Civilinė byla Nr. e2A-856-555/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18548-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.14;
3.3.1.18.2; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Kauno alus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-249-877/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno alus“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešosios įstaigos „DESA“, išvadą duodanti institucija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Palink“ 2017 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB ,,Kauno alus“ 9 840,52 Eur skolą, 6 procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė reikalavimus grindė savo patirtų pakartotinio (daugkartinio) naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidomis, jas grįsdama laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. kartą per mėnesį išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuota už konkretų ataskaitinį laikotarpį atsakovės mokėtina suma, skaičiuojant po 0,013 Eur plius PVM už kiekvieną naudojant taromatus surinktą pakartotinio naudojimo butelį, iš viso už 611 724 vnt. daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių). Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei paslaugas, kurias privalėjo teikti vykdydama Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – PAATĮ), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) ir kituose teisės aktuose nustatytą pareigą tvarkyti gamintojo į rinką išleistas ir iš vartotojų priimtas daugkartinio naudojimo pakuotes.
4. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. preliminariu sprendimu ieškovės pradinius ieškinio reikalavimus dėl 9 840,52 Eur skolos priteisimo UAB „Palink“ patenkino visiškai.
5. Atsakovė AB „Kauno alus“ pateikė prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. preliminaraus sprendimo, kuriais prašė pareikštą ieškinį atmesti, 2017 m. rugsėjo 19 d. priimtą preliminarų sprendimą panaikinti ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ji turi pareigą atmokėti tik už per taromatus surinktas ir jai faktiškai perduotas (grąžintas) pakartotinio naudojimo pakuotes (butelius). Vien ta aplinkybė, jog ieškovė PVM sąskaitose faktūrose vienašališkai nurodė taromatais surinktų butelių kiekį, nesudaro pagrindo reikalauti iš atsakovės kompensuoti jų surinkimo kaštus. Ieškovė neįrodė, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyti ir galimai taromatais surinkti pakartotinio naudojimo butelių kiekiai buvo išrūšiuoti ir faktiškai grąžinti tiekėjai (atsakovei). Atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad dėl dalies ieškovės reikalavimų jau yra priimtas Kauno apylinkės teismo preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-27725-959/2017.
7. Ieškovė UAB „Palink“ atsiliepimu į prieštaravimus palaikė ieškinio reikalavimus ir pripažino, kad atsakovei neperdavė visos surinktos taros, kadangi su atsakove nepavyko susitarti dėl visos taros perdavimo. Dėl to atsakovė likusią tarą perdavė kitiems alaus gamintojams, kurie sutiko ją priimti. Nepaisant to, ieškovė laikė, kad 0,013 Eur dydžio taromatų mokestį gamintoja turi mokėti nepriklausomai nuo to, ar per taromatus supirkti buteliai jai buvo faktiškai grąžinti ar ne, nes pardavėja vis vien patiria kaštus juos surinkdama, išimdama iš taromatų, rūšiuodama. Ieškovė nurodė, kad ji ir toliau kiekvieną mėnesį AB ,,Kauno alui“ išrašo sąskaitas, skaičiuodama 0,013 Eur už visus vartotojų suneštus AB ,,Kauno alus“ butelius pagal USAD ataskaitas.
8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. liepos 30 d. sprendimu 2017 m. rugsėjo 19 d. preliminarų sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 9 622,44 Eur skolos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų – 1 061,50 Eur. Likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė valstybei po 2,08 Eur iš kiekvienos ginčo šalies teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą: priteisė ieškovei iš atsakovės 1 023,33 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą ir perdavė bylą Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
12. Ieškovė UAB „Palink“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovė AB „Kauno alus“ pagal ATĮ 2 straipsnio 36 dalies 1 punktą ir PPATĮ 2 straipsnio 4 dalį yra gamintojas. Ji gamina alų ir kitą produkciją, kuri yra išpilstoma į atitinkamus butelius, t. y. pakuotę. Įstatymai numato, kad pakartotinis pakuočių panaudojimas yra aukštesnis prioritetas prieš susidariusių pakuotės atliekų tvarkymą alternatyvas: (i) atitinkamo produkto pakuotę naudoti pakartotinai, kad ji netaptų atlieka ir taip įgyvendinti pakuočių ir pakuočių atliekų prevencijos prioritetus arba (ii) sutvarkyti išleistos į rinką pakuotės atliekas. Pakuotė netampa atlieka tik tuo atveju, jei ji pakartotinai naudojama. To pasėkoje gamintojas ir importuotojas neturi pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Tačiau, tuo pačiu jis, kaip produkto gamintojas, turi pareigą rūpintis išleistos į rinką pakartotinio naudojimo pakuotės tinkamu panaudojimu, įgyvendinant ATĮ 3 straipsnyje įtvirtintus atliekų prevencijos principus. Atsakovė AB „Kauno alus“, kaip gamintojas, privalo kompensuoti ieškovės UAB „Palink“ daugkartinės pakuotės sutvarkymo kaštus remiantis PPATĮ 111 straipsnio 2 punkto nuostatomis, ATĮ 32 straipsnyje įtvirtintu „teršėjas moka“ principu bei užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus sprendimais dėl užmokesčio už pardavėjų suteiktas daugkartinės pakuotės tvarkymo paslaugas dydžio. Ieškovė taip pat nurodė, kad šie pagrindai užmokėti pardavėjams už suteiktas daugkartinės pakuotės tvarkymo paslaugas atsakovei kyla jos pačios valia – jai nusprendus ir jos valia įtraukus atitinkamą pakuotę į Pakuočių, įtraukiamų į užstato sistemą, sąrašą. Pagal tarp ieškovės ir įmonių, dalyvaujančių daugkartinės pakuotės užstato sistemoje, nusistovėjusią praktiką, patys gamintojai ir importuotojai, kaip atsakingi už šios pakuotės tvarkymą, atvyksta pas ieškovę pasiimti jos surinktos ir išrūšiuotos daugkartinės pakuotės.
15. Atsakovė AB „Kauno alus“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad tarp jos ir ieškovės nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo. Taigi tarp ginčo šalių susiklostę daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisiniai santykiai nėra grindžiami sutarties pagrindu. Nagrinėjamoje situacijoje atsakovė veikė ir vadovavosi PPATĮ (redakcija galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) pagrindu bei trečiojo asmens VšĮ „DESA“ ginčo laikotarpiu pateiktais aktualiais išaiškinimais. PPATĮ 7 straipsnio ir 8 straipsnio normos nedetalizuoja ir nenustato gamintojo atsiskaitymo su pardavėju už surinktus iš vartotojų daugkartinius butelius tvarkos, bei gamintojo ir pardavėjo tarpusavio įsipareigojimų ir teisių dalyvaujant užstato už daugkartines pakuotes (butelius) sistemoje. Tokiu atveju šios teisės normos turėtų būti aiškinamos sistemiškai su užstatą reglamentuojančiomis teisės normomis, kuomet abi šalys yra užstato sistemos dalyvės. Pagal PPATĮ 2 straipsnio 28 punktą, užstato sistemos tikslas yra pakuočių vartotojams grąžinti gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtą užstatą, o gamintojams ir (ar) importuotojams grąžinti daugkartines pakuotes, kad jos būtų pakartotinai panaudotos. Šios įstatymų leidėjo įtvirtintos užstato sistemos sąvokos patvirtina, kad šios sistemos esmė ir vienas iš prioritetinių tikslų bei veikimo principų yra siekis, kad gamintojams būtų grąžintos (sugrįžtų) išrūšiuotos daugkartinės pakuotės, ir už tai gamintojai privalo kompensuoti pardavėjams šių pakuočių surinkimo per taromatus bei išrūšiavimo kaštus, priešingu atveju daugkartinių pakuočių užstato sistema netektų prasmės. Taigi pakuotės turi būti grąžintos gamintojui, kad jis šias pakuotes turėtų galimybę pakarotinai naudoti pagal paskirtį. Visa daugkartinio naudojimo pakuočių užstato sistema veikia grąžinimo principo pagrindu, būtent iš grąžinimo principo tinkamo įgyvendinimo atsiranda pardavėjo teisė reikalauti iš gamintojo atlyginti jo išleistų ir jam grąžintų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo per taromatus kaštus, o gamintojui tenka pareiga tokius pardavėjo kaštus kompensuoti. Ieškovė negrąžino atsakovei 546 668 vnt. daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių) ir jų ieškovė jau nebeturi bei negali atsakovei grąžinti, nes juos perdavė kitiems gamintojams, dėl šios priežasties, atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei 0,013 Eur plius PVM infrastruktūros mokesčio už jai ieškovės neperduotas 546 668 vnt. daugkartines universalias (BBH) pakuotes (butelius).
16. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, VšĮ „DESA“ nurodė, kad jis yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindinis tikslas yra užtikrinti užstato sistemos, kuri taikoma pakartotinio naudojimo ir naudotoms gėrimų pakuotėms ir kuri yra įtvirtinta PPATĮ ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tinkamą veikimą. Pagal nagrinėjamų santykių metu (laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn.) galiojusios PPATĮ redakcijos 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pakuočių gamintojams kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas ir (ar) dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes. Pagal tos pačios redakcijos PPATĮ 8 straipsnį, daugkartinių pakuočių pardavėjams kyla pareiga priimti visas pakuotes, už kurias nustatytas užstatas, ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne. Į užstato dydį daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimas nėra įtrauktas. Šioje byloje kasacinis teismas labai aiškiai konstatavo, kad PPATĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalių reglamentavimas, įtvirtinantis gamintojų ir importuotojų pareigą imtis visų priemonių, kad pakuočių atliekos būtų tvarkomos pagal PPATĮ 3 straipsnyje nurodytus prioritetus, bei pagrindinis principas „teršėjas moka“ lemia, kad pareiga apmokėti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidas pardavėjui (ieškovei) tenka gamintojui – importuotojui (atsakovei). Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad nei PPATĮ, nei joks kitas teisės aktas aiškiai nenustato ir nereglamentuoja situacijos, kuri yra susiklosčiusi šioje byloje – mokesčio už pakuočių surinkimą kompensavimo, kuomet gamintojas iš pardavėjo neatsiima savo surinktos taros. Be to, pareiga sumokėti kompensaciją už daugkartinių pakuočių atliekų surinkimą kyla gamintojui net ir tuo atveju jei jis fiziškai pakuočių atliekų neperėmė, tačiau tai jis padarė piktnaudžiaudamas savo padėtimi ir savo teisėmis. Pakuočių gamintojai turi pareigą atsiimti iš pardavėjo visas jo surinktas, pagal brūkšninį kodą identifikuotas, ir išrūšiuotas unikalias pakuočių atliekas, taip užtikrindami, kad jos būtų panaudotos pakartotinai. Nustačius, kad gamintojas savo pareigos neatlieka siekdamas piktnaudžiauti susidariusia padėtimi ir išvengti kompensacijos mokėjimo, pardavėjas, kuriam, be kita ko, reikia sandėliuoti pakuotes iki tol, kol jos bus paimtos, turi teisę surinktas pakuotes utilizuoti kitais būdais, reikalaujant padengti pakuočių atliekų surinkimo kaštus iš piktnaudžiaujančio gamintojo. Tuo atveju, jei kuris nors gamintojas įvykdo kito gamintojo pareigą atsiimti pastarojo tarą (butelius) iš pardavėjo už jį, toks įvykdymas turi būti atliktas pilnai, su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis.
24. Išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2019 m. lapkričio 23 d. rašte nurodė, kad kaip ir kitais panašiais civilinių santykių atvejais, tvarka, kaip gaminius daugkartinėse pakuotėse, kurioms taikomas užstatas, Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys gamintojai, importuotojai ir pakuočių pardavėjai atsiskaito už tarpusavio pareigų užstato už daugkartines pakuotes sistemoje vykdymą, turėtų būti aptarta (nustatyta) minėtų subjektų sudarytose rašytinėse sutartyse.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 14 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. preliminarų sprendimą pakeitė: civilinę bylą dėl 58,08 Eur sumos pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IKI CB175961 priteisimo nutraukė; ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 9 622,44 Eur skolos, 6 (šešis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 4 588,51 Eur.
4. Teismas nurodė, kad pagal PPATĮ atsakovė šioje byloje yra prekių, tiekiamų daugkartinėse pakuotėse (buteliuose), gamintoja (2 straipsnio 4 dalis), o ieškovė – pakuočių pardavėja (2 straipsnio 17 dalis), kuri, vykdydama įstatymo jai nustatytą pareigą, surinko daugkartines pakuotes iš vartotojų. Šalys nėra sudariusios sutarties dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo. Ieškovė užstato už daugkartines pakuotes sistemoje dalyvauja PPATĮ pagrindu.
5. Teismui nustačius ir šalims pripažinus, kad pagal tapatų reikalavimą 58,08 Eur suma (pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IKI CB175961) jau yra priteista Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-27725-959/2017, bei jau yra apmokėta 2017 m. lapkričio 3 d. bei 2017 m. lapkričio 7 d. pavedimais, civilinė byla dėl 58,08 Eur sumos priteisimo nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė iš viso perdavė atsakovei 65 056 vnt. pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių). Ginčo dėl pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) kiekio byloje nėra. Ieškovė pripažino, kad atsakovei neperdavė visos per taromatus surinktos taros, nes po daugkartinių raginimų atsiimti pakuotes nesusitarus su atsakove dėl likusios dalies perdavimo, ją perdavė kitiems alaus gamintojams, kurie ją priėmė. Teismas nurodė, kad gamintojų, importuotojų, pakuočių pardavėjų ir vartotojų teises bei pareigas užstato už daugkartines pakuotes sistemoje nustato PPATĮ. Nagrinėjamu atveju aktuali PPATĮ redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.
7. Teismas taip pat nustatė, kad užstato už daugkartines pakuotes administratoriaus funkcijas vykdo VšĮ „DESA“, šio asmens šalims pateikti išaiškinimai yra privalomi, kadangi abi šalys yra užstato sistemos dalyvės. Teismas rėmėsi VšĮ „DESA“ 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 1509 „Dėl kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimo prekybos vietose tarifo dydžio keitimo nuo 2016 m. vasario 1 d.“ išaiškinimu. Šiame išaiškinime yra įtvirtinta sąlyga, jog sąskaitos išrašomos tik po to, kai gamintojui grąžinami (perduodami) daugkartinio naudojimo buteliai.
8. Prievolę kompensuoti kaštus, kurie susidaro pardavėjams atliekant pareigą priimti pakuotes ir grąžinti užstatą pagal PPATĮ 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, pakuočių gamintojams nustato PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Ginčo atveju į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas, ieškovės raštai patvirtina, kad atsakovė net ir kelis kartus raštiškai ieškovės paraginta, savo pareigos atsiimti iš pardavėjo visas jo surinktas, pagal brūkšninį kodą identifikuotas ir išrūšiuotas pakuočių atliekas nevykdė metus laiko, susikaupė labai didelis pakuočių kiekis, pardavėjui teko neproporcingai didelė pakuočių sandėliavimo našta.
9. Teismas pažymėjo, kad šalys į bylą nepateikė jokio tarpusavio susitarimo, nustatančio ir konkretizuojančio kiekvienos šalies teises ir pareigas, vykdant ATĮ, PPATĮ nuostatas. Tokio rašytinio susitarimo dėl pakuočių atsiėmimo nebuvimas ir kai kurių nuostatų nepakankamas apibrėžtumas įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose sudarė prielaidas gamintojui piktnaudžiauti savo teisėmis (neatsiimti patiems, o reikalauti pristatyti, ilgai neatsiimant didelio kiekio naudotis pardavėjo patalpomis savo taros sandėliavimui, kt.). Pagal VšĮ „DESA“ išaiškinimą, transporto paslaugos neįeina į daugkartinės pakuotės tvarkymo paslaugas, todėl pardavėjas neturi pareigos pasirūpinti pakuočių transportavimu gamintojui. Šiuo atveju atsakovė nevykdydama savo pareigos atsiimti pakuotes per protingą terminą, kitaip tariant, savo veiksmais užkirsdama kelią pardavėjui jas grąžinti ir tuo pačiu pateikti sąskaitas apmokėjimui pagal VšĮ „DESA“ nustatytą tvarką, piktnaudžiavo savo teise.
10. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo gavusi iš USAD ataskaitas apie atsakovės AB „Kauno alus“ surinktus butelius naudojantis taromatais, todėl papildomą sąskaitą dėl 0,013 Eur automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokesčio, surenkant pakartotinio naudojimo butelius, galėjo išrašyti, kadangi surinktų butelių kiekis už atitinkamą laikotarpį buvo žinomas. Atsakovei nepateisinamai ilgą laiką sutvarkytų ir išrūšiuotų pakuočių neatsiėmus, tai sudarė pagrindą trečiajam asmeniui, administruojančiam užstato sistemos tinkamą veikimą, pasiūlyti, kad ieškovė gali perduoti pakuotes kitam asmeniui. Teismas vertino, kad tokiu atveju, pagal VšĮ „DESA“ 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimo 2 a punktą, gamintojas neturėjo pareigos sumokėti pardavėjui 0,015 Eur plius PVM už kiekvieną grąžintą pakartotinio naudojimo butelį (kadangi faktiškai jų negrąžino), tačiau atsakovės, kaip pakuočių gamintojos, pareiga apmokėti pardavėjui dėl jos pakuočių tvarkymo susidariusias išlaidas išliko. Toks aiškinimas šioje situacijoje atitinka ATĮ 32 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, todėl atsakovės atsikirtimus, kad šiuo atveju infrastruktūros mokestį turėtų sumokėti tas asmuo, kuriam buvo perduota pakuotė, teismas vertino kaip nepagrįsti, kadangi šis asmuo nėra pakuotės gamintojas, jam, kaip aplinkos teršėjui, nekyla pareiga atlyginti pardavėjui jo patirtų kito asmens pakuočių tvarkymo išlaidų. Kitoks aiškinimas šioje situacijoje neatitiktų sąžiningos verslo praktikos, teisingumo ir protingumo principų.
11. Pažymėtina, kad VšĮ „DESA“ 2018 m. balandžio 13 d. rašte yra išdėsčiusi kitokią poziciją šiuo klausimu, t. y., kad daugkartinių pakuočių kaštus turėtų apmokėti pakuotes atsiėmęs asmuo. Šis išaiškinimas priimtas vėlesniu, nei ginčo laikotarpiu, todėl ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės. Teismas laikė, kad tokia nuostata neatitinka principo „teršėjas moka“, neskatina gamintojų pakartotinai naudoti pakuotes.
12. Teismas akcentavo, kad šalys nebuvo sudarę sutarties, todėl nėra pagrindo konstatuoti sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą. Šalys teigė, kad pareiga dalyvauti užstato sistemoje joms kilo iš aukščiau minėtų įstatymų (ATĮ, PPATĮ). Tokiai šalių pozicijai teismas neturėjo pagrindo nepritarti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovė, kaip gamintojas, privalo kompensuoti ieškovės daugkartinės pakuotės sutvarkymo kaštus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Kauno alus“ prašo panaikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą ir neįvertino aplinkybės, jog atsakovė dar iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4372-950/2018 pateikimo dienos jau buvo sumokėjusi ieškovei pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį (0,013 Eur už 1 vnt.) už jai perduotų / grąžintų butelių kiekį – 65 056 vnt., kuris bendroje sumoje sudarė 845,73 Eur be PVM. Teismas sprendimu ieškovei iš atsakovės priteisė ne tik ginčijamą 8 599,08 Eur sumą už neperduotas ir neapmokėtas 546 668 vnt. pakartotino naudojimo pakuotes (butelius), tačiau ir 845,73 Eur be PVM sumą už ieškovės perduotas bei atsakovės apmokėtas 65 056 vnt. pakartotinio naudojimo pakuotes (butelis), dėl kurios nagrinėjamoje byloje ginčo tarp šalių nėra.
1.2. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai neanalizavo ir nedetalizavo užstato sistemą reglamentuojančių teisės normų bei užstato sistemoje dalyvaujančių asmenų – pardavėjo ir gamintojo – tarpusavio teisinių ir pareigų. Teismas visiškai neatsižvelgė į sistemos dalyviams privalomus trečiojo asmens VšĮ „DESA“ pateiktus išaiškinimus bei bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, kas lėmė, jog teismas priėmė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus PPATĮ 2016 m. vasario 1 d. – 2017 m. rugsėjo 14 d. nuostatų, apimančių iš esmės visą ginčo laikotarpį, aiškinimas. Kaip nurodė ir teismas, PPATĮ 7 straipsnio ir 8 straipsnio normos nedetalizuoja ir nenustato gamintojo atsiskaitymo su pardavėju už surinktus iš vartotojų daugkartinius butelius tvarkos, bei gamintojo ir pardavėjo tarpusavio įsipareigojimų ir teisių dalyvaujant užstato už daugkartines pakuotes (butelius) sistemoje. Dėl šios priežasties, šios teisės normos turėjo būti aiškinamos sistemiškai su kitomis užstatą reglamentuojančiomis teisės normomis, kuomet abi šalys yra užstato sistemos dalyvės.
1.3. Byloje ginčas tarp šalių yra kilęs išimtinai tik dėl daugkartinio naudojimo universalių 0,5 l talpos (BBH) pakuočių tvarkymo ir jų grąžinimo gamintojams. Užstato sistemos tikslas – pakuotės turi būti grąžintos gamintojui, kad jis šias pakuotes turėtų galimybę pakarotinai naudi pagal paskirtį.
1.4. Sistemiškai aiškinant PPATĮ 11 straipsnio 1 dalies su PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis dėl atsakovės, kaip gamintojo, pareigos apmokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį, darytina išvada, kad mokėjimai atliekami būtent ieškovei, kaip pakuočių pardavėjui, grąžinus pakuotes gamintojui, t. y. atsakovei. Šią išvadą taip pat patvirtina ir tai, kad remiantis aukščiau nurodytomis PPATĮ nuostatomis, visa daugkartinio naudojimo pakuočių užstato sistema veikia grąžinimo principo pagrindu, būtent iš grąžinimo principo tinkamo įgyvendinimo atsiranda pardavėjo teisė reikalauti iš gamintojo atlyginti jo išleistų ir jam grąžintų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo per taromatus kaštus, o gamintojui pareiga – tokius pardavėjo kaštus kompensuoti.
1.5. Kadangi 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimo 2.1.1. punkte pateiktas tik tęstinis išaiškinimas BBH butelių atveju, kuris neprieštarauja ir seka iš 2.1. punkto, ir kuris yra identiškas pirminio 2015 m. gruodžio 11 d. VšĮ „DESA“ išaiškinimo b.1. papunkčiui, būtent kuriuo sprendime remiasi pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui sprendime iš viso nevertinti 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimo turinio, motyvuojant tik tuo aspektu, kad 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimas priimtas vėlesniu nei ginčo laikotarpis.
1.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl VšĮ „DESA“ direktoriaus S. G. bylos nagrinėjimo metu pateiktų liudijimų bei paaiškinimų, nors, kaip ir nurodė skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, šios įstaigos pateikti išaiškinimai bylos šalims yra privalomi, kadangi abi šalys yra užstato sistemos dalyvės.
1.7. Kadangi tarp šalių rašytinė sutartis dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo nebuvo sudaryta, dėl šios priežasties, tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai yra aiškinami PPATĮ normų bei VšĮ „DESA“ pateiktų išaiškinimų pagrindu, kurie suteikia pagrindą išvadai, kad kadangi ieškovė negrąžino atsakovei 546 668 vnt. daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių), t. y. nesuteikė pilnos paslaugos, ir jų ieškovė jau nebeturi bei negali atsakovei grąžinti, nes juos perdavė kitiems gamintojams, dėl šios priežasties, atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei 0,013 Eur plius PVM infrastruktūros mokesčio už jam ieškovei neperduotas 546 668 vnt. daugkartines universalias (BBH) pakuotes (butelius).
1.8. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris galėtų pagrįsti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog neva atsakovė piktnaudžiavo savo teise. Priešingai, būtent ieškovė neteikė jokios informacijos apie 546 668 vnt. ginčo pakuočių atsakovei. Byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, kad ji būtų atsisakiusi ar kitaip vengusi ginčo pakuotes iš ieškovės priimti, kaip ir byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų informavusi apie ginčo pakuotes ir sudariusi sąlygas atsakovei šias pakuotes atsiimti ginčo laikotarpiu, ar vėliau. Kita vertus, byloje neginčijamai nustatyta, ką pripažino ir pati ieškovė, kad atsakovei neperdavė visos per taromatus surinktos taros, nes nesusitarus su atsakove dėl likusios dalies perdavimo, ją perdavė kitiems alaus gamintojams, kurie ją priėmė. Taigi, ieškovė net ir objektyviai negalėjo perduoti pakuočių atsakovei, o ši jų atsiimti iš ieškovės, kadangi ieškovė minėtus 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių) perdavė kitam alaus gamintojui UAB „Kalnapilio – Tauro“ grupei.
1.9. Pirmosios instancijos teismas įtvirtino situaciją, kuri yra naudinga išimti tik vienam užstato sistemos dalyviui – ieškovei. Negalima ir pamatiniams CK 1.5 straipsnyje nurodytiems principams prieštaraujanti teisinė situacija, kuomet atsakovė gauna tik pareigą apmokėti daugkartinės pakuotės tvarkymo paslaugos išlaidas, tuo tarpu daugkartinio naudojimo pakuotės, kurios pačios savaime yra vertingos, nes įvairių gamintojų yra naudojamos ne vieną kartą, atitenka kitam gamintojui kaip, kad šiuo atveju UAB „Kalnapilio – Tauro“ grupei.
1.10. Byloje nėra absoliučiai jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė informavo atsakovę apie ginčo pakuočių kiekį 546 668 vnt., taip pat, kad atsakovei buvo ar galėjo būti žinoma, jog ieškovė minėta ginčo pakuočių kiekį yra išėmusi iš taromatų, išrūšiavusi į dėžes ir suteikusi prieigą atsakovei atsiimti. Byloje nėra nei vieno įrodomo, kuris patvirtintų pirmosios instancijos teismo klaidingai nustatytas aplinkybes, jog neva ieškovė net kelis kartus raštiškai ragino atsakovę atsiimti ginčo pakuotes, o atsakovė nepateisinamai ilgai delsė tą padaryti, dėl ko ieškovei teko neproporcinga didelė pakuočių saugojimo našta.
1.11. Pirmosios instancijos teismas, prieidamas išvados dėl ieškovės patirtų neproporcingai didelių pakuočių saugojimo išlaidų, išėjo už ieškinio ribų ir sprendė dėl aplinkybių, kurios net nebuvo šios bylos dalykas ir kurių pati ieškovė nagrinėjamoje byloje net neįrodinėjo, t. y. dėl pakuočių saugojimo patirtų išlaidų, kurias teismas savo nuožiūra įvertino kaip neproporcingai dideles. Kita vertus, apskirtai nėra aišku kokiais byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad ieškovė patyrė neproporcingo dydžio pakuočių saugojimo išlaidų.
1.12. Į valstybės biudžetą mokamas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuriuo ir yra įgyvendinamas principas „teršėjas moka“, nėra tas pats, kas PPATĮ numatytas pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestis, t. y. mokestis už pardavėjo suteiktą pilną paslaugą gamintojui, būtent kurį nagrinėjamoje byloje reikalauja sumokėti ieškovė. Dėl šios priežasties, bylą išnagrinėjęs teismas visiškai nepagrįstai mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sutapatino su infrastruktūros mokesčiu ir konstatavo, jog atsakovei sumokėjus byloje reikalaujamą priteisti infrastruktūros mokestį ieškovei, tokiu būdu būtų įgyvendintas principas „teršėjas moka“.
1.13. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino ginčo situaciją, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, netinkamai ir selektyviai vertino bylos duomenys, sprendė dėl aplinkybių ir įrodymų, kurie nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Likusius byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir VšĮ „DESA“ direktoriaus liudijimus bei paaiškinimus, apskritai ignoravo ir dėl jų sprendime nepasisakė. Teismas neidentifikavo ginčo objekto, neatribojo BBH pakuočių nuo 0,33 l pakuočių, ir iš atsakovės priteisė sumą už grąžintus ir faktiškai apmokėtas pakuotes, taip pat teismas nepasisakė ir nevertino ginčo šalių tarpusavio įsipareigojimų, susijusių su atsiskaitymu už surinktus daugkartinius BBH butelius tvarka, turinio, jų vykdymo / nevykdymo ginčo atveju, dėl to teismas pažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklę, neatskleidė bylos esmės, tokiu būdu neteisėtai suformavo akivaizdžiai gamintojų interesus pažeidžiančią ir užstato sistemos tikslams, bei proporcingumo principui prieštaraujančią, atsiskaitymo su pardavėju už surinktus bet negrąžintus daugkartinius butelius tvarką bei praktiką, pastatančią daugkartinių pakuočių užstato sistemos dalyvius pardavėjus ir gamintojus į nelygią padėti.
14. Ieškovė UAB „Palink“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo sutinka, kad atsakovės apeliacinis skundas būtų tenkinamas dalyje dėl jos sumokėtos ieškovei 845,73 Eur sumos, o likusioje dalyje apeliacinį skundą prašo atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi argumentai:
2.1. Ieškovė pripažįsta, kad atsakovė yra sumokėjusi jai 845,73 Eur už atsakovės susigrąžintų butelių tvarkymo paslaugas ir neprieštarauja, kad sprendimas šioje dalyje būtų pakeistas, atimant iš teismo priteistos sumos 9 622,44 už butelių tvarkymo paslaugas 845,73 Eur sumą.
2.2. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išaiškinimą atsakovė, kaip gamintojas ATĮ ir PPATĮ prasme, turėjo įstatyminę pareigą tvarkyti butelius ir / arba apmokėti jų tvarkymo kaštus. Tai reiškia, kad atsakovė turėjo įstatyminę pareigą pasiimti iš ieškovės taromatuose susikaupusius savo butelius. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde šios aplinkybės ir neneigia, o netgi, remdamasi VšĮ „DESA“ vadovo S. G. liudijimais, nurodo, jog butelių tvarkymo paslauga susideda iš: 1) butelių išėmimo iš taromatų; 2) butelių išrūšiavimo į dėžes; 3) suteikimo gamintojui prieigos atsiimti butelius. O šias paslaugas ieškovė suteikė atsakovei pilna apimtimi.
2.3. Atsakovė elgėsi nesąžiningai ir nevykdė savo įstatyminių pareigų – atsiimti UAB „Palink“ prekybos tinklo IKI taromatuose susikaupusius butelius. Dėl ieškovei nežinomų priežasčių, priešingai „gamintojo atsakomybės“ principui, atsakovė, nuo 2016 m. liepos mėn. nepasiėmė iš ieškovės surinktų alaus butelių (pakuotės). Spręsdama susikaupusios pakuotės problemą ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl ieškovės tinkle susikaupusių butelių (pakuotės) pasiėmimo 2016 m. liepos 12 d. ir vėliau ne kartą komunikavo su atsakove dėl butelių pasiėmimo. Nepaisant to, kad atsakovė žinojo apie susidariusią situaciją bei apie pas ieškovę susikaupusius butelius, ji piktybiškai jų nepasiėmė iš ieškovės iki 2017 m. birželio mėn. Tik tarpininkaujant VšĮ „DESA“, atsakovę pavyko įtikinti pasiimti butelius iš ieškovės. Ieškovė pati, nepaisant to, kad neturi pareigos, siekdama išspręsti susidariusią patinę situaciją, savo transportu ir priemonėmis, laikotarpyje nuo 2016 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn. du kartus vežė susikaupusios butelius bei bandė juos grąžinti atsakovei. Atsakovė dalies butelių nepriėmė ir grąžino juos ieškovei.
2.4. Atsižvelgiant į tai, kad pas ieškovę, dėl atsakovės pareigos atsiimti butelius nevykdymo, susikaupė gerokai daugiau nei pusė milijono butelių, tame tarpe BBH butelių, bei į tai, kad 2017 m. pradžioje BBH butelius produkcijos gamybai pradėjo naudoti kiti gamintojai UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, Čygo-Kalkio TŪB „Rinkuškiai“, AB „Gubernija“, sprendžiant susikaupusių butelių problemą, tarpininkaujant VšĮ „DESA“, BBH buteliai (546 668 vnt.) buvo atiduoti šiems alaus gamintojams. Alaus gamintojai, paėmę BBH butelius iš ieškovės, sumokėjo užstatą, grąžintą vartotojams už šiuos butelius – 0,1 Eur už kiekvieną pasiimtą butelį ir apmokėjo 0,015 mokestį už kiekvieną grąžinamą butelį. Tačiau, atsižvelgiant į „gamintojo atsakomybės“ principą, teisinį reglamentavimą bei į tai, kad buteliai, kuriuos surinko ir išrūšiavo bei supakavo ieškovė į rinką buvo išleisti atsakovės, butelių tvarkymo paslaugos buvo suteiktos atsakovei, ji ir privalo apmokėti ieškovės mokestį už suteiktas paslaugas.
2.5. Pati atsakovė, kaip gamintojas, turėdama pareigą pasiimti iš ieškovės butelius, piktybiškai jos nevykdė. Todėl ieškovė, dėl ypač didelio susikaupusio butelių kiekio, buvo priversta dalį BBH butelių atiduoti kitiems gamintojams. Tuo pačiu ieškovė, atsižvelgiant į „gamintojo atsakomybės“ principą, butelių tvarkymo paslaugas, už kurias mokamas Infrastruktūros mokestis, tiesiogiai suteikė ne tretiesiems asmenims, pasiėmusiems BBH butelius, o tiesiogiai atsakovei ir pastarasis už šias paslaugas privalo apmokėti.
2.6. Pažymėtina ir tai, kad jei ATĮ, PPATĮ įstatymo nuostatos būtų aiškinamos taip, kaip jas aiškina atsakovė apeliaciniame skunde, toks aiškinimas iškreiptų visą užstato už daugkartinio naudojimo pakuotę sistemą ir paneigtų „gamintojo atsakomybės“ principą. Jei keli alaus gamintojai, nustoję gaminti atitinkamos rūšies produkciją, pilstomą į konkrečios rūšies butelius, atsisakytų juos pasiimti iš prekybininkų, priimančių tokią pakuotę iš vartotojų per taromatus bei apmokėti tokios pakuotės tvarkymo kaštus, tai tokių pakuotės atliekų tvarkymas taptų prekybininkų problema. Tai, savo ruožtu, paneigtų ATĮ, PPATĮ ir kituose teisės aktuose įtvirtintą „gamintojo atsakomybės“ principą.
2.7. Atsakovė savo poziciją grindžia tik tais byloje esančiais įrodymais, kurie jai yra palankūs, o ignoruoja kitus bylos faktinius duomenis ir įrodymus, kurių visuma priešingai nei teigia atsakovė, pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, jog atsakovė pati vengė paimti iš ieškovės pas ją susikaupusius butelius.
2.8. Priešingai nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir jų visumą byloje ir pagrįstai konstatavo, kad yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, jog atsakovė sąmoningai vengė ir savo veiksmais užkirto kelią ieškovei grąžinti 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelius) ir tuo pačiu pateikti sąskaitas apmokėjimui, pagal VšĮ „DESA“ nustatytą tvarką, tokiu būdu piktnaudžiavo teise. Tuo pačiu, ieškovė byloje ir neneigia, kad atsakovei buvo neperduota dalis (546 668 vnt.) visų surinktų laikotarpyje nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2017 m. pradžios BBH butelių. Šie buteliai buvo perduoti tretiesiems asmenims. Ir tai buvo padaryta dėl to, kad ieškovė iki 2017 m. vasario mėn. vidurio susikaupė didžiulis kiekis butelių, atsakovės į rinką pateiktų ir vartotojų per taromatus grąžintų, tiek BBH, tiek 0,33 talpos butelių. Tokiu būdu buvo sumažintas atsakovės nepasiimtų butelių kiekis ieškovės sandėliuose. Taip pat pažymėtina, kad BBH buteliai buvo perduoti kitiems alaus gamintojams po maždaug 7 mėn. termino, skaičiuojamo nuo tos dienos, kai atsakovė pirmą kartą buvo informuotas apie ieškovės susikaupusius butelius. Objektyviai minėtiems BBH buteliams pasiimti iš ieškovės atsakovė turėjo analogišką maždaug 7 mėn. terminą.
2.9. Atsakovės argumentai, esą pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė „teršėjas moka“ principą, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų, kurios atsirado siekiant užtikrinti pakartotinį pakuočių panaudojimą, padengimo šias išlaidas patyrusiam pakuočių pardavėjui.
17. Byloje ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kilo dėl to, kad atsakovė nepripažįsta prievolės sumokėti ieškovei 9 622,44 Eur pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį (0,013 Eur už 1 vnt.) už visą per taromatus surinktą kiekį – 611 724 vnt. Atsakovė dar iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. apeliacinio skundo, dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4372-950/2018, pateikimo dienos jau buvo sumokėjusi ieškovei pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį (0,013 Eur už 1 vnt.) už jai perduotų / grąžintų butelių kiekį – 65 056 vnt., kuris bendroje sumoje sudarė 845,73 Eur be PVM. Be to, atsakovė nesutinka mokėti ieškovei pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokesčio (0,013 Eur už 1 vnt.) už per taromatus surinktą 546 668 vnt. pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) kiekį, atsisakymą argumentuodama tuo, jog šias pakuotes ieškovei surinkus, jos atsakovei nebuvo perduotos (grąžintos).
18. Nagrinėjamojoje byloje šalys neginčija aplinkybės, jog ieškovė surinko, tačiau atsakovei neperdavė (negrąžino) visos per taromatus surinktos taros. Šalys skirtingai aiškina šios taros negrąžinimo aplinkybes – ieškovės teigimu atsakovė atsisakė priimti surinktų ginčo BBH butelių kiekį, atsakovės teigimu – šalių atstovai derino ir nesutarimas kilo dėl 0,33 l talpos butelių atsiėmimo tvarkos bei priėmimo. Byloje spręsta dėl atsakovės (pardavėjos) prievolės sumokėti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė (pardavėja) tvarkė (surinko) atsakovės (gamintojos) daugkartinio naudojimo pakuotes, priteisė iš atsakovės ieškovės reikalaujamas daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo išlaidas (infrastruktūros mokestį). Pakuočių pardavėjas (ieškovė) pareikštu ieškiniu neįrodinėjo ir nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo (sandėliavimo), atsiradusių atsakovei (gamintojai) netinkamai vykdant Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą prievolę priimti pakuočių pardavėjos surinktas ir perduodamas gamintojui pakuotes, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama ieškinio ribų, šalių veiksmų, susijusių su pardavėjos pasirengimu perduoti ir gamintojo atsisakymu priimti surinktas pakuotes, atsakomybės, nagrinėjamu atveju neanalizuoja ir dėl šių šalių argumentų nepasisako.
19. Bylos duomenimis nustatyta ir šalys šias aplinkybes pripažįsta, kad ieškovės surinkta tara buvo perduota (grąžinta) kitiems alaus gamintojams, kurie ją priėmė. Ieškovė nagrinėjamojoje byloje laikosi nuomonės, kad 0,013 Eur dydžio taromatų mokestį atsakovė turi sumokėti nepriklausomai nuo to, ar per taromatus supirktos pakartotinio naudojimo pakuotės (buteliai) jai buvo faktiškai grąžintos ar ne, nes pardavėja vis tiek patiria kaštus juos surinkdama, išimdama iš taromatų, rūšiuodama, todėl byloje pareiškė reikalavimą (ieškinio pagrindas) dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų priteisimo iš atsakovės.
20. Lietuvos Respublikoje pakuočių (įskaitant ir daugkartinių pakuočių) apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes nustato Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – PPATĮ). Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad pakuotes ir supakuotus gaminius Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys gamintojai ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad tuščios prekinės, grupinės, transporto pakuotės ir šių pakuočių atliekos būtų tvarkomos vadovaujantis PPATĮ 3 straipsnyje nustatytais prioritetais. Be to, to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.
21. Nagrinėjamu atveju abi bylos šalys yra užstato sistemos dalyvės (PPATĮ 2 straipsnio 28 punktas), turinčios šiame įstatyme nustatytas teises ir pareigas. Atsakovė pagal šį įstatymą laikoma gamintoja (pakuočių naudotoja), o ieškovė – pakuočių pardavėja (2 straipsnio 16, 17 punktai). PPATĮ 7 ir 8 straipsniai reglamentuoja užstato dalyvių teises ir pareigas ir atsakovė neginčija, kad pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą turi pareigą apmokėti šios dalies 2 punkte nurodyto pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas ir (ar) dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje išlaidas, susijusias su užstato sistemoje surenkamų vienkartinių pakuočių atliekų sutvarkymu ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimu, taip pat šios dalies 3 punkte nurodyto visuomenės informavimo organizavimo ir vykdymo išlaidas. Tačiau PPATĮ 7 ir 8 straipsniai nenustato tvarkos, kuri reglamentuotų užstato sistemoje dalyvaujančių asmenų tarpusavio pareigų vykdymo tvarką.
22. PPATĮ 111 straipsnis nustato, kad gaminių, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojai, importuotojai ir pardavėjai gali paskirti užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorių šioms funkcijoms atlikti: 1) valdyti užstato taikymą visose užstato sistemos grandyse; 2) organizuoti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimą tokių pakuočių pardavėjams; 3) rengti ir teikti daugkartinių pakuočių pardavėjams informaciją apie daugkartinių pakuočių, už kurias privaloma imti užstatą, rūšis, užstato dydžius, pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo, pakuočių apskaitos tvarką.
23. Byloje nustatyta, kad penki didžiausi Lietuvos Respublikoje veikiantys alaus gamintojai, įskaitant ir atsakovę, siekiant įgyvendinti PPATĮ nuostatas įsteigė VšĮ „DESA“, veikiančią kaip šios sistemos administratorių. Paskyrus administratorių, jai buvo pavesta valdyti užstato taikymą visose užstato sistemos grandyse; organizuoti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimą tokių pakuočių pardavėjams; rengti ir teikti daugkartinių pakuočių pardavėjams informaciją apie daugkartinių pakuočių, už kurias privaloma imti užstatą, rūšis, užstato dydžius, pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo, pakuočių apskaitos tvarką.
24. VšĮ „DESA“, atlikdama užstato sistemos administratoriaus funkcijas, teikė išaiškinimus ir nustatinėjo gamintojo atsiskaitymo su pardavėju tvarką už iš vartotojų surinktus daugkartines pakuotes (butelius). Iš byloje duoto VšĮ „DESA“ atstovo paaiškinimų seka, kad pardavėjo paslauga susideda iš: 1) išėmimo iš taromatų; 2) išrūšiavimo į dėžes; 3) suteikimo prieigos atsiimti, t. y. suteikiama galimybė gamintojui atvažiuoti ir pasiimti arba pardavėjas pats nuveža, bet papildomai gamintojas už tai apmoka. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, VšĮ „DESA“ 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimuose, kurie buvo duodami Lietuvos veikiantiems alaus gamintojams, vykdantiems prievolę tvarkyti pakartotino naudojimo butelius (pakuotes), buvo nurodyta tvarka, kurios turėjo laikytis gamintojas, kompensuodamas pardavėjo daugkartinių pakuočių surinkimo kaštus.
25. Byloje pateiktame VšĮ „DESA“ 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimo (1 t., b. l. 45-46) 2 punkte nurodyta, kad gamintojas (tiekėjas) kompensuoja pardavėjui (pirkėjui) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo kaštus, t. t. ir papildomai sumokėdamas ginčo 0,013 Eur plius PVM automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestį už kiekvieną grąžintą butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija pagal kartą per mėnesį pateiktą ataskaitą ( 2 punkto b papunktis). Išaiškinimo a.1 ir b.1 papunkčiai detalizuoja to paties išaiškinimo 2 punkto a ir b papunkčius, kuriuose neginčijamai yra nurodyta, jog tiekėjas (gamintojas) kompensuoja pardavėjui tiek 0,015 Eur plius PVM, tiek papildomą 0,013 Eur plius PVM mokestį tik už jam grąžintą pakartotinio naudojimo butelio kiekvieną vienetą. Išaiškinime pabrėžta, kad sąskaita už surinkimo kaštus išrašoma tik grąžinant (perduodant) butelius. Šio išaiškinimo 2 punkto a.1 ir b.1 papunkčiuose nurodyta kokie duomenys turi būti nurodyti PVM sąskaitose faktūrose ir pažymėta, kad papildoma sąskaitą dėl 0,013 Eur automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokesčio, surenkant pakartotinio naudojimo butelius, pardavėjas gali išrašyti tik gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo (gamintojo) surinktus butelius naudojantis taromatais su kompaktoriais. VšĮ „DESA“ 2018 m. balandžio 13 d. rašto (1 t., b. l. 197-198) 2.1.1 punkte nurodyta, kad papildomas PVM sąskaitas faktūras pardavėja išrašo tiekėjams (gamintojams), kurie tuo laikotarpiu, už kurį pateikiami USAD duomenys, realiai pasiėmė (kuriam realiai buvo grąžinti) bendro naudojimo butelius.
26. Byloje nustatyta, kad nors ieškovė, kuri užstato už daugkartines pakuotes sistemoje veikia kaip pakuočių pardavėja, nėra VšĮ „DESA“ dalyvė, tačiau byloje surinkti įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad pakuočių pardavėja (ieškovė) prisijungė prie užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „DESA“ patvirtintos daugkartinių pakuočių tvarkymo tvarkos, kaip standartinių sutarties sąlygų. Byloje nėra ginčo, kad ieškovę tenkino daugkartinių pakuočių sistemos administratoriaus (VšĮ „DESA“) nustatyta pakuočių tvarkymo paslaugų apimties, išlaidų dydžių, pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo, pakuočių apskaitos tvarka. Ieškovė, užtikrindama užstato sistemos veikimą ir dėl to patirdama sąnaudas, sutiko su gamintojų įsteigto viešojo juridinio asmens nustatytais pakuočių surinkimo kaštais (įkainiais), juos taikė visų gamintojų, t. y. ne tik atsakovės atžvilgiu, laikėsi šio juridinio asmens sprendimų dėl sąskaitų, surinkus pakuotes, išrašymo ir pateikimo gamintojams tvarkos.
27. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių pareiga dalyvauti užstato sistemoje joms kilo iš įstatyminių nuostatų ir spręsdama, kad ginčo šalių daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisiniai santykiai atsirado sutarties pagrindu, t. y. pardavėjui (ieškovei) prisijungus prie užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „DESA“ patvirtintos tvarkos, sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VšĮ „DESA“ pateikti išaiškinimai ir nustatyta atsiskaitymo už pakuočių surinkimą tvarka yra privaloma ginčo šalims.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimo 2.1.1 punkte aiškiai nurodyta, kad papildomas PVM sąskaitas faktūras pardavėja išrašo tiekėjams (gamintojams), kurie tuo laikotarpiu, už kurį pateikiami USAD duomenys, realiai pasiėmė (kuriam realiai buvo grąžinti) bendro naudojimo butelius. Trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, 2018 m. balandžio 13 d. trečiojo asmens išaiškinime nurodyta tvarka, kuria mokamas 0,013 Eur infrastruktūros mokestis, liko tokia pati, kaip ir nurodyta trečiojo asmens 2015 m. gruodžio 11 d. d. išaiškinime, kuomet pardavėjas gali išrašyti gamintojai PVM sąskaitą už surinkimo kaštus tik grąžinant (perduodant) butelius. Trečiasis asmuo, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas išvadas, pakartotinai išaiškino, kad 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimo 2.1.1. punkte pateiktas tik tęstinis išaiškinimas daugkartinio naudojimo pakuočių atveju, kuris neprieštarauja ir seka iš 2.1. punkto, ir kuris yra identiškas 2015 m. gruodžio 11 d. trečiojo asmens išaiškinimo b.1 papunkčiui.
29. PPATĮ 2 straipsnio 21 punkte nurodoma, jog daugkartinė pakuotė – pakuotė, skirta naudoti pagal paskirtį daugiau negu vieną kartą. Pagal PPATĮ 2 straipsnio 28 punktą užstato sistemos tikslas yra pakuočių vartotojams grąžinti gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtą užstatą, o gamintojams ir (ar) importuotojams grąžinti daugkartines pakuotes, kad jos būtų pakartotinai panaudotos. Pagal PPATĮ 2 straipsnio 27 punktą, užstatas yra pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos bus grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Įstatymas atsakovę įpareigoja imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuotes, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, supakuotus į daugkartinę pakuotę, kuriai taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema (11 straipsnio 1 dalis).
30. Įvertinus atsakovės, kaip gamintojo, pareigą apmokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį, darytina išvada, kad mokėjimai turi būti atliekami ieškovei, kaip pakuočių pardavėjai, suteikus paslaugas ir tik grąžinus pakuotes gamintojui, t. y. atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, daugkartinio naudojimo pakuočių užstato sistema veikia grąžinimo principo pagrindu, būtent iš surinkimo ir grąžinimo principo tinkamo įgyvendinimo atsiranda pardavėjo teisė reikalauti iš gamintojo atlyginti jo išleistus ir gamintojui grąžintų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo per taromatus kaštus, o gamintojui pareiga – tokius pardavėjo kaštus kompensuoti.
31. Byloje nustatyta, kad ieškovė surinko ginčo daugkartinio naudojimo BBH butelius, tačiau juos perdavė kitam gamintojui. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ne atsakovė, o butelius priėmęs gamintojas įgavo galimybę juos panaudoti pakartotinai. Kadangi kitas gamintojas gavo vertybes (turtinę naudą), todėl atsakovė pagal daugkartinių pakuočių sistemos administratoriaus patvirtintą tvarką, prie kurios, kaip minėta šios 27 nutarties punkte prisijungė ir pakuočių pardavėja (ieškovė), neturi pareigos atlyginti už jai neperduotų butelių surinkimo kaštų. Kitoks ginčo santykius reglamentuojančių punktuose nurodytų teisės normų aiškinimas būtų neteisingas ir būtų aiškinamas tik vienos užstato sistemos dalyvio naudai, nepasiektų tikslų grąžinti pakuotę gamintojui ir (ar) importuotojui, nes pakuotės pardavėjui būtų kompensuojami pakuočių surinkimo kaštai negrąžinus jų gamintojui.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju neturėjo pagrindo taikyti Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas ir spręsti, kad atsakovės pareiga kyla iš šio įstatyme įtvirtinto principo „teršėjas moka“, kadangi fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarka ir kontrolė reglamentuojama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme (toliau – MUATĮ). MUATĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis ir mokestis už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis mokamas į valstybės biudžetą. Šios lėšos naudojamos Atliekų tvarkymo įstatyme numatytiems Atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti.
33. Ginčo atveju, kaip jau minėta ieškinys yra grindžiamas PPATĮ nuostatomis, kuriame yra įtvirtinta atsakovės (gamintojo) pareiga apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas-pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės prievolės apmokėti pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį, netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikoje pakuočių (įskaitant ir daugkartinių pakuočių) apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų atliekų tvarkytojų teises ir pareigas ir be teisėto pagrindo atsakovės pareigą sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį susiejo tik su ieškovės pareigos surinkti butelius įvykdymu ir be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad ieškovė neįvykdė kitos pareigos – surinktus 546 668 vnt. daugkartinio naudojimo butelius grąžinti atsakovei ir jau neturi tokios galimybės padaryti ateityje, nes juos perdavė kitiems gamintojams.
34. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovei ieškovė negrąžino (neperdavė) 546 668 vnt. daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių) ir jų ieškovė jau neturi bei negali atsakovei grąžinti. Nustačius tokias aplinkybes spręstina, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti neperduotų atsakovei pakuočių surinkimo kaštų. Esant nustatytoms aplinkybės, atsakovės AB „Kauno alus“ apeliacinis skundas tenkinamas, Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimas, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai naikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškovės UAB „Palink“ ieškinys dėl pakuočių surinkimo kaštų kompensavimo atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
35. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetus, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atmetus ieškovės ieškinio reikalavimus ir patenkinus atsakovės AB „Kauno alus“ apeliacinį skundą, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turėtų šios bylos nagrinėjimo metu (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
36. Atsakovė AB „Kauno alus“ nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą turėjo 1 028,50 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą atsakovė turėjo 97,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 847,00 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti. Kasacinės instancijos teisme atsakovės išlaidos sudarė 1 089,00 Eur. Pakartotinai nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme atsakovės išlaidos sudarė 605,00 Eur. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovės išlaidos sudaro 216,00 Eur žyminis mokestis ir 1 210,00 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti. Iš viso atsakovės išlaidos nagrinėjant šią bylą sudaro 5 092,50 Eur (1 028,50+97,00+847,00+1 089,00 +605,00+216,00+1 210,00). Nurodytos išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir realios, neviršija nustatytų maksimalių rekomenduojamų dydžių, todėl jos atsakovės AB „Kauno alus“ naudai priteisiamos iš ieškovės UAB „Palink“.
37. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 7,81 Eur, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014 m. rugsėjo 24 d., Nr. 2014-12793; 2020 m. sausio 22 d., Nr. 2020-00970), CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš ieškovės UAB „Palink“.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas panaikinti. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ ieškinį atmesti.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovės akcinės bendrovės „Kauno alus“, j. a k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 5 092,50 Eur (penkis tūkstančius devyniasdešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 7,81 Eur (septynis eurus 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria civilinė byla nutraukta, palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Albina Rimdeikaitė
Egidijus Tamašauskas
Lina Žemaitienė