Civilinė byla Nr. e3K-3-110-916/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02212-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.4.2.1.; 2.1.5.2.; 2.1.5.4.; 2.6.9.2.; 3.1.14.1.; 3.2.4.11.; 3.3.3.8

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solaris Baltic“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Solaris Baltic“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, be pagrindo įgytų lėšų ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, tariamuosius sandorius, PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją vertę, taip pat patikslinto ieškinio priėmimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – asociacija „Linava“ arba Asociacija) kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama: 1) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Solaris Baltic“ 234 953,03 Eur be pagrindo įgytų lėšų; 2) pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2007 m. gruodžio 28 d. sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2007/12/28/JT, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 99 884,15 Eur; 3) pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2008 m. sausio 2 d. sudarytą Transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutartį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 43 760,43 Eur; 4) pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2008 m. balandžio 30 d. sudarytą Nuomos sutartį Nr. TG2008/04/30-01, taip pat pripažinti negaliojančiais 2008 m. balandžio 30 d. įrangos perdavimo–priėmimo aktą ir 2008 m. gegužės 16 d. įrangos perdavimo–priėmimo aktą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 20 400,41 Eur; 5) pripažinti negaliojančiais ieškovės ir atsakovės sudarytus sandorius: 5.1) 2004 m. lapkričio 3 d. Sutartį Nr. 11/03; 5.2) 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą; 5.3) 2005 m. rugpjūčio 2 d. aktą dėl skolų suderinimo; 5.4) 2005 m. rugpjūčio 8 d. aktą dėl skolų suderinimo; 5.4) 2005 m. spalio 3 d. aktą dėl skolų suderinimo, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 237 517,38 Eur; 6) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (1 t., el. b. l. 1–22). 

3.       Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė šių reikalavimų: reikalavimo pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2007 m. gruodžio 28 d. sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2007/12/28/JT ir priteisti iš atsakovės 19 309,25 Eur sumą, sumokėtą už negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Motorų g. 14, nuomą; reikalavimo priteisti 3776 Eur pagal 2007 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija T, Nr. 0712140, ir reikalavimo priteisti 4130 Eur pagal 2008 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija T, Nr. 0802015. Ieškovė prašė bylą dėl šių reikalavimų nutraukti.

4.       Ieškovė nurodė, kad asociacija „Linava“ ilgą laiką buvo valdoma tų pačių asmenų. Laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Asociacijos generaliniu sekretoriumi nepertraukiamai buvo V. G.. Nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Asociacijos prezidentu nepertraukiamai buvo A. K.. Nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. Asociacijos sekretoriumi-vyriausiuoju finansininku buvo A. D..

5. 2014 m. gegužės 9 d. įvykusiame Asociacijos kongrese buvo išrinktas naujas Asociacijos prezidiumas. 2014 m. rugsėjo 10 d. iš pareigų atšauktas A. D.. Vietoj A. K. nuo 2015 m. birželio 10 d. Asociacijos prezidentu išrinktas E. M.. 2015 m. rugsėjo 7 d. Asociacijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas V. M.. Šių asmenų iniciatyva buvo pradėti tikrinti buvusių Asociacijos vadovų sudaryti sandoriai.

6. Tikrinant Asociacijos buvusių valdymo organų sudarytus sandorius, atlikus revizijas, nustatyti atvejai, kai buvo sudaryti Asociacijai žalingi sandoriai, Asociacijos lėšos buvo naudojamos ne pagal paskirtį ir švaistomos, dėl tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Vienas iš tokių atvejų yra susijęs su ieškovės ir atsakovės UAB „Solaris Baltic“ santykiais. Asociacijos revizijos komisija atliko finansinių operacijų, ieškovės sudarytų su atsakove, patikrinimą. Revizijos komisijos išvados pateiktos 2016 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo ataskaitoje. Revizijos komisija nustatė, kad pagal atsakovės nepagrįstai pateiktas apmokėti PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė išrašė už faktiškai nesuteiktas paslaugas ar neperduotas prekes, Asociacija atsakovei iš viso sumokėjo 636 515,39 Eur.

7. Atsakovė UAB „Solaris Baltic“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (3 t., el. b. l. 1–86). Paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte pažymėta, kad Asociacija nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, kokiems tikslams buvo nuomojamos transporto priemonės, statybos įrenginiai, patalpos, todėl mokestinio patikrinimo metu Asociacijai 2014 m. birželio 16 d. buvo surašytas mokesčių administratoriaus nurodymas pagrįsti, kokiems tikslams buvo naudojamos patalpos, esančios Vilniuje, Motorų g. 14, taip pat statybos įranga, bei pateikti dokumentus, įrodančius transporto priemonių naudojimą. Šio mokesčių administratoriaus nurodymo Asociacija neįvykdė. Atlikusi Asociacijos mokestinį patikrinimą, VMI patikrinimo akte konstatavo, kad Asociacija nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog transporto priemonės buvo naudojamos Asociacijos veikloje. Minėtų dokumentų Asociacija nepateikė mokesčių administratoriui, jų pateikti nepaprašė ir atsakovės. Atsakovės nuomone, taip elgdamasi Asociacija siekė būtent tokių patikrinimo rezultatų ir tokius juos gavo. Atsakovė pateikė turimus dokumentus, kurie, jos vertinimu, patvirtina, kad visos ieškovės ginčijamos paslaugos buvo jai suteiktos.

8. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimus: dėl ieškinyje nurodytos dalies lėšų, sumokėtų už keleivinio transporto nuomą pagal atsakovės 2006 m. vasario 28 d., 2006 m. kovo 31 d., 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. gegužės 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; dėl Asociacijos 2002 metais atsakovei sumokėtos 700 000 Lt (202 734,01 Eur) sumos (ieškovei nurodant, kad tokios sutarties Asociacijoje nėra); dėl 2004 m. lapkričio 3 d. Asociacijos ir atsakovės sudarytos Sutarties Nr. 11/03, pagal šią sutartį 2005 m. lapkričio 14 d. pasirašyto atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo akto; dėl atsakovės išrašytų 2005 m. liepos 27 d., 2005 m. rugpjūčio 8 d., 2005 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. spalio 3 d. PVM sąskaitų faktūrų; dėl 2005 m. rugpjūčio 2 d. akto dėl skolų suderinimo, 2005 m. rugpjūčio 8 d. akto dėl skolų suderinimo, 2005 m. spalio 3 d. akto dėl skolų suderinimo. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ginčijamiems sandoriams, kurių bendra suma – 462 957,60 Eur.

9. Trečiasis asmuo V. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (2 t., el. b. l. 75–80). Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. ėjo Asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas ir savo darbe vadovavosi Asociacijos įstatais, Asociacijos aukščiausiojo organo – kongreso ir prezidiumo nutarimais, prezidiumo patvirtintomis pareiginėmis instrukcijomis. Pažymi, kad minėtu laikotarpiu jokių neteisėtų sandorių su atsakove vidaus priežiūros organų nebuvo nustatyta. Ieškovė nepateikia jokių faktinių įrodymų, kad nebuvo sutarčių, kad sutartys buvo fiktyvios arba sudarytos faktiškai nebuvo vykdomos, ir visa tai grindžia prielaidomis.

10. Trečiasis asmuo prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimus. Nurodo, kad nors jis nėra bylos šalis, tačiau, remdamasis kasacinio teismo praktika, turi teisę reikalauti taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju taikytini bendras 10 metų ieškinio senaties, taip pat sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminai. Po trečiojo asmens V. G. atstatydinimo iš pareigų 2010 m. lapkričio 29 d. Asociacijoje buvo atlikta ne viena revizija ir ne vienas finansinis auditas, todėl ieškovė žinojo arba turėjo žinoti apie sandorius su atsakove, tačiau Asociacijos valdžios organai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdami apginti savo pažeistas teises ir net 6 metus jokių reikalavimų nereiškė.

11. Trečiasis asmuo papildomai pažymi, kad ieškovės nurodyti teiginiai, jog M. M. ir kiti Asociacijos nariai, kurie Asociacijoje ėjo svarbias pareigas ir kuriems pareikšti ieškiniai kitose bylose, galėjo daryti įtaką ir pasinaudoti savo einamomis pareigomis, yra niekiniai. Asociacijos valdymo organų sprendimai buvo kolegialūs, priimami balsų dauguma, todėl menama ieškovės atskirų prezidiumo narių įtaka generaliniam sekretoriui daryti prezidiumo nariams ar jų vadovaujamoms įmonėms palankius sprendimus yra nepagrįsta jokiais įrodymais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

12. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu priėmė ieškovės asociacijos „Linava“ atsisakymą ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės UAB „Solaris Baltic“ 2007 m. gruodžio 28 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2007/12/28/JT ir priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Solaris Baltic“ 19 309,25 Eur sumą, sumokėtą už negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Motorų g. 14, nuomą, priėmė atsisakymą ieškinio reikalavimo priteisti 3776 Eur pagal 2007 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija T, Nr. 0712140; priėmė atsisakymą reikalavimo priteisti 4130 Eur pagal 2008 m. vasario 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija T, Nr. 0802015, ir bylą dėl šių ieškovės reikalavimų nutraukė. Teismas ieškovės ieškinį dėl likusių reikalavimų atmetė bei priteisė atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (10 t., el. b. l. 42–88).

13. Įvertinęs tai, kad ieškinyje nurodyta dalis lėšų – 22 706,21 Eur (78 400 Lt) buvo sumokėta atsakovei už keleivinio transporto nuomą pagal atsakovės 2006 m. vasario 28 d., 2006 m. kovo 31 d., 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. gegužės 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kad ginčijama Asociacijos 2002 metais atsakovei sumokėta 700 000 Lt (202 734,01 Eur) suma (ieškovei nurodant, kad tokios sutarties Asociacijoje nėra), kad ginčijama 2004 m. lapkričio 3 d. Asociacijos ir atsakovės sudaryta Sutartis Nr. 11/03, pagal šią sutartį 2005 m. lapkričio 14 d. pasirašytas atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktas, taip pat ginčijamos atsakovės išrašytos 2005 m. liepos 27 d., 2005 m. rugpjūčio 8 d., 2005 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. spalio 3 d. PVM sąskaitos faktūros, be to, ginčijami 2005 m. rugpjūčio 2 d. aktas dėl skolų suderinimo, 2005 m. rugpjūčio 8 d. aktas dėl skolų suderinimo, 2005 m. spalio 3 d. aktas dėl skolų suderinimo, teismas nusprendė, kad visiems išvardytiems reikalavimams pareikšti ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

14. Teismas nepagrįstais pripažino ieškovės argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo ir praleisto termino atnaujinimo. Pažymėjo, kad ieškovės akcentuojamas jos valdymo organų narių pasikeitimas neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties termino skaičiavimui. Įvertinęs ieškovės įstatuose įtvirtintą funkcijų paskirstymą, teismas pažymėjo, kad ieškovės revizijos komisijos ataskaitas tvirtina ne ieškovės valdymo organai (prezidiumas ar generalinis sekretorius), bet visuotinis narių susirinkimas – Asociacijos kongresas. Šios išvados pagrindu teismas atmetė ieškovės argumentą, jog Asociacija esą negalėjo vertinti jos sudarytų sandorių ir ginti pažeistų teisių tol, kol čia dirbo atitinkami asmenys. Teismas taip pat nurodė nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

15. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės UAB „Solaris Baltic“ be pagrindo įgytas lėšas teismas nurodė, kad, pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą, jei asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą arba sutartį, tokiems teisiniams santykiams netaikomos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos. Teismas pažymėjo, kad nors vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, tačiau, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, ji turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

16. Nagrinėdamas ieškovės reikalavimus sugrąžinti už transporto paslaugas sumokėtus 110 378,72 Eur ir už keleivinio transporto nuomą sumokėtus 22 706,21 Eur (kaip atsakovės nepagrįstai gautus pinigus), teismas sprendė, kad sutartinių santykių, kai Asociacija pirko iš atsakovės transporto priemonių nuomos paslaugas, o atsakovė minėtas paslaugas suteikė, egzistavimą ir prievolės vykdymą atsakovė įrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Įvertinęs surinktus duomenis, teismas padarė išvadą, jog paslaugos pagal ieškovės nurodytas PVM sąskaitas faktūras jai buvo realiai suteiktos. Paslaugos ieškovei buvo teikiamos pagal 2008 m. sausio 2 d. Transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutartį. Nors sutartyje buvo nurodytas jos galiojimas iki 2008 m. gruodžio 31 d., teismas nustatė, kad šalys toliau (iki 2011 metų) vykdė šią sutartį. Remdamasis sprendime detalizuotų PVM sąskaitų faktūrų turiniu, Asociacijai išnuomotų transporto priemonių garažo apskaitos dokumentais, nuomos ir einamojo remonto apskaičiavimais prie PVM sąskaitų faktūrų, transporto priemonių perdavimo aktais ir transporto priemonių nuomos kainininkais, teismas padarė išvadą, jog šalių sudaryta sutartis buvo realiai vykdoma. Teismo vertinimu, tokių duomenų pakanka ieškinio reikalavimui dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo atmesti. Ieškovės argumentai dėl paslaugų turinio, jo teisingo atspindėjimo PVM sąskaitose faktūrose, kitų lydinčiųjų dokumentų nebuvimo nepakeičia nustatytos faktinės aplinkybės dėl sutartinių santykių egzistavimo, todėl teismas jų išsamiai nevertino. Apibendrinęs tai, ką išdėstė sprendime, teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 102 472,72 Eur (ši suma buvo sumažinta dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, t. y. 110 378,72 Eur – 3776 Eur – 4130 Eur) ir dėl 22 706,21 Eur, kaip be pagrindo įgytų lėšų, priteisimo.

17. Teismas nepagrįstu pripažino ieškinio reikalavimą dėl 77 621,84 Eur, sumokėtų už sandėlio patalpų nuomą, grąžinimo. Teismas pažymėjo, kad šių paslaugų suteikimo realumą pagrindžia tai, jog yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros, jose yra nurodyti prekės pavadinimas, kiekis ir kaina, konkretus sandėlio ploto nuomos laikotarpis, visos paslaugų sąskaitos buvo pasirašytos abiejų šalių (tiek paslaugos teikėjo, tiek ir gavėjo) bei apmokėtos. Teismo vertinimu, nurodyti duomenys teikia pagrindą daryti išvadą, kad šalis siejo prievoliniai santykiai pagal nuomos sutartį. Teismas akcentavo aplinkybę, kad prievoliniams teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos netaikomos.

18. Teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl 22 706,21 Eur (78 400 Lt) lėšų, kurios buvo sumokėtos už keleivinio transporto nuomą pagal atsakovės 2006 m. rugsėjo 28 d., 2006 m. kovo 31 d., 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. gegužės 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atmestinas šiam reikalavimui taikant ieškinio senatį.

19. Teismas nepagrįstais pripažino ieškovės reikalavimus dėl kitų lėšų grąžinimo (pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija RET, Nr. 0003712, dėl boilerio pirkimo, pagal PVM sąskaitas faktūras, serija RET, Nr. 0003918, serija PAR, Nr. 0001, serija SOL, Nr. 2308, dėl kitų prekių ir paslaugų pirkimo, pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0003912 dėl statybos įrenginių nuomos, pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija SOL, Nr. 2515, dėl krovimo paslaugos, pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0001851 kompensuojant transporto ir pragyvenimo paslaugas, pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija PAR, Nr. 0064). Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog PVM sąskaitų faktūrų pasirašymas esą nepagrindžia prievolinių santykių egzistavimo. Ieškovė nepagrįstai PVM sąskaitų faktūrų pasirašymo ir apmokėjimo faktą vertina kaip teisiškai nereikšmingą ir niekinį. Teismo aiškinimu, sąskaitos vertintinos kaip rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prievolinius teisinius santykius ir jų vykdymo faktą. Šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, kad atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į ieškovės apskaitą ir apmokėtos.

20. Išnagrinėjęs ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia šalių 2008 m. sausio 2 d. sudarytą transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutartį ir priteisti iš atsakovės 43 760,43 Eur, teismas pripažino jį nepagrįstu ir atmetė. Teismas akcentavo byloje jau nustatytas aplinkybes (nagrinėjant reikalavimą dėl 110 378,72 Eur, sumokėtų už transporto paslaugas, ir dėl 22 706,21 Eur, sumokėtų už keleivinio transporto nuomą), kad buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros už transporto nuomą, vedama ieškovei išnuomotų transporto priemonių garažo apskaita, pildomi nuomos ir einamojo remonto apskaičiavimai prie PVM sąskaitų faktūrų, kad buvo šalių pasirašyti transporto priemonių perdavimo aktai, patvirtinti transporto priemonių nuomos kainininkai. Šių aplinkybių visuma teismui suformavo labiau tikėtiną išvadą, kad pasirašytos sutarties pagrindu atsakovė vykdė jai tenkančią pareigą perduoti už užmokestį nuomininkei laikinai valdyti ir naudoti transporto priemones. Faktas, kad atsakovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo ieškovės priimtos ir apmokėtos, suponuoja išvadą, jog atsakovės teikiamų paslaugų pobūdis bei apimtis atitiko ieškovės valią ir tikslus. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad sutartis buvo realiai vykdoma ir sukėlė teisines pasekmes. Ieškovė neįrodė, kad ginčijama sutartis prieštaravo jos veiklos tikslams ar buvo akivaizdžiai nenaudinga ir nuostolinga. Teismas pažymėjo, jog ieškovės argumentai, be kita ko, ir dėl sandorių vykdymą patvirtinančių įrodymų suklastojimo, buvo grindžiami deklaratyviais teiginiais.

21. Teismas nepagrįstu pripažino ir ieškovės reikalavimą dėl 2008 m. balandžio 30 d. nuomos sutarties, statybos įrangos perdavimo–priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (20 400,41 Eur priteisimo). Teismo vertinimu, surinkti rašytiniai įrodymai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad ginčijamos sutarties pagrindu atsakovė vykdė pareigą už užmokestį perduoti nuomininkei (ieškovei) statybos įrangą (bokštelius, pastolius, klojinius ar jų elementus) laikinai valdyti ir naudoti. Faktas, kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo priimtos ir apmokėtos, leidžia teigti, jog atsakovės teikiamų paslaugų pobūdis ir apimtis atitiko ieškovės valią ir tikslus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijama sutartis jos vykdymo metu sukėlė teisines pasekmes, todėl nėra pagrindo manyti, kad sutartis buvo sudaryta tik dėl akių. Teismo vertinimu, ieškovės pozicija dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo Asociacijos veiklos tikslams yra nepagrįsta.

22. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais šalių 2004 m. lapkričio 3 d. sudarytą Sutartį Nr. 11/03 ir šios sutarties pagrindu pasirašytus 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, 2005 m. rugpjūčio 2 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. rugpjūčio 8 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. spalio 3 d. aktą dėl skolų suderinimo. Teismas nenustatė šios ginčo sutarties vykdymo imitavimo (tariamumo) požymių. Surinkti duomenys patvirtina, kad sutartis buvo vykdoma: šalys pasirašė sutartį, atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, buvo išrašytos ir apmokėtos PVM sąskaitos faktūros. Sąskaitų apmokėjimo faktas leidžia daryti išvadą, kad atsakovė suteikė paslaugas, t. y. kad buvo parengtos gamybinės ūkinės veiklos analizės, kurių turinys tenkino ieškovę. Teismo vertinimu, faktinis sutarties vykdymas paneigia ieškovės poziciją dėl šio sandorio tariamumo.

23. Teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo Asociacijos veiklos tikslams, pritarė ieškovės pozicijai, jog iš sutartyje pateikto paslaugų apibūdinimo neįmanoma nustatyti, kokios konkrečios veiklos analizės turėjo būti atliekamos, kaip jos yra susijusios su Asociacijos veikla ir kaip šių analizių rezultatai galėjo būti naudojami Asociacijos veikloje. Teismas iš ištirtų atsakovės duomenų nustatė, jog šiam ginčui reikšmingi dokumentai buvo registruoti jos (atsakovės) apskaitoje, tačiau vėliau buvo nustatyta tvarka sunaikinti pasibaigus jų saugojimo terminui. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas pažymėjo neturįs ką vertinti ir manyti, kad ginčo paslaugos ieškovei nebuvo suteiktos ar nereikalingos. Teismas pažymėjo, kad aptariamas ieškinio reikalavimas taip pat atmestinas kitais savarankiškais pagrindais – taikant ieškinio senatį, taip pat ieškovei netekus teisės ginčyti sandorį dėl tos priežasties, jog sandoris buvo patvirtintas visišku įvykdymu, jog Asociacijos kongresas patvirtino revizijos komisijos išvadas dėl ieškovės finansinės veiklos patikrinimo rezultatų, metinių ataskaitų ir kt.

24.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą: pripažino negaliojančiais ieškovės ir atsakovės sudarytą 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 11/03, 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą pagal 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 11/03, 2005 m. rugpjūčio 2 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. rugpjūčio 8 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. spalio 3 d. aktą dėl skolų suderinimo; taikė restituciją ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 237 517,38 Eur bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 237 517,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; perskirstė bylos nagrinėjimo metu šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (11 t., el. b. l. 87–119). Apeliacinės instancijos teismas kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą ir priteisė ieškovei iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų, o ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybė šio teismo sprendime įvardyta kaip savarankiškas (alternatyvus) pagrindas atmesti konkrečius ieškinio reikalavimus. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nebuvimo. Termino praleidimą pateisina toliau nurodomos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018 (iškelta pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei UAB „Tingas“, trečiasis asmuo V. G., dėl skolos ir delspinigių priteisimo), svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažino tokias ginčui aktualias faktines aplinkybes kaip Asociacijos valdymo organų narių pasikeitimo, ieškovės ir atsakovės sąsajumo aplinkybės. Tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimais bei teisiniais vertinimais sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą vadovavosi ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. e2A-59-823/2019 pagal ieškovės asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei UAB „Transfriga“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

26. Šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Asociacijos generaliniu sekretoriumi buvo V. G., nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Asociacijos prezidentu buvo A. K., nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. Asociacijos sekretoriumi-vyriausiuoju finansininku dirbo A. D., kad atsakovės UAB „Solaris Baltic“ akcininkas ir direktorius M. M. nuo 2002 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. gegužės 19 d. buvo Asociacijos kolegialaus valdymo organo – prezidiumo nariu, o nuo 2004 m. liepos 30 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. buvo Asociacijos patronuojamosios UAB „Linavos“ serviso valdybos nariu. Tokios faktinės aplinkybės turėjo esminę įtaką, kad išvardyti asmenys tikėtinai nebuvo suinteresuoti atskleisti visų tikrųjų ieškovę ir atsakovę siejusių teisinių santykių, išsaugoti reikšmingų dokumentų ar jų perduoti naujai Asociacijos vadovybei.

27. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 2004 m. lapkričio 3 d. sudarytoje sutartyje Nr. 11/03 nurodyto turinio paslaugų Asociacijos veikloje, atsižvelgiant į jos tikslus, poreikis galėjo egzistuoti, tačiau šią sutartį pripažino tariama dėl toliau nurodomų argumentų. Pirma, minėta sutartimi suteikti paslaugą įsipareigojo atsakovė, kurios veikla visiškai nesusijusi su sutarties dalyku, jai neįprasta. Antra, abejonių dėl sutarties realumo kelia ieškovės ir atsakovės sąsajumas (ne tik narystės Asociacijoje, bet ir veikimo jos valdymo organuose, tarpusavio sandorių sudarymo aspektais), o tai savo ruožtu reikalauja taikyti aukštesnį įrodinėjimo standartą. Dėl to, kas išdėstyta, vien ginčijamos sutarties sudarymo, perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, sąskaitų išrašymo ir prievolių įskaitymo aplinkybes pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami išvadai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo realumo (trečias argumentas). Ketvirta, byloje nėra įrodymų, kad ginčui dėl sutarties teisėtumo išspręsti reikšmingi duomenys buvo sunaikinti teisės aktų nustatyta tvarka. Penkta, procese teikti paaiškinimai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių buvo abstraktaus, nenuoseklaus turinio, su aiškiai iškylančiais prieštaravimais. Šešta, atsakovės pateikta jos su trečiuoju asmeniu sudaryta sutartis, kaip įrodymas, patvirtinantis, jog ginčo sutarčiai įvykdyti ji pasitelkė trečiąjį asmenį ir su juo atsiskaitė už darbą, teismo įvertinta kritiškai, nes į bylą buvo pateikta tokia forma, kuri apribojo galimybę identifikuoti paslaugas atsakovei suteikusį asmenį ir ieškovei pareikšti nuomonę dėl pateikto įrodymo turinio. Septinta, nė vienas iš ginčo paslaugų teikimo teisinių santykių dalyvių nepateikė sutarties įvykdymo produkto materialia forma. Aštunta, realiai gautų paslaugų rezultatas neatsispindėjo įvairiuose informaciniuose šaltiniuose. Devinta, teismas nustatė, kad tuo metu, kai M. M. buvo ieškovės prezidiumo nariu, pagal 2002 m. liepos 31 d., 2002 m. rugpjūčio 12 d. ir 2002 m. rugpjūčio 23 d. banko pavedimus ieškovė neteisėtai suteikė atsakovei 700 000 Lt (202 734,01 Eur) dydžio finansinę paramą. Ginčijamos sutarties sudarymu ir jos vykdymo imitavimu buvo siekiama panaikinti atsakovės prievolę ieškovei pagal neteisėtai suteiktą finansinę paramą.

28. Apeliacinės instancijos teismas tariamaisiais sandoriais pripažino tiek 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį, tiek jos pagrindu pasirašytus aktus: 2005 m. rugpjūčio 2 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. rugpjūčio 8 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. spalio 3 d. aktą dėl skolų suderinimo, 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą. Pažymėjo, kad nurodytų aktų negaliojimą tiesiogiai lemia 2004 m. lapkričio 3 d. sutarties pripažinimas tariamuoju sandoriu. Ginčijamu perdavimo–priėmimo aktu šalys imitavo sutarties pagrindu sukurto objekto perdavimą, o skolų suderinimo aktais neegzistuojantis atsakovės reikalavimas įskaitytas į atsakovės prievolę ieškovei. Be to, pripažinusi pagrįsta ieškovės poziciją dėl 2004 m. lapkričio 3 d. sutarties Nr. 11/03 pripažinimo tariamuoju sandoriu, teisėjų kolegija nevertino kitų ieškovės nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimo, nes toks vertinimas būtų perteklinis.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

29. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Solaris Baltic“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (12 t., el. b. l. 3–19). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Vertindamas 2004 m. lapkričio 3 d. sutarties Nr. 11/03 (toliau – ir Sutartis) teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nuginčijamo sandorio patvirtinimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.79 straipsnis), tariamojo sandorio institutą (CK 1.86 straipsnis) ir teismo pareigą pagrįsti sprendimą byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 2 dalis). Šie materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai turėjo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pagal kurį patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti; sandoris gali būti pripažintas tariamuoju tik tuo atveju, jeigu jį sudariusios ginčo šalys iš tiesų nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų; sandorio tariamumo aplinkybės turi būti įrodytos byloje surinktais įrodymais. Šie materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą: apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančia Sutartį, kurią kita sandorio šalis buvo patvirtinusi; teismas nepagrįstai pripažino tariamuoju sandoriu ginčijamą Sutartį, kuri buvo realiai įvykdyta, o savo išvadų dėl Sutarties tariamumo nepagrindė byloje surinktais įrodymais.

29.2.                      Konstatuodamas, kad finansinė parama atsakovei buvo suteikta neteisėtai, apeliacinės instancijos teismas peržengė ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šis proceso teisės normų pažeidimas turėjo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pagal kurį teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, nustatomų pagal ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą. Šis proceso teisės normų pažeidimas lėmė neteisėtos nutarties priėmimą: nesant atitinkamo ieškovės reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad finansinė parama atsakovei buvo suteikta neteisėtai, ir daryti išvadą, kad Sutarties sudarymu ir vykdymo imitavimu buvo siekiama panaikinti atsakovės prievolę ieškovei pagal neteisėtai suteiktą finansinę paramą.

29.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys) ir teismo pareigą pagrįsti sprendimą byloje surinktais įrodymais (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Šie materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai turėjo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pagal kurį ieškinio senaties termino pabaiga sudaro pagrindą atmesti ieškinį, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas tik esant svarbioms aplinkybėms, visos teismo išvados turi būti pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Šie materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą: apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės sužinojimo apie savo neva pažeistos teisės momentą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visi Asociacijos valdymo organų ir Asociacijos nariai žinojo apie ieškovės ir atsakovės sudarytus sandorius, todėl teismas privalėjo atmesti ieškinį pasibaigus ieškinio senaties terminui. Teismas nevertino individualių aplinkybių, kurias privalu įvertinti sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, ir nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą.

29.4.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė prejudicinių faktų taikymo taisykles (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Atsakovė nebuvo įtraukta į apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas civilines bylas Nr. e3K-3-388-248/2018 ir Nr. e2A-59-823/2019 nei kaip atsakovė, nei kaip suinteresuota šalis, todėl nurodytose bylose priimti nutartis ir sprendimas prejudicinės galios šioje byloje neturi. Ieškovė privalėjo visas ieškinio senaties atnaujinimo pagrindą sudarančias aplinkybes įrodinėti iš naujo. Šis proceso teisės normų pažeidimas turėjo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pagal kurį precedentas gali būti taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šie materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą: apeliacinės instancijos teismas kitoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018 nustatytas aplinkybes dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nepagrįstai išplėtė ir pritaikė šiai bylai.

30. Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria patenkintas ieškinys, palikti nepakeistą (12 t., el. b. l. 126–136). Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Atsakovė savo kasaciniame skunde, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, pateikia savo versiją, kaip turėjo būti įvertinti byloje surinkti įrodymai ir kokios faktinės aplinkybės turėjo būti nustatytos, tačiau kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir fakto klausimų nesprendžia.

30.2. Sistemiškai taikant CK 1.86 straipsnio 1 dalies ir 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktą, darytina išvada, kad tai, jog prie fiktyvaus sandorio buvo sudarytas paslaugų perdavimo–priėmimo aktas, išrašyta PVM sąskaita faktūra bei atliktas mokėjimas, nereiškia šio sandorio patvirtinimo, nes šiuos veiksmus atliko tie patys asmenys, kurie sudarė fiktyvų sandorį. CK 1.79 straipsnyje nustatytos sandorių patvirtinimo taisyklės ir prezumpcijos netaikytinos fiktyviems sandoriams. Byloje nėra įrodymų, kad naujai paskirti Asociacijos valdymo organai atliko veiksmus, kuriais būtų patvirtinta fiktyvi 2004 m. lapkričio 3 d. sutartis Nr. 11/03.

30.3. Teisiškai reikšmingos yra ir pačių aktų sudarymo bei PVM sąskaitų faktūrų išrašymo faktinės aplinkybės. Atsakovei išrašant PVM sąskaitas faktūras, nebuvo sudarytos pažymos apie suteiktas paslaugas, kaip to buvo reikalaujama pagal Sutarties 3.1.2 ir 3.2.4.1 punktus. Pagal Sutarties 3.1.3 punktą pirmiausia turėjo būti sudaromi suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktai ir tik po to turėjo būti išrašomos PVM sąskaitos faktūros, o šiuo atveju viskas buvo daroma atvirkščiai. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2005 m. lapkričio 14 d. buvo pasirašytas atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktas ne tam, kad būtų patvirtintas paslaugų suteikimo faktas, o tam, kad būtų galima pateisinti prieš tai jau išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir sudaryti įspūdį, kad sutartis tariamai buvo įvykdyta.

30.4. Atsakovės pozicija prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai, kad nei sudaryti atliktų darbų aktai, nei PVM sąskaitos faktūros ir jų apmokėjimo faktas savaime nepatvirtina realaus sutarties vykdymo. PVM sąskaitos faktūros neturi jokios iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių. Be to, atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymo faktas pakeičia įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir vien dėl to ieškovė turi paneigti realaus sandorio įvykdymą, o ne atsakovė – įrodyti realų sandorio vykdymą. Ši atsakovės pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui. Ieškovei įrodžius sandorio tariamumo požymius, procesinė pareiga įrodyti realų sutarties vykdymą teko atsakovei. Tačiau atsakovė neįrodė, kad ji realiai įvykdė ginčijamą Sutartį.

30.5. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė jokių kitų dokumentų, išskyrus esančius byloje (ginčijamą Sutartį, 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, PVM sąskaitas faktūras), neturėjo ir nenaikino. Šioje byloje atsakovė užėmė poziciją, kad tariamai sunaikino reikšmingus dokumentus tik todėl, kad Sutartis nebuvo vykdoma, pagal Sutartį jokie tyrimai nebuvo atlikti ir dėl to atsakovė negalėjo į bylą pateikti pagal ginčijamą Sutartį parengtų išvadų (informacinio leidinio).

30.6. Atsakovės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl finansinės paramos suteikimo aplinkybių, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, yra visiškai nepagrįsti, nes šios aplinkybės sudarė ieškinio faktinį pagrindą. Šios bylos išsprendimui teisinę reikšmę turi tik pats finansinės paramos suteikimo faktas, o ne finansinės paramos teisėtumas. Tačiau, ieškovės vertinimu, byloje surinkti įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad finansinės paramos suteikimas atsakovei, įvertinus tai, kad ši yra privatus juridinis asmuo, prieštaravo imperatyvioms Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondo įstatymo normoms ir todėl teismas ex officio (pagal pareigas) turėjo pripažinti, kad finansinė parama buvo suteikta neteisėtai.

30.7. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas ir Asociacijos valdymo organų pasikeitimą, taip pat tai, kad buvę Asociacijos atsakingi asmenys sudarė ginčijamą Sutartį, nebuvo suinteresuoti atskleisti visus ieškovę ir atsakovę siejusius teisinius santykius, išsaugoti reikšmingus dokumentus ar juos perduoti naujai Asociacijos vadovybei, pagrįstai pripažino svarbia ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastimi.

30.8. Nesutinka su atsakovės išsakyta pozicija ieškinio senaties termino atnaujinimo kontekste, kad Asociacija turėjo laiku sužinoti apie pažeistas teises, nes turi revizijos komisiją, kuri kasmet vykdė Asociacijos finansinės veiklos kontrolę. Ieškovė nurodo, kad Asociacija netikrindavo išlaidų pagrįstumo pagal atskiras išlaidų grupes. Nė vienoje iš ataskaitų nėra duomenų apie Asociacijos ir atsakovės sudarytų sandorių patikrinimus ir jų rezultatus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad mokėjimai atsakovei buvo atliekami pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Todėl realiai revizijos komisija ir negalėjo nustatyti pažeidimų, nes išlaidos buvo pagrįstos apskaitos dokumentais. Antra, revizijos komisijos atlieka tik praėjusių finansinių metų finansinės veiklos patikrinimą. Todėl revizijos komisijos, veikusios po V. G. atšaukimo iš pareigų, neturėjo pareigos ir netikrino 2004–2005 metų sandorių, iki po VMI patikrinimo išaiškėjo aplinkybės dėl įtartinų sandorių, sudarytų su atsakove. Trečia, po V. G. atšaukimo iš generalinio sekretoriaus pareigų buvo sudaryta nauja revizijos komisija. Tačiau ji negalėjo vykdyti savo funkcijų, nes dėl teisminių ginčų buvo suspenduota naujos sudėties revizijos komisijos veikla (žr. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtas civilines bylas Nr. 2S-916-467/2012 ir Nr. 2A-3001-232/2012). Naujos sudėties revizijos komisija pirmą parengė tik 2013 metų ataskaitą. Revizijos komisija rengia ataskaitinių metų ataskaitas. Duomenys apie ankstesniais ataskaitiniais metais nepagrįstai atsakovei atliktus mokėjimus buvo surinkti ir revizijos komisijai pateikti tik 2016 metais.

31. Kasaciniu skundu ieškovė asociacija „Linava“ prašo panaikinti tą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl 207 737,78 Eur be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, dėl 2008 m. sausio 2 d. Transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutarties pripažinimo negaliojančia ir 43 760,43 Eur restitucijos taikymo, dėl 2008 m. balandžio 30 d. Nuomos sutarties Nr. TG2008/04/30-01 pripažinimo negaliojančia ir 20 400,41 Eur restitucijos taikymo, ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (12 t., el. b. l. 138–152). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 1.86 straipsnį ir nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl 2008 m. sausio 2 d. Transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutarties ir 2008 m. balandžio 30 d. Statybinių įrengimų nuomos sutarties pripažinimo fiktyviais sandoriais nenustatę, kokias realias civilines teises ir pareigas įgijo šių sandorių dalyviai, taip pat neišsiaiškinę, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Byloje nenustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios realų šių sandorių vykdymą. Teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai sureikšmino tą faktą, kad prie ginčijamų sandorių buvo sudaryti paslaugų perdavimo–priėmimo aktai, išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir atlikti mokėjimai, ir tai įvertino kaip patvirtinimą, kad sandoriai realiai buvo vykdomi. Tačiau šie prie sutarties sudaryti dokumentai taip pat buvo ginčijami kaip fiktyvūs. Todėl tas faktas, kad prie sutarčių buvo sudaryti lydintys dokumentai, yra nepakankamas realiam sutarčių vykdymui patvirtinti, nes teismai turėjo aiškintis, ar sutartys realiai buvo vykdomos ir ar buvo pagrindas sudaryti šiuos lydinčius dokumentus (paslaugų perdavimo–priėmimo aktus, kt.). Ieškovė laikosi pozicijos, kad CK 1.79 straipsnyje nustatytos sandorių patvirtinimo taisyklės ir prezumpcijos netaikytinos fiktyviems sandoriams.

31.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tų pačių šalių (ieškovės ir atsakovės) sudarytų sandorių fiktyvumo klausimą, skirtingiems ginčijamiems sandoriams taikė skirtingą įrodinėjimo standartą ir įrodymų pakankamumo taisyklę. Tiek, kiek tai susiję su 2004 m. lapkričio 3 d. sutarties Nr. 11/03 fiktyvumo klausimu, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės veikla visiškai nesusijusi su sutarties dalyku ir jai neįprasta, taikė aukštesnį įrodinėjimo standartą ir įrodymų pakankamumo aspektu įrodymus vertino taip, kad prie ginčijamos sutarties sudaryti finansinio (buhalterinio) pobūdžio dokumentai (atliktų darbų aktai, PVM sąskaitos faktūros), kurių sudarymas išskirtinai priklauso tik nuo ginčijamos sutarties šalių valios, yra nepakankami įrodymai atsakovei įrodyti, kad sutartis realiai buvo vykdoma. Tuo tarpu spręsdamas kitų tų pačių šalių sudarytų sandorių fiktyvumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarčių dalykas yra susijęs su atsakovės veikla (atsakovės įprastai teikiamos paslaugos ar parduodamos prekės), jau taikė kitokį – žemesnį įrodinėjimo standartą ir įrodymų pakankamumo aspektu laikėsi pozicijos, kad vien tai, jog prie ginčijamų sutarčių buvo sudaryti finansinio (buhalterinio) pobūdžio dokumentai ir pagal sutartis atlikti mokėjimai, yra atsakovei pakankami įrodyti, kad sutartys realiai buvo vykdomos, ir šių sandorių nepripažino fiktyviais. Ieškovė laikosi pozicijos, kad, sprendžiant sandorių fiktyvumo klausimą, turi būti taikomas vienodas įrodinėjimo standartas visiems ginčijamiems sandoriams, o vien tai, kad sutarties dalykas yra susijęs su atsakovės veikla, negali lemti žemesnio įrodinėjimo standarto taikymo atsakovei.

31.3. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 5, 42, 141, 226 straipsnius, netinkamai išsprendė ieškovės patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, nes daugiau kaip keturis mėnesius nesprendė jo priėmimo klausimo, o paskirtame teismo posėdyje atsisakė jį priimti dėl to, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pažeidimus pripažino, tačiau jų nepašalino, t. y. nepanaikino teismo sprendimo ir nepagrįstai negrąžino pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti bylos dalies dėl 58 312,59 Eur nuomos mokesčio priteisimo, įpareigodamas išspręsti patikslinto ieškinio priėmimo klausimą. Šie proceso teisės normų pažeidimai lėmė neteisėtos nutarties dėl skundžiamos dalies priėmimą, nes pradinis ieškinio reikalavimas buvo pareikštas dėl 58 312,59 Eur sumokėto nuomos mokesčio priteisimo kaip be pagrindo įgytų lėšų. Atsakovei pateikus sandorį, kurio pagrindu buvo atlikti šie mokėjimai, ir teismui nepriėmus reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu, iš karto buvo nulemtas šio ieškinio reikalavimo atmetimas, nes mokėjimui pagal sandorį nepagrįsto praturtėjimo instituto normos netaikytinos.

31.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.237 straipsnį, nes nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad mokėjimas, atliktas pagal PVM sąskaitą faktūrą, reiškia sutartinių santykių buvimą ir eliminuoja galimybę taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šis materialiosios teisės normos pažeidimas lėmė neteisėtos nutarties priėmimą dėl skundžiamos dalies, nes iš esmės vien dėl to, kad mokėjimai buvo atlikti pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, buvo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti be pagrindo sumokėtas lėšas, nenustačius, ar atsakovė faktiškai suteikė paslaugas.

32. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo atmesti kasacinį skundą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (12 t., el. b. l. 161–181). Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Ieškovė kasaciniame skunde netinkamai aiškina CPK 178, 185, 263 straipsnių turinį, juose įtvirtintas įrodinėjimo pareigos paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovė, siekdama sau palankaus bylos rezultato, kasaciniame skunde analizuoja pavienius įrodymus, ištraukdama juos iš visų įrodymų konteksto, taip pažeisdama įrodymų vertinimo taisykles. Tuo tarpu bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai ieškovės kasaciniu skundu skundžiamose procesinių sprendimų dalyse išvadas dėl sutarčių realumo padarė pagrįstai, remdamiesi atitinkamus faktus patvirtinančių įrodymų viseto vertinimu, t. y. įvertinę ne tik PVM sąskaitas faktūras, bet ir kitus rašytinius įrodymus – abiejų sutarties šalių pasirašytas sutartis bei perdavimo aktus, transporto priemonių garažo apskaitas, nuomos ir einamojo remonto apskaičiavimus prie PVM sąskaitų faktūrų, šalių pasirašytus transporto priemonių perdavimo aktus, transporto priemonių nuomos kainininkus, tarpusavio suderinimo aktus, revizijos komisijos ataskaitas bei liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus. Toks įrodymų vertinimas atitinka tiek įstatymo nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus reikalavimus, pagal kuriuos teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

32.2. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia ieškovė, sutarčių dalyko reikalingumas Asociacijai bei tai, kada ir kaip ginčo sutarčių dalykas buvo faktiškai panaudotas Asociacijos veikloje, nesudaro pagrindo pripažinti sutartis tariamomis. Šios aplinkybės niekaip nepriklauso nuo atsakovės valios ir prieš sutarčių sudarymą atsakovė neturėjo pareigos ir galimybių įsitikinti, kad sutarčių dalykas Asociacijai išties yra reikalingas. Ieškovės nurodytas tariamas sutarčių dalyko poreikio nebuvimas pats savaime nereiškia, kad sandoriai pažeidė ieškovės veiklos tikslus. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė, jog poreikio sudaryti tokias sutartis nebuvo. Jau pats sutarčių sudarymo faktas įrodo, kad ieškovei tokių paslaugų poreikis buvo.

32.3. Atsikirsdama į ieškovės argumentą dėl nepagrįsto atsisakymo priimti patikslintą ieškinį, atsakovė nurodo, kad teismas turi teisę atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo, jeigu tai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Būtent tokia situacija ir susiklostė nagrinėjamoje byloje. Naujo reikalavimo priėmimas bylos nagrinėjimo metu būtų neabejotinai turėjęs įtakos proceso trukmei. Tačiau atsisakymas priimti patikslintą ieškinį savaime neapribojo ieškovės teisių įrodinėti šio sandorio neteisėtumą ir (ar) jo negaliojimą. Pažymėtina, kad ieškovė proceso metu tokia galimybe aktyviai naudojosi, o pirmosios instancijos teismas galėjo tinkamai kvalifikuoti šalių ginčą šio sandorio atžvilgiu, tai ir buvo padaryta.

32.4. Ieškovė be jokio pagrindo PVM sąskaitų faktūrų pasirašymo ir apmokėjimo faktą vertina kaip teisiškai nereikšmingą, niekinį. Anot atsakovės, PVM sąskaitose faktūrose ir kituose dokumentuose yra duomenų apie konkrečių paslaugų suteikimo laiką, apimtis, įkainius, t. y. duomenų, patvirtinančių, kad tarp šalių susiformavo atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai, konkrečios paslaugos buvo teikiamos ir perduodamos ieškovės darbuotojams. PVM sąskaitų faktūrų turinys ne tik patvirtina ūkinės operacijos atlikimą, tačiau turi ir duomenų apie paslaugų pobūdį, kiekį, įkainius ir pan., t. y. atskleidžia šalių suderintą valią suteikti atlygintines paslaugas. Pagal įrodinėjimo taisykles PVM sąskaitose faktūrose įtvirtintus faktus turėjo paneigti būtent ieškovė, o ne atsakovė. Tokią poziciją dėl PVM sąskaitų faktūrų reikšmės bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo patvirtina ir teismų praktikos išaiškinimai. 2017 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo ieškovės asociacijos „Linava“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei UAB „Vytukai“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo (civilinės bylos Nr. e2A-1607-340/2017). Savo faktinėmis aplinkybėmis nurodyta civilinė byla yra tapati nagrinėjimai bylai. Nurodytoje byloje teismas PVM sąskaitas faktūras įvertino kaip rašytinius įrodymus, patvirtinančius paslaugų teikimo teisinius santykius, paslaugų suteikimą ir perdavimą ieškovei, ir išaiškino, kad pareigą nuginčyti PVM sąskaitas faktūras turėjo ieškovė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinio pagrindo pripažinti sandorį tariamuoju (ne)egzistavimo 

33.       Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas.

34.       Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013).

35.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą).

36.       Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37.       Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad, vertindamas 2004 m. lapkričio 3 d. sutarties Nr. 11/03, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti įvairaus pobūdžio gamybinės ūkinės veiklos transporto priemonių Rusijoje analizę, teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tariamojo sandorio institutą, teismo pareigą pagrįsti sprendimą byloje surinktais įrodymais bei nuginčijamo sandorio patvirtinimą, ir dėl to nepagrįstai pripažino negaliojančia Sutartį, kurią kita sandorio šalis buvo patvirtinusi.

38.       Tik dėl akių sudarytas sandoris, kai šalys siekia sukurti regimybę, kad jos realiai įgyvendina teises ir vykdo pareigas pagal šį sandorį, nereiškia, kad šalys jį įvykdė. Siekdami konstatuoti, kad ginčijamas sandoris yra tariamasis, teismai pirmiausiai turi aiškintis ne tik sutarties tekstą, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

39.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pradžioje aiškinosi, ar atsakovė ir ieškovė ginčo sandoriu įgijo teises ir pareigas, t. y. ar atsakovė prisiimtą sutartinį įsipareigojimą atlikti įvairaus pobūdžio gamybinės ūkinės veiklos transporto priemonių Rusijoje analizę įvykdė ir tyrimo rezultatą perdavė ieškovei, dėl to pastarajai atsirado pareiga sumokėti Sutartyje nustatytą kainą. Apeliacinės instancijos teismas tyrė šalių pateiktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus ir konstatavo, kad nė vienas iš ginčo paslaugų teikimo teisinių santykių dalyvių nepateikė Sutarties įvykdymo produkto (rezultato) materialia forma, negalėjo apibūdinti jo turinio. Teismas sprendė, kad nors žodinio teismo posėdžio metu liudytojai tvirtino, kad sutarties pagrindu sukurtas produktas (rezultatas) buvo pateiktas elektronine forma (laikmena) arba kaip leidinys popierine forma, bet to nepagrindė. Įvertinęs aplinkybes, kad Sutartimi buvo suderėta parengti specifinį produktą – analizę, kurios išvados buvo reikalingos tiek ieškovei, tiek jos nariams ir kuri tikėtinai galėjo atsispindėti įvairiuose informaciniuose šaltiniuose, teismas sprendė, kad net ir sunaikinus tiesioginį suteiktų paslaugų produktą (rezultatą) turėjo ir galėjo egzistuoti netiesioginiai šio produkto sukūrimą ar jo panaudojimą patvirtinantys įrodymai, kurių atsakovė nepateikė teismui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog tariamuoju prašomo pripažinti sandorio dalyviai realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų, t. y. atsakovės paslaugų pagal ginčijamą sutartį realaus suteikimo faktas nepagrįstas leistinais ir patikimais įrodymais.  

40.       Teismas taip pat vertino, kokie buvo ginčo sandorio šalių elgesio motyvai ir tikslai. Teismas nustatė, kad atsakovės akcininkas ir direktorius M. M. nuo 2002 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. gegužės 19 d. buvo ieškovės prezidiumo nariu ir nuo 2004 m. liepos 30 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. buvo ieškovės patronuojamosios UAB ,,Linavos“ serviso valdybos nariu. Tuo metu, kai M. M. buvo ieškovės prezidiumo nariu, pagal 2002 m. liepos 31 d., 2002 m. rugpjūčio 12 d. ir 2002 m. rugpjūčio 23 d. banko pavedimus ieškovė suteikė atsakovei 700 000 Lt (202 734,01 Eur) dydžio finansinę paramą. Įvertinęs šią aplinkybę pagrindžiančius įrodymus teismas sprendė, kad paramos suteikimas sukūrė teisinius santykius tarp šalių, kai atsakovė tapo ieškovės skolininke. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė turėjo didelę piniginę prievolę, savo dydžiu iš esmės atitinkančią ginčijamos Sutarties kainą, bylos nagrinėjimo metu išryškėję ir įvertinti prieštaravimai, objektyvių duomenų ir nuoseklių paaiškinimų trūkumas, sandorio šalių sąsajumas ginčui aktualiu metu, pagrįstai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tikrieji ginčo sandorio šalių elgesio motyvai ir tikslai buvo šio sandorio sudarymu ir jo vykdymo imitavimu panaikinti minėtą atsakovės prievolę ieškovei pagal suteiktą finansinę paramą (CK 1.86 straipsnis).

41.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad, be pirmiau nurodytų aplinkybių, teismai, spręsdami dėl reikalavimo pripažinti tariamąjį sandorį pagrįstumo, be kita ko, turi išaiškinti ir įvertinti sandorio šalių valią sandorio sudarymo momentu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42.       UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.1 straipsnis įtvirtina, kad sutartis turi būti aiškinama pagal bendrą šalių valią. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Tokį aiškinimą pripažįsta ir Lietuvos kasacinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009).

43.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu sandoriu atsakovė įsipareigojo suteikti nebūdingą jos veiklai nematerialaus turinio paslaugą – atlikti transporto įmonių Rusijoje gamybinės ūkinės veiklos analizę. Tokią paslaugą įsipareigojo atlikti atsakovė – juridinis asmuo, kurio veikla visiškai nesusijusi su sutarties dalyku, jam neįprasta. Taip pat liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad ieškovės veikloje anksčiau buvo kilęs panašių paslaugų poreikis, tačiau buvo kreipiamasi į atitinkamos srities (audito, rinkos tyrimų) specialistus. Ieškovės sprendimas užsakyti atlikti tyrimą iš atsakovės apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nevertintas kaip komerciškai ir ekonomiškai pagrįstas, kokį būtų galėję ir privalėjo priimti analogiški šalims protingi asmenys.

Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo sprendžiant dėl sandorio pripažinimo tariamuoju

44.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai.

45.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

46.       Vertindamas, ar atsakovė tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą pagrįsti, kad Sutartis buvo atsakovės tinkamai įvykdyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad to atsakovė neįrodė. Teismas nurodė, kad nors atsakovė teigė, jog visi su Sutarties sudarymu ir vykdymu susiję dokumentai (be kita ko, ir pats Sutarties pagrindu sukurtas paslaugos rezultatas, produktas) buvo sunaikinti, tačiau šios aplinkybės tinkamai nepagrindė leistinais įrodymais. Teismas sprendė, kad žodiniame bylos nagrinėjimo procese apeliacinės instancijos teisme atsakovės teikti paaiškinimai dėl ginčijamos Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių buvo abstraktaus, nenuoseklaus turinio, su aiškiai iškylančiais prieštaravimais. Atsakovė, siekdama įrodyti realų Sutarties vykdymą, pateikė su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį, kaip įrodymą, patvirtinantį, jog ginčo sutarčiai įvykdyti ji pasitelkė trečiąjį asmenį ir su juo atsiskaitė už darbą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės vienintelį įrodymą – atsakovės su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį, kuria atsakovė grindė paslaugų pagal ginčo Sutartį įvykdymą, vertino kritiškai dėl šio įrodymo trūkumų (įrodymas buvo pateiktas į bylą tokia forma, kuri apribojo galimybę identifikuoti (įvardyti) paslaugas atsakovei suteikusį asmenį, juo, taip pat jokiu kitu įrodymu, nebuvo pagrįsta, jog atsakovė atsiskaitė su savo kontrahentu už šios analizės parengimą) bei dėl procesinio atsakovės veikimo pateikiant šį įrodymą (atsakovė teismui šią sutartį pateikė baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje).

47.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

48.       Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs ir ištyręs bylai reikšmingus įrodymus, pagrįstai sprendė, jog ginčijama Sutartis yra tariamasis sandoris, nes šio sandorio sudarymu ir jo vykdymo imitavimu buvo siekiama panaikinti jau egzistavusią atsakovės prievolę ieškovei pagal suteiktą finansinę paramą (CK 1.86 straipsnis). Nagrinėjamu atveju kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumu, o atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą.

49.       Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 11/03 vertino skirtingai nei kitus ieškovės reikalautus pripažinti tariamaisiais sandorius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo atsakovės argumentu.

50.       Kai yra pareikštas reikalavimas pripažinti keletą sandorių negaliojančiais vienu ar keliais teisiniais pagrindais, teismas paprastai kiekvieną ginčijamą sandorį vertina kaip savarankišką, ištirdamas šio sandorio (ne)galiojimui konstatuoti reikšmingas faktines aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl savarankiškų teisinių pagrindų pripažinti ginčijamą sandorį tariamuoju (ne)egzistavimo, vertino konkrečias, būtent su šiuo sandoriu susijusias šioje nutartyje nurodytas faktines bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2004 m. lapkričio 3 d. sandoris pasižymi išskirtinėmis jo sudarymo aplinkybėmis, kurios pagrindžia priešingą teisinę išvadą, nei buvo prieita vertinant kitus ieškovės ginčytus sandorius. Pirma, ginčijamu sandoriu atsakovė įsipareigojo suteikti nebūdingą jos veiklai nematerialaus turinio paslaugą – atlikti transporto įmonių Rusijoje gamybinės ūkinės veiklos analizę. Tokią paslaugą įsipareigojo atlikti atsakovė – juridinis asmuo, kurio veikla visiškai nesusijusi su Sutarties dalyku, jam neįprasta. Atsakovė šios aplinkybės nepaneigė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Antra, atsakingo požiūrio į sandorio rezultatą reikalavo ne tik didelė paslaugų kaina, bet ir paslaugų kokybės poreikis, nes remiantis tų paslaugų suteikimo rezultatais būtų vykdomas Asociacijos narių veiklos integravimas į didelę ir specifinę užsienio šalies transporto sektoriaus rinką. Trečia, ieškovės akcentuotas Asociacijos bei jos narės (atsakovės), įsipareigojusios suteikti tokias specifines paslaugas, sąsajumas (ne tik narystės Asociacijoje, bet ir veikimo jos valdymo organuose, tarpusavio sandorių sudarymo aspektais) teismui sukėlė pagrįstų abejonių ginčo Sutarties realumu, o tai savo ruožtu pareikalavo taikyti aukštesnį įrodinėjimo standartą. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad vien ginčijamos sutarties sudarymo, perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, sąskaitų išrašymo ir prievolių įskaitymo aplinkybes pagrindžiantys įrodymai, kurių atsiradimas priklausė išskirtinai tik nuo ginčijamos sutarties šalių valios, nėra pakankami išvadai dėl Sutarties sudarymo ir vykdymo realumo, taip pat vidiniam teismo įsitikinimui, jog ginčo sutartis buvo tikras ir jo šalims sukėlęs teisines pasekmes, o ne simuliacinis sandoris, susiformuoti.

51.       Įvertinęs šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė nepaneigė aplinkybės, jog 2004 m. lapkričio 3 d. sutartis Nr. 11/03 buvo sudaryta dėl akių, neįrodė, kad ji buvo vykdyta ir tinkamai įvykdyta, o analizės rezultatas perduotas ieškovei, nepagrindė ieškovės valios, tikslų ir motyvų sudaryti tokio pobūdžio ir turinio sandorį su kontrahentu, kuris neturi patirties ir kompetencijos teikti tokio specifinio pobūdžio paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo praktika paskirstant įrodinėjimo naštą tokio pobūdžio ginčuose yra suformuota ir aiški, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė tariamojo sandorio įvykdymo aplinkybės.

52.       Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad teismai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ginčo sandoris yra įvykdytas – šalys atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, o tai teismų turėjo būti vertinama kaip sandorio patvirtinimas CK 1.79 straipsnio pagrindu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo atsakovės argumentu.

53.       Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises (CK 1.79 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).

54.       Kasacinio teismo ne kartą yra konstatuota, kad tariamieji sandoriai yra niekiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-706/2016 30 punktą).

55.       Nagrinėjamu atveju ieškiniu, be kita ko, prašoma pripažinti 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 11/03 tariamuoju sandoriu ir taikyti restituciją. Minėta, kad byloje buvo nustatyta, jog atsakovė, turėdama prievolę ieškovei grąžinti gautą pinigų sumą kaip paramą, sudarė minimą Sutartį, pagal kurią įsipareigojo atlikti tyrimą ir pateikti ieškovei analizę už tam tikrą, sutampančią su ieškovės įsipareigojimu atsakovei, sumą. Šiuos priešpriešinius įsipareigojimus šalys sutarė įskaityti, taip panaikindamos atsakovės įsipareigojimą ieškovei, o ieškovės – atsakovei. Pabrėžtina, kad atsakovės valia įskaityti šiuos abu priešpriešinius reikalavimus apeliacinės instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė laiko savo prievolę ieškovei lygiaverte įskaitytai sumai, o tai reiškia – ir tariamuoju pripažinto sandorio vertei. Priešingų aplinkybių atsakovė neįrodinėjo atsikirsdama į ieškovės argumentus nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose bylą nagrinėjant žodinių procesų metu ar paruošiamuosiuose dokumentuose, atsiliepime į apeliacinį skundą. Teismas, priėjęs prie išvados, kad 2004 m. lapkričio 3 d. sutartis Nr. 11/03 yra tariamasis sandoris, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei sumokėti įskaitytą sumą.

56.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčo Sutarties sudarymo ir jos (ne)vykdymo aplinkybes, pagrįstai nesivadovavo CK 1.79 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis nuginčijamo sandorio patvirtinimą, kaip neaktualiomis nagrinėjamam ginčui, kadangi šios teisės normos negali būti taikomos sprendžiant dėl niekinio, kokiu ir yra pripažįstamas tariamasis sandoris, sandorio atveju (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, paminėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai nė viena šalis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o išorinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena šalis iš kitos gautų lėšas, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas. Todėl, pavyzdžiui, nustačius, kad viena atlygintinių paslaugų sutarties šalis – paslaugos teikėjas jokių paslaugų neteikė, abi šalys sandorį sudarė tik dėl akių, todėl išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

Dėl ieškinio senaties (ne)taikymo

57.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės sužinojimo apie savo pažeistos teisės momentą, nevertino individualių aplinkybių, kurias privalu įvertinti sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, ir nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą.

58.       Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis).

59.       Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

60.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

61.       Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

62.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 35 punktą; ir kt.).

63.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

64.       Nutarties 63 punkte aptarta taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010; 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 46 punktą).

65.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir yra teisinis pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį, be kita ko, ir šiuo pagrindu.

66.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas, kaip ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas, yra fakto klausimas, kurį, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

68.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovės motyvuotą prašymą šį terminą atnaujinti. Teismas sprendė, kad nors ieškovės valdymo organų narių pasikeitimas neturi įtakos nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, tačiau šis faktas gali būti reikšmingas sprendžiant dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kaip reikšmingas nagrinėjamai bylai individualias aplinkybes, kurios sudarė pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. ieškovės generaliniu sekretoriumi buvo V. G., nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. ieškovės prezidentu buvo A. K., nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. ieškovės sekretoriumi-vyriausiuoju finansininku dirbo A. D., kad atsakovės UAB „Solaris Baltic“ akcininkas ir direktorius M. M. nuo 2002 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. gegužės 19 d. buvo Asociacijos kolegialaus valdymo organo – prezidiumo nariu, o nuo 2004 m. liepos 30 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. buvo ieškovės patronuojamosios UAB „Linavos“ serviso valdybos nariu. Tokios faktinės aplinkybės turėjo esminę įtaką, kad išvardyti asmenys, vienu ar kitu būdu susiję su šioje byloje ginčijamais sandoriais, tikėtina, nebuvo suinteresuoti atskleisti visus tikruosius ieškovę ir atsakovę siejusius teisinius santykius, išsaugoti reikšmingus dokumentus ar perduoti juos naujai ieškovės vadovybei. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pagrįstai laikė svarbiomis ir lemiančiomis praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą.

69.       CK ir kituose įstatymuose nėra apibrėžtos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai, atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017 37–38 punktus).

70.       Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų, be kita ko, pateiktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, kurioje nurodyta, kad svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažintos ir tokios ginčui aktualios faktinės aplinkybės kaip ieškovės valdymo organų narių pasikeitimas, ieškovės ir atsakovės sąsajumas. Būtent tokias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas laikė įrodytomis nagrinėjamoje byloje, todėl priėjo prie pagrįstos išvados, jog ieškinio senaties terminas atnaujintinas vadovaujantis tiek materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties termino institutą, tiek kasacinio teismo išaiškinimais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, o atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados.

Dėl PVM sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės

71.       Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, jog mokėjimai, atlikti pagal PVM sąskaitas faktūras, pagrindžia sutartinių santykių buvimą ir eliminuoja galimybę taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

72.       Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162–6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

73.       Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).

74.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė nesutinka su teismų vykdytu civilinio proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų, patvirtinančių tarp ieškovės ir atsakovės buvus prievolinius santykius, vertinimu.

75.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pagal PVMĮ 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. 

76.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Taigi PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018 25 punktą).

77.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė, pateikdama PVM sąskaitas faktūras, jomis grindė tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių egzistavimą ir aplinkybę, jog lėšos, kurias ieškovė reikalauja priteisti kaip nepagrįstai gautas, buvo atsakovės gautos ieškovei vykdant savo prievolinius įsipareigojimus, kilusius iš atitinkamų sutartinių teisinių santykių.

78.       Minėta, kad sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys teikia pagrindą daryti išvadą, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). 

79.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai tyrė ir vertino su visais ieškovės ginčijamais atsiskaitymais su atsakove susijusių įrodymų visumą: PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, pateikimo, jų pasirašymo ir apmokėjimo aplinkybes bei kitus bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu apklaustų asmenų paaiškinimus, kurie iš esmės patvirtina sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą. Pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacinės instancijos teismo ir joms buvo pritarta. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pabrėžė, kad teisminiame įrodymų tyrimo ir vertinimo procese šios rūšies dokumentams nebuvo suteikta aukštesnės galios įrodymo reikšmė. Taigi teismai išvadas grindė visa bylos medžiaga, įrodymu visetu, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl ieškovės teiginiai dėl netinkamo PVM sąskaitų faktūrų vertinimo atmestini. Konstatavę, kad ginčijami mokėjimai atsakovei atlikti sutartinių teisinių santykių pagrindu, teismai pagrįstai sprendė, kad sumokėtos lėšos negali būti grąžintos vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo institutu.

Dėl patikslinto ieškinio nepriėmimo

80.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškovės patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, nes daugiau kaip keturis mėnesius nesprendė jo priėmimo klausimo, o paskirtame teismo posėdyje atsisakė jį priimti dėl to, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pažeidimus pripažino, tačiau jų nepašalino, t. y. nepanaikino teismo sprendimo ir nepagrįstai negrąžino pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti bylos dalies dėl 58 312,59 Eur nuomos mokesčio priteisimo, įpareigodamas išspręsti patikslinto ieškinio priėmimo klausimą. Atsakovei pateikus sandorį, kurio pagrindu buvo atlikti šie mokėjimai, ir teismui nepriėmus reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu, iš karto buvo nulemtas šio ieškinio reikalavimo atmetimas.

81.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 58 312,59 Eur sumą, kuri buvo sumokėta atsakovei už negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Meistrų g. 16, nuomą. Nurodė, kad pagal 2007 m. gruodžio 28 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2007-12-28/JT iš atsakovės buvo nuomojamos patalpos Vilniuje, Motorų g. 14, kuriose buvo sandėliuojamas ieškovei priklausantis simuliatorius. Ieškovė teigia, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ji faktiškai iš atsakovės nuomojosi dar vienas patalpas Vilniuje, Meistrų g. 16. Ieškovė 2017 m. vasario 8 d. buvo pateikusi byloje patikslintą ieškinį, kuriuo 2009 m. sausio 29 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisių perdavimo–priėmimo aktą prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio ir 2.84 straipsnio 1 dalies bei 1.86 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti patikslintą ieškinį, nurodydamas, kad pagal pradinį ieškinį ieškovė turi galimybę įrodyti visų pareikštų reikalavimų pagrįstumą, galutiniame teismo procesiniame sprendime pripažino 2009 m. sausio 29 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisių perdavimo–priėmimo aktą tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu sutartinių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimą.

82.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad 2009 m. sausio 29 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisių perdavimo–priėmimo akto negaliojimas pagal ieškovės įrodinėtus šio sandorių negaliojimo pagrindus pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti patikslintą ieškinį buvo teisėtas ir pagrįstas, kadangi tokio naujo reikalavimo priėmimas bylos nagrinėjimo metu būtų turėjęs neigiamos įtakos proceso trukmei. Teismas konstatavo, jog atsisakymas priimti patikslintą ieškinį savaime neapribojo ieškovės teisių įrodinėti šio sandorio neteisėtumą ir (ar) jo negaliojimo pagrindus ir ieškovė tokia galimybe aktyviai naudojosi, o teismas galėjo tinkamai kvalifikuoti šalių ginčą šio sandorio atžvilgiu. Taip pat teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas byloje spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pareigą ištaisyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padarytus pažeidimus (pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus), taigi, pirmosios instancijos teismo atlikti ginčo sandorio teisėtumo vertinimo trūkumai gali būti pašalinti apeliaciniame procese.

83.       Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos sandorio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. 2009 m. sausio 29 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisių perdavimo–priėmimo aktą vertino kaip vieną įrodymų, pagrindžiančių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavusius negyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teismo išvada dėl nuomos mokesčio mokėjimo atsakovei teisėtumo pagrįsta, be kita ko, aplinkybe, jog beveik trejus metus iš eilės ieškovė kiekvieną mėnesį mokėjo nuomos mokestį pagal atsakovės pateikiamas PVM sąskaitas faktūras, ieškovė neįrodinėjo, kad šie byloje teismų įvertinti finansiniai dokumentai ir pagal juos atliekami mokėjimai buvo vykdomi ne pagal ginčijamą nuomos sutartį. Teismai įvertino, kad labiau tikėtina, jog tęstiniai, trejus metus trukę nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu kiekvieną mėnesį buvo išrašomi specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais PVM apskaitos tikslais buvo įforminamos ūkinės operacijos, iš tiesų siejo ginčo šalis, tuo labiau kad ieškovė iš esmės nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, jog tokie teisiniai sutartiniai santykiai neegzistavo, o trejus metus kas mėnesį ieškovės mokėtos pinigų sumos pagal atsakovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras kvalifikuotinos kaip gautos be teisinio pagrindo ir turi būti ieškovei šiuo pagrindu priteistos.

84.       CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši nuostata reiškia, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, tačiau gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai jas nustatydami tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019 28 punktą).

85.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 68 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2019 45–46 punktus).

86.       Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę ieškovės ir atsakovės pateiktus įrodymus ir argumentus dėl nuomos teisinių santykių tarp šalių, įvertino įrodymų visetą ir jo pagrindu susiformavo teismų vidinis įsitikinimas, jog tokie santykiai tarp ginčo šalių egzistavo, šalys ilgą laiką sutartinius santykius palaikė, atsakovė trejus metus kas mėnesį išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir jas pateikdavo ieškovei, ši jas priimdavo ir tinkamai bei laiku mokėdavo pagal jas. Bylą nagrinėję teismai iš esmės sprendė, kad perdavimo–priėmimo akto teisėtumo klausimas lemiamos reikšmės tarp šalių buvusiems negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniams santykiams pagrįsti neturėjo.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

87.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų primintina nuosekli kasacinio teismo praktika, kad kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 34 punktą; 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018 35 punktą). Pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Tai teisinės prigimties ir pobūdžio teiginiai, kurie pagal turinį turi būti išsamūs. Be to, jie turi būti susiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais, kuriuos teismai privalėjo spręsti. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas daryti išvadą, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, jog jie yra ne teisinio turinio arba neišsamūs, arba nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika. Dėl tokių argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti, nes nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-695/2019 42 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija išsamiai nepasisako dėl argumentų, susijusių su ieškinio ribų galimu peržengimu, netinkamai taikytos prejudicijos ir kitų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų nesudarančių ir nagrinėjamu atveju teisingam bylos išsprendimui teisiškai nereikšmingų kasacinių skundų argumentų.

88.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl priėjo prie teisėtų ir pagrįstų išvadų dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių (ne)egzistavimo, o kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo daryti priešingos išvados.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

89. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje ieškovės ir atsakovės kasaciniai skundai atmestini, tai jų turėtos bylinėjimosi išlaidos, sudarančios sumokėtus žyminius mokesčius už kasacinių skundų padavimą ir patirtas išlaidas advokatams rengiant kasacinius skundus, neatlygintinos. Tačiau nepaneigiant bylos rungimosi principo ir įvertinus šalių pareigą teikti atsiliepimus į kasacinius skundus (CPK 351 straipsnio 1 dalis), atsakovei ir ieškovei atlygintinos jų patirtos teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimų į priešingos šalies kasacinį skundą parengimą.

90. Pagal pateiktus įrodymus atsakovė patyrė 2320 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti (2020 m. kovo 10 d. sąskaita Nr. 20/03/10-02, tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktas Nr. 20/03/10-02, 2020 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymas, 12 t., el. b. l. 187–188). Atsižvelgiant į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos), 7 ir 8.14 punktų reikalavimus (2239,92 Eur (1,7 x 1317,60 Eur (2019 m. 3 ketv.)), atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už šio procesinio dokumento parengimą tenkinamas iš dalies – priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 2239,92 Eur. Taip pat atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius patirtas 80 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidas už prašymo sustabdyti apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, parengimą (2020 m. kovo 10 d. sąskaita Nr. 20/03/10-01, tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktas Nr. 20/03/10-01, 2020 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymas). Kadangi šis procesinio pobūdžio prašymas buvo tenkintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi, atsakovei iš ieškovės priteistinas 80 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktų reikalavimus, atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

91. Iš pateiktų įrodymų turinio matyti, kad ieškovė patyrė 1960,20 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą parengimą (2019 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaita faktūra, serija ES, Nr. 001049, 2020 m. sausio 9 d. mokėjimo nurodymas, 12 t., el. b. l. 194–195). Kadangi šių prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktų reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1960,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

92. Remiantis nutarties 89–91 punktais, atsakovei turint teisę į 2319,92 Eur (2239,92 Eur + 80 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės, o ieškovei – į 1960,20 Eur išlaidų atlyginimą iš atsakovės, konstatuotina, kad bylos šalys viena kitos atžvilgiu turi priešpriešinius reikalavimus, todėl jie įskaitomi. Atlikus įskaitymą (2319,92 Eur – 1960,20 Eur), atsakovei iš ieškovės priteistinas 359,72 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

93. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 20 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 13 t., el. b. l. 14). Netenkinus kasacinių skundų, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas lygiomis dalimis iš bylos šalių, t. y. iš ieškovės ir atsakovės po 3,65 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Tačiau šiuo atveju atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes išlaidų suma, tenkanti kiekvienai bylos šaliai, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (2020 m. sausio 13 d. įsakymo redakcija) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (j. a. k. 121053434) uždarajai akcinei bendrovei „Solaris Baltic“ (j. a. k. 123039547) 359,72 Eur (tris šimtus penkiasdešimt devynis Eur 72 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Birutė Janavičiūtė

                                Donatas Šernas

                                Dalia Vasarienė