LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 (S)

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Aldonos Tilindienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendroves „Sileda“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sileda“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Komex“, uždaroji akcinė bendrovė „Automatikos biuras“, uždaroji akcinė bendrovė „Finansistas“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltic pack“, uždaroji akcinė bendrovė „Sauduva“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltic transline“, uždaroji akcinė bendrovė „Gaimana“, uždaroji akcinė bendrovė „Axis“, uždaroji akcinė bendrovė „Multitransportas“, uždaroji akcinė bendrovė „Trumtransa“, uždaroji akcinė bendrovė „Transdona“, uždaroji akcinė bendrovė „Kelga transportas“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, M. J. įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Oqema“, uždaroji akcinė bendrovė „Hellmann worldwide logistics“, uždaroji akcinė bendrovė „Apsaugos komanda“, advokatų kontora Katilius ir partneriai, uždaroji akcinė bendrovė „Kauen craft“, uždaroji akcinė bendrovė „Orion global pet“, R. A. individuali įmonė „Vailendas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.         Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Litoplast“ (toliau – ir ieškovė arba įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Sileda“, kurį patikslinusi, prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 1) 2020 m. balandžio 8 d. atliktą ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (11 430,87 Eur dydžio); 2) 2020 m. balandžio 20 d. atsakovės atliktus mokėjimus tretiesiems asmenims UAB „Komex“, UAB „Automatikos biuras“, UAB „Finansistas“, UAB „Baltic Pack“, UAB „Sauduva“, UAB „Baltic transline“, UAB „Gaimana“, UAB „Axis“, UAB „Multitransportas“, UAB „Trumtransa“, UAB „Transdona“, UAB „Kelga transportas“ (iš viso 17 465,88 Eur vertės); 3) 2020 m. gegužės 26 d. atliktą ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (7 131,86 Eur dydžio); 4) 2020 m. gegužės 26 d. atsakovės atliktus mokėjimus tretiesiems asmenims UAB „Automatikos biuras“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Finansistas“, M. J. įmonei, UAB „Baltic Pack“, UAB „Baltic transline“, UAB „Oqema“, UAB „Hellmann Worldwide Logistics“, UAB „Apsaugos komanda“, advokatų kontoros Katilius ir partneriai advokatui N. Katiliui (iš viso 13 200,67 Eur vertės); 5) 2020 m. gegužės 29 d. atliktą ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (645,48 Eur dydžio); 6) 2020 m. birželio 4 d. atsakovės atliktus mokėjimus tretiesiems asmenims UAB „Baltic transline“, UAB „Ignitis“, UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Kelga transportas“ (iš viso 3 230,17 Eur dydžio); 7) 2020 m. birželio 5 d. atsakovės atliktus mokėjimus tretiesiems asmenims UAB „Kauen craft“, advokatų kontoros Katilius ir partneriai advokatui N. Katiliui, UAB „Orion Global Pet“ (iš viso 30 308,17 Eur dydžio); 8) 2020 m. birželio 11 d. atsakovės atliktą mokėjimą trečiajam asmeniui R. A. IĮ „Vailendas“ (2 482,13 Eur dydžio); 9) 2020 m. birželio 12 d. atsakovės atliktą mokėjimą trečiajam asmeniui UAB „Orion Global Pet“ (8 713,42 Eur dydžio); 10) 2020 m. birželio 22 d. atliktą ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (1 556,68 Eur dydžio); 11) 2020 m. birželio 22 d. atsakovės atliktą  mokėjimą trečiajam asmeniui UAB „Orion Global Pet“ (4 395,76 Eur dydžio); 12) 2020 m. birželio 30 d. atsakovės atliktą mokėjimą tretiesiems asmenims advokatų kontoros Katilius ir partneriai advokatui N. Katiliui, R. A. individualiai įmonei „Vailendas“ (iš viso 11 767,96 Eur dydžio). Ieškovė taip pat prašė taikyti restituciją: priteisti ieškovei iš atsakovės 112 329,05 Eur sumą pagal neteisėtai atliktus ieškovės ir  atsakovės  2020 m. balandžio 8 d., 2020 m. gegužės 26 d., 2020 m. gegužės 29 d. ir 2020 m. birželio 22 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus bei pagal 2020 m. balandžio 20 d., 2020 m. gegužės 26 d., 2020 m. birželio 4 d., 2020 m. birželio 5 d., 2020 m. birželio 11 d., 2020 m. birželio 12 d., 2020 m. birželio 30 d. atsakovės atliktus mokėjimus ieškovės kreditoriams (tretiesiems asmenims). Be to, ieškovė prašė priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.         Ieškinyje nurodyta, kad iš atlikto audito ataskaitos matyti, jog ieškovė nuo 2020 metų kiekvieną mėnesį dirbo nuostolingai. Tarp nuostolingiausių sandorių, be kita ko, patenka ieškovės su atsakove sudaryti prekių pardavimo sandoriai, nes prekių pardavimo kainos buvo mažesnės už savikainą. Ieškovės teigimu, pagal jos nurodytas sąskaitas faktūras ieškovė pardavė atsakovei įvairias prekes, kai ieškovė buvo faktiškai nemoki, todėl sudaryti sandoriai buvo priešingi įmonės veiklos tikslams ir turėjo įtakos tam, kad ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir tuo buvo pažeistos kreditorių teisės. Ieškovė nurodė, kad sandorius ginčija actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, taip pat kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms.

3.         Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Be to, atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad pagal 2020 m. balandžio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą atsakovė įsigijo iš ieškovės prekių už 21 133,63 Eur, tačiau dalis prekių buvo grąžinta, todėl ieškovė 2020 m. gegužės 26 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kuria 6 468,12 Eur suma buvo sumažinta 2020 m. balandžio 14 d. sąskaitoje nurodyta suma. Atsakovės tvirtinimu, tokiu būdu dalis jos prievolės (6 468,12 Eur dydžio) buvo panaikinta, tad ieškinio reikalavimas dėl 7 131,86 Eur dydžio įskaitymo negali būti tenkinamas. Atsakovė taip pat aiškino, kad ieškovė 2020 m. gegužės 29 d. išrašė atsakovei 595,32 Eur dydžio sąskaitą neapmokėjusi 2020 m. balandžio 7 d. skolos, todėl buvo atliktas atsakovės prievolės panaikinimas, o ne prievolių įskaitymas.   

4.         Tretieji asmenys UAB „Finansistas“, advokatų kontoros Katilius ir partneriai advokatas N. Katilius, UAB „Kauen craft“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

5.         Trečiasis asmuo UAB „Apsaugos komanda“ su ieškiniu sutiko iš dalies, prašydamas atmesti ieškinio dalį, kurioje prašoma pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. liepos 27 d. pagal 2020 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 226 atsakovės atliktą 14,01 Eur sumos mokėjimą UAB „Apsaugos komanda“.

6.         Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl ieškinio nepareiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.         Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovės BUAB „Litoplast“ ieškinį atsakovei UAB „Sileda“ patenkino iš dalies. Teismas pripažino niekiniais ir  negaliojančiais atliktus ieškovės ir atsakovės priepriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus –2020 m. balandžio 8 d. dėl 11 430,87 Eur dydžio reikalavimų ir 2020 m. gegužės 26 d. dėl 713,90 Eur dydžio reikalavimų. Taikydamas restituciją teismas priteisė ieškovei iš atsakovės neteisėtai įskaitytų reikalavimų sumą. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 12 144,77 Eur sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Be to, teismo sprendimu atmestas atsakovės prašymas ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

8.         Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1646-254/2020 ieškovei iškelta bankroto byla. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2020 m. spalio 7 d. Buvęs įmonės vadovas 2020 m. lapkričio 19 d. dokumentų priėmimo ir perdavimo aktu perdavė ieškovės nemokumo administratoriui įmonės dokumentus. Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

9.         Spręsdamas dėl senaties termino actio Pauliana ieškiniui taikymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovės nemokumo administratorius apie ginčijamus mokėjimus ir įskaitymus turėjo galimybę sužinoti anksčiau nei ieškovės dokumentų perdavimo jam dieną, t. y. 2020 m. lapkričio 19 d. Teismas pripažino, jog šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2020 m. lapkričio 19 d. Įvertinęs ieškinio pateikimo datą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepraleido senaties termino pareikšti actio Pauliana ieškinį.

10.       Teismas nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. vasario 28 d. sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė 2020 m. kovo ir balandžio mėnesių laikotarpiu su ieškove sudarė prekių pirkimo–pardavimo sandorius. Šios sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad pirkėjas atsiskaito už prekes pagal kiekvieną PVM sąskaitą faktūrą, mokestiniu pavedimu į pardavėjo sąskaitą, grynais pinigais arba pervesdamas pinigus trečiosioms šalims į pardavėjo nurodytą sąskaitą; bet koks atliktas mokėjimas yra laikomas tinkamu atsiskaitymu ir sumokėta suma yra mažinamas pirkėjo įsiskolinimas.

11.       Teismas nustatė, kad ginčijamus 2020 m. balandžio 20 d., gegužės 26 d., birželio 4 d., birželio 5 d., birželio 11 d., birželio 12 d., birželio 22 d., birželio 30 d. mokėjimus atsakovė atliko vadovaudamasi ieškovės prašymais dėl pinigų pervedimo tretiesiems asmenims pagal jų išrašytas ieškovei sąskaitas. Teismas nurodė, kad dėl ieškovės prašymu atsakovės atliktų atsiskaitymų (mokėjimų) tretiesiems asmenims, buvo sumažintos atsakovės mokėtinos sąskaitos už iš ieškovės pirktas prekes.

12.       Vertindamas šalių argumentus dėl ginčijamų įskaitymų, teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 11 430,87 Eur dydžio įskaitymas buvo atliktas atsakovės 2020 m. balandžio 8 d. pranešimo dėl tarpusavio finansinių įsipareigojimų vienašalio įskaitymo pagrindu. Atsakovė 2020 m. balandžio 8 d. pranešime dėl tarpusavio finansinių įsipareigojimų vienašalio įskaitymo nurodė, kad UAB „Sileda“ vienašališkai įskaito UAB „Litoplast“ ir UAB „Sileda“ turimus priešpriešinius reikalavimus – UAB „Sileda“ reikalavimą į 11 430,87 Eur sumą pagal pranešime nurodytą sąskaitą ir UAB „Litoplast“ reikalavimą į 13 023,02 Eur sumą pagal pranešime išvardintas sąskaitas, todėl pagal UAB ,,Litoplast“ 2020 m. kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą LIT2000213 UAB „Sileda“ lieka skolinga l 592,15 Eur sumą.

13.       Teismas aiškino, kad kreditinė PVM sąskaita faktūra – tai konkrečią PVM sąskaitą faktūrą koreguojantis dokumentas, kuriame privaloma nurodyti koreguojamos faktūros numerį. Išrašytoje kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje turi būti dedami minuso arba pliuso ženklai, atsižvelgiant į atitinkamus pasikeitimus (pvz., kaina didėja (+), kaina mažėja (-)).

14.       Iš pateiktos ieškovės 2020 m. gegužės 25 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. KR 20200525, kurioje suma nurodoma su minuso ženklu (-6 468,12 Eur), matyti, kad šia sąskaita buvo koreguotos dvi ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros (dėl prekių už 21 133,63 Eur), t. y. šia kreditine sąskaita patvirtinamas dalies prekių grąžinimas ieškovei. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad prekės faktiškai nebuvo grąžintos. Teismo vertinimu, pagal 2020 m. gegužės 25 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kurios suma -6 468,12 Eur (su minuso ženklu), atsakovei nebuvo atsiradę skolinių įsipareigojimų ieškovei, kuriuos ieškovė galėjo įskaityti su jos skoliniais įsipareigojimais atsakovei. 

15.       Atsakovė patvirtino jog ieškovės ginčijamas 2020 m. gegužės 26 d. įskaitymas dėl 713,90 Eur sumos buvo atliktas atsakovės pranešimo dėl tarpusavio finansinių įsipareigojimų vienašalio įskaitymo pagrindu. Šią sumą ieškovė buvo skolinga atsakovei pagal 2020 m. balandžio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė buvo skolinga ieškovei 3 644,58 Eur sumą pagal ieškovės 2020 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė 2020 m. gegužės 26 d. pranešimu įskaitė savo ir ieškovės turimus 713,90 Eur dydžio priešpriešinius reikalavimus.

16.       Iš ieškovės 2020 m. gegužės 29 d. išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. KR 20200529, kurios suma -595,32 Eur (su minuso ženklu), matyti, kad šia sąskaita buvo koreguojama ieškovės 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LIT20 00234, t. y. patvirtinamas prekių grąžinimas. Ieškovė neįrodinėjo, kad prekės faktiškai nebuvo grąžintos Teismo vertinimu, ieškovės išrašytos 2020 m. gegužės 29 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros pagrindu atsakovei nebuvo atsiradę skolinių įsipareigojimų ieškovei, kuriuos būtų galima įskaityti su ieškovės skoliniais įsipareigojimais atsakovei.

17.       Iš ieškovės išrašytos 2020 m. birželio 22 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros Nr. KR LIT2000213, kurios suma -1 556,68 Eur (su minuso ženklu), matyti, kad šia sąskaita buvo koreguojama už prekes ieškovės išrašyta atsakovei 2020 m. kovo 24 d.  PVM sąskaita faktūra Nr. LIT20 00213, t. y. kreditine sąskaita ieškovė patvirtino prekių grąžinimą. Ieškovė neįrodinėjo, kad prekės faktiškai nebuvo grąžintos. Teismo vertinimu, ieškovės 2020 m. birželio 22 d. išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros pagrindu atsakovei nebuvo atsiradę skolinių įsipareigojimų ieškovei, kuriuos ieškovė galėjo įskaityti su jos nurodomais ieškovės skoliniais įsipareigojimais atsakovei.

18.       Teismas konstatavo, kad ieškovės ginčijamų 2020 m. gegužės 26 d., gegužės 29 d. ir birželio 22 d. įskaitymų atvejais atsakovė neturėjo ieškovės nemokumo administratoriaus nurodytų prievolių ieškovei, kurias ieškovė būtų galėjusi įskaityti, t. y. atsakovė nebuvo ieškovės skolininkė, abi šalys tuo metu neturėjo priešpriešinių, vienarūšių, apibrėžtų, vykdytinų reikalavimų, todėl nebuvo sąlygų įskaitymui atlikti. Teismas pripažino, kad ginčijamų įskaitymų atvejais įskaitymai faktiškai neįvyko. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti audito ataskaitos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovės nurodytos prievolės tarp ieškovės ir atsakovės yra pasibaigusios įskaitymu. 

19.       Įskaitymo teise pasinaudojusios šalies nepranešimas apie tai kitai šaliai, įskaitymą daro neįvykusiu. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog prievolės tarp šalių yra pasibaigusios pagal ieškovės prašomus pripažinti negaliojančiais priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus: 2020 m. gegužės 26 d. įskaitymą dėl 6 468,12 Eur sumos, 2020 m. gegužės 29 d. įskaitymą dėl 645,48 Eur sumos, 2020 m. birželio 22 d. įskaitymą dėl 1 556,68 Eur sumos, kadangi įskaitymai neįvyko.

20.       Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 64 straipsnio 1 dalyje išdėstytas nuostatas bankrutuojančio juridinio asmens administratorius neturi teisės ginčyti sandorių kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms.

21.       Teismo vertinimu, yra pagrindas pripažinti negaliojančiais atsakovės 2020 m. birželio 8 d. atliktą įskaitymą (teismas jį laikė įvykusiu) ir 2020 m. gegužės 26 d. įskaitymą dėl 713,90 Eur sumos įskaitymo (dėl kurio fakto nėra šalių ginčo), kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms. Tačiau, teismo vertinimu, nėra įrodytos aplinkybės, galinčios sudaryti pagrindą pripažinti negaliojančiais (kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms) atsakovės atliktus mokėjimus tretiesiems asmenims.

22.       Byloje įrodinėta, kad ginčijami įskaitymai ir mokėjimai buvo atlikti tuomet, kai ieškovės turtui, įskaitant ir gautinas sumas, buvo taikomas areštas. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 kreditoriaus UAB „Margūnas“ reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas ieškovei priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai, lėšos bei turtinės teisės, už ne didesnę kaip 925 909,99 Eur sumą.

23.        Teismas pažymėjo, jog apdairaus ir rūpestingo subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu (turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu, atsiskaitymais su kreditoriais, ginčais teisme). Atsakovė yra verslininkė, kuriai keliami didesni reikalavimai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai. Teismo vertinimu, atsakovė nepaisė kvalifikuotam subjektui taikomų atidumo ir rūpestingumo standartų. 

24.       Įskaitymą atliko atsakovė, kurios atžvilgiu apribojimai nebuvo taikomi, bet toks įskaitymas prieštaravo ieškovės turto atžvilgiu nustatytiems apribojimams. Atsakovė iš esmės disponavo ieškovės turtine teise, t. y. įskaitė ieškovės gautinas iš atsakovės lėšas. Tai buvo draudžiama daryti, nes buvo areštuotos ieškovės lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis, šiuo atveju – pas atsakovę. Teismo vertinimu, tokios išvados  nepaneigia atsakovės argumentai, jog antstolio sudarytu turto arešto aktu nebuvo areštuotos pas trečiuosius asmenis esančios ieškovės lėšos ir jos turtinės teisės. Teismas akcentavo, kad teismo nutartimi taikytas laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas skolininko turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir turtas bus identifikuotas.

25.       Teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog ginčijamų įskaitymų (2020 m. balandžio 8 d. ir 2020 m. gegužės 26 d.) atlikimo metu turto arešto aktas, kuriuo būtų konkrečiai nustatytos ir identifikuotos ieškovės lėšos, esančias pas trečiuosius asmenis, šiuo atveju – pas atsakovę, nebuvo sudarytas. Tai reiškia, jog buvo areštuotos visos ieškovei priklausančios lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis. Turto arešto akto sudarymas, nustatant ir identifikuojant tam tikros rūšies skolininko turtą, nereiškia, kad kitos rūšies turtas praranda areštuoto turto statusą.

26.       Teismo vertinimu, atsakovė negalėjo užbaigti savo prievolės ieškovei, panaudodama prievolių užbaigimo būdą – priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nes įskaitymai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, jie buvo atlikti, kai buvo įregistruoti ieškovės turto areštai, kurie apribojo ieškovės nuosavybės teises į turtą ir atsakovei tai buvo žinoma.

27.       Teismas nurodė, kad turto areštas sukelia teisinius padarinius tam asmeniui, kurio turtas areštuotas. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovės atžvilgiu buvo taikyti apribojimai, ieškovė neginčija ieškovės prašymų atsakovei pervesti lėšas tretiesiems asmenims teisėtumo, neįrodinėja, jog buvo sudaryti trišaliai susitarimai, siekiant išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais.

28.       Analizuodamas actio Pauliana sąlygas dėl ginčijamų įskaitymų ir mokėjimų, atliktų laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. birželio 30 d., teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 16 d. UAB „Margūnas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Litoplast“ 828 490,87 Eur skolą. Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 priteisė UAB „Margūnas“ 828 490,87 Eur skolą, 106 120,86 Eur palūkanas bei 16 772,88 Eur bylinėjimosi išlaidas.

29.       Teismo vertinimu, Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamų įskaitymų ir mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo prievolę kreditorei UAB „Margūnas“, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog tuo metu ieškovė turėjo kreditorių, turinčių neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Išanalizavęs teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, teismas konstatavo, kad atliekant ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus, ieškovė turėjo ir kitų kreditorių, turinčių galiojančią reikalavimo teisę. 

30.       Teismas padarė išvadą, jog ginčijamų įskaitymų ir mokėjimų metu ieškovė buvo nemoki. Teismų nutartyse, kuriose ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatyta, kad ieškovė tapo nemoki 2020 m. kovo mėnesį, t. y. iki ginčijamų įskaitymų ir mokėjimų atlikimo. Teismų nustatytos aplinkybės dėl ieškovės nemokumo momento turi prejudicinę reikšmę, nes tyčinio bankroto nustatymo byloje buvo sprendžiama dėl tokių teisinių faktų, kurie sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims.

31.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė neįrodė, kad jos atlikti ginčijami mokėjimai ir įskaitymai buvo sąžiningi kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu, atitiko normalią komercinę riziką ir buvo naudingi ieškovei jos nemokumo situacijoje. Esant ieškovės nemokumo situacijai, ginčijamais mokėjimais ir įskaitymais buvo dar labiau sumažintas ieškovės turtas ir iš esmės sutrukdyta realiai patenkinti kitų ieškovės kreditorių reikalavimus, kurie buvo atsiradę anksčiau, nei atsakovės ir bylos trečiųjų asmenų reikalavimai, todėl buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai. 

32.       Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog priešingai nei įrodinėjo ieškovė, ginčijamų įskaitymų ir mokėjimų metu neegzistavo toks ieškovės nurodomas tam tikrų fizinių ar juridinių asmenų sąsajumas, kuris galėtų lemti ieškovės ar atsakovės nesąžiningumą.

33.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė nors vieną kartą nuo 2020 m. vasario 28 d. būtų atsiskaičiusi už gautas prekes su ieškove pervedant lėšas tiesiogiai ieškovei. Buvo atliekami tik įskaitymai arba ieškovės prašymu daromi mokėjimai tretiesiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad prieš atliekant ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus, atsakovė nesiėmė veiksmų pasidomėti ieškovės finansine padėtimi, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog taip veikdama atsakovė elgėsi nesąžiningai. Teismas konstatavo ir ieškovės nesąžiningumą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais. Teismas darė išvadą, kad atliekant ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus, tiek ieškovė, tiek atsakovė žinojo ir negalėjo nežinoti, jog šie sandoriai pažeis ieškovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tokiu būdu vykdydamos atsiskaitymus pagal sudarytą sutartį, ieškovė ir atsakovė buvo nesąžiningos.

34.       Teismas nusprendė, jog nei įstatymai, nei šalių sudaryta sutartis, nei faktinės sandorio aplinkybės nenustatė atsakovės pareigos atlikti ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus tretiesiems asmenims. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus dėl privalėjimo sudaryti ginčijamus įskaitymus ir mokėjimus.

35.       Teismas padarė išvadą, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti actio Pauliana reglamentuojančias teisės normas ir pripažinti negaliojančiais atsakovės atliktus įskaitymus – 2020 m. balandžio 8 d. įskaitymą ir 2020 m. gegužės 26 d. įskaitymą dėl 713,90 Eur sumos, tačiau nėra būtinųjų sąlygų taikyti šias normas dėl atsakovės mokėjimų, kuriuos ji atliko tretiesiems asmenims.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

36.        Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

36.1.                      Teismas neatsižvelgė į faktą, jog atsakovė atliko vienašalius mokėjimus ir vienašalius priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, o šiuos sandorius ginčija bankrutuojančio juridinio asmens nemokumo administratorius. Teismas neįvertino atsakovės teisinių motyvų, kad pagal JANĮ 64 straipsnio 1 dalį ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, negalėjo ginčyti atsakovės sudarytų vienašalių sandorių.

36.2.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad įskaitymų atlikimo metu ieškovės turto arešto aktas nebuvo sudarytas, kas reikštų, jog buvo areštuotos visos ieškovei priklausančios lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis. Nepagrįstas ir teismo išaiškinimas, kad turto arešto akto sudarymas, nustatant ir identifikuojant tam tikros rūšies skolininko turtą (pvz. kilnojamąjį turtą), nereiškia, kad kitos rūšies turtas (šiuo atveju – ieškovei priklausančios lėšos, buvusios pas atsakovę), praranda areštuoto turto statusą. 

36.3.                      Pranešimais dėl įskaitymų atsakovė savo reikalavimus į ieškovės turtines prievoles įskaitė į ieškovės turimas prievolines turtines teises. Jokiai ieškovės turtinei teisei nesant areštuotai, įskaitymais nebuvo pažeistas ieškovės atžvilgiu taikytas areštas, kadangi buvo įskaitytos abiejų šalių turimos ir areštais nesuvaržytos tarpusavio turtinės teisės. Teismas nepagrindė, kokias imperatyvias teisės normas ir kaip pažeidė atsakovė, atlikdama įskaitymus.

36.4.                      Teismas patikslinto ieškinio reikalavimų atžvilgiu privalėjo pripažinti, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas.

36.5.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, nes šie išaiškinimai nėra aktualūs šioje byloje. Kitoje nurodytoje byloje kasacinis teismas nepasisakė, jog bankrutuojanti įmonė turi teisę ginčyti skolininko vienašališkai sudarytus įskaitymo sandorius.

36.6.                      Teismui neįvertinus esminę reikšmę turinčios aplinkybės, jog byloje buvo surinkti įrodymai, pagrindžiantys, jog įskaitymų ir mokėjimų atlikimo metu ieškovė nelaikė UAB „Margūnas“ savo kreditoriumi, teismas nepagrįstai konstatavo neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimą ginčijamų sandorių sudarymo metu.

36.7.                      Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės atlikti vienašaliai įskaitymai ir mokėjimai nėra ieškovės (kaip ir jos kreditorių, kurių interesus gina ieškovės nemokumo administratorius) skolininko sudaryti sandoriai, jie nėra su atsakove sudaryti ieškovės dvišaliai sandoriai, darytina išvada,  jog atsakovės atliktų įskaitymų ir mokėjimų ieškovė neturi teisės ginčyti actio Pauliana pagrindu.

36.8.                      Vien konstatavimas, kad atsakovei nepatikrinus viešųjų duomenų, ar ieškovė gali disponuoti savo turtu ir turtinėmis teisėmis, toks neveikimas neatitiko sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti sandorio teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes, yra nepakankamas.

36.9.                      Patikslintas ieškinys buvo pareikštas ginant bankrutuojančios įmonės (ieškovės) kreditorių interesus ir visos actio Pauliana ieškiniui privalomos sąlygos buvo įrodinėjamos taip, lyg ginčo sandorius sudarė ieškovė, o ne atsakovė. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta privaloma actio Pauliana sąlyga – neprivalėjimas sudaryti sandorius.

37.        Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Ieškovės atsiliepimas paremtas šiais argumentais:

37.1.                      Teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad nemokumo administratoriaus atstovaujama bankrutavusi bendrovė turi teisę reikšti ieškinį tiek actio Pauliana, tiek sandorio prieštaravimo imperatyviai teisės normai pagrindais.

37.2.                      Teismas įskaitymo sandorius pagrįstai pripažino niekiniais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms.

37.3.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos ir pripažino įskaitymo sandorius negaliojančiais.

37.4.                      Teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

37.5.                      Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 patvirtinus, kad ieškovės skola kreditoriui neabejotinai egzistavo dar 2017 metais, nėra pagrindo dar kartą ginčyti fakto, jog ginčijamų įskaitymų atlikimo metu ieškovė turėjo neabejotinų ir galiojančių kreditorinių įsipareigojimų.

37.6.                      Ginčijamais įskaitymais buvo pažeisti faktiškai nemokios ieškovės ir jos kreditorių interesai, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad buvo įrodyta ir ši actio Pauliana sąlyga, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės nemokumo momento bei kreditorių teisių pažeidimo nebuvimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

37.7.                      Teismas šalių sąžiningumą pagrįstai vertino ir tame kontekste, jog tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo jokio tiesioginio atsiskaitymo. Visi atsiskaitymai vyko tokiu būdu, kad lėšos nepasiektų ieškovės sąskaitos. Tokios aplinkybės, kai įsigyjamas didelės vertės turtas, o visas atsiskaitymas vyksta tik „popieriuje“ arba atsiskaitant su kitais ieškovės kreditoriais, savaime suponuoja atsakovės pareigą pasidomėti, ar tokiu būdu nėra pažeidžiami ieškovės ar jos kreditorių interesai.

38.        Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

38.1.                      Nepagrįstas teismo argumentas, kad kai kurie ginčijami įskaitymo sandoriai iš esmės neįvyko. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kaip buvo pranešta apie atliekamus įskaitymus, o nepranešimas apie įskaitymus savaime juos daro negaliojančiais. Kadangi su įskaitymais atsakovė sutiko, turi būti laikoma, kad apie juos buvo pranešta tinkamai.

38.2.                      Neturėdama duomenų apie prekių grąžinimą, ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose ir prašyme dėl įrodymų išreikalavimo suformulavo teismui prašymą išreikalauti iš atsakovės visus dokumentus, patvirtinančius prekių grąžinimą pagal 2020 m. gegužės 26 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija KR Nr. 20200525, 2020 m. gegužės 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija KR Nr. 20200529 ir 2020 m. birželio 22 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija KR Nr. LIT 2000213 bei nurodyti priežastis, lėmusias šių prekių grąžinimo poreikį, tačiau teismas tokį prašymą atmetė.

38.3.                      Atsakovė turėjo visas galimybes pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie įvykusį prekių grąžinimą, jį lėmusias priežastis bei prekių grąžinimo pagrindą. Atsakovei to nepadarius, o ieškovei neturint galimybės tos informacijos gauti ir įvertinti, turėtų būti taikoma teisės doktrinoje pripažįstama „contra spoliatorem“ prezumpcija, laikant, kad prekės iš tiesų nebuvo grąžintos, o kreditinės sąskaitos buvo išrašytos tik siekiant dirbtinai sumažinti atsakovės skolą ieškovei.

38.4.                      Nelogiškas teismo vertinimas, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti atsakovės lėšomis ir dėl to padaryta išvada, kad turto areštas galėjo sukelti teisinius padarinius tam asmeniui, kurio turtas buvo areštuotas, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog atsakovės atžvilgiu buvo taikyti apribojimai, kad ieškovė neginčija prašymų pervesti lėšas tretiesiems asmenims teisėtumo, neįrodinėja, jog buvo sudaryti tam tikri trišaliai susitarimai, siekiant išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais.

38.5.                      Sprendimu atsisakius tenkinti ieškovės reikalavimą dėl ginčijamų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, sukurta tokia teisinė situacija, kada esant aiškioms aplinkybėms, jog mokėjimai vykdyti tuo metu, kai ieškovė buvo nemoki, kai ieškovės turtas, įskaitant ir reikalavimo teises, buvo areštuotas, o mokėjimais buvo iš esmės pabloginta ieškovės finansinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su visais kreditoriais, šie mokėjimai liko galioti ir ieškovė neteko galimybės atgauti 91 564,16 Eur.

39.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsakovės atsiliepimas paremtas šiais motyvais:

39.1.                      Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atlikti vienašaliai įskaitymai ir mokėjimai nėra nei ieškovės, nei jos kreditorių, kurių interesus gina ieškovės nemokumo administratorius, skolininko sudaryti sandoriai, darytina išvada, jog atsakovės atliktų įskaitymų ir mokėjimų ieškovė neturėjo teisės ginčyti jokiais sandorių negaliojimo pagrindais.

39.2.                      Contra spoliatorem prezumpcija negali būti taikoma, nes atsakovė nebuvo teismo įpareigota pateikti įrodymus, patvirtinančius prekių grąžinimą ir jį lėmusias priežastis bei tai, kokiu pagrindu prekės buvo grąžintos. Neegzistuoja ir šalutinės aplinkybės contra spoliatorem prezumpcijai taikyti, manant, kad atsakovė tokius įrodymus slėptų, būtų atsisakiusi pateikti ar sunaikinusi.

39.3.                      Vien ta aplinkybė, kad vieno kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytas areštas ieškovės turtui, esant neareštuotam turtui (viršijančiam arešto mastą turtui), ginčo mokėjimai nebuvo draudžiami. Kol ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla, kreditorių lygybės principas neegzistavo, todėl ir atsakovė, kaip kreditorius, turėjo teisę ieškovės nurodymu atlikti mokėjimus tretiesiems asmenims. 

39.4.                      Atsakovė ieškovės prašymų atlikti mokėjimus tretiesiems asmenims pagrindu pervedė savo lėšas tretiesiems asmenims. Atsakovė nedisponavo ieškovės reikalavimo teise. Jokiai ieškovės turtinei teisei nesant areštuotai, ginčijamais mokėjimais nebuvo pažeistas ieškovės atžvilgiu taikytas areštas, kadangi buvo pervestos atsakovės turimos ir areštu nesuvaržytos lėšos. Ieškovei neturint nuosavybės teisės į atsakovės lėšas, yra nepagrįsta ieškovės pozicija,  kad mokėjimais buvo disponuojama ieškovės lėšomis, esančiomis pas atsakovę.

39.5.                      Byloje ieškovė net nebandė įrodinėti visų actio Pauliana sąlygų egzistavimo atsakovės sudarytiems sandoriams, neįrodinėjo į bylą įtrauktų trečiųjų asmenų nesąžiningumo, todėl patikslinto ieškinio dalį dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu teismas pagrįstai pripažino neįrodyta.

40.       Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. rugsėjo 15 d. gauti atsakovės UAB „Sileda“ rašytiniai paaiškinimai.

41.       Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gruodžio 5 d. gautas ieškovės BUAB „Litoplast“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. 2022 m. gruodžio 12 d. gautas atsakovės UAB „Sileda“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde (skunduose) nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo (skundų) ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nenustatytas būtinumas peržengti ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl pateiktų rašytinių paaiškinimų

43.       Atsakovė UAB „Sileda“ apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus. Teikdama rašytinius paaiškinimus atsakovė nenurodė priežasties, kodėl rašytinių paaiškinimų teikimo poreikis iškilo po jos atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą pateikimo. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022 priėmimo faktą, taip pat dėsto savo nuomonę apie actio Pauliana sąlygų įrodinėjimo dalyko skirtumus, kai ieškinį nemokumo administratorius reiškia gindamas bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir kai toks ieškinys reiškiamas ginant pačios įmonės interesus.

44.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama.

45.       Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad jais siekia akcentuoti kelis actio Pauliana ieškinio pareiškimo teisinius aspektus, kurie, pasak atsakovės, yra klaidingai interpretuojami pirmosios instancijos teismo sprendime bei ieškovės procesiniuose dokumentuose. Susipažinus su atsakovės rašytinių paaiškinimų turiniu matyti, kad juose dalis atsakovės dėstomų  argumentų yra nauji (jų nebuvo atsakovės skunde ir atsiliepime į ieškovės skundą). Be to, atsakovės komentuojama nauja kasacinio teismo praktika yra suformuota šio teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022, t. y. praktika suformuota dar iki šioje byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Remiantis CPK 179 straipsnio 3 dalies nuostatomis, su atsakovės nurodoma kasacinio teismo praktika galėjo susipažinti šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, ji (praktika) žinoma ir apeliacinės instancijos teismui.

46.       Atsižvelgdama į CPK 323 straipsnyje nustatytą ribojimą pildyti apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui (o toks ribojimas taikomas ir atsiliepimo į apeliacinį skundą pildymui), teisėjų kolegija atsakovės rašytinius paaiškinimus atsisako priimti.

Dėl ieškinio teisinių pagrindų

47.       Atsakovė UAB „Sileda“ apeliaciniame skunde išreiškė poziciją, kad ieškovės nemokumo administratorius negalėjo ginčyti sandorių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Atsakovės įsitikinimu, nemokumo administratorius turi teisę ginčyti sandorius tik actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) ir jų prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis) teisiniais pagrindais.

48.       Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreipiasi į teismą: 1) dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, kurie CK 1.82 straipsnyje nustatytais pagrindais galėtų būti pripažinti negaliojančiais; 2) dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jeigu padaro prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių; 3) dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). JANĮ 59 straipsnio 6 punkte įtvirtinta nemokumo administratoriaus pareiga – įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius tikrina juridinio asmens sandorius ir sprendžia dėl kreipimosi į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais ir dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

49.       Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Remiantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).  Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suinteresuotu asmeniu šiame kontekste laikytinas asmuo, kurio teisėms ir pareigoms niekinio sandorio negaliojimas turi įtakos, o byloje, kurioje ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio (inter alia (tame tarpe), neturinčio teisinio suinteresuotumo) ieškovo, teismas negali ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto. Taigi ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl niekinio sandorio pasekmių taikymo, ieškinyje turi aiškiai pagrįsti, kokiu būdu ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė jo materialiąsias teises ir (ar) teisėtus interesus, taip pat tai, kokius materialiuosius teisinius padarinius ieškovui sukeltų ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-823/2022  39 punktas ir jame nurodyta praktika).

50.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė akcentavo, kad nemokumo administratorius gina tiek įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, tiek jos kreditorių interesus, o įskaitymo sandorių pripažinimas negaliojančiais turi įtakos tiek pačiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovės pozicija yra pagrįsta. JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma turi būti aiškinama ne siaurinamai, kaip ribojanti nemokumo administratoriaus teisę reikšti ieškinius dėl bankrutuojančio juridinio asmens sandorių ginčijimo tik konkrečiai šioje įstatymo normoje nustatytais teisiniais pagrindais, bet sistemiškai kartu su kitomis teisės normomis. Vien tai, kad JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje numatyta nemokumo administratoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl tam tikros kategorijos sandorių nuginčijimo, nepašalina nemokumo administratoriaus teisės kreiptis teisminės gynybos ir kitais teisiniais pagrindais, įskaitant CK apibrėžtus pagrindus.

51.       Teismų praktikoje pažymėta, kad teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nemokumo administratoriaus ieškiniu siekiamas rezultatas dėl sandorių nuginčijimo gali būti pasiektas taikant CK 1.80 straipsnį, todėl teismo sprendime gali būti neanalizuojami kiti ieškinyje nurodyti teisiniai pagrindai (pavyzdžiui, actio Pauliana sąlygos) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-313-370/2022). Taigi, teismų praktikoje nemokumo administratoriaus ginčijami bankrutuojančio juridinio asmens sudaryti sandoriai gali būti vertinami ne tik JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje įvardytais teisiniais pagrindais.

52.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės (jos nemokumo administratoriaus) teisės reikšti ieškinį CK 1.80 straipsnio pagrindu nebuvimo.

Dėl ginčijamų įskaitymų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms

53.       Atsakovė apeliacinį skundą taip pat grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės ginčytus įskaitymus pripažino niekiniais ir negaliojančiais, kaip imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančius sandorius. Atsakovės teigimu, vien tai, kad teismo nutartimi ieškovės turtui buvo taikytas areštas, esant ir neareštuotam turtui (turtui, viršijančiam arešto mastą), įskaitymo sandoriai buvo galimi. Be to, pasak atsakovės, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti imperatyviųjų teisės normų, kurios apibrėžia turto arešto pasekmes, pažeidimą.

54.       Kaip jau minėta, pagal CK 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). CPK 18 straipsnyje įtvirtinta norminė taisyklė, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo procesiniai sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie vykdomi skubiai arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats (CPK 281 straipsnis). Pagal CPK 152 straipsnio 2 dalį teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai.

55.       Aiškindamas pirmiau nurodytas teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar ji apskųsta, ar ne atskiruoju skundu. Asmeniui, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiama atlikti teismo nutartyje nurodytus veiksmus, ir atitinkamai leidžiama atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teismas leido atlikti nutartimi. Jokios priežastys, netgi poreikis užtikrinti ūkinės komercinės veiklos vykdymą, negali pateisinti tokių teismo nutarčių nevykdymo. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, įstatymu įtvirtinant teismo procesinio sprendimo privalomumą, teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015).

56.       Apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas UAB „Litoplast“ nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o nesant ar esant nepakankamai šio turto – areštuotos UAB „Litoplast“ priklausančios lėšos, esančios bankuose, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, bei turtinės teisės, bet ne daugiau kaip 925 909,99 Eur vertės, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Bylos šalys neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė atliko vienašalius ieškovės priešpriešinių prievolių įskaitymus – 2020 m. balandžio 8 d. (11 430,87 Eur dydžio) ir 2020 m. gegužės 26 d. (713,90 Eur dydžio). Taigi, byloje nustatyta, kad atsakovė 2020 m. balandžio 8 d. ir 2020 m. gegužės 26 d. vienašalius priešpriešinių ieškovės prievolių įskaitymus atliko galiojant teismo nutartimi, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatytiems ribojimams.

57.       Atsakovė apeliaciniame skunde išdėstyto teiginio, kad 2020 m. balandžio 8 d. vienašalio įskaitymo būdu panaikinta ieškovės 11 430,87 Eur dydžio turtinė teisė (reikalavimas atsakovei) buvo virš 2020 m. kovo 18 d. nutartimi areštuoto turto vertės (virš turto arešto masto), t. y., kad ieškovė turėjo kito pirmesne eile areštuoto 925 909,99 Eur vertės turto, nepagrindė byloje esančiais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė tik nurodė, kad į bylą pateiktame 2020 m. gruodžio 22 d. pranešime apie turto arešto akto išregistravimą iš turto arešto aktų registro buvo įvardytas konkretus ieškovės turtas, tačiau nebuvo nurodytos areštuotos pas trečiuosius asmenis esančios ar ieškovės turimos turtinės teisės.

58.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nors įskaitymą atliko atsakovė, kuriai turtinio pobūdžio ribojimai nebuvo taikomi, toks įskaitymas prieštaravo ieškovės turto atžvilgiu nustatytiems apribojimams. Atlikdama įsikaitymą, atsakovė iš esmės disponavo ieškovės turima turtine teise į atsakovę, t. y. įskaitė ieškovės gautinas iš atsakovės lėšas, o tai buvo imperatyviai  draudžiama daryti, nes teismo nutartimi buvo areštuotos ieškovės lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis, šiuo atveju – pas atsakovę. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tik patikslina, kad teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 taikomas areštas apėmė ne tik UAB „Litoplast“ lėšas, bet ir UAB „Litoplast“ turtines teises (tuo atveju, jei areštuotino UAB „Litoplast“ nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir lėšų vertė būtų mažesnė nei 925 909,99 Eur).

59.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė akcentavo kasacinio teismo išaiškinimą, kad antstoliui neaprašius pakankamai turto, kurio užtektų teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdyti, laikoma, jog teismo nustatytas areštas taikomas visam skolininko turtui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei skolininko turtas yra antstolio neaprašytas nepateikus duomenų apie turto egzistavimą, o aprašyto turto mastas yra mažesnis už arešto sumą, neaprašytas turtas taip pat turi būti vertinamas kaip areštuotas turtas.

60.       Į bylą pateiktas 2020 m. kovo 23 d. antstolio patvarkymas vykdomojoje byloje Nr. 0165/20/00277, kuriuo UAB „Litoplast“ įpareigota pateikti duomenis apie visą turimą kilnojamąjį turtą (atskirai nurodant turtą, kuris nėra įkeistas), nurodant šio turto buvimo vietą, ir turtą, esantį pas trečiuosius asmenis (įskaitant turtą, bendrą su kitais asmenimis), turimas turtines teises ir lėšas kredito įstaigose ir pas trečiuosius asmenis (įskaitant lėšas užsienio kredito įstaigose), nurodant atitinkamus subjektus, sąskaitų kredito įstaigose numerius (IBAN) ir esančių lėšų likučius šiose sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis (el. b. t. XIV, l. 67–68). 2020 m. birželio 29 d. antstolio patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0165/20/00277 tretieji asmenys įpareigoti pateikti duomenis: 1) ar turi UAB „Litoplast“ pinigų ar kitokio turto; 2) ar turi kokių nors turtinių prievolių UAB „Litoplast“, įskaitant turtines prievoles, kurių įvykdymo terminas nėra pasibaigęs, ir jeigu taip, tai kokiu pagrindu, kokio dydžio turtinė teisė priklauso šiam asmeniui, koks prievolių įvykdymo terminas ir ar į nurodyto skolininko turtines teises kiti asmenys reiškia pretenzijas, ar teisme vyksta bylų nagrinėjimas dėl šių turtinių teisių, ar yra išieškoma iš šių turtinių teisių; 3) ar per pastaruosius 4 (keturis) mėnesius turėta kokių nors turtinių prievolių UAB „Litoplast“, šio asmens turto ar lėšų,or jeigu taip, – pateikti duomenis, įrodančius šių turtinių prievolių įvykdymą ar pabaigą, turto perdavimą ar lėšų išmokėjimą (pervedimą) šiam asmeniui ar tretiesiems asmenims, nurodant, kam ir kokiu pagrindu buvo perduotas skolininko turtas ir (ar) išmokėtos (pervestos) piniginės lėšos; 4) apie visas UAB „Litoplast“ perleistas reikalavimo teises dėl jai neįvykdytų turtinių prievolių, jeigu tokie juridiniai faktai egzistuoja (el. b. t. XIV, l. 74–75).

61.       Į bylą pateiktoje UAB „Bankroto tyrimų centras“ vidaus auditoriaus 2021 m. vasario 25 d. parengtoje ataskaitoje nurodyta, kad visas UAB „Litoplast“ turtas 2020 m. kovo 31 d. sudarė 1 264 312 Eur, 2020 m. balandžio 30 d. – 948 048 Eur, 2020 m. gegužės 31 d. – 867 143 Eur, 2020 m. birželio 30 d. – 702 523 Eur (el. b. t. I, l. 171). Šiame ir pirmesniame nutarties punktuose nurodyti duomenys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad 2020 m. balandžio 8 d. ir 2020 m. gegužės 26 d. atsakovei atliekant ginčijamus įskaitymus antstolio, vykdžiusio 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, aprašyto UAB „Litoplast“ turto vertė buvo mažesnė nei arešto suma (925 909,99 Eur). Byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamų įskaitymų atlikimo UAB „Litoplast“ ar atsakovė UAB „Sileda“ būtų informavusios antstolį, vykdžiusį teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apie UAB „Litoplast“ turėtas reikalavimo teises į atsakovę.

62.       Padarius išvadą, kad antstolio aprašyto ieškovės turto vertė neatitiko teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikomo arešto masto (buvo mažesnė už turto arešto sumą), kad antstoliui nebuvo pateikta informacija apie ieškovės turtinių teisių egzistavimą, konstatuotina, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 dėl laikinųjų apsaugos priemonių turto areštas taikytinas ir ieškovės turtinėms teisėms į atsakovę, todėl 2020 m. balandžio 8 d. ir 2020 m. gegužės 26 d. atliktas ieškovės turtinių reikalavimo teisių įskaitymas į atsakovės turėtas ieškovei reikalavimo teises prieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Teismas pagrįstai nurodytus vienašalius įskaitymus pripažino niekiniais ir negaliojančiais sandoriais CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl atsakovės atliktų mokėjimų (ne)prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms

63.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad visi atsakovės atlikti ginčo mokėjimai prieštaravo imperatyvioms teisės normoms, nes, laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikant ieškovės turto areštą, atsakovė negalėjo su ieškove atsiskaityti, atlikdama mokėjimus (pervesdama pinigus) ne  tiesiogiai ieškovei, bet ieškovės nurodytiems tretiesiems asmenims. Skunde akcentuota, kad ieškovės prašymu atlikdama mokėjimus kitiems asmenims, atsakovė disponavo ieškovės turtine teise, o tokiu disponavimu buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos.  

64.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinis reguliavimas nepateikia nuosavybės teisės turinį sudarančių savininko teisių grupių – valdymo, naudojimo bei disponavimo – sampratų. Teisės doktrina disponavimą turtu apibrėžia kaip teisę nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Kartu teisės doktrinoje yra pripažįstama, kad daikto naudojimo teisė ir disponavimo juo teisė yra labai glaudžiai susijusios ir netgi gali būti įgyvendinamos vienu metu, pvz., kai savininkas sunaikina daiktą. Nors tam tikri veiksmai gali turėti tam tikrų disponavimu daiktu požymių (sprendimu darant tam tikrą įtaką jo ekonominei būklei), tačiau veiksmai yra nepakankami juos kvalifikuoti kaip disponavimo teisę apimančius veiksmus, jei jais nėra sprendžiamas daikto teisinis likimas, jo teisinė padėtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-482-1075/2017 23 punktą).

65.       CK 1.63 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (CK 1.63 straipsnio 4 dalis). Mokėjimo veiksmas teismų praktikoje yra kvalifikuojamas kaip vienašalis atsiskaitymo sandoris (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021 35–36 punktus ir juose nurodytą praktiką). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl ginčijamų mokėjimų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms yra aktualūs vienašalį sandorį atlikusios atsakovės veiksmai ir valios atlikti tokį sandorį ydingumo nebuvimas.

66.       Byloje nustatyta, kad 2020 m. vasario 28 d. ieškovė ir atsakovė sudarė ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje kaip vieną iš atsiskaitymo būdų numatė mokėjimus ieškovės nurodytiems tretiesiems asmenims (žr. šios nutarties 10 punktą). Taigi dėl atsiskaitymų tvarkos, apimančios ir pinigų mokėjimą tretiesiems asmenims, šios bylos šalys susitarė dar iki Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 18 d nutarties, kuria buvo areštuotas ieškovės turtas bei turtinės teisės, priėmimo.

67.       Į bylą taip pat pateikti ieškovės prašymai atsakovei dėl pinigų už prekes pervedimo tretiesiems asmenims (el. b. t. I, l. 204, 207, 209, 218, 219, 224, 230, 231, 265, 295). Vadinasi, atsiskaitymų būdą pasirinko ieškovė, bet ne atsakovė, t. y. ne atsakovė sprendė dėl ieškovės teisinės padėties, jos turtinių teisių įgyvendinimo tvarkos ir pan. Dėl nurodytos priežasties negalima sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad atlikdama ginčijamus mokėjimus atsakovė esą disponavo ieškovės turtine teise gauti atsiskaitymą už parduotas prekes. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nei atlikdama vienašalius įskaitymo sandorius, atlikdama mokėjimus tretiesiems asmenims pagal ieškovės prašymus (o toks iš kelių atsiskaitymo su ieškove būdų buvo aptartas šalių sutartyje) atsakovė nedisponavo, nevaldė ir nenaudojo ieškovės turtinės teisės gauti atsiskaitymą.

68.       Byloje nustačius, kad atlikdama ginčijamus mokėjimus atsakovė veikė pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas, taip pat padarius išvadą, jog atlikdama mokėjimus atsakovė nedisponavo ieškovės turtinėmis teisėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamų mokėjimų nepripažino niekiniais ir negaliojančiais sandoriais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms.

Dėl actio Pauliana sąlygų

69.       Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad reikšdama actio Pauliana ieškinį ji siekė, jog ieškovės ir jos kreditorių teises pažeidžiantys atsiskaitymo sandoriai būtų panaikinti ir restitucija būtų taikoma grąžinant ieškovei reikalavimo teisę ir priteisiant iš atsakovės skolą, dėl kurios dydžio ginčo byloje nėra.

70.       Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

71.       CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.

72.       Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus actio Pauliana pagrindu atmetė, padaręs išvadą, jog nors byloje nėra duomenų, kad prieš atlikdama ginčijamus mokėjimus atsakovė ėmėsi veiksmų pasidomėti ieškovės finansine padėtimi, o dėl to atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, tačiau buvo sąžiningi tretieji asmenys, kuriems atsakovė atliko mokėjimus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitymo sandoriai yra vienašaliai sandoriai, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo, yra aktualus būtent tokį vienašalį sandorį atlikusios atsakovės, bet ne trečiųjų asmenų, gavusių lėšas pagal tuos mokėjimus, sąžiningumo vertinimas.

73.       Apeliaciniais skundais nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra nustatyti CK 6.67 straipsnyje numatyti atvejai, nustatantys išimtis iš bendrojo sąžiningumo principo taikymo, kuomet sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma šalių sąžiningumo prezumpcija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021  34 punktą ir jame nurodytą praktiką).

74.       Pabrėžtina, kad sandorio šalies tikėtinas aplaidumas ar neatsargumas, civilinėje teisėje egzistuojančio bonus pater familias (gero šeimos tėvo) standarto nesilaikymas, negali būti sutapatinamas su sandorio šalies nesąžiningumu. Nagrinėjamos bylos kontekste sandorio šalies nesąžiningumui konstatuoti reikia turėti duomenų, kad asmuo, atlikęs mokėjimą, žinojo ar turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, jos negalėjimą atsiskaityti su pirmesnės ar tos  pačios eilės kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad komerciniuose santykiuose esminiais sąžiningumo principo elementais, t. y. pagrindiniais sąžiningo elgesio vertinimo kriterijais, turi būti laikomi protingumas bei pareiga veikti nuosekliai – laikytis to, kas pažadėta, nenukrypti nuo susiformavusios sutarties vykdymo praktikos ir tinkamai bei laiku informuoti kitą sutarties šalį apie visas reikšmingas aplinkybes. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams. Kaip jau minėta, ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022 22 punktas ir jame nurodyta praktika).

75.       Analizuojamu atveju ieškovę ir atsakovę siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prekių tiekimo ir atsiskaitymo už perduotas prekes teisiniai santykiai negali būti prilyginami, pavyzdžiui, finansinio sektoriaus teisiniams santykiams. Tai reiškia, kad teisėje nėra įtvirtinta pareiga juridiniam asmeniui pačiam surinkti duomenis apie pardavėjo mokumą, jo turimus kreditorius ir pan. Vadinasi, apie atsakovės UAB „Sileda“ nesąžiningumą būtų galima spręsti tik tuo atveju, jei byloje būtų įrodyta, kad atsakovė turėjo duomenų apie UAB „Litoplast“ neatsiskaitymą su kitais kreditoriais ir apie atsiskaitymo prioriteto prieš kitus kreditorius teikimą tik daliai ieškovės kreditorių. Kaip minėta, byloje nėra paneigta atsakovės sąžiningumo prezumpcija. Byloje taip pat nėra duomenų, galinčių pagrįsti, jog šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje numatytas atsiskaitymo būdas – pinigų pervedimas ieškovės nurodytiems tretiesiems asmenims (ieškovės kreditoriams), būtų ypač neįprastas, neatitiktų egzistuojančios dalykinės ūkinės praktikos ir pan. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė nepasidomėjo ieškovės finansine situacija, negali būti sutapatinama su atsakovės nesąžiningumu. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra įrodytas atsakovės nesąžiningumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovės ginčijami mokėjimai negali būti pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Dėl kitų apeliantų argumentų ir bylos procesinės baigties

76.       Atsakovė savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl dalies actio Pauliana sąlygų egzistavimo.

77.       Aiškindamas asmens teisę kasacine tvarka skųsti teismo motyvus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-313/2021 26 punktas ir jame nurodyta praktika, taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021 39 punktą ir jame išdėstytą praktiką). Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis)  Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau pateiktas teisminis praktinis aiškinimas analogiškai turi būti taikomas ir vertinant asmens teisę apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) motyvus.

78.       Šioje byloje apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų (atsakovės nesąžiningumas), nėra teisinės prasmės analizuoti kitų actio Pauliana sąlygų, kadangi jų egzistavimas ar neegzistavimas neturi įtakos bylos rezultatui – ieškinio reikalavimų actio Pauliana pagrindu atmetimui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nenurodė, jog apskųsto teismo sprendimo motyvai darytų poveikį jos teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir (ar) gali sukurti kokius nors teisinius padarinius ateityje, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo analizuoti atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su apskųsto sprendimo motyvais dėl actio Pauliana sąlygų (išskyrus šioje nutartyje aptartą sandorio šalių sąžiningumo sąlygą).

79.       Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

80.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Kadangi apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

81.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

82.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022). Kadangi byloje tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai        Gintaras Pečiulis

        Irmantas Šulcas

        Aldona Tilindienė