Civilinė
byla Nr. 3K-3-255/2010
Procesinio sprendimo kategorija 73.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto
priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto
priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. N. (V. N.) ir V. K. (V. K.)
dėl žalos atlyginimo regreso teise; trečiasis asmuo – A. S. (A. S.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčo nagrinėjamoje byloje
išsprendimas saistomas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo (2007
m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X–1137 redakcija; Žin., 2007, Nr. 61-2340, toliau
– Įstatymas) nuostatų dėl asmenų, turinčių pareigą apdrausti transporto
priemonę (sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo sutartį), taip pat atsakingų už neapdrausta transporto
priemone padarytos žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Ieškovas –
Transporto priemonių draudikų biuras – nurodė, kad dėl atsakovo V.
N. (V. N.), vairavusio atsakovui V.
K. (V. K.) priklausančią transporto priemonę „BMW 323“
(valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), kaltės 2005 m. gegužės 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio
metu apgadinta UAB „Mano limuzinas“ priklausanti
transporto priemonė „Lincoln Town Car“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo
įvykio metu V. N. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; UAB
„Ergo Lietuva“, veikdama ieškovo vardu pagal 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo
sutartį Nr. 11, nustatė dėl eismo įvykio metu sugadinto automobilio padarytą
žalą ir išmokėjo 9995,79 Lt draudimo
išmoką; ieškovas kompensavo UAB „Ergo Lietuva“ tokio dydžio išmoką, taip įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į
atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją
arba jos savininką, todėl šiems pareiškė pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo
regreso tvarka, tačiau jie nuostolių neatlygino; ieškovas prašė priteisti
9995,79 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka solidariai iš bendraatsakovių V. N. ir V. K., 5 proc. metinių palūkanų
už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino
iš dalies; priteisė iš atsakovo V. N. ieškovui 9995,79 Lt
žalai atlyginti, 5 proc. metinių
palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo; ieškinį dėl kitos dalies atmetė. Teismas nurodė, kad žalą, padarytą
asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263
straipsnio 2 dalis); šiuo atveju – už žalą atsakingas transporto priemonę
vairavęs atsakovas V. N.; jo kaltė dėl eismo įvykio, kurio
metu apgadintas automobilis „Lincoln Town Car“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrodyta, nustatytas veiksmų ir žalos
priežastinis ryšys; už žalą neatsakingas transporto priemonės savininkas V. K., jis nevairavo transporto priemonės eismo įvykio metu
ir įrodė, kad automobilio valdymą teisėtai panaudos sutarties pagrindu kartu su
galiojančiu draudimo liudijimu (polisu) perleido trečiajam asmeniui A. S. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo A. S.
atsakingas už žalą, nes naudojosi automobiliu ir neįvykdė įstatymo
nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę
atsakomybę; būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, jis perdavė
neapdraustą automobilį atsakovui V. N. ir šis, jį
vairuodamas, padarė eismo įvykį. Dėl to ieškovui už padarytą žalą solidariai
atsakingi atsakovas V. N. ir trečiasis asmuo A. S., tačiau šiam ieškovas nepareiškė reikalavimo. Esant
tokiai padėčiai, teismas sprendė, kad ieškovui priteistini nuostoliai tik iš atsakovo V. N.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi
paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d.
sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad transporto priemonės savininkas atsakovas V. K. nėra solidariai atsakingas už žalą ieškovui. Byloje
nustatytos aplinkybės, kad atsakovas V. K. jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę
iki eismo įvykio perdavė naudotis trečiajam asmeniui A. S. kartu
su galiojančiu draudimo polisu ir šis, vadovaujantis Kelių transporto priemonių
registravimo taisyklėmis, įregistruotas VĮ „Regitra“ kaip transporto priemonės
naudotojas, kolegijos vertinimu, reiškė, jog panaudos faktas buvo išviešintas
ir galėjo būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, taip pat ir prieš ieškovą.
Šiuo atveju pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį transporto priemonės naudotojas
trečiasis asmuo A. S. atsakingas už draudimo sutarties
sudarymą, nepaisant to, kad panaudos gavėjas sutartimi perduoto valdyti ir
naudoti daikto, šiuo atveju – transporto priemonės, nesiekė įsigyti nuosavybėn
(priešingai nei finansinės nuomos (lizingo) ar išperkamosios nuomos atvejais);
esant teisėtam transporto priemonės valdymui panaudos sutarties pagrindu,
atsakomybė už draudimo sutarties sudarymą tenka transporto priemonės
naudotojui; jo įregistravimą viešame registre kolegija vertino siekiu
informuoti apie asmenį, kuris teisėtai naudojasi transporto priemone; išviešinus
naudotoją, jis tapo subjektu, atsakingu ne tik už transporto priemonės
naudojimą laikantis teisės aktų reikalavimų, bet ir už draudimo sutarties
sudarymą. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai
negali naudoti patys ir leisti kitam asmeniui naudoti valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės. Kolegija
sprendė, kad atsakovas V.
K. nepažeidė reikalavimo apdrausti transporto priemonę ir neperduoti
naudotis neapdraustos transporto priemonės kitiems asmenims, taigi jis neįvykdė
dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, todėl, nesant civilinės atsakomybės sąlygų, nėra
pagrindo jį pripažinti solidariai atsakingu dėl žalos ieškovui padarymo.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo pakeisti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priteisti kasatoriui iš
bendraatsakovių solidariai 9995,79 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise ir 5
proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų,
nustatančių asmenų, turinčių pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojo
civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad,
transporto priemonės savininkui perdavus jam nuosavybės teise priklausantį
automobilį panaudos sutarties pagrindu kitam asmeniui ir šiam viešame registre
įsiregistravus automobilio naudotoju, jis tampa subjektu, atsakingu ne tik už
transporto priemonės naudojimą pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, bet
ir už draudimo sutarties sudarymą. Pirmiau nurodyto įstatymo 4 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad pareiga apdrausti transporto priemonę tenka jos
savininkui; transporto priemonė privalo būti apdrausta tol, kol ji yra
įregistruota (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Transporto
priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudotis kitiems asmenims
neapdraustos transporto priemonės
(Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, transporto priemonės savininkui
perdavus jam priklausančią apdraustą transporto priemonę kitiems asmenims
naudotis, išlieka savininko pareiga toliau rūpintis dėl transporto priemonės
draudimo ir, sutarčiai pasibaigus, sudaryti naują (Įstatymo 6 straipsnio 2
dalis). Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kai transporto
priemonė naudojama asmens pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios
nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas ir šis asmuo; tokia nuostata
pateisinama dėl galimybių pirmiau nurodytų sutarčių pagrindu įgyti nuosavybės
teisę į transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininko
automobilis buvo naudojamas panaudos sutarties pagrindu, todėl naudotojo
įregistravimo viešame registre faktas nereiškė savininko pareigos drausti
transporto priemonę perdavimo kitam asmeniui.
2. Dėl transporto priemonės
savininko atsakomybės už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Kasatorius, Įstatymo 17 straipsnyje nustatytu pagrindu
išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgijo teisę reikalauti, kad dėl
padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba
asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje
kasatorius patyrė nuostolių dėl sumokėtos išmokos, nes eismo įvykis kilo dėl
atsakovo V. N. kaltės, šiam vairuojant transporto
priemonę, ir dėl savininko V. K. kaltės, nes jis
neapdraudė transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu ir leido jam priklausančią neapdraustą
transporto priemonę naudoti kitiems asmenims (Įstatymo 4 straipsnio 2, 3
dalys). Vadinasi, transporto priemonės savininko neteisėti veiksmai (Įstatymo
nustatytų pareigų nevykdymas) ir atsiradę padariniai (kasatoriaus patirta žala) turi priežastinį
ryšį (CK 6.246. 6.248 straipsniai). Kita vertus, transporto priemonės savininko
ir žalą padariusio asmens santykiai, jų teisių ir pareigų apimtis, nereikšmingi
kasatoriui kaip žalą atlyginusiam kreditoriui, neriboja ir nepanaikina jo
reikalavimo teisės. Atlyginę kasatoriui šio išmokėtą sumą, savininkas ir žalą
padaręs asmuo turi teisę spręsti dėl atgręžtinių reikalavimų, vadovaudamiesi
bendrosiomis skolininkų daugeto atsakomybės taisyklėmis.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas V.
K. prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi
išlaidas. Jis nurodo, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik
nustatytais atvejais (CK 6.247 straipsnis). Atsakovas naudojosi apdraustu
automobiliu „BMW 323“ (valst. Nr (duomenys neskelbtini), kurį 2005 m. balandžio 12 d. perdavė
naudotis trečiajam asmeniui A. S. kartu su galiojančia
draudimo sutartimi ir šiam, VĮ „Regitra“ pažymos duomenimis, išduotas šios
transporto priemonės naudotojo iki 2010 m. balandžio 12 d. pažymėjimas,
trečiasis asmuo viešame registre įregistruotas automobilio naudotoju. Tai
reiškia, kad atsakovas V. K. ir trečiasis asmuo A. S. sudarė transporto priemonės panaudos sutartį teisėtai ir
išviešino suteikimo teisėtai naudotis automobiliu faktą, kartu duomenis apie
sudarytą privalomą civilinės atsakomybės sutartį. Taigi atsakovas V. K. įvykdė pareigą perduoti trečiajam asmeniui apdraustą
transporto priemonę (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Kasatorius nepagrįstai
teigia, kad atsakovas ir toliau privalėjo rūpintis automobilio privalomuoju
draudimu; atsakovo vertinimu, CK 6.526 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, sietina
su nuomininko pareiga mokėti draudimo įmokas, pagal analogiją taikytina ir
transporto priemonės panaudos gavėjui; tai reikštų, kad savininko pareiga visur
ir visada būti atsakingam už transporto priemonės draudimo sutarties sudarymą
nėra absoliuti; iš CK 6.526 straipsnio išplauktų, kad teisėtas transporto
priemonės naudotojas turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės
draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos
transporto priemonės. Tokia išvada atitinka Įstatymo 4 straipsnį, taip pat
teisingumo bei protingumo principus. Be to, transporto priemonės privalomojo
draudimo sutarties sudarymas, draudimo įmokų mokėjimas vertintini kaip
transporto priemonės valdymo ir naudojimo panaudos būdu dalyko dalis, todėl ši
pareiga panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu tenka panaudos gavėjui. Dėl to
teisėtas automobilio „BMW 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas trečiasis
asmuo A. S., pasibaigus draudimo sutarties galiojimui,
privalėjo rūpintis jo naudojamos transporto priemonės privalomojo draudimo
sutarties sudarymu, sumokėti draudimo įmokas arba nesinaudoti neapdrausta
transporto priemone. To nepaisęs, jis be automobilio savininko žinios ir
sutikimo, t. y. pažeisdamas CK 6.637 straipsnio 2 dalį, perdavė naudoti pirmiau
nurodytą neapdraustą automobilį atsakovui V. N., kuris
sukėlė eismo įvykį. Tokiais priešingais teisei trečiojo asmens A.
S. veiksmais pažeistos panaudos sutarties sąlygos. Nėra atsakovo V. K. veiksmų (apdrausto automobilio perdavimas teisėtam
naudotojui A. S.) ir turtinės žalos kasatoriui
priežastinio ryšio; atsakovas V. K. nekaltas dėl
atsiradusių padarinių, nes jis neatsakingas už kito asmens – teisėto
automobilio naudotojo A. S. – priešingus teisei veiksmus –
automobilio perdavimą be savininko sutikimo naudotis atsakovui V.
N. Kadangi kasatorius nereiškė reikalavimo trečiajam asmeniui, tai bylą
nagrinėję teismai pagrįstai žalą priteisė tik iš atsakovo V.
N.
Teisėjų kolegija
k o n
s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo normų aiškinimo ir
taikymo
Transporto priemonių draudimą reglamentuoja
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymas. Šio įstatymo tikslas –
nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1
straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo
privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto
priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Pažymėtina
tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto
priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į
nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto
priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam
asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto
priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą
ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą
privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Aiškinant įstatymo normas,
reglamentuojančias transporto priemonių draudimą, atsižvelgtina į tai, kad
naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK
6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio
aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus ją
eksploatuojant.
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos
Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.
Byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta neapdraustu
automobiliu, kurio savininkas yra V. K. Byloje yra duomenų, kad atsakovas V. K. naudojosi apdrausta transporto priemone, kurią 2005 m.
balandžio 12 d. panaudos sutarties pagrindu perdavė trečiajam asmeniui A. S. naudoti iki 2010 m. balandžio 12 d.; šiam buvo išduotas
šios transporto priemonės naudotojo pažymėjimas, jis buvo įregistruotas viešame
registre kaip automobilio naudotojas (T. 1, b. l. 66–67, 87–89). Iš bylos
dokumentų matyti, kad VĮ „Regitra“ įregistravo A. S. šio
automobilio naudotoju, patikrinusi transporto priemonės registracijos, draudimo
liudijimus, poliso numerį, t. y. atliko visas būtinas procedūras ir taip
išviešino A. S. teisėtai suteikto naudotis automobiliu
faktą. Vadinasi, automobilio savininko V. K. veiksmai
atitiko Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Dėl to bylą
nagrinėję teismai pagrįstai A. S. laikė teisėtu automobilio
naudotoju.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį,
kai transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja
pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus
pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėtas transporto priemonės naudotojas (nuomos
ar panaudos sutarties pagrindu) turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto
priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti
neapdraustos transporto priemonės (Įstatymo 4 straipsnis, CK 6.526 straipsnis).
To nepaisydamas, A. S. be automobilio savininko žinios ir
sutikimo, pažeisdamas CK 6.637 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad be išankstinio
rašytinio panaudos davėjo sutikimo neturėjo teisės duoti gautąjį daiktą naudoti
trečiajam asmeniui, perdavė V. N. automobilį naudoti ir šis
sukėlė eismo įvykį. Tokiais veiksmais trečiasis asmuo A. S. pažeidė
jo ir panaudos davėjo V. K. sudarytos panaudos sutarties
sąlygas, t. y. atliko priešingus teisei veiksmus. Vadinasi, nėra V. K. neteisėtų veiksmų, nes jis apdraustą automobilį perdavė
teisėtam naudotojui A. S.
Dėl bylų skirtingų ratio decidendi šiuo atveju teismams
nebuvo pagrindo atsižvelgti į kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d.
nutartyje civilinėje Lietuvos Respublikos
transporto priemonių draudikų biuras v. A. G., K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008, išdėstytus išaiškinimus
dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo; pirmiau nurodytoje byloje
konstatuoti automobilio savininko neteisėti veiksmai, jam perduodant naudoti
neapdraustą automobilį; šiuo atveju nenustatyta automobilio savininko neteisėtų
veiksmų kasatoriaus atžvilgiu.
Dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už neapdrausta transporto
priemone padarytą žalą
Kasatorius teigia, kad, Įstatymo 17 straipsnyje
nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgijo teisę
reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos
padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais
kasatoriaus argumentus, kad transporto priemonės savininkas turėtų atlyginti
žalą bet kokiu atveju. Panaudos sutarties pagrindu perdavęs transporto priemonę
teisėtam valdytojui, savininkas neturi pareigos sudaryti draudimo sutarties (Įstatymo
4 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję
teismai teisingai sprendė, kad trečiojo asmens A. S. teisėtai
pagal panaudos sutartį naudojama transporto priemonė suponavo išvadą, jog jis
pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą;
transporto priemonės savininkas V. K. neatsako už
atsiradusius padarinius.
Remdamasis išdėstytais argumentais,
kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai
aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl kasacinio skundo motyvais
naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas V. K. pateikė
atsiliepimą į kasacinį skundą, už kurio surašymą turėjo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti iš kasatoriaus. Byloje pateiktas atsakovo
išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2010 m. balandžio 20 d. pinigų priėmimo
kvitas Nr. 517086. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš
antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į
konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra
priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos
advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio
dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, įvertinusi prašymo argumentus,
pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo patirtos išlaidos už advokato
suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį skundą,
atlygintinos iš dalies, t. y. priteisiant iš ieškovo 1000 Lt atstovavimo
išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės
instancijos teismas patyrė 70,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Netenkinant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinio skundo ir
paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į
valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96
straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 14 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas:
(duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk.
Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB
banke, banko kodas 70440, atsakovui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), vieną tūkstantį litų (1000 Lt) bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme
atlyginimo ir į valstybės
biudžetą 70,65 Lt (septyniasdešimt litų 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas