Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-360/2018

                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27729-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.5.1.1.; 

1.2.4.4.1.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Kaubrytei,

nuteistajam H. B.,

nuteistojo gynėjui advokatui Vaclovui Janušauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. B. gynėjo advokato  apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo H. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 45 parų areštu, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį 60 parų arešto. Bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta 60 parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta 2017 m. gruodžio 18 d. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžiu ir nustatyta galutinė 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant H. B. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje ir devynis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Nuosprendžiu iš H. B. V. P. priteista 500 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 32,56 eurų turtinei žalai atlyginti, E. M. priteista 341,19 eurų turtinei žalai atlyginti ir 800 eurų neturtinei žalai atlyginti, o Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 57,38 eurų gydymo išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

H. B. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą, nežymų bei nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2017 birželio 4 d., apie 22.30 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos m., taksi automobilyje „Opel Zafyra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tarp jo ir važiavusių keleivių kilus ginčui dėl mokėjimo už paslaugą sumos, priekyje sėdėjusiam keleiviui A. M. (A. M.) bei gale sėdėjusiems keleiviams E. M. ir V. P. (V. P.) papurškė į veidus dujų, o V. P. išlipus iš automobilio ir bėgant nuo skausmo dėl dujų poveikio užmerktomis akimis pargriuvus, H. B. pasivijo jį ir pakartotinai į veidą papurškė dujų bei ne mažiau kaip penkis kartus spyrė jam į nugaros sritį. Šiais savo veiksmais H. B. A. M. sukėlė fizinį skausmą, E. M. padarė abiejų akių ragenos ir junginių I laipsnio cheminius nudegimus ir dėl to ji prarado 15 proc. bendrojo darbingumo, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o V. P. padarė odos nubrozdinimą dešiniame petyje, kairiajame žaste, poodines kraujosruvas abiejų žastų srityse, cheminį I laipsnio akių, veido ir kūno nudegimus, kas atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo H. B. gynėjas advokatas V. Janušauskas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo H. B. išteisinti. Nurodo, kad H. B. pats gynėsi nuo jį užpulti bandžiusių asmenų, kuriuos, būdamas taksistas, pavežė iki jų nurodyto adreso, o šiems atsisakius susimokėti už paslaugą, bandžius juos sulaikyti, jiems patiems pirmiems panaudojus fizinę jėgą prieš H. B., siekdamas apsiginti, papurškė pipirinių dujų. Nuteistojo manymu teismas neatsižvelgė į liudytojo V. T. parodymus, jog nukentėjusieji buvo visiškai adekvatūs, nesimatė, kad būtų supurkšti dujomis, konfliktas vyko ne automobilyje, o ne mažiau kaip 15 metrų nuo automobilio, kas visiškai neatitinka teismo nustatytų aplinkybių, apie kurias aiškina buvę girti ir savo veiksmų ne visiškai supratę nukentėjusieji. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad nukentėjusieji visi skirtingai nurodo dujų panaudojimo momentą, nors ir teigia, kad dujos panaudotos automobilyje, bet visų parodymai skirtingi nuo to momento kam pirmam buvo papurkšta dujų iki to momento, kai konfliktas baigėsi. Skiriasi liudytojų parodymuose ir vietos, kurias jie nurodo buvę konflikto metu, kas vėlgi nurodo į tai, kad jie ne tik, kad neprisimena įvykio aplinkybių, bet ir siekia patį įvykį pateikti taip, kad tai būtų naudinga jiems, nesiekdami nurodyti teisingų aplinkybių ir nesiekdami nustatyti tiesos, o priešingai, tiesą iškreipdami. Pats nuteistasis buvo blaivus ir tikrai geriau prisimena visas įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios E. M. parodymai nesutampa, jie skiriasi nuo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismo metu ji teigia, kad dujos į ją buvo purkštos ir automobilyje, ir lauke, tačiau ikiteisminiame tyrime ji nurodė, jog dujos purkštos vieną kartą ir tai buvę automobilyje. Nuteistasis neigia bet kokį dujų panaudojimą prieš nukentėjusiąją, o tai, kad ji pati glaustėsi prie vyro ir nuo jo drabužių galėjo gauti dujų ir jas įtrinti į akis yra faktas, tačiau to fakto ji nepripažįsta, nes tada nebūtų galima prisiteisti reikalaujamų sumų. Nuteistojo manymu nukentėjusieji yra nesąžiningi, kažkieno primokyti išreikalauti iš jo pinigus, kurie jiems tikrai nepriklausytų. Nėra pakankamai įrodymų, jog jos regėjimas pablogėjo būtent po dujų įsitrynimo į akis, nes nuteistasis tiesiogiai jai į akis dujų nepurškė. Kadangi neatlikta pakartotinė teismo ekspertizė, kurioje būtų vienareikšmė išvada, jog regėjimas pablogėjo tik dėl to, kad į akis pateko dujų, laikoma, kad nukentėjusiajai priteistas civilinis ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas jokiais rašytiniais įrodymais.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo V. P. parodymai, jog jam buvo spirta, teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino, nes niekas be jo paties šios aplinkybės neliudijo. Pats P. tikrai buvo nugriuvęs, bet griuvo užkliuvęs už bordiūro ir susižalojo krisdamas, tad bet kokie sužalojimai nėra padaryti nuteistojo veiksmais. Apie bet kokį jo spardymą negali būti kalbos, nes ekspertas nustatė tik nubrozdinimą, kuris atsirado griūvant. Atkreiptinas dėmesys, jog proceso išsamumo principas sietinas su visapusiškumo ir objektyvumo kriterijais, o teismų praktikoje - su pakankamumo ir kokybiškumo reikalavimais. Šiuo atveju, kategoriškai teigti, kad nuteistasis H. B. tikrai suprato, suvokė jog vykdo nusikalstamą veiką ir turėdamas tyčią, siekė sužaloti nukentėjusiuosius – nėra nustatyta ir įrodyta. Svarbi yra ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. P. teismo metu parodė, jog jis gera valia norėjo sumokėti taksi vairuotojui už paslaugą ir tam buvo išsitraukęs 50 eurų dydžio kupiūrą, kurią bandė perduoti vairuotojui, tačiau nukentėjusysis A. M. neleido ir liepė lipti lauk iš automobilio. Tada visi ir išlipo, todėl tikrai nuteistasis neturėjo galimybių tuo metu purkšti dujų automobilyje. To net ir norėdamas nebūtų galėjęs padaryti. Be to, su pripurkštu dujų automobiliu nebūtų galėjęs važiuoti ne mažiau kaip 3-4 valandas ir tai tik po intensyvaus išvėdinimo. Nuteistasis po šio įvykio dar kelias valandas dirbo, vežiojo keleivius, todėl tikrai yra aišku, kad dujos automobilyje nebuvo ir negalėjo būti panaudotos. Į įvykio vietą nebuvo kviesta policija, nors teigiama, kad buvo sužaloti, bet skambino tik dėl akių supurškimo dujomis, nekvietė ir neprašė policijos pagalbos.

Apeliaciniame skunde manoma, kad turėjo būti taikomas savigynos institutas, nes iš bylos medžiagos ir įrodymų, surinktų teisme yra aišku, kad nuteistasis pats konflikto neišprovokavo, pipirines dujas panaudojo, tik tada, kai buvo prie mašinos apstumdytas, kas iš esmės keičia kaltinimą, jį daro nepagrįstu ir neteisėtu. Pažymėtina, kad nuteistasis buvo ne tik apstumdytas, bet A. M. jam sudavė kumščiu smūgį į krūtinę. Šios aplinkybės buvo žinomos nuo pirmosios apklausos, tačiau ikiteisminis tyrimas nukreiptas kita linkme, o būtent taip, kad kaltė tektų nuteistajam H. B..

        Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo H. B. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, įrodymų vertinimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. B. nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo A. M., nežymaus V. P. sveikatos sutrikdymo bei nesunkaus E. M. sveikatos sutrikdymo. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pats atlikęs įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo H. B. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas laikėsi paminėtų reikalavimų, ištirtus įrodymus išdėstė, išanalizavo, sugretino tarpusavyje, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą. Skundžiamame nuosprendyje argumentuotai aptarta, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, prieštaravimų nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apylinkės teismo išvados dėl H. B. kaltumo yra neišsamios ar neobjektyvios. Skundžiamu nuosprendžiu H. B. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo visuma ištirtų įrodymų.

Nuteistojo H. B. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad H. B., papurkšdamas dujų, tik gynėsi nuo fizinę jėgą panaudojusių mokėti už taksi paslaugas nenorėjusių klientų, o prieš E. M. dujų išvis nenaudojo, manoma, kad turėjo būti taikomas savigynos institutas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal BK 28 straipsnio nuostatas teisė į būtinąją gintį atsiranda, jeigu asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis (ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan.

 H. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė, jog dujų nukentėjusiesiems papurškė gindamasis, tačiau tokią jo versiją paneigia bylos duomenys. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, kurių neginčija ir apeliantas, nesutarimai tarp taksi automobilį vairavusio H. B. ir vežtų keleivių A. M., V. P. bei E. M. kilo dėl paslaugos kainos, keleiviai nesutiko su už vežimą prašoma mokėti pinigų suma, manė, jog ši turinti būti mažesnė. Pats H. B. pirmosios instancijos teisme teigė, jog keleiviai iš automobilio išlipo ir ėjo link laiptinės, jis norėjo, kad su juo būtų atsiskaityta, užstojo kelią A. M., pastarasis jį pastūmė, trenkė į krūtinę, tada ir papurškė A. M. dujų, tuo metu keikdamasis link jo, H. B., ėjo ir V. P., todėl ir šiam nelaukdamas papurškė dujų. Pirmą kartą duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu H. B. užsiminė, jog jam kilo apmaudas, kad asmenys nuėjo nesumokėję, todėl jis išlipdamas iš automobilio, pasiėmė dujų balionėlį, pasivijo priekyje sėdėjusį vyrą, užstojo šiam kelią ir pareikalavo susimokėti po ko vyras pastūmė, trenkė į krūtinę, todėl jis gindamasis papurškė dujų, taip pat papurškė dujų ir kitam vyriškiui, kuris bandė apginti draugą, bandė griebti už mašinos durelių (b. l. 197-198, t. 1).  Net ir tikint apelianto pateikiama įvykių seka, lieka neaišku, nuo kokios jam kilusios akivaizdžiai pavojingos grėsmės H. B. turėjo gintis purkšdamas dujų nukentėjusiesiems į veidus. Kaip nurodo pats nuteistasis, jo tikslas buvo gauti užmokestį už suteiktas vežimo paslaugas, tačiau jis nepateikė jokio logiško paaiškinimo, kodėl vietoj to, kad kviestų policiją dėl nesumokėjus neva pasišalinti norinčių klientų, pats juos vijosi, užstojo kelią, purškė dujų, kai pasak paties apelianto nei V. P., nei E. M. išvis netgi neatliko jokių smurtinių veiksmų H. B.. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių paties H. B. sveikatos sužalojimų ar jo turto sugadinimų, tuo tarpu nukentėjusiesiems yra konstatuoti skirtingo masto sveikatos sutrikdymai. Todėl nėra jokio svaraus pagrindo spręsti, jog šiuo atveju susiklostė būtinosios ginties situacija, paties apelianto nurodomi nukentėjusiųjų veiksmai negali būti vertinami kaip tokio pavojingumo laipsnio ar tiek žalingi, kad nuo jų būtų buvusi galima būtinoji gintis, netgi priešingai, net ir pagal pateikiamą H. B. gynybinę versiją galima spręsti, jog jis pats kilusiame konflikte buvo aktyvus ir būtent jo veiksmai (dujų purškimas žmonėms į veido sritis) buvo kur kas pavojingesni nei apelianto deklaruojama nukentėjusiųjų kelta grėsmė (bandymas pasišalinti nesusimokėjus už paslaugas). Taigi taikyti būtinosios ginties instituto nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

H. B. deklaruojamą gynybinę versiją apie nukentėjusiųjų prieš jį naudotą fizinę jėgą paneigia ištirtų įrodymų visuma. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde visų trijų nukentėjusiųjų A. M., E. M., V. P. parodymai apie konflikto pradžią bei įvykių seką sutampa, vieni kitus atitinka bei papildo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad H. B. E. M. dujų išvis nepurškė, ji pati akis susižalojusi prisiglausdama prie vyro ir įsitrindama dujų, tačiau visi 3 nukentėjusieji tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme vienodai teigė, kad jiems nesutikus su prašoma mokėti vežimo kaina bei ketinant skambinti policijai, H. B. dar automobilyje papurškė dujų pirmiausia priekyje sėdėjusiam A. M., paskui gale sėdėjusiems V. P. ir E. M., visi iššoko iš automobilio, lauke H. B. nukentėjusiesiems dar papurškė dujų, pasivijęs pargriuvusį V. P., pastarąjį apspardė į nugarą. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo prašymą, kolegija atliko įrodymų tyrimą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytoją apklausė tyrėją J. Š., kuri atliko apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja apygardos teisme nurodė, kad apklausiant nukentėjusiuosius ikiteisminiame tyrime, jais netikėti nebuvo pagrindo, jų parodymai nesiskyrė, nurodomos aplinkybės sutapo, o H. B. į apklausas vengdavo atvykti, taikyti atvesdinimai, tai sunkino ikiteisminį tyrimą. Taigi apygardos teisme apklaustos liudytojos parodymai iš esmės tik patvirtino iš bylos duomenų visumos daromą išvadą apie tai, jog nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir vieni kitus papildantys, todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo. Be to, nukentėjusių parodymus visiškai atitinka kiti įrodymai. Specialistų išvadose E. M. konstatuotas akių cheminis nudegimas, V. P. ne tik akių, veido ir kūno cheminis nudegimas bet ir ne mažiau kaip trimis trauminiais smūginiais bei dinaminiais poveikiais padaryti nubrozdinimai dešiniajame petyje, kairiajame žaste, poodinės kraujosruvos abiejų žastų srityse. Ant pareigūnų apžiūrėtų V. P. marškinėlių viršutinės dalies matomos akivaizdžios dėmės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad E. M. dujų į akis pateko prisiglaudus prie vyro ir šių įsitrynus, tačiau tokia gynybinė versija nelogiška ir neatitinkanti byloje nustatytų aplinkybių. Specialistas išvadoje aprašydamas E. M. sužalojimo mechanizmą, nurodė, kad cheminį akių nudegimą ji patyrė paveikus jos akis kažkokia chemine medžiaga, galbūt ir papurškus dujomis. Pagal tokį specialisto įvertinimą, galima pagrįstai spręsti, jog sužalojimą nukentėjusiajai turėjo sukelti ne tiesiog kontaktas su jau apipurkštu asmeniu, o pakankamai intensyvus cheminių medžiagų poveikis į akis, kas visiškai atitinka nukentėjusiųjų parodymus apie dujų papurškimą jiems į veido sritis. Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog V. P. sužalojimai atsirado dėl griuvimo ir ekspertas nustatė tik nubrozdinimus, tačiau šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Specialisto išvadoje aptariant V. P. sužalojimų petyje bei žastuose mechanizmą, teigiama, jog jie padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais smūginiais bei dinaminiais poveikiais. Taigi eksperto nustatytas poveikių kiekis bei pobūdis rodo, jog V. P. susižalojo ne tik nugriuvęs ir toks mechanizmas atitinka ir kitus bylos duomenis, kadangi tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme visi nukentėjusieji nurodė, kad H. B. ne tik purškė jiems dujų, tačiau ir panaudojo smurtą prieš V. P., pastarajam nugriuvus, spyrė.  Taigi, atsižvelgdama į ištirtų įrodymų visumą, kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusieji buvo sužaloti jų nurodytomis aplinkybėmis ir būtent H. B.. 

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nebuvo atsižvelgta į liudytojo V. T. parodymus. Su šiais argumentais negalima sutikti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šio liudytojo parodymai bei jų patikimumas yra aptarti ir motyvuotai nuspręsta jais nesivadovauti. Kolegija neturi jokio pagrindo šiems pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams nepritarti. Liudytojas atsirado tik prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui, pats apeliantas jį pasikvietė, jie patvirtino, kad yra pažįstami, be to, ir patys V. T. parodymai nėra išsamūs, nes jis teigė negalintis tiksliai apibūdinti nei automobilio, nei atpažinti nukentėjusiųjų, nematė ir to, kas vyko automobilyje bei ar vairuotojas tikrai buvo H. B., taigi, įvertinus aptartų aplinkybių visumą, skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai nuspręsta nesiremti V. T. parodymais, sprendžiant apelianto kaltės klausimą dėl inkriminuoto nusikaltimo. Vien ta aplinkybė, jog liudytojo V. T. parodymų reikšmė įvertinta ne taip, kaip norėjo apeliantas, nereiškia, jog į juos neatsižvelgta.

H. B. gynėjo advokato skunde pažymima ir tai, kad nėra įrodymų, jog E. M. regėjimas pablogėjo būtent po dujų patekimo į akis. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia bylos duomenys. Apygardos teisme apklausta liudytoja J. Š. nurodė, kad E. M. ikiteisminio tyrimo metu pateikė ne vieną pažymą iš gydytojo dėl savo sveikatos būklės, buvo skirta papildoma užduotis specialistui ir buvo nustatyta, kad E. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokias liudytojos nurodytas aplinkybes visiškai atitinka bylos duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu specialistui buvo paskirta papildoma užduotis, kuria buvo prašoma atsakyti, ar E. M. regėjimo pablogėjimui turėjo įtakos būtent 2017 m. birželio 4 d. vakare patirtas akių cheminis nudegimas (b. l. 58-59, t. 1). Tyrimą atlikęs specialistas, vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. Pečkus, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, ilgametį ekspertinio darbo stažą, įvertinęs pateiktus duomenis, ištyręs medicininius dokumentus apie E. M. sveikatos istoriją, patvirtino, jog jos regėjimo pablogėjimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su minėtu laiku patirtu akių cheminiu nudegimu. Abejoti eksperto išvada dėl nukentėjusiosios akių sveikatos būklės pasikeitimo priežasčių kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Apeliaciniame skunde siekiant sumenkinti nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, užsimenama, kad H. B. automobilyje dujų papurkšti negalėjo, nes pats nebūtų galėjęs toliau važiuoti, be to, į įvykio vietą policijos nekvietė ir patys keleiviai, nors buvo nukentėję. Šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia remiantis įrodymų visuma byloje nustatytų aplinkybių. Bylos duomenys patvirtina, kad po to, kai nukentėjusieji išlipo iš automobilio, iš jo išlipo ir H. B., taigi po dujų papurškimo automobilyje jis transporto priemonėje nepasiliko, o iš įvykio vietos išvažiavo po kurio laiko, taigi nepaneigta, jog praėjus kuriam laikui po dujų papurškimo jų poveikis automobilio salone galėjo būti stipriai susilpnėjęs. Aplinkybė, jog nukentėjusieji iškart po konflikto nekvietė policijos pareigūnų pati savaime nieko neįrodo. Nukentėjusieji paaiškino, jog į medikus bei pareigūnus kreiptasi tik pasijutus blogiau, nepraėjus akių skausmui, be to, kaip matyti iš bylos duomenų, į pareigūnus dėl H. B. buvo kreiptasi operatyviai, kitą dieną po įvykio ir ši aplinkybė nemažina nukentėjusiųjų parodymų, kuriuos atitinka ir kiti įrodymai, patikimumo.

Taigi, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog H. B. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Todėl, dėl aptartų aplinkybių visumos, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo H. B. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                             Regina Bertašienė

                                        Dalius Jocys

                                        Savinijus Katauskas