Administracinė byla Nr. P-87-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01422-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-682-442/2015 pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-108 (toliau – ir Vilniaus AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-108), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą „Dėl R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundo“ Nr. 68-174 (toliau – ir VMI 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 68-174), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. vasario 10 d. sprendimą „Dėl R. S. skundo“ Nr. S-42 (7-243/2013) (toliau – ir MGK 2014 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. S-42 (7-243/2013) ir tyrimą dėl jo nutraukti.

Pareiškėjas paaiškino, jog Vilniaus AVMI, atlikdama pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nesivadovavo VMI 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 68-212 jai skirtais nurodymais, t. y. ji turėjo nustatyti tokias aplinkybes, kurias nurodė VMI, o ne pradėti iš naujo nustatinėti parduotų žemės sklypų tikrąją kainą. Pažymėjo, jog Vilniaus AVMI nenustatė mokesčio apskaičiavimui reikšmingų aplinkybių. Žemės sklypų kainą lėmė tuo metu nekilnojamo turto rinkoje vyravusi situacija (tuo metu rinkai grėsė recesija), o lėšos, gautos pardavus sklypus, buvo pagrindinis finansinių įsipareigojimų bankui finansavimo šaltinis. MGK nepagrįstai nurodė, kad jis ir V. S. yra asocijuoti asmenys Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 32 dalies prasme. Kad tai konstatuoti, turi būti nustatytas ne bet koks ryšys tarp sandorio šalių, o toks, kuris leistų daryti įtaką viena kitai, o daroma įtaka turi būti tokia, dėl kurios tarpusavio sandorių sąlygos taptų kitokios, negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios naudos. Tik nustačius šių faktų realų egzistavimą, galima teigti, kad šalys yra asocijuotos. Pareiškėjas veikė kaip nepriklausomas fizinis asmuo, o sandoris įvyko dėl to, kad šalims pavyko susitarti dėl kompromisinės kainos. MGK be teisėto pagrindo padarė išvadą, kad ginčo sandorio kaina neatitinka tikrosios rinkos kainos. Parduoti sklypai neturėjo jokių komunikacijų, buvo apsunkinti bendraturtyste (pareiškėjui priklausė tik viena antroji parduotų sklypų dalis). Pirkėjų paieška sekėsi sunkiai, nes buvo siekta parduoti visus sklypus iš karto. Suradus pirkėją, parduotų sklypų kaina atitiko tiek abiejų šalių lūkesčius, tiek tų sklypų dalių tuo metu buvusią realią (tikrąją) kainą. Be to, nėra jokių faktinių duomenų, jog realiai galėjo atsirasti kitas pirkėjas, pasirengęs pirkti sklypus už didesnę nei nurodyta kainą. Pažymėjo, kad yra sąžiningas turto pardavėjas, nes ginčo sklypus pirko po 1 000 Lt už arą, o pardavė po 1 500 Lt už arą, maksimalus uždarbis nesiekė 100 000 Lt. Todėl VMI sprendimas, kuriuo nustatyta, kad jis turi prievolę sumokėti valstybei 143 132 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 77 749 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 14 313 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą (viso 235 194 Lt), yra nesąžiningas ir prieštaraujantis teisingumo principui, nes gautas pelnas yra dvigubai mažesnis nei nustatyti mokesčiai. Pareiškėjo teigimu, VMI taiko dvigubus standartus, vertindama faktą, kai jis tą pačią dieną pardavęs sklypus už 293 910 Lt, pirkimo-pardavimo sutartimi iš savo dukros ir jos vyro įsigijo vieną antrąją dalis 17 žemės sklypų už bendrą 233 032 Lt, nes jo pardavimų kainą laiko netikrąja, o pirkimo – realia (tikrąja). Sklypų pirkimas ir pardavimas buvo už praktiškai tas pačias kainas, todėl akivaizdu, jog tyrimą atlikusi VMI subjektyviai ir nesąžiningai taikė GPMĮ ir nepagrįstai apmokestino ginčo sandorį. Pareiškėjui buvo naudinga parduoti sklypų dalis, nes jų dalis pardavė brangiau nei pirko, gautos pajamos padėjo sumažinti skolas kreditoriams, o įgyti nauji sklypai ateityje jam atneš didesnę naudą nei buvę. Valstybė negali reikalauti to, ko pareiškėjas nėra gavęs, t. y. negali reikalauti pajamų mokesčio, nes tokių pajamų jis nėra gavęs. Tokį reikalavimą palaikantys sprendimai pažeidžia sąžiningumo, teisingumo principus ir todėl turi būti panaikinti.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog tai, kad mokesčių administratorius, atliekantis pakartotinį tikrinimą, kai pavedimas atlikti tokį tikrinimą yra duotas ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos, nepažeisdamas tikrinamojo dalyko ir tikrinamojo laikotarpio, pasirenka kitus mokesčių apskaičiavimo metodus, o ne tuos, kurie buvo taikomi pirminio tikrinimo metu, nesudaro pagrindo administracinių veiksmų vertinti kaip atliktų netinkamai. Kai mokesčių mokėtojas netinkamai apskaičiuoja ir sumoka mokesčius, mokesčių administratorius turi teisę juos perskaičiuoti (Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1, 2 dalys). Pirminio patikrinimo metu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Pakartotinio tikrinimo metu, nustačius, kad nėra pagrindo taikyti šį apmokestinimo būdą, mokesčių administratorius pritaikė specialias sandorių vertės koregavimo taisykles, kurios taikomos tarp asocijuotų asmenų. Taikant kitokį būdą nei pirminio tikrinimo metu, kartu pasikeitė mokesčių administratoriaus nustatinėjamos aplinkybės. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad pakartotinio tikrinimo metu mokesčių administratorius privalėjo nustatinėti papildomų pajamų gavimo faktą, nes GPMĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo įgyvendinimą nustato finansų ministro patvirtintos taisyklės. O toks teisinis reguliavimas numato, kad mokesčio administratoriui teisę pripažinti kitokio dydžio apmokestinamas pajamas atsiranda, esant dviems sąlygoms: sandoriui (ūkinei situacijai) įvykus tarp asocijuotų asmenų ir nustačius aplinkybes, kad sandorio ar ūkinės operacijos kaina neatitinka tikrosios rinkos kainos. Toks pajamų apskaičiavimo būdas yra išimtis iš GPMĮ įtvirtintos pajamų pripažinimo taisyklės, kad pajamomis yra pripažįstamos faktiškai gautos pajamos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal GPMĮ 2 straipsnio 32 dalį asmenys, atitinkantys bent vieną iš normoje išvardintų kriterijų, yra asocijuoti. Pareiškėjo, kuris vykdė individualią veiklą, sandoriai buvo vykdomi kartu su pareiškėjo dukters vyru (sandoriuose dukra dalyvavo kaip sutuoktinio bendraturtė). Pareiškėjas paprastai žemės sklypus įsigydavo bendrąja nuosavybe su žentu. Pareiškėjas ir jo bendraturtis ėmė paskolas, kurias laidavo pareiškėjo dukra ir UAB „Nevetas“. UAB „Nevetas“ steigėjai ir dalyviai, valdantys atitinkamai po 25 proc. ir 50 proc. akcijų, yra pareiškėjo dukra, pareiškėjo žentas ir V. S. Aplinkybė, kad V. S. pirko iš pareiškėjo sklypų dalis kaip fizinis asmuo, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat ir tai, kad pareiškėjo artimi giminaičiai susiję su V. S., neeliminuoja sandorio šalių įtakos viena kitai. Dėl ūkio subjekto dalyvavimo laidavimo sandoryje sprendimą priima jo dalyviai ir valdymo organai. Pagal Finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintų taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatas, nustatant kontroliuojamosios transakcijos kainas, reikia laikytis ištiestosios rankos principo, o ne atsižvelgti, kaip pareiškėjas argumentuoja, į turto įsigijimo kainą, turto valdymo būdą ir kitas aplinkybes. Atlikti palyginamųjų transakcijų vertinimai parodė, kad pareiškėjas 2006 ir 2008 metų I ketvirtį tame pačiame masyve žemės sklypus pardavė ženkliai didesnėmis kainomis nei pardavė V. S. Vertinant parduotų žemės sklypų tikrąją rinkos kainą, parduodamų sklypų dalių kainos padidinimas 500 Lt už arą taip pat nepagrindžia, kad turto kaina sandorio metu atitiko tikrąją rinkos kainą. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Banko ekonominės analizės duomenimis už 2006, 2007, 2008 metus, 2008 metų pradžioje nuo 2007 metų nekilnojamo turto rinkos kainos vis kilo, nors vis akivaizdesnė darėsi recesijos grėsmė. UAB „Inreal“ 2008 metų I ketvirčio nekilnojamo turto rinkos apžvalga nurodė, kad žemės ūkio paskirties sklypai Palangoje kainavo apie 10 000/20 000 Lt/a. Ir UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitos duomenimis, ir valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, galima daryti prielaidą, kad Palangoje ginčijamo sandorio laikotarpiu žemės sklypo vertė mažiausiai siekė 10 000 Lt/a. Be to, byloje esanti medžiaga leidžia matyti, kad V. S. 2008 m. vasario 22 d. susitarime įsipareigojo sumokėti pareiškėjui už sklypų dalis 700 758 Lt sumą, tačiau vėliau kaina buvo sumažinta, kaip V. S. paaiškinimuose nurodė todėl, kad susitarimo sudarymo metu jis nebuvo susipažinęs su sklypų dislokacijos vieta, nežinojo savo finansinių galimybių. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kokiomis sąlygomis buvo siūlyta pirkti sklypus bendrasavininkui, kaip pirmumo teisę turinčiam pirkėjui. Be to, V. S. sklypus įsigijo kaip verslo objektą, kurį nuosavybes teise ėmė valdyti su susijusiu asmeniu, su kuriuo dalyvavo UAB „Nevetas“ veikloje. Todėl nekilnojamo turto valdymo būdas negalėjo būti priežastimi, kuri sąlygotų tokią mažą turto kainą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismo nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Sutarties Nr. 2-1335 kontrahentai pareiškėjas R. S. ir V. S., sudarydami šią sutartį, buvo asocijuoti asmenys Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme. Šią išvadą patvirtina tai, kad pareiškėjas sandorius, susijusius su žemės sklypų, Palangos mieste, įsigijimu, vykdė kartu su savo žentu N. M.; pareiškėjas kartu su savo žentu N. M. 2005 m. sausio 14 d. sudarė preliminarią sutartį su A. T. dėl 51 ha žemės sklypo pirkimo; pareiškėjas kartu su savo žentu N. M. ir dukra E. M. vykdė ir kitus sandorius, susijusius su žemės sklypų Palangos mieste įsigijimu; sklypų įsigijimui finansuoti tiek pareiškėjas, tiek jo bendraturtis ėmė paskolas, kurių tinkamą grąžinimą laidavo E. M. ir UAB „Nevetas“; N. M., E. M. ir V. S. nuo 2000 m. vasario 15 d. yra UAB „Nevetas“ akcininkai ir steigėjai. Remdamasis GPMĮ 2 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 3, 5, 6.1–6.4, 7–13, 15–20 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pažymėjo, kad mokesčių administratorius, konstatavęs, jog R. S. ir V. S. Sutarties Nr. 2-1335 sudarymo metu buvo asocijuoti asmenys, pagrįstai šią transakciją įvertino kaip kontroliuojamą transakciją ir vertino, ar nustatyta parduotų sklypų kaina atitiko ištiestos rankos principą. Mokesčių administratorius pagal ištiestosios rankos principą įvertinęs Sutartimi Nr. 2-1335 pareiškėjo V. S. parduotų žemės sklypų pardavimo kainą, nusprendė, kad šį principą atitinkanti kaina yra 5 650 Lt už 1 arą ir 1 107 032,75 Lt už visus šia sutartimi parduotus žemės sklypus. Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginiai dėl recesijos ir įsipareigojimų bankui grąžinimo, nulėmusių žemą sklypų kainą, yra nepagrįsti, nes jis nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčijama sutartis, pareiškėjas iš savo dukros E. M. ir žento N. M. pirko didelį kiekį žemės sklypų. Teismas nenustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu atlikdamas pakartotinį mokestinį patikrinimą būtų pažeidęs Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnyje ar kitose šio įstatymo teisės normose įtvirtintus imperatyvus, taip pat nenustatė, kad pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius būtų pažeidęs tikrinimo dalyką ar užėjęs už tikrinamojo laikotarpio ribų. Teismo nuomone, apribojimų atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą pažeidimu nelaikytina ir tai, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu pasirinko kitokius, nei pirminio tikrinimo metu mokesčių apskaičiavimo metodus, nes iš teisinio reguliavimo, įtvirtinto GPMĮ 2 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 3, 5, 6.1–6.4, 7–13, 15–20 punktuose, visumos matyti, kad mokesčių administratorius siekdamas koreguoti, jo vertinimu, pagrįstu surinktais įrodymais, ištiestosios rankos principo neatitinkančiąją Sutartimi Nr. 2-1335 parduotų sklypų (atliktos transakcijos) kainą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo naudoti vieną iš nustatytų kainodaros metodų (šiuos metodus mokesčių administratorius galėjo kombinuoti bei modifikuoti), o kaip matyti iš byloje esančios medžiagos jis pasirinko palyginamosios nepriklausomos kainos metodą. Remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, konstatavo, jog mokesčių administratorius paskaičiuodamas tikrąją Sutartimi Nr. 2-1335 parduotų žemės sklypų rinkos kainą tinkamai įvertino šių sklypų ir palyginamųjų sklypų charakteristikas, šios sutarties šalių funkcijas, faktines Sutarties Nr. 2-1335 sąlygas, ekonomines aplinkybes, taip pat tai, kad nepriklausomas asmuo, veikdamas panašiomis aplinkybėmis ir vykdydamas panašią transakciją, neprisiimtų panašių su verslo strategija susijusių išlaidų, kurias prisiėmė pareiškėjas. Mokesčių administratoriaus nustatyta tikroji Sutartimi Nr. 2-1335 parduotų žemės sklypų pardavimo kaina, t. y. 5 650 Lt už arą ir 1 107 032,75 Lt už visus šia sutartimi parduotus žemės sklypus, yra tinkamai pagrįsta, atitinkanti ištiestos rankos principą, paskaičiuota tinkamai pritaikius palyginamosios nepriklausomos kainos kainodaros metodą. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog pareiškėjo skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjo skundas atmestinas.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir su juo susijusių sumų, nustačius, kad tarp pareiškėjo ir V. S. 2008 m. kovo 13 d. sudaryta žemės sklypų dalies pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp asocijuotų asmenų ir joje nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos.

Teismas nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalis numato, jog asocijuoti asmenys - asmenys (vienetai arba fiziniai asmenys), kai jie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 1) yra susiję asmenys; 2) gali vienas kitam daryti įtaką, dėl kurios tarpusavio sandorių arba ūkinių operacijų sąlygos būtų kitokios negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios ekonominės naudos.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius faktinius duomenis, susijusius su pareiškėjo ir žemės sklypų dalies pirkėjo V. S. pripažinimu asocijuotais asmenimis. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada dėl pareiškėjo ir V. S. pripažinimo asocijuotais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sklypų įsigijimui finansuoti tiek pareiškėjas, tiek jo bendraturtis ėmė paskolas, kurių tinkamą grąžinimą laidavo E. M. (pareiškėjo dukra) ir UAB „Nevetas“. N. M. (pareiškėjo žentas), E. M. ir V. S. nuo 2000 m. vasario 15 d. buvo UAB „Nevetas“ akcininkai ir steigėjai (N. M. ir E. M. turi po 25 paprastąsias vardines akcijas, o V. S. – 50). Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal šią normą atlyginimą laiduotojui, esant susitarimui dėl jo mokėjimo, paprastai moka būtent asmuo, už kurį laiduojama.

Pagal 2005 m. vasario 8 d. laidavimo sutartį UAB „Nevetas“ laidavo už pareiškėją ir N. M. dėl jų 2005 m. vasario 8 d. sudarytos 362025 EUR kredito sutarties Nr. 05-006187-FA (Mokestinių ginčų komisijos bylos X t., b. l. 17-36). Minėtoje laidavimo sutartyje nėra nurodyta, kad ši sutartis yra atlygintinė, taip pat pareiškėjas irgi nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šios sutarties atlygintinumą. Kaip matyti iš minėtos laidavimo sutarties turinio, UAB „Nevetas“ ne tik prisiėmė atsakomybę už pareiškėjo prievolių pagal kredito sutartį nevykdymą, bet ir prisiėmė įsipareigojimus, ribojančius bendrovės veiklos laisvę (tarkim neįkeisti esamų ir būsimų lėšų sąskaitose, esančiose banke, nepriimti sprendimų dėl reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo). Akivaizdu, kad pareiškėjo prievolių, už kurias laidavo UAB „Nevetas“, apimtis sąlygojo rizikos prarasti ženklią dalį bendrovės turto buvimą, o bendrovės turto praradimas neišvengiamai yra susijęs su turtinėmis akcininkų teisėmis. Taigi UAB „Nevetas“ akcininkas V. S. dėl to, jog minėta bendrovė neatlygintinai laidavo už pareiškėjo prievoles, galėjo daryti įtaką dėl perkamų žemės sklypų kainos sumažinimo. Todėl pareiškėjas ir V. S. atitinka kriterijų, numatytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalies 2 punkte, ir pagrįstai buvo pripažinti asocijuotais asmenimis.

Teismas nurodė, jog Gyventojų pajamų mokesčio 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei nebūtų tokių sąlygų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Finansų ministras nustato šios dalies įgyvendinimo taisykles.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir V. S. 2008 m. kovo 13 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė V. S. po ½ dalį žemės sklypų (iš viso 22 sklypus, kurių bendras plotas 1,96 ha), esančių Palangos mieste, už 29 3910 Lt (vidutinė 1 aro pardavimo kaina – 1 500 Lt). UAB „Marleksa“ atliko pareiškėjo A. S. parduotų žemės sklypų įvertinimą ir 2012 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. NT12-04-0½ nurodė, kad bendra sklypų vertė pardavimo metu buvo 1 982 200 Lt (vidutinė 1 aro vertė 10 113 Lt). Pareiškėjo nuomone, ši turto vertinimo ataskaita yra nevisapusiška ir neturi būti esminiu įrodymu šioje byloje. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie paneigtų UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitos įrodomąją galią ir pagrįstų, jog parduotų žemės sklypų rinkos vertė yra kitokia nei nurodyta šioje turto vertinimo ataskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šios turto vertinimo ataskaitos nėra pagrindas pripažinti, jog ja negali būti grindžiama minėtų žemės sklypų tikroji rinkos vertė. Paaiškėjus aplinkybei, kad minėtoje žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp asocijuotų asmenų, nurodyta žemės kaina yra kelis kartus mažesnė nei nustatyta UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitoje, mokesčių administratorius turėjo pagrindą pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas apskaičiuoti pagal minėto sandorio tikrąją rinkos kainą vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123, nuostatomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo A. S. parduotų žemės sklypų tikrosios rinkos kainos nustatymu, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai aiškino ir taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo bei Taisyklių nuostatas, bei priėjo pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratoriaus nustatyta tikroji parduotų žemės sklypų pardavimo kaina (5 650 Lt už arą ir 1 107 032,75 Lt už visus pareiškėjo parduotus žemės sklypus) yra pagrįsta, atitinkanti Taisyklėse įtvirtintą ištiestos rankos principą, apskaičiuota tinkamai pritaikius palyginamosios nepriklausomos kainos kainodaros metodą. Teisėjų kolegija sutiko su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl žemės sklypų tikrosios rinkos nustatymo pagrįstumo, todėl jų detaliai nevertino, nes pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, kurios pagal MAĮ nuostatas būtų pagrindas panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą ir apskaičiuotus delspinigius, nepateikta jokių argumentų dėl šių su mokesčiais susijusių sumų apskaičiavimo teisingumo, todėl mažinti pareiškėjui paskirtą baudą ir apskaičiuotus gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ar visai atleisti nuo šių sumų mokėjimo nėra jokio teisinio pagrindo. Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

IV.

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-682-442/2015, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, ir priimti naują sprendimą: panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, panaikinti MGK 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. S-42 (7-243/2013), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 68-174, panaikinti Vilniaus AVMI 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-108 ir tyrimą dėl pareiškėjo nutraukti; sustabdyti teismo sprendimo vykdymą, kol bus išspręstas prašymas dėl proceso atnaujinimo, nes įvykdytas VMI sprendimas gali sukelti neigiamas pasekmes pareiškėjo turtui ir pragyvenimui. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (toliau – ir Teismai) selektyviai atliko bylos įrodymų vertinimą tik GPM kontekste, tačiau nevertino visumos teisės normų ir akivaizdžiai neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą – pareiškėjo pareigą apmokestinti parduotą turtą ne pagal realiai įvykusio sandorio vertę, o pagal VMI nustatytą menamą turėjusią būti sandorio vertę. Teismai pažeidė teisingumo ir protingumo principus, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo teisėtų lūkesčių garantiją, neįvertino apmokestinta? mokesc?iu? moke?tojo veikla? Konstitucijos garantuojamos u?kine?s veiklos laisve?s ir draudimo piktnaudz?iauti principo kontekste, todėl yra būtina panaikinti padarytus esminius materialinės teisės normų pažeidimus, galėjusius turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, bei yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

2. Teismai ir mokesčių administratorius taikydami teisę pažeidė teisinės valstybės garantiją, jog valstybė negali praturtėti sąžiningo verslo sąskaita. Mokestiniu? prievoliu? kildinimas yra is? sa?z?iningumo principo, kurį teismas pažeidė. Atsiz?velgiant i? Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Teisingumo Teismo praktika?, kuria atskleidz?iamas s?io principo turinys, matyti, jog sa?z?iningumas, kaip atitinkamo elgesio matas, is? esme?s reikalauja tiesioginio rys?io tarp mokesc?io moke?tojo ir jo atliekamu? veiksmu? arba, kitais z?odz?iais tariant, turi bu?ti konstatuotas bu?tent mokesc?io moke?tojo nesa?z?iningumas, siekiant paneigti atitinkama? jo i?gyta? teise?. Šioje byloje joks pareiškėjo nesąžiningumas nebuvo nustatytas, o buvo apsiribota tik konstatavimu, kad pirkėjas galbūt yra asocijuotas asmuo, kuris galėjo padaryti poveikį sandorių kainai.

3. Šioje byloje visiškai nebuvo sprendžiamas sąžiningo sandorio dalyvio teisė parduoti turtą už tiek, kiek jis nori jį parduoti, o ne už tiek, kiek mokesčių administratorius nustato už kiek tariamai turėjo būti parduota. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracine?je byloje Nr. A602-200/2012 akcentavo, kad atsiz?velgiant i? is?imtine? konstitucine? i?statymu? leide?jo kompetencija? nustatyti mokesc?ius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67, 127 str.), teise?s norma, kurios pagrindu mokesc?iu? moke?tojui atsiranda mokestine? prievole?, negali bu?ti ais?kinama plec?iamai. Nors mokesc?iu? teise? gana specifine? teise?s s?aka, s?i specifika neture?tu? eliminuoti (uz?gniauz?ti) konstituciniu? teise?s principu? – inter alia vienos is? z?mogaus teisiu? apsauga? i?tvirtinanc?iu? teisine?s is?rais?kos priemoniu? – veikimo. Mokesčių administratoriaus sprendimas nustato, už kiek tariamai turėjo būti parduotas turtas ir pagal tai apmokestinti sandorį, iš esmės pažeidžia nuosavybės neliečiamumo prigimtines vertybes ir garantijas.

4. Pareiškėjas yra sąžiningas turto pirkėjas ir pardavėjas. Teismai taikė gyventojų pajamų mokestį ne nuo realiai gautų pajamų, o nuo menamų pajamų. Realiai didesnis gautų pinigų apmokestinimas neįrodžius sandorio neteisėtumo, fiktyvumo iš esmės pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Šių principų pažeidimas sudaro pagrindą naikinti VMI sprendimą ir suformuoti teismų praktiką, kuria būtų netaikomi mokestinių prievolių atsiradimą taikantys teisės aktai (šiuo atveju GPMĮ 15 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalis), kurie pažeidžia prigimtines žmogaus teisių vertybes į nuosavybės neliečiamumą ir teisingumo principus.

5. Teisės taikymo hierarchijoje aukštesnę galią turi kodifikuotas teisės šaltinis, t. y. šiuo atveju CK, kuris numato, kad teisėtai sudaryti sandoriai turi įstatyminę galią (CK 6.189 straipsnis), todėl kitaip interpretuoti sandorius nei jie teisėtai yra sudaryti nėra pagrindo (nesvarbu, ar tai vertintume civilinių teisių prasme ar mokestinių teisių prasme).

6. Nei vienas iš teismų nenurodė jokių motyvų (tai leidžia teigti, jog šioje vietoje teismo sprendimas yra be motyvų) į pareiškėjo skunduose nurodytą argumentą, jog ginčo sandorius yra teisinis pagrindas vertinti kaip mainų sandorius, nes pareiškėjas pardavęs ½ 22 sklypų tą pačią dieną įgijo ½ 17 sklypų ir vietoj turėtos bendraturtystės įgijo asmeninę nuosavybę. Teismas netaikė teisę, kurią turėjo taikyti, ir taikytą teisę taikė neteisėtai.

7. Teismas nukrypo nuo teisės taikymo praktikos, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ir teisę taikyti kaip vieningą praktiką. Taikant Europos Teisingumo Teismo praktiką (pvz. Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Kittel ir Recolta Recycling, Nr. C-439/04 ir C-440/04 bei kt.) negalima pažeidžiant sąžiningumo, teisingumo principus arba piktnaudžiaujant teise vykdyti apmokestinimą. LVAT, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias apmokestinimą, nurodė, kad pirmenybė yra teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams, o neatitikimai įrodinėtini tik tada, kai konstatuojamas realus ūkinės operacijos buvimas. Vadinasi, tik nustačius realų visų šių faktų egzistavimą, t. y. nustačius ne bet kokią šalių tarpusavio galimą įtaką, o tik tą, kuri pakeitė sandorio kainą, galima šalis įvardinti asocijuotais. Viso to tarp sandorio šalių nėra ir nebuvo.

8. Neegzistuoja jokių objektyvių duomenų, sudarančių faktą, jog realiai sandorio šalys darė ar padarė įtaką viena kitai, dėl kurios sandoryje pareiškėjas nesiekė gauti maksimalios naudos sau. Valstybė mokesčių teisę turi taikyti sąžiningai, o ne prielaidų pagrindu. Niekas neįrodė, jog pareiškėjas galėjo realiai gauti didesnę naudą parduodamas turimas ½ sklypų dalis, todėl priešingas teigimas, jog nesiekė maksimalios naudos, yra teisiškai nepagrįstas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui taikyti tik objektyvius įrodymus, o ne subjektyvius vertinimus. Teismas pažeidė minėtą LVAT suformuotą praktiką, nes taikė ne objektyvius, o subjektyvius kriterijus, todėl yra teisinė būtinybė atnaujinti procesą ir išaiškinti teismams vieningos teisės taikymo praktiką. Valstybė, nuspręsdama pareiškėją ir pirkėją pripažindama asocijuotais, t. y. galinčiais daryti vienas kitam esminę įtaką parduodamo turto kainoje, pasielgė nesąžiningai. Valstybės intervencija į sandorį ir menamos kainos apmokestinimas yra nesąžiningas ir pažeidžia sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.), kas įrodo, jog teismas teisę taikė netinkamai ir tai sudarė pagrindą priimti neteisėtą sprendimą.

9. Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, kurios pagal MAĮ nuostatas būtų pagrindas panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą ir apskaičiuotus delspinigius, nepateikta jokių argumentų dėl šių su mokesčiais susijusių sumų apskaičiavimo teisingumo, todėl mažinti pareiškėjui paskirtą baudą ir apskaičiuotus gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ar visai atleisti nuo šių sumų mokėjimo nėra jokio teisinio pagrindo, tačiau tai neatitinka tikrovę, nes apeliaciniame skunde aiškiai nurodyti argumentai, jog VMI nustatyta pareiškėjo mokestinė prievolė mokėti papildomą GMP ir baudos bei delspinigių skaičiavimas yra nesąžiningas ir prieštaraujantis teisingumo principams, todėl teismas vien šiuo motyvu turėjo pagrindą naikinti baudos ir delspinigių skyrimą arba juos ženkliai sumažinti. Teismas iš esmės netinkamai taikė teisę ir galutinį sprendimą (nutartį) dėl baudos ir delspinigių mažinimo, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, priėmė praktiškai be motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis procesą atnaujinti prašo remdamasis trimis pagrindais, numatytais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose. Teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno iš pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009).

Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų atliktas iš naujo įrodymų vertinimas.

Pareiškėjo prašyme pateikiami argumentai iš esmės išreiškia tik jo nuomonę dėl bylos situacijos teisinio vertinimo ir nėra pagrindo šių argumentų laikyti akivaizdžiais teismo padaryto materialinės teisės normų pažeidimo įrodymais.

Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų, nustačius, kad tarp pareiškėjo ir V. S. sudaryta žemės sklypų dalies pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp asocijuotų asmenų ir joje nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos.

Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima spręsti, jog stengiamasi paneigti faktinę aplinkybę dėl asocijuotų asmenų pripažinimo sandorio metu bendro pobūdžio mokestinėmis nuostatomis (tame tarpe ir tarptautinėmis), netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, o tai aiškiai paneigia atnaujinimo galimybę nurodomu pagrindu, nes iš esmės prašoma, kad byla būtų dar kartą patikrinta ir dar kartą ištirti ir įvertinti įrodymai – ta linkme, kuri jau būtų palanki pareiškėjui. Tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs) teismo nutarties motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei teismų procesinių sprendimų motyvus, pažymi, jog šie procesiniai sprendimai yra tinkamai motyvuoti, iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.), juose atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus. Taigi akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra nustatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus (bendrąja prasme), teismui nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, jog administracinių teismų praktika prašomoje atnaujinti administracinėje byloje bei nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose yra nevienoda, nepagrindė aplinkybių, jog dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jiems nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu. Kaip minėta, ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl pareiškėjas taip pat nepagrindė ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Dėl šių priežasčių procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-682-442/2015 pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas