Administracinė byla Nr. A-1782-822/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00770-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad į Alytaus pataisos namus atlikti jam paskirtos bausmės jis atvyko 2013 m. gegužės mėnesį ir buvo paskirtas į 4 būrį, 4 miegamąjį. Kartu su juo gyveno 20 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekdavo 2 kv. m ploto. Patalpoje trūko šviesos, nebuvo ventiliacijos, vasarą buvo karšta, žiemą – šalta, iki artimiausio sanitarinio mazgo reikėdavo eiti apie 40 metrų. Tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, patyrė išgyvenimus ir pažeminimus, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.
Atsakovas Alytaus pataisos namai teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 7–10) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose 4 būryje atliko nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. Nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į I lokalinio sektoriaus 4 būrio 4 miegamąjį, šio miegamojo plotą ir jame esančių lovų skaičių. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamieji ne visada būna užpildyti dėl nuteistųjų rotacijos), tuomet likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo. Galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė dienotvarkėje nustatytu laiku – gali sportuoti įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse, lankytis koplyčioje. Pareiškėjas buvo apgyvendintas I lokaliniame sektoriuje, kurio teritorijos plotas 2 552 kv. m. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, kreiptis į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo. Pareiškėjas skunde nenurodo, kaip konkrečiai yra paskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis, tai leidžia daryti prielaidą, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus; Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p.).
Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus pataisos namuose buvo paskirtas gyventi į I lokalinio sektoriaus 4 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas yra 44,24 kv. m., šioje patalpoje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais atskiruose miegamuosiuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas miegamųjų gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Alytaus pataisos namuose metu, jį apgyvendinus 4 būrio 4 miegamajame nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.). Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuota, jog pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nuteistųjų skaičius 4 būrio 4 miegamajame nebuvo pastovus, nes skunde pareiškėjas nurodė, jog 4 miegamajame miegodavo 14–18 žmonių, pats pareiškėjas tris kartus buvo etapuotas, jis laisvai galėjo judėti po visą I lokalinį sektorių, kurio teritorijos plotas 2 552 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataiso namų gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus pataisos namų I lokalinio sektoriaus 1 būrio 3 miegamojo atliktą patikrinimą, nes 4 būrio, 4 miegamojo Alytaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu netikrino. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad miegamasis vėdinamas natūraliu būdu per atidarytus langus, nepažeidžiant HN 76:2010 24 p. reikalavimų. Rasta dirbtinė apšvieta 210 lx, natūralus apšvietimas 0,64 proc., oro temperatūra 20,1–20,30 C, santykinė oro drėgmė 61 proc. Taigi, tikrintų patalpų dirbtinė ir natūrali apšvieta, santykinė oro drėgmė, temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytus reikalavimus (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 4 d. patikrinimo aktas Nr. PA-329).
Teismo posėdžio metu nustatyta, kad Alytaus pataisos namų I lokalinio sektoriaus 1 būrio 3 miegamais, kuriame buvo atliktas patikrinimas, yra antrame aukšte, o 4 būrio, 4 miegamasis – to paties pastato pirmame aukšte, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, jog gyvenimo sąlygos to paties pastato pirmame ir antrame aukšte iš esmės skiriasi, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, drėgmės, temperatūros) būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.
Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė išgyvenimus, tačiau įrodymų, jog būdamas Alytaus pataisos namuose jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą dėl sveikos pablogėjimo, dėl psichologo pagalbos, byloje nėra, tokios aplinkybės skunde nenurodė, todėl teismas konstatavo, jog tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose patyrė jo nurodytus išgyvenimus, nėra pagrindo.
Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato atstumų nuo gyvenamosios patalpos iki sanitarinio mazgo. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl atstumo iki artimiausio sanitarinio mazgo yra grindžiamos deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Alytaus pataisos namai per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką nepilnai užtikrino jam teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuota, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą), pažeidimų trukmę ir mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog nuteistųjų skaičius 4 būrio 4 miegamajame nuolat kito, pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, be to, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
Pareiškėjas V. S. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nesutinka ir mano, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas visa apimtimi. Todėl pateikęs apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjui priteisiant jo prašomą 15 000 Eur žalos atlyginimą (b. l. 65–66).
Pareiškėjas palaiko savo skunde nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad teismo nustatytas jo teisių pažeidimas truko ilgą laikotarpį, bendrabutis Nr. 2, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu sudarytos komisijos pripažintas blogos būklės (ši aplinkybė nurodyta Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 15 d. atsakyme į pareiškėjo 2015 m. liepos 10 d. skundą), tačiau patikrinimas buvo atliktas kitame aukšte, kur gyvenimo sąlygos geresnės – betoninės grindys, sausas oras, o pareiškėjo gyvenamajame aukšte grindys medinės ir drėgna.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).
Teisėjų kolegija, patikrinusį bylą (ABTĮ 136 straipsnis), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pažymėdamas, jog teismas netinkamai įvertino jo kalinimo sąlygas ir patirtą žalą, dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų aspektų pasisako atskirai.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Šio reikalavimo užtikrinimas susijęs ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, šio straipsnio 3 dalimi, liudijančia, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto reikalavimo užtikrinimas taip pat yra susijęs ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) teikiamais išaiškinimais, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiam ginčui spręsti aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, būtina atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje.
Įvertinusi administracinės bylos medžiagą teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno I lokalinio sektoriaus 4 būrio, 4 miegamajame, kurio plotas yra 44,24 kv. m., šioje patalpoje įrengta 20 miegamųjų vietų. Tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno šioje kameroje, taip pat tikslesnių duomenų dėl konkretaus gyvenamojo ploto, leidžiančių įvertinti pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, nebuvo pateikta. Taigi šiuo aspektu teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie atsakovo pateikti duomenys yra neišsamūs ir atitinkamai vertintini pareiškėjo naudai bei skaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą atsižvelgtina į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir spręstina, jog jam vidutiniškai jam teko 2,2 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,9 kv. m. mažiau negu nustato Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas. Be to, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekusi erdvė dar labiau sumažėjo (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Dėl nurodytų aplinkybių ir atsakovo pateiktos nepakankamos detalizacijos, egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų buvimą, t. y. kad pareiškėjo kalinimo Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, asmenims yra suteikta judėjimo laisvė įkalinimo įstaigoje ir todėl jeigu pareiškėjas faktiškai tokia teise nesinaudojo tam tikrais laikotarpiais, tai savaime nepaneigia bendro režimo buvimo, be to, administracinėje byloje nebuvo paneigta ir tai, kad su pareiškėju kalinami kiti asmenys tokia teise naudojosi ir dėl šių priežasčių asmenų, nuolat būnančių gyvenamoje patalpoje, skaičius taip pat kito.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Alytaus pataisos namuose gyvenamosios sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normų numatytų sąlygų. Pažymėjo, kad kreipėsi su skundu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą. Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 15 d. atsakymo Nr. R1-1014(2.6) į 2015 m. liepos 10 d. gautą pareiškėjo prašymą matyti, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu dėl sąlygų Alytaus PN 4 būrio 4 miegamajame bei sanitariniame mazge. Alytaus visuomenės sveikatos centras atsisakė nagrinėti šį skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pastaruosius 6 mėnesius nurodomose patalpose negyveno. Atsakyme taip pat nurodyta, kad Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu sudarytos komisijos pripažintas blogos būklės (b. l. 35). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus dėl bausmės atlikimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu - nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. šiuo.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismas vertino atsakovo pateiktus patikrinimo duomenis apie Alytaus pataisos namų I lokalinio sektoriaus 1 būrio 3 miegamojo atliktą patikrinimą, tačiau jis gyveno 4 būrio, 4 miegamajame, kitame aukšte, kuriame sąlygos yra blogesnės, didesnė drėgmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal pateiktus kito pastato aukšto patikrinimo duomenis (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 4 d. patikrinimo aktas Nr. PA-329; b. l. 18–19) buvo galima nuspręsti, kad gyvenimo sąlygos to paties pastato pirmame ir antrame aukšte iš esmės nesiskiria tiek, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo gyvenamųjų patalpų būklę ginčo laikotarpiu, todėl situaciją vertinant pareiškėjo naudai galima preziumuoti, kad tam tikrais atvejais nurodytos sąlygos gyvenamoje patalpoje galėjo neatitikti teisės aktų numatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Alytaus pataisos namų veiksmus, sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kitų konstatuotų reikalavimų nesilaikymas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Alytaus pataisos namuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip matyti, iš EŽTT praktikos, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad administracinėje byloje konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai, aplinkybė dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, visų nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Šiame kontekste akcentuotinos ir bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Atsižvelgus į bendrą pareiškėjo situaciją, jam suteiktą judėjimo laisvę, kitos byloje nustatytos sąlygos nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Vertindama neturtinės žalos atlyginimo aspektą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją).
Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad remiantis formuojama teismo praktika, pataisos namuose pareiškėjui suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi sprendžiant ne tik dėl Konvencijos 3 straipsnio galimo pažeidimo pagal minėtus EŽTT išaiškinimus, bet ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus jam suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (CK 1.138 str. 8 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-63/2014, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015, kt.). Tačiau pažymėtina, kad kaskart, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio, yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į nustatytų aplinkybių visumą yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo (žr., pvz. 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015).
Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė