Civilinė byla Nr. e2-254-464/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22899-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Veika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. e2-520-967/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Veika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Financial Management Group“ dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Veika“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu dėl teismo įsakymo išdavimo, ir, gavus bei teismui priėmus atsakovės UAB ,,Financial Management Group“ prieštaravimus dėl 2019 m. rugsėjo 1 d. išduoto šio teismo įsakymo, 2019 m. rugsėjo 9 d. pateikė ieškinį, jame prašydama priteisti iš atsakovės 750 000 Eur skolą, 28 664,38 Eur palūkanas, 152 250 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakove 2018 m. rugpjūčio 14 d. yra sudariusi paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovei 750 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2019 m. vasario 14 d., už naudojimąsi paskolintais pinigais mokėti 4,50 proc. dydžio palūkanas, netinkamai vykdant aptartus sutartinius įsipareigojimus, mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius. Ieškovės teigimu, ji savo įsipareigojimus įvykdė ir perdavė atsakovei paskolos sutartyje nurodytus pinigus, tuo tarpu atsakovė iki nustatyto termino paskolos negrąžino – yra sumokėjusi tik 7 304,79 Eur palūkanas.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškinį priėmė, 2019 m. rugsėjo 1 d. teismo įsakymą panaikino ir perdavė bylą pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Tą pačią dieną priimta nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuojant atsakovės sąskaitose esančias pinigines lėšas, neviršijant prašomos priteisti sumos – 930 914,38 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.
4. Ieškovė UAB ,,Veika“ Vilniaus apygardos teismui 2019 m. lapkričio 6 d. dar kartą pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei ir areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas – ieškinio reikalavimus atitinkančią sumą.
5. Ieškovė nurodo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir yra pateikti įrodymai, patvirtinantys jame dėstomas faktines aplinkybes, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Pažymi, kad pati atsakovė atsiliepime į ieškinį neneigia paskolos jai suteikimo fakto ar savo pareigos ją grąžinti, tačiau tvirtina įsipareigojimų negalinti įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – apyvartinių lėšų trūkumo. Ieškovė mano, kad vien faktas, jog atsakovė neneigia prievolės fakto, bet jos nevykdo, sudaro pagrindą konstatuoti jos nesąžiningumą.
6. Be to, ieškovei paaiškėjo naujos aplinkybės, liudijančios galimą nesąžiningą atsakovės elgesį, t. y. kad atsakovė vykdo įsipareigojimus kitiems savo kreditoriams ir sąmoningai vengia atsiskaityti su ieškove. Atsakovės turtinė padėtis yra sunki, pareikšto ieškinio suma yra didelė, o jos įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Todėl atsiskaitydama su kitais kreditoriais atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką. Atsakovės vadovas neteikia informacijos iš jo išieškojimą vykdančiam antstoliui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Veika“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė antrą kartą teikia prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB ,,Financial Management Group“ atžvilgiu. Ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria toks jos prašymas buvo atmestas, neskundė, ši yra įsiteisėjusi, todėl ieškovė, siekdama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo nurodyti naujas ir įsiteisėjusią nutartį priimant nenagrinėtas faktines aplinkybes, patvirtinančias atsakovės padėties pablogėjimą, veiksmų turtui nuslėpti ar perleisti ėmimasi. Teismo vertinimu, ieškovė naujų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, nenurodė.
9. Teismas prašyme nurodytą kaip naują aplinkybę, kad atsakovė vykdo savo įsipareigojimus kitiems kreditoriams, vertino kaip patvirtinančias atsakovės sąžiningumą, dedant pastangas sumažinti savo skolinius įsipareigojimus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, t. y. kad atsakovė gali slėpti ar perleisti turimą turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Veika“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – jos prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Teismas, nesant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo, nutartį priėmė paskutinę įstatyme numatytą ir tik išimtiniais atvejais taikytiną termino dieną, t. y. prašymas buvo pateiktas 2019 m. lapkričio 6 d., o skundžiama nutartis priimta 2019 m. lapkričio 15 d.
10.2. Nutartis nemotyvuota, nėra atskleista bylos ir ieškovės reikalavimų esmė. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų argumentų, t. y. dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo; kad atsakovė prievoles pripažįsta, bet jų nevykdo; selektyviai pasirinktų prievolių vykdymo; atsiskaitymo su kreditoriais eilės pažeidimo; atsisakymo teikti antstoliui informaciją; atsakovės sunkios finansinės padėties ir ieškinio sumos bei kt. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šių priežasčių nutartis turėtų būti panaikinta.
10.3. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ši nutartis nebuvo apskųsta, neturi reikšmės. Naujai pateiktas prašymas buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, paaiškėjusiomis po aptartos nutarties priėmimo.
10.4. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė nurodė ne vieną naują aplinkybę, patvirtinančią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimą, kurių pats teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
11. Atsakovė UAB ,,Financial Management Group“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:
11.1. Ieškovė savo pakartotiniame prašyme nenurodė, kokios esminės aplinkybės pasikeitė nuo to laiko, kai buvo išspręstas pirmasis jos prašymas. Ieškovės nurodyta nauja aplinkybė, kad atsakovė atsiskaito su kitais kreditoriais, niekaip nepatvirtina jos nesąžiningumo. Vien tik tos aplinkybės, kad dalies ieškovės reiškiamo reikalavimo (paskolos sumos) atsakovė neginčija, bei tai, kad ieškinio suma yra didelė, nėra ir negali būti laikoma vieninteliais kriterijais sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
11.2. Faktas, kad atsakovės akcininko A. Š. akcijos yra areštuotos ir kad jis nevykdo antstolio reikalavimų, nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Vykdomoji byla buvo pradėta ieškovės iniciatyva, t. y. nėra jokių kitų kreditorių, kurių naudai būtų areštuotos atsakovės akcijos. Atsakovės prievolė grąžinti ieškovei paskolos sumą buvo papildomai užtikrinta asmeniniu fizinio asmens, atsakovės vienintelio akcininko ir vadovo A. Š., pasirašytu vekseliu, kurį ieškovė pateikė vykdyti.
11.3. Atsakovės veikla – verslo konsultacijos ir kitų su verslu betarpiškai susijusių paslaugų teikimas (buhalterinės apskaitos ir kt.), todėl jos turto areštas visiškai sustabdys bendrovės veiklą: bendrovė nebegalės vykdyti įprastos ūkinės–komercinės veiklos, praras galimybę lygiomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis, komplikuosis jos santykiai su kontrahentais, bus itin apribotos jos galimybės skolintis, partneriai ir investuotojai nutrauks šiuo metu sudarytas finansavimo sutartis, kas tikėtina, prives ją prie bankroto. Tokiu atveju ji negalės atsiskaityti ne tik su ieškove, bet ir su kitais kreditoriais.
11.4. Nors teismas prašymą išsprendė praėjus šešioms dienoms nuo jo gavimo dienos, atsižvelgtina į tai, kad teismas iš esmės teisingai ir pagrįstai išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, todėl vien tik ta aplinkybė, kad teismas nesilaikė proceso teisės normose nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo termino, nesudaro pagrindo naikinti / keisti nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
11.5. Teismas išdėstė argumentus, kodėl šioje byloje nėra pagrindo atsakovės turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė teisės aktus, kuriais vadovavosi, o tai, kad teismo motyvai išdėstyti glaustai, neteikia pagrindo teigti apie nemotyvuotą nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Teisėja
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl nutarties turinio ir procesinio klausimo išsprendimo termino
12. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria apeliantės UAB ,,Veika“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovei UAB ,,Financial Management Group“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pingines lėšas, antrą kartą atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė visų pirma įvardija procesinius aspektus, kurie, jos įsitikinimu, savaime teikia pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti, akcentuodama CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto termino tokiam klausimui išspręsti pažeidimus ir pačios nutarties turinio ydingumą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra pakankamai lakoniški, teismui išsamiau neargumentuojant, kokios jo nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti visuma šiuo konkrečiu atveju nėra įrodyta. Kita vertus, teismas pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimą aiškiai susiejo su tokia aplinkybe, kad apeliantė nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos sprendžiant tokį patį jos prašymą pirmą kartą, o nurodytos kaip naujos ir nekonkretizuotos aplinkybės, teismo vertinimu, visgi nepatvirtina grėsmės galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
14. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo procesinio sprendimo nepakankamas motyvavimas nesudaro absoliutaus jo negaliojimo pagrindo. Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra detaliai atsakyta į kai kuriuos ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-492/2014). Todėl tokia apeliantės pozicija, kad skundžiama nutartis savaime yra neteisėta vien dėl motyvų joje stokos ir dėl šios priežasties turi būti panaikinta, nepagrįsta.
15. Taip pat, apeliantės įsitikinimu, nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dar ir todėl, kad ji buvo priimta praėjus daugiau nei trims darbo dienoms nuo prašymo gavimo teisme dienos. Mano, kad nagrinėjama situacija nebuvo išimtinė, dėl ko nebuvo pagrindo pratęsti terminą klausimui išspręsti iki septynių darbo dienų.
16. Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos.
17. Taigi, įstatymo leidėjas diskrecijos teisę išspręsti tokio pobūdžio procesinį prašymą per trijų ar septynių darbo dienų terminą suteikia pačiam teismui. Per ilgesnį terminą klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio gali būti išsprendžiamas tuomet, kai teismui kyla būtinybė rinkti papildomus duomenis, reikalingus teisingam tokio prašymo išsprendimui. Ir nors nagrinėjamoje byloje nesama informacijos, ar pirmosios instancijos teismas kokius nors papildomus duomenis rinko, 2019 m. lapkričio 6 d. gautą apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėdamas 2019 m. liepos 15 d., t. y. per ilgesnį nei trys darbo dienos terminą, tai jokios reikšmės neturi nei apeliantės teisėms ar interesams, teismui nutarus atmesti ir pakartotinį apeliantės prašymą (t. y. jos prašomų nustatyti atsakovei ribojimų disponuoti turtu netaikyti), nei, juo labiau, skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo vertinimui.
18. Šiuo aspektu pažymėtina dar ir tai, kad proceso teisės normos pažeidimas galėtų lemti skundžiamo teismo procesinio sprendimo (šiuo atveju nutarties) panaikinimą tik tuo atveju, jei dėl jo (dėl to pažeidimo) būtų neteisingai išspręsta pati byla ar kuris nors joje sprendžiamas atskiras procesinis klausimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnis). Tačiau teigti, kad vien dėl ilgesnio taikyto termino pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą yra išsprendęs neteisingai, nėra nei protinga, nei pagrįsta (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Dėl pakartotinai pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimo sąlygų
19. Nepriklausomai nuo aptarto skundžiamos nutarties turinio lakoniškumo, kurį ištaisys apeliacinės instancijos teismas, pripažintina, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje konkrečioje byloje buvo išspręstas teisingai ir tinkamai.
20. Apeliantė, teikdama naująjį prašymą, kitaip nei teikdama pirmąjį (kartu su ieškiniu), įrodinėjo abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, t. y. tiek ieškinio preliminarų pagrįstumą, tiek grėsmę teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Pažymėtina, kad pirmajame savo prašyme atsakovės turto arešto poreikį apeliantė grindė vien didele ieškinio suma, kurią teismas vertino kaip nepakankama aplinkybę tokiems griežtiems turtiniams ribojimams taikyti.
21. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo nepasisakė. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant įrodytoms dviem sąlygoms, t. y. preliminariai pagrįstam reikalavimui ir grėsmės, kad galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas būtent dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų, nustatymui. Kadangi vienos iš šių sąlygų nebuvimas tokio prašymo patenkinimą savaime padaro neįmanomu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, ieškinio preliminaraus pagrįstumo klausimo neaptarė.
22. Tačiau apeliantė skundžia teismo nutartį, be kita ko, ir tuo pagrindu, kad pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti teismas neišnagrinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl tokių skundo argumentų ir kartu dėl šios sąlygos buvimo ar nebuvimo pasisako.
23. Pradinėje bylos proceso stadijoje, kada dažniausiai ir būna išsprendžiamas reikalavimų užtikrinimo laikinosiomis apsaugos priemonėmis klausimas, ieškovui ar pareiškėjui, siekiančiam pasinaudoti šio instituto teikiama apsauga, tokio prašymo pareiškimo metu pakanka pagrįsti, kad egzistuoja protinga ieškinio patenkinimo galimybė. Teismo pareiga įvertinti ieškinio patenkinimo galimybę gali būti apibrėžiama ir negatyviai, t. y. atsakovo atsikirtimai nėra pakankami abejoti ieškinio pagrindo tikėtinu pagrįstumu. Todėl pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio arba preliminaraus vertinimo) doktriną ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, arba ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu, išanalizavus ieškovo argumentus ir atsakovo atsikirtimus, nelieka pagrįstų abejonių sėkminga ieškovui proceso baigtimi.
24. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad galėtų būti priimtas apeliantei palankus teismo sprendimas, juolab kad skolos jai fakto neneigia ir atsakovė. Apeliantė nuosekliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nurodė, kad ginčo pagrindas yra šalių 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudaryta paskolos sutartis, kad atsakovė per sutartyje nustatytą terminą jai paskolintos sumos negrąžino, dėl ko apeliantė buvo priversta kreiptis į teismą dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Be to, nurodė tokio savo reikalavimo teisinį pagrindą – 6.200, 6.837 straipsnius. Taip pat kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kuriais grindžia jame dėstomas faktines aplinkybes.
25. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šioje pradinėje byloje nagrinėjimo stadijoje tokių duomenų nuspręsti dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo CPK 144 straipsnio taikymo tikslais pakanka. Tačiau apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nėra įrodyta kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimas.
26. Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl šios sąlygos aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Įrodinėjant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, būtina įvardinti tokius atsakovo atliktus (arba tikėtinai atliktinus) nesąžiningus veiksmus, kurie kelia pagrįstų abejonių sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui, jeigu jis būtų palankus šias priemones prašančiam taikyti asmeniui (ieškovui). Dėl grėsmės ir atsakovo nesąžiningumo įrodinėjimo apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, kad pirmiausiai ši pareiga tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme prašymą taikyti kitai šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims paskirstymas reikštų, kad atsakovas, aiškiai nežinodamas, ką ieškovas laiko grėsmę jo turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų net atsikirsti, o tai nėra suderinama su šalių procesiniu lygiateisiškumu ir rungimosi principais (CPK 12 straipsnis, 17 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-854-464/2018).
27. Tokį prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-6739-943/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-370/2019; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-86-330/2020).
28. Apeliantės teigimu, atsakovės nesąžiningumą patvirtina tokių faktinių aplinkybių visuma: atsakovė prievolę pripažįsta, tačiau jos nevykdo; įvykdė / vykdo įsipareigojimus savo kitiems kreditoriams (Swedbank, AB bankui, R. Ž.); ji nesilaiko CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos; jos akcininkas vengia teikti informaciją išieškojimo iš jo veiksmus vykdančiam antstoliui; bendrovės sunki turtinė padėtis, o pareikšto ieškinio suma yra didelė.
29. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamos teismo nutarties motyvams, kad vien faktas, jog atsakovė galimai vykdo savo įsipareigojimus kitiems kreditoriams, negali būti vertinamas kaip jos nesąžiningumas. Nors apeliantė atskirajame skunde tvirtina, kad atsiskaitymai su kreditoriais turi būti vykdomi laikantis CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos bendrosios atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos, jeigu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, tačiau, pirma, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad apeliantė teikė pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, kvestionuodama jos mokumą, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1045-661/2020, toks pareiškimas nebuvo patenkintas. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020 šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Atlikę byloje esančių įrodymų, patvirtinančių atsakovės finansinę būklę, analizę teismai konstatavo, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršijo pusę į balansą įrašyto ir bendrovei realiai priklausančio turto vertės.
30. Antra, nagrinėjamos bylos dalykas niekaip nėra susijęs su aptartos teisės normos taikymu, o reikalavimų, sietinų su atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos ar eiliškumo pažeidimu, nagrinėjamoje byloje apeliantė atsakovei nereiškia. Atitinkamai, ribojimų disponuoti turtu ar piniginėmis lėšomis atsakovei nustatymas dėl tokių, kaip teigia, apeliantė, atsakovės atliekamų veiksmų neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo – susiklosčiusios padėties išsaugojimo. Todėl tokio pobūdžio atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, siekiant ateityje išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.
31. Aplinkybė, kad atsakovės direktorius ir akcininkas A. Š. atsisako teikti informaciją antstoliui, vykdančiam išieškojimą iš atsakovės akcininko, kaip fizinio asmens, pagal jo apeliantės naudai išduotą vekselį, kuriuo buvo užtikrintas atsakovės prievolės, kylančios iš ginčo paskolos sutarties, tinkamas įvykdymas, taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuris atsako pagal savo prievoles nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, vien tai, kad atsakovės akcininkas nevykdo savo asmeninių prievolių ar neteikia informacijos antstoliui, negali būti tapatinama su juridiniu asmeniu ir jo galimu ar prognozuojamu elgesiu ateityje.
32. Pažymėtina, kad apeliantės kartotiniai argumentai dėl atsakovės veiksmų, kad ši, pripažindama prievolę, ją atsisako vykdyti, ar argumentai dėl jos turtinės padėties tokiam klausimui, kaip turto areštas, išspręsti (ne)reikšmingumo jau buvo išsamiai aptarti ir išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. priimtoje pirmojoje nutartyje, kuria buvo atsisakyta patenkinti apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Joje nustatytų aplinkybių kitaip įvertinti pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė