VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 29 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei Eglei Konstantinavičienei,
atsakovo UAB „AS 24 Lietuva“ atstovei advokatei Laurai Kovaitei Simaitienei,
atsakovo UAB „EBV Finance“ atstovei Kristinai Rudžionienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Ergela“ ieškinį atsakovams UAB „AS 24 Lietuva“, UAB „EBV Finance“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo
n u s t a t ė :
Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad 2019-09-05 nutartimi Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Ergela“. 2019-12-11 UAB „Ergela” gavo 2019-12-09 d. UAB „EBV Finance” pranešimą dėl informacijos pateikimo, kuriuo UAB „EBV Finance” informavo, kad 2018-03-22 d. tarp UAB „Ergela“ ir UAB „EBV finance“ buvo sudarytos dvi sutartys, t.y. sutartis dėl atstovavimo susigrąžinant kuro akcizo mokestį, sumokėtą už transporto priemonių aptarnavimą Europos Sąjungos šalyse Nr. LT/A/18-03-22/208, bei sutartis dėl bendradarbiavimo susigrąžinant PVM mokestį iš užsienio šalių Nr. LT/18-03-22/350. 2018-03-22 d. tarp UAB „EBV Finance“, UAB „Ergela“ ir UAB „AS 24 Lietuva“ buvo sudaryta Trišalė sutartis Nr. LT/T/18-03-22/284. Atsižvelgiant į tai, kad pagal sutartis Nr. LT/A/18-03-22/208 ir Nr. LT/18-03-22/350 UAB „EBV Finance“ turi pervesti UAB „Ergela“ grąžintiną pridėtinės vertės mokestį, taip pat į tai, kad UAB „Ergela“ naudojasi UAB „AS 24 Lietuva“ paslaugomis – perka kurą bei paslaugas, šalys 2018-03-22 Trišale sutartimi be kita ko susitarė, kad: 1) UAB „Ergela“ įpareigoja UAB „EBV Finance“ iš visų UAB „Ergela“ grąžintinų sumų, pervesti į UAB „AS 24 Lietuva“ sąskaitą sumą, kurią nurodo UAB „AS 24 Lietuva“ savo pranešime, kad būtų padengtas UAB „Ergela“ pradelstas skolinis įsipareigojimas UAB „AS 24 Lietuva“ už suteiktas paslaugas ir įsipiltą kurą (1 punktas); 2) Visos UAB „Ergela“ grąžintino pridėtinės vertės mokesčio sumos turi būti pervedamos UAB „AS 24 Lietuva“ tol, kol bus visiškai padengtas pranešime nurodytas UAB „Ergela“ įsiskolinimas UAB „AS 24 Lietuva“ (2 punktas); 3) UAB „EBV Finance“ pervedus atitinkamą sumą į UAB „AS 24 Lietuva“ banko sąskaitą, UAB „AS 24 Lietuva“ įskaitys minėtą sumą įmonės skoliniams įsipareigojimams dengti ir atitinkamai sumai UAB „Ergela“ skolos UAB „AS 24 Lietuva“ bus laikomos padengtomis (3 punktas). Vadovaujantis tarp UAB „Ergela”, UAB „AS 24 Lietuva” ir UAB „EBV Finance” sudaryta Trišale sutartimi Nr. LT/T/18-03-22/284, UAB „EBV Finance“ susigrąžinusi UAB „Ergela“ priklausantį pridėtinės vertės mokestį, 2019-09-19, 2019-10-25 ir 2020-02-06 pervedė jį į UAB „AS 24 Lietuva“ banko sąskaitą. Iš viso UAB „EBV Finance” sugrąžino 2 592,70 Eur, 595,42 Eur ir 548,22 Eur, tačiau atskaičius administravimo mokestį UAB „AS 24 Lietuva“ buvo pervesta atitinkamai 2 493,48 Eur, 472,00 Eur ir 485,30 Eur. Ieškovo įsitikinimu 2019-09-19, 2019-10-25 ir 2020-02-06 į UAB „AS 24 Lietuva” banko sąskaitą atlikti mokėjimai yra neteisėti, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (LR ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., CK 6.134 str. 1 d. 7 p., LR CK 6.140 str.), todėl yra niekiniai ir negaliojantys. Iš pačios atsakovės UAB „AS 24 Lietuva“ pateikto finansinio reikalavimo matyti, kad UAB „Ergela“ įsiskolinimas kreditorei pradėjo augti nuo 2019 m. vasario mėnesio, 2019 m. gegužės mėnesį kreditorės naudai buvo taikyti areštai UAB „Ergela“ turtui (2019-05-21 turto arešto akto Nr. 2019029178). Be to, svarbu pažymėti, kad finansinį reikalavimą UAB „Ergela“ bankroto byloje atsakovė UAB „AS 24 Lietuva“ pateikė 2019-09-19 d., du pavedimai buvo gauti po reikalavimo pateikimo, t.y. 2019-10-25 ir 2020-02-06, tačiau savo finansinio reikalavimo UAB „AS 24 Lietuva“ bankroto byloje nepatikslino. Kaip jau buvo minėta, UAB „EBV Finance“ atlikus pavedimus UAB „AS 24 Lietuva“, UAB „Ergela“ atžvilgiu jau buvo iškelta bankroto byla, tai reiškia, kad 2019-09-05 d. Kauno apygardos teismas nutarties civilinėje byloje Nr.eB2-1914-945/2019 konstatavo įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su visais kreditoriais. UAB „EBV Finance“ pavedimus atlikus ne į UAB „AS 24 Lietuva“ banko sąskaitą, o į UAB „Ergela“ sąskaitą, būtų nesumažėjusi UAB „Ergela“ turto masė, tokiu būdu apsaugant įmonės kreditorių finansinio pobūdžio interesą bent iš dalies proporcingai gauti kuo didesnį savo finansinio reikalavimo patenkinimą iš UAB „Ergela“ turto vertės. Jeigu teismas panaikintų ieškovės ginčijamus 2019-09-19, 2019-10-25 ir 2020-02-06 mokėjimų pavedimus ir taikęs restituciją grąžintų šalis į pradinę padėtį, UAB „Ergela“ turėtų grąžinti reikalavimo teisę į atsakovę UAB „AS 24 Lietuva“ susigrąžinti įsiskolinimą (sugrąžintą pridėtinės vertės mokestį) 3 450,78 Eur sumai, atsiradusį bankinių pavedimų, atliktų 2019-09-19 – 2 493,48 Eur, 2019-10-25 – 472,00 Eur, 2020-02-06 – 485,30 Eur, pagrindu. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismui panaikinus ginčo sandorius ir taikius restituciją, UAB „Ergela“ naudai iš atsakovės UAB „AS 24 Lietuva“ priteistina įsiskolinimo (sugrąžinto pridėtinės vertės mokesčio) 3 450,78 Eur suma. Ieškovas prašo pripažinti UAB „EBV Finance” 2019-09-19, 2019-10-25 ir 2020-02-06 atliktus mokėjimus negaliojančiais ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės UAB „AS 24 Lietuva“ 3 450,78 Eur bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
Atsakovas UAB „AS 24 Lietuva“ teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti žemiau nurodytais motyvais. Nurodo, kad vadovaujantis Trišalės sutarties, kuri buvo sudaryta dar 2018 m. kovo mėnesį, 1 punkto nuostatomis, UAB „Ergela“ perleido reikalavimo teises į visas gautinas grąžintino PVM sumas, t. y. Trišalės sutarties pagrindu nuo pranešimo pateikimo dienos yra įvykęs negrįžtamas reikalavimo teisių perleidimas: „Šalys aiškiai susitaria, kad nuo Pranešimo pateikimo Bendrovei dienos, yra laikoma, kad visos Įmonės reikalavimo teisės į Bendrovės grąžintinas pridėtinės vertės mokesčio sumas Įmonei, visai sumai, nurodytai Pranešime, yra pilnai ir neatšaukiamai perleistos AS 24 Lietuva“. Kaip matyti iš ieškovo pateiktos UAB „EBV Finance“ grąžintinų PVM sumų ataskaitos, Ieškovo nurodomą 3450,78 EUR sumą sudaro:
1) 2 493,48 EUR (2592,70 EUR grąžintina PVM suma iš Vokietijos, susidarė už laikotarpį nuo 2018-10-01 iki 2018-12-31);
2) 472,00 EUR (595,42 EUR grąžintina PVM suma iš Vokietijos, susidarė už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2019-03-31);
3) 485,30 EUR (548,22 EUR grąžintina PVM suma iš Belgijos, susidarė už laikotarpį nuo 2019-04-01 iki 2019-06-30).
Mano, kad Ieškovo nurodomą 3450,78 EUR sumą sudaro grąžintinos PVM sumos, susidariusios iki 2019-06-30, t. y. iki Ieškovui tampant nemokiam. Vadovaujantis Trišalės sutarties 1 punkto nuostatomis, Ieškovas perleido reikalavimo teisę į šias sumas Atsakovui dar iki nemokumo momento. Iš Atsakovo teismui pateikiamos buhalterinės pažymos matyti, kad tik dalis pretenzijoje ir pranešimuose nurodytos sumos (t.y. viso 8 573,38 EUR) buvo padengta nuo 2019 m. balandžio mėn. atsiradusios skolos, nes Ieškovas neperdavė daugiau sąskaitų Atsakovui PVM grąžinimui, todėl Atsakovas pagrįstai toliau gynė ir gina savo teises, reikalaudamas likusios skolos sumos padengimo iš Ieškovo bankroto procese. Atsakovo nuomone, faktinė aplinkybė, kad UAB „EBV Finance“ atlikti mokėjimai buvo vykdomi Trišalės sutarties pagrindu, paneigia Ieškovo teiginius, kad UAB „EBV Finance“ neturėjo pareigos atlikti mokėjimų UAB „AS 24 Lietuva“, taip pat paneigia Ieškovo teiginius, kad mokėjimų atlikimo metu Ieškovas turėjo teisę į ginčijamas PVM sumas. Atsakovas pabrėžia, kad Atsakovui mokėjimus atliko Atsakovas UAB „EBV Finance“, mokėjimai buvo atlikti Trišalės sutarties pagrindu, lėšos, kurias jis pervedė Atsakovui, vadovaujantis Trišalės sutarties 1 punkto nuostatų pagrindu, priklausė Atsakovui, todėl patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su tariamu Atsakovo nesąžiningumu, apskritai neturi jokio ryšio su patikslinto ieškinio reikalavimais.
Atsakovas UAB „EBV Finance“ teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškiniu nėra ginčijama Trišalė sutarties, nėra pateikta jokių argumentų ar aplinkybių, kurios galėtų pateisinti Trišalės sutarties nuostatų netaikymą „EBV Finance“ atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškiniu nėra pagrįsta viena iš privalomų actio Pauliana taikymo sąlyga – nėra pateikta įrodymų, kad sandorio šalims ginčijami sandoriai nebuvo privalomi, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. „EBV Finance“ pabrėžia, kad ginčijamų sandorių sudarymo momentas (reikalavimo teisės perleidimo momentas) ir reikalavimo teisės realizavimo momentas (apmokėjimas) nesutampa. Reikalavimo teisė į ginčijamas PVM sumas yra laikoma perleista nuo reikalavimo teisės atsiradimo momento, kuris yra laikomas PVM sąskaitos faktūros, kurios pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą, išrašymo data. „EBV Finance“ pažymoje yra aiškiai nurodyta, kad grąžintinos PVM sumos visos be išimties susidarė už PVM sąskaitas faktūras, išrašytas iki 2019-06-30, t. y. iki nemokumo bylos iškėlimo momento. Ieškovui nepateikus įrodymų ir argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad ginčijamais mokėjimo pavedimais pervestos lėšos priklausė ieškovui, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo apskritai teigti, kad „EBV Finance“ veiksmai kokiu nors būdu galėjo pažeisti ieškovo ar jo kreditorių interesus. „EBV Finance“ pažymi, kad nei iš ieškinio reikalavimo, nei iš ieškinio teksto neįmanoma suprasti, kokios restitucijos prašo ieškovas, taip pat neaišku, kuris atsakovas turėtų tapti ieškovo kreditoriumi ir skolininku, taip pat kodėl taip turėtų atsitikti. Ieškovui nepateikus įrodymų dėl ginčijamų mokėjimo pavedimų neteisėtumo, nėra jokio teisinio pagrindo restitucijos taikymui.
Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė reikalavimus ieškinyje ir patikslintuose ieškiniuose išdėstytais motyvais.
Atsakovų atstovai teismo posėdžio metu su pareikštu ieškiniu iš esmės nesutiko.
Ieškinys atmestinas
Iš ieškovo, atsakovų atstovų paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „EBV finance“, UAB „Ergela“ ir UAB „AS 24 Lietuva“ 2018-03-22 sudarė Trišalę sutartį Nr. LT/T/18-03-22/284. Šios sutarties pagrindu 2019-09-19, 2019-10-25 ir 2020-02-06 atliktus mokėjimus ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją – grąžintas PVM sumas priteisti ieškovo naudai.
Pažymėtina, kad ieškovas neprašo pripažinti Trišalės sutarties negaliojančia, tik jos pagrindu atliktus mokėjimus CK 1.80 straipsnio pagrindu, t.y. kaip imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančius.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, kartu išsaugoti ir civilinių teisinių santykių stabilumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Init“ prieš UAB „Parabolė“, bylos Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje bendra Lietuvos–JAV įmonė UAB „Sanitex“ prieš UAB „Šalvis“, bylos Nr. 3K-3-501/2007).
CK 6.134 straipsnis numato, kad draudžiama įskaityti: 1) reikalavimus, kurie ginčijami teisme;
2) reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos; 3) reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu; 4) dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą; 5) reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaitymą; 6) kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo; 7) įstatymų numatytus kitokius reikalavimus. CK 6.140 straipsnis įtvirtina, kad tuo atveju, kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
Įskaitymas kaip civilinės teisės institutas yra vienas bendrųjų prievolių pabaigos pagrindų. Vienašaliu prievolės šalies pareiškimu prievolė gali baigtis tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.125 straipsnio 2 dalis). Įskaitymas būtent ir yra įstatymu nustatytas atvejis, kai tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, pakanka vienos šalies pareiškimo. Įskaitymo esmė yra ta, kad kreditorius ir skolininkas turi vienas kitam priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių terminai yra suėję arba kurių terminai nenurodyti, ar apibūdinti pagal pareikalavimo momentą, o kiekviena šalis turi teisę vienašališkai pareikšti apie įskaitymą ir taip užbaigti tiek kreditoriaus prievolę skolininkui, tiek skolininko prievolę kreditoriui. Pažymėtina, kad įskaitymo teisė nėra absoliuti, ji yra ribojama įstatyme konkrečiai nurodytais atvejais (CK 6.134 straipsnis). Civiliniame kodekse yra specialiai aptartas įskaitymas skolininko nemokumo atveju. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas tampa nemokus, kreditorius gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatyme nenustatyta kitaip (CK 6.140 straipsnis).
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (aktuali redakcija nuo 2018 m. gruodžio 1 d., neteko galios 2020 m. sausio 1 d.) nustatė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, yra nurodęs, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013).
Ieškovo nuomone, atsakovai pažeidė imperatyvias teisės normas, atlikti įskaitymą po bankroto bylos ieškovui iškėlimo.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Nagrinėjamu atveju aktuali viena šio instituto taikymo sąlyga – skolininko, kuris žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, nesąžiningumas.
Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Pagal CK 6.66 straipsnį ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtinti ir nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias bent vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, nesąžiningumas preziumuojamas, tačiau šiuo atveju teismas nenustatė prezumpcijos taikymo galimybės.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę visų šalių verslo interesus atitinkantys piniginių sumų perleidimo santykiai, kitaip tariant, visų šalių suderinta valia buvo nustatyta, kad pridėtinės vertės mokesčio sumos 2018 m. kovo 22 d. pilnai ir neatšaukiamai perleistos atsakovui UAB „AS 24 Lietuva“. Toks susitarimas atitiko visų šalių interesus.
Be to, pati Trišalė sutartis ar kuri nors jos nuostata ieškovo neginčijama. Todėl galiojant teisėtam susitarimui dėl atsiskaitymo tvarkos ieškovo pozicija, kad kitos sandorio šalys, gavusios pridėtinės vertės mokestį po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, nors teisę įgijo dar 2018 m. kovo mėn., yra nepagrįsta.
Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegija 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje išaiškino, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama proporcingumo principo ir teisingo civilinių santykių subjektų priešingų interesų derinimo svarba sprendžiant su CK 6.66 straipsnio taikymu susijusius ginčus, nurodant, kad actio Pauliana suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorio negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio asmens interesų pusiausvyrą. Taikant šį civilinės teisės institutą kreditoriaus teisės neturi būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturi būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Komerciniuose santykiuose asmens elgesio sąžiningumas negali būti vertinamas atsietai nuo įprastos verslo praktikos, komercinių papročių ir paprasčiausios verslo logikos (be abejo, tiek, kiek jie nepažeidžia imperatyvių teisės aktų reikalavimų (Budreckienė, V. Teisminės komercinių sutarčių turinio kontrolės ribos: daktaro disertacija. 2016, p. 78–81). Komerciniuose santykiuose esminiais sąžiningumo principo elementais, t. y. pagrindiniais sąžiningo elgesio vertinimo kriterijais, turi būti laikomi protingumas bei pareiga veikti nuosekliai – laikytis to, kas pažadėta, nenukrypti nuo susiformavusios sutarties vykdymo praktikos ir tinkamai bei laiku informuoti kitą sutarties šalį apie visas reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pareiga atsižvelgti į kitos šalies interesus savo interesų sąskaita (mažinant savo naudą) turi būti taikoma ribotai – vengiant plečiamojo aiškinimo ir nekeliant komerciniams sutartiniams santykiams nebūdingų tikslų (Budreckienė, V. Teisminės komercinių sutarčių turinio kontrolės ribos: daktaro disertacija. 2016, p. 208–211). Verslo santykių specifikos reikšmė, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų viseto, pripažįstama ir teismų praktikoje. Kasacinio teismo konstatuota, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijami trys mokėjimai: 1) 2 493,48 Eur (2592,70 Eur grąžintina PVM suma iš Vokietijos, susidarė už laikotarpį nuo 2018-10-01 iki 2018-12-31); 2) 472 Eur (595,42 Eur grąžintina PVM suma iš Vokietijos, susidarė už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2019-03-31); 3) 485,30 Eur (548,22 Eur grąžintina PVM suma iš Belgijos, susidarė už laikotarpį nuo 2019-04-01 iki 2019-06-30).
Bankroto byloje ieškovo nemokumo priežastimi buvo tikrai ne šios grąžintinos PVM sumos, o tai, kad įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir įmonė nepajėgi vykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams, nemokėjo privalomų mokesčių valstybei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 išaiškinta, kad įmonei atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas CK 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus.
Iki šiol bankrutuojančių įmonių administratorių ieškiniai, prašant mokėjimus pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančius imperatyvioms CK 6.9301 straipsnio normoms, daugelyje bylų buvo tenkinami. Ši teismų praktika buvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-278/2019, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kad CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmones atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika).
Asmuo, siekiantis įrodyti, kad sandoris negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu, turi įrodyti, kad sandoris negalėjo būti sudarytas dėl to, kad tokį susitarimą draudė imperatyvi įstatymo norma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-836-381/2020, 62 punktas).
Iš tiesų, kaip teisingai gynėsi atsakovai nuo pareikšto ieškinio reikalavimų, ginčijamų sandorių sudarymo momentas (reikalavimo teisės perleidimo momentas pagal Trišalę sutartį) ir reikalavimo teisės realizavimo momentas (pridėtinės vertės mokesčio faktinis grąžinimas) nesutampa laiko požiūriu. Reikalavimo teisė į ginčijamas grąžintinas PVM sumas yra laikoma perleista nuo reikalavimo teisės atsiradimo momento, kuris yra laikomas PVM sąskaitos faktūros, kurios pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą, išrašymo data. Visos ginčijamos grąžintinos PVM sumos susidarė už PVM sąskaitas faktūras, išrašytas iki 2019-06-30, t. y. iki nemokumo bylos iškėlimo momento. Be to, kaip aukščiau teismo sprendime konstatuota, Trišalė sutartis, kuria buvo sutarta dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo, yra galiojanti, jos pagrindu vėliau atlikti pridėtinės vertės mokesčio sumų grąžinimai už laikotarpius iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, neprieštarauja jokioms imperatyvioms teisės normoms.
Po bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo atsakovai su ieškovu jokių sandorių nesudarė, jokių faktinių įskaitymų / mokėjimų neatliko.
Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 21 punktas).
Vertinant šalių paaiškinimus reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens – ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus aiškinimus, o dalį jų nutylėti, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).
Taigi, iš aukščiau sprendime nurodytų aplinkybių ir motyvų darytina išvada, kad atsakovai savo pareigas tinkamai vykdė pagal galiojančią sutartį, dėl grąžintinų PVM sumų ieškovui nekilo nemokumas (t.y. ši sutartis ir jos vykdymas nebuvo priežastimi ieškovą pripažinti nemokiu).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas daro išvadą, kad ieškovo ginčijamo mokėjimai negali būti pripažinti niekiniais CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
Kadangi mokėjimai nepripažinti niekiniais teismo sprendimu, laikytina, kad ieškovo išvestinis reikalavimas dėl restitucijos taikymo atmestinas visiškai, kadangi atsakovas UAB „AS 24 Lietuva“ yra teisėtas grąžintų pridėtinės vertės mokesčio sumų savininkas.
Kiti šalių pasisakymai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.
Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ieškovo ieškinys atmestinas, todėl ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovas UAB „AS 24 Lietuva“ prašė atlyginti 4 837,50 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 4 837,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų dydis yra protingas, kadangi ieškovas du kartus tikslino ieškinio reikalavimus, t.y. atsakovai turėjo 3 kartus teikti atsiliepimus, be to, byloje vyko 6 teismo posėdžiai, todėl ieškovo ieškinį atmetus visiškai, atsakovui priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 93, 98 straipsniai).
Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas UAB „EBV Finance“ teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovo ieškinį atmetus visiškai, pastarajam šios nėra priteistinos (CPK 88, 93, 98 straipsniai).
Byloje susidarė 5,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje dalyvaujantiems asmenims įteikimu. CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau ir ieškinį atmetus visiškai iš ieškovo priteistina 5,02 Eur valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88, 96 straipsniai).
Vadovaudamasis CPK 259, 268, 270 straipsniais teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo, likviduojamos dėl bankroto UAB „Ergela“, juridinio asmens kodas 123062364, administruojamos bankroto administratoriaus UAB „Eksmokumas“, ieškinį atmesti visiškai.
Priteisti iš ieškovo, likviduojamos dėl bankroto UAB „Ergela“, juridinio asmens kodas 123062364, atsakovo UAB „AS 24 Lietuva“, juridinio asmens kodas 300111605, naudai 4 837,50 Eur (keturi tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimt septyni eurai 50 centų) teisinės pagalbos išlaidas.
Priteisti iš ieškovo, likviduojamos dėl bankroto UAB „Ergela“, juridinio asmens kodas 123062364, valstybės naudai 5,02 Eur (penki eurai 2 centai) pašto išlaidų. Išaiškinti, kad nurodytas išlaidas ieškovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis