Administracinė byla Nr. eA-3025-552/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01279-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai J. K. K. K., A. A. K., atstovaujantys savo nepilnamečius vaikus G. J. K., A. J. K., E. J. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 21M48906 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės šalis, kilmės valstybė) piliečiai, iš kilmės šalies išvyko, nes priklauso (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai asmeniškai yra (duomenys neskelbtini). Atsakovo Sprendimas priimtas neįsigilinus į situaciją, skubos tvarka formaliai atliekant procedūrą ir neįvertinus realios pareiškėjų padėties. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jas kvalifikavo netinkamai, o tyrimą atliko paviršutiniškai. Pareiškėjai apklausos metu nuosekliai paaiškino priežastis, privertusias juos palikti kilmės šalį ir tai leidžia pagrįstai nurodytas aplinkybes vertini kaip labiau tikėtinas.
3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas, pasinaudojęs naujausia kilmės šalies informacija, turėjo konstatuoti pakankamai realią pareiškėjų persekiojimo grėsmę. Kilmės valstybėje vyksta karo veiksmai ir pirmiausiai jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet, siekiant sukelti didesnį efektą, – į civilius asmenis, daugiausiai (duomenys neskelbtini). Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. (duomenys neskelbtini). Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjų prašymą. Negali būti reikalaujama iš asmens, kuris prašosi prieglobsčio, (duomenys neskelbtini) ir tuo argumentuojant teigti, jog asmuo gali saugiai grįžti į savo kilmės valstybę.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems sankcijos nustatytos pagal Įstatyme numatytas maksimalias ribas, tačiau byloje nėra faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tokią būtinybę. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjams. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų, jog pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jie keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Todėl nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.
5. Pareiškėjai teismo posėdyje papildomai nurodė, kad atsakovas neįsigilino į jų situaciją, į tai, kaip jie gyveno kilmės valstybėje. Pareiškėjai atvyko į Lietuvą, tikėdamiesi gauti leidimą saugiai gyventi, nes (duomenys neskelbtini).
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimą surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatė, kad jiems kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, pareiškėjų kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, todėl buvo konstatuota, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai savo skunde deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento Sprendimo trūkumus, tačiau nekonkretizuoja, kokios pareiškėjų asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjų atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento Sprendimu nedaro jo nepagrįstu ir negaliojančiu. Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjų individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjų prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau neįvardijo jokių individualaus pobūdžio jiems kylančių grėsmių, teigė, kad jiems asmeniškai niekas negrasino. Bendra kilmės valstybės informacija per se nepagrindžia pareiškėjų baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą. Kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu persekiojami. Įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, atsakovas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus. Pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), jie visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, todėl pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas, priimdamas Aprendimą, rėmėsi ne tik Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (ESPA), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės ESPA skelbiamos informacijos pareiškėjai skunde nepateikė.
9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, o jiems nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip – uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams J. K. K. K., A. A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip – įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiams J. K. K. K., A. A. K. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.
11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
11.1. Pareiškėjai neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų. Pareiškėjai savo ir nepilnamečių vaikų vardu pateikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.
11.2. Pirminės apklausos metu pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
11.3. Migracijos departamente 2021 m. lapkričio 8 d. ir 2021 m. lapkričio 28 d. buvo atliktos pareiškėjų apklausos. Pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
11.4. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti G. J. K., A. J. K., E. J. K. (toliau – ir vaikai) atvykti į Lietuvos Respubliką.
12. Teismas vadovavosi Įstatymo 86, 87 straipsniais, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 22, 99 punktais, Europos Žmogus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimą apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas vertino, kad pareiškėjų paaiškinimas dėl baimės būti persekiojamiems ir diskriminuojamiems dėl (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso pareiškėjams ir jų vaikams suteikimo.
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė, kad būtų asmeniškai patyrę persekiojimą ar fizinę prievartą, diskriminaciją. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė bendra situacija kilmės valstybėje, susijusia su (duomenys neskelbtini), tačiau neįvardijo jokių individualaus pobūdžio jiems kylančių grėsmių. Nors pareiškėjai teigė, kad neva asmeniškai yra patyrę diskriminaciją (duomenys neskelbtini), tačiau teismas akcentavo, kad pareiškėjai nei detaliau šią situaciją apibūdino, nei pateikė konkrečių faktų ir įrodymų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Pareiškėjai apklausų metu patvirtino, kad jiems asmeniškai niekas negrasino, o teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad bendra kilmės valstybės informacija per se nepagrindžia pareiškėjų baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą. Teismas vadovavosi Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija ir nenustatė, kad kilmės valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teismas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.
15. Teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad Migracijos departamentas nesurinko naujausios ir aktualiausios kilmės valstybės informacijos. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas rėmėsi tiek naujausia ESPA, tiek ir kitų patikimų šaltinių skelbiama informacija, o pareiškėjų nurodytos publikacijos dėl (duomenys neskelbtini) viešai prieinamame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) nepagrindžia individualios pareiškėjų persekiojimo grėsmės galimybės. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis ESPA pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
16. Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, jog Migracijos departamentas įvertino, ar pareiškėjų paskutinė gyvenamoji vietovė nėra jiems grėsmę didinantis veiksnys, įvertino pareiškėjams galimos potencialios grėsmės kaip (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjų pateikto paaiškinimo bei surinktos kilmės valstybės informacijos kontekstą. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad šiuo atveju pareiškėjai tik deklaratyviai formuluoja tiek tariamus Migracijos departamento Sprendimo trūkumus, jų nekonkretizuojant, tiek deklaratyviai nurodo aplinkybes prieglobsčio prašymui pagrįsti. Teismas sprendė, jog tyrimas dėl pareiškėjų prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų.
17. Teismas vertino, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jiems kyla ir / ar kiltų rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai. Tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjai nenurodė, kokiu būdu juos asmeniškai diskriminavo dėl to, kad (duomenys neskelbtini), ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui.
18. Teismas vadovavosi ESPA gairėmis, kuriose (duomenys neskelbtini) priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą ir pažymėjo, kad pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), visą gyvenimą praleidę kilmės valstybėje, todėl pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Jie yra darbingo amžiaus asmenys (duomenys neskelbtini), gyvendami kilmės šalyje galėtų užsidirbti pinigų pragyventi. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), teismas sprendė, jog pareiškėjai nepagrindė savo baimės grįžti į kilmės valstybę, todėl jų deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė ir savo nepilnamečių vaikų vardu ir prašyme nenurodė jokių individualių aplinkybių, kurios liestų tik jų nepilnamečius vaikus. Jokių individualių aplinkybių dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo nepilnamečiams vaikams pareiškėjai nenurodė ir apklausų Migracijos departamente metu bei teismo posėdžio metu. Todėl teismas sprendė, kad Sprendimu pagrįstai pareiškėjams vaikams, atstovaujamiems pagal įstatymą tėvų pareiškėjų, nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), pagrįstai jie išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos (pareiškėjai mažamečiai, todėl tėvų elgesys jų išvykimui yra lemiamas).
20. Dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas sprendė, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų pateikę prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo, teismas sprendė, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir nustatė pareiškėjui bei pareiškėjai 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjai buvo išsiųsti ir jų prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Teismas taip pat pakeitė ir kitą Sprendimo dalį bei sumažino pareiškėjui ir pareiškėjai duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpį iki 2 metų.
21. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė.
III.
22. Pareiškėjai J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečiai vaikai G. J. K., A. J. K., E. J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjų paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog tam, kad (duomenys neskelbtini) priklausantis asmuo jaustųsi persekiojamas ir / arba jam grėstų persekiojimo rizika, nėra privalu, kad jis konkrečiai įvardintų persekiotoją.
24. Pareiškėjai vadovaujasi ESPA 2021 m. ataskaita, pakartoja byloje esančias aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini) padėtimi kilmės valstybėje ir teigia, kad dėl (duomenys neskelbtini), atsakovas turėjo pareiškėjams suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi, todėl pareiškėjų teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka kilmės valstybės realijas. Prieš (duomenys neskelbtini) yra atliekami veiksmai, kurie gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, o tai lemia papildomos apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjai akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini).
25. Pareiškėjai nurodo, kad ESPA ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, duomenys joje – vienerių metų senumo, todėl atsakovas turėjo surinkti naujausią ir aktualią kilmės valstybės informaciją bei individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjai nurodo, jog jų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas tarp (duomenys neskelbtini), o kilmės valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjai negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo į ją sugrįžti. Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) šeima, kurioje yra nepilnamečiai vaikai, net pagal tris kriterijus (duomenys neskelbtini) priskiriama padidintos rizikos grupei, šeima yra labiau pažeidžiama ir jai kyla didesnis pavojus netekti laisvės, gyvybės ar sveikatos, ypač vertinant (duomenys neskelbtini) padėtį ir pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vykstantį karinį konfliktą. Atsakovas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra individualios grėsmės.
26. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjams draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
28. Atsakovas atsiliepime pakartoja bylai aktualų Įstatyme įtvirtiną teisinį reglamentavimą, tyrimo metu vertintą pareiškėjų prieglobsčio prašymo priežastį (duomenys neskelbtini), akcentuodamas, kad Migracijos departamentas surinko ir ištyrė visą aktualią informaciją, tyrimo metu nustatytas aplinkybes (nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika) bei prieitas išvadas (pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų) ir papildomai nurodo, kad vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, o Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste.
29. Atsakovas teigia, jog tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjai nenurodė, kokiu būdu juos asmeniškai diskriminavo dėl to, kad (duomenys neskelbtini), ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021) ir teigia, kad pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), jie visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, todėl pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Įvertinęs visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini), atsakovas nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jiems gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei yra visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs.
30. Atsakovas nurodo, kad teismas sutrumpino pareiškėjams draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Pareiškėjai J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečiai vaikai G. J. K., A. J. K., E. J. K. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.
32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
33. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.
V.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjams J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečiams vaikams G. J. K., A. J. K., E. J. K. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sutrumpino, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.
36. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie pareiškėjų individualaus pobūdžio aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjų šeima yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes šeimoje yra moteris ir trys nepilnamečiai vaikai, Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių.
37. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Konvencijos, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) bei jas įgyvendinančių Įstatymo nuostatų, kurios tarpusavyje yra susijusios.
38. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka pabėgėlis apibrėžia asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas pabėgėliu, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.
39. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
41. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
42. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai J. K. K. K., A. A. K. savo ir savo nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. vardu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).
43. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą nesuteikti pareiškėjams (tėvams ir vaikams) prieglobsčio, vadovavosi ne tik kilmės šalies informacija, jos teisiniu reglamentavimu, bet ir atsižvelgė į tai, jog (duomenys neskelbtini), ESPA įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjų paskutinė gyvenamoji vietovė (duomenys neskelbtini) nėra riziką didinantis veiksnys, jie yra (duomenys neskelbtini), visą gyvenimą praleidę kilmės valstybėje, pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra, darbingo amžiaus, sprendė, jog pareiškėjai (tėvai) bei jų nepilnamečiai vaikai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų ir jiems nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Kadangi Migracijos departamentas Sprendime neatsižvelgė į tai, kad prieglobsčio prašo šeima, turinti nepilnamečių vaikų, nepateikė pareiškėjų vaikų individualaus situacijos vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia Migracijos departamento išvada nesutinka.
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo vaikams, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).
45. Šiuo aspektu Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.
46. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“.
47. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.
48. Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjų -vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaikų interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.
49. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjams draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
50. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.
51. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“.
52. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2281-502/2022).
53. Migracijos departamento Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjų vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo akcentuotas vien pareiškėjų neteisėto atvykimo ir buvimo faktas Lietuvos Respublikoje, jų atvykimo aplinkybės, galimybė pasislėpti ar išvykti į kitas valstybes, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto atvykimo ir buvimo faktą.
54. Dėl nurodytų priežasčių Migracijos departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytų materialiosios teisės normų, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 21M48906 ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjų J. K. K. K., A. A. K. ir jų nepilnamečių vaikų G. J. K., A. J. K., E. J. K. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė