nr. 20190911, kuria atėmė 1 181,90 Eur sumą nuo minėtos sąskaitos, padarius įskaitymą Lietuvos Respublikos kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnio nustatyta tvarka, atsakovo neapmokėta suma pagal minėtą sąskaitą faktūrą sudaro 490,44 Eur; 2) 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR00012432 2 667,30 Eur sumai; 3) laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. liepos 12 d. susiklosčiusių tarp ieškovės ir atsakovo pirkimo-pardavimo santykių kontekste ir dėl atsakovo Sutarties netinkamo vykdymo UAB „Eurokorma“ patyrė ir kitų nuostolių – atsakovas negrąžino jai 152 vienetų konteinerių (talpų), kurių vertė yra 6 840 Eur. Ieškovė papildomai paaiškino, kad UAB „Eurokorma“ užsiima didmenine ir mažmenine prekyba įvairiais grūdais, kombinuotais pašarais, papildais, žaliavomis pašarų gamybai, cukraus pramonės antriniais produktais, trąšomis ir kt. Tam, kad UAB „Eurokorma“ parduodama prekė MELASA (skystas produktas, kuris yra gaunamas perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į cukrų) pasiektų pirkėją (atsakovą), prekė MELASA buvo vežama talpose (konteineriuose), iškrovus prekę tuščios talpos turėjo būti grąžintos UAB „Eurokorma“. Atsakovo negrąžintos talpos (konteinerio) vieno vieneto didmeninė kaina yra 45,00 Eur, todėl atsakovui negrąžinus 152 vienetų konteinerių (talpų) nuostolių suma yra 6 840 Eur.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pažymėjo, kad Susitarime Nr. 2 yra nurodyta eilė sąskaitų faktūrų, pagal kurias SIA Agro Eko yra skolingas ieškovei, šios sąskaitos faktūros yra datuotos nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. gruodžio 15 d., todėl nėra suprantama, kokiu tikslu ir kam ieškovė prie ieškinio pateikia šias sąskaitas ir ką ji jomis siekia įrodyti, nes pateiktu ieškiniu UAB „Eurokorma“ SIA Agro Eko skolą už pateiktas prekes bando įrodinėti jau visai kitomis PVM sąskaitomis faktūromis, t. y. 2019 m. liepos 17 d. ir 2019 d. liepos 18 d. sąskaitomis. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovės pateiktos sąskaitos, kuriomis ji grindžia SIA Agro Eko skolą bei ieškovės patirtus nuostolius, atsakovo nėra pasirašytos, be to, nors ieškovė prie ieškinio yra pateikusi eilę tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (CMR) kopijų, tų tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (CMR), kurie įrodytų prekių pagal išrašytas 2019 m. liepos 17 d. ir 2019 d. liepos 18 d. ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras gabenimą, nėra pateikta. Atsakovas taip pat pažymi, kad nors ieškovė nurodo padariusi įskaitymą, ji nepateikė jokių paskaičiavimų (kokio dydžio, nuo kokios sumos, už kokį laikotarpį ji skaičiavo palūkanas ir delspinigius atsakovui) nei pačiam atsakovui, nei nurodė ieškinyje, todėl kaip buvo apskaičiuota 1 181,90 Eur delspinigių suma nėra aišku. Pabrėžia, kad tuo atveju, jei ieškovė skaičiavo delspinigius vadovaudamasi Sutarties 7.1 punktu, tai 0,05 proc. dydžio delspinigiai akivaizdžiai neatitinka suformuotos teismų praktikos ir yra per dideli. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką protingu delspinigių dydžiu laikoma 0,02 proc. Be to, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.54 straipsnį, ieškovė turi aiškiai įrodyti tam privalomas sąlygas, tačiau ieškovė ieškinyje tokių sąlygų nenurodė. Pabrėžė, kad SIA Agro Eko savo mokėjimo pavedimuose nurodydavo paskirtį, t. y. už kokią PVM sąskaitą faktūrą jis moka, ir jokiame mokėjimo pavedime atsakovas niekada nebuvo nurodęs, jog moka palūkanas, delspinigius ar pan. Todėl ieškovė privalėjo užskaityti atsakovo mokamas sumas tik už tą sąskaitą faktūrą, kuri nurodyta mokėjimo pavedime, pati kitaip pinigų skirstyti ji negalėjo. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad jis su ieškove niekada nei raštu, nei žodžiu nesitarė ir jokiais savo konkliudentiniais veiksmais nepatvirtino jokio susitarimo, jog už talpų grąžinimą yra atsakingas atsakovas, todėl reikalavimai priteisti kažkokias sumas už kažkokius konteinerius (talpas) yra visiškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad ieškovės pateikti tarpusavio skolų suderinimo aktai 2019 m. rugsėjo 11 d. datai yra surašyti vienašališkai ieškovės, atsakovas šių aktų nėra derinęs ir jų nėra pasirašęs, todėl jie nepatvirtina, jog atsakovas būtų juos gavęs ar juo labiau pripažintų skolą. Atsakovas laiko, kad jokia skola pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras neegzistuoja. Atsakovo vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl 40 Eur kompensacijos skolos išieškojimo išlaidoms padengti negali būti tenkinamas, nes jos prašoma priteisti žyminio mokesčio suma viršija Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą 40 Eur sumą ir ją apima. 

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė palaikė patikslintame ieškinyje išdėstytą poziciją. Papildomai pažymėjo, kad įskaitymas buvo padarytas laikantis CK 6.54 straipsnyje nustatytos tvarkos, kokią mokėjimo paskirtį atsakovas nurodydavo pavedimuose nėra svarbu, nes šalys nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl įmokų paskirstymo tvarkos; atsakovui buvo teikiami raginimai apmokėti įsiskolinimą, delspinigių paskaičiavimai, visi įrodymai yra pateikti teismui; CMR važtaraščiai patvirtina prekių pristatymą, važtaraščiai patvirtina, kurie konteineriai ieškovei buvo grąžinti; pagal žodinį susitarimą su atsakovu prekės buvo pristatomos pilnais konteineriais atsakovui, o tušti konteineriai buvo grąžinami ieškovei į Lietuvą; 40 Eur yra fiksuota suma, ji priteisiama atskirai nuo bylinėjimosi išlaidų; delspinigių paskaičiavimas atliktas birželio 26 d. ir liepos 31 d. išrašyta ir pateikta atsakovui kartu su raginimu delspinigių sąskaita; gegužės mėn. buvo sudaryti papildomi susitarimai, dėl to matyt anksčiau nebuvo daromi netesybų įskaitymai atsakovui atlikus mokėjimus; ar Susitarimuose yra nurodoma skola su delspinigiais, negali atsakyti; atsakovas, atlikdamas mokėjimus, nurodydavo sąskaitas už kurias moka; delspinigiai visada buvo skaičiuojami, pirmą kartą užskaitymas padarytas; susitarimas dėl konteinerių grąžinimo buvo žodinis, atsakovas tai patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais grąžindamas konteinerius ieškovei; konteineriai dalinai grąžinti, kas patvirtina žodinį susitarimą; vairuotojas pristatydavo atsakovui į nurodytą vietą jo užsakytas prekes konteineriuose ir išveždavo tuo pačiu sunkvežimiu paruoštus tuščius konteinerius; už konteinerius atsakovas nemokėjo, nes buvo susitarimas, jog grąžins tuščius; atsakovas pasirašydavo CMR, vairuotojas nurodydavo tarų skaičių, konteineriai yra ieškovės nuosavybė; atsakovo atstovas laukdavo pas ūkininkus ir pasirašydavo CMR; dabartinai santykiai pagal 2019 m. Sutartį yra nutrūkę; kas gali priimti prekes, pasirašyti važtaraščius iš atsakovo pusės konkretaus susitarimo nebuvo; konteinerių trūkumas susidarė nuo 2018 m. pagal išrašytus CMR; susirašinėjimuose buvo raginimai paruošti negrąžintus konteinerius ir apmokėti įsiskolinimą; vairuotojas važiuodavo pasiimti konteinerius kur nurodydavo atsakovas, su ūkininkais ieškovė tiesioginių kontaktų neturėjo; atvejų, kad vairuotojas važiuodavo tik konteinerių pasiimti, nebuvo; susitarimo dėl atsakomybės, rizikos prarandant konteinerius nebuvo, bet atsakovas žinojo, kad konteinerius turi grąžinti, kadangi tai ieškovės turtas; kodėl Sutartyje tai nebuvo aptarta, negali atsakyti, mano, kad sutartis rengė atsakovas; ankstesni santykiai įforminti 2018 m. gegužės 1 d. sutartimi, ši sutartis pasibaigė, dėl to buvo paruošta nauja; atsakovo sumokėta suma be delspinigių ir konteinerių sumine išraiška su sąskaitomis sutampa; delspinigių sudengimas buvo atliktas vieną kartą; iki tol delspinigiai nebuvo įskaitomi, nes santykiai buvo ilgalaikiai, tikėjosi, kad vykdys įsipareigojimus, buvo papildomos užtikrinimo priemonės; mokėjimo pavedimuose atsakovui nurodžius mokėjimo paskirtį, pinigai atsakovui nebuvo grąžinami, tačiau nesutikimas su nurodoma mokėjimo paskirtimi buvo; pretenzijų dėl mokėjimo pavedimuose netinkamai nurodomų paskirčių nerašė; prekyba pašarais yra pagrindinė įmonės veikla, nuo įmonės steigimo; praktikoje susiformavo taisyklė, kad konteineriai tušti grąžinami, yra eilė sąskaitų, kur konteineriai grąžinti; naujos Sutarties sudarymo ir jos pasirašymo aplinkybių negali komentuoti, nes nedalyvavo; vairuotojas veždavo į Lietuvą tik tuščius konteinerius, ne prekes; atsakovui talpas veždavo naujas, nurodyti nuostoliai paskaičiuoti talpų šiandienine rinkos verte; dėl konteinerių susitarimas yra papildomas, žodinis; kodėl nutrūko santykiai su atsakovu negali atsakyti, santykiai nutrūko 2019 m. liepą; pirmiausia buvo dengiama senesnė sąskaita pagal datą, ne jos numerį.

Atsakovo atstovas advokatas Muradas Bakanas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytą atsakovo poziciją juose nurodytais argumentais. Papildomai pabrėžė, kad atsiskaitymų vėlavimai buvo, dėl to ginčo nėra, bet atsakovas visada nurodydavo atliekamų mokėjimų paskirtį, ieškovė dėl to pretenzijų niekada nereiškė, to, kad reikalaus delspinigių, niekada nenurodė; jų pareikalavo tik konfliktiškai pasibaigus šalių bendradarbiavimui; pavedimai buhalteriškai buvo įskaityti taip, kaip buvo nurodyta, tik paskutinė sąskaita, paskutiniu mokėjimu užskaityti delspinigiai, su ankstesniais mokėjimais turėjo daryti taip pat, bet to nebuvo daroma; tokių santykių, kad buvo mokami delspinigiai nebuvo, šalių susitarimo kitaip paskirstyti gautus pinigus nei atsakovas nurodydavo nebuvo, ieškovės valios pasidengti delspinigius iki paskutinės sąskaitos nebuvo; jei teismas spręstų, kad delspinigiai priteistini, jie turėtų būti mažinami iki 0,02 % dydžio; nei 2018 m., nei 2019 m. sutartyje klausimo apie konteinerius nebuvo, reikalavimo grąžinti konteinerius ieškovė niekada nekėlė; santykiai buvo tokie, kad ieškovė pardavinėjo produkciją atsakovui, atsakovas neperka, bet ieškovė nuveža produktą galutiniam pirkėjui (kuriam perparduoda atsakovas) tiesiogiai, produkcija niekada nebuvo iškraunama pas atsakovą, niekada nebuvo sandėlio ar pan., konteinerius ieškovė pasiimdavo pati, visus klausimus spręsdavosi pati tiesiogiai su ūkininkais, atsakovas niekada pats nederino, nesprendė ir neatlikinėjo jokių veiksmų dėl konteinerių grąžinimo, pasiimdamas konteinerius ieškovės vairuotojas pats pildydavosi CMR; tokiu atveju, jei ūkininkui pirmą kartą vežti keturi konteineriai, o antrą kartą vežami du konteineriai, tai pasiima vairuotojas tik du tuščius konteinerius, nes tik tiek vietos yra, kitus tuščius konteinerius palieka, jų niekas nepasiima, kodėl ieškovė jų nesusirenka, atsakovas to nežino; konteineriai tebėra pas ūkininkus, ieškovė turi galimybę juos ir dabar susigrąžinti, tiesiog ieškovė to nedaro, nes jai ekonomiškai tas nenaudinga, tuščią vilkiką leisti yra per brangu; jei veža ir kitą krovinį, vairuotojas tuščių konteinerių neima, važiavo ne vienas vairuotojas, jie keitėsi, buvo ir samdytų vairuotojų; 2018 m. sutartis baigėsi 2019 m., tuo metu jau buvo konteinerių trūkumas, todėl ieškovė, kaip atidus ir rūpestingas juridinis asmuo, pasibaigiant 2018 m. sutarčiai turėjo rūpintis, kad įsipareigojimas grąžinti konteinerius atsirastų sutartyje, jei toks susitarimas kaip teigia ieškovė egzistavo konteinerių grąžinimu, bet ieškovė to nedarė, pretenzijų nėra, naujoje sutartyje tai neaptarta, sutartis rengta ieškovės, tai ieškovės veiklos specifika, atsakovas tiesiog priėmė ieškovės sąlygas; rašytinio susitarimo dėl konteinerių grąžinimo nėra, duomenų, kad atsakovas atsakingas už konteinerių grąžinimą byloje nėra, reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmetamas; prekių pristatyme atsakovo atstovas fiziškai nedalyvaudavo, nevažiuodavo, CMR atsiųsdavo skanuotus, atsakovas pasirašydavo ir išsiųsdavo skenuotą atgal; derybose dėl sutarties sudarymo apie konteinerius nebuvo kalbama; atsakovas užsiimdavo tarpininkavimu, pirkdavo produkciją ir parduodavo ūkininkams; dėl konteinerių pretenzijų reiškiama nebuvo, tiek, kiek buvo pareikšta, atsakovas atsakė, kad jų nepripažįsta ir nepriima nei tų sąskaitų, nei tų pretenzijų; sutarties projektas buvo ieškovės; kodėl ūkininkai pasirašydavo, negali atsakyti, įgaliojimai atsakovo vardu veikti ūkininkams nebuvo išduodami; susitarimų, kas turi teisę pasirašyti važtaraščiuose, nebuvo.

Atsakovo atstovas Igors Lasmanis teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad buvo atvejis, kuomet klientas C. D. ieškovei sukrovė tuščias taras, tačiau jokio dokumento klientui nepaliko, tai tik pavyzdys, aplinkybes nurodė ūkininkas; sutartyse nebuvo nuostatų dėl konteinerių, sankcijų dėl atsiskaitymo vėlavimo taip pat nebuvo; ieškovė turi duomenų bazę kiekvieno kliento, vairuotojui iškrovus pilnus konteinerius, neimdavo paliktų tuščių tarų, jų neveždavo; klientui sakydavo, kad paims važiuojant atgal ar kitą kartą; ieškovė žinojo visus telefonus, visus adresus, jie patys vedė apskaitą, kur ir kiek konteinerių yra palikta, ieškovei labai dažnai apsimokėjo pasiimti taras atgal, nes tais pačiais automobiliais veždavo krovinius atgal į Lietuvą; asmeniškai ieškovei pasiimant konteinerius dalyvaudavo labai retai, kuomet ieškovei sandėliuose trūkdavo tuščių konteinerių MELASAI, o ji laukdavo atvyksiančios MELASOS, tada skambindavo jam ir sakydavo, kur yra palikti tušti konteineriai ir jis kaip partneris padėdavo susiskambinti su fermeriu, ar jis namuose, ar gali atiduoti ieškovei tuščias taras; dėl konteinerių susitarimų rašytinių nebuvo, sąskaitose buvo tik produktas MELASA nurodomas; CMR siųsdavo po mėnesio ar vėliau, elektroniniu paštu siųsdavo tik sąskaitas, konteineriai yra ieškovės nuosavybė; pas ūkininkus stovi tušti konteineriai, bet ieškovė jų nesurenka; už vėlavimus mokėti ieškovė delspinigių niekada neprašė, pirmą kartą paprašė rugpjūčio mėn., atsakovas nebuvo įsipareigojęs grąžinti konteinerius; jis, kaip atsakovo atstovas net nežinodavo, kiek klientai tuščių konteinerių atvežus klientui prekę grąžino, dėl konteinerių grąžinimo bendraudavo tik tada, kuomet ieškovei konteinerių trūkdavo jos sandėlyje, bendraudavo norėdamas padėti; bet kuris ieškovės vadybininkas galėjo paskambinti ūkininkui ir paklausti, kiek pas jį yra tuščių konteinerių; CMR pasirašydavo fermeriai, atsakovas juos gaudavo po mėnesio ar visai negaudavo, pasirašydavo, nes produktas būdavo pristatytas; atsakovas niekada neišrašinėjo CMR, tai visada darė ieškovės vairuotojas jų apskaitai, atsakovas tokių dokumentų niekada neišrašinėjo; kuomet klientas grąžino tuščias taras, tuomet pati ieškovė išrašė CMR atsakovo vardu; su ūkininkais yra sudarytos sutartys dėl žaliavos tiekimo; jei jis pirkdavo konteinerius pats, tuomet ir pats išrašydavo sąskaitas (parduodavo) ūkininkui, gaudavo komercinius pasiūlymus pirkti vieną kartą naudotus konteinerius už 25 Eur; ieškovė pirkdavo MELASA 5-10 kartus į metus, bet niekada neskaičiavo amortizacijos, 2018 m. konteinerius pirko už 45 Eur, vėliau padidino kainą iki 50 Eur; A. kartą į tris keturis mėnesius parašydavo dėl konteinerių, kuomet trūkdavo ieškovei sandėliuose konteinerių, ji nurodydavo, kiek pas tą ūkininką yra konteinerių, jis padėdavo jai susisiekti su fermeriu, išsiaiškinti ar jis namuose, ar galės grąžinti ieškovei tiek konteinerių, A. sakė, kad rusiškai nekalba.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. R. parodė, kad veždavo krovinius, SIA Agro Eko yra klientas, skambindavo iškrovimo metu, kai su ūkininkais nesusišnekėdavo, ne visi rusiškai šnekėdavo arba jei kokių problemų iškildavo; veždavo krovinius ne tik į Latviją, užsakymus veždavo pagal tai, kaip surašyta; jei užsakymas būdavo stambus važiuodavo į vieną vietą, jei didesnis į kelias, visaip būdavo; kur vežti buvo nurodoma užsakyme, veždavo pašarus maišuose, biguose (po 500 kg), plastikiniuose konteineriuose tik MELASA, nes skystas produktas; konteineriai važtaraščiuose vienetais buvo nurodomi; iškrovimas derinamas su klientu, nes reikia traktoriaus, jis pats (liudytojas) neiškraudavo, laukdavo; padėklus atiduodavo, o talpas keisdavo, paimdavo tuščias, jei negrąžindavo, iškart skambindavo vadybininkui Igoriui, Latvijos įmonės atstovui, ir jie ten derindavo, jis (liudytojas) nesikišdavo; kad važiuotų tuščias susirinkti talpų tokio atvejo nebuvo; tuščio grįžimui niekas neleisdavo; į Latviją veždavo krovinį tik Igoriui, laukdavo, kol bus pilnas vilkikas; Igoris kalbėdavo rusiškai; prekes priimdavo šeimininkas arba traktoristas, tuščias taras jis (liudytojas) surašydavo; iš pradžių atiduodavo bigus, kad būtų vietos grąžinamiems konteineriams, žinodavo iš anksto kiek pasiims konteinerių; žinutę rašydavo Igoriui būdamas vietoj, kad negrąžina, jis taip suderindavo talpų grąžinimą, bet realiai taip nebūdavo pas ūkininkus; tuščių kilometrų nieks neleisdavo važiuoti; kad važiuotų pasiimti tik konteinerių neatsimena, taip nebūdavo, nes tušti kilometrai; dauguma atveju žinodavo ką pasiims iš grąžinamų konteinerių; jei būdavo kitas krovinys kraunamas į Lietuvą, tai veždavo bigus, ne konteinerius, kad tuščias būtų; apskaitininkės grįžus antspaudą dėdavo; visada rašydavo kiek negrąžinta konteinerių; kiek atsimena, apskaitininkės talpas visada įrašydavo; atsakovo atstovo fiziškai pristatant prekes nebuvo niekada; Igorį matė du kartus.

Teismo posėdyje liudytoju apklausta A. V. parodė, kad UAB „Eurokorma“ dirba nuo 2007 m., šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, pareigos vadybininkė, dirbdama bendravo su atsakovo atstovu Igors Lasmanis apie 10 metų, vėliau jis tęsė darbus kitose įmonėse, nes atsakovo įmonė dėl skolų valstybei buvo uždaryta, darbas tęsėsi su kitomis įmonėmis, kurių faktinis vadovas buvo Igors Lasmanis, su atsakovu santykiai nutrūko, kadangi liko skolos iš kitų įmonių, kurias Igors Lasmanis žadėjo atiduoti, bet taip neįvyko; dėl delspinigių tai pagal pirmąją sutartį beveik nebuvo vėlavimų, dvi trys dienos pradelstos, o kai buvo pasirašyta antroji sutartis, tada vėlavimai buvo penkiolika ir daugiau dienų, dėl to buvo priskaičiuoti delspinigiai, dėl konteinerių visus 10 metų konteineriai yra grąžinama tara, vedėsi sąrašai nuvežtų ir grąžintų tarų, kartais buvo vykdomas suderinimas konteinerių kiekių, kadangi santykiai nutrūko, Igors Lasmanis galėjo grąžinti taras, bet jis to nepadarė, dėl to ir buvo išrašyta sąskaita už negrąžintą kiekį, ši sąskaita nebuvo apmokėta; pirmoji sutartis 2017 m. gegužės mėn., antroji 2018 m. sausį – vasarį, sutartyse konteinerių klausimas nebuvo aptartas, tai vyko savaime tiek su atsakovu, tiek su kitomis įmonėmis; konteinerio kaina sudaro pusę kainos produkto, konteineriai yra grąžintina tara, nuvežamas tarų kiekis ir grąžinamų tarų kiekis nurodomas CMR, pasirašomas abiejų šalių, taip vedama apskaita kiekvienai įmonei ir kiekvienoje įmonėje yra konteinerių likutis; pasirašydavo atsakovo klientas, dėl grąžinimo buvo bendraujama su atsakovu, tiesiogiai su jų klientais nebendrauta; dėl konteinerių grąžinimo taip buvo nuo pat darbo pradžios, kai dar dirbo su SIA Agro Ekspress; konteineriai buvo apskaitomi važtaraščiuose, buvo atvejų, kai ūkininkai ar bendrovės sugadindavo tarą, tada Igors Lasmanis tą tarą savo klientui parduodavo, o mums grąžindavo vieną kartą naudotą iš vietos, kur surinkdavo daug konteinerių; suvestinėje konteinerių kiekiai nurodyti pagal važtaraščius; delspinigius paskaičiavo įmonės buhalteris, ji (liudytoja) tiesiog perdavė sąskaitą, atsakovo atstovas su ja nesutiko; pagal pirmą sutartį vėlavimo praktiškai nebuvo, delspinigiai buvo paskaičiuoti nuo vasario, kas pusmetį delspinigiai yra paskaičiuojami; pas Igors Lasmanis buvo labai daug klientų ir buvo didelis konteinerių sąrašas, kurį reikėjo derinti su Igors Lasmanis, bet kadangi santykiai jau buvo nutrūkę ir jis su UAB „Eurokorma“ nebendravo, tai pirminis variantas suvestinės buvo pagal ieškovės turimus duomenis, po atsiliepimo pateikimo, kuomet Igors Lasmanis pateikė savo dokumentaciją, buvo pakoreguoti kiekiai; buvo siųsta daug raginimų el. paštu, iš pradžių dar buvo bendravimas telefonu, vėliau jau tokio bendravimo neliko; buvo raginimas dėl 202 konteinerių; apmokėjimai buvo tik per SIA Agro Eko, UAB „Eurokorma“ naudoja vieną kartą naudotus konteinerius, jų kaina apie 45-50 Eur, žino, nes dalyvavo užpirkime, įmonė turi apie 1 000 konteinerių; naujo konteinerio kaina apie 150 Eur, MELASAI perkami konteineriai, kurie vieną kartą naudoti kitam produktui, statybinė pramonė ar pan., MELASAI naudojama daug kartų, kol nesugenda; leisti sunkvežimį tuštiems konteineriams pasiimti neapsimoka, tai galėjo įvykti, kol dar vyko darbas; tiesiogiai su ūkininkais nebendravo; sutartys yra bendros, parengtos UAB „Eurokorma“, naudojamos visoms įmonėms; į sutartį nuostatos dėl konteinerių grąžinimo nebuvo įtrauktos, nes konteinerių grąžinimas nebuvo probleminis klausimas, 10 metų konteineriai buvo grąžinami pagal CMR ir mums to užteko; atsakovo klientams prekes pristatydavo arba UAB „Eurokorma“ mašinos arba nuomotomis mašinomis, nuoma buvo iš UAB „Eurokorma“ pusės, UAB „Eurokorma“ žinojo, kiek kokių konteinerių kur nuvežė, nes viskas buvo vežama pagal užsakymus; numeris kliento buvo nurodomas vairuotojui, negalėdavo rasti pristatymo vietos nepasitikslinęs; konteinerių apskaita vesta Exelyje, kur konteineriai yra palikti žino tiek UAB „Eurokorma“, tiek SIA Agro Eko, mašina veždavo užsakymą ir paimdavo grąžinamus tuščius, negrąžindavo iš karto tiek, kiek nuvežė konteinerių, klientai neturėdavo dvigubų kiekių konteinerių; prieš kiekvieną reisą su Igors Lasmanis buvo kalbama, kur galima netoli surinkti tuščius konteinerius iš praeito reiso; tuščius konteinerius, jei būdavo galimybė, paimdavo iš tų klientų, kuriai MELASOS neveždavo tuo reisu; jeigu klientas skolingas 10 konteinerių, o grąžinti turėdavo du, tai tikrai nevažiuodavo, jeigu mašinai reikėdavo važiuoti daugiau nei 50 km, kad pasiimtų kelias talpas, tai nevažiuodavo, važiuodavo jeigu daug talpų ir jeigu tai netoli, tai lemia laikas ir kaštai; SIA Agro Eko atstovas atsiėmime nedalyvavo, jis rašydavo kur ir kada atvažiuoti pasiimti; CMR buvo išrašomi klientams, siuntėjas SIA Agro Eko, konteinerių sąrašas buvo dažnai siunčiamas SIA Agro Eko atstovui; CMR buvo rašomi tais atvejais, kai tik grąžinamos taros, kad įmonė, kuri atkrauna konteinerius, galėtų pasirašyti, kad tai būtų tvarkinga; SIA Agro Eko turėjo grąžinti UAB „Eurokorma“, ūkininkai turėjo grąžinti SIA Agro Eko; mokėjimų kontrolę pagrinde darydavo buhalterė, bet prisijungdavo ir vadybininkai su raginimais ir pan., su SIA Agro Eko taip pat; SIA Agro Eko mokėjimo paskirtyse nurodydavo konkrečias sąskaitas, pretenzijų dėl paskirčių nereiškė; konteinerių kaina paliktų pas klientus UAB „Eurokorma“ perka už 45-50 Eur, kaina dėl tolesnio naudojimo nesikeičia, jie naudojami, kol nesugadinami; mašinos važiavimas 1 km 1 Eur, reikėtų skaičiuoti kiek kainuotų susirinkimas konteinerių, vien dėl konteinerių važiuoti neekonomiška; nutraukti bendradarbiavimą inicijavo UAB „Eurokorma“ dėl Igors Lasmanis skolos iš kitos įmonės; Susitarime nėra kalbėta apie konteinerius, nes tuo metu vyko darbas, kiekvieną dieną mašinos buvo kraunamos; antrojoje sutartyje nebuvo fiksuota skola už konteinerius, kadangi jie galėjo būti grąžinti, tai dienai skolos nebuvo; tada, kai buvo nutraukiamas bendradarbiavimas, Igors Lasmanis buvo siūloma grąžinti visus konteinerius; apie grąžinamų konteinerių kiekį Igors Lasmanis būdavo informuojamas žinute, taip pat Exelio failas buvo siunčiamas, važtaraščiai nebuvo siunčiami; į MELASOS kainą konteinerių naudojimo kaina nebuvo įtraukta, reikėjo tik grąžinti konteinerį; kad produktą gavo, visą laiką pasirašydavo ūkininkas, o sąskaitos buvo siunčiamos SIA Agro Eko, jie ją pasirašydavo; Igors Lasmanis „Skype“ jai (liudytojai), SMS žinutėse vairuotojams nurodydavo, kur važiuoti ir koks kiekis bus grąžinamas, gal buvo keli atvejai, kada nenurodė kiekio, tiesioginio bendravimo su fermeriais nebuvo, jie ne ieškovės klientai, net nekalba rusiškai; pagal sąrašą ji (liudytoja) gali matyti, kad pas ūkininką yra 20 konteinerių, bet kokį kiekį jis grąžins nežinojo, jie gali būti sulūžę, gal norės jas nupirkti ir kitos priežastis; sąskaitas už konteinerius, delspinigių sąskaitą suformavo buhalteris; UAB „Eurokorma“ gali nurodyti kiek konteinerių yra pas kiekvieną ūkininką, tai matyti ir iš CMR; būdavo atvejų, kad SIA Agro Eko parduodavo konteinerį ūkininkui, o SIA Agro Eko grąžindavo UAB „Eurokorma“ kitą konteinerį vieną kartą naudotą iš kitos vietos.

Ieškinys tenkinamas iš dalies. 

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2019 m. vasario 5 d. sudarė sutartį (b. l. 78-81, t. 1), kuria ieškovė įsipareigojo parduoti prekes, o atsakovė įsipareigojo jas nupirkti, sumokėdama ir priimdama prekes Sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutartimi šalys sulygo, kad prekės pavadinimas, kaina, asortimentas, kiekis, gavėjas, siuntimo terminas, pristatymo pagrindas, mokėjimo tvarka ir terminai nustatomi sąskaitoje faktūroje ir CMR dokumentuose, kurie yra neatsiejama Sutarties dalis (Sutarties 1.1 punktas, 1.2 punktas). Sutartyje šalys numatė, kad atsakovas mokėjimą už pristatytas prekes atlieka į ieškovės sąskaitą per 14 dienų (Sutarties 5.2 punktas), mokėjimo dydis nustatomas pagal faktiškai gautą prekių partiją. Iš šalių paaiškinimų, liudytojos A. V. parodymų, byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad vykdant Sutartį atsakovas vėlavo apmokėti už jam pristatytas prekes. Tokią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 2019 m. gegužės 21 d. susitarimas, kuriame atsakovas sutiko, jog 2019 m. gegužės 16 d. jis buvo neapmokėjęs ieškovei jam pagal Sutartį 2019 m. balandžio 15 d. – 2019 m. gegužės 15 d.  išrašytų sąskaitų 58 540,83 Eur sumai (b. l. 109-113, t. 1). Tačiau byloje surinkti rašytiniai įrodymai – skolų apyvartos žiniaraštis, CMR važtaraščiai, ieškovės išrašytos atsakovui sąskaitos, taip pat patvirtina, kad nepaisant šios atsakovo skolos pagal Sutartį 2019 m. gegužės 16 d. šalių Sutartis buvo vykdoma toliau – iki 2019 m. liepos mėn. pabaigos ieškovė teikė atsakovui prekes pagal Sutartį ir už jų pateikimą išrašydavo atsakovui sąskaitas, o atsakovas prekes priimdavo ir už jas mokėjo. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad nuo 2019 m. liepos 16 d. ieškovė už pateiktas atsakovui prekes išrašė penkias sąskaitas: 2019 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija EUR Nr. 00012431 871,92 Eur sumai (apmokėjimo data 2019 m. liepos 30 d.) (b. l. 140, t. 3), 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija EUR Nr. 00012434 2 420 Eur sumai (apmokėjimo data 2019 m. liepos 31 d.) (b. l. 141, t. 3), 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija EUR Nr. 0012433 2 456 Eur sumai (apmokėjimo data 2019 m. liepos 31 d.) (b. l. 142, t. 3), 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija EUR Nr. 00012432 2 667,30 Eur sumai (apmokėjimo data 2019 m. rugpjūčio 1 d.) (b. l. 143, t. 3) ir 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija EU Nr. 0006595 4 246 Eur sumai (apmokėjimo data 2019 m. rugpjūčio 12 d.) (b. l. 115, t. 3). Atsakovas pagal paskutiniąją PVM sąskaitą-faktūrą Serija EU Nr. 0006595 4 246 Eur sumai atliko 4 246 Eur dydžio mokėjimą ieškovei 2019 m. rugpjūčio 11 d. (b. l. 144, t. 3), o pagal likusias keturias PVM sąskaitas-faktūras 8 415,22 Eur sumai (871,92 Eur + 2 420 Eur + 2 456 Eur + 2 667,30 Eur) – 8 415,22 Eur dydžio mokėjimą 2019 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 139, t. 3).

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad po paskutinių sąskaitų už atsakovui parduotas prekes pagal Sutartį ieškovė išrašė 2019 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija DELSP Nr. 201 4 339,64 Eur sumai (b. l. 197, t. 1) (toliau – Delspinigių sąskaita), kurioje buvo apskaičiuoti 0,07 procento dydžio delspinigiai už vėlavimą apmokėti ieškovei jos išrašytas sąskaitas pagal Sutartį visą jos vykdymo laikotarpį (b. l. 191-193, t. 1). Jos apmokėjimo terminas buvo nurodytas 2019 m. rugpjūčio 7 d. Ši sąskaita vėliau ieškovės buvo sumažinta iki 3 157,74 Eur  (4 339,64 Eur – 1 181,90 Eur) kreditine PVM sąskaita faktūra Serija Kreditinė Nr. 20190911 -1 181,90 Eur sumai (b. l. 41, t. 1), atsižvelgiant į 2019 m. rugsėjo 11 d. perskaičiuotus 0,05 procento dydžio delspinigius už vėlavimą apmokėti ieškovei jos išrašytas sąskaitas pagal Sutartį visą jos vykdymo laikotarpį (b. l. 194-196, t. 1). Be to, 2019 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Serija INV Nr. 190802/1 7 115 Eur sumai už 159 vienetus konteinerių (jo vieneto kaina, nurodyta sąskaitoje 45 Eur), kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 120, t. 1), o 2019 m. rugpjūčio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija INV Nr. 190819/1 6 345 Eur sumai už 141 vienetą konteinerių, kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2019 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 121, t. 1) (toliau – Konteinerių sąskaitos). Pastaroji sąskaita vėliau buvo sumažinta iki 1 935 Eur (6 345 Eur – 4 410 Eur) Kreditine PVM sąskaita faktūra Serija Kreditinė Nr. 20190911/1 -4 410 Eur sumai (b. l. 55, t. 1).  

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad Delspinigių sąskaitą ieškovė atsakovui pateikė 2019 m. rugpjūčio 1 d. elektroniniu paštu (b. l. 31, t. 1). Taip pat iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – šalių tarpusavio susirašinėjimo, matyti, kad tuo laikotarpiu tarp šalių kilo konfliktas dėl Susitarimo vykdymo, tačiau apie jį teismas byloje nepasisako, nes jis neturi esminės reikšmės ginčui teisingai išnagrinėti. Pagal į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą 2019 m. rugpjūčio 7 d. atsakovas pateikė ieškovei atsakymą į 2019 m. rugpjūčio 5 d. ieškovės laišką (pastarasis ieškovės įspėjimas į bylą šalių nepateiktas) (b. l. 58, t. 2), kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovės be teisinio pagrindo reikalaujamais delspinigiais, kurie be kita ko neatitinka Sutarties nuostatų, taip pat nėra įsigijęs iš ieškovės konteinerių, o pareigos juos grąžinti atsakovui nenumato Sutartis. 2019 m. rugsėjo 10 d. atsakovas pateikė kitą atsakymą ieškovei į įspėjimus (b. l. 59, t. 2), kuriame dar kartą nurodė nesutinkantis apmokėti ieškovės delspinigių, prašė nurodyti konkretų norminį aktą ar straipsnį, nustatantį papildomų procentų (netesybų) apskaičiavimą, jei pirkėjas yra apmokėjęs visas pardavėjo išrašytas sąskaitas, taip pat pažymėjo, kad atsakovui nesuprantamas jam pateiktose sąskaitose nurodytų konteinerių skaičius, jų sąskaitų jis neapmokės. Tokias atžymas jis padarė ir atsakovui pateiktų Konteinerių sąskaitų (b. l. 71-74, t. 2).

Pažymėtina, kad nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad įspėjimus dėl delspinigių skaičiavimo, konteinerių grąžinimo, ji teikė atsakovui nuolat ir anksčiau, byloje tokiomis aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Į bylą pateiktuose 2019 m. gegužės 21 d. (b. l. 44, t. 2), 2019 m. birželio 3 d. laiškuose (b. l. 45, t. 2), 2019 m. balandžio 5 d. pretenzijoje (b. l. 43, 48-49, t. 2) atsakovui nėra užsimenama apie delspinigių skaičiavimą vėluojant vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tokių aplinkybių nėra nurodyta ir į bylą pateiktame Susitarime. 2019 m. balandžio 5 d. pretenzijoje nurodoma tik, kad yra skola už 202 konteinerius.

Dėl reikalavimo priteisti 3 157,74 Eur skolą

Pirmuoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 3 157,74 Eur skolą, kurią ieškinyje įvardija kaip skolą už atsakovui parduotas prekes pagal Sutartį, dėl kurių atsakovui buvo pateikta 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR 00012434 ir 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR 00012432. Ieškovės teigimu, 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. EUR 00012434 neapmokėtas sąskaitos likutis lygus 490,44 Eur, o 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. EUR 00012434 suma – 2 667,30 Eur. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutinka, teigia, kad šias abi ieškovės nurodomas sąskaitas jis yra apmokėjęs 2019 m. liepos 31 d. mokėjimo nurodymu, tokią mokėjimo paskirtį jis nurodė ir 2019 m. liepos 31 d. mokėjimo nurodyme. Ieškovė neneigia gavusi atsakovo nurodomą mokėjimą, tačiau nurodo, kad šiuo mokėjimu atsakovo sumokėta 8 415,22 Eur suma ieškovės buvo tik iš dalies (747,66 Eur) skirta apmokėti 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EUR 00012434, o  2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR 00012432 juo apskirtai nebuvo dengta remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis. Pagal šias taisykles ieškovas nėra įpareigotas vadovautis paskirtimi, kurią nurodo atsakovas, nes prieš skolos įskaitymą pirmesne eile nei skola už prekes dengiami delspinigiai, kurie 3 157,74 Eur  sumoje ir buvo padengti ieškovės, remiantis atsakovui pateikta Delspinigių sąskaita, vėliau sumažinta 2019 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaita faktūra Serija Kreditinė Nr. 20190911.

Įmokų paskirstymą reglamentuojančiame CK 6.54 straipsnyje numatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (1 dalis); antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (2 dalis); trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (3 dalis); ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (4 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3, ir 4 dalyse (5 dalis). Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs (6 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl kreditoriaus teisės atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 24 punktas). Įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017 34 punktas).

Byloje nėra duomenų, kad šalys Sutartimi būtų buvę sutarę dėl įmokų paskirstymo eiliškumo, todėl sutiktina su ieškove, kad skirstant atsakovo atliktas įmokas pagal Sutartį taikytina CK 6.54 straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sutiktina su ieškove, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovė jo atliktą įmoką 2019 m. liepos 31 d. privalėjo bet kuriuo atveju įskaityti tai paskirčiai, kuri nurodyta mokėjimo nurodyme, tarp jų 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitai faktūrai Nr. EUR 00012434 ir 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaitai faktūrai Nr. EUR 00012432 padengti. Ieškovė turėjo teisę šias sąskaitas dengti iš 2019 m. liepos 31 d. atlikto mokėjimo, tačiau manydama, kad atsakovas yra nesumokėjęs sumų, dengtinų ankstesne tvarka pagal CK 6.54 straipsnį, ji galėjo šia teise nesinaudoti ir dengti jas CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti būtent tai, ar ieškovė nesutikdama dengti atsakovui pateiktų apmokėti ieškovės minėtų dviejų sąskaitų iš atsakovo 2019 m. liepos 31 d. mokėjimo, pagrįstai taikė CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymo eiliškumą.

CK 6.4 straipsnyje įtvirtintos prievolių šalių pareigos, kad skolininkas ir kreditorius privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu, kad šalys vykdydamos prievoles turi bendradarbiauti. Bendradarbiavimo principas yra įtvirtintas CK 6.38 straipsnio 3 dalyje. Bendradarbiavimo principas yra sąžiningumo principo išraiška. Sutarties šalių sąžiningumo, bendradarbiavimo pagrindai taip pat numatyti CK 6.200 straipsnyje. Taigi, pagal įstatymą tiek kreditorius, tiek skolininkas vykdydami prievolę turi bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai.

Byloje nustatyta, kad Delspinigių sąskaita atsakovui ieškovė paskaičiavimo delspinigius už visą Sutarties galiojimo laikotarpį. Ji buvo išrašyta atsakovui tik tada, kai tarp šalių kilo konfliktai dėl Sutarties vykdymo ir santykiai pagal Sutartį faktiškai tarp šalių nutrūko. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė iki Delspinigių sąskaitos išrašymo kada nors reikalavo iš atsakovo mokėti delspinigius, nors atsakovas Sutarties vykdymo metu dažnai vėlavo vykdyti pareigą mokėti už jam pristatytas prekes, dėl ko ginčo tarp šalių nėra. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad atlikdamas mokėjimus pagal Sutartį, atsakovas visuomet mokėjimo paskirtyje nurodydavo PVM sąskaitos-faktūros, kurią apmoka, duomenis. Toks atsakovo mokėjimas buvo ieškovės priimamas pagal atsakovo nurodomą paskirtį. Duomenų, kad dėl to ieškovė kada nors būtų kėlusi dėl to ginčą, byloje nėra. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovę iki kilusio konflikto tarp šalių visuomet tenkino tarp šalių nusistovėjusi mokėjimo tvarka, kai atsakovas moka tik už pagrindinę prievolę. Todėl ieškovės elgesys, kuomet ieškovė, kilus konfliktui ir nutrūkus bendradarbiavimui su atsakovu, imasi naudotis teise nepriimti atsakovo atlikto mokėjimo už prekes pagal Sutartį pagal jame nurodytą paskirtį, vertintinas kaip nesąžiningas, nes ieškovė nevykdė įstatymu nustatytos pareigos bendradarbiauti. Ieškovė per visą Sutarties vykdymo laikotarpį neinformavo atsakovo apie ketinimą gautus mokėjimus pirmiausia skirti delspinigiams sumokėti ir faktiškai visus atsakovo mokėjimus įskaitė pagrindinės prievolės apmokėjimui. Ieškovė šiais veiksmais išreiškė valią, kad atsakovo įmokas priima ne palūkanoms ir delspinigiams, o pagrindinei prievolei įvykdyti. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Ieškovės atliktas įskaitymas, kaip pažeidžiantis sąžiningumo ir bendradarbiavimo principus, negali būti pripažintas teisėtu. Toks teisės aktuose įtvirtintų minėtų normų aiškinimas pateikiamas ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-389/2010).

Kita vertus, būtina įvertinti dar vieną aplinkybę, kuri, teismo vertinimu, yra itin reikšminga nagrinėjamu atveju.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymui terminas neapibrėžta, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitokios prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokiu atveju netesybų skaičiavimo pradžia laikomas momentas, kai skolininkas neįvykdo prievolės po kreditoriaus pareikalavimo praėjus septynių dienų ar kitam protingam terminui.

Byloje nustatyta, kad iki Delspinigių sąskaitos pateikimo ieškovė atsakovo niekuomet nereikalavo mokėti delspinigių, nors Sutartimi šalys numatė ieškovės teisę skaičiuoti netesybas. Atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 7.1 punkte įtvirtinta formuluotė, kad pirkėjas moka pardavėjui netesybas 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo prekių kiekio vertės, už kiekvieną uždelstą mokėti dieną, numatytą Sutarties 5.2 punkte, savaime neleidžia konstatuoti, kad šalys buvo sutarusios dėl prievolės mokėti delspinigius termino. Priešingai, ji leidžia konstatuoti, kad šios prievolės termino šalys nebuvo apibrėžusios. Byloje nustatyta, kad Delspinigių sąskaitą ieškovė išrašė 2019 m. liepos 31 d. Pačioje Delspinigių sąskaitoje ieškovė nurodė jos apmokėjimo datą – iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. Tai liudija, kad gavusi atsakovo 2019 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimą, kurio paskirtyje buvo nurodytos ginčo sąskaitos 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR 00012434 ir 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EUR 00012432, o jų apmokėjimo terminas 2019 m. liepos 31 d. ir 2019 m. rugpjūčio 1 d., ieškovė padengė ne pastarąsias sąskaitas, o Delspinigių sąskaitą, kurios mokėjimo terminas dar nesuėjęs ir yra vėlesnis 2019 m. rugpjūčio 7 d.

Teismo vertinimu, tokiu atveju ieškovė privalėjo vadovautis ne CK 6.54 straipsnio, o 6.55 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri numato, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Šią skolininko teisę įstatymas riboja tik vienu aspektu. Pagal CK 6.55 straipsnio 1 dalį skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Nagrinėjamu atveju šio ribojimo atsakovas nepažeidė, nes jis nurodė apmokantis sąskaitas, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Delspinigių sąskaitoje nurodyta delspinigių suma – 4339,64 Eur, neapėmė jokių delspinigių pagal ginčo sąskaitas – 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EUR 00012434 ir 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EUR 00012432 (b. l. 191-193, t. 1).

Įvertindamas visumą nurodytų aplinkybių, teismas konstatuoja, kad ieškovė nepagrįstai atsakovo 2019 m. rugpjūčio 1 d. atliktą mokėjimą panaudojo Delspinigių sąskaitai, o ne 2019 m. liepos 17 d. PVM sąskaitai faktūrai Nr. EUR 00012434 ir 2019 m. liepos 18 d. PVM sąskaitai faktūrai Nr. EUR 00012432 padengti, todėl ieškovės reikalavimas pripažįstamas nepagrįstu. Atsakovas šioje byloje įrodė apmokėjęs ieškovės nurodomas sąskaitas, kurių neapmokėjimą ieškovė nurodė kaip reiškiamo reikalavimo dėl 3 157,74 Eur skolos priteisimo pagrindą.

Bylos nagrinėjimo metu, iš esmės tik baigiamosiose kalbose, ieškovė nurodė, kad teismui sprendžiant, jog ieškovė atsakovo pavėluotai sumokėtas įmokas netinkamai įskaitė pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, prašo teismo 3 157,74 Eur sumą priteisti kaip atsakovo nesumokėtus delspinigius pagal Delspinigių sąskaitą (b. l. 148, 2). 

CPK 141 straipsnio 1 dalis numato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (1 dalis). Pagal CPK 253 straipsnio 4 dalį baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. 

Pasirengimo nagrinėti bylą metu atsakovas kėlė klausimą dėl ieškovės reiškiamo ieškinio pagrindo – ieškovė prašo priteisti skolą už prekes pagal Sutartį ar delspinigius. Ieškovė nurodė, kad jos ieškinio pagrindą sudaro prašymas priteisti skolą už prekes, o ne delspinigius. Tokią poziciją ieškovė palaikė ir viso bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, teismas visiškai sutinka su atsakovo pozicija, kad ieškinio pagrindo keitimas baigiamosiose kalbose negalimas, todėl tokį ieškovės prašymą laiko nepagrįstu. Kadangi šios bylos nagrinėjimo pagrindą sudarė atsakovo skolos už prekes pagal konkrečias sąskaitas, išrašytas Sutarties pagrindu, buvimo faktas, taip pat ieškovės atlikto atsakovo 2019 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimo paskirstymo jo eiliškumo aspektu teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teismas plačiau nepasisako dėl Delspinigių sąskaitoje nurodytų delspinigių skaičiavimo (vėlavimo dienų, taikomo dydžio pagrįstumo) pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl konteinerių vertės atlyginimo

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad iki sudarant Sutartį, šalių analogiškus tarpusavio teisinius santykius reglamentavo rašytinė 2018 m. gegužės 1 d. sutartis (b. l. 174-177, t. 1). Nors abejose sutartyse – tiek 2018 m. gegužės 1 d. sutartyje, tiek Sutartyje buvo numatyta, kad prekės parduodamos pristatant į pirkėjo sandėlį, faktiškai prekes pagal šias sutarties ieškovė pristatydavo į atsakovo nurodytas kitas konkrečias pristatymo vietas. Šios pristatymo vietos buvo konkretūs ūkininkai, kuriems ieškovės parduotas prekes atsakovas dvišalių sutarčių su ūkininkais pagrindu parduodavo konkretiems ūkininkams. Dėl to ginčo tarp šalių nėra, jas patvirtina ir byloje surinktų įrodymų visuma – šalių paaiškinimai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 60-67, 80-81, t. 2).

Iš šalių paaiškinimų, liudytojo V. R. parodymų, į bylą pateiktų važtaraščių nustatyta, kad ieškovė pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį atsakovui pristatydavo įvairias prekes, kurios buvo įvairiai supakuotos, tačiau pristatydama prekę – melasą, ją pristatydavo visuomet taroje – plastikiniuose konteineriuose, kurią su preke palikdavo jo pristatymo adresu pas ūkininką. 2018 m. gegužės 1 d. sutarties, taip pat Sutarties vykdymo metu tiek ieškovei, tiek atsakovui turėjo būti ir buvo žinoma kur kiek yra konteinerių, nes dėl to ieškovė sudarinėjo jų sąrašus, o jų pristatymą ir grąžinimą atžymėdavo CMR važtaraščiuose. Šias aplinkybes byloje paliudijo liudytoja apklausta A. V., kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, jie buvo nuoseklūs, atitiko kitus byloje surinktus įrodymus – važtaraščius, liudytojo V. R. parodymus.

Iš šalių paaiškinimų, byloje surinktų rašytinių įrodymų, liudytojų A. V., V. R. parodymų taip pat nustatyta, kad 2018 m. gegužės 1 d. sutarties, taip pat Sutarties vykdymo metu pastarųjų plastikinių konteinerių grąžinimas buvo organizuojamas tokiu būdu: ieškovė atsakovo pagalba išsiaiškindavo, kuriose melasos pristatymo vietose pas ūkininkus yra laisvi plastikiniai konteineriai, ir juos pasiimdavo grįžtantis vilkikas iš tų pačių vietų, kuriose jie buvo palikti; paprastai ieškovė grąžinamus plastikinius konteinerius pasiimdavo iš tų paskirčių vietų, į kurias pristatydavo naujas prekes, arba iš netoliese esančių vietų; tokį sprendimą lemdavo sąnaudos, laikas ir atstumas; ieškovė niekuomet nevykdavo į prekių pristatymo vietas vien susirinkti konteinerių; grąžinami plastikiniai konteineriai buvo atžymimi važtaraščiuose, kurie vėliau buvo siunčiami atsakovui žiniai. Toks grąžinimas buvo reikalingas tam, kad pastarieji plastikiniai konteineriai buvo daugkartinio naudojimo, todėl jie buvo ir vėl naudojami, ieškovei vykdant įsipareigojimus pagal sutartis.

CK 6.156 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sutarties sąlygas jos šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sąlygas nustatyto imperatyviosios teisės normos. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiaudamos ir kooperuodamosi bei kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Vadovaujantis CK 6.205 straipsniu sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino pasibaigimą. Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutarties buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis).

CK 6.317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.317 straipsnio 5 dalis). Jeigu ko kita nenumato sutartis ar nelemia prievolės prigimtis, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, išskyrus atvejus, kai daiktų dėl jų pobūdžio nereikia perduoti taroje ar supakuotų (CK 6.342 straipsnio 1 dalis). Kai sutartis nenumato reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės, perduodami daiktai turi būti supakuoti taip, kaip tokiems daiktams įprasta, o jei tada ar pakuotė gali būti įvairi, - taip supakuotus ar tokioje taroje, kad būtų užtikrintas tokios rūšies daiktų tinkamumas juos laikant ar gabenant įprastinėmis sąlygomis (CK 6.342 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo, kad ieškovė Sutarties vykdymo metu atsakovui be kitų prekių pardavinėjo melasą – skystą produktą, kuris yra gaunamas perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į cukrų. Ši prekė ieškovės atsakovui į paskirties vietą buvo vežama taroje – 1 000 l plastikiniuose konteineriuose. Ginčo dėl to, kad melasa galėjo būti perduodama atsakovui ieškovės be taros, byloje tarp šalių nekilo. Taip pat tarp šalių nekilo ginčo, kad ši prekė ieškovės atsakovui buvo perduodama taroje – 1 000 l plastikiniuose konteineriuose, vykdant ir 2018 m. gegužės 1 d. sutartį. Todėl konstatuotina esant nustatyta, kad tiek 2018 m. gegužės 1 d. sutarties vykdymo metu, tiek Sutarties vykdymo metu ieškovė turėjo pareigą atsakovui parduodamą melasą perduoti taroje – plastikiniuose konteineriuose.

Iš ieškovės paaiškinimų, liudytojos A. V. parodymų nustatyta, kad plastikinių konteinerių kaina nebuvo įskaičiuota į pagal Sutartį atsakovui parduodamos prekės melasos kainą, tai buvo ieškovės nuosavybė. Nors melasą ieškovė dažniausiai perduodavo atsakovui su konteineriais, juos 2018 m. gegužės 1 d. sutarties, taip pat Sutarties vykdymo eigoje susigrąžindavo ir vėl naudodavo kaip tarą tokiai pačiai prekei parduoti. Ši aplinkybė abiem šalims buvo gerai žinoma, nes plastikinius konteinerius iš jų pristatymo vietos, abiem šalims dėl jų susigrąžinimo bendradarbiaujant, pagal galimybes, įvertinusi atgal į Lietuvos Respubliką vežamus krovinio, atstumą reikalingą konteineriams iš paskirties vietų pasiimti, pasiimdavo ieškovė. Tai leidžia konstatuoti, kad pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį ir Sutartį parduodamai prekei melasai perduoti naudojama tara – plastikiniai konteineriai, buvo daugkartinio naudojimo ir tai šalims buvo suprantama.

Dėl tokio konteinerių susigrąžinimo vykdant 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį ginčų tarp šalių nekilo (pvz., šalims baigus bendradarbiavimą pagal 2018 m. gegužės 1 d. ieškovei negrąžintų konteinerių klausimas nebuvo sprendžiamas, nes dėl to paties sudarė Sutartį). Ginčas tarp šalių kilo tuo metu, kai santykiai pagal Sutartį tarp šalių 2019 m. liepos mėn. nutrūko ir iškilo klausimas, kam tenka pareiga grąžinti dar negrąžintus konteinerius ir jų grąžinimo išlaidos. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad tokia pareiga tenka atsakovui. Atsakovas gi tokią jo pareigą neigė, nurodydamas, kad Sutartimis jis neįsipareigojo grąžinti konteinerių ieškovei.

Teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka, kad nei 2018 m. gegužės 1 d. sutartyje, nei Sutartyje šalys neaptarė sąlygų dėl taros, kurioje parduodama melasa atsakovui, grąžinimo aplinkybių. Todėl sutiktina, kad tokia pareiga jose atsakovui nebuvo nustatyta. Tačiau tai, kad pasirašydamos 2018 m. gegužės 1 d. sutartį ir Sutartį šalys neaptarė šių aplinkybių, savaime neeliminuoja tokios atsakovo pareigos, nes pagal CK 6.156 straipsnio 4 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą.
        Nagrinėjamu atveju šalių – ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiai pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį priskirtini didmeninio pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Vertinti šiuos santykius kitaip, kaip, pavyzdžiui, distribucijos, byloje surinktų įrodymų nepakanka. Pagal CK 6.371 straipsnį pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Tarp šalių nekilo ginčo, kad ieškovė užsiima didmenine ir mažmenine prekyba įvairiais grūdais, kombinuotais pašarais, papildais, žaliavomis pašarų gamybai, cukraus pramonės antriniais produktais, trąšomis ir kt., o atsakovas prekes pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį taip pat pirko verslo tikslais – juos perparduodavo galutiniams pirkėjams, kur ieškovė ir pristatydavo prekes. Pagal taisykles, reglamentuojančias didmeninio pirkimo-pardavimo teisinius santykius, jeigu ko kita nenumatyta sutartyje, pirkėjas savo lėšomis turi grąžinti pardavėjui daugkartinio naudojimo tarą ir pakuotę, kuriose buvo perduodami daiktai, o kita tara grąžinama tik sutartyje numatytais atvejais (CK 6.377 straipsnis). Kaip minėta, šalys nesusitarė dėl kitokios daugkartinės taros, skirtos melasai perduoti, grąžinimo tvarkos, todėl šalių teisiniams santykiams taikytina dispozityvioji CK 6.377 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, pagal kurią daugkartinę tarą savo lėšomis turi grąžinti pardavėjui pirkėjas.

Pasisakydamas dėl susiklosčiusių santykių tarp šalių 2018 m. gegužės 1 d. sutarties, taip pat Sutarties vykdymo metu, teismas pažymi, kad byloje šalių paaiškinimais, liudytojų V. R., A. V. parodymais, rašytiniais įrodymais pagrįstos aplinkybės, kad plastikinius konteinerius, kuriuose atsakovui buvo perduodama melasa, iš jų paskirties vietos pas ūkininkus, kurią nurodydavo ieškovei atsakovas, susirinkdavo pati ieškovė ir pati atsiveždavo juos atgal į Lietuvos Respubliką, o atsakovas tik bendradarbiaudavo nustatant vietas, iš kurių tokius konteinerius galima pasiimti, nesudaro pagrindo teigti, kad šalys pakeitė CK 6.377 straipsnyje įtvirtintą dispozityviąją normą. Tokia tvarka abi šalis tenkino tik tuo metu, kai 2018 m. gegužės 1 d. sutartis, taip pat Sutartis faktiškai buvo vykdoma, prekės pastoviai buvo vežamos atsakovui į jo nurodytas paskirties vietas, o ieškovės vilkikai, vežę šias prekes, grįždavo iš paskirties vietų atgal į Lietuvos Respubliką. Iš liudytojų V. R., A. V. parodymų nustatyta, kad tokiu būdu plastikiniai konteineriai buvo susigrąžinami ne iš karto, o priklausomai nuo situacijos – esant laisvos vietos vilkike, nesant būtinybės važiuoti pasiimti jų toliau nei 50 km. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų važiavusi vien susirinkti plastikinių konteinerių, kuriuose buvo vežama jos pristatyta melasa atsakovui į paskirties vietas. Teismo vertinimu, šios aplinkybės liudija ieškovės siekį 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu atsakovui būdu – ieškovo vilkikai bet kuriuo atveju turėdavo grįžti į Lietuvos Respubliką, todėl nesugrąžintų plastikinių konteinerių surinkimas iš tos pačios vietos, kur pristatomos prekės pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį, ar netoli nuo jos, kas buvo nustatoma atsakovo pagalba, jam tiesiogiai bendradarbiaujant su pristatymo vietose buvusiais ūkininkais, nebuvo nuostolingas pačiai ieškovei. Tačiau teigti, kad ieškovės sudarymas sąlygų tokiu būdu vykdyti 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį kuo ekonomiškesniu atsakovui būdu gali būti vertinamas kaip susitarimas, jog daugkartinę tarą savo lėšomis, priešingai nei nustato dispozityvi CK 6.377 straipsnio 1 dalies norma, susirenka pati ieškovė, o ne ją grąžina atsakovas, būtų nesąžininga, nes tokiai aiškiai išreikštai šalių valiai nustatyti byloje surinktų duomenų nepakanka. Atkreiptinas dėmesys, kad konteinerių grąžinimo klausimą ieškovė iškėlė dar 2019 m. balandžio 5 d. pretenzijoje. Šis klausimas buvo aptartas ir atsakovo į bylą pateiktose 2019 m. rugpjūčio 7 d., 2019 m. rugpjūčio 10 d. pretenzijose, kuriose, paskutinėje jų, atsakovas, priešingai jo pozicijai byloje, nurodė, kad ieškovė neturi teisės išvežti konteinerių iš jų pristatymo vietos be atsakovo žinios.

Ieškovė šiuo ieškiniu nereikalauja atsakovo įvykdyti jam tenkančią nepiniginę prievolę natūra, tačiau prašo priteisti nuostolius, kuriuo vertina 6 840 Eur suma.

CK 6.256 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (2 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkami ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (4 dalis).

Ieškovė, apskaičiuodama 6 840 Eur  nuostolių sumą, nurodo, kad pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį atsakovas negrąžino iš viso 152 vienetų konteinerių. Tokius skaičiavimus (b. l. 111-112, t. 2) ieškovė grindžia į bylą pateiktais važtaraščiais, liudytojų V. R. ir A. V. parodymais, iš kurių nustatyta, kad visuomet vežant melasą važtaraščiuose buvo pažymimi plastikiniai konteineriai, jų kiekis, lygiai taip pat grąžinami konteineriai buvo atžymimi važtaraščiuose. Atsakovas nepateikė jokių konkrečių prieštaravimų dėl ieškovės pateiktų likusių negrąžintų konteinerių kiekio, įrodymų, kad jam 2018 m. gegužės 1 d. sutarties, Sutarties vykdymo metu buvo pristatytas mažesnis kiekis plastikinių konteinerių su melasa ar daugiau jų buvo grąžinta. Todėl teismas remiasi ieškovės pateiktais skaičiavimais.

Atsakovas bylos nagrinėjimo metu taip pat nesutiko su ieškovės nurodoma 1 vieneto plastikinio konteinerio verte – 45 Eur, nes ieškovės atsakovui perduoti konteineriai nebuvo nauji, jie buvo ne kartą naudoti. Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2018 m. lapkričio 7, 8, 14 d. ieškovė iš UAB „Tautara“ įsigijo talpas – plastikinius konteinerius, 164 vnt., kurių vieno vieneto vertė 45 Eur (b. l. 61-63, t. 1). Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškino, kad ieškovė už tokią kainą įsigydavo naudotus konteinerius. Netikėti tokiais ieškovės paaiškinimais teismas neturi pagrindo, nes ieškovės pateikti įrodymai apie tokių naudotų konteinerių kainą Lietuvos Respublikoje 2020 m. rugpjūčio mėn. svyravo nuo 45 iki 57 Eur (b. l. 52-53, t. 2). UAB „Tautara“ siūlydama pirkti naudotus plastikinius konteinerius 2020 m. spalio 6 d. jų kainą taip pat nurodė 50 Eur. (b. l. 119, t. 2). Suabejoti šia konteinerių verte neleidžia atsakovo į bylą pateiktas jam 2020 m. rugpjūčio 12 d. SIA BYKO-LAT pateiktas komercinis pasiūlymas pirkti plastikinius konteinerius už 25 Eur (b. l. 77, t. 2). Atkreiptinas dėmesys, kad šis pasiūlymas yra iš Latvijos Respublikoje, ne Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės, todėl nėra aišku, ar į nurodomą kainą yra įskaičiuotos jų pristatymo į Lietuvos Respubliką išlaidos.

Kadangi ieškovė įrodė, kad atsakovas nevykdė jam tenkančios pareigos savo lėšomis grąžinti daugkartinę tarą – pagal 2018 m. gegužės 1 d. sutartį, taip pat Sutartį negrąžino 152 Eur daugkartinio naudojimo plastikinių konteinerių, kurių 1 vieneto kaina 45 Eur, šioje dalyje ieškovės ieškinys pripažįstamas pagrįstas ir tenkinamas – iš atsakovo ieškovės naudai priteisiami 6 840 Eur (152 vnt. x 45 Eur) nuostolių (CK 6.245 straipsnio 1, 3 dalys, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.377 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnis 1-3 dalys, 6.249 straipsnio 1 dalis).

        Dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų

        Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 40 Eur išieškojimo išlaidų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Šios straipsnio 2 dalyje numatyta, kad be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. 

Atsakovas nesutinka su prašoma iš jo priteisti 40 Eur išieškojimo išlaidų suma, nes ji viršija ieškovės prašomą atlyginti šioje byloje žyminį mokestį. Teismas su šiuo atsakovo argumentu nesutinka, nes teismų praktikoje, aiškinant pastarąją Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatą, nurodoma, kad 40 Eur išieškojimo išlaidos neturi būti papildomai įrodinėjamos, t. y. pakanka fakto, jog kreditorius yra įgijęs teisę į komercinėje sutartyje nustatytas palūkanas, be kreditoriaus teisės į 40 Eur sumą, jis taip pat turi teisę ir į kitas, šią sumą viršijančias, su pavėluotu mokėjimu susijusias išlaidas (Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1613-601/2020, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-741-357/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1211-567/2019). Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikalavo sumokėti už konteinerius, pateikdama atsakovui Konteinerių sąskaitas, kurias prašė apmokėti iki 2019 m. rugpjūčio 16 d., 2019 m. rugsėjo 9 d., todėl ieškovė pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, yra įgijusi teisę į palūkanas (3, 4 straipsniai).

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovei prašant, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos 6 procentų metinės palūkanos nuo priteistos 6 880 Eur (6 840 Eur + 40 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. spalio 1 d. (b. l. 82, t. 1) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nes atsakovė vėlavo vykdyti jai tenkančias prievoles.

Ieškovė byloje sumokėjo 369 Eur (92 Eur + 275 Eur + 2 Eur) žyminio mokesčio (b. l. 31, 104, 173, t. 1). Atsakovas patyrė 125,99 Eur vertimo išlaidų (b. l. 75, t. 2), 2 000 Eur advokato pagalbos išlaidų už atstovavimą teisme, procesinių dokumentų parengimą (b. l. 96-100, 144-145, 155-156, t. 2). Ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu sumažino ieškinio reikalavimus nuo 12 287,74 Eur (3 157,74 Eur + 9 090 Eur + 40 Eur) sumos iki 10 037,74 Eur sumos (3 157,74 Eur + 6 840 Eur + 40 Eur), todėl permokėta žyminio mokesčio dalis – 68 Eur, grąžinama ieškovei (369 Eur – 301 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3, 5 dalys). Ieškovės ieškinys patenkintas 68,54/100 dalimi, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteisiamos 206,31 Eur žyminio mokesčio išlaidos (301 Eur x 68,54/100) (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas 31,46/100 dalimi (100 - 68,54), atsakovui iš ieškovės priteisiami 668,84 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 125,99 Eur x 31,46/100) (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 98 straipsnis). Valstybė šioje byloje patyrė 8,50 Eur pašto išlaidų, kurių dalis, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai, - 5,83 Eur, priteisiama valstybės naudai iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja

nutaria:

        ieškovės UAB „Eurokorma“ ieškinį tenkinti iš dalies.

        Priteisti ieškovės UAB „Eurokorma“, juridinio asmens kodas 245854480, naudai iš atsakovo SIA AGRO EKO, registracijos numeris 44103106687, 6 840 Eur (šešis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt Eur) nuostolių atlyginimo, 40 Eur (keturiasdešimt Eur) išieškojimo išlaidų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (6 880 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. spalio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 206,31 Eur (du šimtus šešis Eur 31 ct) bylinėjimosi išlaidų.

        Kitoje dalyje ieškinio netenkinti.

        Priteisti iš ieškovės UAB „Eurokorma“, juridinio asmens kodas 245854480, atsakovo SIA AGRO EKO, registracijos numeris 44103106687. naudai 668,84 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt aštuonis Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo SIA AGRO EKO, registracijos numeris 44103106687, 5,83 Eur (penkis Eur 83 ct) pašto išlaidų.

        Grąžinti ieškovei UAB „Eurokorma“, juridinio asmens kodas 245854480, 68 Eur (šešiasdešimt aštuonis Eur) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymu 15947. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

        Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

        Teisėja        Asta Misiūnaitė-Bashir