Civilinė byla Nr. e2A-479-330/2024

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.4.3; 2.6.8.4; 3.2.4.8.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. G. ir L. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. G. ir L. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modera plius“ dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai G. G. ir L. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę, prašė priteisti jiems iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Modera plius“ 110 841,88 Eur nuostolių atlyginimą, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad ginčo šalys 2021 m. balandžio 16 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovai – nupirkti turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nekilnojamasis turtas arba ginčo turtas), už 174 000 Eur kainą, avansu sumokant 10 000 Eur, o pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarant iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. (toliau – ir Preliminarioji sutartis Nr. 1). Preliminariosios sutarties Nr. 1 priede Nr. 1 buvo išvardinti konkretūs parduodamo gyvenamojo namo statybos užbaigimo darbai, kuriuos atsakovė įsipareigojo atlikti. Atsakovės atstovas perdavė ieškovams namo raktus, kad šie galėtų užsakyti baldus ir baigti įsirengti namą.

3.       Ieškovų teigimu, atsakovei pradėjus reikšti pretenzijas dėl namo išorės ir vidaus statybos darbų kainos, ieškovai, kurie jau buvo atlikę dalį namo įrengimo darbų ir investavę į tai asmenines lėšas, sutiko su atsakovės pasiūlymu pakeisti Preliminariąją sutartį Nr. 1. Nauja preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2021 m. gruodžio 9 d., joje buvo nustatyta didesnė turto pardavimo kaina – 177 000 Eur, taip pat iki 2021 m. gruodžio 30 d. pratęstas pagrindinės sutarties sudarymo terminas (toliau – ir Preliminarioji sutartis Nr. 2).

4.       Atsakovė 2022 m. sausio 25 d. pateikė ieškovams pretenziją, reikalaudama dar padidinti nekilnojamojo turto pardavimo kainą. Ieškovai su tokiu atsakovės reikalavimu nesutiko, todėl atsakovė atsiuntė ieškovams pranešimą, jog nutraukia Preliminariąją sutartį Nr. 2 ir paragino ieškovus išsikelti iš ginčo turto.

5.       Ieškovų aiškinimu, atsakovės vadovas leido jiems apsigyventi ginčo turte – gyvenamajame name ir jame montuoti baldus, įrangą. Aplinkybes, kad ieškovai ne tik gavo namo raktus, bet ir įrenginėjo namą, derino bei integravo baldus pagal savo poreikius, visus klausimus derindami su atsakovės vadovu, patvirtina duomenys Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-112-544/2023. Atsakovės atstovui sutikus, ieškovai į baigiamą statyti ginčo turtą (gyvenamąjį namą) įsikėlė 2021 m. gruodžio 18 d., tai yra po Preliminariosios sutarties Nr. 2 sudarymo, kuriame gyveno iki atsakovės atstovo savavališko nurodymo išsikelti. Nutraukdama Preliminariąją sutartį Nr. 2 atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes tokiu būdu siekė užvaldyti kuo daugiau ieškovų investuotų į turtą lėšų. Pasak ieškovų, pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės vadovo ambicijų ir nenoro ieškovams parduoti statomą gyvenamąjį namą.

6.       Ieškinyje nurodyta, kad atlygintinus nuostolius sudaro baldų, kurie priderinti prie gyvenamojo namo, įsigijimo išlaidos (27 841,88 Eur), 10 000 Eur sumokėtas avansas ir 73 000 Eur analogiško nekilnojamojo turto kainos padidėjimas. Atsakovės veiksmai nepagrįstai atsisakant sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį ir parduoti turtą ieškovams, neteisėtas ieškovų iškeldinimas iš gyvenamojo namo (be teismo sprendimo), sukėlė ieškovams gilius dvasinius išgyvenimus, todėl patirtą neturtinę žalą jie įvertina 5 000 Eur ir prašo ją priteisti iš atsakovės.

7.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovai į statomą gyvenamąjį namą įsikėlė savavališkai, ten neteisėtai integravo baldus bei apsigyveno. Atsakovė paaiškino, kad visi ieškinyje nurodyti baldai, įranga, buitinė technika, yra ginčo gyvenamajame name, iš kurio iškeldinti ieškovus su visais daiktais reikalaujama pagal atsakovės ieškinį Panevėžio apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-12-l136/2024 (byla sustabdyta, iki įsiteisės sprendimas Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-173-940/2024, t. y. šioje nagrinėjamoje byloje).

8.       Atsakovė pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-112-544/2023 atmetė ieškovų ieškinį dėl sutarties pripažinimo sudaryta, o Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą.

9.       Atsakovės teigimu, procesiniuose sprendimuose teismai konstatavo prejudicinius faktus, kurie itin reikšmingi nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo; šiais prejudiciniais faktais atsakovė remiasi kaip atsikirtimų į ieškovų reikalavimą pagrindu. Pasak atsakovės, ieškovams žala dėl jų pačių netinkamo ir nesąžiningo elgesio su atsakovės turtu negalėjo būti ir nebuvo padaryta, todėl ieškinys turi būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Panevėžio apygardos teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

11.       Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas vadovavosi Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-112-544/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 nustatytomis aplinkybėmis. Teismas laikėsi nuostatos, kad nurodytose civilinėse byloje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais nagrinėjamoje byloje.

12.       Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta, jog ieškovai į ginčo gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi be atsakovės sutikimo ir leidimo. Konstatavęs, kad ieškovai, neturėdami atsakovės sutikimo bei patys vengdami sudaryti pagrindinę sutartį, pagal asmeninius poreikius apstatę gyvenamąjį namą (sumontuodami baldus, santechniką ir kt.), turėjo įvertinti galimą savo neteisėtų veiksmų riziką, iš to galinčias atsirasti neigiamas finansines pasekmes, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo.

13.       Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai nėra pateikę duomenų apie sudarytą pakeičiančiąją sutartį, prašymą priteisti 73 000 Eur nuostolių atlyginimą grindžia abstraktaus nuostolių skaičiavimo būdu, todėl šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Spręsdamas dėl reikalavimo iš atsakovės priteisti ieškovų sumokėtą avansą ir atlyginti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad pripažinus, jog Preliminarioji sutartis Nr. 2 nebuvo įvykdyta dėl pirkėjų (ieškovų) kaltės, o pirkėjų sumokėtas avansas laikytinas kaip minimalūs atsakovės nuostoliai dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, jis (avansas) lieka atsakovei (pardavėjai). Teismas nurodė, kad nustatytas ieškovų nesąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose, atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės ir žalos faktų nebuvimas, sudaro pagrindą atmesti ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovai G. G. ir L. G. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) priimti naujus rašytinius įrodymus; 3) priteisti iš atsakovės ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.       Teismas ankstesniuose tarp šalių vykusiuose teisminiuose procesuose nustatytas aplinkybes nepagrįstai pripažino prejudiciniais faktais ir jais rėmėsi šiame šalių ginče, ignoruodamas ir nevertindamas ieškovų pateiktų paaiškinimų bei įrodymų.

15.2.       Teismas padarė įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą išvadą, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl priežasčių, priklausiusių nuo ieškovų valios. Padaręs tokią išvadą, teismas išsamiai netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovų patirtais nuostoliais ir jų atlyginimu, apie tai nepasisakė, todėl panaikinus sprendimą, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15.3.       Teismas teisingai nustatė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovų ir atsakovės sudarytos Preliminariosios sutarties Nr. 2 teisinio kvalifikavimo ir nuostolių atlyginimo, tačiau išėjo už ieškinio ribų, nuspręsdamas, jog ieškovų sumokėtas avansas lieka atsakovei kaip jos minimalių nuostolių atlyginimas, nors atsakovė to neprašė.

15.4.       Teismas nemotyvavo išvados atmesti ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

16.       Atsakovė UAB „Modera plius“ atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė taip pat prašo nepriimti ieškovų teikiamų naujų įrodymų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1.       Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje byloje priimtuose Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje.

16.2.       Prejudicinių faktų analizė sudarė pagrindą išvadai, kad ikisutartiniuose santykiuose ieškovai nesąžiningai naudojosi savo teisėmis, savavališkai naudojosi atsakovės turtu, veikdami savo rizika, todėl neįgijo teisės į nuostolių atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

         IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovų apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

18.       Byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė priteisti iš atsakovės atlyginimą nuostolių, kuriuos jie patyrė dėl atsakovės atsisakymo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

19.       Remiantis bylos medžiaga (pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 20 d. nutartimi prie šios civilinės bylos prijungė civilinę bylą Nr. e2-112-544/2023, kuri buvo nagrinėjama pagal ieškovų G. G., L. G. ieškinį atsakovei UAB „Modera plius“ dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu) bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovai (pirkėjai) ir atsakovė (pardavėja) 2021 m. balandžio 16 d. sudarė atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 70-71).

20.       Sutartimi pardavėja įsipareigojo parduoti pirkėjams ginčo nekilnojamąjį turtą už 174 000 Eur kainą; šalys susitarė, kad nustatyta turto pardavimo kaina yra galutinė ir gali būti keičiama tik abiem šalims raštu dėl to sutarus (Preliminariosios sutarties Nr. 1 3.3 papunktis). Šalių susitarimu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. Preliminariosios sutarties Nr. 1 2.2. papunkčiu šalys susitarė, kad nustatytu terminu nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, pareiga ją sudaryti šalims pasibaigia, išskyrus atvejus, jei pagrindinės sutarties sudarymo laikas šalių susitarimu yra pratęsiamas. Be kita ko, šalys nustatė tarpusavio atsakomybės, dėl kurios nors sutarties šalies kaltės nustatytu terminu nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, sąlygas (Preliminariosios sutarties Nr. 1 6.1–6.4 papunkčiai). Priede Nr. 1 prie Preliminariosios sutarties Nr. 1 šalys susitarė dėl darbų objekte apimties, ieškovų pasirinktų įrengimų, įrangos, apdailos medžiagų rūšies, taip pat nustatė, kad, šalims susitarus, medžiagų kaina gali būti didesnė, bet pirkėjai turi sumokėti skirtumą nuo nurodytų pirminių kainų (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 72-73).

21.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai, vykdydami Preliminariosios sutarties Nr. 1 5.1 papunktį, sumokėjo atsakovei 10 000 Eur pradinį įnašą (avansą).

22.       Nustatytu terminu (t. y. iki 2021 m. rugpjūčio 1 d.) šalys pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, sutarties sudarymo laiko nepratęsė, todėl, vadovaujantis Preliminariosios sutarties Nr. 1 2.2 papunkčiu, pareiga sudaryti sutartį šalims pasibaigė.

23.       Šalys 2021 m. gruodžio 9 d. pasirašė naują preliminariąją ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 62-64). Preliminariąja sutartimi Nr. 2 šalys susitarė, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2021 m. gruodžio 30 d.; bendra turto pirkimo–pardavimo kaina yra 177 000 Eur (Preliminariosios sutarties Nr. 2 2.1, 3.3 papunkčiai). Šalys, analogiškai kaip ir Preliminariojoje sutartyje Nr. 1, susitarė, kad nurodyta turto kaina yra galutinė ir gali būti pakeista tik abiem šalims raštu dėl to sutarus (Preliminariosios sutarties Nr. 2 3.3 papunktis). Preliminariosios sutarties Nr. 2 6 punkte šalys taip pat susitarė dėl jų atsakomybės sąlygų nustatytu laiku nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties. Preliminarioji sutartis Nr. 2 sudaryta su priedu, kuris yra neatsiejama sutarties dalis (Preliminariosios sutarties Nr. 2 7.4 papunktis). Preliminariosios sutarties Nr. 2 priede nurodyta, kokius įrengimus, įrangą, apdailos medžiagas namo įrengimui pasirinko ieškovai, taip pat nurodyta, kad, šalims susitarus, medžiagų kaina gali būti didesnė, bet pirkėjai turi sumokėti skirtumą nuo nurodytų pirminių kainų. Preliminariosios sutarties Nr. 2 priede, be kita ko, nurodyta, kad šalys padidino turto kainą, nes buvo sudėtos grindys po 22 Eur/kv. m ir montuotos ne įtempiamos, o gipso lubos (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 65-66).

24.       Galiojant Preliminariajai sutarčiai Nr. 2, bet dar nesudarius pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovai įsikėlė į ginčo turtą (pagal duomenis byloje – 2021 m. gruodžio 18 d.). Pasak ieškovų, gyvenamojo namo raktus jiems perdavė atsakovės direktorius, atsakovės leidimu ieškovai būstą įrengė (sumontavo baldus, įrangą, buitinę techniką ir t. t.). Tarp šalių kilus nesutarimams, Preliminariojoje sutartyje Nr. 2 nustatytu terminu (iki 2021 m. gruodžio 30 d.) pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

25.       2022 m. sausio 25 d. atsakovė pateikė ieškovams pretenziją, kurioje nurodė, jog vykdant ieškovų nurodymus dėl darbų apimties ir medžiagų, pasikeitė (išaugo) darbų kaina bei jų atlikimo terminai. Atsakovė pasiūlė pakeisti Preliminariosios sutarties Nr. 2 sąlygas, nustatant, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2022 m. gegužės 1 d., bendra turto pardavimo kaina yra 181 825 Eur; ieškovai papildomai sumoka atsakovei 17 000 Eur bei pripažįsta Preliminarios sutarties Nr. 2 2.2, 5.3, ir 6.5 papunkčius negaliojančiais (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 78-80). Pretenzijoje nurodyta, kad nesutikus su Preliminariosios sutarties Nr. 2 pakeitimais, atsakovė, vadovaudamasi Preliminariosios sutarties Nr. 2 6.3 papunkčiu (nustatančiu šalims teisines pasekmes tuo atveju, jei pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebus sudaryta iki sutartos datos nesant nė vienos iš sutarties šalių kaltės), atsisako sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauja iki 2022 m. vasario 28 d. išsikraustyti iš ginčo turto.

26.       Ieškovai su atsakovės siūlymu padidinti turto pardavimo kainą nesutiko, iš ginčo turto neišsikraustė. Atsakovė 2022 m. gegužės 11 d. inicijavo civilinę bylą dėl ieškovų iškeldinimo iš ginčo nekilnojamojo turto (ginčas nagrinėjamas Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-12-1136/2024; byla sustabdyta iki galutinio procesinio sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo). Ieškovai 2022 m. rugpjūčio 22 d. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė patvirtinti žemės sklypo su pastatu, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove UAB ,,Modera plius“ sudarymą, įpareigojant ieškovus sumokėti atsakovei likusią turto kainos dalį. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-112-544/2023 ieškovų ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

27.       2024 m. sausio 17 d. ieškovai pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo (nagrinėjama ši civilinė byla), teigdami, kad dėl atsakovės kaltės nesudarius pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovai patyrė nuostolius, kuriuos prašė priteisti iš atsakovės; atsakovė teigė, kad ieškovai įsikėlė į būstą savavališkai, jie atsisakė pirkti ginčo nekilnojamąjį turtą (pasak atsakovės, tokios aplinkybės konstatuotos Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023), todėl ieškovų prašymas atlyginti nuostolius negali būti tenkinamas.

28.       Remiantis išdėstyta faktine situacija identifikuojama, kad byloje kilo ginčas, dėl kieno iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kokia yra kalto asmens civilinės atsakomybės (ją nustačius) apimtis.

29.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kitoje byloje priimtuose Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje padarytomis išvadomis, kurias pripažino prejudiciniais faktais šiam ginčui išspręsti, konstatavo, kad ikisutartiniuose santykiuose ieškovų elgesys buvo nesąžiningas, jų vengimas sudaryti pagrindinę sutartį nebuvo pagrįstas, todėl egzistuoja ieškovų kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Tokių išvadų pagrindu teismas nusprendė, kad atsakovei nekyla pareiga atlyginti ieškovų tariamai patirtus nuostolius.

30.       Ieškovai apeliaciniame skunde ginčija nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, teigdami, kad teismas ieškinį atmetė neatlikęs savarankiško bylos įrodymų, patvirtinančių ieškovų teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, įvertinimo, nepagrįstai rėmėsi tarp bylos šalių vykusiuose kituose teisminiuose procesuose priimtuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, kurios neturi prejudicinės galios ginčo išsprendimui nagrinėjamoje byloje.

Dėl pagrindo remtis kitoje byloje nustatytais faktais (ne)egzistavimo

31.       Iškilus klausimui, ar pirmosios instancijos teismas, vertindamas dėl kieno kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, visų pirma, aptaria teisės aktuose įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotas taisykles dėl galimybės remtis kitoje išnagrinėtoje byloje nustatytais faktais kaip prejudiciniais faktais.

32.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

33.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024 29 punktas).

34.       Analizuojamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šioje nagrinėjamoje ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 dalyvavo tie patys asmenys: ieškovai – G. G. ir L. G., atsakovė UAB „Modera plius“. Nesutariama, ar pirmiau išnagrinėtoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje įrodinėjimo dalyką sudarė šiame teisminiame ginče tiriama aplinkybė – dėl kieno kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis.

35.       Pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 nurodyta aplinkybe, kad ieškovai nesiekė įteisinti tarpusavio santykių, padarė išvadas, kad ieškovų nesąžiningas elgesys ikisutartiniuose santykiuose, jų vengimas sudaryti pagrindinę sutartį negali būti laikomas pagrįstu, todėl egzistuoja ieškovų kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

36.       Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja kasacinio teismo praktines nuostatas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, jog ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022 45 punktas).

37.       Kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 buvo sprendžiama, ar pagrįstai ir teisėtai Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė ieškovų reikalavimą patvirtinti ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymą. Taigi, nuodytos bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, ar šalis siejantys teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami kaip preliminarūs (ikisutartiniai) ar kaip pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties teisiniai santykiai, ar yra nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalyje, CK 6.309 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis šalių sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2 pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nustatinėjimas ir vertinimas. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimo (civilinė byla Nr. e2-112-544/2023) 58 punkte aiškiai nurodė, kad aplinkybės, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, reikšmingos sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), tačiau toks reikalavimas nurodytoje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas. Kadangi klausimas, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nebuvo Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-112-544/2023 nagrinėjamo ginčo dalykas, šis klausimas nebuvo ir negalėjo būti tiriamas bei vertinamas ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 (CPK 312 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje esanti frazė, kad „ieškovai nesiekė įteisinti tarpusavio santykių“, buvo suformuluota ne įvertinus šalių ikisutartinius santykius, joms ginčijantis dėl to, kuri iš jų kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, bet faktines aplinkybes, (ne)leidžiančias Preliminariąją sutartį Nr. 2 pripažinti pagrindine ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. aplinkybes CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio 3 dalies normų taikymo kontekste.

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai nustatė kitos išnagrinėtos civilinės bylos ir šios nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, todėl be pagrindo nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 išdėstyta aplinkybė, jog ieškovai nesiekė įteisinti tarpusavio santykių, laikytina turinčia prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje ir lemiančia nusprendžiant, kad ieškovai yra kalti dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo.

39.       Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje nurodytos aplinkybės, kiek jos siejamos su tuo, dėl kokių priežasčių negalima buvo pripažinti sudaryta ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties, neturi prejudicinės galios šioje nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tomis aplinkybėmis.

Dėl priežasčių, lėmusių pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą

40.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovų kaltės veikiant ikisutartinių santykių su atsakove stadijoje, pripažintinos nepagrįstomis ne tik todėl, kad tos išvados paremtos kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios nelaikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, bet ir todėl, jog jos priimtos neatlikus savarankiško bylos faktinių aplinkybių vertinimo bei joms prieštarauja.

41.       Šioje byloje sprendžiant, dėl kieno iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, svarbu įvertinti šalių tarpusavio santykius po 2021 m. gruodžio 9 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties (Preliminariosios sutarties Nr. 2) pasirašymo. Kaip minėta, po Preliminariosios sutarties Nr. 1 sudarymo pasikeitus šalių sutartų namo statybos darbų apimtims ir statybinių medžiagų ypatybėms (darbų kainos padidėjimą lėmė tai, kad buvo sudėtos grindys už 22 Eur/kv. m kainą, sumontuotos ne įtempiamos, o gipso lubos (Preliminariosios sutarties Nr. 2 priedas, civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 65-66), buvo sudaryta nauja Preliminarioji sutartis Nr. 2, kuria buvo padidinta bendra turto pardavimo kaina (buvusi pradinė 174 000 Eur kaina padidinta iki 177 000 Eur), taip pat nustatyta nauja pagrindinės sutarties sudarymo data – 2021 m. gruodžio 30 d.

42.       Atsakovės teigimu, po Preliminariosios sutarties Nr. 2 pasirašymo su ieškovais prasidėjo nesutarimai, šiems ėmus reikšti pretenzijas dėl turto pardavimo kainos, todėl ir nebuvo pasirašyta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis.

43.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti su nurodytu atsakovės teiginiu. Kaip nurodo atsakovė, 2021 m. gruodžio 9 d. pasirašę Preliminariąją sutartį Nr. 2, ieškovai 2021 m. gruodžio 15 d. laiške iškėlė klausimą dėl turto pardavimo kainos (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 53-54). Tačiau ieškovų laiško turinys, priešingai nei teigia atsakovė, patvirtina, kad ieškovai derino ne Preliminariojoje sutartyje Nr. 2 nurodytą pardavimo kainą, t. y. jie neatsisakė sudaryti pagrindinės sutarties Preliminariojoje sutartyje Nr. 2 nustatyta kaina. Jie nesutiko, kad pardavimo kaina būtų dar kartą padidinta 1 000 Eur suma. Iš laiško turinio matyti, kad ieškovai buvo sutikę su pradinės turto pardavimo kainos –174 000 Eur padidinimu 3 000 Eur suma (iki 177 000 Eur), tačiau nesutinka ją dar kartą didinti 1 000 Eur suma bei kelia klausimą, ar atsakovė laiku įvykdys prisiimtus įsipareigojimus, t. y. iki numatytos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos įteisins namo statybą („priduos namą“). Pažymėtina, kad Preliminariosios sutarties Nr. 2 3.3 papunktyje šalys susitarė, jog nustatyta bendra turto pardavimo kaina (177 000 Eur) yra galutinė, ji gali būti keičiama tik šalių bendru sutarimu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovų nesutikimas pirkti turtą už kitą (didesnę), nei buvo Preliminariojoje sutartyje Nr. 2 nustatyta, pardavimo kainą, negali būti vertinamas kaip jų kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo įrodymas. Be to, nors priede Nr. 2 prie Preliminariosios sutarties Nr. 2 buvo nurodyta, kad šalių nustatyta turto pardavimo kaina gali būti aukštesnė, tačiau tik tokiu atveju, jei šalys susitarė dėl didesnės medžiagų kainos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys pasiekė bendrą sutarimą dėl Preliminariojoje sutartyje Nr. 2 nustatytos turto pardavimo kainos padidinimo, todėl laikytina, kad turtas turėjo būti parduodamas už šioje sutartyje nustatytą kainą – 177 000 Eur.

44.       Teisėjų kolegijos išvadą, kad nėra ieškovų kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, pagrindžia ir atsakovės 2022 m. sausio 25 d. pretenzijos (civilinės bylos Nr. e2-112-544/2023 1 t., b. l. 81-84) turinys. Šioje pretenzijoje atsakovė ne tik reikalauja padidinti turto pardavimo kainą 7 825 Eur suma iki 181 825 Eur (nežiūrint to, kad dalis darbų, kurie, atsakovės teigimu, lėmė turto pardavimo kainos padidinimą, jau buvo įtraukti į Preliminariojoje sutartyje Nr. 2 apibrėžtą kainą, atsakovės 2022 m. sausio 25 d. pretenzijoje šie darbai vėl nurodomi kaip lėmę papildomas išlaidas ir poreikį kelti kainą), bet ir įspėja, jog ieškovams nesutikus pasirašyti naujos preliminariosios turto pirkimo–pardavimo sutarties didesne turto pardavimo kaina, Preliminarioji sutartis Nr. 2 bus nutraukta remiantis jos 6.3 papunkčiu. Šiame sutarties papunktyje nustatyta, kad tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis iki sutarties 2.1 papunktyje numatyto termino (2021 m. gruodžio 30 d.) nebus pasirašyta dėl aplinkybių ir priežasčių, nepriklausančių nuo šalių valios, t. y. nesant pirkėjų ir pardavėjos kaltei, ir šalims nesusitarus dėl termino pratęsimo, tai pardavėja turės grąžinti jai sumokėtą sutarties 5.1 papunktyje numatytą sumą bei visas išlaidas, kurias patyrė pirkėjai, įrengdami turtą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pirkėjų rašytinio reikalavimo gavimo dienos (civilinė byla Nr. e2-112-544/2023, 1 t., b. l. 81-84). Iš aptariamos pretenzijos turinio aiškiai matyti, kad atsakovė nevertino ieškovų atsakomybės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, jei tokia sutartis nebus sudaroma atsakovės siūlomomis naujomis sąlygomis.

45.       Pirmiau nurodytą aplinkybę patvirtina ir atsakovės vadovo 2022 m. balandžio 8 d. elektroninio laiško tekstas (civilinė byla Nr. e2-112-544/2023, 1 t., b. l. 25). Juo atsakovė informuoja ieškovus, kad Preliminarioji sutartis Nr. 2 yra nutraukta, ieškovų prašoma išsikelti iš ginčo turto. Kartu su tuo nurodoma, kad ieškovų sumokėtas avansas bus pervestas į jų sąskaitą, o netesybos bus sumokėtos, kai ieškovai paliks objektą, ir jis (objektas) bus priimtas toks, koks buvo prieš ieškovams į jį įsikeliant. Pagal šio laiško turinį laikytina, kad Preliminarioji sutartis Nr. 2 buvo nutraukta ne dėl ieškovų, bet dėl atsakovės kaltės, nes laiške nurodoma apie atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovams ne tik avansą, bet ir sumokėti netesybas, o tai atitinka Preliminariosios sutarties Nr. 2 6.2 papunkčio nuostatas, kuriomis įtvirtintos pardavėjos (atsakovės) atsakomybės sąlygos dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo iki nustatyto termino: „pardavėjas per dešimt dienų nuo sutarties 2.1 papunktyje numatyto termino pabaigos privalės grąžinti pirkėjams pastarųjų sumokėtą sutarties 5.1 papunktyje numatytą sumą ir sumokėti 5.1 papunktyje nurodyto dydžio sumą, kaip šalių aptartus minimalius pirkėjų nuostolius, bei visas išlaidas, kurias patyrė pirkėjai įrengdami turtą“.

46.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kuri iš ginčo šalių yra kalta dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, neatliko savarankiško faktinių bylos aplinkybių vertinimo, be pagrindo rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-698-464/2023 išdėstytomis aplinkybėmis, kurios nelaikytinos turinčiomis prejudicinę galią sprendžiant šalių ginčą nagrinėjamoje byloje, todėl šiuo (kaltės nustatymo) klausimu padarė nepagrįstą išvadą.

47.       Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka teisėjų kolegijos suformuota išvada, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės (žr. šios nutarties 44-45 punktus), sudaro pagrindą spręsti dėl ieškovų prašomo priteisti nuostolių atlyginimo (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

48.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors preliminariosios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra, vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, jog šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių. Ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 20 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

49.       Pirmosios instancijos teismas padaręs priešingą, nei suformuota šioje nutartyje, išvadą dėl to, kuri iš šalių yra kalta dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, atmetė ieškovų prašymą dėl nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nustačius, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės, jie neturi teisės ne tik į nuostolių, kuriuos, ieškovų teigimu, sudaro į ginčo turtą investuotos lėšos (integruoti baldai, buitinė įranga ir kt.), nuostolių dėl nekilnojamojo turto pabrangimo atlyginimą, bet ir į neturtinės žalos atlyginimą bei pradinio įnašo (avanso) grąžinimą. Primintina, kad atsakovė 2022 m. balandžio 8 d. laišku įsipareigojo įnašą grąžinti ieškovams (nutarties 45 punktas).

50.       Pirmosios instancijos teismo išvadas išimtinai lėmė klaidingas šalies kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo nustatymas. Teisėjų kolegija pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti nuostolius, iš esmės nevertino ieškovų prašomų atlyginti nuostolių fakto ir dydžio. Byloje nebuvo išsamiai vertinamos ieškovų nurodytos aplinkybės dėl nuostolių atsiradimo fakto (nuostolių realumo) bei jų kilmės, priežastinio ryšio tarp ieškovų įrodinėjamų patirtų nuostolių ir (ar) jų dydžio bei atsakovės kaltų veiksmų. Esant tokiai teisinei situacijai, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų nagrinėjamam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovų prašymu atlyginti nuostolius, todėl dėl šių aplinkybių bylos esmė liko neatskleista, nebuvo galima objektyviai nuspręsti dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo (CPK 177–179, 183, 185 straipsniai).

51.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo byla pirmosios instancijos teisme galėjo būti išspręsta neteisingai, todėl yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Skundžiamą sprendimą panaikinus ir bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, kiti (neaptarti) apeliacinio skundo argumentai laikytini neturinčiais teisinės reikšmės nurodytai procesinei bylos baigčiai.

52.       Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

53.       Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi (turėtų būti vertinamas kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas, sprendžiama dėl prašomų atlyginti nuostolių realumo, kilmės ir dydžio, jų ryšio su atsakovės veiksmais). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegijos konstatuotas bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas, todėl, kaip jau nurodyta pirmiau, egzistuoja pagrindas panaikinus sprendimą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

54.       Bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiami (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija taip pat nesprendžia apeliacinės instancijos teismui ieškovų pateiktų papildomų įrodymų priėmimo klausimo, nes šį klausimą turės išspręsti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                           Danguolė Martinavičienė

    Gintaras Pečiulis

    Žilvinas Terebeiza