Administracinė byla Nr. A-4600-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00343-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. AP-1050 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“, 2009 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. AP-1059 „Dėl V. K. atleidimo iš pareigų“, grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas ir priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. AP-1020 buvo nepagrįstai skirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A-1422 „Dėl aplinkos tvarkymo, gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimo darbų vykdymo kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punkto, šiuo įsakymu patvirtinto Aplinkos tvarkymo, gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimo darbų vykdymo kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1.4, 3.1, 3.2, 6, 9 punktų bei Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A-3546, 7.1, 7.3 ir 7.9 punktų pažeidimus, nes pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jo kaltė nėra įrodyta. Pareiškėjo teigimu, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai ir netinkamai įvertinti rašytiniai įrodymai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. AP-1059 nepagrįstai buvo atleistas iš Administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pareigų už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Vietinės rinkliavos už leidimo atlikti kasinėjimo darbus Kauno miesto savivaldybės viešojo naudojimo teritorijoje (vietinės reikšmės keliuose, gatvėse, pėsčiųjų ir dviračių takuose, aikštėse, skveruose, kiemuose ir žaliuosiuose plotuose), atitveriant ją ar jos dalį arba apriboti eismą joje išdavimą nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. T-595, (toliau – ir Nuostatai) 19 punkto, Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A-3543, 7.1 ir 7.3 punktų pažeidimus, nes pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jo kaltė nėra įrodyta. Pareiškėjas nesutiko su išvada, kad jis aplaidžiai vykdė savo, kaip Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo, funkcijas ir netinkamai planavo, organizavo bei kontroliavo skyriaus darbą.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda (papeikimas) skirta pagrįstai ir teisėtai. Atsakovas paaiškino, kad Aprašo 3.1 ir 3.2 punktuose buvo nurodyta, jog Komunalinio ūkio skyrius, kontroliuodamas Aprašo 1 punkte nurodytų darbų (išskyrus gatvių barstymą ir sniego valymą) vykdymą, iki einamojo mėnesio 25 d. pateikia rangovams, su kuriais pasirašytos sutartys, ateinančio mėnesio darbų sąmatas; nedelsdamas informuoja seniūniją apie joje numatomus atlikti sniego valymo ir gatvių barstymo darbus ir numatytų darbų sąmatų kopijas seniūnui pateikia artimiausią darbo dieną. Pareiškėjo pareigybės aprašyme nustatyta, jog skyriaus vedėjas turi planuoti, organizuoti ir kontroliuoti skyriaus darbą, organizuoti ir kontroliuoti komunalinių objektų statybos, remonto, priežiūros, projektavimo ir miesto tvarkymo darbus, derinti šių darbų sutartis, kontroliuoti jų vykdymą, siekiant, kad būtų laiku atlikti darbai ir tikslingai panaudotos lėšos. Pareiškėjas, kaip Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas, netinkamai planavo, organizavo ir kontroliavo skyriaus darbą, nepavedė nė vienam skyriaus darbuotojui arba tarnautojui pateikti rangovams, su kuriais pasirašytos sutartys, ateinančio mėnesio darbų sąmatų, pareiškėjas nekontroliavo Aprašo vykdymo. Tokiu būdu Kauno miesto gatvių, šaligatvių švaros priežiūros paslaugų teikimas buvo iš dalies nekontroliuojamas, seniūnijos negalėjo efektyviai kontroliuoti šių darbų teikimo seniūnijose, paslaugų teikėjų darbai nebuvo užsakovo tinkamai planuojami, sudarytos prielaidos neskaidriai panaudoti savivaldybės biudžeto lėšas.

Dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. AP-1059 teisėtumo atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, nes neužtikrino, jog žemės kasimo darbai būtų atliekami laiku ir tinkamai atstatomos dangos, todėl gatvių dangos po kasimo darbų buvo neatstatytos arba atstatytos netinkamai. Be to, pareiškėjas neužtikrino, kad būtų laikomasi Nuostatų 19 punkto reikalavimų, todėl miesto gatvių dangų atstatymas po kasimo darbų buvo vykdomas nekokybiškai, pažeidžiant leidimuose atlikti žemės kasimo darbus nurodytus terminus, neefektyviai naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos. Atsakovo teigimu, nuobaudos rūšis parinkta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo tris galiojančias nuobaudas, o komisija išsamiai aiškinosi tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir priežastis.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. AP-1050 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“; pripažino pareiškėjo atleidimą iš Administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pareigų neteisėtu ir panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. AP-1059 „Dėl V. K. atleidimo iš pareigų“ dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš pareigų; nustatė, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas teismo sprendimu, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisė iš atsakovo pareiškėjui 9 720,12 Eur išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), 57 039,70 Eur darbo užmokesčio skirtumą (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2016 m. liepos 29 d. ir po 76,77 Eur per dieną (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; kitą skundo dalį (dėl grąžinimo į tarnybą) atmetė.

Vertindamas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. AP-1050 pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos (papeikimo) pagrįstumą ir teisėtumą, teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo konstatuota, jog pagal Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A-1422 2 punktą Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas per 10 dienų nuo šio įsakymo išleidimo privalėjo parengti ir pateikti reikalingas savivaldybės teisės aktų pataisas, susijusias su patvirtinto tvarkos aprašo nuostatų įgyvendinimu, tačiau šių pareigų pareiškėjas nevykdė. Teismas pažymėjo, kad komisija akcentavo, jog būtent pareiškėjas yra atsakingas už tai, kad nebuvo laikomasi Aprašo, nes jis, būdamas Komunalinio ūkio skyriaus vedėju, aplaidžiai vykdė skyriaus vedėjo funkcijas, netinkamai planavo, organizavo ir kontroliavo skyriaus darbą, nepavedė nė vienam skyriaus darbuotojui pateikti rangovams, su kuriais pasirašytos sutartys, ateinančio mėnesio darbų sąmatų; pareiškėjas nekontroliavo Aprašo vykdymo, nes nepavedė nei vienam skyriaus darbuotojui teikti informaciją seniūnijai apie joje numatomus atlikti sniego valymo ir gatvių barstymo darbus ir neužtikrino, kad numatytų darbų sąmatų kopijos būtų teikiamos seniūnams; taip pat pareiškėjas neužtikrino, kad Apskaitos skyriui apmokėti būtų teikiami tik seniūnų suderinti darbų priėmimo–perdavimo aktai, ir tuo pažeidė Aprašo 6 bei 9 punktus. Teismo vertinimu, būtent tokius pareiškėjo veiksmus komisija įvertino kaip tarnybinį nusižengimą.

Teismas konstatavo, kad už Aprašo 3.1 punkto reikalavimų nevykdymą pareiškėjui jau buvo paskirta tarnybinė nuobauda Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. AP-598 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“, be to, Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2-406/2016 pasisakė dėl išvadoje nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas neparengė ir nepateikė reikalingų savivaldybės teisės aktų pataisų, susijusių su patvirtinto Aprašo nuostatų įgyvendinimu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad tarnybinė nuobauda už Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A-1422 „Dėl aplinkos tvarkymo, gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimo darbų vykdymo kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punkto ir šiuo įsakymu patvirtinto Aprašo 3.1 punkto pažeidimus buvo paskirta pažeidžiant VTĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad Aprašo 9 punktas nustato Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo atsakomybę už Aprašo 1 punkte nustatytų darbų vykdymo kontrolę, Aprašo 3 punktas nustato Komunalinio skyriaus kontrolę už Aprašo 1 punkte nurodytų darbų (išskyrus gatvių barstymą ir sniego valymą) vykdymą, Aprašo 3.2 punktas, kurio pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, susijęs su sniego valymu ir gatvių barstymu, Aprašo 1.4 punktas, kurio pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, nustato gatvių, šaligatvių švaros priežiūros darbų vykdymo kontrolę, o Aprašo 6 punktas, kurio pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, nustato seniūnų pareigą, patikrinus, ar atlikti visi darbų sąmatose nurodyti darbai, ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 5 dienos derinti darbų priėmimo–perdavimo aktus ir juos pateikti Komunalinio ūkio skyriui pasirašyti. Teismas darė išvadą, kad motyvuotoje išvadoje šie neatitikimai neaptarti, dėl jų nepasisakyta, nors motyvuota išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuris apsprendžia konkretaus tarnybinio nusižengimo pobūdį, kaltės formą ir pan., bei apibrėžia ribas ir apimtį kaltinimo, nuo kurio valstybės pareigūnas gali gintis.

Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo formulavimas tokiu abstrakčiu būdu yra nepakankamas nustatyti pareiškėjo neteisėtų veiksmų turinį bei ribas, o taip pat ir ydingas, nes asmuo, kuriam inkriminuojamas taip suformuluotas kaltinimas, nežino, kokių konkrečių veiksmų atlikimu ar jų neatlikimu yra kaltinamas ir kokiose ribose nuo pareikšto kaltinimo jis gali gintis. Teismas, konstatavęs, kad nei motyvuotoje išvadoje, nei ginčijamame įsakyme (Nr. AP-1050) nėra konkretizuoti pareiškėjo veiksmai, sprendė, jog nėra aišku, koks konkretus pažeidimas padarytas, o nenustačius konkretaus tarnybinio nusižengimo fakto, nėra pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą.

Dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. AP-1059 „Dėl V. K. atleidimo iš pareigų“ teismas pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. A-1659 sudaryta komisija 2009 m. gegužės 18 d. išvadoje Nr. 12-5-26 konstatavo, jog iki 2009 m. balandžio 18 d. buvo nustatyta 13 atvejų, kai buvo vykdomi avariniai žemės kasinėjimo darbai, ir 5 atvejai, kai buvo išduoti leidimai planiniams žemės kasinėjimo darbams miesto gatvėse, įvykdžius darbus gatvės važiuojamoje dalyje ar šaligatvyje dangos atstatytos, nors prieš tai nebuvo atlikti pagrindų sutankinimo matavimai ir Komunalinio ūkio skyriui nebuvo pateikta nepriklausomos akredituotos laboratorijos bandymų protokolas ir seniūnijos, kurioje atliekami kasinėjimo darbai, pažyma, kaip nurodyta Nuostatų 19 punkte. Ši komisija taip pat nustatė 11 atvejų, kai leidimo planiniams žemės kasinėjimo darbams galiojimas jau pasibaigęs, o dangos nesutvarkytos, 43 atvejus, kai buvo vykdomi avariniai žemės kasinėjimo darbai, tačiau iki šiol dangos neatstatytos, netikrinti pagrindų sutankinimai. Teismo vertinimu, būtent tokius pareiškėjo veiksmus komisija įvertino kaip tarnybinį nusižengimą. Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo veiksmus, teismas darė išvadą, kad atsakovas iš esmės įrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir pagrįstai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

Teismas, nustatęs, kad nuobaudos rūšis (atleidimas iš pareigų) parinkta atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas turėjo tris galiojančias nuobaudas, konstatavo, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų) pareiškėjui buvo paskirta už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (VTĮ 29 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-406/2014 panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. AP-564 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“ paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, o 2016 m. kovo 29  d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-406/2016 Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. AP-598 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“ paskirtą tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą pakeitė į pastabą. Teismo vertinimu, Kauno apygardos administraciniam teismui panaikinus tarnybines nuobaudas – griežtus papeikimus, neliko pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, t. y. ginčijamas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. AP-1059 „Dėl V. K. atleidimo iš pareigų“ negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinęs tai, kad po pareiškėjo padaryto pažeidimo padarymo praėjo pakankamai ilgas laikas, o paskirta nuobauda turi atitikti nuobaudos tikslingumo, veiksmingumo bei teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendė, jog konkrečiu atveju nėra tikslinga pakeisti tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš pareigų) švelnesne nuobauda.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į ankstesnes pareigas, teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš Administracijos buvo atleisti 66 valstybės tarnautojai ir 73 darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, be to, nuo 2016 m. liepos 4 d. patvirtintas naujas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis galėtų būti sugrąžintas į Šilainių seniūnijos seniūno, į Centro seniūnijos seniūno pavaduotojo, į Turto valdymo skyriaus vedėjo, į Aprūpinimo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo pareigas, kurios nėra užimtos, teismas nurodė, kad seniūnas yra karjeros valstybės tarnautojas, todėl į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 str. 4 d.). Be to, Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymas Nr. AP-453 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašo patvirtinimo“ patvirtina, jog Centro seniūnijoje yra 5 pareigybės, tačiau seniūno pavaduotojo tarp jų nėra, jog Turto valdymo skyriaus vedėjui priskirta 15 kategorija, o pareiškėjo eitos pareigos buvo 14 kategorijos, ir jog Aprūpinimo skyriuje yra tik Transporto poskyris, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl Aprūpinimo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo pareigybės nėra pagrįsta.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, nes Administracijos struktūra pasikeitusi, valstybės tarnautojų skaičius sumažintas, laisvų kitų to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kurios galėtų būti siūlomos ir kurių pareigybių aprašymuose nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėjas, nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Administracijoje valstybės tarnautojų pareigas eina pensinio amžiaus asmenys, nereiškia, jog tokios pareigybės yra laisvos. Atsižvelgęs į tai, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, t. y. pareiškėjo reikalavimas dėl grąžinimo į tarnybą negali būti patenkintas, teismas taikė šią situaciją reglamentuojančią Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 4 dalį ir laikė, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti pareiškėjo teisių gynimo būdą, nurodytą DK 300 straipsnio 4 dalyje – DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos priteisimą. Išanalizavęs bylos aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ne visada tinkamai atlikdavo savo pareigas (2016 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-406/2016 Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. AP-598 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“ paskirta tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas) pakeista į pastabą) ir į pareiškėjo nepertraukiamą darbo stažą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 1 d. 6 p.), t. y. 9 720,12 Eur (neatskaičius mokesčių). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių prielaidų teigti, kad tokio dydžio išeitinės išmokos priteisimas pareiškėjui prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų jam kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo atleidimo iš tarnybos dienos pareiškėjas buvo įsidarbinęs kitose darbovietėse, kuriose iš viso uždirbo 77 325,31 Eur (neatskaičius mokesčių). Teismas laikės pozicijos, kad DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos, imperatyviai nustatančios, jog darbuotojui, kuris iš darbo buvo atleistas be teisėto pagrindo, priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas, jei jis po atleidimo buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, nesuteikia teismui kitokio pasirinkimo galimybės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) buvo 5 593,61 Lt (1 620,02 Eur), vienos dienos vidutinį darbo užmokestį sudarė 265,10 Lt (76,77 Eur). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2009 m. liepos 3 d., iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2016 m. liepos 29 d. (imtinai), turėtų būti priteista 137 532,46 Eur. Nustatęs, kad pareiškėją atleidžiant iš tarnybos jam buvo išmokėta 10 671,50 Lt (3 090,68 Eur) kompensacija už nepanaudotas atostogas, teismas sprendė, jog yra pagrindas iš 137 532,46 Eur sumos išskaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 77 325,31 Eur uždarbio sumą bei pareiškėjui priteisti 57 116,47 Eur darbo užmokesčio skirtumą (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat nuo 2016 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjui priteisti po 76,77 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną.

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo: pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti iš Administracijos 137 532,46 Eur už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d.; panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl grąžinimo į tarnybą, ir šiuo aspektu priimti naują sprendimą – pareiškėją grąžinti į tarnybą; kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo dalį palikti galioti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad ginčo atveju negalėjo būti taikoma DK 300 straipsnio 4 dalies nuostata, kadangi nagrinėjamas ginčas buvo pradėtas ir piniginis pareiškėjo reikalavimas buvo pareikštas iki šios DK normos pakeitimo, t. y. pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti iki tol galiojusį įstatymą, tačiau vadovavosi ir tiesiogiai taikė įstatymo normą, kuri dėl jos galiojimo laiko atžvilgiu netaikytina, nes DK 300 straipsnio 4 dalis įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo 3 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo ir neturėjo remtis DK 300 straipsnio 4 dalimi, nes pareiškėjas dar 2009 metais kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Todėl šiuo atveju taikytinos įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d. pakeitimo, t. y. DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalys, kurios nenustatė darbo užmokesčio skirtumo priteisimo, jeigu priverstinės pravaikštos laikotarpiu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką išskaitė išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir visas jo gautas pajamas per neteisėto atleidimo laikotarpį. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime citavo kasacinio teismo praktiką dėl kompensacijos dydžio priteisimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir dėl galimybės mažinti priteistinos kompensacijos dydį, tačiau nieko nepasisakė ir / ar neanalizavo sąlygų ir / ar aplinkybių (ne)buvimo, kurios lemtų priteistinos kompensacijos mažinimo galimybes. Šiuo atveju nėra objektyvių priežasčių ir aplinkybių mažinti priteistinos kompensacijos dydį bei nepagrįstai atsakovą atleisti nuo materialinės atsakomybės. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis būtų prasta ir jis neturėtų galimybės sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją. Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į Kauno apygardos administracinio teismo procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-428/2015, kurioje R. R. iš esmės analogiškoje situacijoje buvo priteista iš Administracijos kompensacija už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 iki 2015 metų, t. y. neišskaičiuojant ir nemažinant priteistino kompensacijos dydžio. Tokia situacija, kai dvi analogiškos teisinės situacijos yra išspręstos visiškai skirtingai, yra netoleruotina, nes yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatyta teisė į teisingą teismą ir sąžiningą teisminį procesą.

3. Nors teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio mažinimo, turi atsižvelgti ir į darbo trukmę, nepertraukiamą darbo stažą, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Pareiškėjas Administracijoje iki atleidimo išdirbo daugiau nei 20 metų bei jo darbo stažas buvo nepertraukiamas, be to, pareiškėjas buvo daug kartų skatintas už nepriekaištingą tarnybą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo aplinkybių, susijusių su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis, nors pareiškėjas siekė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilę tarnybiniai ginčai būtų išnagrinėti kuo greičiau. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė apie tai, kad pareiškėjui yra / buvo panaikintos visos paskirtos tarnybinės nuobaudos, išskyrus vieną nuobaudą, kuri iš griežto papeikimo pakeista į pačią švelniausią nuobaudą – pastabą. Atsakovo elgesys, kai buvo siekiama bet kokiais būdais, įskaitant ir neteisėtais, atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, negali būti toleruojamas ir atsakovas atleistas nuo materialinės atsakomybės. Pareiškėjas buvo traukiamas ne tik drausminėn atsakomybėn, tačiau atsakovo iniciatyva buvo pradėtos ir 2 baudžiamosios bylos, kuriose pareiškėjas buvo išteisintas, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo.

4. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi ir nuspręsdamas iš mokėtinos kompensacijos dydžio išskaičiuoti visas ginčo laikotarpiu pareiškėjo gautas sumas, įskaitant ir iš individualios veiklos gautas pajamas, pasielgė nelogiškai ir neteisingai. Pareiškėjas Administracijoje dirbo visu etatu, tačiau po neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų dirbo daugelyje įmonių pirmaeilėse ir antraeilėse pareigose tam, kad gautų bent panašų darbo užmokestį, kokį pareiškėjas gaudavo dirbdamas vienoje darbovietėje, t. y. Administracijoje. Todėl jeigu teismas ir spręstų išskaičiuoti skirtumą dėl gautų pajamų dirbant kitoje darbovietėje neteisėto atleidimo laikotarpiu, turėtų būti išskaičiuojamas darbo užmokestis, gautas pagrindinėje darbovietėje, tačiau tai neturėtų būti visos per minėtą laikotarpį gautos darbinės pajamos, įskaitant gautas pajamas dirbant antraeilėse pareigose ir iš individualios veiklos gautas pajamas. Iš viso per neteisėto atleidimo laikotarpį dirbdamas pirmaeilėse pareigose pareiškėjas gavo 52 412,74 Eur pajamų. Pareiškėjas, netgi dirbdamas valstybės tarnyboje, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalį galėtų dirbti antraeilėse pareigose, o tai dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išskaičiavo iš priteistinos kompensacijos visą pareiškėjo gautą darbo užmokestį, įskaitant iš antraeilių darbų ir iš individualios veiklos gautas pajamas, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra neteisinga.

5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl grąžinimo į tarnybą. Po teisminio bylos nagrinėjimo Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. A-2059 buvo įsteigta Šilainių seniūno pavaduotojo (A lygis, 12 kategorija) pareigybė, kuri atitinka pareiškėjo lygį ir kategoriją. Akivaizdu, kad atsakovo elgesys negali būti laikomas sąžiningu, nes tik pasibaigus teisminiam nagrinėjimui yra steigiamos naujos pareigybės. Yra žinių, kad tai yra ne viena naujai įsteigta pareigybė, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai vertintini kritiškai.

Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, prieštaraujantys galiojantiems teisės aktams ir teismų formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia prielaidomis ir faktinių aplinkybių neatitinkančiais argumentais, tačiau nenurodo nei vieno teisės akto, kurį būtų pažeidęs Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

2. Pareiškėjo argumentai dėl Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. A-2059, kuris neturėtų būti priimtas kaip naujas įrodymas, net neturėtų būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, kadangi ginčo nagrinėjimo iš esmės metu toks dokumentas net neegzistavo, todėl negalėjo lemti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Apeliaciniame skunde net nepateikiama jokių pagrįstų argumentų, kad pareiškėjas atitinka vienai ar kitai menamai pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus, todėl prielaidomis pagrįsti argumentai net neturėtų būti nagrinėjami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma pareigybė buvo įsteigta tik po bylos išnagrinėjimo, todėl ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui net nebuvo žinoma, t. y. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo remtis įrodymais, kurių nėra byloje. Atsakovas negali pareiškėjo grąžinti į bet kokį darbą, jis turi būti grąžintas į ankstesnį darbą arba į kitą darbą, kuris yra ne aukštesnio (tačiau gali būti žemesnio) lygio ir kategorijos bei tik tuomet, kai jis atitinka pareigybei keliamus reikalavimus.

3. Pagal teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose kompensavimo mechanizmas turi būti proporcingas nukentėjusios šalies patirtiems netekimams ir kartu proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui. Pareiškėjas iki jo atleidimo dirbo padalinio vadovu, jo užimamos pareigybės lygis ir kategorija buvo pakankamai aukšti (A lygis, 13 kategorija), byla nagrinėjama daugiau nei 7 metai, todėl jo prašomos priteisti kompensacijos dydis negali būti laikomas proporcinga sankcija darbdaviui, nes jis yra labai didelis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad bylos nagrinėjimas užtruko 7 metus ne dėl atsakovo kaltės, todėl taikyti darbdaviui tokio dydžio sankciją, kai nėra jo kaltės, būtų ne tik neproporcinga, bet ir neatitiktų tikrosios kompensacijos funkcijos, t. y. netektų jos socialinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas analizavo aplinkybes, reikšmingas pareiškėjo prašomos priteisti kompensacijos dydžiui nustatyti ir pagrindams jį mažinti. Nei viename teisės akte, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kad darbo užmokesčiu laikomas tik tas darbo užmokestis, kurį darbuotojas gavo pirmaeilėse pareigose, t. y. pareiškėjo gautos pajamos antraeilėse pareigose yra laikomos tokiu pačiu darbo užmokesčiu kaip ir pirmaeilėse pareigose gaunamas atlygis. Nors pareiškėjas vadovaujasi VTĮ 161 straipsniu, teigdamas, kad jis, ir kaip valstybės tarnautojas, būtų turėjęs teisę dirbti papildomą darbą, tačiau ginčo atveju didesnė tikimybė prielaidai, jog pareiškėjas nebūtų gavęs Administracijos direktoriaus leidimo dirbti papildomą darbą ir taip gauti papildomų pajamų, nes įmonės, kuriose dirbo pareiškėjas, yra susijusios su savivaldybe ir Administracijos skyriumi, kuriame dirbo pareiškėjas.

4. Pareiškėjo nurodomo R. R. ir pareiškėjo situacijos faktinės aplinkybės yra iš dalies skirtingos, pavyzdžiui, R. R. ginčo laikotarpiu dirbo labai trumpai ir gavo artimas minimalioms pajamas, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti ir vertinti administracinės bylos Nr. I-4-428/2016 aplinkybes, pareiškėjas neturi jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs pareiškėjo nepertraukiamo darbo stažą Administracijoje, pagrįstai jam priteisė 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, tačiau tai nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti visą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Ginčo atveju aktualu ne tik skatinta tarnyba, bet ir tarnybinė drausmė, tačiau pareiškėjas nemini, kad jis per tarnybos laikotarpį buvo ne kartą baustas už pažeidimus ir jam paskirtų nuobaudų neskundė, su jomis sutikdamas, t. y. pripažindamas, jog jam pavestas funkcijas per tarnybos laikotarpį ne visada atliko tinkamai.

5. Teismo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui būtų mokama būtent iš 2016 metams nustatyto Administracijos darbuotojų (valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio fondo, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo prašomo dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas būtų neadekvati, neproporcinga sankcija darbdaviui, be to, tai užkirstų kelią darbdaviui tinkamai vykdyti su kitais darbuotojais (valstybės tarnautojais) sulygtas darbo (valstybės tarnybos) sąlygas, t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma turėtų įtakos dideliam kiekiui institucijos darbuotojų. 2015 metais įvykusios reorganizacijos, dėl kurios iš institucijos buvo atleisti 132 darbuotojai ir valstybės tarnautojai, vienas iš tikslų buvo sumažinti administracinio aparato išlaikymo kaštus. Visos nurodytos aplinkybės, pagrįstos teisės aktais bei faktiniais bylos duomenimis, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad buvo pakankamas pagrindas mažinti reikalaujamą priteisti kompensacijos už priverstines pravaikštas dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. AP-1050 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. K.“, kuriuo pareiškėjui V. K. (Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjui) buvo pareikštas papeikimas, ir 2009 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. AP-1059 „Dėl V. K. atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat buvo suformulavęs reikalavimus grąžinti jį į ankstesnes pareigas ir priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. AP-1050; pripažino pareiškėjo atleidimą iš eitų pareigų neteisėtu bei panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. AP-1059 dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš pareigų; nustatė, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas teismo sprendimu, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisė iš atsakovo pareiškėjui 9 720,12 Eur išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), 57 039,70 Eur darbo užmokesčio skirtumą (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2016 m. liepos 29 d. ir po 76,77 Eur per dieną (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; kitą skundo dalį (dėl grąžinimo į tarnybą) atmetė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, ėjusiam atsakovo Administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pareigas, 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. AP-1050 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A-1422 „Dėl aplinkos tvarkymo, gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimo darbų vykdymo kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punkto ir šiuo įsakymu patvirtinto Aprašo 1.4, 3.1, 3.2, 6 ir 9 punktų ir Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A-3546, 7.1, 7.3 ir 7.9 punktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl šios nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatavo, kad motyvuota išvada, kuria remiantis buvo paskirta nuobauda, neapsprendė pareiškėjo konkretaus tarnybinio nusižengimo fakto, pobūdžio, kaltės formos, o nenustačius konkretaus tarnybinio nusižengimo fakto, nėra pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. AP-1059 pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Vietinės rinkliavos už leidimo atlikti kasinėjimo darbus Kauno miesto savivaldybės viešojo naudojimo teritorijoje (vietinės reikšmės keliuose, gatvėse, pėsčiųjų ir dviračių takuose, aikštėse, skveruose, kiemuose ir žaliuosiuose plotuose), atitveriant ją ar jos dalį arba apriboti eismą joje išdavimą nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. T-595, 19 punkto, Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A-3543, 7.1 ir 7.3 punktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo veiksmus, nustatė, kad pareiškėjas padarė atsakovo nurodytą tarnybinį nusižengimą ir buvo pagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Tačiau pareiškėjui ši tarnybinė nuobauda buvo panaikinta, nustačius, kad atsakovas nuobaudą – atleidimą iš pareigų skyrė, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas, jog pareiškėjas turėjo tris galiojančias nuobaudas ir dvi iš jų buvo griežti papeikimai, paskirti Administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. AP-564 bei 2009 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. AP-598, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-406/2014 buvo panaikinta 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. AP-564 paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, 2016 m.  kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-406/2016 2009 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. AP-598 paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pakeista į pastabą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno apygardos administraciniam teismui panaikinus tarnybines nuobaudas – griežtus papeikimus, neliko pagrindo skirti pareiškėjui tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų.

Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), pareiškėjo negrąžino į pirmesnį darbą, nurodydamas, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūra pasikeitusi, valstybės tarnautojų skaičius sumažintas, laisvų kitų to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kurios galėtų būti siūlomos ir kurių pareigybių aprašymuose nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėjas, nėra. Nustačius, kad pareiškėjas po atleidimo iš darbo dienos buvo įsidarbinęs kitose darbovietėse ir uždirbo 77 325,31 Eur (neatskaičius mokesčių), pareiškėjui buvo išmokėta 3 090,68 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, šios pinigų sumos buvo išskaičiuotos iš nustatyto atlyginimo už priverstinę pravaikštą (137 532,46 Eur (neatskaičius mokesčių)) ir pareiškėjui priteista 57 116,47 Eur (neatskaičius mokesčių) už priverstinę pravaikštą. Taip pat pareiškėjui buvo priteista 9 720,12 Eur išeitinė išmoka (neatskaičius mokesčių) bei nuo 2016 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo po 76,77 Eur (netskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su  pareiškėjui paskirtų tarnybinių nuobaudų pagrįstumu ir teisėtumu, nėra ginčijamos apeliaciniu skundu. Pareiškėjas, vadovaudamasis DK 297 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jam priteistas 57 039,70 Eur darbo užmokesčio skirtumas (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2016 m. liepos 29 d., t. y. padidinti šią priteistą sumą iki 137 532,46 Eur. Taip pat pareiškėjas prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atsisakyta grąžinti jį (pareiškėją) į pirmesnes pareigas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo reikalavimą – grąžinti jį į tarnybą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011; kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad šioje byloje pirmosios intancijos teismas, pripažinęs, jog pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas be teisėto pagrindo, turėjo taikyti DK 297 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nuostatas, o ne DK 300 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis. Šioje byloje buvo ginčijamas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. priimtas įsakymas Nr. AP-1059 „Dėl V. K. atleidimo iš pareigų“, dėl kurio panaikinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 3 d. (I t., b. l. 36, ir byla pradėta nagrinėti 2009 m. rugpjūčio 6 d. (I t., b. l. 2). Taigi šiuo atveju sprendžiant pareiškėjo atleidimo iš pareigų padarinių klausimą, t. y. išvestinius pareiškėjo reikalavimus iš pagrindinio reikalavimo – pripažinti atleidimą iš pareigų neteisėtu, taikytinas DK 297 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.).

Teismų praktikoje yra nurodyta, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 str. 3 ir 4 d.). Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 3 d.). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad DK 297 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, neatskirtai nuo darbo teisės principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., įtvirtintų DK 2, 35 ir 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad pareiškėjo teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus atsakovo pateiktus įrodymus ir nustatytus faktus, kad pareiškėjas negali būti grąžinamas į jo eitas pareigas iki atleidimo iš tarnybos dėl organizacinių priežasčių (dėl atsakovo įvykdytos pertvarkos nėra galimybės grąžinti pareiškėjo į jo eitas pareigas), ir jų nekartodama, daro išvadą, kad yra parinktas teisiškai pagrįstas pareiškėjo teisių gynimo būdas, pareiškėjo negrąžinant į pirmesnes pareigas, o priteisiant išeitinę išmoką ir atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką bei laikant, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi dėl jo (pareiškėjo) negrąžinimo į tarnybą grindžia tik tuo, jog po teisminio bylos nagrinėjimo Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. A-2059 buvo įsteigta Šilainių seniūno pavaduotojo (A lygis, 12 kategorija) pareigybė, kuri atitinka pareiškėjo lygį ir kategoriją. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad atsakovo elgesys negali būti laikomas sąžiningu, nes tik pasibaigus teisminiam nagrinėjimui yra steigiamos naujos pareigybės, be to, yra žinių, kad tai yra ne viena naujai įsteigta pareigybė, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai vertintini kritiškai.

Teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjo argumentų pirmosios instancijos teismo išvados nepripažįsta neteisinga ir pareiškėjo negrąžina į pirmesnes pareigas, nes teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, gali darbuotoją (tarnautoją) grąžinti į pirmesnį darbą, o ne į visiškai kitas pareigas, t. y. spręsti atleisto darbuotojo tinkamumą eiti visiškai kitokio pobūdžio pareigas ir pan. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę buvo įsteigta kita pareigybė su tokiomis pat funkcijomis, kurias atliko pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas be teisėto pagrindo buvo atleistas iš Administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pareigų, todėl pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymas, kuriuo įsteigta Šilainių seniūno pavaduotojo pareigybė, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasirinko DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareiškėjo teisių gynimo būdą. Abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad yra žinių, jog tai yra ne viena naujai įsteigta pareigybė, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai vertintini kritiškai, taip pat nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių.

Kaip jau minėta, pareiškėjas nesutinka su jam priteistu vidutiniu darbo užmokesčiu už priverstinę pravaikštą. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti priteistas visas apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d. atlyginimas, t. y. 137 532,46 Eur (neatskaičius mokesčių), o nepagrįstai ir neteisėtai taikant DK 300 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatas jam buvo išskaičiuotas jo gautas darbo užmokestis kitose darbovietėse bei kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog DK 297 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta, kad neteisėtai atleistam iš darbo ir negrąžintam į pirmesnį darbą darbuotojui priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Taigi šiuo atveju nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad iš pareiškėjui apskaičiuoto atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką privalo būti išskaičiuotas konkretus pareiškėjo darbo užmokestis, gautas kitose darbovietėse. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, sprendžiant pareiškėjo neteisėto atleidimo iš pareigų padarinių klausimą, iš jų ir priteisiant atlyginimą už priverstinę pravaikštą, buvo analizuojamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nėra pagrindo sumažinti priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą.

Be to, pirmosios instancijos teismas išskaitė kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o sprendimą grindė tuo, kad priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui, kad teismas, nustatęs, jog prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti, o sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Sprendime nurodyta, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad adekvati sankcija pareiškėjo darbdaviui už padarytą pažeidimą būtų: 57 116,47 Eur (neatskaičius mokesčių) (vietoj 137 532,46 Eur) atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d.; 9 720,12 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinė išmoka; nuo 2016 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjui mokamas 76,77 Eur (netskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną atlyginimas už priverstinę pravaikštą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jam turėjo būti priteistas 137 532,46 Eur vidutinio darbo užmokesčio atlyginimas, nurodo, jog nėra jokių objektyvių priežasčių ir aplinkybių, mažinti priteistino atlyginimo dydį, t. y. pareiškėjas iki atleidimo iš tarnybos Kauno miesto savivaldybės administracijoje išdirbo daugiau nei 20 metų, buvo skatintas už nepriekaištingą tarnybą; nagrinėjant administracines bylas jo skundai buvo patenkinti ir ne dėl jo kaltės ilgai buvo nagrinėjamos administracinės bylos; pareiškėjas siekė, jog būtų sudaryta taikos sutartis, ėmėsi priemonių, kad kuo greičiau būtų išnagrinėti ginčai; atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo turtinė padėtis yra bloga ir jis negalėtų sumokėti tokio dydžio kompensacijos. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovas kitoje byloje sudarė taikos sutartį su R. R. ir teismas šiam asmeniui priteisė kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, teikdamas atsikirtimus į apeliacinį skundą, laikosi pozicijos, kad pareiškėjui negali būti priteista visa apskaičiuota 137 532,46 Eur vidutinio darbo užmokesčio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką suma, nes tokiu būdu atsakovui būtų paskirta neadekvati ir neproporcinga sankcija, kuri užkirstų kelią darbdaviui tinkamai vykdyti su kitais darbuotojais (valstybės tarnautojais) sulygtas darbo (valstybės tarnybos) sąlygas, kad Kauno miesto savivaldybės 2016 metų biudžete institucijos sdarbuotojų darbo užmokesčio fondas (neatskaičius mokesčių) visiems 2016 metams yra 9 838 700 Eur, o institucijoje dirba 654 darbuotojai; ne dėl atsakovo kaltės byla buvo nagrinėjama daugiau nei 7 metus, byla buvo sustabdyta, o su pareiškėju nebuvo sudaryta taikos sutartis, nes ginčo šalys nesutarė dėl valstybės tarnybos nutraukimo sąlygų, t. y. išmokėtinų sumų dydžio; pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad pareiškėjas ne visada tinkamai atlikdavo savo pareigas. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi kitoje byloje, kurioje ginčas buvo kilęs tarp R. R. ir atsakovo, priimtu procesiniu sprendimu, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, o pareiškėjo stažas buvo įvertintas priteisiant 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, pareiškėjui buvo skirtos tarnybinės nuobaudos.

Vertinant pirmosios instancijos teismo poziciją dėl adekvačios ir proporcingos sankcijos atsakovui nustatymo, pareiškėjo ir atsakovo nurodytus argumentus dėl pareiškėjui priteistino atlyginimo už priverstinę pravaikštą dydžio (sumažinto ar nesumažinto), pažymėtina, kad  Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytas sumas, nurodant, kad šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui; atsižvelgiant į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę: darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis; darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus; kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015 ir šioje nutartyje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1180-756/2015). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas atlieka ne tik socialinę funkciją, bet yra vertinamas ir kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją ir turintys preventyvią reikšmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; kt.).

Kasacinio teismo konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnyje įtvirtintos išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pvz., kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys taptų nemokus, dėl to nukentėtų kiti darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Kasacinis teismas, remdamasis teismų praktikoje nurodytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgiama nustatant kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, yra pažymėjęs, kad šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Pažymėtina, kad aplinkybė, susijusi su pasyviu darbuotojo elgesiu neieškant darbo pajamų šaltinio bylinėjimosi laikotarpiu, yra vertinama kaip aplinkybė, dėl kurios gali būti mažinama kompensacija už priverstinę pravaikštą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015). Kasacinis teismas šioje nutartyje nurodė, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką visų pirma skirta darbuotojo praradimams netekus darbo pajamų kompensuoti, todėl paties darbuotojo elgesys siekiant šiuos praradimus sumažinti ar pasyviai leidžiant jiems padidėti yra reikšminga aplinkybė, kurią teismas turi įvertinti vadovaudamasis darbo teisių įgyvendinimo sąžiningumo, protingumo principais, visumos kitų reikšmingų bylos aplinkybių kontekste.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo, kuris nėra pelno siekiantis ūkio subjektas ir kurio veikla yra svarbi dideliam asmenų ratui, argumentais, kad priteisus pareiškėjui 137 532,46 Eur kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d., kai yra priteista ir išeitinė išmoka bei papildoma kompensacija nuo sprendimo priėmimo ir sprendimo įsiteisėjimo, atsakovui būtų pritaikyta neadekvati ir neproporcinga sankcija. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad 137 532,46 Eur dydžio kompensacija apskaičiuota dėl ilgo bylinėjimosi, o pareiškėjo atleidimas iš tarnybos buvo pripažintas neteisėtu ne todėl, kad jis nepadarė tarnybinio nusižengimo, o nustačius, kad panaikinus vieną griežtą papeikimą, o kitą paskirtą griežtą papeikimą pakeitus į švelnesnę tarnybinę nuobaudą, neliko teisinio pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Vertindama aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 28 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimis byla buvo sustabdyta pareiškėjo atstovės iniciatyva (prašymu) (V t., b. l. 117–119; 128–129). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pritarė pareiškėjo atstovės prašymams sustabdyti bylą. Ilgas bylos nagrinėjimas leidžia daryti išvadą, kad abi šalys šioje byloje nesiekė rasti racionalaus nesutarimų sprendimo būdo, nesiėmė priemonių, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo ir R. R. situacijos Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4-428/2015 palyginimu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtino tarp R. R. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 2 d. sudarytą ir pasirašytą taikos sutartį bei administracinę bylą nutraukė. ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 521 straipsnyje įtvirtinta šalių teisė administracinę bylą bet kurioje proceso stadijoje baigti taikos sutartimi, t. y. jų pageidaujamu būdu, nebetęsiant pradėto bylos proceso. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas, nes gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų jų pozicijas išskiriančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, siekiant rasti bendrų problemos sprendimo būdų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1466-492/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-721-502/2015). Įstatymų leidėjui ABTĮ įtvirtinus galimybę bylą užbaigti taikos sutartimi, spręsti, ar tokia galimybe pasinaudoti, priklauso šalims, nuo jų priklauso ir derybinės taktikos dėl tokios sutarties sudarymo ir jos sąlygų pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-840/2014).

Iš Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-4-428/2015 matyti, kad ginčo šalys susitarė dėl taikos sutarties sąlygų, o teismas tik patvirtino šią taikos sutartį, t. y. ne teismas nustatė kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Atsižvelgusi į tai, kad administracinėje byloje Nr. I-4-428/2015 buvo susitarta dėl taikaus ginčo išspendimo, kompensacijos už priverstinės pravaikštos dydį nustatė ne teismas, o nagrinėjamu atveju taikos sutartis nebuvo sudaryta ir byla išspręsta priimant teismo sprendimą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, jog šiose bylose faktinės ir teisinės situacijos yra iš esmės analogiškos ir todėl turėtų būti sprendžiamos analogiškai, t. y. priteisiant pareiškėjui visą kompensacijos dydį (jo nemažinant). Aplinkybė, kad atsakovas šiuo atveju nesutiko ginčo išspręsti taikiai (VI t., b. l. 194–195) pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog nėra pagrindo sumažinti kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį. Taip pat pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie baudžiamąsias bylas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad iš atsakovo turi būti priteista itin didelė kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, kad pareiškėjo tarnybos stažas yra įvertintas nustatant išeitinę išmoką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių išsakytus argumentus, susijusius su kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimu, nustatytas aplinkybes, dėl kurių yra apskaičiuota itin didelė kompensacija už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d., į pirmiau aptartą priteistinos kompensacijos paskirtį ir teismų praktikoje nustatytus kriterijus, dėl kurių ji gali būti mažinama taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, į tai, kad pareiškėjas turėjo darbinių pajamų, daro išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindą priteisti pareiškėjui pusę 137 532,46 Eur sumos, t. y. 68 766,23 Eur (neatskaičius mokesčių).

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai negrąžino pareiškėjo į pirmesnį darbą, tačiau iš esmės teisingai konstatavęs, jog yra teisinis pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d. dydį, nepagrįstai šį dydį nustatė, įvertinęs tik tai, kad pareiškėjas turėjo darbinių pajamų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, priteistą pareiškėjui 57 039,70 Eur kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d. padidinant iki 68 766,23 Eur (neatskaičius mokesčių), o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui V. K. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 57 039,70 Eur darbo užmokesčio skirtumą (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2016 m. liepos 29 d. padidinti iki 68 766,23 Eur (šešiasdešimt aštuonių tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų ir 23 centų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė