Administracinė byla Nr. eA-1934-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00914-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėja I. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 24S59714, kuriuo jai buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2.       Savo poziciją pareiškėja grindė šiais argumentais:

2.1.                      I. K. nuo 2005 m. tapo pensininke ir pradėjo aktyviai užsiiminėti kūrybine veikla. Nuo 2007 m. iki 2013 m. ji dirbo Maskvos miesto kultūros departamento direktoriaus pavaduotoja, po to – Informacinio kultūros centro direktore bei Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Pareiškėjos gyvenimas buvo susijęs su komandiruotėmis, kadangi dalyvavimas kultūrinėse misijose, kultūriniuose renginiuose, projektuose ir šventėse reikalavo fizinio bendravimo. Ji aplankė daug šalių Azijoje ir Europoje. Lankydamasi Baltijos šalyse, I. K. pamilo Lietuvą, jos liaudies kultūrą, gamtą, gyvenimo ritmą, susirado draugų, žmonių, kurie domėjosi jos projektais, dalyvavo juose, suteikė jai pagalbą. Pareiškėjai norėjosi kurti ir gyventi Lietuvoje, todėl ji, pasitarusi su sūnumis, nusprendė parduoti (duomenys neskelbtini) turėtą butą ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. įsigijo butą (duomenys neskelbtini).

2.2.                      Leidimą laikinai gyventi I. K. gavo darbo pagrindu, kadangi nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d. vykdė teisėtą darbo veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos socialinė kultūrinė veikla Lietuvos Respublikoje buvo įvertinta padėkomis, diplomais bei gerais Lietuvos Respublikos gyventojų žodžiais; apie jos kultūrines misijas ir konkursus, susitikimus su pasaulyje pripažintais dizaineriais (P. C.,V. Z. ir t. t.), tapytojais ir kitomis garsiomis asmenybėmis buvo rašoma spaudoje.

2.3.                      Sprendimas, atsižvelgiant į I. K. atliktą labdaringą kultūrinę veiklą Lietuvoje, į tai, kad beveik 11 metų dėl jos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas neteikė jokių pastabų ir įtarimų, jog pareiškėjos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nepagrįstas, kadangi: 1) Sprendimas grindžiamas tik spėjimais, o ne faktais, taikytos sankcijos nėra tinkamai motyvuotos ir yra bendro pobūdžio; 2) Sprendime yra nurodyti tik teisės aktų straipsniai ir bendras Valstybės saugumo departamento išvados motyvas, kad I. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, dėl kurio ir buvo priimtas Sprendimas atsisakyti jai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.4.                      Valstybės saugumo departamento išvada bei Spendimas yra pareiškėjos sąžiningumo pasekmės, kadangi ji, 2012 m. pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pildydama Migracijos departamento pateiktą anketą, sąžiningai, nieko nenuslėpdama, įvardino visas savo darbo vietas Rusijos Federacijoje bei eitas pareigas. I. K. neužsiiminėjo, neužsiima ir neužsiims įvairiausio pobūdžio provokacijomis prieš Lietuvos Respubliką, ji nėra lojali ir patikima Rusijos valdžiai, niekada nevykdė ir nevykdys Rusijos valdžios užduočių.

2.5.                      Nuo 2012 m. pareiškėja, penktą kartą 2023 m. spalio 27 d. atsakydama į antrą Migracijos departamento pateikto klausimyno klausimą, nieko neslėpdama nurodė, kad 1993–1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininko pavaduotoja, skyriaus viršininke; 1994 m. – Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994–1995 m. – komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke, valdybos pirmininko pavaduotoja; 1995–1996 m. – finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997–1998 m. – televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999–2000 m. – regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų-lyderių susivienijimas“ vykdančiąja direktore; 2000–2003 m. – Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003–2004 m. – Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore;
2004–2006 m. – įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. – mokyklos Nr. 12 direktoriaus pavaduotoja; 2007–2013 m. – Maskvos miesto kultūros departamento direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. I. K. nurodytos 1993–2013 m. darbo vietos ir jos eitos pareigos pareiškėją charakterizuoja kaip išsilavinusį, intelektualų ir kūrybingą žmogų, kuris nuolat tobulėja bei yra atsakingas už savo veiksmus, todėl nurodytos darbo vietos ir pareiškėjos eitos pareigos negali pasikeisti jos nenaudai bei I. K. charakterizuoti kaip nepatikimą žmogų.

2.6.                      Nesutiktina su Migracijos departamento argumentais, kad pareiškėja neturi socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Gaudama leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, pareiškėja paaiškino ir tai yra nurodyta Sprendime, kad ji nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje, kurioje mėnesinis darbo užmokestis sudarė po
2,13–2,32 Eur/mėn.; nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. – uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė); nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 31 d. – dvejose kitose Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, už dirbtą laiką jose priskaitant po 2,45 Eur, ir nuo 2023 m. lapkričio 1 d. ji vėl buvo įdarbinta Bendrovėje, mokant 1 000 Eur/mėn. darbo užmokestį. Pareiškėja yra viena iš trijų Bendrovės dalyvių (jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo), turi individualią įmonę, nuo 2013 m. kovo 15 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje jai dalinės nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių bendro 67,16 kv. m ploto bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Sprendime nėra įrodymų, paneigiančių, kad I. K. Bendrovėje nedirbo ar kad Bendrovė buvo įsteigta fiktyviai, ar, vykdama individualią veiklą, pažeidė / pažeidžia įstatymų normas. Atsakovas, neišklausęs pareiškėjos paaiškinimų dėl jos asmeninio gyvenimo bei apie partnerystės santykius, negalėjo spręsti ir apie jos šeiminius ryšius Lietuvoje. I. K. užsiiminėja ir kultūrinio pobūdžio veikla, misijomis, kurios reikalauja realaus vizualinio, o ne nuotolinio kontakto.

2.7.                      Atsisakydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsakovas pareiškėjai užkirto kelią toliau Lietuvoje užsiimti kūrybiška veikla kultūros srityje. I. K. turi daug padėkų, diplomų bei apdovanojimų, gautų už jos kultūrinę veiklą Lietuvoje. Su ja bendravo ir jos renginiuose dalyvavo Lietuvoje bei užsienyje žinomi žmonės. Pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje pradėjo gyventi nuo 2012 m. ir iki šiol joje gyvena; ji Lietuvoje pradėjo gyventi dar iki Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą. I. K. kuruoja ir palaiko iš Ukrainos su dviem mažamečiais vaikais atvykusią M. K., gyvenančią (duomenys neskelbtini).

2.8.                      Pareiškėja nepagrįstai nepasitikima, kadangi iki 2013 m. jos darbo santykių metu Rusijos Federacijoje Lietuvoje nebuvo keliamas klausimas dėl Ukrainos ir niekas tuo metu negalėjo prognozuoti šiuolaikinių įvykių Ukrainoje bei Rusijos agresijos. Nuo 2005 m. I. K. yra pensininkė, jokia politine veikla ji niekada neužsiiminėjo ir neužsiima, niekada nebuvo pastebėta Rusijos politikų rate, jos draugų ir pažįstamų ratas yra kūrybiški asmenys.

2.9.                      Sprendžiant klausimą dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, privalo būti objektyviai įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) ir tai turi būti paremta nustatytais faktais. Tik remiantis jais, būtų galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma rodo išskirtinę I. K. gyvenimo situaciją bei apibūdina jos asmenines savybes: sąžiningumą (neslėpė faktų apie savo darbo vietas ir pareigas, nesudarė formalios santuokos, kad turėtų garantiją bei neprarastų leidimo laikinai gyventi) ir atsakingumą (laiku bei nepažeisdama įstatymų normų Lietuvos Respublikoje organizavo ir įvykdė numatytus renginius bei šventes).

2.10.                      Migracijos departamento specialistai neatsižvelgė į teismų praktiką, į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, neįsigilino į pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus bei susiklosčiusią jos gyvenimo situaciją, jie taip pat neatkreipė dėmesio į asmenines I. K. savybes.

2.11.                      Sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, nesuteikiant jai galimybės legaliai gyventi ir faktiškai dirbti Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kad I. K. yra dirbanti ir jos turimas darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, kad tai pakeis pareiškėjos gyvenimo būdą, ji liks be socialinių garantijų, tai I. K. sukels materialinių sunkumų, kadangi visos jos asmeninės lėšos buvo investuotos į buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą; jai, senyvo amžiaus žmogui, reikės persikelti į naują gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, nes, atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio politiką, Rusijos Federacijoje ji gali tapti nepageidaujama.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjos I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1.                      Sprendimą atsakovas priėmė atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui. Tokia išvada buvo padaryta vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad I. K., atsakydama į antrąjį klausimyno klausimą, nurodė, jog 1993–1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininko pavaduotoja, skyriaus viršininke; 1994 m. – Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994–1995 m. – komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke, valdybos pirmininko pavaduotoja; 1995–1996 m. – finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997–1998 m. – televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999–2000 m. – regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų-lyderių susivienijimas“ vykdančiąja direktore; 2000–2003 m. – Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003–2004 m. – Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore; 2004–2006 m. – įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. – mokyklos Nr. 12 direktoriaus pavaduotoja; 2007–2013 m. – Maskvos miesto kultūros departamente direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove, ir į gautą Valstybės saugumo departamento išvadą, kurioje yra nurodyta, jog pareiškėja, dirbdama Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės ir Maskvos miesto kultūros departamente bei kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

4.2.                      Išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrįsta jos ilgamečiu darbu Rusijos Federacijos institucijose, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su I. K. susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis, o reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius prieš Lietuvos valstybę nukreiptus veiksmus, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau asmens atliktais veiksmais, jų pobūdžiu. Remiantis jais, galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali bei akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, pareiškėjos atliktus veiksmus patvirtinant surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad asmens pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos I. K. leisti gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

4.3.                      Priimant Sprendimą, buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl I. K. grėsmės valstybės saugumui, taip pat buvo įvertintos visos žinomos, su pareiškėja susijusios, aplinkybės. Nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas.

4.4.                      Aplinkybė, kad I. K. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog ji turėjo ir teisėtą pagrindą tikėtis, kad šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) įtvirtintais pagrindais. Pareiškėjos skunde išvardintos aplinkybės (kūrybinė veikla, išsilavinimas, patirtis, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, nekilnojamas turtas ir darbas Lietuvoje, padėkos, diplomai, sąžiningai užpildytas klausimynas bei kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei bei pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

4.5.                      Įstatymas Migracijos departamentui nenustato pareigos apklausti užsienietį, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse yra įtvirtinta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi, paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Apklausa nėra savitikslė, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

4.6.                      Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Buvo įvertinti ir I. K. ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai bei ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie jos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, jog nuo pasikėsinimų siekiama apsaugoti valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką, nenusveria. Atsižvelgiant į ilgametį I. K. darbą Rusijos Federacijoje ir į jos darbo pobūdį, tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia I. K. pažeidžiamumą, o taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėja su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2013 m., tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai rodo, jog ji nėra pakankamai integravusis į Lietuvos visuomenę.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė pareiškėjos I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

6.1.                      Sprendimas buvo priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas bei pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, buvo priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

6.2.                      Gyvendama Lietuvoje, I. K. gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas, vykdant žvalgybą, skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

6.3.                      Atsižvelgęs į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs į ateitį nukreiptą vertinimą, Valstybės saugumo departamentas numato, kad I. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Maskvos verslo akademija prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamentu bei kitomis Rusijos Federacijos valstybės institucijomis, kuriose pareiškėja dirbo 1993–2013 m.

6.4.                      Lietuvos Respublika, siekdama užtikrinti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, be kita ko, nustatė vieną iš priemonių, t. y. individualų papildomą išsamų Rusijos Federacijos piliečių, vykstančių per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, patikrinimą dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ir tarptautiniams santykiams.

6.5.                      Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos I. K. teisės bei laisvės. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja Valstybės saugumo departamento buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai ir skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti, vadovaujantis I. K. nurodytais motyvais.

 

II.

 

7.       Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjos I. K. skundą atmetė.

8.       Pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 4, 5 ir 7 dalių bei 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir aptaręs Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 1 bei 2 skyrių nuostatas ir faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėja, jai išduotais leidimais laikinai gyventi bei prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimu, teismas nurodė, kad iš Sprendimo turinio matosi, jog Migracijos departamentas įvertino ne tik Valstybės saugumo departamento pateiktą išvadą, tačiau nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, kad I. K. nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu (ji buvo (yra) kelių skirtingų įmonių dalyvė), pareiškėja nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje, kurioje mėnesinis darbo užmokestis sudarė po 2,13–2,32 Eur/mėn.; nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. – Bendrovėje (už šį laikotarpį užsienietei buvo priskaityta 30,39 Eur darbo užmokesčio); nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 31 d. – dvejose kitose Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, už dirbtą laiką jose priskaitant po 2,45 Eur, ir nuo 2023 m. lapkričio 1 d. ji vėl buvo įdarbinta Bendrovėje, mokant 1 000 Eur/mėn. darbo užmokestį. I. K. yra viena iš trijų Bendrovės dalyvių (jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo). Pareiškėja taip pat turi individualią įmonę. Nuo 2013 m. kovo 15 d. ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje dalinės nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių bendro 67,16 kv. m ploto bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pildydama Migracijos departamento klausimyną, I. K. nurodė, kad 1993–1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininko pavaduotoja, skyriaus viršininke; 1994 m. – Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994–1995 m. – komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke, valdybos pirmininko pavaduotoja; 1995– 1996 m. – finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997–1998 m. – televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999–2000 m. – regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų-lyderių susivienijimas“ vykdančiąja direktore; 2000–2003 m. – Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003–2004 m. – Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore; 2004–2006 m.– įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. – mokyklos Nr. 12 direktoriaus pavaduotoja; 2007–2013 m. – Maskvos miesto kultūros departamente direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jokius užsienietės šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas papildomai vertino, jog I. K. nuo 1993 m. iki 2013 m. ėjo aukštas bei vadovaujančias pareigas, ir šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog užsienietė gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos valdžios užduotis. Pareiškėja skirtingose institucijose ėjo viršininkės (direktorės) pavaduotojos ir (ar) viršininkės, prorektorės, vedėjos, direktorės (generalinės, vykdančiosios), spaudos tarnybos vadovės pareigas. Taigi, I. K. ėjo pareigas, kurias einant, stipriai prisidėdama prie sprendimų priėmimo. Teismas pažymėjo, kad Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, strateginiuose sektoriuose veikiančiose įmonėse. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė padaręs išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji dirbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose.

10.       Teismas sprendė, kad nustatyti I. K. socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl jos buvusio darbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant ją jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Teismas pažymėjo, kad Valstybės saugumo departamento išvados turinys ir kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, jog minėtoje išvadoje atliktas I. K. vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

11.       Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš Sprendimo, jame buvo remtasi Valstybės saugumo departamento išvada, papildomai buvo vertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad ji turėjo leidimą laikinai gyventi, taip pat turi individualią įmonę, nuo 2013 m. kovo 15 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje jai dalinės nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių bendro 67,16 kv. m ploto bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo nustatyta, kad I. K. neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ji prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog yra išsituokusi, o Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jokius užsienietės šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje; buvo vertinta, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Priimant Sprendimą, buvo remtasi informacija, susijusia su I. K. keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau galutinį sprendimą, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, priima būtent atsakovas.

12.       Teismas pažymėjo, kad Sprendime buvo atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, buvo atsižvelgta į aplinkybę, jog I. K. dirbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose. Nurodytų aplinkybių kontekste atlikęs visų aplinkybių vertinimą, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nesutiko, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. I. K. darbu nurodytose Rusijos Federacijos institucijose. Teismo nuomone, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai pripažino, jog I. K. gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada buvo padaryta turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, ypač siekiantiems gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Teismas akcentavo, kad toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

13.       Teismas sprendė, kad tai, jog I. K. nuo 2013 m. Rusijos Federacijos institucijose nebedirba, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl jos ryšių su šiomis valstybės institucijomis yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Sprendžiant šį klausimą, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar yra pagrįsta manyti, jog užsienietės darbas Rusijos Federacijos finansų institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismo nuomone, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad toks manymas yra pagrįstas ir pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

14.       Teismas pažymėjo, kad I. K. išvardintos aplinkybės, susijusios su jos kūrybinė veikla, išsilavinimas, patirtis, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, nekilnojamas turtas ir darbas Lietuvoje, padėkos, diplomai, sąžiningai užpildytas klausimynas ir tai, kad ji kuruoja ukrainiečių šeimą, nesudaro pagrindo pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pasikeitus geopolitinei situacijai bei esant aplinkybėms, jog I. K. gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Atsakovas visas aplinkybes vertino kartu su Valstybės saugumo departamento išvada bei nustatė pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi.

15.       Teismas sutiko su Sprendime pateiktu vertinimu ir akcentavo, kad užsienietės asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo, jog ji (duomenys neskelbtini) turi nuosavybės teise priklausantį butą bei darbą, kadangi asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

16.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S78348 atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, o 2024 m. kovo 1 d. – sprendimą Nr. 24S67170 uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, kurie šioje byloje nėra skundžiami.

17.       Teismas akcentavo, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įvertinus aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir padarius išvadą, jog I. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; pareiškėjos argumentą, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas rėmėsi vien tik Valstybės saugumo departamento išvada, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

18.       Aptaręs aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, kurio 14 punkte teigiama, kad: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

19.       Teismas nurodė, kad kaip matyti iš Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reguliavimo, Valstybės saugumo departamentas (ne Migracijos departamentas) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Valstybės saugumo departamento įvertinimą, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo nuomone, jeigu Įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos / įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija / įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai / įstaigai, kitos valstybės institucijos / įstaigos negali jų perimti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada.

20.       Teismas pabrėžė, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių būti išnaudotiems Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

21.       Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgęs į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.), vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas nenustatė jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos individualios situacijos vertinimu, kad ji yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar, pasitelkiant tokius asmenis, Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

22.       Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas, jame pagrįstai buvo konstatuota, jog Valstybės saugumo departamento išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie I. K. sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame yra aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės ir faktai, kuriais atsakovas rėmėsi, priimdamas Sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo.

 

III.

 

23.       Pareiškėja I. K. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

24.       Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jis buvo priimtas neatsižvelgiant į I. K. skunde išdėstytas išskirtines faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis jos asmeninėmis priežastimis, bei pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Savo poziciją I. K. grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

24.1.                      Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nevertino įrodymų visumos, o vertino tik pavienius Migracijos departamento pateiktus įrodymus bei bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento išvadą ir sprendime nepateikė motyvų dėl visų bylos aplinkybių, neatsižvelgė į individualias asmens aplinkybes (ilgą pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį, į jos kūrybinį įnašą Lietuvos kultūros srityje) bei taip parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą ir neobjektyvumą.

24.2.                      Teismo sprendime nebuvo detaliai įvertinti I. K. teikti įrodymai. Teismas sprendime iš esmės tik formaliai atkartojo Migracijos departamento padarytas išvadas ir nurodė, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas bei Valstybės saugumo departamento išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir, remdamasis tuo, priėmė sprendimą.

24.3.                      Teismo sprendimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos specifiką, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis, kadangi iš jame nurodytos aplinkybės, jog I. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams, ji negali suvokti, kuo remiantis buvo priimtas toks sprendimas. To, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tinkamai pagrįstas teisės normomis, pareiškėja neginčija.

24.4.                      Leidimą laikinai gyventi I. K. gavo darbo pagrindu, kadangi nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d., nepažeisdama įstatymo nuostatų, Lietuvos Respublikoje vykdė teisėtą darbo veiklą. Pareiškėja yra kūrybingas žmogus, todėl sulaukus pensinio amžiaus ir išauginus vaikus, jai norėjosi naujo gyvenimo įkvėpimo, kardinaliai pakeičiant savo gyvenimą. I. K. nusprendė pakeisti savo gyvenamąją vietą ir iš keleto jai tinkamų šalių išsirinko Lietuvą, kuri ją labai traukė. Pardavusi (duomenys neskelbtini) turėtą butą, pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo trijų kambarių butą / patalpą (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimas bei galimybė dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, užsiimant mėgstama veikla, I. K. suteikė materialinį stabilumą, todėl ji 2012 m. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. 

24.5.                      Atsakovui pateikdama reikalingus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei 2012 m. pildydama anketą, pareiškėja sąžiningai įvardino visas savo darbo vietas bei eitas pareigas Rusijos Federacijoje. Ji, kaip sąžiningas ir atsakingas žmogus, kuris išsirinko Lietuvą ir nusprendė paskutinius gyvenimo metus pragyventi šioje šalyje, nuo 2012 m. iki 2023 m. spalio 27 d. penkis kartus pildydama anketą ir atsakydama į Migracijos departamento pateikto klausimyno antrą klausimą, visada nieko neslėpdama nurodydavo visą informaciją ir nemanė, kad civilizuotoje valstybėje jos nurodytos darbo vietos ir eitos pareigos gali pasikeisti I. K. nenaudai, ją charakterizuojant kaip nepatikinimą žmogų. Pareiškėja galėjo pateikti kitus duomenis apie savo darbo vietas bei pareigas, neatitinkančius tikrovės (to nebūtų įmanoma patikrinti), jeigu ji būtų nusiteikusi veikti prieš Lietuvos valstybę.

24.6.                      Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas leidimą gyventi užsieniečiui privalo išduoti tik gavęs Valstybės saugumo departamento išvadą – įvertinimą, ar nėra Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, jog užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 5 d.), konstatuotina, kad I. K. iki 2023 m. gruodžio 2 d. nekėlė grėsmės valstybės saugumui, kadangi jai minėtos institucijos 11 metų be problemų ir pastabų pratęsdavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Valstybės saugumo departamentas, prieš 11 metų žinodamas apie pareiškėjos eitas pareigas ir darbo vietas, privalėjo anksčiau imtis aktyvių veiksmų ir jai neišduoti ar panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o ne laukti, kol dėl termino pasibaigimo I. K. prireiks pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

24.7.                      Migracijos departamento bei Valstybės saugumo departamento veiksmai turėtų būti vertinami kaip neatsakingi, atlikti ne laiku ir pažeidžiantys pareiškėjos teises bei teisėtus interesus, kadangi, jeigu I. K. 2012 m. ar vėliau remiantis tuo būtų buvęs priimtas sprendimas dėl atsisakymo jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėja būtų galėjusi išsirinkti kitą šalį ir joje apsigyventi bei neturėti tiek nemalonumų ir nepatirti finansinių išlaidų. Teismo sprendime apie minėtas faktines aplinkybes ir jų pasekmes I. K. iš viso nėra paminėta.

24.8.                      Valstybės saugumo departamentas bei teisėsaugos institucijos per 11 metų pareiškėjai nepareiškė jokių pastabų dėl jos galimų įvairiausio pobūdžio provokacijų prieš Lietuvos Respubliką, ar kad ji nėra lojali ir patikima Lietuvos Respublikos valdžiai. Yra akivaizdu, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas tik pagal Valstybės saugumo departamento prielaidas apie I. K. galimas grėsmes valstybės saugumui ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui.

24.9.                      Pareiškėja nežino, kaip ji gali įrodyti, kad palaiko Lietuvos Respublikos politiką. Ja nepagrįstai nepasitikima, kadangi iki 2013 m. I. K. darbo santykių metu Rusijos Federacijoje Lietuvoje nebuvo keliamas klausimas dėl Ukrainos ir niekas tuo metu negalėjo prognozuoti šiuolaikinių įvykių Ukrainoje bei Rusijos agresijos. Pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje pradėjo gyventi nuo 2012 m., t. y. dar iki Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą; ji savo nuomonę dėl Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą išreiškė paaiškinimuose Migracijos departamentui. I. K. kuruoja ir palaiko iš Ukrainos atvykusią šeimą su dviem mažamečiais vaikais, ji nepalaikė ir nepalaiko darbo santykių bei socialinių ryšių su Rusijos Federacijos įstaigomis, organizacijomis ar politikais. Valstybės saugumo departamento pateiktoje išvadoje nėra nurodyta faktų apie pareiškėjos ryšį su Rusijos Federacijos įstaigomis bei organizacijomis, politikais, taip pat nėra slaptos informacijos apie faktinį I. K. ryšį / kontaktus su Rusijos Federacijos įstaigomis, organizacijomis ar politikais.

24.10.                      Teismo išvada, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra grindžiama tik spėjimais, o ne faktais, ji nėra tinkamai motyvuota ir yra bendro pobūdžio, atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei į Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, kuri yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, o taip pat ir svarbi žmogaus teisių bei laisvių garantija.

24.11.                      I. K. su teismo padaryta išvada, kad ji neturi socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kadangi prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog yra išsituokusi, o Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jokius užsienietės šeimos narius, nesutinka. Šis vertinimo kriterijus pareiškėjai nėra suprantamas, atsižvelgiant į jos susiklosčiusius turimus partnerystės santykius ir tai, kad leidimą laikinai gyventi I. K. gavo darbo pagrindu; ji nuo 2016 m. sausio mėnesio dirbo Lietuvoje bei gavo darbo užmokestį. Šiuo metu pareiškėja yra viena iš trijų Bendrovės dalyvių (jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo) ir turi individualią įmonę.

24.12.                      Teismo sprendime nėra įrodymų, paneigiančių, kad I. K. Bendrovėje nedirbo ar kad Bendrovė buvo įsteigta fiktyviai, ar, vykdydama individualią veiklą, pareiškėja pažeidė / pažeidžia įstatymų normas. I. K. taip pat turi daug padėkų, diplomų bei apdovanojimų, gautų už kultūrinę veiklą, su ja bendravo Lietuvoje ir užsienyje žinomi žmonės, pareiškėja nebuvo pastebėta Lietuvos bei Rusijos politikų rate, jos draugų ir pažįstamų ratas yra kūrybiški asmenys, I. K. jokia politine veikla niekada neužsiiminėjo ir neužsiima.

24.13.                      Pareiškėja buvo įvertinta kaip kelianti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui tik dėl vienos priežasties – ji prieš 16 metų (2007–2013 m.) dirbo Maskvos miesto kultūros departamente direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Teismo sprendime nėra nurodytos konkrečios aplinkybės ar faktai, kurie sudarytų realų ir konkretų pagrindą konstatuoti, kad I. K. laikinas gyvenimas Lietuvoje kelia realią, o ne tariamą ar ateityje galbūt kilsiančią grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir interesams. Vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėja prieš 10 metų dirbo Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove (paskutinė darbo vieta), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali sukelti realią grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, atsižvelgiant į tai, kad I. K. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kai ji dar Maskvoje dirbo Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove ir Valstybės saugumo departamentas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui dėl jos tuomečio darbo neprieštaravo.

24.14.                      Teismo sprendimo motyvai pareiškėjai nebuvo atskleisti tokia apimtimi, kad ji galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie ją disponuoja kompetentingos valstybės institucijos. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma, kadangi ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui.

24.15.                      Teismas neatkreipė dėmesio į asmenines I. K. savybes – sąžiningumą ir atsakingumą, į aplinkybes, kad ji nenurodė klaidingų duomenų apie savo darbo veiklą, kad tik išsaugotų savo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kad, nepažeisdama įstatymų normų, organizavo ir įvykdė numatytus renginius Lietuvos Respublikos ir jos tautos labui. Pareiškėja patyrė stresą, jaučia pažeminimą, buvo sunaikintas jos vardas bei 11 metų darbas, organizuojant renginius, kadangi I. K. buvo netiesiogiai nepagrįstai pripažinta nepatikimu asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio politiką. Pareiškėja, nepažeisdama įstatymų normų, išvyko į Rusijos Federaciją ir liko be jokių socialinių garantijų, kadangi Rusijos Federacijoje ji taip pat tapo nepageidaujama, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos formuojamą užsienio politiką ir saugumo poziciją.

25.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo I. K. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26.       Aptaręs faktines bylos aplinkybes, savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

26.1.                      Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos individualios situacijos ir formaliai atkartojo Migracijos departamento išvadas, turėtų būti atmesti, kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas pateikė argumentus dėl I. K. skundo argumentų, įvertino jos individualias aplinkybes ir padarė išvadas.

26.2.                      Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad, remiantis jais, būtų padarytos kitokios išvados dėl ginčo, nei padarė teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo I. K., savaime nereiškia, jog įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

26.3.                      I. K. apeliaciniame skunde vardijamos aplinkybės (jos kūrybinė veikla, išsilavinimas, patirtis, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, nekilnojamas turtas ir darbas Lietuvoje, padėkos, diplomai, sąžiningai užpildytas klausimynas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjos galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama galima asmenų grėsmė, nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos bei saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas valdžiai, Migracijos departamento priimtuose sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

26.4.                      Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su asmeniu susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad jam prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, jog toks leidimas ir ateityje turi būti išduodamas.

26.5.                      Nesutiktina su I. K. argumentu, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai ištyrė jos situaciją. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Pagal teismų suformuotą praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus; šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę; toks reikalavimas būtų pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie I. K. atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Be to, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai ir ekonominiai; iš jų matyti, kad I. K. su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie jos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, jog nuo pasikėsinimų siekiama apsaugoti valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką, nenusveria.

26.6.                      Atsižvelgus į pareiškėjos ilgametį darbą Rusijos Federacijoje ir į jos darbo pobūdį, tikėtina, kad I. K. gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti; tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

26.7.                      Nesutiktina, kad Sprendimas yra paremtas spėjimais ir įtarimais. Išvada, kad I. K. kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrįsta ilgamečiu darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbo veikla). Reikalavimu, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus – atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis valstybių neįpareigoja priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo; teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma.

26.8.                      Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

27.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos saugumo departamentas prašo pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28.       Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, jis buvo priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir taikytinas teisės aktų nuostatas bei atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus, susiklosčiusią geopolitinę situaciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas tinkamai įvertino I. K. keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Rusijos Federacijos pilietės teisėms bei interesams. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

28.1.                      Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti, vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus. Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

28.2.                      Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad Rusija Lietuvai kelia egzistencinę grėsmę, ir pažymima, jog nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, yra būtina tinkamai įvertinti Rusijos vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą kontekstą. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečiams, ypač siekiantiems gauti leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

28.3.                      Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos valdžios kontroliuojamose įmonėse, kuriose dirbantys asmenys privalo būti lojalūs Rusijos Federacijai ir palaikyti jos vykdomą politiką. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja I. K. pažeidžiamumą ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

28.4.                      Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, I. K. kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant ją verbuoti ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėja dėl savo ankstesnio darbo ir ryšių su Rusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

28.5.                      Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

28.6.                      Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgęs į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus bei grėsmių tendencijas, atlikęs į ateitį nukreiptą vertinimą, numato, kad I. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos valdžios struktūromis. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

28.7.                      I. K. nepagrįstai mano, kad Sprendimas ir trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, Valstybės saugumo departamento išvadoje, kuria yra pagrįstas Sprendimas, nurodyti duomenys negali būti laikomi bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos Federacijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas savo praktikoje aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

28.8.                      Sprendimo turinys patvirtina, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. buvo vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, jog I. K. nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

29.        Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 24S59714, kuriuo pareiškėjai I. K. buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

30.       Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. spalio 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį motyvavo tuo, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pildydama Migracijos departamento parengtą klausimyną, I. K., be kita ko, nurodė, kad 1993–1994 m. dirbo Rusijos Federacijos komerciniame banke „Kredo Bank“ skyriaus viršininke; 1994 m. – Rusijos Federacijos tarybos aparate sektoriaus vedėja; 1994–1995 m. – komerciniame banke „RTB-Bank“ skyriaus viršininke; 1995–1996 m. – finansų įmonėje „Delovoi mir“ direktore; 1997–1998 m. – televizijos ir radijo kompanijoje „Zemliachestvo“ generaline direktore; 1999–2000 m. – regioninėje visuomeninėje organizacijoje „Moterų-lyderių susivienijimas“ direktore; 2000–2003 m. – Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės skyriaus viršininke, prorektore; 2003–2004 m. – Televizijos ir radijo transliavimo humanitariniame institute prorektore; 2004–2006 m. – įmonėje „Vebkonsalt“ valdymo departamento vadove; 2006 m. – mokyklos Maskvoje direktoriaus pavaduotoja; 2007–2013 m. – Maskvos miesto kultūros departamento direktoriaus pavaduotoja, Informacinio kultūros centro direktore, Kultūros valdybos spaudos tarnybos vadove. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių administracinėje byloje nėra.

31.       Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatyme, t. y., ar pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, su paklausimu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2023 m. vasario 6 d. išvadoje Nr. 18-1261 nurodė, kad I. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėja, dirbdama Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės ir Maskvos miesto kultūros departamente bei kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Valstybės saugumo departamentas taip pat pažymėjo, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją ir kitus duomenis, atsakovas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą sprendimą, t. y. atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32.       Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas, jame pagrįstai buvo konstatuota, jog Valstybės saugumo departamento išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie I. K. sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjos skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas įvertino ne tik Valstybės saugumo departamento pateiktą išvadą, tačiau buvo atliktas ir individualus pareiškėjos vertinimas; buvo vertinti jos socialiniai, šeiminiai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad nustatyti I. K. socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl jos buvusio darbo Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės, Maskvos miesto kultūros departamente ir kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant ją jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Teismas pažymėjo, kad Valstybės saugumo departamento išvados turinys ir kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, jog minėtoje išvadoje atliktas I. K. vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad jis yra nepagrįstas, kadangi buvo priimtas neatsižvelgiant į I. K. skunde išdėstytas išskirtines faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis jos asmeninėmis priežastimis, bei pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. I. K. pažymi, kad teismas vertino tik pavienius Migracijos departamento pateiktus įrodymus bei bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento išvadą ir sprendime nepateikė motyvų dėl visų bylos aplinkybių, neatsižvelgė į individualias asmens aplinkybes (ilgą gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį, į jos kūrybinį įnašą Lietuvos kultūros srityje) bei taip parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą ir neobjektyvumą. Pareiškėja akcentuoja, kad iki 2023 m. gruodžio 2 d. ji grėsmės valstybės saugumui nekėlė, kadangi institucijos 11 metų be problemų ir pastabų jai pratęsdavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o Valstybės saugumo departamento pateiktoje išvadoje nėra nurodyta faktų apie pareiškėjos ryšį su Rusijos Federacijos įstaigomis bei organizacijomis, politikais, taip pat nėra slaptos informacijos apie faktinį I. K. ryšį / kontaktus su Rusijos Federacijos įstaigomis, organizacijomis ar politikais. Pareiškėja teigia, kad teismo sprendimo motyvai jai nebuvo atskleisti tokia apimtimi, jog I. K. galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie ją disponuoja kompetentingos valstybės institucijos.

33.       Sprendimo turinys patvirtina, kad jis iš esmės yra grindžiamas Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad I. K. atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri buvo nustatyta remiantis jos buvusiais darbo santykiais Rusijos Federacijos institucijose. Sprendime taip pat yra pažymėta, kad pareiškėja nuo 1993 m. iki 2013 m. ėjo aukštas ir vadovaujančias pareigas, o šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog užsienietė gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos valdžios užduotis. Sprendime buvo akcentuota, kad I. K. skirtingose institucijose ėjo viršininkės (direktorės) pavaduotojos ir (ar) viršininkės, prorektorės, vedėjos, direktorės (generalinės, vykdančiosios), spaudos tarnybos vadovės pareigas. Taigi, pareiškėja ėjo pareigas, kurias einant, stipriai prisidedama prie sprendimų priėmimo, o Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, strateginiuose sektoriuose veikiančiose įmonėse. Migracijos departamentas sprendė, kad I. K. socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, o šeiminių ryšių su Lietuva užsienietė neturi; nuosavybės teise pareiškėjai priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), jai savaime nesuteikia teisės gyventi šalyje.

34.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). 

35.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024, 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

36.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

37.       Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės į ateitį nukreiptas vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjos darbas Maskvos verslo akademijoje prie Maskvos miesto vyriausybės ir Maskvos miesto kultūros departamente bei kitose Rusijos Federacijos valstybės institucijose, Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad nurodyti I. K. su minėtomis Rusijos valstybinėmis įstaigomis buvę darbo santykiai tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, o vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės. Sprendime buvo įvertinta, kad I. K. nuo 1993 m. iki 2013 m. ėjo aukštas bei vadovaujančias pareigas, ir šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog užsienietė gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos valdžios užduotis; pareiškėja skirtingose institucijose ėjo viršininkės (direktorės) pavaduotojos ir (ar) viršininkės, prorektorės, vedėjos, direktorės (generalinės, vykdančiosios), spaudos tarnybos vadovės pareigas. Taigi, ji ėjo pareigas, kurias einant, stipriai prisidedama prie sprendimų priėmimo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. K. ilgą laiką dirbo svarbios reikšmės Rusijos Federacijos institucijose ir dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Rusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jos kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų I. K. pažeidžiamumą. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjos priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką ar kad darbą Rusijos valstybinėse institucijose ji paliko dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti I. K. lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai ir tai, kad ji, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Valstybės saugumo departamento, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu.

38.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia jos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023). 

39.       Atkreiptinas dėmesys, kad nors ginčijamas Migracijos departamento priimtas Sprendimas iš esmės yra grindžiamas Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – nustatė, kad I. K. nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu (ji buvo (yra) kelių skirtingų įmonių dalyvė), pareiškėja nuo 2016–2023 m. dirbo Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, yra viena iš trijų Bendrovės dalyvių (jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo), turi individualią įmonę; nuo 2013 m. kovo 15 d. I. K. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje jai dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Šeiminių I. K. ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta; Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jokius užsienietės šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsakovas sprendė, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Sprendimo turinys taip pat patvirtina, kad buvo įvertinti ir kiti I. K. atsakymai į klausimynų klausimus (asmeninė pozicija dėl požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje bei Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijos Federacijai). Taip pat buvo įvertinta, kad užsienietei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), savaime jai nesuteikia teisės gyventi šalyje, t. y. nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi gauti. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo. 

40.       Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik I. K. gyvenimas Lietuvoje, tam tikros ekonominės (darbo) aplinkybės, pareiškėjos kūrybinis indėlis į Lietuvos Respublikos kultūrą ir jos pildant klausimyną išdėstyta pozicija savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl I. K. ilgamečio darbo, einant aukštas pareigas Rusijos valstybinėse institucijose, bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja nėra pasiekusi tokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, kuri leistų daryti priešingą išvadą. I. K. siekiui dirbti ir išlaikyti ekonominius (darbo) ryšius su Lietuvos Respublika negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Dėl Rusijos Federacijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kitas valstybes Rusijos Federacijos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nebuvimo nepatvirtina ir I. K. argumentai dėl skirtingo geopolitinio konteksto, buvusio jos darbo Rusijos Federacijoje metu. Pareiškėjos procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos aplinkybės atlikto vertinimo dėl jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui nekeičia, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ji negali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Tai, kad užsienietei anksčiau buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti Valstybės saugumo departamento teisės reikšmingas užsienietės biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

41.       Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1187-442/2020). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. I. K. teismo šališkumą bei neobjektyvumą iš esmės motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai atliktas situacijos vertinimas, nebuvo atsižvelgta į individualias pareiškėjos aplinkybes (ilgą gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį, į jos kūrybinį įnašą Lietuvos kultūros srityje), tačiau šie I. K. argumentai nėra pagrįsti, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. 

42.       Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos I. K. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o I. K. apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Artūras Drigotas

 

 

Iveta Pelienė

 

 

Ernestas Spruogis