Administracinė byla Nr. I-1792-171/2008
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant atsakovės atstovui Virginijui Varnaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys byloje LR finansų ministerija ir Druskininkų rajono apylinkės teismas).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–6) ir patikslintais skundais (b. l. 57–58, 142–143), kuriuose prašo:
- priteisti iš Lietuvos Respublikos 274 399,43 Lt priskaičiuoto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2008-09-30;
- įpareigoti Lietuvos Respubliką nuo 2008-10-01 mokėti ne mažesnį nei 10 568,25 Lt atlyginimą iki įstatymų leidėjas priims teisėtus ir konstituciškai pagrįstus teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimo dydį ir jų mokėjimo tvarką.
Skunde nurodė, kad LR Prezidento 1995-01-17 dekretu Nr. 505 yra paskirta ir iki šiol dirba Druskininkų miesto apylinkės teismo pirmininke. Iki 2000-01-01 gaudavo atlyginimą, nustatytą 1997-06-24 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau Nutarimas Nr. 666) ir LR Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau Nutarimas Nr. 689).
Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2000-01-01 iki šiol gauna sumažintą atlyginimą, nes LR Vyriausybė 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1494) mokamo atlyginimo koeficientą sumažino nuo 2,5 iki 1,75.
Pareiškėja pažymėjo, kad jai iki 1999-12-31 buvo apskaičiuotas 10 568,25 Lt vidutinis atlyginimas (neišskaičius mokesčių). Nutarimas Nr. 1494 galiojo iki 2000-09-07, kai įsigaliojo Seimo 2000-08-29 LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr. VIII-1904 (toliau – Įstatymas).
Nuo 2000-01-01 teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas buvo paremtas teisės aktais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Tą savo nutarimais yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas). Jis 1995-12-06 priėmė nutarimą, kuriame inter alia konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 str. 2 d. įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo principą. Be to, Konstitucinis Teismas 2000-01-12 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarimo išaiškinimo“, kurio rezoliucinės dalies 5 p. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7 p. 6 d. teiginys „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą“ reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas. Pareiškėja pažymėjo, kad iki priimant Nutarimą Nr. 1494 ir Įstatymą, jau buvo priimti Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais buvo pripažinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą ir prieštarauja Konstitucijos 109 str.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 7 str. 3 d. l p. (2000 m rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 str. 5 d. (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ tiek, kiek juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str. 114 str. l d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 7 str. 4 d., kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 str. nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str. 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui (rezoliucinės dalies 5 p.). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo konstatuojamosios dalies III skyriaus 4 d. 5 p. 3 pastraipoje, kurioje nagrinėjama tiriamų aktų atitiktis Konstitucijos 109 str., pažymėta, kad pagal Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti jų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas.
Pareiškėja pažymėjo, kad šiai bylai reikšminga ir ta Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo dalis, kurioje konstatuojama, kad teisėjas yra visuomenės narys, kad jis, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, kad visuotinai pripažįstama, kad teisinio saugumo principo paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise ir kad ne mažiau svarbu tai, kad patys teisėjai, kurie vykdo teisingumą, pasitikėtų savo valstybe ir teise (konstatuojamosios dalies III skyriaus 5 p. 2 d. 5 pastraipa). Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad tai, kad kol kas įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, asmenys, manantys, kad jų teisės ar laisvės Įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimų santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisme gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisino tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Toks teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisino reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių teisės aktuose nustatytą reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai.
Atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 27–28, 160–163) nurodė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, ir prašė jį taikyti. Paaiškino, kad LR civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.134 straipsnis nustato atvejus, kuriais ieškinio senatis netaikoma. Šio straipsnio 3 punktas nustato, kad senatis netaikytina ir kitais atvejais, tačiau tik tuomet, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Taigi šiam reikalavimui ieškinio senatis turėtų būti taikoma, kadangi įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad šiuo atveju ji neturėtų būti taikoma, nėra.
Atsakovės atstovė pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas LR darbo kodekso (toliau – LR DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.
Atsakovės atstovės manymu, reiškiant reikalavimą dėl Vyriausybės nutarimo neteisėtumo, senaties termino pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėja sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą.
Atsakovės atstovė pažymėjo, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose A5-264/2003, A12-219/2004), senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kuriuo remiantis buvo apskaičiuotos susijusios su darbu išmokos (Konstitucinio Teismo sprendimas negalioja atgal; iki sprendimo priėmimo aktas teisėtas). Ši byla yra skirtinga tuo, kad pareiškėja grindžia savo reikalavimą Lietuvos Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodė kaip atsakovę Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria pareiškėjos nesieja jokie tarnybiniai santykiai, ir prašė nepriemokos už visą dirbtą teisėja laikotarpį. Todėl atsakovė mano, kad termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjos sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento (2000 m. sausio mėnesio).
Atsakovės atstovė nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte pažymėjo, kad nei Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra konstatuojama, kad Nutarimo Nr. 1494 tam tikros dalys prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai.
Atsakovės atstovė taip pat nurodė, kad šioje byloje taikytinas LR DK 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes. LR DK 298 straipsnio komentare nurodyta, kad ieškovui suteikiama teisė pačiam pasirinkti konkretų trejų metų laikotarpį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo LR finansų ministerija atsiliepime (b. l. 17–21, 155–158) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Teismas nustatė, kad pareiškėja N. B. jos nurodytos ir teismo prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo laikotarpiu (2000-01-01–2008-09-30) dirbo Druskininkų miesto apylinkės teismo pirmininke (b. l. 12). Tarp šalių kilo ginčas dėl pareiškėjai 2000-01-01–2008-09-30 laikotarpiu išmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius jo įgaliojimų trukmės ir asmens neliečiamumo, socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų, gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo.
1993-02-03 įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Lietuvos Respublikos Seimas nutarė „nustatyti, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus ir teisėjų tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką.
1999-12-23 teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000-01-03 iki 2000-12-31 buvo nustatytas 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Šio įsakymo 2 punkte nurodyta, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios.
2000-08-29 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr. VIII-1904. Šio įstatymo 7 straipsnis nustatė įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001-01-01 iki 2003-07-01, per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą.
2001-07-12 nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad:
1) Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (2000-08-29, 2000-10-17, 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 5 d. (2000-08-29 ir 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ tiek, kiek juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
2) Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 4 d. tiek, kiek jame nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 str. nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos šio įstatymo normos negali būti taikomos (LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.).
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo, asmenys, manantys, kad jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus, t. y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.
Teismas, vadovaudamasis priimto Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pareiškėjos teisės dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo laikotarpiu nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31 nėra pažeistos, nes byloje kilęs ginčas dėl teisės į neišmokėto atlyginimo dalį yra sureguliuotas įstatymu, todėl šioje dalyje skundas atmestinas.
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato LR administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. LR administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kaip buvo padarytas pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) remdamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.
Atsižvelgdamas į tai, kad kilęs ginčas dėl teisės į neišmokėto atlyginimo dalį yra sureguliuotas įstatymu, kuriame nurodyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus, t. y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., yra pagrindas atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl 2005-10-31 iki 2007-12-31 laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Dėl likusios pareiškėjos reikalavimo dalies priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2005-10-31 teismas pažymi, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, jokio žemesnės juridinės galios teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkės teismų pirmininkų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko.
Paskutinis galiojęs iš minėtų Vyriausybės nutarimų – Nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Nutarimas Nr. 689 taip, kad Nutarimu Nr. 689 nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti (nustatyta, kad taikant koeficientą 1,75 (vietoje buvusio koeficiento 2,5) tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d.), Vyriausybės buvo priimtas, atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Taigi, nurodytas nutarimas pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintą principą, kad mažinti atlyginimus teisėjams galima tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio; dar daugiau, kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai), šiame Nutarime Nr. 1494 nustatytas „teisinis reguliavimas nebegalioja“, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Kadangi Nutarime Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, tai negalioja ir Vyriausybės teisinę reikšmę turintys argumentai dėl atsižvelgimo „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotame išaiškinime, kad „įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos“, paaiškino, kad priimdamas savo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jis nebeėmė domėn sudėtingos ekonominės ir finansinės būklės, nes tokie Vyriausybės turintys teisinę reikšmę argumentai dėl atsižvelgimo „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ nebegaliojo. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Nutarime Nr. 1494, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimą Nr. 1494), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai nebegalėjo ir nebegali būti taikomi nuo tada, kai Nutarimas Nr. 1494 neteko galios, nes nebėra jokio nei iš Konstitucijos, nei iš žemesnės juridinės galios teisiniu reguliavimu kylančio teisinio pagrindo juos taikyti.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. konstatavo, kad Nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu. Tokį pat požiūrį, kad vien teisės akto, įtvirtinančio teisėjų atlyginimus, formos neatitikimas Konstitucijos nėra esminis jo taikymui, suformulavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007).
Kitaip vertintinas Nutarimuose Nr. 666 ir Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatytų matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžių taikymo galimumas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Šiame sprendime minėta, kad remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo teisėjams, inter alia apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Būtent todėl Nutarimuose Nr. 666 ir Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimus Nr. 666 ir Nr. 689), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai taikytini apskaičiuojant apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų, inter alia Druskininkų miesto apylinkės teismo pirmininkės atlyginimą.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, inter alia pareiškėjai, turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Nutarime Nr. 666 ir Nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-02-21 nutartyje, priimtoje analogiškoje nagrinėjamai bylai byloje Nr. 3K-P-187/2007, pažymėjo, kad „nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.“
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl teisėjų atlyginimo priteisimo, nustatė, kad „vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą.“
Atsakovė LR Vyriausybė, įrodinėdama teisėjų atlyginimo sumažinimo pagrįstumą, pateikė Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės, atliktos civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007 ir Nr. 2-216-55/2007 išvadą (b. l. 63–131), kurioje konstatuojama, kad „apibendrinus nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių.“ (Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės išvadų 6 punktas, b. l. 130).
Teismas pažymi, kad krizės buvimas yra konstatuotas ir Konstitucinio Teismo nutarimuose. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime konstatavo, kad „1999 m. pabaigoje Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią dideliu mastu nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą“. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime nurodė, kad „visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą.“
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 2A-3/2007, įvertinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės išvadas ir kitus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad 1999 metais, t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė padėtis. Teismas šioje byloje taip pat konstatavo, kad mažindama teisėjų atlyginimus, esant itin sunkiai valstybės ekonominiai ir finansinei padėčiai, valstybė laikėsi proporcingumo principo. Teismas, įvertinęs byloje atliktos ekspertizės išvadą, konstatavo, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas.
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, t. y. tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Todėl skirtingas aplinkybių vertinimas analogiškose bylose prieštarautų Konstitucinio Teismo doktrinai.
Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo formuojamą teisės doktriną ir į tai, kad 2008 m. birželio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi, teismas laiko, kad šioje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, todėl teismas vadovaujasi minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis ir daro išvadą, kad atsakovė, atstovaujama Vyriausybės, įrodė, kad teisėjų atlyginimas 1999 metais buvo sumažintas proporcingai ir įvykdytas dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, kuri truko nuo 1999 metų iki 2003 m. sausio 1 d.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai galėtų būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis nuo 2003-01-01 iki 2005-10-31 (nes nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31yra taikomas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas).
Teismas pažymi, kad atsakovė prašo teismo taikyti senatį (b. l. 27). LR administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykius, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Teismas pažymi, kad LR teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu. LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 straipsnyje nustyta, kad šis įstatymas nustato LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas LR valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas. Nė viename iš teisėjų darbo užmokesčio klausimus reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo.
Teismas pažymi, kad nė vienas teisės aktas, reglamentuojantis su teisėjams mokamu darbo užmokesčiu susijusius teisinius santykius, nenustato, koks teisės aktas turi būti taikomas, jei tam tikri teisėjų atlyginimo apskaičiavimo ir mokėjimo teisiniai santykiai yra nesureguliuoti minėtais teisės aktais. Todėl teismas laiko, kad nagrinėjamam atvejui turėtų būti taikoma įstatymo analogija – taikomos artimiausios savo prigimtimi teisės normos (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis). Įvertinęs ginčo objekto – teisėjo darbo užmokesčio – prigimtį, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos darbo teisės normos, nustatytos LR DK, nes nagrinėjamu atveju darbo teisė savo prigimtimi yra artimesnė nei civilinė.
LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Teismas pažymi, kad ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų teisinio santykio šalių interesais. Jo tikslas – sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taikant ieškinio senatį reguliuojančias normas, būtina atsižvelgti tiek į ieškinio senaties instituto tikslus, tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus.
Teismas pažymi, kad LR DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos LR CK ir LR civilinio proceso kodekso nuostatos, jei šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.
LR CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas pažymi, kad šioje byloje atsakovės atstovė LR Vyriausybė prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas sprendžia dėl tokio prašymo tenkinimo pagrįstumo.
Aiškinantis, ar pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti šio terminio pradžios momentą. LR CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tačiau LR CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia tokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Įvertinus darbo užmokesčio prigimtį, t. y. tai, kad jis yra mokamas kiekvieną mėnesį, galima daryti išvadą, kad atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, neteisėtai pareiškėjai nuo 2003 m. kiekvieną mėnesį mokėdama sumažintą darbo užmokestį, darė tęstinį pažeidimą. Todėl teismas, vadovaudamasis LR CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostata, daro išvadą, kad LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną mėnesį iš naujo. Taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjai priteistina neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2004 m. lapkričio 19 d., kadangi skundą teismui pareiškėja pateikė 2007 m. lapkričio 19 d. (spaudas ant skundo b. l. 2).
Pareiškėjos prašymas priteisti neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2008-09-30 tenkintinas iš dalies.
Atsižvelgiant į atsakovės atstovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir LR DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, nustatančią, kad bendrasis ieškinio senaties terminas LR DK reglamentuojamiems santykiais yra treji metai, taip pat LR CK VII nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, pareiškėjai priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2004-11-19 iki 2005-10-31, iš viso – 29 621,25 Lt (už 2004-11-19–2004-12-31 laikotarpį – 3 465 Lt ir už 2005-01-01–2005-10-31 laikotarpį – 26 156,25 Lt). Teismas pažymi, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neatskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti vykdant sprendimą.
Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respubliką pareiškėjai nuo 2008-10-01 mokėti ne mažesnį nei 10 568,25 Lt atlyginimą iki įstatymų leidėjas priims teisėtus ir konstituciškai pagrįstus teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimo dydį ir jų mokėjimo tvarką.
Teismas pažymi, kad 2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimtas LR teisėjų atlyginimų įstatymas, kuriuo užpildytas teisinis vaakumas, susidaręs Konstituciniam Teismui pripažinus, kad LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos prieštarauja LR Konstitucijai. Šiuo įstatymu sureguliuoti teisėjų atlyginimų mokėjimo klausimai. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę nuo 2008-10-01 pareiškėjai mokėti ne mažesnį nei 10 568,25 Lt atlyginimą, todėl šis reikalavimas atmestinas.
Vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 d. 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ė:
pareiškėjos N. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti Ninai Butnorienei iš Lietuvos valstybės 29 621,25 Lt (dvidešimt devynis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt vieną litą 25 ct) su mokesčiais.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė