
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno ir Viginto
Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei ir Vladislavai
Tumas,
dalyvaujant apelianto atstovui Arūnui Abromavičiui,
atsakovo J.
M. atstovui advokatui Vaidotui Vaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso
tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario
17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės
mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams J. M. , K. M. ,
L. M. ir L. P. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis; tretieji asmenys I.
L. , UAB „Koliažas“ ir UAB „Autofreitas“.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
(toliau – Vilniaus apskrities VMI) pareiškė actio Pauliana, prašydamas:
1) pripažinti negaliojančia J. M. bei
L. M. ir K. M. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą buto,
esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį; 2) taikyti restituciją ir
gražinti butą J. M. ir L. M. nuosavybėn; 3)
panaikinti buto teisinę registraciją K.
M. vardu; 4) pripažinti negaliojančia J. M. bei L. M. ir L. P. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą garažo, esančio (duomenys
neskelbtini), dovanojimo sutartį; 5) taikyti restituciją ir grąžinti garažą J. M. ir L. M. nuosavybėn; 6) panaikinti garažo teisinę
registraciją L. P. vardu.
Ieškovas nurodė, kad Vokietijos Federacinės
Respublikos Potsdamo muitinės prašymo pagrindu 2006 m. lapkričio 15 d. priėmė
sprendimą išieškoti iš atsakovo J. M. 1
303 823,96 Lt mokestinę nepriemoką, o 2007 m. rugsėjo 12 d. – sprendimą
išieškoti iš J. M. 70 584,58
Lt mokestinę nepriemoką. 2008 m. rugsėjo 3 d. ieškovas pakeitė 2006 m.
lapkričio 15 d. sprendimą ir nusprendė iš atsakovo J. M. išieškoti 979 033,90 Lt mokestinę
nepriemoką. Buvo nustatyta, kad 2006 m. vasario 11 d. atsakovai J. M. ir L. M. sudarė buto dovanojimo sutartį, kuria padovanojo butą K. M. . Tos pačios dienos
garažo dovanojimo sutartimi jie padovanojo garažą L. P. . Atsakovas J. M. perleido nekilnojamąjį turtą tuo metu, kai 2003
m. spalio 19 d. pranešimu buvo pateiktas Frankfurto prie Oderio pagrindinės
muitinės tarnybos raginimas sumokėti susidariusią mokestinę skolą. J. M. , sudarydamas
ginčijamas sutartis, siekė išvengti mokestinės prievolės įvykdymo; šių sandorių
jis sudaryti neprivalėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d.
sprendimu ieškinį atmetė
Teismas nustatė, kad Frankfurto prie Oderio apylinkės
teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu panaikino atsakovui J. M. 2001 m. liepos 3 d. sprendimu skirtą
laisvės atėmimo bausmę pasibaigus lygtinio nuteisimo terminui. Teismas nurodė,
kad lygtinės bausmės laikas baigėsi, įsipareigojimai ir nurodymai buvo
įvykdyti, nepaaiškėjo jokių aplinkybių, kas galėjo įtakoti lygtinės bausmės
panaikinimą. 2006 m. rugpjūčio 3 d. raštu Vokietijos Centrinė Potsdamo muitinė
prašė išieškoti iš atsakovo J. M. 377
613,52 EUR dydžio skolą. 2006 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apskrities VMI priėmė
sprendimą išieškoti iš atsakovo 1 303 823,96 Lt, o 2008 m. rugsėjo 3 d.
sprendimu išieškotiną sumą sumažino iki 979 033,90 Lt. Frankfurto prie Oderio Pagrindinė
muitinė 2008 m. liepos 3 d. pranešime atsakovui J. M. nurodė, kad, patikrinus 2003 m. spalio 9 d.
apmokestinimo pranešimą, nustatyta, kad buvo pažeista teisinė pristatymo
procedūra. Dėl šių priežasčių 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas yra
panaikinamas ir mokesčiai įvežamoms prekėms apskaičiuojami iš naujo. Vokietijos
Federacinė finansų direkcija 2008 m. liepos 29 d. pranešime Lietuvos
Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai nurodė, kad 2003 m. spalio 9 d.
apmokestinimo pranešimas buvo įteiktas per asmenį, kuris pagal Vokietijos
mokesčių mokėjimo tvarką tik pavadavo paskirtą mokesčių surinkimo įgaliotinį.
Kadangi tokiu atveju įteikimas gali būti ginčytinas, Frankfurto prie Oderio
pagrindinė muitinė naujai pateikė mokėjimo reikalavimą, kuris užfiksuotas 2008
m. liepos 3 d., o 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas buvo
panaikintas. Naujasis apmokestinimo pranešimas skolininkui buvo įteiktas 2008
m. liepos 11 d. pagal visus reikalavimus per įgaliotą asmenį.
Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog 2003 m.
spalio 9 d. pranešimas būtų įteiktas atsakovui J. M. , nors ieškovui buvo suteiktos visos
galimybės pateikti atitinkamus įrodymus. Be to, aptariamas pranešimas buvo
panaikintas pačios Frankfurto prie Oderio pagrindinės muitinės sprendimu
suabejojus jo pristatymu (įteikimu) atsakovui. Frankfurto prie Oderio apylinkės
teismui 2006 m. kovo 16 d. panaikinus atsakovui 2001 m. liepos 3 d. sprendimu
skirtą laisvės atėmimo bausmę ir pasibaigus lygtinio nuteisimo terminui, teismo
sprendime jokių įpareigojimų atsakovui J. M. sumokėti nesumokėtą akcizą nenustatyta. Todėl nėra
pagrindo pripažinti, kad atsakovas J.
M. , 2006 m. vasario 11 d. sudarydamas ginčijamus turto perleidimo
sandorius, buvo informuotas (žinojo) apie galiojantį Vokietijos muitinės
reikalavimą sumokėti skolą. Taigi nėra būtinosios Actio Pauliana sąlygos
– atsakovas nežinojo ir neturėjo žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia Vokietijos
muitinės teises. Nesant bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų,
nėra prasmės vertinti ir analizuoti kitų actio Pauliana taikymo sąlygų,
todėl teismas nepasisako dėl kreditoriaus reikalavimo teisės ir skolininko
sąžiningumo, taip pat ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
Apeliantas Vilniaus apskrities VMI prašo panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį
tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
Ieškovas 2007 m. balandžio 27 d. rašte nurodė, kad pagal Vokietijos teisę
baudžiamosios veikos persekiojimas ir iš mokesčių nepriemokos santykio kylantys
reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose. Bausmę už nusikaltimą skiria
teismas, o mokesčius išieško finansų institucijos. Šis įrodymas patvirtina,
kad, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, nėra sprendžiami mokesčių apskaičiavimo
ir sumokėjimo klausimai, todėl nėra pagrindo teigti, jog Vokietijos teismas,
nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalėjo skolininkui išaiškinti akcizo skolos
sumokėjimą. Žinojimas apie mokestines prievoles siejamas su viešai paskelbtais
įstatymais ir juose nustatytomis pareigomis, todėl pareiga atsakovui J. M. sumokėti akcizą
atsirado nuo cigarečių įvežimo į Europos Bendrijos teritoriją 2001 m. vasario 8
d., o ne nuo pranešimo apie skolą gavimo, kaip teigia pirmosios instancijos
teismas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus
apskrities VMI v. N. R. ,
bylos Nr. 3K-3-1253/2001). Taigi atsakovas nuo pažeidimo padarymo momento
žinojo apie mokėtiną akcizą. Be to, atsakovas, pasirašydamas Potsdamo muitinės
paieškos tarnybos 2001 m. vasario 9 d. protokole patvirtino, kad įgaliojo tam
tikrus asmenis atsiimti įteikiamus dokumentus ir įpareigojo juos šiuos
dokumentus jam persiųsti paprastu laišku. Atsakovas taip pat patvirtino, kad
jis yra mokesčių mokėtojas ir protokole įvardijami asmenys yra atsakingi už
mokesčių surinkimą. Pagal Vokietijos mokesčių įstatymą pranešimas siunčiamas
paprastu laišku. Byloje nėra įrodymų, kad po minėto protokolo surašymo
atsakovui J. M. buvo
įteiktas sprendimas dėl atleidimo nuo mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Tik
tokie įrodymai patvirtintų, kad atsakovas suvokė nesąs skolingas Vokietijos
biudžetui. Taigi galima daryti išvadą, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes
turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Aptarti
įrodymai buvo pateikti teismui, tačiau sprendime jie liko neįvertinti.
Atsakovas J.
M. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Apeliantas nepagrįstai ginčija teismo išvadą, kad
atsakovas nežinojo ir neturėjo žinoti, jog ginčo sandoriai pažeidžia Vokietijos
muitinės teises. Skunde nurodoma visiškai nauja aplinkybė, kad atsakovas apie
įsiskolinimą žinojo nuo cigarečių įvežimo į Europos Bendrijos teritoriją, nors pirmosios
instancijos teisme apeliantas teigė, jog apie mokestinę prievolę atsakovas buvo
informuotas 2003 m. spalio 9 d. pranešimu. Šis argumentas yra visiškai
nepagrįstas. Pirma, atsakovas buvo tik vairuotojas, nieko nežinojo apie
krovinyje paslėptas cigaretes, todėl pagrįstai tikėjosi, kad mokesčiai ir
akcizai už krovinį sumokėti. Nagrinėjant baudžiamąją bylą net nebuvo užsiminta
apie Vokietijos valstybei nesumokėtus mokesčius ir jų išieškojimą iš atsakovo.
Gavęs Frankfurto prie Oderio 2006 m. kovo 16 d. sprendimą atsakovas pagrįstai
tikėjosi, kad atsakomybė už inkriminuotą veiką dėl vengimo mokėti mokesčius yra
pasibaigusi ir jis Vokietijai nebeturi prievolių. Antra, atsakovas, būdamas
Lietuvos Respublikos pilietis, negali ir neprivalo žinoti Vokietijos teisinio
reguliavimo. Trečia, cigarečių įvežimo momentu net negalėjo būti žinoma apie
paskaičiuotų mokesčių dydį. Nesumokėtų mokesčių klausimas buvo nagrinėjamas
kitoje byloje, apie kurią atsakovas net nebuvo informuotas. 2001 m. vasario 9
d. protokolas negali būti laikomas įrodymu apie atsakovo skolą muitinei, nes
jame tokios informacijos nėra. Apelianto nurodoma kasacinio teismo nutartimi
negalima vadovautis, nes ji priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi
nuo nagrinėjamos.
2. Atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius, nesiekė
išvengti mokestinės prievolės, nes nieko apie ją nežinojo. Sandorių tikslas –
išvengti ginčų skyrybų metu. Jei dovanojimais būtų siekta išvengti mokesčių
mokėjimo, sandoriai būtų sudaryti 2001 m., kai atsakovas buvo nuteistas už
vengimą mokėti mokesčius, ar 2003 m., kai, apelianto teigimu, buvo gautas 2003
m. spalio 9 d. pranešimas.
3. Apeliacinis skundas neatitinka jam įstatymo keliamų
reikalavimą: nesumokėtas žyminis mokestis; nėra duomenų, kad apeliacinį skundą
pasirašiusi apelianto atstovė turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą;
skundo dalykas suformuluotas netinkamai; remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo
nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.
Atsakovės K.
M. , L. P. ir L. M. prašo skundą atmesti ir
pateikia argumentus, savo esme analogiškus nurodytiems J. M. atsiliepime.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į
apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje apelianto nurodomi
pirmosios instancijos teismo padaryti procesinių teisės normų pažeidimai susiję
su šio teismo išvada, kad atsakovas J.
M. , sudarydamas ginčo dovanojimo sutartis, buvo sąžiningas, nes
nežinojo ir neturėjo žinoti, jog šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Kaip
teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustačius skolininko
nesąžiningumo – vienos iš būtinųjų sąlygų pripažinti sandorį negaliojančiu actio
Pauliana pagrindu, tenkinti ieškinį negalima (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakovo J.
M. sąžiningumo
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai sprendė, kad, esminę reikšmę vertinant atsakovo sąžiningumą,
turi ta aplinkybė, ar atsakovas žinojo apie egzistuojančią mokestinį prievolę
užsienio valstybei ar ne. Visi tiek užsienio valstybės kompetentingų institucijų,
tiek ir nacionalinių institucijų sprendimai ar veiksmai, priimti ar atlikti po
ginčijamų sandorių sudarymo neturi įtakos sprendžiant nurodytą klausimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad iki dovanojimo
sutarčių 2006 m. vasario 11 d. sudarymo atsakovo atžvilgiu buvo priimti šie sprendimai
ir atlikti tokie veiksmai: 2001 m. vasario 8 d. atsakovas Vokietijoje
sulaikytas už kontrabandos gabenimą (T. 2, b. l. 74); 2001 m. vasario 9 d.
atsakovui Potsdamo muitinės paieškos tarnyba surašė protokolą dėl prievolės
įvykdymo užtikrinimo suteikimo, įgaliojimo priimti įteikiamą dokumentą gavėjo
vardu ir mokesčių surinkimo įgaliotinio paskyrimo (T. 2, b. l. 57); 2001 m.
liepos 3 d. Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas
nuteistas už nurodytą nusikalstamą veiką ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė
(T. 1, b. l. 45; T. 2, b. l. 74); 2003 m. spalio 10 d. Frankfurto prie Oderio
Pagrindinė muitinės tarnyba surašė atsakovui pranešimą dėl nesumokėtų mokesčių
išieškojimo (T. 2, b. l. 74-75).
Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu nustatyti, ar
atsakovui buvo žinoma apie 2003 m. spalio 10 d. pranešimą išieškoti mokestinę
skolą, nes kitų rašytinių įrodymų, kuriuose iki ginčo sandorių sudarymo būtų
užfiksuota aptariama atsakovo pareiga, nėra. Minėtame 2001 m. vasario 9 d.
protokole, be kita ko, nurodyta, kad atsakovas šiame procese įgalioja
konkrečius asmenis gauti jam skirtus dokumentus ir įpareigoja pastaruosius
gautus dokumentus jam persiųsti paprastu laišku (4 punktas). Byloje esantys
kompetentingų Vokietijos institucijų raštai, taip pat pats aptariamas
pranešimas dėl mokestinės skolos patvirtina, kad jis turėjo būti ne tik
įteiktas atsakovo įgaliotiems asmenims, bet ir pastarųjų jam persiųstas (T. 2,
b. l. 46, 75). Tačiau minėtas pranešimas atsakovui persiųstas nebuvo. Šią
aplinkybę akivaizdžiai patvirtina Vokietijos kompetentingos institucijos 2008
m. liepos 29 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pranešimas buvo įteiktas tik
paskirtajam įgaliotiniui (T. 2, b. l. 46). Pastebėtina, kad šio rašto
lietuviškas vertimas aptariamoje dalyje yra netikslus: vertime nurodyta, kad pranešimas
įteiktas per asmenį, kuris tik pavadavo paskirtą mokesčių surinkimo įgaliotinį
(T. 2, b. l. 56), nors tiek originalo kalba surašytame rašte, tiek ir jo
angliškame vertime kalbama tik apie įteikimą įgaliotiniui (vok. „[...]
dieser Bescheid lediglich über die Vertretung der bestellten steuerlichen
Empfangsbevollmächtigten [...] zugestellt wurde“ (T. 2, b. l. 46), angl. „[...] this note has been
delivered only through the authorised receiving person“ (T. 2, b. l. 47)). Toks
įteikimas pačių užsienio valstybės institucijų sprendimu pripažintas neteisėtu,
todėl 2008 m. liepos 3 d. – po ginčijamų sandorių sudarymo – aptariamas
pranešimas buvo panaikintinas ir surašytas naujas pranešimas (T. 2, b. l. 48-50,
69). Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovui iki dovanojimo sutarčių sudarymo apie
2003 m. spalio 10 d. pranešime nurodytą sprendimą dėl mokesčių išieškojimo būtų
žinoma bet kokiu kitu būdu.
Apeliantas taip pat įrodinėja, kad atsakovas apie mokėtinus
mokesčius turėjo žinoti nuo pažeidimo padarymo momento, tai yra iš esmės kelia
atsakovo sąžiningumo objektyviuoju požiūriu klausimą. Teisėjų kolegija pažymi,
kad sąžiningumas šiuo požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka
protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas yra toks asmuo,
kuris veikia rūpestingai, teisingai, tai yra taip, kaip adekvačioje situacijoje
elgtųsi bonus pater familias.
Vertinant nurodytą apelianto argumentą, visų pirma
būtina pažymėti, kad jį turinti pagrįsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m.
gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. N. R. (bylos Nr.
3K-3-1253/2001) šioje byloje negali būti taikoma, nes bylų faktinės aplinkybės
nesutampa: kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nustatyto pažeidimo ir ginčyto
sandorio sudarymo laikas iš esmės sutapo, skolininkas buvo juridinis asmuo,
mokestinė prievolė kilo Lietuvos valstybei ir kt. Antra, kompetentingos
užsienio valstybės institucijos sprendimą išieškoti iš atsakovo mokesčius
priėmė ne pažeidimo padarymo dieną, o tik daugiau kaip po dviejų metų po jo.
Tik nuo šio momento buvo aiškus ne tik prievolės dydis, bet ir jos skolininkai
(atsakovas yra solidarusis skolininkas su kitu asmeniu). Trečia, nuo sprendimo
išieškoti mokesčius iki ginčo sandorių sudarymo praėjo daugiau kaip dveji
metai, o nuo pažeidimo padarymo – penkeri metai. Teisėjų kolegijos nuomone,
šios aplinkybės leidžia spręsti, kad iš rūpestingo ir atidaus asmens
adekvačioje situacijoje nebūtų galima reikalauti žinoti apie kreditoriaus
teisių pažeidimą, todėl ir atsakovo nagrinėjamu atveju negalima kaltinti
nesąžiningumu.
Apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai akcentavo Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo 2006 m.
kovo 16 d. sprendimą panaikinti atsakovui skirtą laisvės atėmimo bausmę
nenurodant jokių įpareigojimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas
priimtas jau po ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo, todėl, minėta, iš esmės
neturi įtakos vertinant atsakovo sąžiningumą sandorių metu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė
atsakovo nesąžiningumo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo
naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas
nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Asmenys, atmetus apeliacinį skundą turintys teisę į
apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimą, įrodymų apie šias
išlaidas nepateikė, todėl jos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u
t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
|
Teisėjai
|
Artūras
Driukas
|
|
|
|
|
|
Donatas
Šernas
|
|
|
|
|
|
Vigintas
Višinskis
|