Civilinė byla  Nr. 2A-1253-798/2014 (S)

Teisminio proceso Nr.  2-68-3-04743-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.7; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Karpis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“ dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama: įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei buto, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) bei ir laiptinės raktus; priteisti ieškovei iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2010-08-04 ji ir sutuoktinis E. L. sudarė mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, pagal kurią jie mainais už butą bei 2/19 dalis negyvenamosios patalpos–parkingo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), perdavė atsakovui 1904/2000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,2000 ha bendro ploto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Mainų sutarties pagrindu buvo pakeistas įrašas ir buto savininkais nurodyti ieškovė ir jos sutuoktinis. Nei sutarties pasirašymo metu, nei vėliau ieškovei ar jos sutuoktiniui nebuvo perduoti buto ir laiptinės raktai. Ieškovė ir sutuoktinis (šiam dar esant gyvam) bandė geranoriškai tartis su atsakovu dėl raktų perdavimo, tačiau tai nebuvo padaryta. 2012-11-14 antstolė N. Š. užfiksavo faktines aplinkybes, kurios įrodo nepagrįstą ieškovės nuosavybės varžymą. Ieškovės sutuoktinis S. E. L. 2012-12-17 mirė. Jo palikimą priėmė ieškovė bei mirusiojo sūnus G. L., kuris savo paveldėjimo teises padovanojo ieškovei. Mainų sutarties esmė – apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Nuo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo žemės sklypo dalis perėjo atsakovui, o butas perėjo ieškovės ir jos sutuoktinio bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Nors sutartyje nebuvo aiškiai apibrėžta pareiga perduoti raktus, tačiau mainų sutartį ieškovė ir S. E. L. sudarė tikėdamiesi, jog turės galimybę nevaržomai įgyvendinti savo kaip savininkų nuosavybės teisę. Gautą nekilnojamąjį turtą galės savo nuožiūra valdyti, juo naudotis, disponuoti, o tam būtina patekti į patalpas. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad raktų neperdavė; jis elgiasi neteisėtai ir nesąžiningai.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad hipotekos kreditorius (atsakovas) turi galiojančią reikalavimo teisę į skolininką ir ieškovę, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs, o reikalavimas sumokėti skolą nėra įvykdytas, todėl atsakovas (kreditorius), pagal sutartį būdamas teisėtas buto ir aikštelės valdytojas gali sulaikyti turimą ieškovės butą su aikštele tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo perduoti jai buto ir laiptinės raktus yra nepagrįstas. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovės reikalavimas pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus yra nekonkretus, neįvykdomas ir neteisėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino; įpareigojo atsakovą UAB „Karpis“ per penkias kalendorines dienas (skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) perduoti ieškovei O. L. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir laiptinės raktus; priteisė ieškovei iš atsakovo 144,00 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo 23,00 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir jos sutuoktinis Stanislovas E. L. su atsakovu sudarė mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (toliau – Sutartį), kuria ieškovė ir S. E. L. mainais už 94,28 kv. m bendro ploto 75 proc. baigtumo butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) bei 2/19 dalis negyvenamosios patalpos – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios adresu (duomenys neskelbtini), perdavė atsakovui 1904/2000 dalis, 0,2000 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas mainais už šio žemės sklypo dalį ieškovės ir S.E. L. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn perdavė minėtą butą ir dalį negyvenamos patalpos (Sutarties 1.1 ir 1.2 p.). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad minėtos mainų sutarties pagrindu nuo 2010-08-31 į butą įregistruotos ieškovės ir S.E. L. nuosavybės teisės, nurodant, kad butas jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise (NTR išrašo 4.1 ir 7.3 p., b.l. 23-25). Teismas taip pat nustatė, kad šalys sutarties 7.1 p. atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip 2010-12-01, jei šalys raštu nesusitars kitaip, pilnai įrengti ieškovei ir jos sutuoktiniui perduotą butą ir „parkingo“ dalį pagal statinio projektinę dokumentaciją. Ieškovė ir S.E. L. įsipareigojo ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos įkeisti atsakovui mainais už žemės sklypą iš jo gautus butą ir 2/19 dalį aikštelės, taip siekiant užtikrinti ieškovės ir S.E. L. įsipareigojimų atsakovui pagal teismo sprendimą, nutartį ir sutarties šalių sudarytą taikos sutartį vykdymą (Sutarties 7.2 p.). Kadangi ieškovė ir jos sutuoktinis įsipareigojimų neįvykdė, atsakovo naudai buvo įkeisti ieškovei ir S.E. L. priklausantys nekilnojamieji daiktai – butas, esantis (duomenys neskelbtini) ir 2/19 dalys aikštelės (dvi automobilių stovėjimo vietos, pažymėtos Nr. 4 ir 5). Po ieškovės sutuoktinio mirties (2012-12-17) mirties, minėtas butas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise (b.l. 126-128).

Teismas sprendė, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, todėl ji turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Teismo vertinimu, ji šias aplinkybes įrodė bei pažymėjo, kad mainų sutartimi ar kitu susitarimu šalys nesusitarė, jog atsakovui perduodama ginčo turto valdymo teisė ir jis gali naudotis turtu.

Teismas taip pat nurodė, kad nekilnojamo turto savininkai nebuvo informuoti apie tai, kad atsakovas, kaip kreditorius, ketina pasinaudoti daikto sulaikymo teise, ir tai, kad yra pradėtas priverstinis ieškojimas iš įkeisto turto, teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo atmesti ieškovės ieškinį, nes antstolė nuo 2013-07-11 yra apribojusi tik ieškovės teisę disponuoti nekilnojamuoju daiktu. Kadangi kiti du savininko teisių įgyvendinimo būdai - teisė valdyti nuosavybės teisių objektą, teisė jį naudoti - nėra apriboti, tai ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovus perduoti jai buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei laiptinės raktus tenkino.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Karpis“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; prijungti prie bylos naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nes butas niekada nebuvo perduotas skolininkų valdymui.

2. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto sulaikymą teisės normas. Nagrinėjamoje byloje skolininkams atsisakius įvykdyti savo prievoles kreditoriui UAB „Karpis“ pradėjo skolos išieškojimo procesą iš sutartine hipoteka įkeisto buto ir aikštelės. Kreditorius UAB „Karpis“, būdamas teisėtas buto su aikštele valdytojas, turėjo teisę sulaikyti pagal mainų sutartį turimą minėtą turtą, kol bus patenkintas jo reikalavimas.

3. Teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimis, nes jos priimtos neanalogiškose bylose.

4. Apeliacinio proceso metu ginčo butas perėjo atsakovo nuosavybėn.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

                      CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

                      Apeliaciniame skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančias daikto sulaikymą teisės, taikymo klausimai. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiuo aspektu.

Sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229 - 4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas.

Pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatavo, kad atsakovas, nors turi reikalavimo teisę į skolininką, kuri yra vykdytina, tačiau nusprendė, kad kreditoriui nėra perduota valdymo teisė. Taigi kilo įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai.

Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. skolininkas S. E. L., ieškovė O. L. ir atsakovas sudarė Mainų ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, pagal kurią, be kita ko, S. E. L. ir O. L. išmainė savo skolą UAB „Karpis“ hipotekos lakštu įkeistą žemės sklypą į butą su aikštele iš dalies sumažinant skolininkų skolą kreditoriui (Mainų sutarties 1.1, 1.2, 1.8, 1.10 punktai). Mainų sutartie 7.2 punkte S. E. L. ir ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip 14 dienų nuo Mainų sutarties pasirašymo dienos įkeisti apeliantui UAB „Karpis“ mainais iš kreditoriaus gautą butą, esantį Nemenčinės pl. 46-13, su aikštele, siekiant užtikrinti tinkamą skolinių įsipareigojimų vykdymą UAB „Karpis“. Taigi atsakovo naudai sutartine hipoteka buvo įkeisti ieškovei ir jos sutuoktiniui S. E. L. priklausantys nekilnojamieji daiktai – butas, esantis (duomenys neskelbtini) ir 2/19 dalys aikštelės (dvi automobilių stovėjimo vietos, pažymėtos Nr. 4 ir 5) (b.l. 54-61, 106-109). Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad butas ir aikštelė buvo perduoti ieškovei ir jos sutuoktiniui. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad butą teisėtai valdė atsakovas UAB „Karpis“, o S. E. L. ir ieškovė nevaldė minėto nekilnojamojo turto (CPK 185 straipsnis). Dėl to laikytina nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neperdavė atsakovui valdymo teisės. Taigi nagrinėjamu atveju mainų sutartimi turtas nuosavybės teise perėjo S. E. L. ir ieškovei, tačiau jis nebuvo perduotas jų valdymui, be to, šis turtas sutartine hipoteka buvo įkeistas siekiant užtikrinti piniginės prievolės įvykdymą bei pradėtas jo išvaržymo procesas.

Pagal CK 4.229 straipsnio 1 dalį kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas kaip kreditorius turėjo galiojančią reikalavimo teisę į skolininkus S. E. L. ir O. L., kurios vykdymo terminas buvo suėjęs, o reikalavimas sumokėti skolą nebuvo įvykdytas (CK 4.229 straipsnio 2 dalis). Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, būdamas teisėtas buto su aikštele valdytojas turėjo teisę sulaikyti S. E. L. ir ieškovės turimą butą ir aikštelę, kol bus patenkintas jo reikalavimas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis).

Konstatavus, kad apeliantas turėjo teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise, analizuotina, ar kreditorius informavo skolininkus apie daikto sulaikymą. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovė, kuriai buvo žinomos visos mainų sutarties sudarymo sąlygos, nežinojo ir negalėjo numanyti, kad jai gresia daikto sulaikymas, kuriuo gali pasinaudoti atsakovas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju buto ir aikštelės valdymas ieškovei nebuvo perduotas, ji neturėjo buto ir laiptinės raktų, todėl darytina išvada, kad daiktų savininkui buvo suprantama, jog apeliantas pasinaudojo daiktų sulaikymo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008).

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas (apeliantas) dėl nevisiško atsiskaitymo su juo neturėjo teisinio pagrindo naudotis daikto sulaikymo teise. Tokia išvada neatitinka aptartų įstatymo nuostatų ir konstatuotų faktinių aplinkybių (CK 4.229 straipsnio 1 dalis, 4.235 straipsnio 2 dalis). Kadangi apeliantas teisėtai pasinaudojo daikto (buto ir aikštelės) sulaikymo teise, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas, naikintinas, o ieškovės reikalavimas perduoti buto ir laiptinės raktus laikytinas nepagrįstu (CPK 330 straipsnis).

Dėl papildomų įrodymų prijungimo

Nagrinėjamoje byloje apeliantas pateikė prašymą priimti į bylą naujus įrodymus.

CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad išieškojimo procesas iš ieškovės ginčo turto baigtas ir butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra perėjęs apelianto nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad atsakovo prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos tenkintinas, o apelianto pateikti dokumentai, t. y. Turto perdavimo išieškotojui aktas, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, sąskaitos išrašas ir mokėjimo nurodymas, priimtini į bylą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, ieškinys atmestas, tai atitinkamai išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Iš apelianto advokato pateiktos sąskaitų Nr. 2013/08-2 ir Nr. 2013/09-4 už teisines paslaugas matyti, kad už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme parengimą atsakovui pateikta 950 Lt sąskaita, o apeliantas mokėjimo nurodymu advokatui pervedė 2050 Lt sumą, nurodydamas, kad moka už šias sąskaitas: Nr. 2013/08-2 ir Nr. 2013/09-2 (b.l 136-139). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 950 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįstos, atitinkančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovui. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Valstybė pirmosios instancijos teisme patyrė 23 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atmetus ieškinį jos priteistinos iš ieškovės.

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės. Iš apelianto advokato pateiktos sąskaitos Nr. 2013/11-3 už teisines paslaugas matyti, kad už apeliacinio skundo parengimą atsakovui pateikta 2400 Lt sąskaita, o apeliantas mokėjimo nurodymu advokatui pervedė 10 200 Lt sumą, nurodydamas, kad moka už dvi sąskaitas Nr. 2013/11-2 ir Nr. 2013/11-3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 144 Lt žyminio mokesčio ir 2400 Lt apeliacinio skundo parengimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovės atsakovui. Valstybė apeliacinės instancijos teisme patyrė 14,20 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Tenkinus apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 3494,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai - 37,20 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Iš ieškovės O. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“ (į. k. 140248684) 3494,00 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 37,20 Lt  (trisdešimt septynis litus 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (įmokos kodas 5660).

Teisėjai                                                                                                                        Natalja Cikoto

     Antanas Rudzinskas

       Rūta Veniulytė – Jankūnienė