Civilinė byla Nr. 2A-48-302/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02017-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 2.6.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,TRANSTIRA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. sprendimo ir 2021 m. vasario 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-655-275/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TRANSTIRA“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. I. (V. I.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „TRANSTIRA“ 48 758,89 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. Jungtinėje Karalystėje dėl V. I., vairavusio transporto priemonę Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo minėtos transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį, kuriai teko atsakomybė už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 3 ir 8 dalyse. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaujantis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu (toliau – Biurų tarybos vidaus nuostatai), Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą 48 758,89 Eur sumai ieškovui. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią Biuras turi išmokėti išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, bei atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės bei privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas sumokėjo Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 48 758,89 Eur. Sumokėję Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, Biuras raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus pinigus, tačiau atsakovė tai padaryti atsisakė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 8 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „TRANSTIRA“ 48 758,89 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. papildomu sprendimu iš atsakovės UAB „TRANSTIRA“ ieškovui buvo priteista 110,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio Biuras apmokėjo Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą 48 758,89 Eur sumą, įvyko 2012 m. rugsėjo 28 d., dėl šio įvykio nukentėjo T. T., vairavusi automobilį VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis VW Polo), kuri kreipėsi į Katenburio grafystės teismą su reikalavimu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendime teismas nurodė pirmajai atsakovei byloje UAB „TRANSTIRA“ sumokėti 6 780,90 GBP žalą, įskaitant ir 115 GBP palūkanas, iki 2016 m. rugsėjo 30 d. 16 val., be to, nurodė, kad pirmoji atsakovė UAB „TRANSTIRA“ turi sumokėti ieškovės turėtas išlaidas byloje. Byloje antruoju atsakovu dalyvavo Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras.

6.       Proceso metu patirtos teisinės išlaidos buvo vertinamos atskirame Katenburio grafystės teismo 2016 m. lapkričio 11 d. procesiniame sprendime, kuriame nustatyta, kad šias išlaidas sudaro: mokestis teisininkams (21 059,86 GBP plius PVM), mokestis patarėjui, kiti mokėjimai ir teismo mokestis už vertinimą, iš viso 29 386,06 GBP. Be to, minėtame procesiniame dokumente nurodytos šios eismo įvykio aplinkybės: automobilio VW Polo vairuotojai važiuojant vidurine greitkelio juosta, jai pradėjus lenkti atsakovės transporto priemonę, ši persirikiavo iš lėtosios juostos į ieškovės juostą ir atsitrenkė į ieškovės galinę automobilio dalį keleivių pusėje; eismo įvykis įvyko dėl neapdairaus atsakovės vairuotojo vairavimo.

7.       Vilniaus miesto apylinkės teisme 2016 m. liepos 14 d. buvo priimtas teismo sprendimas už akių (civilinė byla Nr. 2-2694-135/2016), šioje byloje ieškinį reiškė UAB „TRANSTIRA“ atsakovei Jungtinės Karalystės draudimo bendrovei Liverpool Victoria Insurance Company Ltd dėl skolos priteisimo. Teismo sprendimu už akių ieškovei buvo priteista 690,73 Eur palūkanų ir 476,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad byloje nustatyta, jog 2012 m. rugsėjo 28 d. Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis – į UAB „TRANSTIRA“ priklausantį automobilį Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba Krone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo automobilis VW Polo; eismo įvykis įvyko dėl automobilio VW Polo vairuotojos kaltės.

8.       Atsižvelgdamas į tai, kad, priimant teismo sprendimą už akių į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas Biuras, teismas darė išvadą, jog, nepaprašiusi į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Biuro, atsakovė prarado galimybę priimtame teismo sprendime nustatytais faktais remtis kaip prejudiciniais faktais, todėl sprendė, kad į bylą pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimas už akių neatleidžia atsakovės nuo pareigos įrodyti teiginį, jog dėl autoįvykio kalta automobilio VW Polo vairuotoja. Kadangi jokių kitų automobilio VW Polo vairuotojos kaltės įrodymų atsakovė nepateikė, teismas sprendė, kad dėl eismo įvykio buvo kaltas būtent atsakovės vairuotojas.

9.       Teismas pažymėjo, kad Katenburio grafystės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendime nustatytų aplinkybių ieškovui nereikia įrodinėti, kadangi teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir dalyvavusiai byloje atsakovei UAB „TRANSTIRA“, ir nedalyvavusiam Biurui, kadangi pagal TPVCAPDĮ 26 straipsnio 1 dalies 6 punktą, civilinėje byloje dalyvaujant kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, priimtas teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, nes pagal Biurų tarybos vidaus nuostatus eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o išmokėtas sumas grąžina neapdraustos transporto priemonės valstybės nacionalinis draudikų biuras.

10.       Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovės argumentą, kad ji nebuvo informuota apie teisminį procesą Jungtinėje Karalystėje ir apie priimtą teismo sprendimą. Pažymėjo, kad, turėdama informaciją apie Jungtinėje Karalystėje išnagrinėtą bylą, atsakovė galėjo siekti teismo sprendimo panaikinimo, jeigu ji iš tiesų nebuvo informuota apie procesą, tačiau tai padaryta nebuvo.

11.       Atsižvelgdamas į tai, kad Katenburio grafystės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendime konstatuota, jog dėl autoįvykio kaltas UAB „TRANSTIRA“ vairuotojas, teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės, kaip dėl eismo įvykio kalto asmens, žalos atlyginimą yra pagrįstas.

12.       Ieškovo nurodytų turėtų išlaidų žalai atlyginti atsakovė nepaneigė, todėl teismas ieškinį tenkino visa apimtimi.

13.       Pasisakydamas dėl ieškinio senaties, teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino, kadangi žalos dydis paaiškėjo baigus nagrinėti bylą Jungtinėje Karalystėje, t. y. 2016 m. lapkričio 11 d., o ieškinys pareikštas 2018 m. spalio 29 d.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „TRANSTIRA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. sprendimą ir 2021 m. vasario 25 d. papildomą sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priimti naujus rašytinius įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prejudicinę galią Katenburio grafystės teismo sprendimui. Tiek Katenburio grafystės teismo sprendimas, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimas už akių neturi prejudicinės galios šioje byloje, jie gali būti vertinami tik kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nei atsakovė UAB „TRANSTIRA“, nei trečiasis asmuo V. I., kuris vairavo vilkiką, nebuvo informuoti pagal 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (toliau – Reglamentas Nr. 1393/2007) reikalavimus apie jokį su 2012 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykiu susijusį Jungtinėje Karalystėje pradėtą teisminį procesą. Atsakovė apie minėtą teisminį procesą sužinojo iš Biuro tik 2017 m. balandžio 27 d. Tiek Jungtinės Karalystės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami, kad dėl minėto eismo įvykio atsakingas V. I., iš esmės sprendė dėl byloje nedalyvavusio asmens. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017 41 punktas). Teismas šiuo atveju nepagrįstai rėmėsi tik Katenburio grafystės teismo sprendimu, neanalizavo ir nevertino kitų į bylą pateiktų įrodymų (iškart po įvykio darytų įvykyje dalyvavusių transporto priemonių fotonuotraukų, eismo įvykio dalyvių paaiškinimų, eismo įvykio vietos fotonuotraukų ir kt.), nepašalino prieštaravimų ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad dėl eismo įvykio buvo kalta būtent VW Polo vairuotoja, o ne atsakovės vairuotojas.

14.2.                      Teismas netyrė ir visiškai nevertino byloje esančių įrodymų bei atsakovės prieštaravimų dėl žalos fakto ir dydžio. Pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Vien ta aplinkybė, kad Biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovės pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu ginčijo padarytos žalos faktą ir dydį, teikė pagrįstus prieštaravimus dėl konkrečių sumų ir įrodymus, tačiau teismas skundžiamame sprendime dėl nė vieno atsakovės teikto įrodymo ar argumento nepasisakė.

14.3.                      Atsakovė prašė teismo taikyti ieškinio senatį ne visoms Biuro reikalaujamoms priteisti sumoms, o konkrečiai 6 445,93 Eur sumai, kuri buvo išmokėta dar iki Katenburio grafystės teismui priimant 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą (2014 m. kovo 13 d. Jungtinės Karalystės draudikų biuras išmokėjo 4 291,84 GBP, o 2013 m. spalio 24 d. buvo išmokėta 1 150 GBP suma), ir šiai pozicijai pagrįsti nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, apskritai nevertino atsakovės nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu ir nenurodė motyvų, kodėl atmeta atsakovės argumentus dėl ieškinio senaties taikymo.

15.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsisakyti priimti su skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau. Nurodo šiuos esminius argumentus:

15.1.                      Atsakovei buvo sudarytos sąlygos dalyvauti 2012 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio Jungtinėje Karalystėje, procese, tačiau ji buvo pasyvi bei nerūpestinga ir eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese nedalyvavo. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tik tais atvejais, kai atsakovui nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese, pastarasis turi teisę teikti prieštaravimus regresinio ieškinio byloje (2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020). Atsakingo už eismo įvykio kilimą asmens pasyvumo žalos administravimo procedūrų metu klausimas yra sprendžiamas nepriklausomai ar jų metu buvo inicijuoti teisminiai procesai, ar ne.

15.2.                      Ieškovas, bendradarbiaudamas su Jungtinės Karalystės nacionaliniu draudikų biuru, į bylą pateikė visus savo reikalavimą ir atsakovės civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus, be to, atsižvelgiant į atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentus, buvo pateiktas aktualus Jungtinės Karalystės teisės turinys. Tuo tarpu atsakovė apsiribojo vien nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, o savo poziciją iš esmės grindė tik savo darbuotojo V. I. nežinia kokiomis aplinkybėmis gautu paaiškinimu. Sprendžiant analogiškas bylas, kai faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus pateikia tik Biuras, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle (ne reikalauti aiškumo ir nedviprasmiškumo), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose.

15.3.                      Dėl eismo įvykio vietos valstybės nacionalinio draudikų biuro išimtinės kompetencijos bei jo pateikto teisės aiškinimo svarbos pasisakyta tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje.

15.4.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Katenburio grafystės byloje, kurioje dalyvavo ir atsakovė, 2016 m. rugsėjo 2 d. priimtu sprendimu. Delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti teisingą sprendimą, kadangi jis gali lengviau rinkti bylos nagrinėjimui reikalingus įrodymus. Tuo tarpu atsakovės nesutikimo su eismo įvykio vietos valstybės teismo sprendimu argumentai viso teisminio proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.

15.5.                      Priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą už akių, nebuvo įvertinti reikšmingi įrodymai, kurie būtų buvę pateikti į bylą, jeigu į jos nagrinėjimą būtų įtraukti visi suinteresuoti asmenys, todėl šiuo sprendimu remtis būtų nepagrįsta. Jungtinės Karalystės draudikai kitose valstybėse inicijuotuose procesuose, kuriuose reiškiamų reikalavimų sumos yra mažos, paprastai nedalyvauja, o reikalavimus patenkina tik iš ekonominių sumetimų, nepripažindami savo atsakomybės. Taip įvyko ir nagrinėjamu atveju.

15.6.                      Biuro reikalavimas yra regresinis, kylantis iš delikto, o Biuro pagrindinės prievolės įvykdymo momentas yra laikomas Biuro išmokos sumokėjimas užsienio valstybės biurui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis ir 1.127 straipsnio 4 dalis; TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju Biuras išmoką Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2017 m. balandžio 28 d., o ieškinys teismui buvo pateiktas 2018 m. spalio 18 d., t. y. nepraleidus sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų

17.       Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – susirašinėjimą el. paštu, vykusį tarp ieškovo ir atsakovės 2014 m. lapkričio 13 d., ir nuotrauką iš eismo įvykio vietos. 

18.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu pažymėtina ir tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos išreikalauti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

19.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės teikiami nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, bei į tai, jog šie rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, bet kuriuo atveju neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, juos, vadovaujantis proceso operatyvumo ir koncentracijos principais, atsisakoma priimti.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

20.       Iš bylos medžiagos matyti, kad Jungtinėje Karalystėje 2012 m. rugsėjo 28 d. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo dvi transporto priemonės: VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio dieną atsakovė UAB „TRANSTIRA“ buvo transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudotoja pagal lizingo sutartį (t. 1, b. l. 4), transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

21.       Eismo įvykyje nukentėjusi T. T., vairavusi automobilį VW Polo, kreipėsi į Katenburio grafystės teismą su reikalavimu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendime teismas nurodė pirmajai atsakovei byloje UAB „TRANSTIRA“ ieškovei T. T. sumokėti 6 780,90 GBP (bendroji žala – 6 000 GBP; specialioji žala – 665,90 GBP; palūkanos – 115 GBP) iki 2016 m. rugsėjo 30 d. 16 val. (t. 1, b. l. 39–40). Teisinės išlaidos buvo įvertintos Katenburio grafystės teismo 2016 m. lapkričio 11 d. procesiniame dokumente, kuriame nustatyta, kad šias išlaidas sudaro: mokestis teisininkams – 21 059,86 GBP (plius PVM), mokestis patarėjui, kiti išmokėjimai, iš viso 29 386,06 GBP, teismo mokestis už vertinimą – 743 GBP (t. 1, b. l. 43–68). 

22.       Į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, kad 2017 m. balandžio 28 d. Biuras Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui iš viso pervedė 41 162,25 GBP (48 758,89 Eur) sumą (t. 1, b. l. 159).

Dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės

23.       1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, jog eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.

24.       Ginčo eismo įvykis įvyko 2012 m. rugsėjo 28 d., todėl nagrinėjamai bylai aktuali ir taikytina

25.       TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis).

26.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, jog asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

27.       TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Asmenys, nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).

28.       Taigi TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtinta ne tik jame nurodytų asmenų pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bet ir šių asmenų pareiga nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės.

29.       Atsakingiems už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmenims ši sutartis privaloma, jie negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

30.       Įprastinė transporto priemonės buvimo vieta – teritorija tos valstybės, kurios valstybinį registracijos numerio ženklą turi transporto priemonė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 1 punktas).

31.       TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui.

32.       TPVCAPDĮ

33.       TPVCAPDĮ 17

34.       Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

35.       Biuro reikalavimo teisei nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykis įvyko ne Lietuvoje, taikoma Lietuvos teisė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šios Biuro reikalavimo teisės pagrindas yra TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

36.       Apibendrinant nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema užtikrina, jog nukentėjusiam asmeniui bus visada atlyginta žala, atsiradusi dėl eismo įvykio, neatsižvelgiant į tai, ar transporto priemonė yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jei transporto priemonė nėra apdrausta šiuo draudimu, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina Biuras. Eismo įvykiui įvykus kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Biuras atitinkamas žalos atlyginimo sumas išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kartu Biuras įstatymo pagrindu įgyja reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (ši sąvoka apima ne tik transporto priemonės savininką, bet ir kitus asmenis, nurodytus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje). 

Dėl atsakovės UAB „TRANSTIRA“ civilinės atsakomybės sąlygų

37.       Pažymėtina, kad Biuro reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį (asmenį, atsakingą už eismo įvykį) ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais. Šiuo atveju turi būti daromas skirtumas tarp civilinės atsakomybės už eismo įvykį ir civilinės atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą.

38.       Biuras reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui reiškia tuo pagrindu, kad asmuo yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį ir žalą, padarytą tokio eismo įvykio metu, o Biuras įstatymo pagrindu atlygino šio asmens padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Tuo tarpu reikalavimas asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškiamas už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad šiam asmeniui Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, jog jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 41 punktas). Tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą.

39.       Kaip matyti iš ieškinio, nagrinėjamoje byloje Biuras reikalavimą reiškia transporto priemonės valdytojai UAB „TRANSTIRA“, neįvykdžiusiai pareigos sudaryti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį, todėl toliau bus pasisakoma dėl transporto priemonės valdytojos UAB „TRANSTIRA“ civilinės atsakomybės sąlygų.

40.       Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, TPVCAPDĮ nustatyta pareiga transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui (valdytojui) drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui (valdytojui), pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – civilinė atsakomybė, t. y. Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui (valdytojui) tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės.

41.       Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, o kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį – turi įrodyti Biuras.

42.       Neteisėti transporto priemonės savininko (valdytojo) veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu.

43.       Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo registruota Lietuvos Respublikoje ir kad minėtos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu (2012 m. rugsėjo 28 d.) nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, nėra.

44.       Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reglamentuojama CK 6.249 straipsnyje. Šiuo atveju žala yra Biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, Biuro įrodinėjamą žalą sudaro Biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Biuras Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 41 162,25 GBP (48 758,89 Eur) sumą.

45.       CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastinis ryšys yra faktinis (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) ir teisinis (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019 35 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019 36 punktas).

46.       Taigi, tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir Biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, reikšminga ta aplinkybė, kad Biurui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, jog transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), besielgdamas kaip protingas ir apdairus asmuo, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jis neįvykdys jam įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę ir įvyks eismo įvykis, nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti Biuras.

47.       Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. 

48.       Tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 51 punktas).

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė savo kaltės dėl transporto priemonės neapdraudimo privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nepaneigė, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog neva nebuvo įrodyta trečiojo asmens V. I., kuris eismo įvykio metu vairavo neapdraustą transporto priemonę, kaltė dėl eismo įvykio, nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta pirmiau, pagal nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio praktiką reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Todėl dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su trečiojo asmens kalte dėl ginčo eismo įvyko, detaliau nepasisakoma.

50.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės UAB „TRANSTIRA“ civilinės atsakomybės sąlygos. Kadangi apeliantė ginčija ieškovo prašomos priteisti žalos dydį, toliau, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, plačiau bus pasisakoma šiuo aspektu.

Dėl žalos dydžio

51.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad vien ta aplinkybė, jog Biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovės pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Atsakovės teigimu, ji bylos nagrinėjimo metu ginčijo padarytos žalos faktą ir dydį, teikė pagrįstus prieštaravimus dėl konkrečių sumų ir įrodymus, tačiau teismas skundžiamame sprendime dėl nė vieno atsakovės teikto įrodymo ar argumento nepasisakė.

52.       Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl priteistinos žalos dydžio yra itin lakoniški, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog pagal į bylą pateiktus įrodymus klausimą dėl atlygintinos žalos dydžio galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šią bylos dalį, vadovaujantis proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais, nebūtų tikslinga grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

53.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kilus ginčui dėl žalos dydžio, būtent Biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Atitinkamai atsakovas, siekdamas sumažinti žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Pažymėtina, kad atsakovui nepakanka tik kritikuoti Biuro atliktus žalos apskaičiavimus ir kelti abejones, jog nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės normomis, jų taikymo praktika ir / ar teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 49 punktas).

54.       Siekdamas pagrįsti žalos dydį, Biuras į bylą pateikė šiuos rašytinius įrodymus: oficialų Jungtinės Karalystės teisės turinį, patvirtinančius duomenis (t. 2, b. l. 33–38); Jungtinės Karalystės teisėjų kolegijos gaires dėl sveikatos sužalojimų vertinimo (Lawtel document - 16/05/2014) (t. 2, b. l. 39–44); apžvalgą dėl Jungtinėje Karalystėje padarytų žalų administravimo „Bendrieji reikalavimų atlyginti žalą reguliavimo principai – Anglija ir Velsas – Reikalavimai atlyginti žalą pagal žaliosios kortelės sistemą“ (t. 2, b. l. 45–50); Katenburio grafystės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. bendrąją sprendimo arba nurodymo formą (angl. general Form of Judgment or order) (t. 1, b. l. 39–42); Katenburio grafystės teismo 2016 m. lapkričio 11 d. procesinį sprendimą (t. 1, b. l. 43–68); sąskaitas ir mokėjimų nurodymus (t. 1, b. l. 103–104; 115–116; 123–124; t. 2, b. l. 191–192; 195–196; 199–200).

55.       Tuo tarpu atsakovė iš esmės apsiribojo tik abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pagrindą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, nors kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 40 punktas; 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 41 punktas).

56.       Atsakovė ginčija šias ieškovo prašomos priteisti žalos atlyginimą sudarančias sumas: 1) 1 600 GBP – dėl transporto priemonės VW Polo sugadinimo patirtą žalą; 2) 25 GBP – kompensaciją dėl atsitiktinių išlaidų, 450 GBP – draudimo polisas ir 100 GBP – laisvų rankų įrangos sugadinimo išlaidas; 3) 6 330,90 GBP – žalą dėl nukentėjusios T. T. sužalojimo; 4) 21 500 GBP – teisinės pagalbos išlaidas, atstovaujant nukentėjusiosios T. T. interesams; 5) 4 456,52 GBP – Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro teisinės išlaidas; 6) 2 982,99 GBP – žalos administravimo išlaidas.

57.       Dėl transporto priemonės VW Polo sugadinimo patirta žala grindžiama draudimo bendrovės „LV Liverpool Victoria“ inžinieriaus ataskaita, kurioje konstatuota, kad galutinė žala yra 1 600 GBP (t. 1, b. l. 97–100).

58.       25 GBP kompensacija dėl atsitiktinių išlaidų, 450 GBP draudimo poliso išlaidos ir 100 GBP laisvų rankų įrangos sugadinimo išlaidos buvo atlygintos vadovaujantis Katenburio grafystės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. bendrąja sprendimo arba nurodymo forma (t. 1, b. l. 39–42). Šių išlaidų pagrįstumas buvo įvertintas Katenburio grafystės teismo, todėl pagal į bylą pateiktus duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti minėto teismo sprendimo pagrįstumu.

59.       Žala dėl nukentėjusios T. T. sužalojimo sudaro 6 330,90 GBP. Nors skunde nurodoma, kad 6 000 GBP suma buvo įvertinta žala dėl kaklo sužalojimo, tačiau toks teiginys neatitinka tiesos. Iš Katenburio grafystės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. bendrojo sprendimo arba nurodymo formos matyti, kad nukentėjusiajai T. T. buvo atlyginta 2 350 GBP už eismo įvykio metu patirtą traumą – kaklo sužalojimą, ir 3 650 GBP – už psichologinę traumą. Taigi, priešingai nei skunde teigia atsakovė, kaklo sužalojimai buvo įvertinti ne 6 000 GBP, o tik 2 350 GBP suma, ši suma neviršija Jungtinės Karalystės teisėjų kolegijos gairėse dėl sveikatos sužalojimų vertinimo numatyto maksimalaus dydžio (pati atsakovė skunde nurodo, kad vidutinio kaklo sužalojimo atveju mokama nuo 1 550 GBP iki 3 200 GBP išmoka) (t. 2, b. l. 39–40). Sprendimas dėl atlygintinos žalos nukentėjusiajai pagrįstas medicininėmis išvadomis, todėl ir šiuo atveju teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti šios sumos pagrįstumu.

60.       Pagal į bylą pateiktus duomenis teisinės pagalbos išlaidos sudarė 29 864,46 GBP, tačiau Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras su nukentėjusiosios teisininkais susitarė dėl šios sumos sumažinimo iki 21 500 GBP (t. 1, b. l. 31–34). Šios teisinės pagalbos išlaidos buvo patvirtintos Katenburio grafystės teismo 2016 m. lapkričio 11 d. procesiniame sprendime, atliekant detalią jų analizę (t. 1, b. l. 43–68), tuo tarpu atsakovės skunde pateikti teisinių išlaidų skaičiavimai, grindžiami kitoje byloje dėl kito eismo įvykio teismų atliktais teisinių išlaidų skaičiavimais, negali būti taikomi šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju.

61.       Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (teisininkų kontoros „Weigthmans LLP“ sąskaitos ir mokėjimo nurodymai) patvirtina, kad Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras patyrė 4 456,52 GBP teisinių išlaidų (t. 1, b. l. 103–104; 115–116; 123–124; t. 2, b. l. 191–192; 195–196; 199–200). Dėl Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro teisinių išlaidų dydžio jokie argumentai, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad šios išlaidos neįrodytos ir nepagrįstos, skunde nepateikiami.

62.       Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, žalos administravimo išlaidos sudaro 2 982,99 GBP. Pagal Biurų tarybos rekomendacijas žalos administravimo išlaidų dydis apskaičiuojamas proporcingai nuo konkrečios nustatytos žalos sumos (t. 1, b. l. 144–145). Kadangi atsakovė nepaneigė patirtos žalos, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad atitinkamai turėtų būti perskaičiuojamas ir administravimo išlaidos.

63.       Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

64.       Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 40 punktas; kt.). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

65.       Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad ieškovas įrodė prašomos priteisti žalos dydį, o atsakovė jo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovės priteistas 48 758,89 Eur nuostolių atlyginimas.

Dėl ieškinio senaties termino

66.       Atsakovė skunde tvirtina, kad ji prašė teismo taikyti ieškinio senatį ne visoms Biuro reikalaujamoms priteisti sumoms, o konkrečiai 6 445,93 Eur sumai, kuri išmokėta dar iki Katenburio grafystės teismui priimant 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą (2014 m. kovo 13 d. Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo 4 291,84 GBP, o 2013 m. spalio 24 d. buvo išmokėta 1 150 GBP suma), šis prašymas buvo grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012, pateiktais išaiškinimais.

67.       Nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių kilusiems atgręžtinio reikalavimo teisiniams santykiams taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Dėl atsakovės UAB „TRANSTIRA“ neteisėtos veikos Biuras patyrė turtinę žalą (CK 6.246 straipsnis), o iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

68.       Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Reikalavimui, kuris atsirado iš regresinės prievolės, pareikšti ieškinio senatis prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai Biuras atsiskaitė su Jungtinės Karalystės nacionaliniu draudikų biuru, o ne, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo 2016 m. lapkričio 11 d., kai Katenburio grafystės teismas išnagrinėjo bylą, ar, kaip tvirtina apeliantas, nuo tada, kai Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo pirmąsias žalos atlyginimo sumas nukentėjusiajai (2014 m. kovo 13 d.).

69.       Bylos medžiaga patvirtina, kad Biuras visą 41 162,25 GBP (48 758,89 Eur) sumą Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui pervedė 2017 m. balandžio 28 d., ieškinys teismui buvo pateiktas 2018 m. spalio 18 d., o tai suponuoja išvadą, jog trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl 48 758,89 Eur žalos atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis) nebuvo praleistas.

70.       Pastebėtina, kad tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino pradžios, kai reiškiamas regresinis reikalavimas priteisti draudimo išmoką, sumokėtą dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio, skaičiavimo (nuo išmokos išmokėjimo), laikytasi ir kitose iš esmės panašaus pobūdžio kasacinio teismo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014; 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017 24 ir 25 punktai).

71.       Atsakovės skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis šioje byloje netaikytina, kadangi minėtoje byloje buvo susiklosčiusi kitokia situacija. Draudimo išmoką tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui išmokėjo Biurą paslaugų teikimo sutarties pagrindu atstovavusi Lietuvos Respublikos draudimo bendrovė, o Biuras tik kompensavo draudimo bendrovei išmokėtą sumą, todėl buvo konstatuota, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, t. y. nuo tada, kai draudimo bendrovė už Biurą įvykdė pareigą išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Biuras, remdamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, išmoką tiesiogiai išmokėjo kompetentingam subjektui – Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui, atlyginusiam nuostolius Jungtinėje Karalystėje žalą patyrusiems asmenims, ir būtent ši diena šiuo atveju, nepriklausomai nuo to, kada Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo pirmąsias žalos atlyginimo sumas nukentėjusiajai, laikytina pagrindinės prievolės įvykdymo momentu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

72.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. sprendimą ir atitinkamai 2021 m. vasario 25 d. papildomą sprendimą, todėl atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti.

73.       Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja ieškovas, tačiau pastarasis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a  :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. sprendimą ir 2021 m. vasario 25 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Teisėjai                                                                                Marius Bajoras

Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Romualda Janovičienė