Civilinė byla Nr. 2A-1672-560/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04782-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
73.2.6.1.; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E n d i m a s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and Go“ dėl žalos atlyginimo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ 1 944,83 pagrindinės skolos ir 87,87 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad su atsakovu buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta atsakovo automobilio „DAF FT XF 95.430“, v/n CCB989, valdytojų civilinė atsakomybė. Minimas automobilis 2009-11-25 Vengrijoje sukėlė autoįvykį, kurio metu buvo sugadintas trečiojo asmens automobilis. Eismo įvykio kaltininku pripažintas UAB „Cargo and Go“ vairuotojas. Eismo įvykį ieškovas pripažino draudiminiu įvykiu ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 1 944,83 Lt draudimo išmoką. Pažymėjo, kad įvykio metu atsakovas nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų, todėl, remiantis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., prašė priteisti iš atsakovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-05-31 priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo priteisė iš atsakovo UAB „Cargo and go“ ieškovo UAB „PZU Lietuva“ naudai 1 944,83 Lt skolos, 87,87 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 701,13 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas UAB „Cargo and Go“ pateikė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo, kuriuo prašė preliminarų sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti. Nurodė, kad jam laiku nesumokėjus draudimo įmokos, ieškovas nereiškė pretenzijų dėl įmokų sumokėjimo terminų praleidimo. Remiantis 6 str. 9 d., su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu. Atsakovas, negavęs pretenzijų dėl laiku nesumokėtų įmokų darė prielaidą, kad ieškovas sutinka su tokiais atsakovo veiksmais ir tai nėra esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Atsakovas nurodė, kad draudimo įmokas visada mokėjo pavėluotai, tačiau dėl to jokių pretenzijų iš ieškovo negavo. Ginčas dėl pavėluotų draudimo įmokų nekilo iki eismo įvykio padarymo. Tai, kad ieškovas toleravo pavėluotas įmokas leidžia daryti išvadą, kad jis pagrįstai tikėjosi kiekvieną kartą, kad draudimo įmokos bus sumokėtos, kadangi atsakovo veiksmai buvo tęstinio pobūdžio, t.y. visos įmokos buvo sumokėtos praleidus terminą. Šiuo atveju draudimo įmoka buvo sumokėta 2010-04-12.
Ieškovas UAB „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo UAB „Cargo and Go“ pateiktus prieštaravimus, nurodė, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. ir LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 64 p. aiškiai numato draudiko teisę iš draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykių, įvykusių per laikotarpį, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas. Ši draudiko teisė nėra ribojama jokiais papildomais veiksmais ar kitais įpareigojimais. Pasak ieškovo, atsakovas vengia savo sutartinės atsakomybės, nemokėjo įmokų, nors sutartyje yra aiškiai nurodytos datos, kada turėjo būti sumokėtos draudimo įmokos, tačiau to atsakovas nepadarė ir net įvykus eismo įvykiui, kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, ir toliau nemokėjo draudimo įmokų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-11-08 sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-31 preliminarų sprendimą bei papildomai priteisė iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 046,65 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 12 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė atsakovo nurodomomis Vilniaus apygardos teismo priimtomis nutartimis, konstatuojant, kad minėtų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas įmoką pagal poliusą sumokėjo pasibaigus sutarties terminui. Už draudimo sutarties pažeidimą įstatymų leidėjas draudėjams numatė sankcijas, kurios pasireiškia pareiga grąžinti draudikui visą ar atitinkamą dalį išmokėtos draudimo išmokos (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.). Kadangi atsakovas per visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėjo nei vienos draudimo įmokos, teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai reikalauja taikyti minėtą įstatyminę nuostatą, todėl ieškovo reikalavimus patenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Cargo and Go“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-08 galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad įstatyme įtvirtintų teisės normų sistema suteikia draudikui teisę pasirinkti, kurią pažeistą teisę ginti, ar teisę reikalauti sumokėti nesumokėtą draudimo įmoką, ar teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jei draudimo įmoka nebuvo sumokėta iki eismo įvykio. Šių teisių realizavimo pavyzdžiu galima būtų laikyti teisiškai reikšmingą draudiko teisinį veiksmą, po eismo įvykio draudėjo sumokėtos draudimo įmokos grąžinimą draudėjui, kuris pakeistų draudimo sutarties šalių teises ir pareigas, o būtent, turėtų būti vertinamas kaip ketinimas ateityje (atlyginus nukentėjusias asmeniui žalą) pasinaudoti Įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta regreso teise. Draudimo apsauga TPVCAPDĮ prasme yra draudiko išmoka, mokama atlyginti nukentėjusiam asmeniui (naudos gavėjui) padarytą žalą, kuri atsiranda dėl apdraustą transporto priemonę naudojančio valdytojo neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad tiek minimo įstatymo, tiek CK LIII skyriaus teisės normų prasme, draudimo įmoką draudėjas sumoka už draudimo apsaugą, kurią, kilus civilinei atsakomybei, suteikia draudikas. Kitų draudimo įmokos mokėjimo teisinių pagrindų nei įstatymas, nei CK nenustato. Nagrinėjamoje byloje atsakovas sumokėjo draudimo įmoką tiek po eismo įvykio, tiek ir po draudimo sutarties pasibaigimo, tačiau iki draudimo išmokos išmokėjimo. Šiuo atveju reikšmingi šie teisiniai veiksmai, pakeitę draudimo sutarties šalių teises ir pareigas: draudimo įmokos sumokėjimas ir tos įmokos priėmimas, užskaitymas ir negrąžinimas. Taigi, remiantis įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta dispozityvia draudiko teise, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir atsakovas atliko teisėtus veiksmus, pakeičiančius jų teises bei pareigas, laikytina, kad ieškovo reikalavimas šioje civilinėje byloje turėjo būti atmestas dėl to, kad ieškovui, priėmus draudimo įmoką bei nesant įstatymo 22 str. įtvirtintų regreso teisės taikymo atvejų, regreso teisė reikalauti iš atsakovo susigrąžinti nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką pasibaigė. Dėl šių aplinkybių ieškinys turi būti atmestas.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo įsitikinimu, atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d. esmę, jame įtvirtinta draudiko regreso teisė taikytina ir tuomet, kai draudėjas draudimo įmokas sumoka jau po draudiminio įvykio, todėl, ieškovo nuomone, draudimo įmokų sumokėjimo faktas bet kuriuo atveju šioje byloje esminės reikšmės neturi. Tačiau net ir tuo atveju, jei, teismo įsitikinimu, draudimo įmokos sumokėjimas po draudiminio įvykio yra reikšmingas draudiko regreso teisei įgyvendinti, tinkamas įmokos sumokėjimo faktas šioje byloje neįrodytas ir nepagrįstas tinkamais įrodymais. Pasak ieškovo, iš atsakovo pateiktų dokumentų lieka visiškai neaišku, ar atsakovas padengė visą draudimo įmoką pagal draudimo sutartį. Priešingai, atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, nors ir pavėluotai, sumokėjo visą jam priklausančią mokėti draudimo įmoką, todėl teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas šiuo klausimu. Atsiliepime pažymima, kad draudimo sutartimi draudėjo prisiimta prievolė sumokėti draudimo įmoką už teikiamą draudimo apsaugą turi būti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar pasirašius sutartį draudiminis įvykis įvyko, ar ne, ar draudikas naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise pagal įstatymo 11 str. 7 dalį, ar ne. Šios prievolės nevykdymas yra pagrindas kitai šaliai - draudikui reikalauti jos įvykdymo. Taigi, net jei draudėjas sumokėjo visą draudimo įmoką po įvykusio eismo įvykio ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, ši aplinkybė nepanaikina draudiko regreso teisės pagal įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Nors transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas yra detaliai sureglamentuotas atskiru įstatymu, nuostata, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimo faktas panaikina draudiko regreso teisę, kylančią iš fakto, kad eismo įvykio padarymo momentu nėra sumokėta draudimo įmoka, iš įstatymo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišplaukia. Pasak ieškovo, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jame pateiktas įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimas atitinka draudimo sutarties, kaip rizikos sandorio esmę ir Lietuvos Respublikoje galiojantį privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisinį reguliavimą. Ieškinio atmetimas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi, jei didelė dalis draudėjų, kurių veikla pasižymi padidinta rizika, ims nevykdyti įstatyme numatytos pareigos tinkamai mokėti įmokas, nes gali išvengti sankcijų, nebus užtikrintas įstatymu siekiamas tikslas - visuomeninių santykių stabilumas, nes gali susidaryti situacija, kad draudikai negalės nukentėjusiajam asmeniui atlyginti padarytą žalą veiksmingai ir laiku (CK 1.5 straipsnis). Taip pat ieškovas pažymėjo, jog teismo precedentai, kuriais rėmėsi byloje atsakovas, buvo priimti savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtingose bylose, todėl šiais precedentais negali būti remiamasi, juolab jog atsakovo nurodoma praktika nėra nei vieninga, nei visuotinai taikoma.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto UAB „Cargo and Go“ apeliacinis skundas tenkintinas.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-08 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino ir taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) nuostatas, netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįvertino tarp šalių susiklosčiusių tęstinių santykių, atsiskaitymo už pasirašytas draudimo sutartis tarp šalių susiklosčiusią praktiką, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl toks teismo sprendimas dėl žemiau išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų naikintinas LR CPK 329 str. 1 d. pagrindu.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-02-25 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 7167068, kuria buvo apdrausta automobilio „DAF FT XF 95.430“, v.n. CCB 989, valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku mokėti draudimo įmokas, t.y. 3 500 Lt sumokėti iki 2009-03-07 bei 3 500 Lt sumokėti iki 2009-09-07. Pagal sutarties 1.2 nuostatas sutartis įsigaliojo nuo 2009-03-07 ir galiojo 12 mėnesių. 2009-11-25 Vengrijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis „Suzuki Swift“, v.n. (duomenys neskelbtini) Įvykio kaltininku pripažintas atsakovo automobilio vairuotojas. Eismo įvykį ieškovas pripažino draudiminiu įvykiu ir 2010-08-30 išmokėjo 1 944,83 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Ginčo dėl 2009-11-25 įvykusio įvykio išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo nėra. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokų, o jas sumokėjo jau įvykus eismo įvykiui bei pasibaigus minėtai draudimo sutarčiai (2010-04-12), todėl ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 11 str. 7 p. nuostatomis, prašė išmokėtą draudimo išmoką 1 944,83 Lt priteisti iš atsakovo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas skundžiamu 2011-11-08 galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-31 preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas visiškai, iš esmės konstatuojant, jog atsakovui laiku bei per visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėjus nei vienos draudimo įmokos, ieškovas pagrįstai ir teisėtai, remiantis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatomis, reikalauja iš atsakovo priteisti patirtą žalą – išmokėtą draudimo išmoką.
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad tiek skundžiamame sprendime, tiek ir ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog visą pagal draudimo sutartį draudimo įmoką sumokėjo 2010-04-12, tačiau tokios pirmosios instancijos teismo bei ieškovo išvados, įvertinus byloje esančius įrodymus, nepripažintinos pagrįstomis. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-20 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-58/2007; 2008-02-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Atsakovas į bylą pateikė sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovas, apmokant eilę draudimo polisų, 2010-04-12 ieškovui pervedė 28 960 Lt. Iš atsakovo paaiškinimų seka, kad šiuo pavedimu buvo pilnai sumokėta draudimo įmoka pagal ginčo sutartį (7 000 Lt), ką iš esmės patvirtina ir sąskaitos išraše nurodyta mokėjimo paskirtis. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas neginčijo atsakovo teiginių, kad šiuo mokėjimu buvo pilnai apmokėta ginčo draudimo sutartis, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog draudimo įmoka pagal draudimo sutartį AYAS 01 7167068 nebuvo pilnai sumokėta. Priešingai, ieškovas atsiliepime į prieštaravimus bei vėlesniuose paaiškinimuose patvirtino, kad draudimo įmoka buvo gauta bei kad tokios atsakovo sumokėtos įmokos, ieškovo įsitikinimu, laikytinos sumokėtomis nesant jokio teisinio pagrindo. Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad teismas nepagrįstai laikė, jog byloje nėra įrodyta, kad atsakovas pilnai sumokėjo draudimo įmokas pagal ginčo draudimo sutartį. Nesant jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktą sąskaitos išrašą, jo paaiškinimus, laikytina, kad byloje įrodyta, jog atsakovas 2010-04-12 bankiniu pavedimu ieškovui sumokėjo visą draudimo pagal ginčo draudimo sutartį įmoką, t.y. 7 000 Lt. Priešingi ieškovo atsiliepime pateikti išvedžiojimai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Iš skundžiamo teismo sprendimo seka, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikė, jog TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė yra savarankiškas, niekuo neribojamas įstatymo pagrindas reikalauti iš draudėjo išmokėtos draudimo išmokos. Analogiškai aiškina ir ieškovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šia pozicija, tokiu įstatymo nuostatų aiškinimu. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Pažymėtina, kad ši teisės norma nėra imperatyvi (absoliuti), nes jos pagrindu dėl nurodytų aplinkybių (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Laikytina, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ nuostatas seka, kad draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas reglamentuojamas įstatymo 22 str., kur 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet draudikas besąlygiškai turi teisę susigrąžinti visą sumokėtą draudimo išmoką, o 2 dalyje numatyta draudiko teisė susigrąžinti visą išmokėtą sumą ar jos dalį, jei transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės bei jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas (taip pat ir pareigą laiku mokėti draudimo įmoką). Pastaruoju atveju reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką, tačiau šių aplinkybių ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodinėjo. Dėl aukščiau išdėstyto konstatuotina, kad ieškovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija, jog TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė susigrąžinti išmokėtas draudimo išmokas yra besąlyginė, neribojama jokiomis išimtimis ar galimybėmis netaikyti regreso teisės tais atvejais, kai draudikas sumoka draudimo įmoką po draudiminio įvykio (ar pasibaigus draudimo sutarčiai), yra nepagrįsta, neatitinkanti specialaus (TPVCAPD) įstatymo nuostatų.
Ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 1 944,83 Lt išmokėtos draudimo išmokos kaip žalą, rėmėsi vien ta aplinkybe, jog atsakovas draudiminio įvykio metu nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos (t.y. rėmėsi vien TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.). Byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo įmoką per du kartus, t.y. 2009-03-07 ir 2009-09-07, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Draudimo apsauga pagal sutartį galiojo nuo 2009-03-07. Eismo įvykis, dėl kurio ieškovas išmokėjo prašomą priteisti draudiminę išmoką, įvyko 2009-11-25, o atsakovas draudimo įmoką sumokėjo 2010-04-12, jau po eismo įvykio bei pasibaigus draudimo sutarčiai. Pavėluotai sumokėtą įmoką ieškovas priėmė, dėl to nereiškė jokių pretenzijų iki tol, kol jam teko išmokėti draudimo išmoką. Kaip minėta, draudėjui sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi besąlygiškos teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Ieškovas dėl laiku nesumokėtos draudiminės įmokos, nesiėmė jokių veiksmų, numatytų TPVCAPDĮ 6 str. 9 d. bei LR draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 p. Ieškovas, kaip verslininkas, užsiimantis draudimine veikla, savo veiklos profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo standartai, žinodamas, kad atsakovas laiku (pagal sutartį) nėra sumokėjęs draudimo įmokos ir kad įsigaliojus draudimo apsaugai bei įvykus draudiminiam įvykiui jam kils pareiga išmokėti draudimo išmoką, tačiau ilgą laiką (per visą sutarties galiojimo laikotarpį) nereikšdamas atsakovui dėl nesumokėtos įmokos jokių pretenzijų, neragindamas atsiskaityti, neįspėdamas atsakovą apie įstatyme numatytų draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmių, nenutraukdamas draudimo sutarties, nelaikė atsakovo neveikimo (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) esminiu sutarties pažeidimu bei iš esmės prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių. Tai, kad ieškovas nesinaudojo įstatymo bei sutartimi suteiktomis teisėmis, nesiėmė kitų priemonių prieš pareigos nevykdantį draudėją, reiškia, kad jis netenka teisės tuo pagrindu, jog draudėjas nesumokėjo įmokos, reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka, o jam lieka teisė išsireikalauti draudiminę įmoką pagal buvusius ir neįvykdytus draudėjo įsipareigojimus draudikui už laikotarpį, kai jis faktiškai teikė draudiminę apsaugą draudėjo turtui. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas 2012-06-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1559-275/2012, kur kartu teismas pripažino, jog pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas draudikas galėtų tuo atveju, jei būtų reikalavęs iš draudėjo įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, perspėjęs draudėją, kad jis pažeidžia sutartyje nustatytą mokėjimo terminą. Be to, ta aplinkybė, jog atsakovas draudimo įmoką sumokėjo jau pasibaigus draudimo sutarčiai, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas. Tuo labiau, kad kaip seka iš šalių paaiškinimų, kitų įrodymų, tarp ginčo šalių buvo sudaryta daug draudimo sutarčių, kurias apmokėti atsakovas vėluodavo, tačiau ieškovas toleravo įmokų vėlavimą, nereiškė dėl to atsakovui (iki tol, kol neteko mokėti draudimo išmokas) jokių pretenzijų. Be to, ieškovas įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 1 944,83 Lt draudimo išmoką, o atsakovas ieškovui pagal sutartį sumokėjo už sutartimi taikytą draudiminę apsaugą 7 000 Lt dydžio draudimo įmoką, kurią ieškovas priėmė, todėl patenkinus ieškinį reikštų, kad atsakovas už draudimo sutartimi taikomą draudiminę apsaugą turi sumokėti du kartu, kas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, TPVCAPDĮ nuostatų. Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovo reikalaujamos jo išmokėtos draudimo išmokos – 1 944,83 Lt bei kitų reikalaujamų sumų, o pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį vien ieškovo nurodomu pagrindu, netinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ nuostatas, netinkamai įvertino bylos įrodymus bei padarė nepagrįstas išvadas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo atmestinas.
Remiantis LR CPK 93 str. 5 d. nuostatomis, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Visiškai atmetus ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį ir patenkinus atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundą, ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atmestinas. Atsakovas UAB „Cargo and go“ pateikė į bylą įrodymus, kad sumokėjo 61 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei turėjo 726 Lt atstovavimo išlaidų. Patenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atmetus ieškovo pareikštą ieškinį, atsakovo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas tenkintinas visiškai, t.y. priteisiant iš ieškovo atsakovui 787 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat ieškovas turi atlyginti valstybei išlaidas, kurias turėjo pirmosios instancijos teismas, išsiųsdamas šalims procesinius dokumentus, t.y. 12 Lt.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., teismas
n u s p r e n d ž i a:
atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovo UAB „Cargo and Go“ naudai 787 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ valstybės naudai 12 Lt pašto išlaidų.
Teisėjas Dainius Rinkevičius