Adm. byla Nr. I-3005-643/2012

  Proceso Nr. 3-61-3-01129-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.1., 11.3.,  

(S)

11.5.3., 74

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 10 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos

Patackienės, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjai T. K., jos atstovei advokatei Marinai Paplinskai, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Agnei Vaivadaitei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. K. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atstovei Jevgenijai Bazarovai,

vertėjai Ritai Nasalytei, 

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. K. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

                                                                     n  u  s  t  a  t  ė :

Pareiškėja T. K. (toliau – ir Pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (tomas I, b. l. 1-3), vėliau su patikslintu skundu (tomas I, b.l. 61-64, tomas II, b.l. 71-73) prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija arba Atsakovas) direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymą Nr.30-534 ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos  direktorių per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti T. K. nuosavybės teises į 281,53 kv.m. nacionalizuoto ploto pastatuose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš kurių pastate-gyvenamajame name, pažymėtame plane 2Alž (kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nacionalizuoti 248,40 kv.m. ir pastate-gyvenamajame namą lAlm (kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) buvo nacionalizuoti 33,13 kv.m. Pareiškėja nurodo, kad jos močiutė M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė namų valdą Vilniuje, buvusioje (duomenys neskelbtini) (dabar- (duomenys neskelbtini)). 2001 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjos motina J. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą  -  namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris buvo nacionalizuotas sovietinės okupacijos metu. Kaip pagrindas nuosavybės teisių atkūrimui prašyme buvo nurodyta pažyma apie nacionalizuotą 1949 m. birželio 10 d. turtą. 2002 m. kovo 22d. Pareiškėjos mama J. K. mirė. 2003 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė pažymą (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų, kuria nustatyta, kad Pareiškėjos motina J. K. turi nuosavybės teisę į 0,087 ha žemės (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2004 m. vasario 21 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurį T. K. 2004 m. birželio 25 d. pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo persiųstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Po bylinėjimosi teismuose dėl praleisto termino atnaujinimo, Pareiškėja 2010 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Praėjus metams, t.y. 2011 m. gegužės 10 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo raštu Nr.A51-14117 (2.13.1.3-TD6) informavo, kad iš pateiktų dokumentų negali nustatyti, kuri šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančių pastatų dalis buvo nacionalizuota ir nacionalizacijos metu dokumentuose buvo žymima kaip namų valda (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be to, kad pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kas po M. M. mirties paveldėjo ir iki pastatų nacionalizacijos valdė pastatus, bei rekomendavo kreiptis į teismą dėl šių juridinių faktų nustatymo. 2011 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėja pateikė Administracijai  papildomą informaciją. 2012 m. kovo 22 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo T. K. buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į pastatą- gyvenamąjį namą, pažymėta plane 2Alž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir pastatą-gyvenamąjį namą, plane pažymėta indeksu lAlm, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius. Su tokiu Administracijos direktoriaus įsakymu Pareiškėja nesutinka ir nurodo, kad Atsakovas neatsižvelgė į Pareiškėjos pateiktą papildomą informaciją. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip šių pastatų savininkė, turi reikalaujamą iš Pareiškėjos informaciją. Be to, Administracijos reikalavimas nustatyti juridinį faktą, kad šiuo metu esantys pastatai adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr.334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo principams, nes Vilniaus miesto savivaldybė galinti susipažinti su šio pastato inventorinėmis žiniomis pati. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Atsakovas piktnaudžiauja teise, nes būdamas gyvenamųjų namų, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas,  vieną iš butų name, kuris buvo nacionalizuotas iš Pareiškėjos šeimos, nuomoja Pareiškėjai kaip socialinį būstą. Nurodo, jog skundžiamas įsakymas pažeidžia Pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, kurie buvo nacionalizuoti iš jos šeimos, viename iš kurių ir po nacionalizacijos (viename iš butų) gyveno Pareiškėjos šeima, o šiuo metu kaip nuomininkė gyvena ir pati Pareiškėja.

      Teismo posėdyje Pareiškėja ir jos atstovė patikslintą skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

     Atsakovas atsiliepimu į patikslintą skundą (tomas II, b. l. 82-87) prašė Pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau –Atkūrimo tvarka). Nurodo, jog skundžiamas Administracijos direktoriaus įsakymas buvo priimtas vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis bei įvertinus visus Pareiškėjos pateiktus dokumentus. Nurodo, jog Pareiškėja neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pareiškėjai pateiktus prašymus ir Administracijos direktoriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kas paveldėjo M. M. turtą po jos mirties 1948 m. ir valdė iki nacionalizacijos 1949 m. birželio 14 d., duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus bei dokumentų, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat įrodymų, jog Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl šių juridinių faktų nustatymo. Nesant dokumentų, patvirtinančių išvardintas aplinkybes, pagrindo teigiamo sprendimo dėl nuosavybės teisių Pareiškėjai atkūrimo priėmimui Administracijos direktorius neturėjo. Atsakovas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu. Nagrinėjamu atveju iš Pareiškėjos Administracijos direktoriui pateiktų dokumentų buvo matyti, kad Pareiškėjos senelė M. M. mirė 1948 m., t.y. Vilniaus miesto vykdomajam komitetui priimant sprendimą dėl namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje nacionalizavimo, jo buvusi savininkė jau buvo mirusi. Tuo tarpu dokumentų, patvirtinančių, kas perėmė, paveldėjo šį turtą ir valdė jį nacionalizacijos metu, Pareiškėja nepateikė. Minėti dokumentai Administracijos direktoriui priimant skundžiamą įsakymą buvo būtini. Be to, aplinkybė, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, egzistuojantys du pastatai  atitinka iki nacionalizacijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius buvusius pastatus, nebuvo Pareiškėjos patvirtinta neginčijamais įrodymais. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, egzistuojančių pastatų bendras naudingas plotas yra 327,81 kv.m, o nacionalizuotų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius, pastatų bendras naudingas plotas – 281,53 kv.m., todėl akivaizdu, kad Pareiškėjos pateiktos pastatų vidaus ploto eksplikacijos neįrodo aplinkybės, jog šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius esantys minėti du pastatai atitinka iki nacionalizacijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvusius pastatus. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį – pareiga pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus numatyta būtent Pareiškėjai. Todėl Administracija pagrįstai reikalavo Pareiškėjos kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas aukščiau paminėtas juridinis faktas. Atsakovas taip pat nesutinka ir su Pareiškėjos teiginiu, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ginčo pastatų savininkė, pati turi reikalaujamą iš Pareiškėjos informaciją. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklauso tik du butai, iš kurių vienas yra nuomojamas Pareiškėjai. Tuo tarpu Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises ne į konkretų butą, o į du pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurie Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, todėl ir jokios informacijos apie juos savivaldybė neturi. Priešingu atveju, jei turėtų  - iš Pareiškėjos nereikalautų.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su patikslintu skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į patikslintą skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepimuose  (tomas I, b. l. 136-138, tomas II, b. l. 92-93) į skundą prašo teismo sprendimą nagrinėjamame ginče priimti savo nuožiūra. Atsiliepime nurodo, kad vadovaudamasis Pareiškėjos pateiktais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. gegužės 19 d. pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. gegužės 16 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo patvirtinta 1937 m. lapkričio 8 d. padėties plano kopija bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2003 m. birželio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 170. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad J. K., mirusi 2002 m. kovo 22 d., turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 0,0887 ha žemės sklypą. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2007 m. gegužės 31 d. buvo gautas T. K. prašymas dėl buvusios savininkės M. M. valdyto žemės sklypo kartografavimo. VAVA Žemės  tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai atliko 0,0887 ha ploto buvusios savininkės M. M. žemės sklypo kartografiją, kurios metu buvo surašytas 2007 m.  birželio 26 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. R17-123. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. leipos 5 d. raštu Nr. S17-100 kartografinės medžiagos kopija buvo persiųsta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai su prašymu nustatyti ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžintina. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. A51-22336-(3.6-PD) informavo VAVA, kad buvusios savininkės M. M. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilnius, teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 0-473 suformuotu naudojamo namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypu. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2470 informavo Pareiškėją T. K. ir trečiąjį suinteresuotą asmenį K. K., kad pasikeitus Atkūrimo įstatymo reglamentavimui nuo 2012 m. vasario 1 d., pretendentės paveldėtojos gali pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto  asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir paliko skundo tenkinimo ar atmetimo klausimą spręsti teismui savo nuožiūra.

Tretysis suinteresuotas asmuo K. K. atsiliepimu (tomas I, b. l. 171-172) į Pareiškėjos patikslintą skundą nurodė, kad palaiko skundo argumentus ir prašo jį tenkinti. Nurodo, kad jos ir Pareiškėjos motina J. K. 2001 m. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris buvo nacionalizuotas sovietinės okupacijos metu iš jos ir Pareiškėjos senelių M. ir A. M. Nuo 2001 metų, kai buvo pateiktas prašymas, nuosavybės teisės taip ir nėra atkurtos. K. K. nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė daro viską, kas nuo jos priklauso, kad nacionalizuotas šeimos turtas nebūtų grąžintas jai ir jos seseriai. Nurodo, kad jos sesuo Pareiškėja T. K. yra pagyvenęs, silpnos sveikatos, mažas pajamas gaunantis žmogus, o dokumentų rinkimas, tam, kad galima būtų kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, užima daug laiko ir reikalauja nemažai lėšų. K. K. nuomone Vilniaus miesto savivaldybė, kaip šių pastatų savininkė, pati turi reikalaujamą iš Pareiškėjos informaciją.

Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo K. K. su patikslintu Pareiškėjos skundu sutiko, jį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Skundas tenkintinas iš dalies

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

1949 m. birželio 10 d.  Vilniaus miesto vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 334 nacionalizavo namų valdą adresu (duomenys neskelbtini), naudingas plotas 281,53 kv.m,  savininkė M. M. (tomas II, b. l. 7-8). Pažyma ir 1966 m. Išvada patvirtina, kad remiantis Miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 334, 1949 m. birželio 10 d. du namai, adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 281,53 buvo nacionalizuoti į valstybinę nuosavybę (tomas I, b. l. 33-36).

Iš Pastato inventorinių žinių matyti, kad buvęs namų adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius pakeistas į naują adresą - (duomenys neskelbtini), Vilnius. 1947 m. gruodžio 20 d. pastato valdytojas nurodytas M. M. (tomas I, b. l. 102-108).

2001 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas J. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, namą ir žemės sklypą,  adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, priklausiusį jos motinai M. M. (tomas I, b. l. 183).

2002 m. kovo 22 d. mirė Pareiškėjos motina J. K. (tomas I, b. l. 163).

2003 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas T. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. turėtą žemę, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumokant piniginę kompensaciją (tomas I, b. l. 183).

2004 m. vasario 27 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad palikėjos J. K. turtą lygiomis dalimis paveldėjo dukros T. K. ir K. K. (tomas I, b. l. 163).

Iš 2009 m. gegužės 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) žemės sklypo dalis, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; butas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)  - Vilniaus miesto savivaldybei. Dėl šio nuomos 2008 m. birželio 3 d. sudaryta nuomos sutartis su T. K. (tomas I, b. l. 43-45, 46-47). Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso ir butas Nr.4, esantis tame pačiamename. Kiti butai Nr. 2, 3, 5, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso privatiems fiziniams asmenims (tomas II, b. l. 29-37).

2009 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu Nr. I-933-815/2009 tenkino pareiškėjos T. K. prašymą iš dalies ir atnaujino terminą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nuosavybės teisę įrodantiems ir giminystės ryšį su buvusiu šių pastatų bei žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tomas I, b. l. 4-11). 2010 m. balandžio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi Nr. A-63-995/2010 apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą 2009 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (tomas I, b. l. 12-21).

2010 m. gegužės 18 d. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini). Pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - grąžinimas natūra (tomas I, b. l. 22).

2011 m. spalio 14 d. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu atkurti nuosavybės teises tik į tą plotą, kuris buvo nacionalizacijos metu. Taip pat nurodo, kad po jos močiutės M. M. mirties name iki nacionalizacijos momento liko gyventi šeimos nariai, o jos (močiutės) sutuoktinis buvo nurodytas kaip buvęs savininkas (tomas I, b. l. 23-24).

Vilniaus miesto savivaldybės administracija kelis kartus prašė Pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, kurie, anot Administracijos, yra reikalingi priimti  sprendimą dėl  nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai buvo siunčiami: 2010 m. liepos 19 d. raštas Nr. A51-15628(2.13.1.3-TD6), 2010 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr.A51-18980(2.13.1.3-TD6), 2011 m. gegužės 10 d. raštas Nr. A51-14117(2.13.1.3-TD6), 2011 m. lapkričio 23 d. Nr. A51-46480(2.13.1.3-TD6) (tomas II, b.l. 2, 9, 12, 17-18, 21-22).

2012 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. 30-534 atsisakė atkurti nuosavybės teises pilietei T. K.. Tokį sprendimą direktorius priėmė vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo bei šį įstatymą įgyvendinančios tvarkos nuostatomis, taip pat atsižvelgė į tai, kad Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kas paveldėjo M. M. turtą po jos mirties 1948 m. ir valdė iki nacionalizacijos 1949 m. birželio 14 d., duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus bei dokumentų, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat įrodymų, jog Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl šių juridinių faktų nustatymo (tomas I, b. l. 29-30).

Byloje spręstinas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus  2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-534 (tomas I, b.l. 91-92)  pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taigi, sprendžiant T. K. reikalavimų panaikinti ginčo įsakymą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo akto, kuris neabejotinai laikytinas viešojo administravimo individualiu aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas įsakymas turėtų būti panaikintas.

Ginčo įsakymu atsisakydamas atkurti nuosavybės teises T. K. į pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsniu, 9 straipsniu, 10 straipsnio 4 dalimi bei Atkūrimo tvarkos 2.4 punktu, 3 punkto 4 dalimi, 11 punktu, 12 punktu ir 101 punkto 1 dalimi.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, nustatančio sąrašą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, 1 dalies 4 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos turto savininko vaikui (įvaikiui), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Ta pati nuostata yra pakartota ir Atkūrimo tvarkos 2.4 punkte. Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. To paties įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie dokumentai laikytini patvirtinančiais nuosavybę - išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.  Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d.). Kad nurodyti dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises nustatyta Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje.

Atkūrimo tvarkos  3 punkto 4 dalyje nustatyta, kad šios tvarkos 2.4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šios tvarkos 2.4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo tvarkos 11 punkte pakartota įstatyminė nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. O Atkūrimo tvarkos 12 punkte yra detaliai reglamentuota, kokie dokumentai laikytini  nuosavybės teises patvirtinančiais. 12 punktas nustato, kad  nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti:

žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (Žin., 1993, Nr. 17-441), taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (Žin., 1993, Nr. 22-531); įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta tvarka. Jeigu yra keli to paties turto savininko testamentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai sudarytą testamentą.

Atkūrimo tvarkos 101 punkte yra apibrėžta savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija sprendžiant dėl nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimo. 101 punkte nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (šios tvarkos 1 priedas) priima savivaldybės administracijos direktorius arba valstybės institucija, kuri šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės-komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės-komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise. Kai gyvenamieji namai, jų dalys, butai, ūkinės-komercinės paskirties pastatai su priklausiniais yra perduoti valstybės įmonei Valstybės turto fondui ar privačion nuosavybėn, arba kitais atvejais, kai nėra savivaldybės institucijos ar valstybės institucijos, kuri šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise ar kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys šį turtą valdo, naudoja, disponuoja juo patikėjimo teise, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į šį turtą nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima savivaldybės administracijos direktorius pagal šio turto buvimo vietą. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais natūra, per 3 dienas nuo prašymo gavimo kreipiasi į valstybės įmonę Valstybės turto fondą (kartu informuodama, kad gavo prašymą atkurti nuosavybės teises), kad nustatytų, ar šis turtas nėra įtrauktas į privatizavimo programą arba privatizuotas. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas turi pateikti prašomą informaciją per 5 dienas nuo savivaldybės kreipimosi gavimo. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises natūra, per 3 dienas nuo sprendimo priėmimo savivaldybės administracijos direktorius kreipiasi į valstybės įmonę Valstybės turto fondą, prašydamas, kad šis turtas būtų perduotas savivaldybei valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas per 10 dienų nuo savivaldybės kreipimosi gavimo perduoda savivaldybei šį turtą perdavimo aktu, kad ji galėtų vykdyti sprendimą atkurti nuosavybės teises natūra, jeigu turtas nėra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Turtas, įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, gali būti perduotas savivaldybei tik po to, kai jis Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu išbraukiamas iš šio sąrašo. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais, kuriems nėra atlikta teisinė registracija, priima savivaldybės administracijos direktorius pagal šio turto buvimo vietą.

Nurodytų teisės aktų analizė leidžia spręsti, kad atsakovas ginčijamą įsakymą tinkamai pagrindė aktualiomis teisės normomis.

Vadovaudamasis anksčiau nurodytomis teisės normomis atsakovas ginčijamu įsakymu atsisakydamas atkurti Pareiškėjai nuosavybės teise į pastatą – gyvenamąjį namą, rėmėsi šiomis faktinėmis aplinkybėmis: Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kas paveldėjo M. M. turtą po jos mirties 1948 metais ir valdė iki nacionalizacijos 1949 m. birželio 14 d., duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus bei dokumentų, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat į tai, kad T. K. nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl šių juridinių faktų nustatymo. 

Jau anksčiau sprendime nurodytų teisės aktų analizė  leidžia daryti išvadą, tuo pačiu sutiktina ir su atsakovo argumentais, kad pareiga pateikti visus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus tenka Pareiškėjai (Atkūrimo tvarkos 11, 12 p.p.). Tai, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu, ne kartą pasisakyta ir teismų praktikoje (LVAT 2010-10-04 nutartis Nr. A146 – 799/2010, 2010-10-06 nutartis Nr. A444-2093/2010). Nors Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 10 d. sprendime Nr. 334 (tomas II, b.l. 7, 8) nurodyta, kad 281,53 kv.m. naudingo ploto medinis namas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip stambi namų valda buvo nacionalizuota iš M. M. (dukros A.), tačiau iš 2001 m. lapkričio 23 d. |pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas I, b.l. 166) matyti, kad M. M. mirė 1948 metais, t.y. akivaizdu, kad M. M. nevaldė turto jo nacionalizavimo metu.

Pareiškėja nurodo, kad ginčo turto savininku po senelės M. M. mirties tapo jos motinos J. K. tėvas A. M., kuris liko gyventi ginčo name ir  mirė tik 1965 metais (tomas I, b.l. 166). Šią aplinkybę Pareiškėja įrodinėja pateiktomis pažymomis apie A. M. mokėtus mokesčius (tomas I, b.l. 25). Be to, Pareiškėja remiasi ir RTFSR CK 418 straipsniu, nustačiusiu asmenis, kurie galėjo paveldėti pagal įstatymą, kadangi nustatyta, kad M. M. testamento nepaliko (tomas II, b.l. 97). Pareiškėja nurodo, kad pagal tuo metu galiojusio RTFSR CK 418 straipsnio nuostatas asmenys, kurie galėjo paveldėti pagal įstatymą ir testamentą buvo apriboti tiesioginiais žemutiniais giminėmis (vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais), vaikais ir mirusįjį pergyvenusiu sutuoktiniu, taip pat nedarbingais ir beturčiais asmenims, kurie faktiškai buvo mirusiojo visiškai išlaikomi iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.  RTFSR CK (Lietuvos TSR Teisingumo liaudies komisariato leidinys 1941) 429 straipsnis numatė, kad jeigu įpėdinis, esąs palaikų atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palaikų atsiradimo nepareikš atitinkamai notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų, tai jis laikomas palaikus priėmusiu. Nagrinėjant bylą  nustatyta, kad po M. M. mirties liko ne tik ją pergyvenęs sutuoktinis, tačiau be jos dukters J. K. dar ir kiti vaikai (K. K. teigimu jų buvo penki). Iš byloje nustatytų aplinkybių, daryti išvadą, kad Atsakovui būtų buvę pateikti neginčijamai įrodymai apie ginčo turto valdytoją jo nacionalizavimo metu, negalima.

Pagal LR CPK 444 straipsnį apylinkių teismai nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Be kitų, teismai nagrinėja ir bylas:  dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo,  dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai sprendė, kad Pareiškėja nepateikė reikalingų dokumentų, patvirtinančių kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, bei duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas tinkamai Pareiškėjai išaiškino jos teisę tokius įrodymus gauti kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Atsakovas ginčijamą įsakymą grindė ir ta faktine aplinkybe, kad Pareiškėja nepateikė dokumentų, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent: pažyma (tomas I, b.l. 33, 34), išvada (tomas I, b.l. 35, 36) Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro “Valda” pažymėjimas (tomas I, b.l. 37-42, 48-52), teisės į žemės sklypą duomenys (tomas I, b.l. 140-140A, 145, 146, 147, 148, 149-150, 152-153, 154, 160, 168), sprendimo Nr. 334 (tomas II, b.l. 7, 8), istorinės žinios apie pastatą (tomas II, b.l. 15) ir pastatų vidaus plotų eksplikacija (tomas II, b.l. 74-77) neleidžia abejoti, kad 1949 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 334 (tomas II, b.l. 7, 8) M. M. nacionalizuotas 281,53 kv.m. ploto namas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra tas pats namas, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į tiek ploto pastate, kiek buvo nacionalizuota 1949 metais. Tai, kad šiuo metu ginčo pastatų plotas yra didesnis nei nacionalizacijos metu, neleidžia spręsti, kad Pareiškėja neturi teisės atkurti nuosavybės teisių. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad pastatų plotas pakito tuo metu, kad jie priklausė valstybei. Būtent pastatų savininkui teko pareiga rūpintis pastato duomenų registracija. Registracijos procedūros turėjo būti tvirtinamos dokumentais. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jei pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas reikiamos galios dokumentas, teismas atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme („Teismų praktika“ Nr. 24, 2006 m.).  Darytina išvada, kad atsakovas negalėjo reikalauti iš Pareiškėjos duomenų (atkreiptinas dėmesys, kad įsakymu reikalaujama ne duomenų, o dokumentų) apie tai, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr.334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Juolab tokių dokumentų nepateikimas, negalėjo būti pagrindu atsisakyti atkurti Pareiškėjai nuosavybės teises į ginčo pastatus.

Ginčo įsakymas naikintinas dėl neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytai pareigai individualų administracinį aktą tinkamai  pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Šis individualaus administracinio akto trūkumas laikytinas esminiu ir lėmusiu Pareiškėjos teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimą, todėl, be kita ko vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.), jis naikintinas.

Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėja nėra išnaudojusi visų įstatyme nustatytų būdų įrodyti, kas ginčo pastatus valdė jų nacionalizavimo metu, jos reikalavimas įpareigoti atsakovą per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti jai nuosavybės teises į 281,53 kv.m. nacionalizuoto ploto ginčo pastatuose, negali būti tenkinamas.   Atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti dėl Pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. prašymo atkurti nuosavybės teise į gyvenamuosius pastatus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 3p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos T. K. skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 įsakymą Nr. 30-534 panaikinti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                 Rosita  Patackienė

Ernestas Spruogis

Margarita  Stambrauskaitė