Administracinė byla Nr. A-3730-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03776-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. S. (M. S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. S. (M. S. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-40 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui M. S. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą per 5 darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamento Sprendimu buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Šią išvadą Departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2017 m. liepos 12 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgiau kaip 6 mėnesius (nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.), todėl, atsižvelgęs į Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, sprendė, kad pareiškėjas nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Atsakovas taip pat nustatė, jog 2017 m. liepos 12 d. laisvos formos prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo išvykimas iš Lietuvos Respublikos netruko ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudarė daugiau kaip 10 mėnesių, taigi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime nurodyta aplinkybe, kad jis iš Lietuvos Respublikos buvo išvykęs nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas teigė, kad jis 2015 m. balandžio 12 d. iš (duomenys neskelbtini) atskrido į Italiją, iš kur tą pačią dieną išskrido į Prancūziją, turėdamas tikslą savo draugei padėti persikraustyti gyventi į Lietuvą. Iš Prancūzijos į Lietuvą jis automobiliu išvyko 2015 m. balandžio 17 d. Kelionė vyko per Vokietiją ir Lenkiją, į Lietuvą jis atvyko 2017 m. balandžio 18 d. Pareiškėjo teigimu, apie tai duomenų nėra, kadangi pasienio punkte įrašas apie atvykimą nebuvo užfiksuotas.
4. Pareiškėjas nurodė, kad jis Departamentui pateikė visą turimą informaciją apie save, todėl Departamento argumentai, jog jis kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra nepagrįsti.
5. Pareiškėjas teigė, kad jis po dokumentų pateikimo skubos tvarka nuolat domėjosi jo klausimo nagrinėjimo eiga ir teiravosi specialistų, ar nereikia papildomos informacijos, tačiau jam buvo nurodyta, kad pateikti dokumentus per vėlu. 2017 m. rugsėjo 6 d. pranešimu Departamentas informavo, kad klausimą nagrinėja bendra tvarka, kadangi nepakanka pagrindžiančių duomenų. Tuomet pareiškėjas Departamento specialistei el. paštu išsiuntė laišką su paklausimu, kokių būtent dokumentų trūksta ir pranešė apie atvykimą į Departamentą su papildomais dokumentais. Atvykus į Departamentą dokumentų niekas nepriėmė, 2017 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas išsiuntė dar vieną pranešimą, į kurį atsakymo negavo.
6. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėdamas jo prašymą, Departamentas privalėjo vadovautis ne tik turimais bei pateiktais duomenimis, bet ir kita susijusia informacija, leidžiančia nustatyti asmens išvykų kiekį ir išvykimo laikotarpį. Šiuo atveju privalu atsižvelgti į pareiškėjo teikiamą informaciją bei įrodymus apie jo išvyką į Prancūziją. Be to, Departamentas padarė klaidą, nurodydamas, kad Gyventojų registro duomenimis pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo nuo 2011 m. gruodžio 29 d., nors pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje iš tikrųjų yra deklaravęs nuo 2009 m. gruodžio 23 d.
7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas paaiškino, kad Pareiškėjas 2017 m. liepos 12 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, prašyme nurodęs, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 2 d. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: Nr. LT7302101, galiojusį nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. kovo 2 d., Nr. 7319550, galiojusį nuo 2013 m. kovo 2 d. iki 2014 m. kovo 2 d., Nr. LT7340454, galiojusį nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d., Nr. LT7363596, galiojusį nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7386045 galioja iki 2018 m. kovo 3 d.
9. Departamentas nurodė, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir vertindamas, ar pareiškėjas nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje laikotarpiui, patikrino pareiškėjo kelionės dokumente esančias valstybių sienų kirtimo žymas ir 2017 m. liepos 18 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis apie jo vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Lenkijos Respublikos kontaktinio punkto informaciją apie jo vykimą per Lenkijos Respublikos valstybės sieną bei nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2017 m. liepos 12 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės, t. y. nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.
10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis 2015 m. balandžio 12 d., kai pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenis pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, buvo atvykęs į Šengeno erdvę per Romos oro uostą ir tą pačią dieną buvo nuvykęs į Prancūziją, iš kur 2015 m. balandžio mėnesį buvo grįžęs į Lietuvą per vidinę sieną su Lenkijos Respublika, kertant kurią nebuvo vykdoma pasienio kontrolė, atsakovas nurodė, kad šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas pateikė blogos kokybės kompiuterio ekrano nuotraukas, kuriose pavaizduotos baldų nuotraukos, ir kurios savaime negali patvirtinti pareiškėjo teiginių. Departamentui ir teismui pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų ar įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jis nurodytu laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad buvo atvykęs į Departamentą su papildomais dokumentais, kurių niekas nepriėmė, tačiau šie teiginiai taip pat nepagrįsti dokumentiniais įrodymais. Iš pareiškėjo pateiktos medžiagos matyti, kad jis Departamentui rašė elektroninius laiškus, tačiau jokių papildomų dokumentų nebandė pateikti.
11. Atsakovas teigė, jog iš pareiškėjo asmens byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas įvertino tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Departamento surinktus duomenis, kurių visuma leido daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės, be to, pareiškėjas teikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje.
12. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Departamentą per 5 dienas išduoti leidimą nuolat gyventi, atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administraciniams teismams nėra suteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtus veiksmus. Departamentas rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. S. S. skundą.
14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo kelionės dokumente esančią informaciją apie jo sienos kirtimus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, informaciją apie Lenkijos ir Latvijos išorės sienos kirtimus, duomenis apie pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą (teismas pažymėjo, kad pats gyvenamosios vietos deklaravimo faktas savaime nepatvirtina, kad asmuo nepertraukiamai faktiškai gyveno Lietuvos Respublikoje), taip pat duomenis apie pareiškėjo darbą. Nors pareiškėjas Departamentui nurodė, kad jis teiks duomenis, įrodančius jo buvimą Lietuvoje nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., tačiau tų duomenų nei atsakovui, nei teismui nepateikė.
15. Teismas apklausė liudytojus A. Š., V. B. ir S. S., kurie tvirtino, jog pareiškėjas 2015 m. pavasarį buvo Lietuvoje, Vilniuje, tačiau šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, kadangi visi asmenys yra pareiškėjo ir jo žmonos E. Z. draugai arba giminės, todėl jų patikimumas gali sudaryti tik prielaidas abejoti atsakovo Sprendimo teisėtumu. Be to, teismas nurodė, kad A. Š. ir S. S. parodymai buvo itin neapibrėžti, ir pabrėžė, kad pareiškėjo vadovaujamoje įmonėje dirba V. Z. ir S. M. B. Taigi, nors V. B. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs, tačiau, teismo vertinimu, jie, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, negali būti laikomi patikimi.
16. Teismas sprendė, kad šioje byloje įrodinėjimo naštą paneigti atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą turėjo pareiškėjas, tačiau jis tos naštos nepakėlė, teismui nepateikė rimtų įrodymų, leidžiančių suabejoti skundžiamo Sprendimo teisėtumu.

III.

17. Pareiškėjas M. S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas, be skunde išdėstytų aplinkybių ir motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismo sprendimas priimtas neobjektyviai išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus įrodymus bei netinkamai įvertinus visas aplinkybes, susijusias su leidimo nuolat gyventi išdavimu pareiškėjui ir jo buvimu už Lietuvos Respublikos sienos ribų.
2. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad 2015 m. balandžio mėnesį jis grįžo į Lietuvą per Lenkijos Respubliką tikslu padėti perkelti asmeninius daiktus draugei iš Prancūzijos į Lietuvą, pateikė visą informaciją, kurią turėjo ir galėjo pateikti, kadangi akivaizdu, jog tokiai situacijai patvirtinti nėra jokių kitokių dokumentinių įrodymų. Kraunant daiktus į automobilį, keliaujant automobiliu į Lietuvą ar iškraunant daiktus nėra jokių pasirašytų dokumentų, nėra įvykusių rašytinų sandorių ir pan. Tai, kad nuotraukos yra nekokybiškos, niekaip nesusiję su įrodymų vertinimu, kadangi nuotraukose yra matomi baldai. Todėl tai turi būti laikoma visais įmanomais įrodymais šioje situacijoje.
3. Tai, jog Lenkijos pasienyje pareiškėjas nebuvo užfiksuotas ir įtrauktas į duomenų bazę, savaime niekaip negali būti pagrindiniu argumentu teigti, jog asmuo apskritai nebuvo važiavęs per šią vietą į Lietuvą, nes kertant Šengeno zonos vidaus sienas nebėra asmens dokumentų kontrolės.
4. Teismas nevertino aplinkybių, kad pats pareiškėjas nuolat domėjosi jo klausimo nagrinėjimo eiga ir teiravosi specialistų, ar nereikia jokios papildomos informacijos, tačiau jam nebuvo atsakyta į jo paklausimus, o priėmus skundžiamą Sprendimą pateikti bet kokius paaiškinimus ir dokumentus iš esmės tapo per vėlu.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas nepateikė įrodymų apie tai, kur pareiškėjas visus 6 mėnesius gyveno ir ką veikė, kadangi apie tai nėra duomenų būtent dėl tos priežasties, jog asmuo nebuvo visą šį laiką užsienyje.
6. Visi teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, kad pareiškėjas 2015 metų balandžio mėnesį buvo Lietuvoje. Todėl šie įrodymai, priešingai nei teigia teismas, privalo būti laikomi tinkamais, teisėtais ir tiksliais, kadangi jais abejoti vien dėl to, kad jie yra pateikti pareiškėjui artimų žmonių, yra klaidinga ir neteisėta. Teismas pats patvirtino, kad liudytojos V. B. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs, tačiau nepagrįstai nustatė, jog jie yra nepatikimi. E. Z. anksčiau nebuvo pareiškėjo žmona, o tik artima ilgametė draugė, todėl jos tetos parodymai negali būti vertinami kaip labai artimo žmogaus, kadangi tuo metu jie teisiškai vienas kitam nebuvo artimi žmonės. Kiekvienas asmuo, grįžęs į savo valstybę, pirmiausia vyksta susitikti su savo šeima, artimaisiais ir giminaičiais, todėl ir pareiškėjo atveju tai buvo vieninteliai asmenys, kuriuos jis matė ir su kuriais susitiko, ir kurie vieninteliai gali paliudyti susitikimą su juo Lietuvoje.
7. Pareiškėjas yra visapusiškai integravęsis į Lietuvos visuomenę – nuo 2009 metų Lietuvoje mokosi, čia yra sukūręs šeimą, turi sėkmingą verslą, jaučia stiprų ryšį su valstybe. Tačiau šiuo metu valstybė tokiam asmeniui užkerta kelią gauti nuolatinį leidimą gyventi šalyje vien dėl tos priežasties, kad Šengeno zonoje nebuvo užfiksuotas jo vykimas į Lietuvos Respubliką.
18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsiliepime įskundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, atidėjo bylos nagrinėjimą, siekdamas suteikti galimybę pareiškėjui pateikti visus jo turimus dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jo teiginius, kad jis ginčijamu laikotarpiu buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, tačiau, net ir atidėjus teismo posėdį, pareiškėjas jokių dokumentų, galinčių paneigti Migracijos departamento sprendimo išvadas, nepateikė (nors teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė paaiškino, kokie tai galėtų būti dokumentai).
2. Teismų praktikoje Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) pripažįstami tinkamais įrodymais vertinant pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį, buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015). Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 37.6 punkte įtvirtinta, kad apskaičiuojant, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, terminui, įvertinami vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti VSATIS. Taigi tiek pagal teisės aktų nuostatas, tiek pagal teismų praktiką VSATIS duomenys pripažįstami patikimais įrodymais.
3. Byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas teikė Departamentui papildomus dokumentus elektroniniu paštu, bet jie nebuvo priimti ar įvertinti.
4. Pareiga pagrįsti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tenka būtent pareiškėjui. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Departamentui, nustačius, kad užsienietis buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos teritorijos ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės, nustatinėti ar įrodinėti, kur jis tuo metu buvo.
5. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtino jo teiginių apie atvykimą į Lietuvos Respubliką, priešingai, iš šių dokumentų matyti, kad jis ginčijamu laikotarpiu lankėsi kitose valstybėse. Pareiškėjo draugų parodymai buvo itin neapibrėžti, o jo sutuoktinės tetos, t. y. jo giminaitės, parodymai nors ir buvo nuoseklūs, tačiau įvertinus tai, kad ji yra pareiškėjo giminaitė, o jos sesuo bei dukra yra įdarbintos pareiškėjo įmonėje (ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta jokių šiuos parodymus ir pareiškėjo teiginius galinčių patvirtinti dokumentų), teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip nepatikimi. Vien tai, kad pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
6. Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, ginčijamu sprendimu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiškėjas šiuo metu turi Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimą laikinai gyventi (5 metams) Lietuvos Respublikoje, o ateityje, atitikdamas teisės aktų reikalavimus, galės kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi ar kitokio dokumento išdavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-40 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui M. S. S.“ (b. l. 5–7), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio ir skundžiamas Sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai.
21. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog teismas neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio mėnesį buvo grįžęs į Lietuvą per Lenkijos Respubliką, taigi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nebuvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius per paskutinius 5 metus, todėl turėjo būti pripažinta, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus.
22. Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.). Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviems sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas; leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.
23. Aprašo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 36 punkte numatyta, kad jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9, 91 ir 11 dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.
24. Pagal Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 p.); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.2 p.); jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis nustatoma, kad užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, buvo teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas nuo pirmos dienos po paskutinės atliktos laisvės atėmimo bausmės (38.21 p.).
25. Vadovaujantis Aprašo 37 punktu, nustatant, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, įvertinami šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje (37.1 p.); Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis (37.2 p.); mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis (37.3 p.); turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos (37.4 p.); kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos (37.5 p.); vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (37.6 p.); sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir/ar Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis (37.7 p.); nepilnamečių vaikų ugdymo, mokymosi, studijavimo ar sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo, mokymo ar sveikatos priežiūros įstaigose vieta ir laikotarpis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nepilnamečių vaikų duomenys, nurodyti aprašo 37.3–37.6 punktuose (37.8 p.); sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, duomenys, nurodyti aprašo 37.1–37.8 punktuose (37.9 p.); pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, migracijos tarnybos ir (ar) Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas (37.10 p.).
26. Apeliantas nekelia ginčo dėl skundžiamame sprendime Departamento įvertintų duomenų apie tai, nuo kada pareiškėjas Lietuvoje dirba, yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, taip pat pareiškėjo kelionės dokumente esančių sienų kirtimo žymių, VSATIS duomenų, tačiau, kaip minėta teigia, kad jis 2015 m. balandžio mėnesį buvo grįžęs į Lietuvą, šį faktą grįsdamas liudytojų parodymais, tačiau nepateikdamas jokių dokumentinių įrodymų. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje aktualus įrodymų vertinimo klausimas.
27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
28. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus įrodymus bei netinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su leidimo nuolat gyventi išdavimu pareiškėjui ir jo buvimu už Lietuvos Respublikos sienos ribų, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
29. Atmestini apelianto argumentai, kad aplinkybei, jog jis 2015 m. balandžio mėnesį grįžo į Lietuvą, įrodyti jo pateiktos nuotraukos turi būti pripažįstamos visais įmanomais įrodymais, o tai, jog Lenkijos pasienyje pareiškėjas nebuvo užfiksuotas ir įtrauktas į duomenų bazę, savaime negali būti pagrindiniu argumentu teigti, jog asmuo apskritai nebuvo važiavęs į Lietuvą. Pareiškėjo pateiktos baldų ir buitinės technikos, esančios patalpose, nuotraukos neįrodo pareiškėjo grįžimo į Lietuvą fakto. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo išvykęs iš Lietuvos, jokių dokumentų, kurie įrodytų pareiškėjo teiginius dėl jo grįžimo į Lietuvą 2015 m. balandžio mėn., byloje nėra pateikta. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojų parodymų patikimumo. Kaip minėta, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta jokių liudytojų parodymus ir pareiškėjo teiginius galinčių patvirtinti dokumentų, taip pat ir į tai, kad visi liudytojai – pareiškėjo ar jo žmonos giminaičiai ar draugai, ir pareiškėjas to neneigia, liudytojų parodymai nagrinėjamu atveju teismo pagrįstai buvo vertinti kritiškai. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus, laikėsi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, vertino ne pavienius įrodymus, o jų visumą, nuoseklumą ir įrodymų šaltinių patikimumą, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus įrodymus.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrindė jį surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjos veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teisiškai nereikšmingos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas yra visapusiškai integravęsis į Lietuvos visuomenę, ir kad pareiškėjas nuolat domėjosi jo klausimo nagrinėjimo Departamente eiga. Kaip minėta, leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos yra aiškiai ir imperatyviai įtvirtintos Įstatyme, pagal kurio nuostatas sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui nuolat gyventi išdavimo reikšmingos dvi sąlygos: jis turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjęs leidimą laikinai gyventi. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas teikė Departamentui papildomus dokumentus, bet jie nebuvo įvertinti.
32. Leidimo nuolat gyventi išdavimo kriterijai ir tvarka aiškiai nustatyta Įstatyme ir Apraše bei nuosekliai aiškinama teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3407-662/2016; 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015; 2015 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015 ir kt.). Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Departamentui, nustačius, kad užsienietis buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos teritorijos ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės, nustatinėti ar įrodinėti, kur jis tuo metu buvo.
33. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. S. (M. S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė