Administracinė byla Nr. A-868-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00859-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 36 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:        

I.

1.       Pareiškėjas P. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas  panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK) 2016 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 16-IL-10-00553-e „Dėl P. J. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ir ginklų paėmimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1–2). 

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas Vilniaus apskr. VPK Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra neaiškus, nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Sprendime nenurodyti jokie duomenys dėl to, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3.       Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sprendimas grindžiamas ne oficialiu policijos ar teismo priimtu įsiteisėjusiu nutarimu dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn, o 2015 m. gruodžio 31 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu.

4.       Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–12).

5.       Vilniaus apskr. VPK nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 31 d. viešoje vietoje (klube „Opalačka“), būdamas girtas, kitų žmonių akivaizdoje demonstravo ginklą (pistoletą). Pasak liudytojų, pareiškėjas užtaisant ginklą buvo pametęs vieną šovinį, dėtuvėje buvo likę dar 7 vnt. šovinių, dėtuvė įdėta į ginklą, prie baro ant grindų buvo rastas 1 šovinys. Pareiškėjui 2016 m. sausio 5 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta 57 Eur dydžio bauda.

6.       Vilniaus apskr. VPK paaiškino, kad pareiškėjas galėjo sužeisti šalia esančius žmones, t. y. pareiškėjo pažeidimas sukėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 53–56).

8.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas viešoje vietoje, kurioje buvo susirinkę daug žmonių, turėdamas (nešiodamasis) ginklą ir tuo pačiu būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi nerūpestingai ir nesaugiai šį ginklą atvirai demonstruodamas, taip keldamas tikėtiną grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui. Teismas nurodė, kad tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų kontrolės įstatymas) tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

9.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neblaivus demonstruodamas ginklą, elgėsi lengvabūdiškai ir neapdairiai, tai patvirtina ir aplinkybė, kad prie baro buvo rastas iškritęs ginklo šovinys, todėl ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo pagrindas panaikinti pareiškėjo turimą leidimą laikyti (nešiotis) ginklą (Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamame Sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek ir faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

III.

10.       Pareiškėjas P. J. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 59–62).

11.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas visiškai nepaisė pareiškėjo argumentų ir visiškai nenagrinėjo pareiškėjo skundo dalies, kuria pareiškėjas siekė, kad teismas išaiškintų ir nustatytų pareiškėjo skunde teismui nurodytus motyvus dėl ko už tą patį, t. y. galimos grėsmės aplinkiniams sukėlimą ar ginklo nešiojimosi ir laikymo taisyklių pažeidimą, pareiškėjas buvo baudžiamas du kartus – vieną pripažįstant pareiškėją kaltu administracinėje byloje ir už tą patį, jau vėliau antrą kartą – skundžiamu Sprendimu panaikinant leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

12.       Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, papildomai pastebėdamas, kad teismas turėjo objektyviai ir motyvuotai, o ne deklaratyviai įvertinti Sprendimo esminius trūkumus, tačiau tai, pasak pareiškėjo, nebuvo padaryta.

13.       Pareiškėjas pastebi, kad teismas neįvertino taip pat ir kito (vieno esminių) pareiškėjo skundo argumento, kad Sprendimas buvo grindžiamas ne oficialiu policijos ar teismo priimtu įsiteisėjusiu nutarimu dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn, o administracinio teisės pažeidimo protokolu.

14.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodyti teismo precedentai būtų tinkami tik sprendžiant pareiškėjo administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 194 straipsnio 2 dalies klausimą.

15.       Pareiškėjas pastebi, kad įstatymų normas jis gali pats viešoje duomenų bazėje persiskaityti, o skundžiamame Sprendime turėjo būti nurodyti leidimo panaikinimo motyvai.

16.       Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 67–71). 

17.       Vilniaus apskr. VPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Vilniaus apskr. VPK mano, kad turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų kontrolės įstatymo reikalavimus bei tinkamai įvertino minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas. Vilniaus apskr. VPK nuomone, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, tinkamai sprendė ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.       Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskr. VPK Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus ir nuspręsta paimti pareiškėjui priklausančius ginklus bei perduoti juos realizuoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

19.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl minėto Sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

20.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo skundo dalies, kuria pareiškėjas siekė, kad teismas objektyviai išaiškintų ir nustatytų pareiškėjo skunde teismui nurodytus motyvus, kodėl už tą patį, t. y. galimos grėsmės aplinkiniams sukėlimą ar ginklo nešiojimosi ir laikymo taisyklių pažeidimą, pareiškėjas yra baudžiamas du kartus – vieną pripažįstant pareiškėją kaltu administracinėje byloje pagal administracinės teisės pažeidimo protokolą ir vėliau antrą kartą – kai skundžiamu Vilniaus apskr. VPK Sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, nes pareiškėjas pirmosios instancijos teismui argumentų, susijusių su jo dvigubu nubaudimu, priešingai nei pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu išvadų neturėjo pateikti.

21.       Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2016 m. sausio 5 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 14AN-47773943-16 (b. l. 26) nustatyta, kad  pareiškėjas 2015 m. gruodžio 31 d. pažeidė Ginklų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 dalies 3 punktą. Minėtame protokole nurodyta, kad už nustatytus pažeidimus ATPK 194 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta  bauda nuo 115 Eur iki 231 Eur. Protokolu buvo siūloma pareiškėjui už nustatytą pažeidimą sumokėti 57 Eur iki 2016 m. sausio 19 d. bei pranešta, kad baudos nesumokėjus bus nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla. Protokole pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad su nustatytu pažeidimu sutinka ir dėl savo elgesio gailisi. Iš 2016 m. sausio 11 d. išrašo iš administracinių teisės pažeidimų registro matyti, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d., t. y. sekančią dieną po minėto protokolo surašymo, sumokėjo jam paskirtą baudą (b. l. 21). 2016 m. sausio 28 d. Vilniaus apskr. VPK ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 15).

22.       Tuo metu galiojusio ATPK 194 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad ginklo, šaudmenų nešiojimas, gabenimas, kai tai daro neblaivus asmuo, kuriam nustatomas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis, užtraukia baudą nuo 115 iki 231 Eur. Kaip minėta, pareiškėjas sutiko, kad padarė minėtą administracinės teisės pažeidimą ir jam paskirtą baudą sumokėjo. Bauda yra viena iš administracinių nuobaudų rūšių (tuo metu galiojusio ATPK 21 straipsnio 1 dalis).

23.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje, tačiau nei Lietuvos įstatymai, nei minėta Konvencija drausdami dvigubą baudimą nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės.

24.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis principas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, tai pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas.

25.       Administracinė nuobauda (bauda), kaip minėta, pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad pareiškėjas, būdamas vidutinio girtumo, nešiojo ginklą ir šaudmenis. Bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria nubaudžiamas teisės pažeidėjas ir daromas neigiamas poveikis jo turtinei padėčiai.

26.       Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, numatančiu, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Minėto leidimo panaikinimu nėra daromas tiesioginis neigiamas poveikis pažeidėjo turtinei padėčiai. Toks panaikinimas nėra administracinė nuobauda, o įstatyme numatyta atitinkama uždraudimo sankcija. Tuo metu galiojusio ATPK 194 straipsnis yra ATPK 14 skirsnyje, nustatančiame administracinius teisės pažeidimus, kuriais kėsinamasi į nustatytą valdymo tvarką. Vilniaus apskr. ATPK 194 straipsnio 2 dalies pažeidimas suponavo ginčijamame Sprendime nurodytą išvadą, kad nurodytais veiksmais (ginklo ir šaudmenų nešiojimu esant vidutinio girtumo) pareiškėjas kėlė grėsmę žmonių gyvybei ir sveikatai. Taigi, ta pačia veika buvo kėsinamasi tiek į nustatytą valdymo tvarką (dėl ginklo ir šaudmenų nešiojimo taisyklių), tiek ir sukeliama grėsmė kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai. Taigi, įvertinus pažeidimo pobūdį, pažeistas saugotinas vertybes (visuomeniškai reikšmingus tikslus), konstatuotina, kad ta pačia veika padarytas pažeidimas suponavo papildomą poveikio priemonę pareiškėjui, t. y. išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai ne dvigubas baudimas už tą patį teisės pažeidimą, o papildomos poveikio priemonės pritaikymas, įgyvendinant Ginklų kontrolės įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

27.       Pareiškėjas, kaip minėta, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino vieno esminių pareiškėjo skundo argumento, kad Sprendimas buvo grindžiamas ne oficialiu policijos ar teismo priimtu įsiteisėjusiu nutarimu dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn, o administracinio teisės pažeidimo protokolu. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje (3–4 sprendimo puslapiuose) įvertino pareiškėjo skundo argumentus, kad Vilniaus apskr. VPK Sprendimas buvo nepagrįstai grindžiamas administracinės teisės pažeidimo protokolu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildomai pastebi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra oficialus įgalioto ir kompetentingo organo (policijos pareigūno) priimamas dokumentas dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo (tuo metu galiojusio ATPK 2591 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo nagrinėjama, o, pareiškėjui sutikus su padarytu pažeidimu ir sumokėjus nustatytu terminu paskirtą baudą, minėtas protokolas iš esmės ir tapo įsiteisėjusiu sprendimu dėl padaryto pažeidimo. Pagal tuo metu galiojusio ATPK 260 straipsnio nuostatas, minėtas protokolas būtų siunčiamas organui, įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, tokiu atveju, jei pareiškėjas būtų nesumokėjęs baudos per protokole nurodytą terminą. Asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą (protokole įrašytą pasiūlymą savo noru sumokėti baudą), administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama (tuo metu galiojusio ATPK 2601 straipsnis). Kaip minėta, pareiškėjas baudą sumokėjo 2016 m. sausio 6 d., todėl ginčijamo Vilniaus apskr. VPK Sprendimo priėmimo metu (2016 m. sausio 28 d.) administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo baigta. Atitinkamai, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus apskr. VPK negalėjo remtis pareiškėjui surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu. Vien tik aplinkybė, kad Vilniaus apskr. VPK Sprendime klaidingai nurodyta minėto protokolo data (Sprendime nurodyta protokolo data – 2015 m. gruodžio 31 d., nors protokolo data yra 2016 m. sausio 5 d.), šio Sprendimo nedaro neteisėtu ir nepagrįstu.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus individualiam teisės aktui. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktus ir pats gali pasiskaityti, tačiau jam nagrinėjamu atveju nėra aiškūs objektyvūs duomenys (faktai), kuriais turi būti grindžiamas kiekvienas individualus teisės aktas.

29.       VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji individualaus administracinio akto turinio reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos). Pareigą motyvuoti priimamą sprendimą įtvirtina ir nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinas Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas, be kita ko, numatantis, kad policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.

30.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime (administracinė byla Nr. A556-336/2011) pateikė išaiškinimą, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

31.       Pareiškėjas mano, kad objekyvių duomenų (faktų) nenurodymas yra esminis trūkumas, dėl kurio Sprendimas turėtų būti panaikintas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ginčijamame Vilniaus apskr. VPK Sprendime yra nurodytas ne tik šio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, bet ir objektyvūs duomenys, kuriais grindžiamas Sprendimas. Šie duomenys nurodyti ginčijamo Sprendimo pirmosiose penkiose pastraipose, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad Sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pastebi, kad Sprendime nurodytos teisės normos nėra visiškai aiškiai susietos su Sprendime įvardytais objektyviais duomenims (faktais), tačiau šis Sprendimo turinio trūkumas nėra esminis ir negali būti pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apskr. VPK Sprendimą, atsižvelgiant taip pat ir į tai, kad šis Sprendimo motyvacijos trūkumas nesukliudė pareiškėjui suprasti atitinkamų santykių esmę, identifikuoti jo teisių pasikeitimą bei efektyviai realizuoti teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių gynybą.

32.       Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas