Baudžiamoji byla Nr. 1A-315-396/2016

                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00921-2014-2

                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.;

                                                                       1.2.4.5.;1.2.14.1.2.3.;1.2.14.3.1.;1.2.26.2.  (S)                                                                       

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Lino Žukausko, 

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,

gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Sergejui Pelš,

nuteistajam V. Š.,

          viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š., J. J. (J. J.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

            V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžiu ir V. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, V. Š. pripažintas pavojingu recidyvistu.

V. Š. dėl kaltinimų pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl V. P. plėšimo), išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir J. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu ir J. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. J. dėl kaltinimų pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl V. P. plėšimo), išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistųjų J. J. ir V. Š. solidariai priteista nukentėjusiajam A. R. 68,05 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo V. Š. priteista nukentėjusiajam V. K. 28,96 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo V. Š. priteista nukentėjusiajam A. V. 1 026,41 Eur turtinei ir 3 533,36 Eur neturtinei žalai atlyginti.

           Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

V. Š. ir J. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 19 d. apie 00 val. 30 min., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, daugiabučio namo arkoje, esančioje (duomenys neskelbtini), V. Š. tyčia ranka sudavus smūgį į veidą A. R., taip sukeliant fizinį skausmą, ir nukentėjusiajam nukritus ant grindinio bei praradus sąmonę, V. Š. ir J. J. apieškojo nukentėjusiojo kišenes ir pagrobė piniginę, kurioje buvo: asmens dokumentas – A. R. asmens tapatybės kortelė Nr. XXXX; elektroninė mokėjimo priemonė – banko „S“ mokėjimo kortelė Nr. XXXX; nuolaidų kortelės „N“, „R“, „C“, „B“, „A“, neturinčios piniginės vertės; 200 Lt (perskaičiavus atitinka 57,95 Eur) bei mobiliojo ryšio telefoną „N“ su SIM kortele, kurio vertė 200 Lt (perskaičiavus atitinka 57,95 Eur) ir tokiu būdu nukentėjusiajam A. R. padarė 400 Lt (perskaičiavus atitinka 115,85 Eur) turtinę žalą.

Taip pat, V. Š. ir J. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. apie 8 val. 00 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, užėjo į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir savo įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomeninę rimtį bei tvarką, matant pašaliniams asmenims, tyčia sudavė ne mažiau devynis smūgius medine lazda bei metaliniu strypu D. A. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas pilvo dešinėje pusėje, krūtinės ląstos dešinėje, juosmens kairėje, kairiame sėdmenyje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus nugaroje, kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairėje blauzdoje, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. apie 12 val. 00 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namo kieme, esančio (duomenys neskelbtini), įkišo savo ranką į A. F. striukės kišenę bei pagrobė ten buvusius 100 Lt (perskaičiavus atitinka 28,96 Eur).

Taip pat, V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. apie 12 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė medine lazda ne mažiau kaip keturiasdešimt du smūgius V. V. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas daugybines pailgas kraujosruvas visame kūne ir odos nubrozdinimus dešiniame petyje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir kairėje plaštakoje, muštines žaizdas apatinėje lūpoje ir dešinėje blauzdoje, po to tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam į kairę koją, taip padarydamas durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą su pakinklinės arterijos ir venos bei didžiosios poodinės kojos venos sužalojimus, kas komplikavosi ūminiu išoriniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusysis mirė.

J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. apie 12 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė V. P. ne mažiau keturis smūgius medine lazda ir metaliniu strypu į įvairias kūno vietas, taip padarydamas odos nubrozdinimus veido ir galvos plaukuotosios dalies srityse, poodines kraujosruvas su minkštųjų audinių patinimu kairės alkūnės srityje, krūtinės ląstos dešinės pusės XI šonkaulio lūžį, ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Skunde prašo atsižvelgti į tai, kad sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė netyčia, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sunkų nusikaltimą padarė pirmą kartą, todėl nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu.

Apeliantas skunde prašo skirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, tačiau paskirti ją atlikti griežtesnėmis sąlygomis, t. y. dalį bausmės atlikti kalėjime.

Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Skunde nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas labai jauno amžiaus, todėl nesuprato bei negalvojo apie pasekmes. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad savo kaltę pripažino ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, sugadins jo asmeninį gyvenimą, nes visus jaunystės metus turės praleisti pataisos namuose. Pažymi, kad nori keistis ir gyventi sąžiningai, t. y. nebedarant nusikalstamų veikų.

  Apeliacinio proceso metu V. Š. ir jo gynėjas, J. J. gynėjas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

   Nuteistųjų V. Š., J. J. apeliaciniai skundai atmetami (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

   Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistieji V. Š. ir J. J. neskundžia įrodymų vertinimo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, taip pat įvertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų šioje nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės, atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

  Nuteistasis V. Š. skunde nurodo, kad nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje,  padarė netyčia, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau jokių kitų argumentų dėl to nenurodo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. Š. nužudė V. V. veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. nukentėjusiajam V. V. sudavė lazda ne mažiau kaip 42 smūgius į įvairias kūno vietas, po to, pasak nuteistojo, gindamasis peiliu dūrė jam į kairę koją. Bylos medžiagoje iš tikrųjų nėra duomenų, kad V. Š. turėjo išankstinę tyčią nužudyti nukentėjusįjį V. V., o tyčia peiliu dūrė nukentėjusiajam į kairę koją ir padarė durtinę – pjautinę kairės šlaunies žaizdą su pakinklinės arterijos ir venos bei didžiosios poodinės kojos venos sužalojimus, kas komplikavosi ūminiu išoriniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusysis mirė, spontaniškai. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad po to, kai V. V. sudavė peiliu į koją, nuteistasis  V. Š. iš buto išėjo, jokios pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė, nors matė, jog iš žaizdos kraujuoja (4 t., 163 b. l.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas tyčia dūrė peiliu V. V. į koją, tačiau nors ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistojo V. Š. veikoje nėra jokių neatsargios veikos požymių, be to, apeliantas jų nenurodo ir apeliaciniame skunde.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

             Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

             Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).            Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“             Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).  

  Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nuoširdžiai gailisi. 

Iš pirmosios instancijos teismo protokolo turinio matyti, kad nuteistasis J. J. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymus atsisakė motyvuodamas tuo, kad blogai prisimena, todėl Vilniaus apygardos teismas pagrįstai vadovavosi apelianto parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 163 b. l.). Nuteistasis J. J. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį, pripažino (3 t., 10-11, 13-14, 22-26 b. l.). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu J. J. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl plėšimo iš A. R., tačiau nuteistasis savo kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo nepripažino (3 t., 22-26 b. l.).

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys Nr. 2K-43/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. J. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažino tik iš dalies, neigia padaręs plėšimą prieš nukentėjusįjį A. R. (BK 180 straipsnio 1 dalis). Iš nuteistojo V. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad V. V. nužudė gindamasis. Pirmosios instancijos teismas paneigė nuteistojo versiją dėl būtinosios ginties situacijos, o apeliantas skunde jokių argumentų dėl to nenurodo.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų V. Š. ir J. J. prisipažinimai ir gailestis yra sąlygoti tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų ir paskirtų griežtų bausmių, tokiu būdu siekiant sušvelninti atsakomybės laipsnį. Nors pirmosios instancijos teisme V. Š. ir J. J. atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau tai laikytina tik formaliu nuteistųjų poelgiu, kuris nėra nuoširdus (4 t., 166 b. l.). Todėl, esant šioms aplinkybėms, nuteistųjų V. Š. ir J. J. prisipažinimą ir gailestį dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

             Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes V. Š. ir J. J. už atskiras nusikalstamas veikas bei nustatydamas subendrintas bausmes, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmių skyrimo principų nepažeidė. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes (abu teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą), šeiminę padėtį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, bei į tai, kad yra po dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Tai, kad V. Š. ir J. J. niekur nedirbo, girtavo, anksčiau teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, įrodo, kad abu nuteistieji linkę nusikalsti, jokių išvadų nepadarė. Bylos duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji, kaip asmenybės, yra pavojingi visuomenei, todėl jiems teisingai paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės. V. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai paskirta laisvės atėmimo bausmė nežymiai didesnė, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Būtent tokių bausmių V. Š. ir J. J. paskyrimas užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nors J. J. teigia, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas labai jauno amžiaus, dėl to nesuprato bei negalvojo apie pasekmes, žada sąžiningai gyventi ir daugiau nenusikalsti, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindu švelninti paskirtas laisvės bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ar galutinę subendrintą bausmę.

            Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde taip pat prašo skirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, tačiau dalį bausmės paskirti atlikti kalėjime.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tačiau byloje gautas tik V. Š. apeliacinis skundas, o prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundų nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais negauta. Todėl nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde nurodytas prašymas sunkinti jam laisvės atėmimo bausmės režimą, t. y. dalį bausmės paskirti atlikti kalėjime, netenkinamas.

           BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. V. Š. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 27 straipsnio 1 dalies (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) dispozicijoje buvo numatyti analogiški pripažinimo recidyvistu požymiai, išskyrus tai, jog naujoji įstatymo redakcija papildomai numatė, jog ankstesnius nusikaltimus toks asmuo turėjo padaryti būdamas pilnamečiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo turėjo penkis neišnykusius teistumus, o už šių nusikalstamų veikų padarymą buvo pripažintas kaltu ir nuteistas būdamas pilnametis. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu V. Š. pripažino kaltu ir nuteisė už vieno nesunkaus, dvejų apysunkių ir vieno labai sunkaus tyčinių nusikaltimų padarymą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas V. Š. pagrįstai pripažino recidyvistu ir BK 27 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) taikymo nuostatų nepažeidė.  

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

V. Š., J. J. (J. J.) apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                          Kęstutis Jucys

Teisėjai                                                                                        Albinas Bielskis

                                                                                       Linas Žukauskas