Administracinė byla Nr. A-4349-415/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01686-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Line Map“, uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Line Map“, uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo investicijos“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Kariuomenės, Lietuvos kariuomenei (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Pamario jėgainių energija“, Eastern Europe Trading C.V., Mažeikių rajono savivaldybės administracija), dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Line Map“, uždaroji akcinė bendrovė „Verslo valdymo investicijos“ (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymą Nr. V-721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 1 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 49 straipsnio 8 dalis tiek, kiek šių įstatymų nurodytomis nuostatomis UAB „Pamario jėgainių energija“ (toliau – ir Bendrovė) buvo įpareigota sudaryti su Lietuvos kariuomene sutartį dėl kompensacijos (toliau – ir Sutartis dėl kompensacijos), skirtos daliai investicijų ir kitoms išlaidoms, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų vykdymui užtikrinti, atlyginti, sumokėjimo ir pateikti šioje sutartyje numatytos prievolės įvykdymo užtikrinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai prašė, nustačius, kad Įsakymas yra norminis teisės aktas, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Įsakymas neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3, 10 punktams bei 7 straipsnio 1 daliai, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai bei 20 straipsniui. Prašė priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad patyrė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių dėl neteisėtų Lietuvos kariuomenės ir Ministerijos veiksmų netinkamai, atgaline tvarka reikalaujant pasirašyti Sutartį dėl kompensacijos ir atsisakymo suderinti Mažeikių vėjo jėgainių parko projektą bei statybos vietas. Tai lėmė pareiškėjų patirtus finansinius nuostolius parduodant Bendrovės akcijas bei nuostolingai užbaigiant sandorį pagal (duomenys neskelbtini) Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi pareiškėjai buvo priversti parduoti akcijas už (duomenys neskelbtini) Eur mažesnę sumą. Bendrovei, vadovaujantis Pakeitimo įstatymu, nuo 2014 m. liepos 1 d. atsirado pareiga mokėti kompensaciją, norint suderinti projektą bei vėjo elektrinių statybos vietas. Pareiškėjai negalėjo numatyti, kad keisis teisinis reglamentavimas.
3. Nurodė, jog Lietuvos kariuomenės neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjams kilo turinė žala, patvirtina tai, kad skundžiamas Įsakymą viešai nebuvo skelbiamas, todėl pareiškėjams nebuvo žinomas jo turinys ir atsisakymo derinti projektą ir statybos vietas motyvai. Pareiškėjų teigimu, kompensacijos dydis nepagrįstas, Lietuvos kariuomenė nepagrindė, kaip Mažeikių vėjo jėgainių parkas gali lemti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. atsakymas, įvertinus riziką dėl galimai patirtinų dar didesnių nuostolių, nebuvo skundžiamas. Pareiškėjų nuomone, toks jų elgesys atitiko protingo ir rūpestingo asmens standartus.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti bei netenkinti prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
5. Atsiliepime nurodė, kad žala pareiškėjams, jei tokia ir atsirado, kilo ne dėl valstybės vardu veikusių institucijų veiksmų, o dėl pačių pareiškėjų veiksmų ir (ar) aplaidumo. Lietuvos kariuomenė 2013 m. spalio 21 d. raštu informavo, jog negali suderinti projektuojamo parko statybos, tačiau pareiškėjai (duomenys neskelbtini), pasirašydami Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), prisiėmė įsipareigojimus jau žinodami, kad toje teritorijoje vėjo elektrinių statyba negalima ir įsipareigojimų negalės įvykdyti. Pareiškėjai prisiėmė ir finansinę riziką. Pareiškėjai Lietuvos kariuomenės 2013 m. spalio 21 d. atsakymo neskundė. Pakeitimo įstatymu pareiškėjų padėtis buvo palengvinta, atsirado galimybė statyti vėjo jėgaines su sąlyga, jei bus pasirašyta Sutartis dėl kompensacijos bei pateiktas jos užtikrinimas. Buvo vadovautasi ginčo metu galiojusiais teisės aktais, jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų lemti valstybės atsakomybę, nebuvo atlikta. Skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 626 patvirtinto Informacijos apie Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai, teikimo ir vėjo elektrinių projektavimo bei statybos vietų šiose teritorijose derinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis. Pareiškėjams teises ir pareigas sukėlė ne Įsakymas, o Lietuvos kariuomenės teiktos planavimo sąlygos. Šiuo atveju ne Įsakymo, o aukštesnių teisės aktų nuostatos, kurios viešai žinomos ir teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtos, nulemia pareiškėjams teisines pasekmes.
6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsiliepime nurodė, kad šiuo nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės atstovu turi būti tik Lietuvos kariuomenė, o ne Ministerija. Pareiškėjai, pasirašydami Sutartį, turėjo įvertinti riziką ir dėl galimų papildomų finansinių išlaidų. Įsigaliojęs teisinis reglamentavimas palankesnis pareiškėjams, nepablogino jų teisinės padėties. Iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo pareiškėjai neturėjo jokių užbaigtų teisinių santykių, t. y. vėjo jėgainės nebuvo pradėtos statyti ar pastatytos, į kuriuos, pareiškėjų teigimu, įsiterpė vėlesnis teisinis reglamentavimas. Pareiškėjai Lietuvos kariuomenės pozicijos dėl statybos vietų neskundė, skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Jokių neteisėtų veiksmų ar sprendimų valstybė pareiškėjų atžvilgiu neatliko. Ministerijos teigimu, Lietuvos kariuomenės vado 2013 m. spalio 21 d. atsakymas iš tikrųjų savo prasme pareiškėjams ir sukėlė teisines pasekmes, tačiau šis atsakymas nebuvo apskųstas, yra galiojantis. Kadangi Lietuvos kariuomenė nederino vėjo elektrinių parkų statybos, todėl jie, kol negavo suderinimo, negalėjo pradėti minėto parko statybos. Ministerija neturi kompetencijos šioje srityje priimti tam tikrų sprendimų, jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu neatliko, todėl nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą, priėmė 2016 m. spalio 10 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priėjo išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų skundo argumentus dėl jo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atitinkamai, nenustatęs jokių neteisėtų Lietuvos kariuomenės veiksmų, teismas atmetė kaip nepagrįstus argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismui nekilo abejonė ir dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, todėl netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi nustatęs, jog skundžiamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas ir padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įsakymo, kaip individualaus administracinio akto, teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjų skundo reikalavimų dėl žalos, sietinos su Įsakymo neteisėtumu ir tariamai neteisėtu Lietuvos kariuomenės atsisakymu derinti vėjo elektrinių statybos vietas, atlyginimo, panaikino nurodytą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
III.
10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsižvelgdama į teismo siūlymą papildomai pateikti atsiliepimą į pareiškėjų skundą, atsiliepime nesutiko su pareiškėjų skundu.
11. Nurodė, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie pareiškėjams galėjo sukelti žalą. Pareiškėjai patys savo veiksmais galėjo prisidėti prie susiklosčiusios situacijos, todėl dabar nepagrįstai siekiama atsakomybę dėl savo veikimo ar neveikimo perkelti Lietuvos valstybei. Pareiškėjams, jau pradedant vystyti vėjo elektrinių parką, teisės aktuose, reglamentuojančiuose tokią veiklą, buvo numatyta pareiga projektavimo darbus ir statybos vietas teritorijų planavimo metu derinti su Lietuvos kariuomene. Ši pareiga buvo nustatyta gerokai anksčiau nei pareiškėjai pasirašė Sutartį, todėl apie šią pareigą pareiškėjai privalėjo žinoti.
12. Lietuvos kariuomenės vadui pareiga patvirtinti žemėlapį kildinama iš teisės aktų, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra viešai paskelbti. Ministerijos vertinimu, Lietuvos kariuomenės vadui patvirtintus žemėlapį, nepaisant to, ar jis buvo paskelbtas, ar ne, suinteresuotų vėjo jėgainių statyba asmenų teisės negalėjo būti pažeistos, kadangi viešai paskelbti teisės aktai numatė pareigą tokiems asmenims vėjo elektrinių projektavimo darbus ir statybos vietas derinti, kaip minėta, su Lietuvos kariuomene. Ministerija abejoja, kad Įsakymas turėjo būti skelbiamas viešai, kadangi viešai paskelbtuose teisės aktuose numatyta kreipimosi į Lietuvos kariuomenę procedūra, o ne pareiga derinti projektavimo darbus ir statybos vietas, atsižvelgus į viešai paskelbtą žemėlapį. Nors sutiktina, kad žemėlapyje pateikiama informacija nėra įslaptinta, tačiau, Ministerijos nuomone, gali būti jautri nacionalinio saugumo aspektu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai net ir po Lietuvos kariuomenės atsisakymo derinti projektavimo darbus ir statybos vietas ne tik, kad neskundė tokio atsisakymo, tačiau pasirašė Sutartį, kuria prisiėmė sutartinius įsipareigojimus. Tik atsiradus naujam teisiniam reguliavimui, t. y. Pakeitimo įstatymui, pareiškėjams atsirado galimybė statyti vėjo elektrinių jėgainių parką. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas be pagrindo pareiškėjams buvo pritaikytas atgaline data ir pablogino jų padėtį. Grąžinus pareiškėjams jų sumokėtą kompensacijos sumą kaip jų neva patirtą turtinę žalą būtų pažeisti ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų tikslai ir būtų laikoma, kad Lietuvos kariuomenės suderinimas nebėra duotas ir jokios statybos negalėtų įvykti.
13. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose laikosi pozicijos, kad neatliko jokių veiksmų, dėl kurių pareiškėjams būtų galėjusi ar kilo kokia nors turtinė žala. Lietuvos kariuomenė nesutiko su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad skundžiamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Žemėlapis patvirtintas vadovaujantis teisės aktais, kurie buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka teisės aktų registre. Pareiškėjams teisines pasekmes šiuo konkrečiu atveju sukėlė ne Įsakymas, o ginčo teisinius santykius nustatantis teisinis reguliavimas. Nors pareiškėjai žinojo, kad projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų Lietuvos kariuomenė nederino, visgi Bendrovė savo rizika pasirašė Sutartį, kuria prisiėmė įsipareigojimus gauti visus leidimus iš valstybės institucijų, Lietuvos kariuomenės, reikalingus toliau vystyti projektuojamą vėjo elektrinių parką, tai pat prisiėmė ir atitinkamą finansinę atsakomybę, jei leidimai nebūtų gauti. Antrą kartą kreipiantis į Lietuvos kariuomenę dėl projektavimo darbų derinimo ir statybos vietų, atsakymas buvo priimtas remiantis, be kita ko, ir Pakeitimo įstatymu, kuris galiojo būtent Bendrovės prašymo nagrinėjimo metu ir kuris nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Iš teisinio reglamentavimo matyti, kad nauju teisiniu reglamentavimu Bendrovės padėtis buvo pagerinta iš esmės ir apie šio teisinio reglamentavimo pokyčius pareiškėjams buvo žinoma.
14. Lietuvos kariuomenės teigimu, Įsakymu patvirtintas žemėlapis neturėjo būti paskelbtas viešai, kadangi viešai paskelbtuose teisės aktuose, kuriais buvo remtasi priimant Įsakymą, numatyta kreipimosi į Lietuvos kariuomenę dėl informacijos gavimo procedūra, o ne pareiga derinti statybą ir projektavimo darbus atsižvelgiant į viešai paskelbtą žemėlapį. Žemėlapyje pateikta informacija gali būti jautri nacionaliniam saugumui. Nesant aiškiam ir galutiniam įvertinimui, ar žemėlapyje esanti informacija nesudarytų prielaidų grėsmėms nukreiptoms į karinius objektus ar aviacijos saugumą atsirasti ir poreikio jos įslaptinti teisės aktų nustatyta tvarka, žemėlapis iš pradžių viešai nebuvo skelbiamas. Gavus Ministerijos Specialiosios ekspertų komisijos 2015 m. balandžio 1 d. posėdžio Nr. SKP-1 protokolą, kuria išreikštas pritarimas ir įsivertinus vėjo jėgainių vystytojų išsakomą poreikį, dabartinė žemėlapio versija buvo paskelbta valstybiniame teisės aktų registre. Lietuvos kariuomenės nuomone, pareiškėjai neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus padarė Lietuvos kariuomenė.
15. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovų rašytinius paaiškinimus, prašė teismo tenkinti jų skundą.
16. Nurodė, kad Įsakymas niekuomet nebuvo viešai skelbiamas, kas reiškė, kad šis Įsakymas niekuomet nebuvo įsigaliojęs ir dėl to buvo ir yra neteisėtas, dėl jo negalėjo kilti jokie teisiniai padariniai. Šią aplinkybę patvirtina vieši teisės aktų registro duomenys. Atsakovų argumentus dėl pareigos viešinti nebuvimo, paneigia aplinkybės, kad visi vėlesni įsakymai, kuriais patvirtinti žemėlapiai dėl Lietuvos Respublikos teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, buvo skelbiami viešai. Todėl pareiškėjai laikosi pozicijos, kad teismas turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Įsakymo teisėtumą, kartu išsprendžiant bylą dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos.
17. Pareiškėjų nuomone, akivaizdu, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos prašymui dėl projektavimo darbų derinimo ir statybos vietų buvo pritaikytos atgaline data. Be to, Bendrovė jau turėjo išduotą leidimą statyti vėjo jėgaines iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Vadinasi, Pakeitimo įstatymas įsiterpė į jau susiklosčiusius teisinius santykius, kas yra neteisėta. Tai, kad Bendrovės atžvilgiu buvo pritaikytos Pakeitimo įstatymo nuostatos apsprendė Įsakymas, kuriuo Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorija priskirta prie teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo jėgainių statybos darbai. Jeigu nebūtų priimto Įsakymo, Lietuvos kariuomenė būtų turėjusi suderinti Bendrovės vystomą projektą be Sutarties dėl kompensacijos, dėl ko pareiškėjai nebūtų buvę priversti išskaičiuoti iš Bendrovės akcijų pardavimo kainos turtinės žalos dydžio sumą.
18. Tai, kad nebuvo apskųsti Lietuvos kariuomenės atsakymai, negali būti vertinami kaip pareiškėjų sutikimas su juose išdėstyta pozicija ir neturi įtakos reikalavimui priteisti turtinę žalą. Nesutikimas su Lietuvos kariuomenės sprendimais buvo išreiškiamas nuosekliai kreipiantis į Lietuvos kariuomenę su prašymais persvarstyti priimtus sprendimus ir kt. Iš Lietuvos kariuomenės 2013 m. spalio 21 d. atsakymo Nr. KVS-376 pareiškėjai suprato, kad tuo metu buvo neaiški bei neapibrėžta situacija dėl Bendrovės ir kitų subjektų projektuojamų vėjo elektrinių parko statybos vietų derinimo, kuri artimiausiu metu turėtų būti išspręsta parengiant bei inicijuojant teisės aktų pataisas. Be to, Lietuvos kariuomenė šiame atsakyme kategoriškai nenurodė, kad Bendrovės vystomas vėjo jėgainių parkas tikrai darys įtaką nacionaliniam saugumui ir kariuomenės užduočių vykdymui. Vadinasi, šis atsakymas buvo negalutinis, todėl ir nebuvo skundžiamas teismine tvarka. Atsižvelgus į tai, kad Mažeikių vėjo jėgainių parko statybos vietos buvo derinamos jau nuo 2010 metų, pareiškėjai ir Bendrovė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog šios statybos vietos ateityje bus visiškai suderintos ir šiuo klausimu nekils jokių problemų. Pareiškėjai tikėjosi, kad Bendrovės, kuri penkerius metus iki Pakeitimo įstatymo priėmimo bei įsigaliojimo nuosekliai ir kryptingai vystė Mažeikių vėjo jėgainių parką, atžvilgiu nebuvo taikomi tokie patys reikalavimai dėl sutarties dėl kompensacijos mokėjimo, taip pat kompensacijos mokėjimo tiems vėjo jėgainių statytojams, kurie yra tik pradėję vystyti šią veiklą arba ją vysto šalia valstybinės sienos, kuri ribojasi su Rusijos Federacija ar Baltarusija. Visi teritorijų planavimo dokumentai buvo pradėti rengti ir patvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka. Bendrovės direktoriaus teigimu, Lietuvos kariuomenė jau po 2013 m. spalio 21 d. atsakymo pasisakė, kad ginčo projektas galės būti vykdomas.
19. Nurodė, jog Pakeitimo įstatymas, priešingai nei teigia atsakovo atstovai, ne palengvino, o pasunkino Bendrovės ir pareiškėjų teisinę padėtį. Bendrovė nebuvo atsinaujinančių išteklių asociacijos nare ir jokia forma nepritarė Pakeitimo įstatymo projektui, apie jį nežinojo. Tai, kad Bendrovę konsultavusios įmonės direktorius, kuris nebuvo Bendrovės akcininku, pasirašė ant Pakeitimo projekto, neįrodo, kad pareiškėjai ir Bendrovė žinojo, kaip teigė atsakovo atstovai, apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjų teigimu, yra neaiškus nediferencijuotas kompensacijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka, pats kompensacijos mechanizmas yra nesąžiningas, juo neteisėtai bandoma „pasipinigauti“ privataus verslo sąskaita. Žalos atlyginimo šioje byloje prašo ne Bendrovė, o pareiškėjai – Bendrovės akcininkai – todėl atsakovo atstovų atsiliepime nurodomas argumentas, kad priteisus prašomą turtinę žalą bus pažeisti teisės aktų tikslai ir statyba bus neteisėta, yra nepagrįsti. Pareiškėjai neskundžia Sutarties dėl kompensacijos, nesikiša į šių sutartinių santykių, kurių pagrindu buvo gautas Lietuvos kariuomenės pritarimas Mažeikių vėjo jėgainių parko statybai, dėl ko teismo sprendimas šioje byloje niekaip nepaveiks Bendrovės ir jos pastatyto bei su visomis atsakingomis valstybės institucijomis, įskaitant Lietuvos kariuomenę, suderinto ir teisėtai eksploatuojamo vėjo jėgainių parko Mažeikių rajone.
IV.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dalyvavimas versle tiesiogiai yra susijęs su tam tikra finansine rizika, priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Ūkinę veiklą tiesiogiai veikia ekonomikos ciklai, svyravimai, todėl vykdant verslą negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio (ne)buvimas, būtina visapusiškai išanalizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, įvertinti deliktinės atsakomybės apimtį, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.
22. Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 9 d. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre buvo įregistruota Bendrovė. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. liepos 8 d. Bendrovei išdavė leidimą Nr. LP-17755 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tarp (duomenys neskelbtini) (pardavėjų) ir (duomenys neskelbtini) (pirkėjo) (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios 2.1.1 punktu šalys susitarė (duomenys neskelbtini). Tarp (duomenys neskelbtini) (pardavėjų) ir (duomenys neskelbtini) (pirkėjo) (duomenys neskelbtini) buvo pasirašytas Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas, kuriuo buvo pakeistas sutarties 2.1.1 punktas, (duomenys neskelbtini).
23. UAB „Baltwind“, konsultantė atstovavusi Bendrovės akcininkams Mažeikių vėjo jėgainių parko vystymo techniniais klausimais, 2014 m. birželio 17 d. prašymu Nr. BW.03-TP-02 kreipėsi į Lietuvos kariuomenę, prašydama suderinti prašyme nurodytas Mažeikių vėjo jėgainių parko statybos vietas. UAB „Energijos tinklų institutas“ Ministerijos 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. 12-01-1119 buvo informuotas, kad įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Lietuvos kariuomenė yra pasirengusi suderinti UAB „Energijos tinklų institutas“ projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietas su sąlyga, kad vėjo elektrinių parko vystytoja Bendrovė Lietuvos kariuomenei pateiks patvirtintą statybos projektą ir pasirašys sutartį dėl kompensacijos. Atitinkamai Lietuvos kariuomenė 2014 m. liepos 18 d. raštu Nr. KVS-278 informavo UAB „Baltwind“, kad prašyme išvardinti žemės sklypai patenka į Lietuvos kariuomenės vado Įsakymu patvirtinto žemėlapio teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, taikomi vėjo elektrinių apribojimai, ir vadovaujantis Aprašu, vėjo elektrinių statyba prašyme nurodytų teritorijų planavimo dokumentuose numatytose vietose galima su sąlyga, kad energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo teritorijos planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su ja pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitų išlaidų, reikalingų nacionalinio saugumo funkcijų atlikimui užtikrinti, sumokėjimo (pagal Aprašo priedą), taip pat pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą.
24. UAB „Baltwind“ Lietuvos kariuomenei pateikė 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą persvarstyti 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. KVS-278. Lietuvos kariuomenė, atsakydama į šį prašymą, 2014 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. KVS-365 informavo, kad rašte taikytinų teisės aktų nuostatos Lietuvos kariuomenei nesuteikia teisės atsisakyti kompensacijų sutarties pasirašymo tais atvejais, kada planuojamų statyti vėjo jėgainių vieta patenka į Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai. Taip pat nurodė, kad Lietuvos kariuomenės priimtas sprendimas, išreikštas 2014 m. liepos 18 d. rašte Nr. KVS-278, negali būti pakeistas. Nei Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. KVS-278, nei 2014 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. KVS-365 nebuvo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos kariuomenė ir Bendrovė 2014 m. lapkričio 7 d. pasirašė Sutartį dėl kompensacijos, kuria susitarė, kad Bendrovė sumokės (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) kompensaciją bei prievolėms užtikrinti įsipareigoja pateikti banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą. „Swedbank“ AB 2014 m. lapkričio 14 d. išdavė pareiškėjams mokėjimo garantiją.
25. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) 49 straipsnio 8 dalimi, 51 straipsnio 5 dalimi, Pakeitimo įstatymo (Įstatymo 2014 m. balandžio 24 d. redakcija) 49 straipsnio 8 dalimi, 51 straipsnio 5 dalimi, Aprašo 6.1 ir 6.2 papunkčiais, 12 ir 13 punktais, 20.1–20.2 papunkčiais, 22.1, 22.2, 22.3 papunkčiais. Nuo 2014 m. birželio 28 d. pasikeitus Aprašo redakcijai buvo atlikti šie esminiai pakeitimai: Lietuvos kariuomenei, nustačius, kad atsakymui pateikti nepakanka dokumentuose pateiktų duomenų, suteikta teisė motyvuotai raštu (ar elektroniniu paštu) kreiptis į prašymus pateikusius asmenis, prašant pateikti papildomą informaciją ar dokumentus (Aprašo 11 punktas); Lietuvos kariuomenė ir kitos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos išduodamose teritorijos planavimo sąlygose turi pateikti vieną iš šių išvadų: (i) vėjo elektrinių statyba teritorijų planavimo dokumente numatytose vietose galima su sąlyga, kad energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo teritorijos planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su ja pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitų išlaidų, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų atlikimui užtikrinti, sumokėjimo (pagal priedą), taip pat pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą – banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą arba (ii) vėjo elektrinių statyba teritorijų planavimo dokumente numatytose vietose negalima (Aprašo 16.1 ir 16.2 papunkčiai).
26. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas priėjo išvadą, kad Lietuvos kariuomenei ir kitoms nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms viso ginčo laikotarpiu buvo ir yra suteikta kompetencija spręsti, ar vėjo elektrinių statyba teritorijų planavimo dokumente numatytose vietose yra galima, ar ne, laikantis šių teisės aktų reikalavimų.
27. Teismas nurodė, kad pareiškėjai jų galimai patirtą turtinę žalą kildino iš to, jog iš Bendrovės buvo nepagrįstai reikalauta pasirašyti Sutartį dėl kompensacijos. Pareiškėjai jų negautas pajamas, t. y. pagal Sutartį dėl kompensacijos sumokėtą (duomenys neskelbtini) Eur sumą vertina kaip jų patirtą turtinę žalą, kuri, jų nuomone, kilo dėl to, kad (i) Įsakymas ir juo patvirtintas žemėlapis nebuvo viešai paskelbti ir pareiškėjams jų turinys nebuvo žinomas, todėl nebuvo žinomi motyvai, kodėl buvo nuspręsta, jog vieta, kurioje planuojama statyti Mažeikių vėjo jėgainių parką, darys įtaką nacionaliniam saugumui ir kariuomenės užduočių vykdymui ir dėl to, kad (ii) Bendrovės atžvilgiu buvo neteisėtai pritaikytos Pakeitimo įstatymo nuostatos atgaline tvarka, reikalaujant pasirašyti sutartį dėl kompensacijos.
28. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų teiginio, kad Lietuvos kariuomenė nevykdė pareigos paskelbti Įsakymą viešai, pažymėjo, jog Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. rašte Nr. KVS-278 pateikta išvada Aprašo 16.1 papunkčio prasme buvo motyvuojama išimtinai Įsakymu, dėl kurio buvo grindžiami reikalavimai sudaryti sutartį dėl kompensacijos ir pateikti banko garantiją ar draudimo bendrovės laidavimo raštą šiai prievolei užtikrinti. Šios administracinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytą nekvestionuotiną išvadą, kad Įsakymas yra norminis administracinis aktas, šalys sutarė, kad ginčo dėl aplinkybės, jog Įsakymas, kuriuo buvo grindžiamas 2014 m. liepos 18 d. raštas Nr. KVS-278, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas viešai, nėra. Vadinasi, Įsakymas, kaip norminis administracinis aktas, turėjo būti viešai paskelbtas, tačiau, priėmus 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. KVS-278 tai nebuvo padaryta. Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, aplinkybės, kodėl Įsakymas nebuvo viešai paskelbtas, nėra aktualios. Todėl tokiu atveju, nustačius pareigos nevykdymą, spręstina, ar viešo paskelbimo pareigos neįvykdymas objektyviai nulėmė neigiamus padarius, arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė, t. y. šiuo atveju atlyginti pareiškėjų prašomą priteisti turtinę žalą. Vertindamas, ar pareiškėjai įrodė, jog nesant aptartos pareigos paskelbti Įsakymą viešai teisės aktų nustatyta tvarka, nebūtų kilusi jų prašoma priteisti turtinė žala, teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog Bendrovė gavo Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. KVS-278, kuriame buvo nurodytas Įsakymas, kuris nebuvo viešai paskelbtas ir kuriuo remiantis buvo padaryta nurodyta išvada, ji (ar pareiškėjai) šio rašto jame nurodyta apskundimo tvarka neskundė, su prašymu pateikti Įsakymą į Lietuvos kariuomenę nesikreipė, todėl ir neigiamas atsakymas, suvaržęs Bendrovės (ar pareiškėjų) teises, nėra priimtas. Pareiškėjai neįrodė, kad tik dėl to, kad nebuvo priimtas Įsakymas, buvo sudaromos akcijų pardavimo sandoris. Priešingai, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad aplinkybė, jog Mažeikių vėjo jėgainių parko vieta buvo įtraukta į nacionalinio saugumo zoną buvo žinoma Bendrovei iki Įsakymo priėmimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog jų patirta turtinė žala kilo būtent dėl to, kad Lietuvos kariuomenė nepaskelbė Įsakymo viešai.
29. Teismas nurodė, jog pareiškėjai turtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad Lietuvos kariuomenė nepateikė motyvų, kodėl Mažeikių parko teritorija buvo priskirta prie teritorijų, kuriose dėl nacionalinio saugumo gali būti ribojami vėjo elektrinių statybos darbai. Teismas vertino kritiškai ir atmetė argumentą, kad Lietuvos kariuomenė, nepateikdama motyvų, kodėl Mažeikių parko teritorija buvo priskirta prie teritorijų, kuriose dėl nacionalinio saugumo gali būti ribojami vėjo elektrinių statybos darbai, atliko neteisėtus veiksmus. Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje expresis verbis (liet. tiesiogiai) nurodyta, kad tokie motyvai pateikiami tuomet, kai asmenys nustatyta tvarka kreipiasi į Lietuvos kariuomenę su prašymu pateikti informaciją. Byloje nustatyta, kad nei Bendrovė, nei pareiškėjai į Lietuvos kariuomenę dėl to nesikreipė, todėl šiuo apsektu Lietuvos kariuomenės neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
30. Taip pat pareiškėjai patirtą turtinę žalą kildino iš to, kad Lietuvos kariuomenė ir Ministerija, atgaline tvarka taikydamos Įstatymo 49 straipsnio 8 dalį, nepagrįstai reikalavo sudaryti Sutartį dėl kompensacijos. Taigi keliamas klausimas, ar pagrįstai Bendrovės atžvilgiu taikyta Pakeitimo įstatymu pakeista Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies redakcija.
31. Teismas nustatė, kad Lietuvos kariuomenei priimant 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. KVS-278, galiojo Pakeitimo įstatymu pakeista Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies redakcija. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad iki 2014 m. liepos 18 d. rašto Nr. KVS-278 priėmimo dienos Bendrovė, nors ir turėjo leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių, tačiau nebuvo suderinusi Mažeikių vėjo jėgainių parko statybos vietų (nebuvo gavusi leidimo statyti vėjo elektrines norimoje teritorijoje). Vadinasi, Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies taikymo sąlyga susijusi, priešingai nei teigia pareiškėjai, ne nuo to, kiek laiko yra vykdomas atitinkamas projektas, ar kada buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių, o nuo to, ar atitinkamas subjektas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo datos yra ar nėra gavęs leidimo elektros energijai gaminti. Teismas priėjo išvadą, kad Lietuvos kariuomenė tinkamai taikė Įstatymo 49 straipsnio 8 dalies redakciją, o tai reiškia, kad Bendrovė teisėtai ir pagrįstai pasirašė Sutartį dėl kompensacijos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog Lietuvos kariuomenė ir Ministerija, priėmusios atitinkamus sprendimus, kuriais iš esmės išreikšta ta pati pozicija, kad Bendrovė, norėdama statyti Mažeikių vėjo jėgainių parką, turi pasirašyti Sutartį dėl kompensacijos, elgėsi taip, kaip įstatymuose buvo numatyta, todėl šiuo aspektu nėra konstatuotini atsakovo Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Kadangi sudaryta Sutartis dėl kompensacijos yra galiojanti ir nenuginčyta, teismas nepasisakė dėl pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, susijusių su kompensacijos dydžiu ir jo apskaičiavimu.
32. Teismas nenustatęs visų būtinųjų valstybės viešajai atsakomybei kilti sąlygų, pareiškėjų skundo reikalavimą atlyginti turtinę žalą, atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjų skundo išvestinį reikalavimą priteisti 5 procentus metines procesines palūkanas. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Kitus pareiškėjų skundo argumentus teismas vertino kaip neesminius sprendžiant šią administracinę bylą, todėl jų nenagrinėjo.
33. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą, atkreipė dėmesys į tai, kad šios administracinės bylos teisenos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartyje padarė išvadą, jog pareiškėjų skundžiamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Pareiškėjai Įsakymo neteisėtumą grindė tuo, kad Įsakymas nebuvo viešai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad pareiškėjai kėlė abejonę dėl Įsakymo negaliojimo. Kaip matyti, teismas šį pareiškėjų skundo argumentą jau įvertino, spręsdamas dėl atsakovo Lietuvos valstybės viešosios atsakomybės. Nenustatyta, kad vien Įsakymo galiojimo fakto nustatymas, atliekant šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, šiuo konkrečiu atveju dar kaip nors padėtų teismui išnagrinėti šią individualią administracinę bylą. Pareiškėjai kitų teisinių argumentų, kuriais grįstų Įsakymo, kaip norminio teisės akto, neteisėtumą nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo.
34. Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo atitinkamų nuostatų atitikimo Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai normai „galioja tik paskelbti įstatymai“ ir iš šios normos išplaukiančiam įstatymo negaliojimo atgal principui, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisinio stabilumo bei teisingumo principams, taip pat minėtą Konstitucijos normą bei principus aiškinančiai Konstitucinio Teismo doktrinai. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, vertino, jog šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjų prašyme nurodytais pagrindais, kadangi teismui nekilo abejonių dėl taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai.
V.
35. Pareiškėjai A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., UAB „Line Map“, UAB „Verslo valdymo investicijos“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (duomenys neskelbtini) Eur pareiškėjams bei 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas; sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą. Taip pat prašo viešai neskelbti administracinėje byloje esančių dokumentų ir kitos informacijos, sudarančios komercinę paslaptį arba bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje; priteisti iš atsakovo 9 157,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.
36. Apeliaciniame skunde išdėstomos tos pačios kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytos aplinkybės bei papildomai skundas grindžiamas šiais argumentais:
36.1. Teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, Lietuvos kariuomenė ir Ministerija, kaip atsakingos atsakovo institucijos, atgaline tvarka pareiškėjų atžvilgiu taikė įstatymų nuostatas, taip iš esmės apsunkinančias Bendrovės teisinę padėtį, todėl atliko neteisėtus veiksmus.
36.2. Lietuvos kariuomenė bei Ministerija atsakymus, kuriais atsisakė suderinti Mažeikių vėjo jėgainių parko projektą ir statybos vietas iki tol, kol nebus sudaryta Sutartis dėl kompensacijos, grindė išimtinai 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusiomis Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio bei 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei Įstatymo 49 straipsnio 8 dalimi, tokiu būdu akivaizdžiai taikant teisės aktus ir jų nuostatas Bendrovės atžvilgiu atgaline tvarka. Atsakovas pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymo negaliojimo atgal principą.
36.3. Pareiškėjai ir Bendrovė procedūras dėl Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorijoje esančių žemės sklypų detaliųjų planų derinimo ir tvirtinimo pradėjo dar 2010 metais. Mažeikių vėjo jėgainių parko detalieji planai buvo sėkmingai patvirtinti, kas matyti iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos byloje pateiktų dokumentų. Detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktų nuostatas; patikrinimo išvada – teigiama, tvirtinti galima. Pabrėžia, jog detaliesiems planams sutikimus, be kita ko, davė Civilinės aviacijos administracija bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
36.4. Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2011 m. spalio 12 d. parengė planavimo sąlygas detaliajam planui dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo bei vieno iš atidalintų naujai suformuotų sklypų, apimančių vėjo jėgainių sanitarinių apsaugos zonų plotą, žemės naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (inžinerinių infrastruktūros teritorijos – susiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos), o 2012 m. kovo 9 d. – žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai, pradėję Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorijų planavimo procesą, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, neturėjo pareigos kreiptis į Lietuvos kariuomenę teritorijų planavimo stadijoje, taip pat nežinojo, kad Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorija patenka į nacionalinio saugumo zoną.
36.5. Teismas neįsigilino į susiklosčiusius teisinius santykius iki Pakeitimo įstatymo priėmimo bei padarė klaidingą išvadą, jog Bendrovei neturint leidimo elektros energijai gaminti, Lietuvos kariuomenė ir Ministerija atsakymuose, neva, pagrįstai rėmėsi Įstatymo 49 straipsnio 8 dalimi, Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, reikalaudama sudaryti Sutartį dėl kompensacijos. Teismas privalėjo stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti minėtų įstatymų konstitucingumo klausimą.
36.6. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos kariuomenės ir Ministerijos teiginių, kad Įstatymo 49 straipsnio 8 dalis ir Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi buvo palengvinta Bendrovės ir pareiškėjų teisinė padėtis, kadangi iki šių teisės aktų priėmimo Bendrovė, esant Lietuvos kariuomenės 2013 m. spalio 21 d. atsakymui, apskritai neturėjo teisės vystyti Mažeikių vėjo jėgainių parko nurodytoje teritorijoje, o po įstatymų pasikeitimo, tokia galimybė atsirado, sudarant Sutartį dėl kompensacijos. Pareiškėjai pažymi, jog penkerius metus kryptingai vysčius projektą, nepagrįstai atsirado pareiga sudaryti Sutartį dėl kompensacijos bei sumokėti (duomenys neskelbtini) Eur. Priešingai nei teigia atsakovai, Bendrovei nebuvo užkirstas kelias vystyti Mažeikių vėjo jėgainių parką.
36.7. Pareiškėjų teigimu, Pakeitimo įstatymo projektui ir kompensacijos sistemai pritarimas buvo išreikštas išimtinai tam, jog vėjo jėgainių parkų vystytojai, sumokėję kompensaciją galėtų plėtoti savo veiklą ir statyti vėjo elektrines, kurių projektai ribojasi su Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pasieniu, tuo tarpu Bendrovės vystomas vėjo jėgainių parkas ribojasi su Latvijos Respublikos siena, todėl jam negali būti taikomi tokie patys reikalavimai. Akivaizdu, kad rengiant ir derinant Pakeitimo įstatymo projektą, į Darbo grupę įtrauktų Asociacijų atstovai, veikė išimtinai vėjo jėgainių statytojų, plėtojančių vėjo jėgainių parkus Lietuvos Respublikos pasienyje su Rusijos Federacija, interesais. Tačiau šie interesai vertintini kaip priešingi Bendrovės interesams, kiek tai susiję su kompensacijos mechanizmu, jo apskaičiavimo ir taikymo tvarka. Toks kompensacijų mechanizmas niekaip nepalengvina Bendrovės teisinės padėties.
36.8. Nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad Bendrovė, gavusi Lietuvos kariuomenės 2018 m. liepos 18 d. atsakymą, šio atsakymo neskundė teismine tvarka, todėl atsakymas suvaržęs Bendrovės (pareiškėjų) teises, nėra priimtas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos, kad administracinio akto ar veiksmų (neveikimo), iš kurių kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti priteisti jam žalos atlyginimą. Tai, jog Bendrovė ir (ar) pareiškėjai neskundė Lietuvos kariuomenės atsakymo, neįrodo pareiškėjų sutikimo su Lietuvos kariuomenės ir Ministerijos pozicija. Pažymi, jog prasidėjus teisminiam procesui ir taip užvilkinus laiką, pareiškėjai būtų praradę (duomenys neskelbtini) bei būtų privalėję sumokėti (duomenys neskelbtini).
36.9. Nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo, kaip norminis administracinis teisės aktas, nebuvo paskelbtas viešai ir dėl to nebėra ginčo. Pareiškėjo teigimu, šis Įsakymas tiesiogiai nulėmė reikalavimą sudaryti Sutartį dėl kompensacijos. Įsakymas, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pripažintas norminiu administraciniu aktu, niekuomet nebuvo viešai paskelbtas teisės aktų registre ir derintas su Bendrove, šiuo įsakymu atgaline tvarka buvo įsiterpta į susiklosčiusius teisinius santykius, kas reiškia, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str. 1 d.), tiesiogiai sukėlusius pareiškėjams žalą.
36.10. Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 15 d. Įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo pareiškėjams tapo žinomas tik šios administracinės bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu. Šis Įsakymas, kaip ir 2012 m. spalio 29 d. įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo, niekuomet nebuvo oficialiai paskelbtas nei teisės aktų registre, nei kituose šaltiniuose. Kadangi Įsakymu dėl žemėlapio patvirtinimo buvo patvirtinti vėjo jėgainių parko statybos ribojimai, taip pat jo pagrindu priimtas 2014 m. liepos 18 d. atsakymas, suprantama, kad nesant Įsakymo, Bendrovei nebūtų atsiradusi jokia pareiga sudaryti Sutartį dėl kompensacijos.
36.11. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu yra daroma išvada, kad pareiškėjai iki 2014 m. Įsakymo dėl žemėlapio patvirtinimo žinojo apie Mažeikių vėjo jėgainių parko teritorijos priskyrimą prie teritorijų, kuriose dėl nacionalinio saugumo yra ribojama vėjo elektrinių statyba (dėl ko teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas). Priešingai nei teigiama teismo sprendime, pareiškėjai negalėdami viešai susipažinti su 2014 m. liepos 15 d. įsakymu, negalėjo žinoti konkrečių ir tikslių vėjo jėgainių parko apribojimų, susijusių su nacionalinio saugumo interesais ir Lietuvos kariuomenės užduočių vykdymu. Pareiškėjai tikisi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ištirs Įsakymo, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo klausimą (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p., 113 str., 114 str.).
36.12. Skundžiamame teismo sprendime nieko nepasisakyta apie žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, iš esmės apsiribojant tik neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, vertinimu, dėl ko teismo sprendimas yra neteisingas ir tinkamai nemotyvuotas. Būtent dėl valstybės neteisėtų veiksmų, nepagrįstai reikalaujant sudaryti Sutartį dėl kompensacijos, pareiškėjai iš Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties negavo (duomenys neskelbtini) Eur, nors šios pajamos neabejotinai būtų realiai gautos, ką patvirtina sandorio pagal Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį užbaigimas bei likusios kainos dalies už akcijas gavimas. Pareiškėjų patirta žala, pasireiškusi negautomis pajamomis kompensacijos apimtyje, turi būti priteista iš atsakovo (CK 6.249 str. 1 d.).
36.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimas, nepaisydamas Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento 2014 m. vasario 24 d. išvados Nr. XIIP-1510 ir 2014 m. balandžio 23 d. išvados Nr. XIIP-1510, bei priimdamas Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo nuostatas, sukūrė neteisėtą situaciją, kuomet Bendrijai tapo privaloma mokėti kompensaciją. Tai pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šioje administracinėje byloje taikomų Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.
36.14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi konstatavo, kad 2014 m. liepos 15 d. Įsakymas dėl žemėlapio patvirtinimo yra norminis administracinis aktas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atlikti Įsakymo teisinę patikrą, tačiau to nepadarė, ir toliau paliko galioti akivaizdžiai neteisėtą teisės aktą. Įsakymas yra neobjektyvus bei neskaidrus, dėl ko šis Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų.
36.15. Bendrijos Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 6 punktas nustato, kad ši Sutartis bus laikoma konfidencialia ir nebus atskleista nei vienam trečiajam asmeniui, todėl yra pagrindas administracinės bylos medžiagą pripažinti nevieša arba bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje.
36.16. Pareiškėjai patyrė 4 344,30 Eur išlaidas advokato pagal apmokėti, 2 342,26 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 2 420 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 50,50 Eur išlaidas, susijusias su žyminių mokesčių sumokėjimo, viso 9 106,65 Eur ir 50,50 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo.
37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
38. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė materialiosios teisės ir proceso normas, tinkamai atskleidė bylos esmę, todėl priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
39. Nurodo, jog pareiškėjai žinojo, kad projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų, atsižvelgdama į nacionalinio saugumo interesus, Lietuvos kariuomenė nederino, t. y. nesutiko, jog vėjo elektrinių parko teritorijoje būtų statomos vėjo jėgainės. Nepaisant to, savo rizika (duomenys neskelbtini) sudarė Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria prisiėmė įsipareigojimą gauti visus leidimus iš valstybės institucijų, inter alia (liet. be kita ko), Lietuvos kariuomenės, reikalingus toliau vystyti projektuojamą vėjo elektrinių parką, taip pat prisiėmė ir atitinkamą finansinę atsakomybę, jei minėti leidimai nebūtų gauti.
40. Lietuvos kariuomenei teisės aktais numatytais terminais nagrinėjant pareiškėjų prašymą, pasikeitė teisinis reguliavimas bei Lietuvos kariuomenės vadui Įsakymu patvirtinus naujos redakcijos Žemėlapį – į teritoriją, kurioje vėjo jėgainių statyba galima su sąlyga, kad energijos gamintojas pasirašys su Lietuvos kariuomene kompensacijos mokėjimo sutartį, Lietuvos kariuomenė 2014 m. liepos 18 d. raštu informavo, kad pareiškėjų prašyme išvardinti žemės sklypai patenka į teritorijas, kuriose taikomi vėjo elektrinių apribojimai. Tokio sprendimo pareiškėjai neskundė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad dėl laiko stokos neskundė Lietuvos kariuomenės sprendimo.
41. Pažymi, jog būtina užtikrinti visas Lietuvos valstybės sienas, tiek Lietuvos–Latvijos bei Lietuvos–Lenkijos valstybės sienos stebėjimą ir kontrolę. Nesutinka su pareiškėjų teigimu, kad Latvijos Respublikos pasienyje sutartis dėl kompensacijos nėra būtina.
42. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjams dar iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, nebuvo žinoma apie vėjo elektrinių statybos vietų derinimo teisinio reglamentavimo numatomus pokyčius valstybėje, t. y. atsirandančią sąlygą, kad gamintojas ne vėliau iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo teritorijos planavimo sąlygas išdavusiai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su ja pasirašys sutartį dėl kompensacijos, taip pat pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.
43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
44. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos kariuomenės 2014 m. liepos 15 d. įsakymas negalėjo pareiškėjams sukelti neigiamas pasekmes, kadangi pagal patvirtintą Žemėlapį, visa Lietuvos Respublikos teritorija nuo valstybinės sienos 15 kilometrų gilyn į valstybės teritoriją yra pažymėta oranžine spalva, kaip ir nurodo aukštesnės galios viešai paskelbti teisės aktai.
45. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teisinis reglamentavimas pareiškėjų atžvilgiu be teisinio pagrindo buvo pritaikytas atgaline tvarka, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei lėmė žalos atsiradimą, nes: 1) pareiškėjams buvo pritaikytas naujai sukurtas teisinis reglamentavimas, kuris lengvino jų padėtį, lyginant su ankstesniu reglamentavimu; 2) pareiškėjai dar nebuvo gavę leidimo elektros energijai gaminti, todėl naujai sukurtas reglamentavimas privalėjo jiems būti taikomas teisės aktų nustatyta tvarka.
46. Ministerija laikosi pozicijos, kad pareiškėjai sutikę su pirkimo-pardavimo sutarties atitinkamos normos aiškinimu tik pirkėjo naudai, patys savo veiksmai sukūrė, kad akcijos buvo parduotos už mažesnę nei sutarta kainą.
47. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pamario jėgainių energija“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, nurodė, jog susipažinus su pareiškėjų apeliaciniu skundu, šiame bylos nagrinėjimo etape, negali suformuoti savo galutinės pozicijos. Tačiau UAB „Pamario jėgainių energija“ pasilieka sau visas teises, įskaitant ir duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, bei naudotis kitomis ABTĮ suteiktomis teisėmis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
48. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
49. Nutarties 22–24 punktuose išdėstytų faktų kontekste paminėtinas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 48 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad vėjo elektrinių projektavimo darbai ir statybos vietos teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, gali būti taikomi tam tikri apribojimai, iš anksto, teritorijų planavimo metu, derinami su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 51 straipsnio 5 dalis nustatė, kad Lietuvos kariuomenė Vyriausybės nustatyta tvarka teikia informaciją apie Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi tam tikri apribojimai vėjo elektrinėms projektuoti ir statyti.
50. Vyriausybės 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 626 patvirtintas Informacijos apie Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai, teikimo ir vėjo elektrinių projektavimo bei statybos vietų šiose teritorijose derinimo tvarkos aprašas, kurio 6.1 punkte nustatyta, kad planavimo sąlygas išduoda ir išvadas dėl vėjo elektrinių projektavimo ir statybos vietų derinimo teikia Lietuvos kariuomenė, įvertinusi, ar planuojamos projektuoti ir statyti vėjo elektrinės nurodytose statybos vietose kliudys stebėti, kontroliuoti ir ginti oro erdvę. Vadovaujantis to paties Aprašo 8 punktu, Lietuvos kariuomenė, vadovaudamasi krašto apsaugos ministro patvirtinta metodika, žemėlapyje pažymi Lietuvos Respublikos teritorijas, kuriose, siekiant užtikrinti Lietuvos kariuomenei nustatytų funkcijų atlikimą, gali būti taikomi vėjo elektrinių projektavimo ir statybos apribojimai. Žemėlapį tvirtina kariuomenės vadas.
51. 2014 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XII-847 Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalis buvo pakeista. Nustatyta, kad vėjo elektrinių statybos vietos teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, taikomi apribojimai, iš anksto, teritorijų planavimo metu, derinamos su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vėjo elektrinių statybos vietoms nepritariama, jeigu planuojamų statyti vėjo elektrinių keliamų trukdžių negalima išvengti panaudojant papildomas priemones. Jeigu nustatoma, kad planuojamų statyti vėjo elektrinių keliamų trukdžių galima išvengti panaudojant papildomas priemones, vėjo elektrinių statybos vietos derinamos su sąlyga, kad gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo derinimo išvadoje nurodytai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su šia institucija pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitoms išlaidoms, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų vykdymui užtikrinti, atlyginti, sumokėjimo, ir pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. Kompensacijos dydis apskaičiuojamas dauginant leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 65 litų už 1 kW. Kompensacijų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.
52. Dar 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. KVS-376 (I t., b. l. 201) Lietuvos kariuomenės vadas pranešė, kad nederins projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus, t. y. Lietuvos kariuomenė nesutiko, kad vėjo elektrinių parko teritorijoje būtų statomos vėjo jėgainės. Visi vėlesni pareiškėjų civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai susiformavo rizikos ir neapibrėžtumo dėl galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus teisinėje aplinkoje, t. y. (duomenys neskelbtini) veikdami savo rizika sudarė Bendrovės Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria prisiėmė įsipareigojimą gauti visus leidimus iš valstybės institucijų, inter alia, Lietuvos kariuomenės, reikalingus toliau vystyti projektuojamą vėjo elektrinių parką, taip pat prisiėmė ir atitinkamą materialinę teisinę atsakomybę, jei minėti leidimai nebūtų gauti.
53. Todėl ne Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymas Nr. V-721 „Dėl teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“, kuris kaip norminis administracinis aktas turėjo būti paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka (LVAT 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-448-822/2018), o Lietuvos kariuomenės išvada, kad nederins projektuojamo vėjo elektrinių parko statybos vietų, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus (Aprašo 6.1 punktas), t. y. faktinė žemės sklypų teisinė padėtis, nacionalinio saugumo interesas, kaip tai nustatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 48 straipsnio 8 dalyje (tiek redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., tiek įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d.), suponuoja, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, jog yra neteisėti veiksmai, kaip valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga. Pažymėtina, kad šiame – nacionalinio saugumo interesų – kontekste svarbu ir tai, kad Lietuvos kariuomenės veiksmai vertintini kaip tinkamas pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai įgyvendinimas (CK 6.246 str. 1 d.).
54. Pasisakydama dėl pareiškėjų argumentų, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų tirti Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. V-721 „Dėl teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo elektrinių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog norminis teisės aktas nėra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, nors šio norminio akto paskelbimas buvo būtina sąlyga minėtam teisės aktui įsigalioti.
55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbto, todėl nepradėjusio galioti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra neteismingas administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, norminė administracinė byla dėl tokio akto negalima, o jei tokia byla pradėta tyrimas nutraukiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
56. Pasisakydama dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalies taikymo teisėtumo, teisėjų kolegija remiasi oficialia konstitucine doktrina, kaip teisės šaltiniu. Štai, pvz., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit (liet. įstatymas neturi grįžtamosios galios), pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai yra jau užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.
57. Taikant šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste vertintini ir argumentai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalies nuostatos, kuriomis sukurta situacija, kuomet Bendrijai tapo privaloma mokėti kompensaciją, neprieštarauja Konstitucijai.
58. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino teisinę situaciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 8 dalis, nustačiusi teisines sąlygas vėjo elektrinių statybai teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, taikomi apribojimai, įtvirtino: 1) pareigą iš anksto jų statybos vietas, teritorijų planavimo metu, derinti su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kas jau buvo ir iki įstatymo pakeitimų; 2) jeigu nustatoma, kad planuojamų statyti vėjo elektrinių keliamų trukdžių galima išvengti panaudojant papildomas priemones, vėjo elektrinių statybos vietos derinamos su sąlyga, kad gamintojas ne vėliau kaip iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo derinimo išvadoje nurodytai institucijai pateiks patvirtintą statybos projektą ir su šia institucija pasirašys sutartį dėl kompensacijos, skirtos daliai investicijų ir kitoms išlaidoms, kurios reikalingos nacionalinio saugumo funkcijų vykdymui užtikrinti, atlyginti, sumokėjimo, ir pateiks šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.
59. Šiuo atveju įstatymo pakeitimų įsigaliojimo metu statybą leidžiančio dokumento pareiškėjams nebuvo išduota, taigi aktualūs administraciniai teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, o tai, atsižvelgiant į Nutarties 56 punkte nurodytą oficialią konstitucinę doktriną, suponuoja, kad pakeistas teisinis reguliavimas neįsiterpė į susiformavusius administracinius teisinius santykius, nekalbant jau apie tai, kad jie būtų pasibaigę.
60. Nurodytų teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija neįžvelgia lex retro non agit principo pažeidimo požymių ir neturi teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje individualioje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis.
61. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų A. J., B. J., E. R., A. K., E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Line Map“, uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo investicijos“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Milda Vainienė