Administracinė byla Nr. I-649-554/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02200-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 20.2.3;

 (S)

20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 2 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius, 

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

dalyvaujant pareiškėjui – O. B.,

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

          viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas 2018 m. spalio 2 d. skundu ir jo papildymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 3 000 Eur neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo  2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. spalio 29 d., atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4), skundo papildyme (b. l. 11) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2017 m. birželio 23 d. buvo atvežtas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją (toliau – Pravieniškių PN-AK). Iš pradžių buvo apgyvendintas karantino patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas reikiamas gyvenamasis plotas. Karantino patalpoje buvo įrengta 13 dviejų aukštų lovų, dalį ploto užėmė baldai. Karantino atskiroje patalpoje buvo įrengtas tualetas, kuris neužtikrino privatumo atliekant gamtinius reikalus, kadangi tarp klozetų buvo tik siaura pertvara, bet įėjimas niekuo neatitvertas. Dėl to pareiškėjas jautė stresą, gėdos jausmą.

Nurodė, kad jo ligos istorijoje buvo įrašyta, jog pareiškėjas serga epilepsija, tačiau atvykus į Pravieniškių PN-AK, karantino patalpoje pareiškėjui buvo skirta miegamoji vieta antrame lovos aukšte. Nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrį, 2 miegamąją vietą antrame lovos aukšte, nuo 2018 m. gegužės 30 d. paskirtas į 18 būrį, 20 vietą, taip pat antrame lovos aukšte. Miegamosios vietos paskyrimas antrame lovos aukšte pažeidė pareiškėjo teises, todėl, kad užėjus epilepsijos priepuoliui teko kristi ant žemės maždaug iš 160 cm aukščio, dėl to jautė skausmą, dažnai susižalodavo. 2017 m. spalio mėnesį dėl epilepsijos priepuolio iškrito iš lovos, stipriai susižalojo, dėl to buvo daromos rentgeno nuotraukos.

Nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. ir po pertraukos iki skundo padavimo pareiškėjui tenka miegoti pirmame lovos aukšte, todėl teko iškristi iš 50-60 cm aukščio. Kritimas iš tokio aukščio taip pat skausmingas. Pareigūnai žinojo, kad pareiškėjas serga epilepsija, todėl jei būtų elgęsi rūpestingai, tai pareiškėjo nebūtų paskyrę miegoti į antrą aukštą, netgi paskyrę miegoti pirmame aukšte, taip pat privalėjo įrengti papildomą lovos apsaugą, kad pareiškėjas priepuolio metu neiškristų iš lovos. Nurodė, kad pareiškėjo lova kurį laiką stovėjo prie sienos, eidamas miegoti pareiškėjas ranką prisirišdavo prie lovos, todėl stipriai skaudėdavo ranką ir dažnai gan stiprią virvę pareiškėjas nutraukdavo. Vėliau dažnai eidamas miegoti guldavosi ant grindų. Visą bausmės laiką sirgo epilepsija, buvo skiriamas pastovus gydymas. Teigė, jog dažnai prašė įrengti lovos apsaugas ir paskirti miegoti bent į lovos pirmą aukštą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jaučia orumo pažeminimą, pastovią įtampą, baimę, dvasinę kančią, fizinį skausmą, didelį diskomfortą, atsirado miego baimės kompleksai.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 16-20) nurodė, kad minimali tenkančio vienam kalinamajam gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Įstaigoje užtikrintas nuteistųjų privatumas – sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis. Sanitarinis mazgas ir dušinė randasi atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų.

Teigė, jog Pataisos įstaigų vietų aprūpinimo baldais ir inventoriumi normos nenumato apsauginių tvorelių ar paaukštinimo įrengimo. Tačiau, esant poreikiui, nustačius Sveikatos priežiūros tarnybai, jos gali būti įrengtos. Skiriant naujai į pataisos namus atvykusius nuteistuosius yra atsižvelgiama į laisvas įstaigoje esančias vietas bei į Sveikatos priežiūros tarnybos rekomendacijas. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu perkelti jį į pirmą lovos aukštą. Atsižvelgiant į Sveikatos priežiūros tarnybos rekomendacijas, komisijos sprendimu pareiškėjas buvo perkeltas į pirmą lovos aukštą. Pareiškėjas su prašymais, kad būtų įrengtos apsauginės lovos pertvaros į Ūkio skyrių nesikreipė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, dėl orumo pažeminimo, pastovios įtampos, baimės, dvasinės kančios, fizinio skausmo, didelio diskomforto, kompleksų, nes jis serga epilepsija ir jam tekdavo miegoti 2-e lovos aukšte, dėl ko galėjo atsirasti šie psichologiniai išgyvenimai, nei karto nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. spalio 29 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas teigia, jog būnant karantino patalpoje jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, dalį ploto užėmė baldai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas absoliutus reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

Bylos duomenimis (b. l. 17, 24, 24, 25) nustatyta, kad karantino patalpoje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. birželio 26 d. Karantino patalpos plotas 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, jog karantino patalpoje buvo įrengta 13 dviaukščių lovų, t. y. 26 miegamosios vietos, tačiau nepateikia jokių įrodymų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Taigi, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. birželio 26 d. (iš viso 4 paras) pareiškėjui esant laikomam karantino patalpoje, jo teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista (trūko 0,47 kv. m ploto). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.  Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad karantino patalpose atskiroje patalpoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame tualetai netinkamai atitverti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Atsakovo atstovas pateikė į bylą 2018 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. 77-1695, kuri patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis 1,5 m aukščio sienelėmis. Sanitarinis mazgas ir dušinė yra atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 25). Į bylą pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad sanitariniame mazge unitazai nėra pilnai atskirti (b. l. 26). Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovo atstovas, žinodamas jog pareiškėjas serga epilepsija, paskyrė jam miegamąją vietą antrame lovos aukšte, o perkėlus į pirmą lovos aukštą neįrengė apsauginių tvorelių.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas, atvykęs į Pravieniškių PN-AK, buvo paskirtas miegoti antrame lovos aukšte, o nuo 2017 m. lapkričio 9 d. paskirtas miegoti pirmame lovos aukšte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui yra diagnozuota alkoholinė epilepsija (b. l. 12, 22). Iš pateikto ligos istorijos išrašo (b. l. 12) matyti, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 15 – 2016 m. lapkričio 16 d. gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Minėtame išraše nurodyta, jog pareiškėjui abstinencijos metu kartojasi traukulių priepuoliai, paskutinis buvęs rugpjūčio mėnesį (t. y. 2016 m. rugpjūčio mėnesį). Byloje nėra duomenų apie epilepsijos priepuolius jo buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu. 2018 m. lapkričio 26 d. medicininis pažymėjimas Nr. 81(3)-580 patvirtina, kad duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl kūno sužalojimų, kurie atsirado po epilepsijos priepuolių, asmens sveikatos istorijoje nėra (b. l. 22). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2017 m. lapkričio 9 d. pateikus prašymą, jis buvo perkeltas į pirmą lovos aukštą (b. l. 24). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas būtų skundęsis Pravieniškių PN pareigūnams, Sveikatos priežiūros tarnybos specialistams dėl ligos sąlygotų nepatogumų miegant antrame lovos aukšte. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog po to, kai pareiškėjas buvo perkeltas į pirmą lovos aukštą, būtų skundęsis dėl nepatogumų miegant pirmame lovos aukšte ir teikęs prašymus dėl apsauginių tvorelių įrengimo. Teisės aktai nenumato apsauginių lovos atitvarų įrengimo. Pareiškėjui nesikreipus į Pravieniškių PN-AK administraciją šiuo klausimu, atsakovo atstovui nekilo pareiga spręsti dėl būtinybės įrengti apsauginius atitvarus.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė orumo pažeminimą, pastovią įtampą, baimę, dvasinę kančią, fizinį skausmą, didelį diskomfortą, atsirado miego baimės kompleksai. Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 73(2)-879 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl orumo pažeminimo, įtampos, baimės, dvasinės kančios, fizinio skausmo, didelio diskomforto, kompleksų, nes jis serga epilepsija ir jam tekdavo miegoti 2-ame lovos aukšte, į psichologus nesikreipė (b. l. 23). Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą  byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrinant gyvenamojo ploto normos buvo laikomas trumpą laikotarpį (4 paras), byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 32 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui O. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos   Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos,  32 Eur (trisdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas                                                                                                        Algis Markevičius