Administracinė byla Nr. eA-2742-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02803-2025-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.6.3; 8.6.4

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

1.       Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 25S108260 (toliau – ir Sprendimas 1), 2025 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 25S111343 (toliau – ir Sprendimas 2) ir 2025 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 25S116177 (toliau – ir Sprendimas 3) (toliau kartu – ir Sprendimai), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, skunde nurodė:

2.1.                      atsakovas Sprendimu 1 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), Sprendimu 2 panaikino jam išduotą Leidimą, o Sprendime
3 nurodė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos (valstybė, į kurią išsiunčiama, – Rusijos Federacija), uždrausti atvykti į Lietuvą 30 mėnesių (2,5 m.) nuo išsiuntimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandija), teritorijoje) 30 mėnesių (2,5 m.) nuo išsiuntimo dienos. Sprendimai yra naikintini, nes jie nepagrįstai grindžiami išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui;

2.2.                      atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2025 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-389S (toliau – ir Išvada) pateiktu vertinimu, tačiau Išvada pareiškėjui nėra prieinama;

2.3.                      pareiškėjas gimė ir iki 11 metų augo Rygoje, šiame mieste iki šiol gyvena jo giminės. Pareiškėjas su šeima išvyko į Rusiją (Čiukotkos autonominę sritį) dėl tėvo darbo. Pareiškėjas planavo grįžti mokytis į Rygą, tačiau, mirus Rygoje gyvenusiems seneliams (iš tėvo pusės), jis išvyko į Kaliningrado sritį pas senelius (iš motinos pusės). Pareiškėjas įgijo sistemų inžinieriaus diplomą, dar studijuodamas pradėjo dirbti, programuodamas ir kurdamas įvairią programinę įrangą;

2.4.                      pareiškėjas 2001 metais pradėjo dirbti Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) įmonėje LLC „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikė palydovinio ryšio paslaugas. 2003 metais LLC „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai įsteigė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikė palydovinio ryšio paslaugas iš įrangos Lietuvoje. Paslaugoms teikti reikėjo specialios programinės įrangos, kuriai kurti 2004 metais Rusijoje įsteigta įmonė OOO „(duomenys neskelbtini)“. LLC „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, siekdami diversifikuoti veiklą, 2007 metais įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. lapkričio 5 d.), kuri perėmė dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ funkcijų: UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė palydovinio ryšio paslaugų operatoriaus funkcijas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdė turtą (žemės sklypą, pastatą, įrangą ir kt.). 2010 metais pareiškėjui ir LLC „(duomenys neskelbtini)“ akcininkams kilo mintis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinio komplekso pagrindu sukurti duomenų centrą. Projektas vykdomas per susijusią įmonę UAB (duomenys neskelbtini), šiuo metu pareiškėjas veda derybas dėl investuotojo pritraukimo į projektą. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo visų minėtų įmonių veikloje, jis nuo 2001 metų dirbo LLC „(duomenys neskelbtini)“ techniniu direktoriumi. Pareiškėjas per ilgametį darbą iš samdomo darbuotojo tapo partneriu, šiuo metu jis yra vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) netiesioginių akcininkų;

2.5.                      nuo 2005 metų pareiškėjo veikla buvo sutelkta į Lietuvą. Jis 2008 metais gavo pirmąjį leidimą gyventi Lietuvoje, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Jis 2010 metais atsistatydino iš
OOO „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigų. Pareiškėjas 2011 metais su partneriais įsigijo (duomenys neskelbtini), kuri kūrė dokumentų apdorojimo programinę įrangą, o dabar prekiauja palydovinio ryšio įranga. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjui ir jo sutuoktinei. Pareiškėjas tuo pačiu metu atlieka UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiojo techninio specialisto ir plėtros direktoriaus pareigas;

2.6.                      pareiškėjas dėl politinės situacijos Rusijoje (parlamento ir prezidento rinkimų rezultatų, protestų malšinimo, padidėjusio spaudimo verslui ir kt.) 2014 metais nusprendė atsistatydinti iš nekilnojamojo turto nuoma besiverčiančių Rusijos įmonių OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigų, o 2019 metais nutraukė paskutinius verslo ryšius su Rusija, t. y. perleido OOO „(duomenys neskelbtini)“ kontrolę savo partneriui ir nustojo domėtis šios bendrovės veikla. Duomenys apie pareiškėjo buvimą pastarosios įmonės akcininku nebuvo pašalinti iš valstybės registro dėl įmonės vadovo neapsižiūrėjimo, o pareiškėjas, nebūdamas įmonės vadovu, negalėjo to ištaisyti;

2.7.                      pareiškėjas su šeima (sutuoktine ir dviem vaikais) nuo 2014 metų nuolat gyvena Lietuvoje. Pareiškėjo vaikai lanko švietimo įstaigas Lietuvoje, jie nuo 2014 metų tik kelis kartus buvo išvykę į Rusiją aplankyti senelių. Pareiškėjo sutuoktinė išlaikė lietuvių kalbos ir kitus egzaminus, ji Lietuvoje užsiima verslu (šunų veisykla) ir kita veikla;

2.8.                      Departamentas ir VSD neteisingai aiškina ir taiko grėsmės valstybės saugumui sąvoką. Pareiškėjas gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui tik tuo atveju, jeigu ši grėsmė yra realaus pobūdžio. Sprendimuose nurodyta pareiškėjo tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra teorinio pobūdžio, ji gali būti konstatuota dėl bet kurio asmens. Užsieniečiai neturi būti vertinami mechaniškai, privalo būti išanalizuotos visos individualios reikšmingos aplinkybės, tačiau šiuo atveju atsakovas to neatliko;

2.9.                      iš Sprendimų matyti, kad pareiškėjo tariamai keliama grėsmė siejama su tuo, jog jis „turėjo ryšių su FSB padaliniu“, dėl kurių jis gali būti užverbuotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Dėl to byloje būtina nustatyti, pirma, apie kokius ryšius su Rusijos Federacijos federalinio saugumo tarnybos (toliau – ir FSB) padaliniu kalbama, antra, ar šie ryšiai yra pakankami išvadai, kad pareiškėjas gali dominti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas ir kad jis sutiktų su jomis bendradarbiauti. Sprendimuose nėra argumentų, kurie pagrįstų šias aplinkybes;

2.10.                      iš pareiškėjo biografijos aiškiai matyti, jog jis nekelia realios grėsmės valstybės saugumui: a) pareiškėjas nėra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, jis užsiima privačiu verslu;
b) pagrindiniai pareiškėjo verslo partneriai yra JAV ir vakarų Europos įmonės; c) jis laikosi opozicinių pažiūrų, (duomenys neskelbtini) ir kt.; d) jei pareiškėjas būtų lojalus Rusijos valdžiai arba ketintų atvykti į Lietuvą destruktyviai veiklai, jis nebūtų atskleidęs Departamentui duomenų apie save ir savo verslą; e) jis nuo 2008 metų su pertraukomis, o nuo 2014 metų – nuolat gyvena Lietuvoje, per visą šį laiką neatliko jokių prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų; f) nenustatyti pareiškėjo nusikalstami veiksmai ar kėsinimasis juos padaryti; g) nenustatyti jo veiksmai, tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar dėl neatsargumo nukreipti prieš Lietuvą; h) nenustatyti jo motyvai imtis veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipti prieš Lietuvą; i) nenustatyta, kad jo pažiūros neatitinka Lietuvos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos politikos vertybinio pagrindo (priešingai, pareiškėjo atsakymai Departamento klausimyne patvirtina, jog jis nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, laiko Krymą teisėta Ukrainos dalimi, (duomenys neskelbtini)); j) Sprendimuose vengiama konkretaus pareiškėjo įvertinimo, rezervuotai teigiant, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas, o ne kad jis bus išnaudotas specialiųjų tarnybų;

2.11.                      Sprendimai prieštarauja teisiniam reguliavimui, numatančiam aukštesnį įrodinėjimo standartą, sprendžiant klausimą dėl ilgalaikio gyventojo statuso. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena daugiau nei 10 metų ir turi Leidimą, todėl atsakovas turėjo surinkti daugiau įrodymų nei įprastai, tačiau atsakovas neįvykdė šios pareigos. Sprendimuose yra padaryta išvada, kad pareiškėjas „gali kelti grėsmę“, nors turėjo būti nustatyta reali ir pakankamai rimta grėsmė;

2.12.                      Sprendimai buvo priimti, nesilaikant nustatytos tvarkos. Departamentas neatliko savarankiško tyrimo, kurį privalėjo atlikti, o Sprendimuose iš esmės tik teisiškai įformino VSD nuomonę. Atsakovas turėjo patikrinti, ar VSD nurodyti pareiškėjo ryšiai su FSB padaliniu iš tikrųjų buvo ir, jei taip, kuo pasireiškė. Kadangi nebuvo atliktas privalomas tyrimas, Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies,
3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto atsakomybės už priimtus sprendimus principo reikalavimų;

2.13.                      Sprendimai yra nemotyvuoti, neatitinkantys VAĮ 3 straipsnio 13 punkte įtvirtinto išsamumo principo, taip pat pareigos motyvuoti administracinį sprendimą. Sprendimuose nėra argumentuotai paaiškinta, kodėl manoma, kad pareiškėjas turėjo ryšių su FSB, kas apskritai laikoma tokiais ryšiais, kodėl pareiškėjo neva keliama grėsmė valstybės saugumui yra didesnė nei Sprendimų sukeliami neigiami padariniai pareiškėjo ir jo šeimos teisinei padėčiai, ir pan.;

2.14.                      nėra aišku, kodėl VSD įžvelgiamas potencialus verbavimas tapatinamas su tikėtinu verbavimu. Nėra pateikta tikslių duomenų apie nustatytus verbavimo atvejus, kuriuos būtų galima susieti su pareiškėju ir bent preliminariai įsivertinti pareiškėjo sėkmingo verbavimo tikimybę;

2.15.                      pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės yra neproporcingos, nes: a) Sprendimai faktiškai izoliuoja pareiškėją nuo jo šeimos, kurie daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvoje ir turi ilgalaikio gyventojo statusą; b) grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų, o dėl VSD subjektyvių ir nepagrįstų įtarimų; c) pareiškėjas visiškai palaiko Lietuvos užsienio politiką, įskaitant poziciją dėl karo Ukrainoje; d) jis nepadarė nusikalstamos veikos ir nėra pagrindo įtarti, jog jis gali įvykdyti nusikalstamas veikas dėl padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą ar šnipinėjimo; e) pareiškėjas neturi ir niekada neturėjo prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijoje ar Lietuvoje ir nepažįsta nė vieno Lietuvos ar Rusijos valstybės tarnautojo ar pareigūno; f) jis turi ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių su Lietuva, nes čia turi šeimą, daugumą draugų, verslą ir turtą;

2.16.                      Sprendimais yra keliama grėsmė pareiškėjo šeimos vientisumui dėl aplinkybių, kurių jis negali pakeisti, ir pareiškėjas negali būti užtikrintas, kad ateityje jam bus suteikta viza ar leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (šiame kontekste akcentuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.). Sprendimuose visiškai nepaisoma šeimą saugančių konstitucinių imperatyvų, artimiausių žmonių atskyrimas vienas nuo kito negali būti pateisinamas Sprendimuose nurodytomis prielaidomis. Atsakovas nukrypo nuo pareigos priimti subalansuotą administracinį sprendimą, užtikrinantį konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Visos konstitucinės vertybės yra svarbios ir nė viena iš jų negali būti užtikrinama kitos sąskaita;

2.17.                      Sprendimai neatitinka teisėtų lūkesčių principo. Pareiškėjas pirmąjį leidimą gyventi Lietuvoje įgijo 2008 metais, jis jau daug kartų buvo įvertintas dėl grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas ilgą laiką nebuvo laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jam buvo leidžiama gyventi Lietuvoje. Vadovaujantis teismų praktika, administracijos neveikimas ar delsimas leidžia pripažinti asmens lūkesčius teisėtais ir vertais teisinės apsaugos. Pažymėta, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu ne suteikti jam naują teisę nuolat gyventi Lietuvoje, o pratęsti anksčiau įgyto Leidimo galiojimą, ir, pagal konstitucinę jurisprudenciją, asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus praeityje įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos. Be to, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali atitikti naujai keliamų reikalavimų (jie yra susiję su jau įvykusiais faktais jo biografijoje), o Departamentas ir VSD, keldami naujus reikalavimus (ar kitaip aiškindami buvusius reikalavimus), nenustatė jokių saugiklių pareiškėjo naudai. Valstybės institucijų bandymas reaguoti į geopolitinius iššūkius išimtinai užsieniečių, kurių didelė dalis spėjo tapti Lietuvos visuomenės dalimi, sąskaita, nenoras ieškoti solidaraus sprendimo ir atsisakymas taikyti mažiau varžančią priemonę (pvz., laikinas draudimas dirbti strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame sektoriuje) vertintinas kaip nepagarba pačių valstybės institucijų anksčiau suteiktoms teisėms ir akivaizdus teisėtų lūkesčių principo pažeidimas;

2.18.                      Sprendimai neatitinka Lietuvos migracijos politikos. Sociologinių tyrimų rezultatai rodo, kad naujas vertinimas, prevenciškai pripažįstant užsieniečius keliančiais grėsmę dėl buvusio darbo ar tarnybos, kelia baimę verslininkams iš trečiųjų šalių, įsteigusiems įmones Lietuvoje, dėl ko pastarieji traukiasi iš Lietuvos. Pasikeitusi vertinimo tvarka, neturinti atitikmens Europos Sąjungoje, paverčia niekais ilgametes Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangas pritraukti verslą. Be to, Departamentas ir VSD taiko ne ex ante (iš anksto), o post factum (po fakto) vertinimą, pagal savo subjektyvius įsivaizdavimus keldami užsieniečiams naujus ir netikėtus reikalavimus, kurie neįtvirtinti jokiuose teisės aktuose, neišviešinti ir net nesuprantami po neigiamo sprendimo priėmimo. Atsakovas ne tik kad nesuteikė Lietuvoje daug darbo vietų sukūrusiam ir daug mokesčių sumokėjusiam pareiškėjui kokių nors lengvatų ar kitokios pagalbos, bet pademonstravo visišką abejingumą ir net nusistatymą prieš jį. Atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią pareiškėjas sukūrė, tebekuria ir tikisi sukurti Lietuvoje, akivaizdu, kad atsakovo elgesys su juo yra žalingas Lietuvos ekonomikai kaip atstumiantis tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1.                      Sprendimuose padaryta išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui atitinka teisės aktuose įtvirtintus bei teismų praktikoje išaiškintus reikalavimus. Ši išvada pagrįsta pareiškėjo darbu, reguliariais vykimais į Rusiją ir kt., t. y. remiantis su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausančiomis aplinkybėmis;

4.2.                      VSD nustatė, kad pareiškėjas, būdamas vienu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir
UAB (duomenys neskelbtini) faktinių savininkų ir UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, turėjo ryšių su FSB padaliniu, vykdančiu techninio prasiskverbimo operacijas į užsienio valstybių kompiuterius ir telekomunikacijų tinklus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme ir jos įgyvendinamame duomenų centro projekte „(duomenys neskelbtini)“ laikytinas keliančiu riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui. Esant anksčiau išvardytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo pažeidžiamumo, nulemto jo elgesio, pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Leidimo pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų;

4.3.                      pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu periodiškai grįžta į Rusiją. Ši aplinkybė, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su asmeniu kontaktus;

4.4.                      pareiškėjas nenurodė teisės akto (reguliavimo), patvirtinančio jo teiginius dėl aukštesnio įrodinėjimo standarto. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius neteisėtus veiksmus, tuomet būtų sprendžiamas dėl jo baudžiamosios atsakomybės, o ne dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui;

4.5.                      Leidimas leidžia užsieniečiui gyventi Lietuvoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Išduodant Leidimą, galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi, vizą ar pan. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas;

4.6.                      Departamentas, priimdamas Sprendimus, veikė savo kompetencijos ribose ir atliko savarankišką tyrimą (surinko prieinamus duomenis apie pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje, jo pareigas ir kt.). Atsakovas įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuva, įskaitant jo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, klausimyne pareiškėjo pateiktus atsakymus;

4.7.                      atsakovo padarytą išvadą sustiprina tai, kad pareiškėjas iki šiol yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktorius, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigas ėjo iki 2024 m. lapkričio mėn. Pareiškėjas net ir prasidėjus karui Ukrainoje liko minėtose pareigose, nuolat vyksta į Rusiją (ryšiai nenutraukti). Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), ir tai yra pakankamas pagrindas išvadas, kad toks ryšių palaikymas gali būti pripažintas aplinkybes, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, o kartu ir realią grėsmės valstybės ar visuomenės saugumo interesams tikimybę. Pareiškėjas nenurodė daugiau aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas;

4.8.                      Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendimai yra priimti nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjas tik deklaratyviai nesutiko su Sprendimais;

4.9.                      pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginius, jog jis (duomenys neskelbtini) ir kt. Klausimyne pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos nuostatoms dėl karo Ukrainoje taip pat nesudaro pagrindo Sprendimus pripažinti neteisėtais;

4.10.                      Sprendimuose parinktos priemonės yra proporcingos, Sprendimuose yra įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės. Akcentuota, kad teisė į šeimos gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Be to, pareiškėjo šeimos nariai yra Rusijos Federacijos piliečiai, kurie taip pat nuolat vyksta į Rusiją, todėl pareiškėjas skunde nepagrįstai tvirtino, kad jis yra izoliuojamas nuo šeimos;

4.11.                      pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Sprendimai neatitinka Lietuvos migracijos politikos, ir labai siauriai aiškino šią politiką reglamentuojančių teisės aktų normas. Valstybės saugumo užtikrinimas įeina į migracijos politikos tikslus ir kryptis, kurių atsakovas laikėsi.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė:

6.1.                      Sprendimai yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis teisės aktais, jie yra teisėti ir padaryta įvertinus Departamento klausimyne pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis
2010–2018 metais dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2008 metų yra (duomenys neskelbtini) savininkas, generalinis direktorius, nuo 2013 metų yra UAB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, o nuo 2018 metų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktorius;

6.2.                      Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija 2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme įtvirtintų sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018 sutiko su vertinimu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ plėtojamas duomenų centras dėl sąsajų su Rusija ir FSB kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, ir pripažino, kad minėtas protokolinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas;

6.3.                      VSD duomenimis, Pareiškėjas turėjo ryšių su FSB padaliniu, vykdančiu techninio prasiskverbimo operacijas į užsienio valstybių kompiuterių ir telekomunikacijų tinklus, todėl jo dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertinamas kaip keliantis riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nepaisant to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl ryšių su FSB buvo pripažinta keliančia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui, ši įmonė nenutraukė veiklos Lietuvoje, pagrindiniai ją kontroliuojantys asmenys išliko tie patys. Nuo 2020 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra itin priklausomos nuo pajamų, gaunamų už paslaugų teikimą Rusijos piliečių valdomoms įmonėms. VSD taip pat disponuoja informacija, jog pareiškėjas ir kiti su juo verslo ryšiais susiję asmenys yra įsitraukę į tarptautinių sankcijų apėjimo schemas;

6.4.                      pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 6 straipsnį, informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius yra svarbus nacionaliniam saugumui užtikrinti, atsižvelgiant į objektyviai pagrįstą tikslą, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių;

6.5.                      Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant jį verbuoti. Neabejotina, kad pareiškėjas dėl savo darbo ir ryšių tampa lengviau palenkiamu vykdyti Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui;

6.6.                      pareiškėjo, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, asmeniniai interesai ir kitos skunde nurodytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad dabartinėje situacijoje (Rusijos karinės agresijos sąlygomis) Leidimas pareiškėjui turėjo būti pratęstas automatiškai, ypač kai yra duomenų apie pareiškėjo besitęsiančius verslo ryšius su Rusijos subjektais, nepaisant Rusijos vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą;

6.7.                      pareiškėjas nepateikė duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

 

II.

 

7.       Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo K. L. skundą, t. y. panaikino Sprendimo 3 dalį, kurioje nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8.       Teismas nustatė:

8.1.                      pareiškėjas ir V. M. (V. M.) 2019 m. rugpjūčio 1 d. sudarė sutartį, kurioje nurodyta: „2.1. L., kaip vienintelis Ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ <..>, kurios įstatinis kapitalas yra 125 000 rublių, dalyvis ir 100% įstatinio kapitalo savininkas, nusprendžia paskirti M. V. V. minėtos bendrovės generaliniu direktoriumi. 2.2. M. paskyrimas generaliniu direktoriumi turi būti įvykdytas ne vėliau kaip 2019 m. rugpjūčio 2 d. 2.3. M. nuo paskyrimo generaliniu direktoriumi momento prisiima visą atsakomybę už bendrovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir įsipareigoja vadovauti jai savo nuožiūra ir pagal savo tikslus. 2.4. M. įsipareigoja per įstatymų nustatytą laiką atlikti paskyrimo RAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi valstybinę registraciją Vieningame valstybiniame juridinių asmenų registre“ <...> 4.2. M. įsipareigoja per vienerius metus nuo šios sutarties sudarymo dienos išpirkti iš L. 100% RAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinio kapitalo už 10 000 (dešimt tūkstančių) rublių. <...> 4.5. M. įsipareigoja per įstatymų nustatytą laiką užregistruoti Vieningame valstybiniame juridinių asmenų registre RAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvių sudėties pasikeitimą po L. dalies pirkimo-pardavimo sandorio realizavimo“;

8.2.                      pareiškėjas pateikė sertifikatą, patvirtinantį, kad (duomenys neskelbtini);

8.3.                      „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. lapkričio 8 d. susitarimo memorandume dėl investavimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad juo siekiama: „<...> išreikšti Šalių ketinimą savo bendrais veiksmais padėti įgyvendinti galimą sandorį, „(duomenys neskelbtini)“ pageidauja investuoti į dvi Lietuvos Respublikoje įsteigtas įmones – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šalys susitarė ne vėliau kaip 2025 m. vasario 15 d. ir papildomai 2025 m. gegužės 25 d. peržiūrėti su galimomis investicijomis susijusią situaciją su Jungtinių Valstijų įmone „(duomenys neskelbtini)“;

8.4.                      pareiškėjas 2024 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą pakeisti Leidimą
Nr. 2412-LNGK-0152, nes pasibaigia Leidimo galiojimo laikas;

8.5.                      pareiškėjas 2024 m. gruodžio 14 d., pildydamas Departamento klausimyną, nurodė šią informaciją apie darbovietes: (1) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 1993 m. liepos iki 1994 m. rugpjūčio, informacinių technologijų vadybininkas; (2) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. rugsėjo iki 1996 m. rugpjūčio, programinės įrangos inžinierius; (3) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 1996 m. spalio iki 1998 m. vasario, informacinių technologijų vadybininkas; (4) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 1998 m. kovo iki 2001 m. sausio, informacinių technologijų departamento vadovas; (5) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. vasario iki 2010 m. vasario, direktorius; (6) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. vasario iki 2006 m. liepos, direktorius; (7) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. lapkričio iki 2013 m. birželio, direktorius; (8) Rusija, Kaliningradas, (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. gruodžio iki 2014 m. spalio, direktorius; (9) Lietuva, (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. balandžio iki šiol, savininkas, generalinis direktorius; (10) Lietuva, (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. kovo iki 2018 m. rugsėjo, verslo plėtros direktorius; (11) Lietuva, (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. balandžio iki šiol, generalinis direktorius; (12) Lietuva, (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. spalio iki šiol, verslo plėtros direktorius;

8.6.                      pareiškėjas pateikė išrašus, patvirtinančius, kad (duomenys neskelbtini);

8.7.                      VSD 2025 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-389S (Išvadoje) nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir prašė įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metams;

8.8.                      Departamentas 2025 m. gegužės 6 d. sprendime Nr. 25S108260 (Sprendime 1) nusprendė nepakeisti pareiškėjui Leidimo, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 apibendrintai nurodyta, kad, VSD duomenimis, pareiškėjas, būdamas vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) faktinių savininkų bei UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, turėjo ryšių su FSB padaliniu, vykdančiu techninio prasiskverbimo operacijas į užsienio valstybių kompiuterius ir telekomunikacijų tinklus, todėl pareiškėjo dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme ir jos įgyvendinamame duomenų centro projekte „(duomenys neskelbtini)“ vertintinas kaip keliantis riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui;

8.9.                      Departamentas 2025 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 25S111343 (Sprendime 2) nusprendė panaikinti Leidimą, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime 2 apibendrintai nurodyta, kad, VSD duomenimis, pareiškėjas, būdamas vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) faktinių savininkų bei UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, turėjo ryšių su FSB padaliniu, vykdančiu techninio prasiskverbimo operacijas į užsienio valstybių kompiuterius ir telekomunikacijų tinklus, todėl pareiškėjo dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme ir jos įgyvendinamame duomenų centro projekte „(duomenys neskelbtini)“ vertinamas kaip keliantis riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui;

8.10.                      Departamentas 2025 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 25S116177 (Sprendime 3) nusprendė: 1) įsiteisėjus sprendimui panaikinti Leidimą Nr. 25S111343, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos; valstybė, į kurią išsiunčiama, – Rusija; 2) uždrausti atvykti į Lietuvą 30 mėnesių (2,5 m.) nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos; 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių (2,5 m.) nuo išsiuntimo dienos;
4) sprendimo vykdymą pavesti vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Sprendimas 3 buvo priimtas, nes pareiškėjo buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui;

8.11.                      pagal VSAT informacinės sistemos 2025 m. gegužės 14 d. duomenis, informacija apie pareiškėjo 2013–2025 metais Lietuvos Respublikos–Rusijos Federacijos sienos kirtimus sudaro
128 puslapius. Nuo 2022 m. vasario 24 d. fiksuoti tokie pareiškėjo valstybės sienos kirtimo faktai:

2022 m. liepos 21 d. išvykimas, 2022 m. liepos 28 d. atvykimas;

2023 m. kovo 7 d. išvykimas, 2023 m. kovo 9 d. atvykimas;

2023 m. rugpjūčio 25 d. išvykimas, 2023 m. rugpjūčio 28 d. atvykimas;

2024 m. kovo 4 d. išvykimas, 2024 m. kovo 7 d. atvykimas;

2024 m. rugpjūčio 25 d. išvykimas, 2024 m. rugsėjo 1 d. atvykimas;

2025 m. kovo 11 d. išvykimas.

8.12.                      pagal VSAT informacinės sistemos 2025 m. gegužės 14 d. duomenis, informacija apie pareiškėjo sutuoktinės E. L. 2013–2025 metais Lietuvos Respublikos–Rusijos Federacijos sienos kirtimus sudaro 64 puslapius. Nuo 2022 m. vasario 24 d. fiksuoti tokie E. L. valstybės sienos kirtimo faktai:

2022 m. kovo 18 d. išvykimas, 2022 m. kovo 18 d. atvykimas;

2022 m. birželio 10 d. išvykimas, 2022 m. birželio 13 d. atvykimas;

2023 m. sausio 11 d. išvykimas, 2023 m. sausio 18 atvykimas;

2023 m. gegužės 19 d. išvykimas, 2023 m. gegužės 19 d. atvykimas;

2023 m. birželio 9 d. išvykimas, 2023 m. birželio 13 d. atvykimas;

2023 m. liepos 31 d. išvykimas, 2023 m. rugpjūčio 4 d. atvykimas;

2023 m. rugpjūčio 15 d. išvykimas, 2023 m. rugpjūčio 15 d. atvykimas;

2023 m. spalio 16 d. išvykimas, 2023 m. spalio 19 d. atvykimas;

2024 m. vasario 20 d. išvykimas, 2023 m. vasario 24 d. atvykimas;

2024 m. kovo 9 d. išvykimas, 2024 m. kovo 9 d. atvykimas;

2024 m. balandžio 13 d. išvykimas, 2024 m. balandžio 19 d. atvykimas;

2024 m. birželio 2 d. išvykimas, 2024 m. birželio 2 d. atvykimas;

2024 m. birželio 9 d. išvykimas, 2024 m. birželio 9 d. atvykimas;

2024 m. birželio 26 d. išvykimas, 2024 m. liepos 5 d. atvykimas;

2024 m. rugpjūčio 25 d. išvykimas, 2024 m. rugsėjo 1 d. atvykimas;

2024 m. lapkričio 3 d. išvykimas, 2024 m. lapkričio 19 d. atvykimas;

2025 m. sausio 1 d. išvykimas, 2025 m. sausio 7 d. atvykimas.

8.13.                      pagal VSAT informacinės sistemos 2025 m. gegužės 14 d. duomenis, informacija apie pareiškėjo dukters M. L. 2013–2025 metais Lietuvos Respublikos–Rusijos Federacijos sienos kirtimus sudaro 48 puslapius, pareiškėjo sūnaus G. L. (G. L.) –43 puslapius;

8.14.                      pagal Juridinių asmenų registro elektroninio sertifikuoto 2025 m. gegužės 26 d. išrašo duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 12 d. dirba įmonės UAB (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi;

8.15.                      Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2025 m. gegužės 28 d. išrašų duomenimis, pareiškėjui ir E. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nuo 2016 m. balandžio 11 d. priklauso nekilnojamojo turto objektai – butai, esantys (duomenys neskelbtini);

8.16.                      V. K. (V. K.) 2025 m. gegužės 28 d. rašte patvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“;

8.17.                      pareiškėjas gauna pajamas iš trijų darboviečių Lietuvos Respublikoje: (i) 2013 m. kovo 14 d. neterminuota darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pareigos – direktorius); sutartimi nustatoma 5 dienų darbo savaitė, dirbant 4 val. per dieną; (ii) 2022 m. liepos 11 d. neterminuota darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) (pareigos – generalinis direktorius); sutarties papildymu nustatoma
5 dienų savaitė po 2 val. per darbo dieną; (iii) 2024 m. gruodžio 30 d. neterminuota darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pareigos – verslo plėtros direktorius); sutartimi nustatoma 5 dienų darbo savaitė, dirbant 2 val. per dieną;

8.18.                      „(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens išraše nurodomi asmenys, turintys reikšmingą juridinio asmens kontrolę: pareiškėjas ir „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjo kontrolės pobūdis: teisė į perteklinį turtą – daugiau nei 50 proc., bet mažiau nei 75 proc., teisė skirti arba atleisti asmenis. „(duomenys neskelbtini)“ kontrolės pobūdis: teisė į perteklinį turtą – daugiau nei 25 proc., bet mažiau nei 50 proc.;

8.19.                      pareiškėjas pateikė 2020–2021 metų skambučių išklotines bei SMS žinutes, pareiškėjo teigimu, patvirtinančias, jog VSD pareigūnas („G.“) su juo aktyviai bendravo telefonu, susitikdavo, susitikimų metu buvo kalbama apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleidimą / pardavimą NATO subjektui, pareiškėjui siekiant pasišalinti iš minėtos įmonės bei pasitraukti iš rinkos;

8.20.                      VSD 2025 m. birželio 27 d. pateikė informaciją apie tai, kad, viešųjų šaltinių duomenimis, pareiškėjas valdo 100 proc. ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijų.

9.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas, ir jas aiškinančią teismų praktiką. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu 1 pareiškėjui nepratęstas Leidimas, o Sprendimu 2 – Leidimas panaikintas. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu,
t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, todėl UTPĮ nuostatos, susijusios su tokio jo statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) nuostatas. Teismas nurodė, kad, atliekant grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui vertinimą, užsieniečio turimas ilgalaikio gyventojo statusas suteikia užsieniečiui aukštesnį teisinės apsaugos lygį, dėl kurio vertinant reikšmingas aplinkybes reikalingas griežtesnis proporcingumo principo testas. Vis dėlto, šis užsieniečio statusas negali paneigti valstybės teisės imtis priemonių nacionalinio saugumo apsaugai ir nereikalauja, kad atitinkama užsieniečio keliama grėsmė būtų įrodinėjama baudžiamosios teisės procesui būdingu tikslumu.

10.       Teismas atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdyje, kad Sprendimų priėmimo metu pareiškėjas buvo UAB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktorius. Paprašytas patikslinti savo ryšius su Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas nurodė, jog jis 2010 metais pasitraukė iš šios įmonės direktoriaus pareigų, liko akcininku iki 2019 metų, o tada sudarė sutartį dėl akcijų padavimo V. M.. Pareiškėjas taip pat yra (duomenys neskelbtini) savininkas, generalinis direktorius.

11.       Teismas nustatė, kad Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija 2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri per tarpininkaujančias bendroves yra valdoma keturių Rusijos piliečių (tarp jų – pareiškėjo), turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo numatytų sąlygų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ keliamą riziką nacionaliniam saugumui didina tai, kad vienas iš šią bendrovę valdančių asmenų (V. A.) anksčiau dirbo Rusijos įmonėse, kurios yra tiesiogiai susijusios su Rusijos valdžios ir teisėsaugos institucijomis, o jų veiklą prižiūri FSB. Jis 2006–2009 metais buvo (duomenys neskelbtini) padalinio Kaliningrade direktoriumi, 2009–2014 metais buvo Kaliningrade veikiančios įmonės „(duomenys neskelbtini)“, užsiimančios muitinės tarpininkų veikla, steigėju ir direktoriaus pavaduotoju.

12.       Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus (UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2009 m. gruodžio 24 d. yra vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas) pripažino, kad minėtas Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Šioje nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad minėtu protokoliniu sprendimu buvo įvertinta potencialaus dalyvio, o ne konkretaus sandorio, atitiktis nacionalinio saugumo interesams; UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia Rusijos federaline saugumo tarnyba.

13.       Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2023 m. birželio 13 d. sprendime UAB AmberCore DC ir UAB „Arcus Novus“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 56774/18) nepripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir, be kita ko, nurodė, kad asmens teisės negali viršyti tautos ir nacionalinio saugumo interesų, o jis (Teismas) neturi užimti valstybių vietos apibrėžiant savo nacionalinius interesus – sferą, kuri tradiciškai yra valstybės suvereniteto dalis. Teisė atskleisti visus svarbius įrodymus, Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi apribojimai, skirti apsaugoti trečiųjų asmenų teises arbą svarbų viešąjį interesą, pavyzdžiui, nacionalinį saugumą.

14.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenutraukė veiklos Lietuvos Respublikoje po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties priėmimo, pagrindiniai įmonę kontroliuojantys asmenys išliko tie patys. Ginčijamų Sprendimų priėmimo metu pareiškėjas dalyvavo įmonės, kuri turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, veikloje.

15.       Teismas atsižvelgė į VSD pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad pareiškėją ir vieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdančių asmenų (V. A. (V. A.)) sieja ne tik su šios įmonės valdymu susiję verslo ryšiai: V. A. yra Naujosios Zelandijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškėju valdo Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „(duomenys neskelbtini)“; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2022 metais pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 110 000 Eur. Iš pateiktų (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašų matyti, kad ši įmonė reguliariai gauna mokėjimus iš Čekijos Respublikoje registruotos įmonės S.R.O. „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra „(duomenys neskelbtini)“, o direktorius – V. A.. UAB (duomenys neskelbtini) didžiąją dalį akcijų (87,76 proc.) valdo „(duomenys neskelbtini)“ (kurios akcininkai yra pareiškėjas ir V. A.), o pareiškėjas ėjo (iki 2025 m. birželio 27 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas. Pareiškėjas neginčijo šių aplinkybių.

16.       Teismas nurodė, kad V. A. turi nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su prieš Lietuvą žvalgybos operacijas vykdančia FSB, kurių pareiškėjas neneigė. Dabartinės geopolitinės situacijos kontekste ši aplinkybė savaime suponuoja būtinybę atsiriboti nuo tokio asmens ir nebūti siejamam su jo vykdoma veikla. Atitinkamai, pareiškėjo palaikomi ryšiai su V. A. yra ilgalaikiai, tęstinio ir sistemingo pobūdžio. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai sumenkino bendravimo su V. A. reikšmę, tvirtindamas, kad tai tik šio asmens biografijos aplinkybės, neturinčios jokios įtakos pareiškėjo situacijai. Vadovaujantis šiame sprendime atskleista teismų praktika, tokiai pozicijai negalima pritarti, – asmens ryšiai su užsienio valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, ypač veikiančiais režimui lojaliose struktūrose, objektyviai laikytini aplinkybe, keliančia riziką nacionalinio saugumo interesams. Aptarti pareiškėjo palaikomi ryšiai savo pobūdžiu suponuoja jo pažeidžiamumą ir sudaro pagrindą išvadai apie realią prieš valstybės ar visuomenės saugumo interesus nukreiptų jo veiksmų tikimybę.

17.       Teismo vertinimu, kitas reikšmingas bylos aspektas yra pareiškėjo akcentuojamas siekis pasitraukti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos (pardavus akcijas) ir iš jos vystomo projekto, tokiu būtu sumažinant VSD įžvelgiamas rizikas. Pareiškėjas teigė, jog jis pasitraukimo veiksmus derino su VSD darbuotoju. VSD neneigė bendravimo su pareiškėju fakto, tačiau griežtai neigė tai buvus bendradarbiavimu (pareiškėjui nebuvo skirtos VSD užduotys) ir tvirtino, kad, jei su pareiškėju būtų buvę bendradarbiauta, VSD būtų pateikęs atsakovui tokią informaciją indikuojančią išvadą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti liudytoją, nes šiuo atveju nėra ginčo dėl pareiškėjo bendravimo su VSD fakto, o, pagal pareiškėjo paaiškinimus, liudytojo parodymai būtų iš esmės skirti detalizuoti tik patį pareiškėjo bendravimo su VSD faktą, todėl tokie liudytojo parodymai neturėtų esminės reikšmės vertinant Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

18.       Teismas pabrėžė, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje

Nr. eA-3729-415/2018 priėmimo 2018 m. birželio 27 d. iki Sprendimų priėmimo praėjo 7 metai, tačiau pareiškėjas nepasitraukė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos (Sprendimų priėmimo metu). Teismas pareiškėjo pateikto 2019 m. lapkričio 4 d. pasirašyto verslo pardavimo ketinimų memorandumo, sudaryto prieš reikšmingai ilgą laikotarpį, ir bendro pobūdžio teiginių, jog verslo perleidimo derybos yra galutinėje stadijoje, nelaikė teisiškai reikšmingais šiame kontekste. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai ir dokumentai nesudarė pagrindo išvadai, kad, siekdamas nebūti siejamas su nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios įmonės veikla, jis ėmėsi realių ir efektyvių atsiribojimo priemonių.

19.       Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, jis

2010 metais pasitraukė iš Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų, liko akcininku iki 2019 metų, o tuomet pardavė akcijas V. M.. VSD pateikė duomenis, kad pareiškėjas iki šiol yra įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 proc. akcijų. Pagal pateiktos 2019 m. rugpjūčio 1 d. sutarties Nr. 20190801/1 nuostatas, V. M. įsipareigojo per 1 metus nuo šio sutarties sudarymo dienos išpirkti iš pareiškėjo 100 proc. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įstatinio kapitalo už 10 000 rublių (sutarties 4.2 p.) bei per įstatymų nustatytą laiką užregistruoti Vieningame valstybiniame juridinių asmenų registre įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dalyvių sudėties pasikeitimą po pareiškėjo dalies pirkimo–pardavimo sandorio realizavimo (sutarties 4.5 p.). Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad be minėtos įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nėra kitų dokumentų, kurie pagrįstų, kad įmonės akcijos buvo parduotos. Pareiškėjas teigė, jog jis nėra pradėjęs jokių teisinių procesų dėl V. M. sutartinės prievolės nevykdymo, apie susidariusią situaciją sužinojo neseniai, bet Rusijoje ieško advokato, siekdamas paskirti naują šios įmonės direktorių, kuris perregistruotų duomenis apie akcininkų pasikeitimą. Teismui pasiteiravus, kaip pareiškėjas gali paskirti naują įmonės direktorių, jei jis teigia nebesantis nei įmonės akcininku, nei direktoriumi, pareiškėjas nurodė, kad, V. M. neįvykdžius pareigos perregistruoti atitinkamus duomenis apie akcininkų pasikeitimą, pareiškėjas formaliai yra likęs įmonės akcininku.

20.       Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad VSD pateikti duomenys apie tai, jog pareiškėjas yra Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 proc. įmonės akcijų, neatitinka tikrovės, yra atmestini. Byloje nustatytų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių visuma nepagrindžia, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sandoris iš tiesų buvo įvykdytas (pvz., nėra už parduotas akcijas gautą mokėjimą pagrindžiančių duomenų), t. y. nėra prielaidų išvadai, kad V. M. laikėsi minėtos sutarties 4.2 punkte numatyto įsipareigojimo ir išpirko akcijas, kad pareiškėjas realizavo jam priklausančią sandorio dalį ir, atitinkamai, kad V. M. kilo pareiga pagal sutarties 4.5 punktą užregistruoti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dalyvių sudėties pasikeitimą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjui, kaip verslininkui, taikomus aukštesnius atidumo ir protingo elgesio standartus, pareiškėjo argumentą, jog jis apie susiklosčiusią situaciją sužinojo neseniai, laikė nepagrįsta gynybine pozicija, o reikšminga aplinkybe pripažino pareiškėjo pasyvų elgesį nesiimant veiksmų, kurių jis, kaip atidus verslininkas, turėjo imtis, jeigu, kaip siekiama įrodyti, įmonės akcijos buvo parduotos, tačiau sutarties 4.5 punkte pirkėjui tenkanti pareiga nebuvo įvykdyta.

21.       Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir pagrįsta objektyviomis, byloje nustatytomis ir atskleistomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas neužima pareigų valstybės tarnyboje, nėra reikšminga, nes jo keliama grėsmė sietina su jo, kaip verslininko, palaikomais ilgalaikiais ir sisteminio pobūdžio verslo ryšiais, neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjas nuo 2013 metų itin dažnai lankėsi Rusijoje ir, nors nuo karinės invazijos į Ukrainą pradžios (2022 m. vasario 24 d.) tokius vizitus sumažino, jų nenutraukė. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini), objektyviai nepaneigia konstatuotos jo keliamos grėsmės ir nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas tokia parama, kuri nelaikytina nei sisteminga, nei ženklia, demonstruoja aiškų nepritarimą Rusijos režimui, viešai jį kritikuoja.

22.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamame kontekste nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjui buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje net po to, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Vadovaujantis teismų praktika, aplinkybės dėl pareiškėjui anksčiau išduotų leidimų gyventi Lietuvoje nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD diskreciją reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

23.       Teismas akcentavo, kad VSD turi ir papildomų duomenų, kurie nurodyti įslaptintoje VSD išvados dalyje. Susipažinusi su tokiais duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad jie tik papildomai patvirtina pareiškėjo keliamą potencialią grėsmę valstybės saugumui bei leidžia laikyti šią grėsmę „realia ir pakankamai rimta grėsme valstybės saugumui“. Todėl pareiškėjo argumentai, kad skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 neatitinka Direktyvoje 2003/109/EB ir teismų praktikoje reikalavimo nustatyti realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo naikinti minėtus Migracijos departamento sprendimus.

24.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo turimas nuolatinio gyventojo statusas ir jo šeiminės aplinkybės suponuoja būtinybę Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 sukeltą neigiamą poveikį jo ir jo šeimos bendram gyvenimui vertinti taikant griežtesnio pobūdžio proporcingumo testą. Teismas nenustatė pagrindo nepritarti atsakovo atliktam konstitucinių vertybių – nacionalinio saugumo bei teisės į privatų ir šeimos gyvenimą – balanso vertinimui, prioritetą suteikiant nacionalinio saugumo interesams. Nustatyta, kad pareiškėjo žmona ir abu nepilnamečiai vaikai yra Rusijos Federacijos piliečiai, kurie, net po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos karinės agresijos, reguliariai lankosi Rusijoje. Rusijoje gyvena pareiškėjo mama ir sesuo, su kuriomis jis palaiko ryšius. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra neproporcingi, atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime atskleistas konkrečias aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo keliamą tikrą ir realią grėsmę nacionaliniam saugumui.

25.       Teismas pažymėjo, kad, pagal UTPĮ 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Departamentui, kaip sprendimą dėl užsieniečio teisinės padėties priimančiai kompetentingai institucijai, tenka pareiga savarankiškai įvertinti VSD pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui visų atitinkamu atveju reikšmingų aplinkybių kontekste. Teismas, išanalizavęs Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 turinį, nurodė, kad atsakovas nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, aptarė VSD pateiktus duomenis, juos vertindamas atsižvelgė į pareiškėjo nuolatinio gyventojo statusą, šeimines aplinkybes ir padarė išvadą, kad pastarieji veiksniai šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 neatitinka VAĮ 
10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes pareiškėjas iš minėtų sprendimų turinio galėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis jie buvo priimti. Be to, nenustatyta, kad Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 buvo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, o, ginčui persikėlus į teismą, atimta galimybė suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Išvada bei Sprendime 1 ir Sprendime 2 atliktu nustatytų aplinkybių viseto vertinimu, nesuponuoja pagrindo pripažinti, jog minėti sprendimai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

26.       Teismas, vertindamas Sprendimo 3 teisėtumą ir pagrįstumą, apžvelgė ginčui aktualias 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2018/1861), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 2018/1861 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1987/2006), UTPĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Sąrašo sudarymo taisyklės) ir Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu
Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatas.

27.       Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pareiškėjui pritaikytomis priemonėmis – išsiųsti į Rusiją ir uždrausti atvykti į Lietuvą 30 mėnesių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, viena vertus, pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva yra ilgalaikiai, čia jis turi nekilnojamojo turto, jo vaikai Lietuvoje lanko ugdymo įstaigas. Kita vertus, pareiškėjo žmona ir vaikai yra Rusijos piliečiai, pareiškėjo žmonos leidimas nuolat gyventi Lietuvoje nėra išduotas šeimos susijungimo pagrindu, vadinasi, pareiškėją išsiuntus, ji (kartu su vaikais) nebus priversta išvykti iš Lietuvos. Byloje nenustatyti duomenys, pagrindžiantys objektyvią būtinybę pareiškėjo vaikams užtikrinti kokių nors būtinųjų poreikių tenkinimą Lietuvoje. Pareiškėjas draudimo atvykti laikotarpiu (2,5 m.) galėtų bendrauti su šeima nuotoliu ir reguliariai susitinkant kitose šalyse. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atmetė pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo 3 neigiamo poveikio jo šeiminiam gyvenimui.

28.       Teismo vertinimu, atsakovas, Sprendimu 3 pareiškėjui nustatydamas išsiuntimo ir draudimo atvykti priemones, minėtą sprendimą pakankamai motyvavo ir individualizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą, atsižvelgdamas į nustatytas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes. Atsakovas, nurodęs Išvados esmę ir aktualų teisinį reguliavimą, detaliai išdėstė pareiškėjo šeimines aplinkybes (be kita ko, santuokos sudarymo datą, vaikų gimimo valstybę, žmonos ir vaikų pilietybes), gyvenamosios vietos deklaracijos duomenis, išduotus leidimus gyventi Lietuvoje, darbo laikotarpius ir darbovietes. Atsakovas pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje vertino kaip ilgalaikius ir stiprius, bet, atsižvelgdamas į VSD nustatytos pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui pobūdį, nusprendė, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos ir draudimas atvykti nustatytomis aplinkybėmis proporcinga priemonė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, nenustatė pagrindo išvadai, jog nebuvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas.

29.       Teismas pastebėjo, kad kaip Sprendimo 3 teisinis pagrindas yra nurodytas, be kita ko, Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punktas. Šiuo aspektu pažymėta, kad: i) nustatyta, jog pareiškėjas turi šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (iš Sprendimo 3 turinio matyti, kad šią aplinkybę yra nustatęs ir atsakovas); ii) VSD atsakovo prašė pareiškėją įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metams, tačiau atsakovas, įvertinęs nustatytus pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, nustatė 2,5 metų draudimo atvykti terminą. Kitaip tariant, byloje nustatytos aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punkte nustatyto reglamentavimo. Teismas akcentavo, kad, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 punkte. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant draudimo atvykti terminą, tačiau Sprendime 3 klaidingai nurodė nustatytų ir įvertintų aplinkybių neatitinkančią teisės normą. Atsakovas privalėjo vietoj Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punkto nurodyti šios tvarkos 39 punktą, tačiau dėl aptartos klaidos nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą, nes iš šios sprendimo turinio matyti, jog atsakovas tinkamai įvertino nustatytas pareiškėjo šeimines aplinkybes ir netaikė per klaidą teisiniu pagrindu nurodytos normos. Aptariama Sprendimo 3 dalis atitinka VAĮ 10 straipsnyje keliamus reikalavimus.

30.       Teismas pažymėjo, kad, pagal Reglamento Nr. 2018/1861 21 straipsnio 1 dalį, valstybės narės, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, turi pareigą nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Teismo vertinimu, Sprendimo 3 dalis dėl perspėjimo į SIS įtraukimo neatitinka imperatyvių reikalavimų, nes joje nėra motyvų dėl taikomos priemonės proporcingumo, pagrįsto pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apimtų pareiškėjo asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse padarinius. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimo 3 dalis dėl perspėjimo į SIS įvedimo nelaikytina proporcinga, todėl ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio ir Reglamento Nr. 2018/1861 21 straipsnio reikalavimų bei yra naikintina.

 

III.

 

31.       Pareiškėjas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas pareiškėjo skundas, ir panaikinti Sprendimus, taip pat teikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui siūlymą sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti, o netenkinus pastarojo prašymo – siūlymą sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė:

32.1.                      teismas neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus argumentus, nenustatė ir neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Byloje nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas turi ryšių su FSB padaliniu, pavyzdžiui, VSD atstovai negalėjo konkrečiai atsakyti, su kuo ir kada kontaktavo pareiškėjas;

32.2.                      iš VSD pateiktų procesinių dokumentų ir paaiškinimų teismo posėdyje galima suprasti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjas buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, yra pareiškėjo įmonių, veikiančių palydovinio ryšio srityje, sąsajos su įmone „(duomenys neskelbtini)“, t. y. viena iš įmonių, kurios pareiškėjas yra dalininkas, praeityje naudojosi įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiais palydovais, o pareiškėjo verslo partneris V. A. praeityje dirbo minėtoje įmonėje. Visos kitos VSD nurodytos aplinkybės (pvz., dėl pareiškėjo įmonės parduoto automobilio galimo atsiradimo Rusijoje) yra akivaizdžiai šalutinės;

32.3.                      dėl įtarimų, kad Rusijos specialiosios tarnybos gali per pareiškėjo įmones įsiskverbti į Lietuvos komunikacijos tinklus, pareiškėjas su partneriais nusprendė parduoti verslą pirkėjui, kuris atitiktų Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Šiuo klausimu pareiškėjas intensyviai bendravo su VSD: informuodavo apie verslą, pirkėjo paieškos eigą, teikė informaciją apie klientus ir kt. Pareiškėjo bendradarbiavimas su VSD pašalina abejones dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui;

32.4.                      teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją – VSD pareigūną. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nežino prašomo apklausti asmens pavardės, todėl prašė išreikalauti šiuos duomenis iš VSD, tačiau teismas netenkino šio prašymo. Prašomo apklausti VSD pareigūno paaiškinimai yra teisiškai reikšmingi, nes jie leistų įvertinti, ar yra pagrindas išvadai apie bendradarbiavimą. Pažymėta, kad teismo posėdyje VSD atstovai rėmėsi argumentais, susijusiais su užsitęsusiu pareiškėjo verslo pardavimo procesu. Teismas neištyrė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens komunikacijos bylai aktualiais klausimais, ypač atsižvelgiant į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė teismui apie vykusi bendradarbiavimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos vystomo projekto perleidimo (pardavimo) ir pareiškėjo ketinimo pasitraukti iš minėtos įmonės akcininkų bei šio proceso derinimo su VSD;

32.5.                      teismas privalėjo ištirti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo politinėmis pažiūromis, bet tinkamai neįvykdė šios pareigos. Pareiškėjo pateikti dokumentai aiškiai rodo, kad jis yra nusistatęs prieš Rusijos valdžią, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Akcentuota, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) iki geopolitinės situacijos pasikeitimo negali vykti į Rusiją, tokiu būdu užkirsdamas sau galimybę aplankyti senyvo amžiaus motiną ir pan.;

32.6.                      UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pripažintos neatitinkančiomis nacionalinio saugumo interesų išimtinai dėl vieno iš akcininkų – V. A. – buvusio darbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, įrodančių, kad ir kiti šių įmonių akcininkai (įskaitant pareiškėją) turėjo nepageidaujamų ryšių. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nusprendė nušalinti V. A. nuo šių įmonių valdymo ir susitarė parduoti verslą kitam subjektui, atitinkančiam Lietuvos saugumo reikalavimus. Pareiškėjas neturėjo lėšų išpirkti V. A. akcijas, o pastarasis nepageidavo įsigyti pareiškėjo akcijų, todėl pareiškėjas neturėjo kitų galimybių apriboti minėto asmens įtaką jo verslui, iš pareiškėjo reikalaujama neįmanomo dalyko (principo nulla impossibilium obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) pažeidimas);

32.7.                      V. A. ryšiai su įmone „(duomenys neskelbtini)“ neturi būti sureikšminami. Šis asmuo, kaip UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiausias akcininkas, galėjo kontroliuoti šias įmones, bet jis nekontroliuoja pareiškėjo. Priešingas vertinimas prieštarauja asmeninės atsakomybės principui ir teismų praktikai šios kategorijos bylose, kuriose užsieniečio, keliančio grėsmę valstybės saugumui, sutuoktiniai nėra pripažįstami tokiais. Akivaizdu, kad ryšys tarp sutuoktinių yra glaudesnis nei ryšis tarp verslo partnerių;

32.8.                      teismas nepagrįstai nepatikėjo paaiškinimais, kad pareiškėjas perrašė Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas kitam asmeniui ir neturėjo intereso domėtis, ar pirkėjas registre pašalino jį iš akcininkų sąrašo. Pareiškėjas prašė teismo atidėti teismo posėdį tam, kad pareiškėjas galėtų surinkti minėtos beveik neveikiančios įmonės veiklos dokumentus, iš kurių matyti, kad kaip akcininkas pasirašo ne pareiškėjas, tačiau teismas netenkino šio prašymo. Registro įrašas apie akcijų turėjimą neturi būti sureikšminamas, nes net tuo atveju, jei pareiškėjas dalyvauja įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veikloje kaip akcininkas, ši įmonė yra privati ir nėra niekaip susijusi su Rusijos valdžia arba jos vykdoma politika, todėl tai nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui;

32.9.                      teismo sprendime nepaaiškinta, kodėl ta aplinkybė, jog pareiškėjo šeima reguliariai vyksta į Rusiją, suponuoja būtinumą teikti pirmumą nacionaliniam saugumui prieš teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Pareiškėjas negali susijungti su šeimas Rusijoje, nes, kaip minėta, pareiškėjas pradėjo remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir dėl to nustojo lankytis Rusijoje. Be to, teismas neįvertino aplinkybių, kurių negali užgožti geopolitinė situacija, t. y. vaikai turi teisę ir poreikį matytis su Rusijoje gyvenančiais seneliais. Tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepalaiko Rusijos režimo, savaime nepašalina būtinumo užtikrinti vaikų ir senelių bendravimą;

32.10.                      teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, sprendimą grindė išimtinai tik Išvada. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius pareiškėjui palankius įrodymus apie jo politines pažiūras, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuva bei kt. Teismas, matydamas, kad pareiškėjas yra Rusijos vykdomai politikai nepritariantis ir jai oponuojantis užsienietis, kuris su šeima daugiau nei 10 metų nuolat gyvena Lietuvoje, turėjo atlikti itin kruopščią analizę, ar iš tikrųjų VSD įžvelgiama grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos tikimybė yra didesnė nei Sprendimais pareiškėjui ir jo sutuoktinės teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai. Teismas adekvačiai ir išsamiai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų atmetimo priežasčių, pažeidė pareigą objektyviai ištirti visus byloje esančius įrodymus;

32.11.                      ši byla yra sudėtinga dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos (teismų praktika buvo suformuota kitokiomis sąlygomis), teismų praktika šioje byloje keliamais teisės klausimais yra nenuosekli ir net prieštaringa, kilusiam ginčui išspręsti yra būtina taikyti įvairių teisės sričių (įskaitant šeimos ir vaikystės teisinį reguliavimą) teisės aktus, panašiose bylose nuolat kyla klausimų dėl atsakovo tyrimo apimties, kilęs ginčas turi būti įvertintas dėl priimtų sprendimų atitikties teisėtų lūkesčių principui, todėl egzistuoja pagrindas sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai nagrinėti.

33.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

34.       Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir mano, kad teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė teisingą sprendimą. Atsakovas teigia, kad aplinkybė, jog teismas netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją, nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, nes, priimant Sprendimus, buvo įvertintas duomenų visetas, o ne viena aplinkybė apie pareiškėjo darbą, be to, teismas turi diskreciją spręsti dėl įrodymų pakankamumo bei būtinybės apklausti konkrečius asmenis. Atsakovo vertinimu, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, o pareiškėjas nepaneigė byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo paaiškinimai apeliaciniame skunde yra nenuoseklūs, pavyzdžiui, viena vertus, pareiškėjas nurodo, kad derybos dėl verslo perleidimo yra galutinėje stadijoje, kita vertus, teigia, kad V. A. vis dar yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir pareiškėjas negali jų išpirkti, nes minėtas asmuo nepageidauja parduoti arba įsigyti akcijas iš pareiškėjo. Pareiškėjo išsakytos politinės pažiūros savaime nesuponuoja jo lojalumo Lietuvai bei nepaneigia nustatytų jo faktinių ryšių su užsienio valstybių atstovais ar institucijomis. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrindė savo pozicijos, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo prašymas sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti nėra tinkamai pagrįstas.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

36.       Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismas tinkamai motyvavo sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją, nes pareiškėjo ir VSD bendravimo faktas yra neginčijamas, o pareiškėjo teiginys, kad, nustačius bendradarbiavimo faktą, iš esmės būtų paneigta pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, tėra pareiškėjo subjektyvus vertinimas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nes teismas tinkamai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, įskaitant dokumentus, kuriais pareiškėjas siekė pagrįsti savo politines pažiūras. Byloje pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo besitęsiančius ryšius su V. A., Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ ir pan. Pareiškėjas turėjo teisę teikti papildomus paaiškinimus, įrodymus ir ja aktyviai naudojosi, tačiau jo pateikti duomenys buvo nepakankami VSD ir Departamento išvadoms paneigti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo prašymu sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai nagrinėti, nes šioje byloje keliami klausimai nėra nauji ir (ar) itin išskirtiniai, suformuota teismų praktika yra gana nuosekli.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV.

 

37.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo 1, kuriuo Departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimo 2, kuriuo Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje
Nr. 2412-LNGK-0152, galiojusį iki 2025 m. balandžio 8 d., ir Sprendimo 3, kuriame atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos (valstybė, į kurią išsiunčiama, – Rusijos Federacija), uždrausti atvykti į Lietuvą 30 mėnesių (2,5 m.) nuo išsiuntimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių (2,5 m.) nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

38.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Šio įstatymo nustatytais atvejais bylas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali nagrinėti vienas teisėjas. Teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma trijų teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų.

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją argumentus, nustatė, kad bylos ginčo dalyko aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gana nuoseklią praktiką. Administracinėje byloje nurodomi argumentai ir keliami klausimai nėra nauji ir / ar itin išskirtiniai, kad jiems išspręsti būtų būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pažymėtina, kad kiekvienoje tokio pobūdžio byloje yra vertinama individuali situacija. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį matyti, jog jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes bei nurodo keletą procesinių aspektų. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

40.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41.       Taip pat akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-111-520/2025; kt.).

42.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

43.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo procesinio pobūdžio prašymą priimti naujai teikiamą įrodymą. Pareiškėjas apeliacinio skundo pabaigoje nurodė: „PRIEDAI 1. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas“. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo mokėjimo nurodymą, patvirtinantį žyminio mokesčio sumokėjimą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo ir pateiktų dokumentų nėra aišku, kokį naują įrodymą prašoma pridėti prie bylos. Atsižvelgiant į tai, toks abstraktus ir nemotyvuotas pareiškėjo prašymas yra netenkinamas.

44.       Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (arba leidimas nuolat gyventi, Leidimas) yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (UTPĮ 2 str. 15 d.). Leidimo išdavimo ir keitimo pagrindai yra išvardyti UTPĮ 53 straipsnyje, be kita ko, Leidimas užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia jo galiojimas (UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p.). Leidimas užsieniečiui išduodamas ir keičiamas 5 metams, išskyrus šio straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytą atvejį – Leidimas keičiamas užsieniečio turėto Leidimo galiojimo laikotarpiui (UTPĮ 53 str. 4 d.).

45.       Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalį, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, be kita ko, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). UTPĮ 54 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti Leidimo panaikinimo pagrindai, tarp jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (2 p.).

46.       UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai ar visuomenei, turi būti motyvuotos.

47.       Pagal UTPĮ 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

48.       Prašymo išduoti ar pakeisti Leidimą pateikimą, priėmimą ir nagrinėjimą, sprendimo dėl Leidimo išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo bei kitus susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija; toliau – ir Tvarkos aprašas). Pagal Tvarkos aprašą, užsienietis, pateikęs prašymą pakeisti Leidimą, turi užpildyti Departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (74.6 p.). Departamentas, nustatęs, kad užsienietis šio aprašo 74.6 punkte nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) išsiunčia paklausimą VSD, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir siųsdamas šį paklausimą nurodo, kad užsienietis šio aprašo 74.6 punkte nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui (851 p.).

49.       Tvarkos aprašo 105 punkte nurodyta, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl Leidimo panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos VSD, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos VSD informacijos gavimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti Leidimą.

50.       Akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo nuostatos, susijusios ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023; 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2139-789/2024).

51.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis Direktyvos 2003/109/EB tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta Direktyvos 2003/109/EB
16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (žr. 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, C-636/16, ECLI:EU:C:2017:949 23 ir 24 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).

52.       Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tik tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

53.       Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama, tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokia sąvoka apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., pvz., 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, 18 p.; 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C-186/01, 32 p.). Grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, minėto sprendimo Albore 22 p. ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-398/98, 29 p.).

54.       Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje
C. G. ir kiti prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

55.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2614-822/2025; kt.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Orsz?gos Idegenrendeszeti F?igazgatós?g ir kt., C-159/21).

56.       Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025; kt.).

57.       Pažymėtina, kad, kaip minėta, UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei jų aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Tai suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu UTPĮ
54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (UTPĮ 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023; 2025 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2126-822/2025; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024; 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2501-821/2025; kt.).

58.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje esančius dokumentus bei VSD pateiktą įslaptintą informaciją, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus bei teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

59.       Nagrinėjamu atveju byloje yra pareiškėjo iš esmės neginčijami duomenys, kad pareiškėjas yra vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinių savininkų ir vadovų (nuo 2013 m. balandžio 12 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, nuo 2024 m. gruodžio 30 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktoriumi).

60.       Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija
2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nutarė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo numatytų sąlygų. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri per tarpininkaujančias bendroves yra valdoma keturių Rusijos Federacijos piliečių (įskaitant pareiškėją), turi nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB. UAB „(duomenys neskelbtini)“ keliamą riziką nacionaliniam saugumui didina tai, kad vienas iš šią bendrovę valdančių asmenų (V. A.) anksčiau dirbo Rusijos įmonėse, kurios tiesiogiai susijusios su Rusijos valdžios ir teisėsaugos institucijomis, o jų veiklą prižiūri FSB: jis 2006–2009 metais buvo (duomenys neskelbtini) padalinio Kaliningrade direktoriumi, 2009–2014 metais buvo Kaliningrade veikiančios įmonės „(duomenys neskelbtini)“, užsiimančios muitinės tarpininkų veikla, steigėju ir direktoriaus pavaduotoju (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą UAB AmberCore DC ir UAB „Arcus Novus“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 56774/18)).

61.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis siekia pašalinti ryšius su verslo partneriu V. A. (UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nusprendė nušalinti V. A. nuo šių įmonių valdymo ir susitarė parduoti verslą kitam subjektui, atitinkančiam Lietuvos saugumo reikalavimus; tai padaryti nepavyko, nes pareiškėjas neturėjo lėšų išpirkti V. A. akcijas, o pastarasis nepageidavo įsigyti pareiškėjo akcijų), nepaneigia VSD ir Departamento konstatuotų grėsmių. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties priėmimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenutraukė veiklos Lietuvos Respublikoje, pagrindiniai įmonę kontroliuojantys asmenys išliko tie patys. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis siekė parduoti verslą ir šiuo klausimu bendravo su VSD pareigūnu, iš bylos medžiagos (be kita ko, pateiktų darbo sutarčių) matyti, jog pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, dar vis tęsia veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“.

62.       Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėją ir V. A. sieja ne tik su UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymu susiję verslo ryšiai: V. A. yra Naujosios Zelandijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškėju valdo Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „(duomenys neskelbtini)“; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. pervedė 110 000 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“. Į bylą yra pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad ši įmonė reguliariai gauna mokėjimus iš Čekijos Respublikoje registruotos įmonės S. R. O. „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra „(duomenys neskelbtini)“, o jos direktorius – V. A.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiąją dalį akcijų (87,76 proc.) valdo „(duomenys neskelbtini)“ (kurios akcininkai yra pareiškėjas ir V. A.), o pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėjo generalinio direktoriaus pareigas.

63.       Pareiškėjo pozicija apeliaciniame skunde, kad jo „bendradarbiavimas“ su VSD (informavimas apie verslą, pirkėjo paieškos eigą ir kt.) pašalina abejones dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra grindžiama tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Iš byloje pateiktų rašytinių dokumentų (įskaitant 2024 m. gruodžio 30 d. neterminuotą darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“) matyti, kad pareiškėjo ryšiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, atitinkamai, V. A. faktiškai nėra nutrūkę ar reikšmingai susilpnėję. Taigi, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti ir apklausti kaip liudytoją VSD pareigūną, su kuriuo pareiškėjas bendravo (byloje pateiktos SMS žinučių ir skambučių išklotinės už 2020–2021 m. laikotarpį) ir kuris, pareiškėjo teigimu, galėtų paaiškinti bendradarbiavimo faktą, nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai.

64.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo ryšių su Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ argumentų ir tik palaikė savo poziciją, kad pareiškėjas po šios įmonės akcijų pardavimo 2019 metais liko įrašytas registre kaip akcininkas dėl akcijų pirkėjo V. M. netinkamo veikimo (neveikimo), nors realiai pareiškėjas nevaldo šios įmonės ir nedalyvauja jos veiklos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde užsiminė apie galimybę per advokatą Rusijoje surinkti duomenis apie įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, tačiau jis apeliaciniame skunde nepateikė jokių su šios įmonės veikla ar akcininkais susijusių papildomų duomenų, taip pat nenurodė objektyvių kliūčių gauti atitinkamus duomenis ar dokumentus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad VSD pateikti duomenys apie tai, jog pareiškėjas yra Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 proc. įmonės akcijų, neatitinka tikrovės.

65.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 2013 metų itin dažnai lankėsi Rusijoje ir, nors nuo karinės invazijos į Ukrainą pradžios (nuo 2022 m. vasario 24 d.) sumažino tokių vizitų skaičių, bet jų nenutraukė. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime taip pat pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra pakankamų duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas demonstruoja aiškų nepritarimą Rusijos režimui, viešai jį kritikuoja, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo finansinė parama Ukrainai nėra nei sisteminga, nei didelė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė papildomų aplinkybių (pvz., apie jo minėtą aktyvų dalyvavimą opozicijos renginiuose), galinčių turėti reikšmės vertinant jo politines pažiūras. Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos Federacijoje už paramos skyrimą organizacijoms, kurių veikla nukreipta prie Rusijos valdžią, ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas vyko į Rusiją ir po paramos skyrimo ((duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) prašymo pakeisti Leidimą padavimo ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie skiriamą paramą Ukrainai pagrįstai nebuvo pripažintos paneigiančiomis atsakovo išvadą apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

66.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 turinį, prieina prie išvados, kad šiuose ginčijamuose sprendimuose buvo tinkamai išnagrinėtos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės (be kita ko, pareiškėjo ryšiai, dėl kurių jis laikytinas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, taip pat pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva) ir kad iš jų turinio galima suprasti priežastis ir motyvus, dėl kurių buvo priimti pareiškėjui nepalankūs sprendimai,
t. y. sprendimai atsisakyti pakeisti Leidimą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, jie yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nekelia abejonių teisėjų kolegijai dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teisingumo.

67.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo 3 teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvą 30 mėnesių nuo išsiuntimo dienos (patikslinta, kad Sprendime 3 buvo netinkamai nurodytas Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p., o vietoj to turėjo būti nurodytas Kriterijų vertinimo tvarkos 39 p.). Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas nepagrindė ir nemotyvavo Sprendimo 3 dalies, kurioje nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių (VAĮ 10 str. ir Reglamento 2018/1861 21 str. reikalavimų pažeidimas), todėl ši Sprendimo 3 dalis yra naikintina; ginčo šalys šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neapskundė apeliaciniu skundu, todėl teisėjų kolegija nepasisako šiuo aspektu.

68.       Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

69.       UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. To paties straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio
5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

70.       Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei joje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

71.       Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas įtvirtina, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.).

72.       Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 punkte.

73.       Pažymėtina, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1734-525/2025; kt.).

74.       Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), todėl darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025; kt.).

75.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas konkrečias aplinkybes ir susiklosčiusią dabartinę geopolitinę situaciją, kuri yra išsamiai aptarta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėnesių, kaip ribojanti priemonė, yra proporcingas ir pateisinamas, o jo taikymas yra būtinas, siekiant apsaugoti svarbius Lietuvos visuomenės interesus – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvoje vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra ilgalaikiai (jis turi gyvenamąją vietą Lietuvoje jau daugiau nei 10 metų, taip pat turi nekilnojamojo verslo, Lietuvoje gyvena jo žmona ir nepilnamečiai vaikai, kt.), tačiau nustatytų konkrečių aplinkybių kontekste jie nelaikytini svarbesniais nei valstybės saugumo užtikrinimas.

76.       Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjo žmona ir vaikai yra Rusijos piliečiai, pareiškėjo žmonos leidimas nuolat gyventi Lietuvoje nėra išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl dėl ginčijamų Sprendimų priėmimo pareiškėjo šeima ir vaikai nebus priversti išvykti iš Lietuvos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo žmona ir vaikai dažnai lankosi Rusijoje, ir nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo ir jo šeimos susijungimas, bendravimas nėra galimas už Lietuvos ribų. Kaip minėta, pareiškėjas lankėsi Rusijoje ir po to, kai jis pradėjo teikti finansinę paramą organizacijoms, kurių veikla yra opozicinio pobūdžio (pvz., išvyko 2025 m. kovo 11 d.), o apeliaciniame skunde, išskyrus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso normų pacitavimą, pareiškėjas nepateikia duomenų apie kilmės valstybėje kylančią realią grėsmę jo gyvybei, sveikatai ar kitoms teisėms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja savo vaikų teisę bendrauti su Rusijoje gyvenančiais seneliais, tačiau nepaaiškina, kaip Sprendimai daro įtaką jo vaikų galimybei matytis su artimaisiais.

77.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Sprendimo 3 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti 30 mėnesių, šioje dalyje atsakovo motyvai yra aiškūs ir pakankami. Taigi, nebuvo pagrindo panaikinti šią ginčijamo sprendimo dalį.

78.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo visiškai panaikinti Sprendimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo K. L. (K. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Arūnas Sutkevičius