Civilinė byla Nr. 2A-51-186/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03175-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.2.4.2.3.; 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovams S. M., T. P., J. M. dėl buto ir žemės sklypo dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl buto ir dalies žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nekilnojamojo turto grąžinimo. Tretieji asmenys Vilniaus miesto 44-ojo notarų biuro notarė I. D., Vilniaus miesto 10-asis notarų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančiomis 2009 m. birželio 17 d. buto ir žemės sklypo dalies dovanojimo sutartį bei 2011 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P1-4247 ir grąžinti ieškovei butą ir 5010/14290 dalį žemės sklypo, esančius(duomenys neskelbtini).
2. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. birželio 17 d. buto ir žemės sklypo dalies dovanojimo sutartis naikintina, kadangi ji buvo sudaryta dėl esminio suklydimo - atsakovo apgaulės ir dėl to, kad sandorio sudarymo metu ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ieškovė neketino dovanoti atsakovui (savo anūkui) ginčo turto, o ketino visą šį turtą atsakovui palikti po mirties, sudarydama testamentą. Dovanojimo sutartis neatitiko tikrųjų ieškovės ketinimų ir turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovė nežinojo, kad ginčo turtas pereis atsakovui nuo dovanojimo sutarties sudarymo momento. Be to, atsakovas ieškovę apgavo, nutylėjo, kad ieškovė pasirašo ne testamentą, bet dovanojimo sutartį. Sandorio sudarymo metu ieškovė buvo garbingo amžiaus (82 metų), bei labai silpnos sveikatos, todėl sandoris naikintinas ir tuo pagrindu, kad sandorio sudarymo metu ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. 2011 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sandoris taip pat naikintinas, o ginčo turtas išreikalautinas iš nesąžiningų įgijėjų.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui T. P. 868,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų ir pačios ieškovės paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus sprendė, kad ieškovė sandorio sudarymo dieną turėjo tikslą ir norėjo padovanoti visą nekilnojamojo turto dalį dviem vaikaičiams. Teismas nustatė, kad ieškovė turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą iki pensijos dirbo atsakingą vadovaujamą darbą, pačios ieškovės iniciatyva jai paskirtos psichologinės psichiatrinės ekspertizės išvada patvirtino, jog ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl teismas pripažino, kad ieškovė elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, atsižvelgiant į jos amžių ir išsilavinimą jos tikroji valia buvo perduoti savo turtą neatlygintinai vaikaičiui nuosavybėn ir ši valia išoriškai pasireiškė sudarant dovanojimo sandorį. Vertindamas, ar ieškovė suvokė esmines sandorių aplinkybes, teismas sprendė, jog jos valia dėl sudaromų sandorių esmės ir siekiamų teisinių pasekmių buvo nuosekli: sandoriai sudaryti tam iš anksto pasirengus, pažymas, reikalingas dovanojimo sandoriui sudaryti, užsakė ieškovės sūnus R. D., ieškovė tą pačią dieną turtą dovanojo ir kitam vaikaičiui, notarė patvirtino, kad jog buvo įsitikinusi ieškovės valia, be to, notarė klausė ieškovės, kodėl ji nenorint palikti turto vaikaičiams testamentu, tačiau ieškovė nurodžiusi anūkais pasitikinti, ir tai, kad jai pačiai dovanojamo turto nereikia. Teismas nustatė ir tai, kad notarę ir ieškovę siejo ilgalaikis bendradarbiavimas, ta pati notarė tvarkė ieškovės paveldėjimo dokumentus po jos vyro mirties, tvirtino kitus jos nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Todėl teismas sprendė, kad ieškovės sudarytų sandorių įvairovė ir gausa patvirtino, jog ji suvokė sudaromų sandorių esmę. Ieškovė prašė pripažinti tik vieną iš tą pačią dieną sudarytų dovanojimo vaikaičiams sandorių, o pačios ieškovės paaiškinimai rodo jog priežastys dėl kurių ieškovė norėtų susigražinti padovanotą turtą (pašliję ieškovės santykiai su apdovanotuoju S. D., pastarojo noras parduoti padovanotąjį turtą ir išvažiuoti gyventi į užsienį) atsirado jau po sandorio sudarymo. Tačiau teismas sprendė, kad aplinkybės, atsiradusios po sandorių sudarymo teisiškai nėra reikšmingos, o vėlesnis valios pasikeitimas nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo sandoris sudarytas dėl suklydimo.
5. Teismas sprendė ir tai, kad atsakovai T. P. ir J. M., pirkdami ginčo butą, buvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi tiek, kiek tai numato sąžiningam įgijėjui keliami reikalavimai. Atsakovai turėjo tikslą įsigyti butą netoli nuo jų gyvenamosios vietos ir jame apgyvendinti atsakovės garbaus amžiaus motiną. Teismas sprendė, kad atsakovai teisingai nurodė ginčo buto įsigijimo tikslus ir, kad jie įsigydami butą buvo sąžiningi įgijėjai, neturėję pagrindo abejoti valstybės institucijos skelbiamais duomenimis bei pagrįstai pasitikėjo notarės, kaip įgalioto asmens, atliekančio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias civilinės apyvartos teisėtumą, patikinimais jog nėra kliūčių sudaryti 2011 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sandorį.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Apeliaciniame skunde ieškovė J. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas netinkamai įvertino ginčo sandorį registravusios notarės paaiškinimus, kurie neparemti faktiniais duomenimis ir yra deklaratyvaus pobūdžio. Notarė šiame procese įtraukta trečiuoju asmeniu, todėl turi suinteresuotumą (šališkumą), yra neigiamai nusistačiusi ieškovės atžvilgiu dėl pastarosios siekio nuginčyti jos patvirtintą sandorį. Teismas nepagrįstai notarės parodymams suteikė aukštesniąją įrodomąją galią ir nepagrįstai jais grindė sprendimo išvadas.
2. Aplinkybė, jog sandorio sudarymo dieną ieškovė perleido (dovanojo) kitą nekilnojamąjį turtą ir kitam savo anūkui, nepatvirtina ieškovės valios dėl ginčo sandorio. Ieškovė turėjo skirtingą santykį su savo anūkais, kas lėmė skirtingą ieškovės valią kaip turėtų būti apspręstas jos turimo turto likimas. Sandoris su D. D. visiškai atitiko ieškovės valią ir dėl tos priežasties nėra ir nebuvo ginčijamas.
3. Ieškovė turėjo pakankamą pagrindą nuspręsti, jog ginčo turtą atsakovui reikia palikti testamentu, o ne sudaryti dovanojimo sandorį. Teismas neįvertino ieškovės amžiaus, tai, kad sandorio sudarymo laikotarpiu ji buvo silpnos sveikatos, ieškovės vartojamų vaistinių preparatų poveikio (mieguistumo, svaigulio, judesių koordinacijos sutrikimo, nuovargio, karščiavimo, sumišimo, nuotaikų kaitos, depresijos, nerimo, nervingumo, mąstymo ir kalbos sutrikimų ir kt.). Be to, ir atsakovai, pradėję bendrauti su ieškove, taip pat pastebėjo jog ieškovė turi problemų valios ir savarankiškumo, priimant sprendimus.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo jog atsakovai T. P. ir J. M., sudarę 2011 m. lapkričio 24 d. sandorį, buvo sąžiningi įgijėjai. Atsakovai, žinodami jog dėl turto vyksta teisminiai ginčai, jog turtas yra areštuotas, skubiai sutiko sudaryti įsigijimo sandorį. Apie esmines turto savybes atsakovai pradėjo domėtis tik po turto įsigijimo. Nustačius, kad atsakovai prisiėmė riziką dėl nekilnojamojo turto būklės, pripažintina ir tai, kad atsakovai taip pat suvokė teisminių procesų pasekmes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įgijėjo sąžiningumo, nurodė, kad jis sietinas ne su tuo, kad formaliai asmuo gali įgyti turtą (ar turtas nėra areštuotas), bet su tuo, ar asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie kitų asmenų interesus į minėtą turtą, kitas galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Atsakovai žinojo ir suvokė, jog egzistuoja kitų asmenų interesai į ginčo turtą, tačiau skubėdami įsigyti jiems itin patinkanti turtą už palankią kainą, prisiėmė ne tik riziką susijusią su turto stoviu, bet ir riziką susijusią su teisminiais procesais.
7. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas S. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
1. Ieškovė savo suklydimą įžvelgia tame, kad tikėjosi, jog jos vaikaitis (atsakovas) jam padovanoto buto neparduos, neišvažiuos gyventi į užsienį, taip pat kad ja rūpinsis ir prižiūrės. Taigi, ieškovė nurodo, kad ji suklydo dėl santykių su vaikaičiu ateityje, tačiau teismų praktikoje laikomas, kad suklydimas dėl sudaromo sandorio motyvų ir tarpusavio bendravimo nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008). Pati ieškovė siekė sudaryti ginčijamą sandorį ir šis sandoris ją tenkino iki kol atsakovas nusprendė jam dovanotą butą parduoti ir išvažiuoti gyventi į užsienį. Akivaizdu, jog ieškovė suprato, kad ginčo butą ir žemės sklypo dalį neatlygintinai perleidžia savo vaikaičiui, notarinėje sutartyje nenumatant jokių išlygų ar įsipareigojimų.
2. Bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė vykdama pas notarę, žinojo kokia bus sudaroma sutartis, vyko ne viena, ją lydėjo sūnus, jie abu skaitė sutarties tekstą, ieškovė buvo informuota apie sandorio pasekmes. Ieškovės valia buvo perleisti ginčo turtą atsakovui būtent dovanojimo sutartimi, o skundo argumentai dėl ketinimo sudaryti testamentą, prieštarauja bylos medžiagai. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bandė paveikti ar įtakoti ieškovės sprendimus, atsakovas neatliko jokių apgaulingų veiksmų, kurie butų turėję lemiamos įtakos ieškovės valios susiformavimui.
3. Vėlesnė ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, o ginčo objektas parduotas tik dėl to, kad atsakovui ilgam laikui išsikėlus gyventi į užsienį, Lietuvoje turėti ir išlaikyti nekilnojamąjį turtą būtų pernelyg prabangu ir neekonomiška. Atsakovai T. P. ir J. M. yra sąžiningi ginčijamo turto įgijėjai, ginčo butą ir sklypo dalį nusipirko iš teisėto jo savininko atsakovo S. M., tarpininkaujant nekilnojamojo turto agentūrai. Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų ryšius, buvusius jų tarpusavio piktavališkus susitarimus dėl ginčo turto perleidimo ar panašias aplinkybes, leidžiančias abejoti atsakovų sąžiningumu.
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai T. P. ir J. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
1. Pačios ieškovės prašymu buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, kuri patvirtino, kad nėra duomenų, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste bei tai, kad ieškovės gydymui naudoti medikamentai įtakojo jos gebėjimus suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Ekspertai konstatavo ir tai, kad šiuo metu ieškovei yra konstatuota mišri Alzheimerio tipo ir kraujagyslinė demencija, todėl yra pagrindas jos parodymus vertinti kritiškai.
2. Atsakovas T. P. niekada nepastebėjo ieškovės psichikos sutrikimų, ji visuomet bendraudavo adekvačiai. 2011-2013 m. ieškovė buvo fiziškai aktyvi, prižiūrėjo mažametį savo sūnaus A. D. vaiką, tvarkėsi namuose ir kieme.
3. Atsakovai J. M. ir T. P. (pirkėjai) ginčo turtą įsigijo ne pigesne, o tuo metu rinkoje vyravusia kaina, kuri buvo netgi didesnė už vidutinę. Atsakovams buvo itin aktuali ginčo turto vieta, todėl jie nedvejojo dėl turto įsigijimo. Panaikintas ginčo turto areštas atsakovams sudarė įspūdį, kad ginčai dėl šio turto pasibaigė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė absoliučių CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, todėl apeliacine tvarka patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį apibrėžtas apeliacijos ribas.

Dėl ginčo esmės

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. birželio 17 d. Vilniaus m. 44-ajame notaro biure buvo sudarytos dvi atskiros dovanojimo sutartys, kuriomis apeliantė J. D. (dovanotoja) dviem savo vaikaičiams padovanojo nekilnojamąjį turtą, esantį(duomenys neskelbtini): D. D. asmeninėn nuosavybėn buvo padovanotas butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir negyvenamoji patalpa – pastogė (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), o S. M. – butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliantė teigė, kad viena iš šių dovanojimo sutarčių, kuria buvo apdovanotas jos vaikaitis – S. M., buvo sudaryta dėl jos esminio suklydimo, atsakovo S. M. apgaulės bei dėl to, kad sandorio sudarymo metu ji dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
11. Taigi, apeliantė, siekdama apginti savo teises, pirmosios instancijos teisme įrodinėjo keletą jos sudarytos dovanojimo sutarties negaliojimo pagrindų, t. y., kad sandorio sudarymo metu ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), tai, kad sandoris sudarytas dėl jos suklydimo (CPK 1.90 straipsnis) ir (ar) atsakovo apgaulės (CK 1.91 straipsnis) bei, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo institutą, neįvertino bylos įrodymų kaip visumos, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jos reikalavimų nepagrįstumo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo sandorį patvirtinusios notarės paaiškinimus, ginčo ir kito, tos pačios dienos, dovanojimo sandorio sudarymo aplinkybes, be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliantės galimybių tinkamai nukreipti savo valią, o taip pat nepagrįstai nenustatė vėliau sudaryto turto perleidimo sandorio šalių nesąžiningumo fakto.

Dėl galimybės to paties sandorio negaliojimą grįsti vienos iš sandorio šalių negalėjimu suprasti savo veiksmų reikšmės ir kartu jos suklaidinimu panaudojant apgaulę

12. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Sandoris yra šios asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).
13. Kaip minėta šioje byloje apeliantė įrodinėjo, kad ji buvo suklaidinta (panaudojant apgaulę), o papildoma aplinkybe įvardijo ir savo būseną, dovanojimo sutarties pasirašymo metu, kuri apeliantės vertinimu, neleido jai tinkamais suvokti savo veiksmų. Tokiu būdu apeliantė dovanojimo sutarties neteisėtumą de jure (liet. „teisiškai“) įrodinėjo trimis savarankiškais sandorių negaliojimo pagrindais, kurių esmė – vienos iš sandorio šalių valios ydingumas. Ir nors kasacinio teismo praktikoje pripažinta, jog tarp šalių susiklostęs teisinis santykis gali būti pripažintas neteisėtu ne pagal vieną, o kelias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012), tačiau apeliantės pasirinktas ieškinio pagrindo formulavimas yra prieštaringas, o jos nurodomi (įrodinėjami) sandorių negaliojimo pagrindai iš esmės nesuderinami.
14. Fizinio asmens, kuris dėl savo būsenos negali suprasti atliekamų veiksmų reikšmės ar jų valdyti, išreikšta valia sudaryti sandorį pati savaime yra netinkama. Apgaulės prieš tokį asmenį panaudojimas yra nereikšminga aplinkybė. Jeigu fizinis asmuo yra tokios būsenos, jis negali būti suklaidintas, nes nepajėgia objektyviai suprasti konkretaus sandorio turinio, t. y. pasverti sandorio žalingumo ir naudingumo. Apgaulės panaudojimo faktas būtų reikšmingas tada, kai fizinis asmuo sandorio sudarymo metu pajėgė tinkamai išreikšti savo valią, tačiau jo būsena buvo tokia, kad kitai sandorio šaliai turėtų būti priskiriama didesnė nei įprasta rūpestingumo pareiga. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, šios pareigos pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip pasyvi arba aktyvi apgaulė. Kita vertus, tam tikrais atvejais fizinio asmens būsena gali būti vienas iš suklydimą kvalifikuojančių požymių (pvz., esant įrodymų, kad asmuo dėl savo būsenos, kuri iš esmės netrukdė jam suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, tačiau tokie gebėjimai buvo riboti, neteisingai suvokė esmines sandorio aplinkybes).
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės neprašė patikslinti ieškinio pagrindo (pašalinti jo prieštaravimų) ir jos ieškinio faktinį pagrindą iš esmės kvalifikavo pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), o būseną, dėl kurios apeliantė įrodinėjo nesuvokusi savo veiksmų, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip šalutinio pobūdžio aplinkybę, galėjusią nulemti jos suklaidinimą.
16. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė savo pozicijos nepakeitė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ji neįrodė apgaulės panaudojimo prieš ją fakto, ir to, kad ji būdama atitinkamos būsenos, sudarydama ginčo sandorį suklydo. Todėl apeliacinio skundo teisinis pagrindas apima CK 1.89 straipsnio, 1.90 straipsnio 1 dalies taikymo ir galimybę faktinį pagrindą kvalifikuoti pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį (CPK 320 straipsnis).

Dėl dovanojimo sutarties ginčijimo CK 1.89 straipsnio pagrindu ir ekspertizės akto įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl apeliantės sugebėjimo išreikšti savo valią

17. Jau minėta, kad CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Pasisakydamas dėl šios normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015).
18. Apeliantė įrodinėjo dovanojimo sutarties sudarymo metu buvus tam tikrą jos psichinę būseną, dėl kurios ji negalėjo tinkamai suvokti savo veiksmų, todėl byloje apeliantės gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai. Pirmosios instancijos teisme apeliantės iniciatyva buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, paremta medicininiais dokumentais ir bylos medžiaga. Ekspertų komisija pateikė išvadą, kad jie nenustatė duomenų, jog apeliantė 2009 m. birželio 17 d. (sandorio sudarymo metu) sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste. Išvadoje ekspertai nurodė, kad dėl tuometinės psichikos ir sveikatos būsenos apeliantė galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, suvokti 2009 m. birželio 17 d. sutarties turinį ir prasmę bei galėjo valdyti savo veiksmus.
19. Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Taigi nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010).
20. Pirmiau minėta, kad, įvertinę apeliantės medicininius duomenis ir atlikę psichologinį tyrimą du teismo psichiatrai ekspertai, abu turintys didelį ekspertinio darbo stažą (9 ir 18 metai), konstatavo, kad sandorio sudarymo metu apeliantė galėjo suprasti savo veiksmus bei juos valdyti. Pagal ekspertų išvadas tai reiškia, jog ji galėjo suprasti ir sudaromo sandorio esmę. Be medicininių dokumentų, kuriuos kompetentingai gali įvertinti tik specialių medicinos žinių turintys asmenys, apeliantė nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jos poziciją dėl negebėjimo suvokti 2009 m. birželio 17 d. sudaryto sandorio esmės, negalėjimą suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Ši pozicija grindžiama iš esmės tik pačios apeliantės paaiškinimais, kurie, viena vertus, yra subjektyvūs, antra vertus, dėl jos pačios suinteresuotumo bylos baigtimi negali būti vertinami kaip patikimi ir nešališki duomenys.
21. Pažymėtina ir tai, kad 2009 m. birželio 17 d. apeliantė sudarė ir kitą nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, kuri, jos teigimu visiškai atitiko jos valią, be to, tą pačią dieną ji pasirašė įgaliojimą, kuriuo UAB „Emu Group“ direktoriui K. M. pavedė atstovauti apeliantei visuose reikaluose, susijusiuose su jos buto, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūra, o taip pat sudarė ir testamentą, kuriame, kaip nurodyta apeliantė būdama veiksni, suvokdama savo veiksmų reikšmę ir pasekmes, išdėstė savo valią dėl jai priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto palikimo. Pastarųjų sandorių (įgaliojimo ir testamento) apeliantė neginčijo (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Notarė, patvirtinusi tą dieną sudarytus sandorius, nurodė, kad jai bendraujant su apeliante nekilo abejonių dėl jos gebėjimo suformuoti savo valią ir ją išreikšti. (Notariato įstatymo 31 straipsnis). Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantės garbus amžius ir jos nurodoma sveikatos būklė, nebuvo kliūtis suvokti jos 2009 m. birželio 17 d. sudaryto dovanojimo sandorio esmę.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu

22. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Akcentuojama, kad dėl nurodytų priežasčių yra būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
23. Teismų praktikoje taip pat suformuota taisyklė, kad tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią (lot. contra voluntatem). Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau, kaip minėta, apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).
24. Tokių išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl sandorio pripažindinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įvirtintu pagrindu. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai analizavo tiek apeliantės valios formavimosi procesą, tikruosius ketinimus, sandorio sąlygų esmę, tiek situaciją, buvusią sandorio sudarymo metu. Sandorio sudarymą dėl atsakovo apgaulės apeliantė grindžia iš esmės viena aplinkybe – tai, kad pastarasis pardavęs padovanotą nekilnojamąjį turtą išvyko gyventi į užsienį ir nesirūpina apeliante. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog apeliantė neįrodė buvus klaidinančius atsakovo veiksmus, nes klaidinantys veiksmai buvo apibrėžti ne kaip konkretus pažadas, kurio atsakovas nesilaikė, bet kaip pačios apeliantės tikėjimasis (subjektyvus suvokimas), kad anūkas ją prižiūrės ir ja rūpinsis.
25. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino tiek šalių santykius iki sutarties sudarymo, tiek esamą situaciją bei pagrįstai nusprendė, kad apeliantės valia dėl dovanojimo sutarties sudarymo formavosi nuosekliai. Nors dovanotas turtas apeliantei priklausė asmeninės nuosavybės teise, tačiau teismas įvertino ir tai, kad pačiai apeliantei dovanoto nekilnojamojo turto nereikėjo, ji gyvena kitame jai nuosavybės teise priklausančiame bute, o valią šį konkretų nekilnojamąjį turtą perleisti anūkams buvo išsakęs ir apeliantės sutuoktinis. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atsikirtimus bei pačios apeliantės nurodytą dovanojimo sutarčių sudarymo tikslą, sprendžia, jog apeliantės valios formavimąsi pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė suvokė tiek sudaromo sandorio esmę, tiek savo tikslus, o poziciją dėl sudaryto sandorio neteisėtumo (apgaulės) galimai nulėmė aplinkybės, susiklosčiusios jau po dovanojimo sutarties sudarymo.
26. Atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kurioje atsakovas neprisiėmė apeliantės atžvilgiu jokių įsipareigojimų ar sąlygų (išlygų), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas tyčia suklaidino apeliantę dėl rūpinimosi ja ir (ar) tolimesnio asmeninio atsakovo naudojimosi jam padovanoti nekilnojamuoju turtu, kas eliminuoja CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo taikymą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių, įvertinęs nustatytus byloje faktus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, nepažeidė. Kitokia šiuo klausimu apeliantės nuomonė teismo sprendime padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu

27. Konstatavus, jog nėra pagrindo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, teisėjų kolegija pasisako ir dėl dar vieno apeliantės nurodyto sandorio negaliojimo pagrindo. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Apeliantė, įrodinėdama sutarties negaliojimą dėl jos suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1 dalis), savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad sudarydama sandorį, manė, jog buvo sudaryta ne dovanojimo sutartis, o testamentas.
28. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Sandorio šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tada, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, o pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo. Ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, sprendžiama atsižvelgiant į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti apeliantės suklydimo dėl sandorio esmės. Dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notarės, kuri šalims išaiškino sudaromos sutarties esmę, taigi apeliantė galėjo ir įvertino sudaromos sutarties esmę. Notarė teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad apeliantė suvokė sudaromo sandorio esmę bei pasekmes: notarė išaiškino apeliantei, jog sudariusi dovanojimo sandorį ji neteks nuosavybės teisių į turtą, tačiau pastaroji nurodžiusi, jog anūkais pasitiki, nurodė ir tai, kad neketina nustatyti uzufrukto teises, kadangi dovanojimas turtas jai nėra reikalingas, ji turinti, kur gyventi, o notarės pasiūlymą sudaryti testamentą apeliantė taip pat atmetė. Todėl pripažintina, kad sudarant dovanojimo sutartį apeliantė neklydo, o jos apsisprendimą ginčyti sudarytą sandorį nulėmė jau po sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės, t. y. tai, kad anūkas išvyko gyventi į užsienį, o padovanotą turtą pardavė.
30. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertinęs aplinkybių, susijusių su asmeninėmis sutarties šalies, kuri teigia suklydusi, savybėmis (jos padėtimi, amžiumi, išsilavinimu ir pan.) Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliantės amžių, įgytą išsilavinimą (aukštasis ekonominis) darbo patirtį. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis pripažino ir tai, jog ginčijamas sandoris sudarytas tarp senelės ir vaikaičio bei tai, kad tą pačią dieną nekilnojamuoju turtu buvo apdovanotas ir kitas apeliantės vaikaitis. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės aktyvūs veiksmai, ginant savo galimai pažeistas teises, taip pat paneigia amžiaus, išsilavinimo ir (ar) kitų galimų faktorių įtakos jos suklydimui. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė laisva valia pati apsisprendė sudaryti dovanojimo sutartį.

Dėl restitucijos taikymo

31. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (liet. „nuo sudarymo momento“) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ab initio nėra jokio pagrindo, todėl ir restitucijos taikymas yra negalimas.
32. Be to CK 1.80 straipsnio 4 dalis draudžia išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo turtą, buvusį tokio sandorio dalyku, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai T. P. ir J. M. 2011 m. lapkričio 24 d. iš S. M. (pardavėjo) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu bendron jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn įgiję nekilnojamąjį turtą, buvo sąžiningi (byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie jų nesąžiningumą). Todėl bet kuriuo atveju (jei ginčijamas sandoris ir būtų pripažintas negaliojančiu), apeliantės prašomas restitucijos būdas būtų negalimas, nes pažeistų sąžiningų trečiųjų asmenų (atsakovų T. P. ir J. M.) nuosavybės teises.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

33. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nekompensuotinos (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis). Atsakovas S. M. prašo priteisti 701 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: sutartį dėl atstovavimo ir teisinių paslaugų, PVM sąskaitą faktūrą, mokėjimo pavedimą. Atsakovai T. P. ir J. M. taip pat prašo priteisti 650 Eur bylinėjimosi išlaidų už šioje byloje juos atstovavusios advokatės suteiktas teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė šias išlaidų sumokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą (atsakovo T. P. atliktą mokėjimo pavedimą).
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytus kriterijus, į šių rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 756,90 Eur), atsakovų prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintina. Iš apeliantės atsakovui S. M. priteistina 701 Eur, o už teisines paslaugas sumokėjusiam T. P. 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 701 Eur (septynis šimtus vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                              Nijolė Piškinaitė

Egidija Tamošiūnienė

Egidijus Žironas