Administracinė byla Nr. eAS-113-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05557-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. U. (A. U.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sutarties panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. lapkričio 24 d. buvo gautas pareiškėjo A. U. (A. U.) skundas, kuriuo pareiškėjas prašė pripažinti tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija), atstovaujamos Lietuvos kariuomenės vado, 2011 m. liepos 18 d. sudarytą Profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Profesinės karo tarnybos sutartis), įsigaliojusią 2011 m. liepos 20 d., niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

Pareiškėjas pateikdamas patikslintą skundą iš esmės pareiškė analogiškus reikalavimus, kurie buvo nurodyti pirminiame skunde, papildomai nurodė, jog prašo ir panaikinti Profesinės karo tarnybos sutartį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu teismui siekia pripažinti niekine tarp pareiškėjo ir Ministerijos 2011 m. liepos 18 d. sudarytą Profesinės karo tarnybos sutartį, nes būtent ši sutartis pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Iš skundo turinio ir kartu pateiktų priedų nustatyta, kad Ministerija 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P-278 nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, dėl kurio neteisėtumo pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą. Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2013 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Ministerija, atsižvelgdama į 2013 m. kovo 28 d. įsakymą, 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. P-460 nutraukė tarp pareiškėjo ir Ministerijos sudarytą Profesinės karo tarnybos sutartį. Šio įsakymo pirmu punktu buvo nuspręsta nutraukti Profesinės karo tarnybos sutartį, antruoju punktu nurodyta grąžinti mokymo išlaidas. Pareiškėjas dėl šio įsakymo antrojo punkto teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. I-273-437/2014 pareiškėjo skundą atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-803-261/2015. Taigi pareiškėjas į teismą buvo kreipęsis tik dėl Profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pasekmių (pinigų grąžinimo), o atsakovo priimto įsakymo dalies, kuria nuspręsta nutraukti su pareiškėju sudarytą sutartį, pareiškėjas neginčijo.

Pareiškėjas skundžia 2011 metais priimtą sutartį, nurodydamas, kad termino šiai sutarčiai apskųsti nėra praleidęs, nes Ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. įsakymą (jo dalį) pareiškėjas buvo apskundęs laiku, o kadangi Profesinės karo tarnybos sutarties ydingumas buvo nustatytas atsakovo 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo dalies teisėtumo nagrinėjimo metu, pareiškėjo teigimu, skundu prašant pripažinti niekine Profesinės karo tarnybos sutartį termino reikalavimui pareikšti pareiškėjas nėra praleidęs. Tuo atveju, jei teismas manytų kitaip, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nes, kaip jau minėjo, aplinkybė, kad Profesinės karo tarnybos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-223 patvirtinto Leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, paaiškėjo administracinės bylos Nr. I-273-437/2014 nagrinėjimo metu, kurioje galutinis sprendimas buvo priimtas 2015 m. spalio 27 d.

Pareiškėjas skundą dėl 2011 m. liepos 18 d. sutarties pateikė 2015 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjas skundo padavimo terminą (per vieną mėnesį) sieja su administracinėje byloje Nr. I-273-437/2014 priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo data. Administracinėje byloje Nr. I-273-437/2014 buvo išnagrinėtas pareiškėjui krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. P-460 nustatytų pasekmių (pinigų grąžinimo) teisėtumo klausimas. Kaip skunde nurodė pareiškėjas, jam teisines pasekmes sukėlė atsakovo 2013 m. gegužės 27 d. įsakymas, pagrįstas neteisėtai sudarytos Profesinės karo tarnybos sutarties pagrindu.

Nustatyta, kad pareiškėjas, pagrįsdamas Profesinės karo tarnybos sutarties neteisėtumą, savo argumentus grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kurie jau buvo išdėstyti nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-273-437/2014. Pažymėta, jog nagrinėjant šią bylą nebuvo konstatuotas Profesinės karo tarnybos sutarties ydingumas, kaip teigia pareiškėjas. Šioje byloje buvo nagrinėjamas tik krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 2 punkto teisėtumas, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas argumentus dėl neteisėto sutarties su juo sudarymo šioje byloje dėstė nepareikšdamas teismui konkretaus reikalavimo (t. y. dėl Profesinės karo tarnybos sutarties teisėtumo patikrinimo, pripažinimo negaliojančia ir pan.), atitinkamai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl 2011 m. liepos 18 d. sutarties teisėtumo, nėra pagrindo vertinti sutarties sąlygų ar atlikti tokį vertinimą ex officio. Taigi pareiškėjas teikdamas skundą teismui iš esmės jau kėlė Profesinės karo tarnybos sutarties teisėto/neteisėto sudarymo su pareiškėju klausimą, tačiau konkretaus reikalavimo nesuformulavo.

Iš administracinėje byloje Nr. I-273-437/2014 priimtų procesinių sprendimų matyti, jog šioje byloje nebuvo nustatytas su pareiškėju sudarytos Profesinės karo tarnybos sutarties ydingumas, todėl šio skundo (2015 m. lapkričio 25 d.) padavimo terminas negali būti siejamas su administracinės bylos Nr. I-473-437/2014 išnagrinėjimo data (2015 m. spalio 27 d.). Pareiškėjui abejonė dėl Profesinės karo tarnybos sutarties sudarymo neteisėtumo, kaip matyti, kilo dar teikiant teismui skundą dėl krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 2 punkto teisėtumo ar dar anksčiau, atitinkamai būtent jau tuo metu pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą su konkrečiu reikalavimu dėl ginčo sutarties su pareiškėju ydingo sudarymo (t. y. supratus šio veiksmo esmę ir pasekmes). Į teismą su šiuo reikalavimu kreipiantis tik 2015 m. lapkričio 25 d. laikyta, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė siekdamas išspręsti šį klausimą. Nebuvo pagrindo šio skundo padavimo termino susieti su administracinės bylos Nr. I-473-437/2014 išnagrinėjimu. Kitų aplinkybių pareiškėjas nepateikė.

Padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su Profesinės karo tarnybos sutarties apskundimu (konkrečiai teismui suformuluojant reikalavimą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia) ir neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią šio ginčo išsprendimą. Pareiškėjas praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvių priežasčių, dėl to terminas neatnaujintas, o skundas nepriimtas.

II.

Pareiškėjas A. U. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas išdėsto, jog šios bylos esmė yra ne įprasto administracinio akto teisėtumo patikra, o klausimas dėl administracinės sutarties. Mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėtų suformuluoti tam tikras bendresnes nuostatas dėl materialinių ir procesinių administracinių sutarčių teisėtumo patikros pagrindų ir taisyklių. Paaiškina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas išsamiai pagrindė, jog pareiškėjui esmines materialines pasekmes sukėlė būtent neteisėtas Profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju sudarymas 2011 m. liepos 18 d. ir minėto neteisėtumo sąlygotas šios sutarties nutraukimas 2013 m. gegužės 27 d. Ministerijos atstovai, nagrinėjant pirmosios instancijos teismo minimą administracinę bylą, teigė, kad pareiškėjo tikrinimas dėl teisės dirbti su slapta informacija esą buvęs pradėtas vykdyti trečiajame kurse ir nebaigtas vykdyti iki Karo akademijos baigimo. Jokių tai pagrindžiančių įrodymų pateikta nebuvo, tačiau, kaip asmeniškai pareiškėjas turėjo žinoti, kad viešojo administravimo institucija nevykdė ministro įsakymo ir kad iš karto reikia skųsti administracinius sprendimus dėl Profesinės karo tarnybos sutarties sudarymo. Kita vertus, krašto apsaugos ministro priimti įsakymai priimti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir iš jos atleisti, nutraukiant su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį, yra daugiau procedūrinio pobūdžio, sukeliantys teisines pasekmes viešojo administravimo subjektui atitinkamai veikti, o pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ) atsiradusias materialines pasekmes sieja tik su Profesinės karo tarnybos sutarties sudarymu ir jos nutraukimu. Skunde teismui pareiškėjas pagrindė, kad administracinė sutartis yra savarankiškas administracinis sprendimas, kuris gali ir turi būti nagrinėjamas nepriklausomai nuo administracinio akto, jeigu būtent administracinė sutartis sukelia asmeniui atitinkamas teisines pasekmes. Kita vertus, jeigu teismas mano, kad krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymas buvo pagrįstas neteisėtai sudarytos Profesinės karo tarnybos sutarties pagrindu, tai, visų pirma, jis ir turi išspręsti šios sutarties teisėtumo klausimą, nes būtent administracinė sutartis, net ir esant vienokiems ar kitokiems ministro įsakymams, iš viso negalėjo būti sudaryta, nesant užbaigtos patikrinimo dėl leidimo dirbti su slapta informacija procedūros.

Pažymi, kad administracinis teismas neturėtų nukrypti nuo bendrųjų sutarčių galiojimo (negaliojimo) principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Tokios taisyklės laikomasi administracinės teisės teorijoje, taip pat Prancūzijos, Vokietijos administracinių teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-583/2008) konstatavo, kad sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 str. 1, 2 d.). Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi savo iniciatyva (ex officio) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 5 d.). Mano, kad yra reikalingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas, ar ir administracinių sutarčių apskundimui taikytini tie patys terminai, kaip ir administracinio akto apskundimo atveju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti pareiškėjo ir Ministerijos, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės vado, 2011 m. liepos 18 d. sudarytą Profesinės karo tarnybos sutartį, įsigaliojusią 2011 m. liepos 20 d., niekine, negaliojančia nuo sudarymo momento ir ją panaikinti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11). Dėl to sprendžiant pareiškėjo teikiamo reikalavimo priėmimo klausimą, turėtų būti išsamiai įvertintas reikalavimo turinys, atsižvelgiant į tai, ko konkrečiai siekiama tokiu reikalavimu ir kokios pasekmės atsirastų tuo atveju, jeigu teismas patenkintų tokį pareiškėjo reikalavimą (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai (žr., pvz., 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimo dalį, kuria jis prašo pripažinti pareiškėjo ir Ministerijos, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės vado, 2011 m. liepos 18 d. sudarytą Profesinės karo tarnybos sutartį, įsigaliojusią 2011 m. liepos 20 d., niekine, negaliojančia nuo sudarymo momento, atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, kadangi tokiu reikalavimu pareiškėjas iš esmės siekia ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo (juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo).

Pareiškėjas skunde, kurį patikslino, išdėstė reikalavimą ne tik pripažinti Profesinę karo tarnybos sutartį niekine, negaliojančia nuo jos sudarymo momento, bet ir ją panaikinti.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2011 m.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009).

Kaip jau minėta anksčiau, sprendžiant pareiškėjo teikiamo reikalavimo priėmimo klausimą, turi būti išsamiai įvertintas reikalavimo turinys, atsižvelgiant į tai, ko konkrečiai siekiama tokiu reikalavimu ir kokios pasekmės atsirastų tuo atveju, jeigu teismas patenkintų tokį pareiškėjo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010).

Vertinant pareiškėjo reikalavimo turinį pažymėtina, jog tiek pirminis, tiek patikslintas pareiškėjo skundas patvirtina, jog juo iš esmės yra siekiama, kad Profesinė karo tarnybos sutartis būtų pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, jog būtų pripažinta, kad Profesinė karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo reiškiamo reikalavimo turinį, sprendžia, jog tokiu reikalavimu nėra siekiama pažeistų teisių (interesų) apgynimo, pagal tokį reikalavimą priimtas teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių kitai bylos šaliai ir kiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti. Nors pareiškėjas, patikslindamas savo reikalavimą, nurodė, kad prašo ir panaikinti Profesinės karo tarnybos sutartį, teisėjų kolegija pažymi, jog iš patikslinto pareiškėjo skundo matyti, jog toks reikalavimas suformuluotas tik siekiant, kad jis formaliai atitiktų ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo priimamų sprendimo rūšis. Anksčiau išdėstyti argumentai patvirtina, jog byloje reiškiamu reikalavimu pareiškėjas iš esmės siekia tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, t. y. pripažinimo, kad Profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta, dėl to tokį reikalavimą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą yra svarbu pastebėti, jog bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 pirmuoju punktu nutraukė tarp pareiškėjo ir Ministerijos sudarytą Profesinės karo tarnybos sutartį, o antrajame punkte nurodė ltn. A. U. grąžinti mokymo išlaidas (68 707,98 Lt) iš karto arba dalimis, pasirašius su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono vadu išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutartį. Pareiškėjas dėl minėto įsakymo antrojo punkto teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-273-437/2014 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-803-261/2015 pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą taip pat atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi Profesinė karo tarnybos sutartis yra nutraukta ir ji pati savaime jokių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukuria. Teisines pasekmes, kylančias iš Profesinės karo tarnybos sutarties, sukeliančio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 antrojo punkto teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas bylą narinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o minėto įsakymo pirmojo punkto pareiškėjas neskundė, t. y. teismine gynyba, jog būtų patikrintas Profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo teisėtumas ir pagrįstumas, nepasinaudojo.

Pareiškėjo teigimu, administracinis teismas ex officio privalėjo spręsti profesinės karo tarnybos sutarties teisėtumo klausimą administracinėje byloje Nr. A-803-261/2015, taip pat pareiškėjas tiek skunde, tiek patikslintame skunde sutinka, jog esmines materialines pasekmes jam sukėlė krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. P-460. Iš šių pareiškėjo argumentų galima vertinti, jog jis nesutinka su administracinėje byloje Nr. A-803-261/2015, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi, nustatytomis aplinkybėmis. Minėtoje nutartyje pareiškėjas taip pat dėstė argumentus, jog Profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta, pareiškėjo patikimumas turėjo būti patikrintas ir atitinkamas sprendimas dėl jo galėjimo dirbti su įslaptinta informacija ir ja naudotis turėjo būti priimtas dar pareiškėjui mokantis trečiame Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kurse. Atsakydama į tai, teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-803-261/2015 pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog jo patikimumas turėjo būti patikrintas ir atitinkamas sprendimas dėl jo galėjimo dirbti su įslaptinta informacija ir ja naudotis turėjo būti priimtas dar pareiškėjui mokantis trečiame Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kurse, šio ginčo kontekste vertinti kaip nepagrįsti. Kadangi pagal KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punktą asmuo negali būti profesinės karo tarnybos kariu tuo atveju, kai yra priimtas kompetenciją turinčios institucijos sprendimas neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir kai toks leidimas būtinas kario pareigoms vykdyti, aplinkybės, turinčios įtakos leidimo išdavimui, vertinamos tuo metu, kai priimamas sprendimas išduoti leidimą ar jo neišduoti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu toks klausimas buvo nagrinėjamas, dėl ko nėra pagrindo spręsti, ar tokį leidimą pareiškėjui kompetentinga institucija galėjo išduoti ar neišduoti.

ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010).

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Taigi administracinis procesas negali būti beprasmis. Šiuo atveju nutrauktos Profesinės karo tarnybos sutarties panaikinimo faktas pareiškėjo teisių ir pareigų apimties nepakeistų, pareikštu reikalavimu jokių pažeidimų pašalinimo nesiekiama, tokiu būdu pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nutartį pareiškėjo skundą atsisakyti priimti, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai keistini į šioje nutartyje išdėstytus ir pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis tikslintina pareiškėjo skundą atsisakant priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties rezoliucinė dalis keistina atitinkamai ją patikslinant.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. U. (A. U.) atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atsisakyti priimti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan