Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-1376-168-2013].docx
Bylos nr.: I-1376-168/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 188604574 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Neturtinė žala

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

(S)

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui T. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo. 

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė:

 

Pareiškėjas T. M. 2012-11-19 kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 70 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl atsakovės neteisėtų veiksmų:

1) pareiškėjas dėl Kalėjimų departamento direktoriaus prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Lietuvos higienos norma  HN 76:2010, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio,  11 straipsnio netinkamai vykdytų reikalavimų ir nuo 2011-06-07 iki 2012-05-25 patirtų fizinių ir dvasinių nepatogumų, neturtinei  žalai atlyginti prašo priteisti 20 000 Lt;

              2) dėl Lukiškių TI-K, kai pareiškėjas buvo šios institucijos žinioje, tinkamai nesuteiktos pagalbos 2012-01-05 kilusio gaisro metu, pažeistų Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 3 punktų reikalavimų neturtinei žalai atlyginti prašo priteisti 40 000 Lt;

              3) už laikotarpį nuo 2011-05-07 iki 2012-06-25, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir dėl kilusio gaisro Lukiškių TI-K darbuotojai nebuvo pasiruošę suteikti jam pagalbos ekstremalioje situacijoje, pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio nuostatų, draudžiančių diskriminaciją, neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Lt.

              Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2011-06-07 iki 2012-05-25 buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes: apie 8 m2 ploto gyvenamosiose kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų; atstumas nuo vienos miegamosios vietos iki kitos apie 1 cm; atstumas nuo prausyklos (kriauklės) iki miegamosios vietos apie 10 cm; atstumas nuo tualeto iki miegamosios vietos apie 80 cm; atstumas nuo miegamosios vietos iki sienos, kur yra langas, apie 3 cm; tualetas neatitvertas nuo bendro gyvenamosios kameros ploto; valgomasis stalas pritvirtintas prie grindų ir sienos/turi tik dvi pritvirtintas prie stalo sėdimas vietas; virtuvės ir tualeto reikmėms pritvirtinta ant sienos tik viena spintelė; drabužiams laikyti nebuvo vietos; gyvenamosios kameros nevėdinamos. Dėl to pareiškėjas jautė fizinį diskomfortą, nepatogumą, trūkdavo oro, kamavo nemiga, prarado apetitą. Pareiškėjas tapo irzlus, pasireikšdavo nekontroliuojamo pykčio protrūkių, dėl to kilo fizinė agresija. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K medicinos skyrių dėl šių neigiamų išgyvenimų ir jam buvo paskirti antidepresantai.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo diagnozuotas kvėpavimo takų nepakankamumas ir plaučių liga. 2012-01-05 Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu buvo laikomas viršutiniame 4 aukšte esančioje gyvenamojoje kameroje Nr. 199. Gaisro metu kameroje trūko oro, jis šaukėsi pagalbos, nuo toksiškų dūmų, deguonies trūkumo prarasdavo orientaciją erdvėje ir laike, patyrė didžiulę baimę ir paniką, nusivylimą, bejėgiškumą. Jo naudojamų antidepresantų poveikis trukdė logiškai mąstyti, kaip elgtis gaisro metu. Nurodė, kad gaisro metu dėl netinkamų Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų jam nebuvo laiku suteikta pagalba, buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė komą. Lukiškių TI-K darbuotojai nebuvo pasiruošę suteikti pagalbos ekstremalioje situacijoje, taip pažeisdami ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, draudžiantį  diskriminaciją. Dėl šių  aplinkybių 2012-09-20 raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių.  Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamai atliekamų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo), dėl nesuteiktos pagalbos gaisro metu, patirto sveikatos sutrikdymo, dėl Lukiškių TI-K tyčinių, sąmoningų diskriminuojamų veiksmų nuo 2011-06-07 iki 2012-05-25 jam atsirado neturtinė žala, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K.

              Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neinstruktavo, kaip elgtis kilusio gaisro metu, nebuvo išduota jokių apsauginių priemonių, niekas nereagavo į pagalbos šauksmus, beldimą į duris. Gaisro metu kameroje be pagalbos uždarytas išbuvo apie 90 minučių, vėliau gaisrininkų buvo išvestas į kiemą, ten prarado sąmonę ir buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o iš jos į Respublikinę Vilniaus universiteto ligoninę.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19-25).

Atsakovė nurodė, kad T. M. asmens įskaitos kortelė ir atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad 2011-06-08 ryte, 2011-10-12 ryte, 2011-12-21 ryte, 2012-01-05, 2012-03-09 ryte, 2012-03-15 ryte, 2012-04-30 ryte, nuo 2012-05-10 iki 2012-05-15, 2012-05-16 ryte, 2012-05-18 vakare, 2012-05-19 ryte, nuo 2012-05-22 iki 2012-05-24 - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat laikotarpiais nuo 2011-06-21 iki 2011-07-05, nuo 2011-08-30 iki 2011-09-06, nuo 2011-09-27 iki 2011-10-11, nuo 2011-10-25 iki 2011-11-08, nuo 2011-11-15 iki 2011-11-17, nuo 2012-01-06 iki 2012-01-18, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi buvo išvykęs. Pripažino, kad kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tokiais atvejais administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje nustatytus tardymo izoliatorių kamerų įrengimo reikalavimus.

Paaiškino, kad 2012-01-05 rytą, po 7 val., Lukiškių TI-K kilo gaisras. Pareiškėjas T. M. tuo metu buvo kameroje Nr. 199, kuri yra I korpuso 11 priežiūros poste (4 aukštas). Iš jos T. M. buvo išvestas į evakuacijos vietą. Suimtieji buvo informuoti, kaip elgtis gaisro metu, vėliau pareigūnai evakuavo asmenis iš gyvenamųjų kamerų į 1-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelius ir iš 1-ojo korpuso 2-ojo korpusinio skyriaus priežiūros posto Nr. 11 į pasivaikščiojimo kiemelius, esančius 2-ame gyvenamajame korpuse. Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai suskirstė asmenis pagal jų sveikatos būklę į pasivaikščiojimo kiemelius ar į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, toliau stebėjo bendrą evakuotų asmenų būklę. Evakuotiems asmenims buvo išdalyti pledai bei kiti šilumą teikiantys apsiaustai, taip pat dalytas geriamasis vanduo. Vertinant gyvenamųjų kamerų būklę, buvo priimtas sprendimas prieš grąžinant asmenis į gyvenamąsias kameras apie ekstremalią situaciją informuoti Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris įvertintų uždūmintų, cheminėmis medžiagomis (teršalais) gyvenamosios aplinkos  oro koncentraciją. Grąžinus asmenis į gyvenamąsias kameras, jų sveikatos būklę apžiūrėjo medicinos darbuotojai, suteikė jiems reikalingą pagalbą, psichologinės tarnybos specialistai teikė reikalingą psichologinę pagalbą įstaigoje laikomiems asmenims, nukentėjusiems susidariusios situacijos metu.

Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012-01-05 iki 2012-01-07 buvo gydomas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, 2012-01-07 buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo gydomas iki 2012-01-18. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išrašytas sveikas, nuo 2012-01-19 iki 2012-05-31 dėl pablogėjusios sveikatos į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė. Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, jis buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Pažymėjo, kad T. M. 2012-01-19 dėl psichologinės pagalbos kreipėsi raštu į Psichologinę tarnybą. Psichologinės tarnybos darbuotojai pažymėjo, kad pokalbio metu pareiškėjas adekvačiai vertino aplinkybes, išskirtiniu elgesiu nepasižymėjo, T. M. emocinė būsena buvo stabili.

Atsakovės nuomone, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, t. y. kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veikimo ar neveikimo tiesiogiai atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

              Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Dėl kamerų ploto reikalavimų

Pareiškėjas skunde teigia, kad jo laikymo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo pažeistas minimalus kameros ploto reikalavimas.

Lukiškių TI-K nurodė, kad negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pateiktų duomenų (b. l. 26-27) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2011-06-07 iki 2012-05-25 buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 6,34 iki 8,03  m2 (2-4 asmenys) ir  42,33 m2 (10-14 asmenų). Pareiškėjas nuo 2011-06-07 iki 2012-05-25 buvo laikomas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam asmeniui  – 3,6 m2, kai kartu su kitais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurios plotas 7,38 m2, kameroje Nr. 152, kurios plotas 7,94 m2, kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 m2, kameroje Nr. 177, kurios plotas 7,94 m2, kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 m2, kameroje Nr. 128, kurios plotas 7,87 m2, kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 m2, kameroje Nr. 298, kurios plotas 8,03 m2, kameroje Nr. 298, kurios plotas 8,03 m2, kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 m2, kameroje Nr. 329, kurios plotas 7,61 m2, kameroje Nr. 161, kurios plotas 7,94 m2, kameroje  Nr. 199, kurios plotas 7,94 m2, kameroje Nr. 154, kurios plotas 7,94 m2, kameroje Nr. 198, kurios plotas 7,94 m2, kameroje Nr. 170, kurios plotas 7,94 m2, o kai jose buvo laikomi 3-4 asmenys, vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 m2. Be to, pareiškėjas buvo laikomas ir kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 m2. Kai šioje kameroje buvo laikomi 12-13 asmenų, vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 m2. Pareiškėjas nepažeidžiant nustatyto kamerų ploto reikalavimo vienam asmeniui buvo laikomas: 2011-06-08 ryte (kamera Nr. 152), 2011-10-12 ryte (kamera Nr. 298), 2011-12-21 ryte (kamera Nr. 161), 2012-01-05 (kamera Nr. 199), 2012-03-09 ryte, 2012-03-15 ryte (kamera Nr. 198), kameroje Nr. 252 2012-04-30 ryte, nuo 2012-05-10 iki 2012-05-15, 2012-05-16 ryte, 2012-05-18 vakare, 2012-05-19 ryte, nuo 2012-05-22 iki 2012-05-24, iš viso 9 dienas, 8 rytus ir 1 vakarą. Be to, nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K: nuo 2011-06-21 iki 2011-07-05, nuo 2011-08-30 iki 2011-09-06, nuo 2011-09-27 iki 2011-10-11, nuo 2011-10-25 iki 2011-11-08, nuo 2011-11-15 iki 2011-11-17, nuo 2012-01-06 iki 2012-01-18.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Taigi, ginčo laikotarpiu (2011-06-07–2012-05-25) buvo nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas – 3,6 m2.

Vadinasi, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-06-07 iki 2012-05-25 268 dienas, 10 vakarų ir 3 rytus buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto reikalavimą, o nepažeidžiant 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų, palyginti jį su visu jo nurodytu buvimo Lukiškių TI-K laiku, buvo laikomas pakankamai trumpą laiką – 9 dienas, 8 rytus ir 1 vakarą. Kaip minėta, nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K.

Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką – net keletą mėnesių.

Dėl kitų netinkamų gyvenimo sąlygų kameroje

Pareiškėjas skunde netinkamomis laikymo sąlygomis kamerose nurodė ir tai, kad atstumas nuo vienos miegamosios vietos iki kitos apie 1 cm; atstumas nuo prausyklos (kriauklės) iki miegamosios vietos apie 10 cm; atstumas nuo tualeto iki miegamosios vietos apie 80 cm; atstumas nuo miegamosios vietos iki sienos, kurioje yra langas, apie 3 cm; tualetas neatitvertas nuo bendro gyvenamosios kameros ploto; valgomasis stalas pritvirtintas prie grindų ir sienos/turi tik dvi pritvirtintas prie stalo sėdimas vietas; virtuvės ir tualeto reikmėms pritvirtinta ant sienos tik viena spintelė; drabužiams laikyti nebuvo vietos; gyvenamosios kameros nevėdinamos.

Atsakovė atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose langai natūraliai vėdinami per langus, visose kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas,  tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Paaiškino, kad kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytus reikalavimus.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriuje.  Pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (21 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Pažymėtina, kad HN 76:2010 nereglamentuoja patalpų aprūpinimo baldais, baldų dydžio ir matmenų.      

         Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje pateikiami reikalavimai tardymo izoliatorių kameroms įrengti. Minėto skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). To paties įsakymo 14.8 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti.       

Iš pareiškėjo 2012-09-21 prašymo matyti, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl gyvenamojo ploto kamerose  trūkumo ir kilusio gaisro, tačiau nenurodė kitų kameroms nustatytų reikalavimų pažeidimų (b. l. 39). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų dėl to, kad būtų kreipęsis dėl kitų jo skunde nurodytų netinkamų gyvenimo sąlygų kamerose tuo metu, kai jie galimai buvo. Skunde teismui taip pat nenurodė kokių nors konkrečių kamerų, kurios neatitiko ne tik minimalaus ploto – 3,6 m2, tenkančio vienam asmeniui, bet ir kitų higienos normos HN 76:2010 reikalavimų  bei nepaneigė atsakovės atsiliepime išdėstytų aplinkybių dėl kamerų vėdinimo natūraliu būdu bei dėl visose kamerose esančios sienelės tarp tualeto ir likusio kameros ploto.  Atsakovas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktus (b. l. 44-46, 53-55, 60-62, 68-69), kuriuose konstatuotas kamerų Nr. 105, 112, 198, 154, kuriose kalėjo ir pareiškėjas, atitiktis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimui. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu (2011-12-27, 2011-12-27, 2011-07-13, 2011-09-01) minėtos LTI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidaromus langus nepažeidžiant HN 76:2010 punkto 24 reikalavimo, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.  Nors pareiškėjas minėtose kamerose kalėjo kelių mėnesių skirtumu nuo nurodytų patikrinimo laikotarpių, tačiau nėra pagrindo teigti, kad vėdinimo sąlygos buvo pasikeitusios, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad  pareiškėjas įrodė, kad tuo metu minėtose kamerose sąlygos neatitiko HN 76:2010 reikalavimų.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko jų įrengimui keliamų reikalavimų, išskyrus minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimus ir kuris neabejotinai gali lemti pareiškėjo nurodytus nepakankamus atstumus tarp miegamųjų vietų, baldų išdėstymą kamerose bei kitus nepatogumus.

Nesudarymas asmeniui sąlygų sėdėti, valgyti prie stalo, susidėti būtinus daiktus yra asmenį žeminantis elgesys, kuris draudžiamas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį.               

Pažymėtina, kad atsakovė atsiliepime išdėstė aplinkybes, susijusias su vabzdžių ir graužikų naikinimu, kamerų remontu ir šiems teiginiams pagrįsti pateikė duomenis, tačiau pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje minėtų aplinkybių neginčijo, todėl šie atsakovo argumentai nevertintini, nes nesusiję su pareiškėjo skundu.

Dėl Lukiškių TI-K kilusio gaisro ir diskriminavimo

Pareiškėjas skundą grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai 2012-01-05 kilusio gaisro metu nesuteikė jam pagalbos, netinkamai atliko jiems pavestas pareigas gaisro metu, neužtikrino pareiškėjo teisių, jis buvo diskriminuojamas, todėl jam buvo sutrikdyta sveikata, jį ištiko koma.

Pareiškėjo teiginius dėl jo sveikatos būklės po gaisro patvirtina asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys. Iš viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2012-01-05 išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad 2012-01-05 pareiškėjas buvo hospitalizuotas, jam nustatyta diagnozė: „ūminis atsitiktinis inhaliacijos sunkus apsinuodijimas gaisro dūmais“, komplikacijos „koma. Toksinė encefalopatija. Kvėpavimo takų sudirginimas. Vandens elektrolitų disbalansas“. Nurodyta, kad T. M. buvo atvežtas greitosios medicinos pagalbos komos būklės iš gaisro Lukiškių TI-K (b. l. 160).  Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės matyti, kad pareiškėjas buvo hospitalizuotas laikotarpiu nuo 2012-01-07 iki 2012-01-18, diagnozavus kvėpavimo takų sudirginimą po ūminio atsitiktinio inhaliacinio apsinuodijimo gaisro dūmais. Rekomenduota vengti peršalimų, dėl nemigos ir košmarų sapnuose siūlyta kreiptis pas psichiatrą (b. l. 159). 2012-01-19 T. M. kreipėsi į psichiatrą, jam ne kartą buvo skirti nervų sistemą veikiantys vaistai „Relanium“ (b. l. 156, 157, 158).  2012-07-09, 2012-08-02, 2012-08-17, 2012-08-20, 2012-08-24, 2012-08-25, 2012-09-12, 2012-09-27, 2012-10-15, 2012-2012-11-23 įrašai T. M. asmens sveikatos istorijoje patvirtina, kad pareiškėjui išlikęs nerimas, sutrikęs miegas, todėl jam skiriami nervų sistemą veikiantys vaistai („Amitriptylini“ „Zolpidemi“, Tixercin“ (b. l. 146-153). Nors atsakovė teigia, kad pareiškėjui visada buvo suteikiama pagalba ir skiriami vaistai, be to, Psichologinės tarnybos darbuotojai nustatė, kad pareiškėjo emocinė būsena stabili, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pareiškėjui ir toliau reikalingas gydymas ir jam skiriami vaistai.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012-01-06 surašė patikrinimo aktą Nr. 13 (13-3)-13.16-6, kuriame nurodė, kad atlikta operatyvinė kontrolė Lukiškių TI-K dėl jame įvykusio gaisro pasekmių ir kalėjimo administracijai nurodyta nedelsiant atlikti koridorių ir kamerų valymo darbus, pagal galimybes išvalyti ventiliacijos angas ir kanalus, atlikti rūsio, kuriame kilo gaisras, patalpų valymo darbus, pašalinti nuodėgulius, apsirūpinti pakankamu kiekiu valymo ir plovimo priemonių šiems darbams atlikti ir apie gaisro padarinių likvidavimą pranešti Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (b. l. 117-118). Iš 2012-01-06 cheminių tyrimų protokolo Nr. Ch 99-Ch 102 matyti, kad atlikti cheminiai tyrimai, siekiant nustatyti vandenilio chlorodo (druskos rūgšties) ir anglies monoksido kiekį patalpose (b. l. 120). Lukiškių TI-K 2012-01-10 rašte Nr. 9-686 informavo Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kad Lukiškių TI-K pirmo korpuso rūsyje gaisro židinio vietoje nuodėguliai pašalinti, šiukšlės surinktos ir išvežtos, vėdinimo angos užsandarintos ir toliau atliekami minėtame Vilniaus visuomenės sveikatos centro akte nurodyti valymo ir plovimo darbai (b. l. 121).

Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė atsiliepime išdėstė abstrakčią situaciją, susijusią su pareigūnų atliktais veiksmais gaisro  metu, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė konkrečių duomenų, kokių veiksmų ėmėsi, siekdami pareiškėją nedelsiant išvesti iš kameros, kuri buvo viršutiniame aukšte, ir kokiu būdu jam buvo suteikta būtinoji pagalba. Nors atsakovė nurodė, kad suimtieji buvo instruktuoti, kaip gaisro metu reikia elgtis, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad tokio instruktažo nebuvo. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo supažindintas, kaip elgtis gaisro metu. Atsakovė atsiliepime neginčijo, kad T. M. buvo įkeltas į kamerą Nr. 199, esančią I korpuso 11 priežiūros poste (4 aukštas), iš kurios buvo išvestas į evakuacijos vietą, tačiau detaliai neįvardijo, per kiek laiko, kokiu būdu jam buvo suteikta pagalba. Pareiškėjas paaiškino, kad apie 90 minučių praleido pilnoje dūmų kameroje. Tai, kad pareiškėjas į ligoninę buvo atvežtas ištiktas komos dėl sunkaus apsinuodijimo gaisro dūmais, rodo, jog gaisro Lukiškių TI-K metu jis nebuvo laiku evakuotas iš kameros. Atsakovė teigia, kad asmenys pagal sveikatos būklę buvo skirstomi į tuos, kuriems buvo būtina neatidėliojant suteikti bendrąją medicininę pagalbą, tačiau nėra nurodyta, prie kokių asmenų buvo priskirtas pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjui po jo evakuacijos iš dūmais prisipildžiusios kameros bei atsižvelgus į jo sveikatos stovį buvo skubiai teikiama pagalba, nepanaikina atsakomybės  už tokios būsenos jam, kaip asmeniui, pačiam negalinčiam pasišalinti iš kameros, sukėlimą. Iš  pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2011-07-07 pareiškėjui buvo išrašyti receptai vaistams „Arketis“, „Tranxeni“, „Voldoxan“ (b. l. 135), o pagal www.vaistai.lt pateiktą informaciją visi šie medikamentai skirti nervų sistemai veikti. Kortelėje 2011-12-06 įrašyta, kad „bronchinės astmos paūmėjimo šiuo metu nėra“ (b. l. 139). Tai patvirtina, kad pareiškėjas sirgo bronchine astma bei vartojo nervų sistemą veikiančius vaistus. Ši informacija buvo žinoma Lukiškių TI-K, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, jog gaisro metu gelbstint kameroje įkalintą pareiškėją į tai buvo atsižvelgta. Atsakovės pateikti abstraktūs teiginiai apie tai, kaip gaisro metu elgėsi Lukiškių TI-K pareigūnai, nepatvirtina, kad pareiškėjui pagalba buvo teikta skubiai, atsižvelgiant į jo vartojamus vaistus bei diagnozuotą susirgimą – bronchinę astmą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Neatsižvelgiant į asmens statusą, sveikatos apsauga turi būti užtikrinama tos institucijos pareigūnų, kurioje asmuo laikomas. Šiuo atveju pareiškėjo laisvė judėti yra suvaržyta dėl jo statuso, todėl atsakomybė už jo sveikatą kilus gaisrui tenka Lukiškių TI-K, nes nėra įrodyta, kad pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kad  išvengtų tokių kilusių pasekmių pareiškėjo sveikatai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, kurių 102 punkte nustatyta, kad  pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Pateikti duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai atliko gaisro padarinių šalinimo darbus, tačiau tai nepatvirtina, kad jie nedelsdami suteikė reikiamą pagalbą pareiškėjui gaisro metu, kai jo sveikatai ir gyvybei grėsė realus pavojus. Teismas daro išvadą, kad dėl pareiškėjui laiku nesuteiktos pagalbos 2012-01-05 Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu buvo sutrikdyta jo sveikata, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas teismui nepagrindė savo teiginių dėl jo diskriminavimo gaisro metu, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, t. y.  net nenurodė, kokiu pagrindu ir kodėl jis galėjo būti diskriminuojamas, todėl šie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir laikytini teisiškai nereikšmingais.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Atsakovės veiksmų neteisėtumas (neveikimas) konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kamerose laikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nors T. M. sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą į šias aplinkybes atsižvelgiama. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse  bylose Nr. A143-2844-12, A756-122/2010, A438-121/2009 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą).

Atsižvelgus į pažeidžiamos vertybės pobūdį, nustatyto  pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis minimalų kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (per mažo ploto kamerose buvo laikomas 268 dienas, 10 vakarų ir 3 rytus), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją panašiose bylose (Nr. A502-913/2011, A502-1774/2011, A756-122/2010), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 2 000 Lt. T. M. reikalavimas priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Teismo anksčiau nustatytos aplinkybės patvirtina žalos pareiškėjo sveikatai padarymo faktą bei priežastinį ryšį dėl kilusio gaisro Lukiškių TI-K ir jo patirto sveikatos sutrikdymo. Konstatuotina, jog yra visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos, kad pareiškėjui būtų atlyginama neturtinė žala, atsiradusi dėl kilusio gaisro metu patirto sveikatos sutrikdymo. Atsižvelgtina į pareiškėjo T. M. patirtus dvasinius išgyvenimus, baimės jausmą, netikrumą, nes dėl gaisro kilus pavojui jo sveikatai ir gyvybei, jis pats negalėjo daryti įtakos gelbėjimosi procesui. Minėtos aplinkybės turėjo įtakos jo tolesnei sveikatos būklei, nes nustatyta, kad dėl nemigos, košmarų sapnuose  turėjo lankytis pas psichiatrą, jam skiriami vaistai. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjui dėl gaisro patirtos neturtinės žalos atlyginimui priteisti pakankama 8 000 Lt suma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui priteistina iš viso 10 000 Lt neturtinė žala  (2 000 Lt+8 000 Lt).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

T. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 (dešimt tūkstančių litų) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

              Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėja                                                                                                                                                    Nijolė Sušinskienė