Civilinė byla Nr. 3K-3-360/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.22; 99.5; 108 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos
Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos 595-osios gyvenamųjų
namų statybos bendrijos ir trečiojo asmens V. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo likviduojamos 595-osios
gyvenamųjų namų statybos bendrijos ieškinį atsakovui P. A. dėl nuostolių
atlyginimo ir atsakovo P. A. priešieškinį ieškovui likviduojamai 595-ajai gyvenamųjų
namų statybos bendrijai dėl sutarties ir buhalterinio dokumento pripažinimo
negaliojančiais; tretieji asmenys V. B., akcinė bendrovė „Lithun“, uždaroji
akcinė bendrovė „Vakarų gotika“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl galimybės nagrinėti priešieškinį, kai ieškovas
atsisako ieškinio ir teismas šį atsisakymą priima, taip pat dėl bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo, kai ieškovas atsisako ieškinio atsakovui.
Ieškovas 595-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau – Bendrija) 2002
m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo P. A. 92
100 Lt nuostoliams atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Bendrija, atstovaujama
tuomečio pirmininko – trečiojo asmens V. B., ir atsakovas 2000 m. lapkričio 21 d.
sudarė rangos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo atlikti mūrijimo ir
tinkavimo darbus, o Bendrija – sumokėti už darbus 92 100 Lt. Bendrija 2000 m.
lapkričio 30 d. pasirašė darbų perdavimo aktą, 2001 m. vasario 19 d. sumokėjo
atsakovui 92 100 Lt. Bendrija 2001 m. balandžio 27 d. išrinko kitą pirmininką, kuris
nusprendė patikrinti Bendrijos sandorius
ir jų vykdymą. Atlikus reviziją nustatyta, kad pagal nurodytą rangos sutartį
nebuvo pirktos medžiagos, komisija nustatė, jog atsakovas neatliko rangos
darbų, darbus iš tiesų atliko UAB „Vakarų gotika“, generalinis rangovas AB
„Lithun“ nurodė, kad jam nežinoma apie sutartį su atsakovu P. A. Ieškovo
teigimu, atsakovas neįvykdė prievolės ir be pagrindo pasisavino 92 100 Lt.
Atsakovas P. A. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2000 m.
lapkričio 21 d. rangos sutartį ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderį
Nr. 18. Atsakovas nurodė, kad jis pasirašė nurodytą rangos sutartį tikėdamasis
gauti darbą, tačiau darbų nevykdė, bet negavo ir pinigų. Atsakovas taip pat
nurodė, kad jis buvo apgautas, asmuo, suradęs užsakovą, davė jam pasirašyti
neužpildytą kasos išlaidų orderį, neatitinkantį teisės aktų reikalavimų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis
apylinkės teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą
ieškinio atsakovui ir šią bylos dalį nutraukė; priešieškinį patenkino visiškai
– pripažino 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį ir 2001 m. vasario 19 d. kasos
išlaidų orderį Nr. 18 niekiniais, todėl nesukeliančiais teisinių pasekmių; priteisė
iš trečiojo asmens V. B. atsakovui 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei
– 225 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nurodė, kad Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, jam skirta
laisvės atėmimo bausmė, taip pat patenkinta dalis Bendrijos civilinio ieškinio
ir priteista jai 92 100 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nuosprendžiu nurodytas
pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: V. B. nusikalstama veika
perkvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir ši bylos dalis nutraukta dėl
suėjusio senaties termino; nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio taikymo
panaikinta; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė
dėl amnestijos sumažinta penktadaliu; kita nuosprendžio dalis palikta
nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartimi,
priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2008, nuteistojo V. B. kasacinis skundas
atmestas. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais konstatuota, kad Bendrijos ir
P. A. 2000 m. lapkričio 21 d. sudaryta rangos sutartis yra fiktyvi, joje
nurodyti darbai atlikti kitų asmenų, V. B. suklastojo rangos sutartį ir
darbų perdavimo–priėmimo aktą, kurio pagrindu buvo neteisėtai paimti pinigai iš
Bendrijos kasos. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad V. B.
pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. Bendrijai
priklausiusius 92 100 Lt. Dėl ieškovo prašymo pakeisti netinkamą atsakovą P. A.
tinkamu – V. B. teismas nurodė, kad pagal CPK 37 straipsnį nėra
teisinio pagrindo tenkinti tokį prašymą, nes ieškovo nurodyta žala yra
priteista jam iš V. B. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismas konstatavo,
kad nenustatyta aplinkybių, jog ieškovo atsisakymas ieškinio prieštarautų įstatymui
ar pažeistų kieno nors teises ar interesus, todėl atsisakymą priėmė ir šią
bylos dalį nutraukė (CPK 243 straipsnio 4 punktas). Teismas
atmetė trečiojo asmens V. B. prašymą palikti priešieškinį nenagrinėtą,
nurodęs, kad atsakovas palaiko savo reikalavimą, todėl jis nagrinėtinas. Teismas
konstatavo, kad yra pagrindas visiškai patenkinti priešieškinį, nes
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti prejudiciniai faktai įrodo, jog 2000
m. lapkričio 21 d. rangos sutartis bei 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderis
Nr. 18 buvo surašyti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, siekiant
neteisėtų tikslų, todėl yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.78 straipsnis,
6.227 straipsnio 1 dalis). Dėl
bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad dėl šios bylos nagrinėjimo
atsiradusios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su trečiojo
asmens V. B. padarytu nusikaltimu, jo kaltė nustatyta įsiteisėjusiuose
teismo nuosprendžiuose, kuriuose ieškovas pripažintas nukentėjusiu nuo V. B. įvykdyto
nusikaltimo. Teismo nuomone, jeigu tokiame kontekste ieškovas būtų pripažintas pralaimėjusia
šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų (CK
1.5 straipsnis), todėl atsakovo P. A. turėtos bylinėjimosi išlaidos (7263,70 Lt)
priteistinos jam ne iš ieškovo, bet iš trečiojo asmens V. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.
sausio 27 d. nutartimi patenkino dalį trečiojo asmens V. B. apeliacinio skundo
ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo
dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeitė: priteisė iš ieškovo Bendrijos atsakovo P.
A. naudai 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą;
grąžino trečiajam asmeniui V. B. iš valstybės biudžeto 132 Lt žyminio mokesčio už
apeliacinį skundą; priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui V. B. 600 Lt bylinėjimosi
apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir 14 Lt į valstybės biudžetą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentai, jog kai
ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui, teismas turėjo palikti priešieškinį nenagrinėtą,
yra atmestini, nes atsakovo ir ieškovo ginčas dėl priešieškinio materialiųjų reikalavimų
išliko, atsakovas palaikė savo reikalavimus, todėl teismas pagrįstai juos išnagrinėjo
ir priėmė dėl to sprendimą. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėjų
kolegija nurodė, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog
pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai visas turėtas bylinėjimosi
išlaidas. Tiek teisės teorijoje, tiek ir teismų praktikoje aiškiai suformuota
taisyklė, kad teismo išlaidos priteisiamos ne tik bylą laimėjusiai šaliai arba
trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, bet ir trečiajam
asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas
priimtas tos šalies, kurios interesus gynė trečiasis asmuo, naudai. Tokiems tretiesiems
asmenims bylinėjimosi išlaidos paskirstomos lygiomis teisėmis ir pareigomis su
šalimis bei trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo V. B. pateikė teismui prašymą įtraukti
jį į bylą, nurodydamas, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal pareikštą
reikalavimą privalo atsakyti, taip pat ne to asmens, kuriam priklauso
reikalavimo teisė. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog
V. B. įstojo į procesą kaip trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų
atsakovo, kurio pareikštas priešieškinis ieškovui teismo patenkintas, pusėje, todėl
pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė atsakovo turėtas
bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens, kuris dalyvavo byloje būtent atsakovo
pusėje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad, pripažinus
ieškovą pralaimėjusia šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, sąžiningumo ir
protingumo standartų, taip pat kad ši civilinė byla ir joje susidariusios
teismo išlaidos yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su trečiojo asmens
V. B. padarytu nusikaltimu, prieštarauja proceso teisės normoms,
reglamentuojančioms bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje
byloje atsakovas pareiškė ieškovui priešieškinį siekdamas, jog jį patenkinus
būtų visiškai ar iš dalies negalima patenkinti atsakovui pareikšto ieškinio, ir
teismui pripažinus atsakovo reikalavimą tenkintinu, teismas turėjo vadovautis
bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis. Tai, kad ieškovas
atsisakė ieškinio atsakovui dėl to, jog nurodyti nuostoliai buvo priteisti įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu iš trečiojo asmens V. B., neatleidžia ieškovo nuo
procesinės pareigos atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas siekiant
apsiginti nuo jam pareikšto ieškinio. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu
ieškovas mano, jog, atlygindamas bylinėjimosi išlaidas atsakovui, dėl trečiojo
asmens patyrė nuostolių, jis turi teisę kreiptis su regresiniu ieškiniu į
teismą dėl tokių nuostolių priteisimo iš V. B., tačiau tai nėra šios bylos
nagrinėjimo dalykas. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija nusprendė pakeisti
pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį ir
priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų
kolegija taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme trečiasis asmuo V.
B. turėjo 1089 Lt atstovavimo išlaidų; patenkinus dalį apeliacinio skundo, yra
pagrindas priteisti apeliantui iš ieškovo (pralaimėjusios bylą šalies) 600 Lt atstovavimo
išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1-3 dalys).
Teisėjų kolegija sprendė, kad trečiasis asmuo be pagrindo sumokėjo už
apeliacinį skundą 132 Lt žyminį mokestį, nes skundas paduotas ne dėl bylos
esmės, bet dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pagal įstatymą toks apeliacinis skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu,
todėl be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas trečiajam asmeniui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija
taip pat priteisė iš ieškovo valstybės naudai 14,10 Lt procesinių dokumentų apeliacinės
instancijos teisme įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus
teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties
dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl
bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo
apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje konkrečioje byloje klausimą, netinkamai
aiškino ir taikė CPK 47 straipsnį, 93 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė
CPK 182 straipsnio 3 punkto, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl
92 100 Lt nuostolių atlyginimo būtent atsakovui P. A., vadovaudamasis Bendrijoje
rastais su juo pasirašytais dokumentais, t. y. 2000 m. lapkričio 21 d. rangos
sutartimi ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderiu. Pradėjus nagrinėti
civilinę bylą ir atsakovui P. A. pareiškus, kad nurodyti dokumentai – fiktyvūs,
šie duomenys buvo perduoti į baudžiamąją bylą dėl Bendrijos turto iššvaistymo,
kurioje buvo pareikšti kaltinimai buvusiam Bendrijos pirmininkui V. B. Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu konstatuota, kad V. B.
tyčia suklastojo dokumentą ir panaudojo jį tam, kad pasisavintų Bendrijos
turtą, taip pat kad su P. A. pasirašyti dokumentai, t. y. 2000 m.
lapkričio 21 d. rangos sutartis ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų
orderis, sudaryti fiktyviai, dėl to kaltu pripažintas V. B. ir patenkintas Bendrijos
civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 92 100 Lt žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi nuosprendžio
dalis dėl civilinio ieškinio palikta nepakeista. Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais
sprendimais baudžiamojoje byloje nustatytas kaltas dėl atsakovo P. A. priešieškiniu
prašytų pripažinti negaliojančiais dokumentų suklastojimo asmuo, t. y. trečiasis
asmuo nagrinėjamoje civilinėje byloje V. B. Pagal CPK 182 straipsnio
3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai,
kad dėl priešieškinyje nurodytų dokumentų fiktyvumo kaltas ne ieškovas, bet
trečiasis asmuo V. B., būtų akivaizdžiai neteisinga, jeigu Bendrija, kuri
nukentėjo dėl neteisėtos V. B. veikos, patirtų papildomų išlaidų. Dėl to
nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovo ir valstybės patirtas bylinėjimosi
išlaidas turėtų atlyginti dėl fiktyvių dokumentų sudarymo kaltas V. B. Pirmosios
instancijos teismas, atsižvelgęs į įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais
nustatytas aplinkybes, į tai, kad priešieškinis patenkintas dėl trečiojo asmens
V. B. įsiteisėjusiais nuosprendžiais konstatuotos neteisėtos veikos (CPK 182
straipsnio 3 punktas), teisingai sprendė, kad būtent teisės pažeidėjas turi
pareigą atlyginti laimėjusiai šaliai išlaidas. Teismas pagrįstai konstatavo,
kad ši civilinė byla ir dėl jos nagrinėjimo atsiradusios bylinėjimosi išlaidos
tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su trečiojo asmens V. B. padarytu
nusikaltimu, ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog ieškovas, paduodamas
ieškinį, nepiktnaudžiavo teise, nes, nustačius Bendrijos lėšų iššvaistymo
faktą, buhalteriniai dokumentai leido daryti išvadą, kad pinigai atiteko
atsakovui. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ieškovas pripažintas
nukentėjusiu nuo V. B. nusikaltimo. Jeigu tokioje situacijoje ieškovas būtų pripažintas
pralaimėjusia šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principų (CK 1.5 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties
dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintina, paliekant galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Trečiasis asmuo AB „Lithun“ pareiškime dėl
prisidėjimo prie ieškovo kasacinio skundo nurodo, kad sutinka su jame
nurodytais argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo V. B.
prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimo dalį palikti
nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Civilinio proceso normos yra viešosios teisės
normos. Jos privalomos ir teismui, ir byloje dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).
Dispozityvumo principas proceso teisiniuose santykiuose galioja tik tiek, kiek
proceso dalyviai, laikydamiesi proceso įstatymo nuostatų, turi teisę disponuoti
jiems priklausančiomis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Išimtys proceso
teisiniuose santykiuose gali būti taikomos, kai tai nustatyta įstatymo.
Pavyzdžiui, teismui suteikta teisė, įvertinus aplinkybes, atidėti ar iš dalies
atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įstatymo nustatytais atvejais ir
pagrindais atnaujinti procesinius terminus ir kt. Tačiau proceso įstatymo
nenustatyta išimčių ir nesuteikta teisės teismui atleisti šalį nuo bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo, juolab perkelti šią pareigą tretiesiems asmenims. Kasacinio
teismo išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp
šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr.
3K-3-533/2008), todėl proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi
išlaidų paskirstymą, nevertintinos materialiesiems teisiniams santykiams
taikytinų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų požiūriu. Specifiniai
procesiniai motyvai ir tikslai lemia tai, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
reglamentuojamas remiantis kitokiais negu civilinė atsakomybė principais.
Pavyzdžiui, bylinėjimosi išlaidoms atlyginti paprastai netaikomas visiško
nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi
išlaidų atlyginimas ribojamas tiesiogiai įstatymo nustatytų išlaidų rūšimis
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalis), reglamentuoti maksimalūs
atlygintinų išlaidų dydžiai (CPK 88 straipsnio 2 dalis). Be to, atlyginamos tik
tiesioginės išlaidos, o netiesioginių nuostolių dėl civilinio proceso
atlyginimas galimas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.37 straipsnio 2
dalis; CPK 95 straipsnio 1 dalis, 440 straipsnis). Civilinio proceso
įstatymo įtvirtintas priežasties teorijos principas, pagal kurį atsakomybė bei
kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatytina pagal procesinius šalių santykius,
jų procesinį elgesį, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų tiesioginis
priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius
veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį. Asmuo, kuris kreipėsi į teismą
nerūpestingai ir neapdairiai, kai nebuvo pakankamo pagrindo arba pažeisdamas
tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygas, tampa atsakingas už kitų
asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tai tokios situacijos, kai asmuo
kreipiasi į teismą, nors byla nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1
punktas), nesilaiko privalomos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos
(CPK 293 straipsnio 2 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas),
atsisako ieškinio, nors atsakovas ieškinio reikalavimų nepatenkina (CPK 94
straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas) ir pan. (R. Simaitis.
Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Monografija. Vilnius: Justitia,
2007, p. 322-323). Procesinis šalių elgesys, vertinant būtent tiesioginį
bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, gali lemti, kad bylinėjimosi
išlaidos būtų priteistos ir iš trečiojo asmens. Toks procesinis sprendimas buvo
priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 18 d. nutartyje
civilinėje byloje G. B. v. Kretingos
rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius, bylos Nr.
3K-7-167/2001. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelia netiesioginio priežastingumo
klausimą, tačiau toks principas neįtvirtintas proceso įstatymo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 182
straipsnio 3 punkto pažeidimo yra nepagrįsti. Kasacinio teismo pabrėžta, kad
teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje
byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami
baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens
veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių
įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose
paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose
baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį
civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir
dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno
sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos
teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš
naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas,
nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu
konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat
to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti
teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje
neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje
byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S
Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009). Kasatorius nuslėpė, kad pirmosios
instancijos teismas vadovavosi neįsiteisėjusiu nuosprendžiu, taip pat kad
Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė kasatoriaus cituojamą nuosprendį,
panaikindamas jo dalį dėl sutarties ir buhalterinių dokumentų klastojimo inkriminavimo,
ir šią bylos dalį nutraukė. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo
yra pripažintas kaltu dėl atsakovo priešieškinyje prašytų pripažinti
negaliojančiais dokumentų suklastojimo. Be to, aplinkybės laikomos
prejudicinėmis tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese. Visiems kitiems
asmenims jos nėra prejudicinės, todėl gali būti ginčijamos. Atsakovas P. A. nebuvo
kasatoriaus nurodytos baudžiamosios bylos dalyvis, nuosprendis priimtas ne dėl
jo, todėl, net jeigu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl kasaciniame skunde
keliamų klausimų, nebūtų pagrindo laikyti kasatoriaus nurodytų aplinkybių prejudiciniais
faktais.
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo V. B. prašo
panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d.
sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio ir šią bylos dalį
nutraukti; nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo palikti
nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, priėmę ieškovo atsisakymą ieškinio ir
nutraukę šią bylos dalį, pažeisdami CPK 143 straipsnio 1 dalį, 293
straipsnio 4 punktą, nepagrįstai nagrinėjo atsakovo priešieškinį. Pagal CPK 143
straipsnio 1 dalį atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti
teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas
kartu su pradiniu ieškiniu. Tačiau, jeigu ieškovas atsisako ieškinio ir teismas
atsisakymą priima, byla nutraukiama CPK 293 straipsnio 4 punkto
pagrindu ir nelieka procesinės galimybės nagrinėti priešieškinį kartu su
pradiniu ieškiniu. Priešieškinis yra tik viena iš atsakovo gynybos nuo jam
pareikšto ieškinio priemonių. Ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovui nelieka
materialiojo teisinio pagrindo gintis nuo ieškinio, taigi nėra materialiojo
teisinio pagrindo nagrinėti priešieškinį. Be to, nagrinėjamu atveju, patenkinus
tik priešieškinį, t. y. pripažinus negaliojančiais atsakovo sudarytą rangos
sutartį ir kasos išlaidų orderį, kai nepriimtas sprendimas dėl ieškinio
reikalavimų, pažeistos suinteresuotų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą,
teisės ir teisėti interesai, taip sudarant prielaidas naujiems teisminiams
ginčams.
2. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas
priešieškinį, pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes
sprendimą grindė teismo posėdyje netirtais įrodymais, t. y. neįsiteisėjusiu
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, neturėjusiu
byloje CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodytos prejudicinės galios.
3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos,
pagal kurią, ieškovui įgyvendinus teisę atsisakyti ieškinio, nenustačius
pagrindų nepriimti atsisakymo, civilinė byla, iškelta pagal ieškovo ieškinį,
nutrauktina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. Svenska
Petroleum Exploration AB, UAB „Genčių nafta“, bylos Nr. 3K-7-158/2007).
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2003 m. balandžio 10 d. konsultacijoje Nr. A3-263 išaiškinta,
kad CPK tiesiogiai nenustatyta, kaip spręsti atsakovo turėtų atstovavimo
išlaidų atlyginimo klausimą, kai ieškovas atsisako ieškinio; kai ieškovas
atsisako ieškinio ne dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino reikalavimą, ir
byla nutraukiama, o atsakovas turėjo tokioje byloje išlaidų advokato pagalbai
apmokėti, jis turi teisę reikalauti jų atlyginimo, nes šios išlaidos atsakovui
atsirado dėl ieškovo veiksmų; kitoks klausimo sprendimas pažeistų asmenų
lygybės įstatymui principą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2003 m. gruodžio 4 d. konsultacijoje Nr. A3-944 išaiškinta,
kad, ieškovui atsiėmus ieškinį, jo pareiškimu teismas grąžina ieškovo sumokėtą
žyminį mokestį ar jo dalį; ieškovo turėtos išlaidos, susijusios su bylos
nagrinėjimu, jam neatlyginamos; teismo turėtos bylinėjimosi išlaidos,
pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, išieškomos
iš ieškinį atsiėmusio ieškovo; iš tokio ieškovo taip pat išieškomos ir atsakovo
turėtos bylinėjimosi išlaidos. Akivaizdu, kad atsakovo P. A. patirtos
bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu,
privalėjo būti išieškotos (priteistos) iš ieškovo. Nagrinėjamu atveju
apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisęs 7263,70 Lt bylinėjimosi
išlaidų atsakovui iš ieškovo, laikėsi kasacinio teismo praktikos, tačiau,
palikęs nepakeistą sprendimo dalį dėl 255 Lt procesinių dokumentų siuntimo
išlaidų priteisimo valstybės naudai iš trečiojo asmens, nukrypo nuo kasacinio
teismo praktikos.
Atsiliepime
į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB „Lithun“ prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai
pripažino, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nepiktnaudžiavo savo teisėmis,
nes, nustačius bendrovėje lėšų iššvaistymo faktą, nebuvo aišku, kas pasisavino
pinigus, tai paaiškėjo tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu dėl
Bendrijos turto pasisavinimo ir patenkintas civilinis ieškinys dėl nusikaltimu
padarytos 92 100 Lt žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m.
vasario 22 d. nutartimi nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio palikta
nepakeista. Baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad V. B. tyčia
suklastojo dokumentą ir panaudojo jį tam, kad pasisavintų bendrijos turtą.
Teismų nustatyta, kad su P. A. sudaryta 2000 m. lapkričio 21 d. rangos
sutartis ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderis buvo fiktyvūs,
pasirašyti dėl V. B. nusikalstamos veikos. Įsiteisėjus teismo
nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, kurioje konstatuotas nurodytų kasos pajamų
orderio ir rangos sutarties fiktyvumas, ieškovas nagrinėjamoje civilinėje
byloje pagrįstai atsisakė ieškinio, teismas šį atsisakymą priėmė ir bylos dalį
dėl ieškinio nutraukė, o bylos dalį dėl atsakovo priešieškinio išnagrinėjo ir
jį patenkino.
2. Pagal civilinėje byloje susiklosčiusią
situaciją pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovo turėtas
bylinėjimosi išlaidas ne iš ieškovo, o iš trečiojo asmens V. B., priėmė
teisėtą, pagrįstą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus
atitinkantį sprendimą. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
klausimą, atsižvelgė į priežastis, dėl kurių ieškovas atsisakė ieškinio, taip
pat baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus, t. y. į tai, kad
ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui P. A., nežinodamas, jog dokumentai,
nurodyti kaip ieškinio pagrindas, buvo fiktyvūs, surašyti dėl nusikalstamos
trečiojo asmens V. B. veikos. Dėl to būtų neteisinga, kad ieškovas patirtų
papildomų išlaidų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
galimybės nagrinėti priešieškinį, kai ieškovas atsisako ieškinio ir šį
atsisakymą teismas priima
Trečiojo asmens kasaciniame skunde teigiama, kad
teismai pažeidė CPK 143 straipsnio 1 dalį, 293 straipsnio 4 punktą, nes, priėmę
ieškovo atsisakymą ieškinio ir nutraukę šią bylos dalį, išnagrinėjo atsakovo priešieškinį,
nors, ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovui neliko materialiojo teisinio
pagrindo gintis nuo ieškinio.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas Bendrija pareiškė
ieškinį atsakovui P. A. dėl 92 100 Lt nuostolių atlyginimo,
remdamasis 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartimi, sudaryta ankstesnio
Bendrijos pirmininko – trečiojo asmens V. B. ir atsakovo P. A., bei
2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 18, pagal kurį atsakovui
išmokėta 92 100 Lt už pagal nurodytą rangos sutartį atliktus darbus. Ieškovas
savo reikalavimus grindė tuo, kad, 2001 m. balandžio 27 d. išrinkus naują
Bendrijos pirmininką ir atlikus reviziją, nustatyta, jog atsakovas nevykdė rangos
sutartyje nurodytų darbų, šiuos darbus iš tiesų atliko UAB „Vakarų gotika“,
todėl atsakovui neteisėtai išmokėta iš Bendrijos kasos 92 100 Lt.
Atsakovas pareiškė priešieškinį dėl nurodytų rangos sutarties ir kasos išlaidų
orderio pripažinimo negaliojančiais, teigdamas, kad jis pasirašė ginčijamą
rangos sutartį tikėdamasis gauti darbą, bet darbų nevykdė, tačiau negavo ir pinigų,
jam buvo pateiktas pasirašyti neužpildytas kasos išlaidų orderis.
Civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki
bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-9-020-01 dėl Bendrijos turto
iššvaistymo, kurioje, be kita ko, buvo ir epizodas dėl 2000 m. lapkričio 21 d.
rangos sutarties bei pagal ją išmokėtų 92 100 Lt. Įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad tuometis Bendrijos
pirmininkas V. B. tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti Bendrijos turtą, sudarė
su P. A. fiktyvią 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį, suklastojo
2000 m. lapkričio 30 d. darbų priėmimo–perdavimo aktą, įrašydamas į jį
klaidingus duomenis, iš dalies užpildė ir pasirašė 2001 m. vasario 21 d.
kasos išlaidų orderį Nr. 18, pagal kurį P. A. tariamai išmokėta
92 100 Lt, nors jis nurodytų pinigų negavo, šiuos pinigus pasisavino
V. B. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2008 m. birželio 30 d. nutartyje, atmesdama nuteistojo V. B. kasacinį
skundą, konstatavo, kad V. B. veiksmai yra nuoseklios grandinės, logiškai
tarpusavyje susiję, pradedant fiktyvios rangos sutarties sudarymu, baigiant
92 100 Lt išlaidavimu iš Bendrijos kasos už tariamai atliktus statybos
darbus, ir šios aplinkybės patvirtina, jog V. B. padarė nusikaltimą veikdamas
tiesiogine tyčia; byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad teismai pagrįstai
konstatavo, jog V. B. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą
– Bendrijai priklausiusius 92 100 Lt. Teismo nuosprendžiu patenkintas
Bendrijos civilinis ieškinys ir priteista iš V. B. Bendrijai 92 100 Lt.
Po baudžiamosios bylos peržiūrėjimo kasacine
tvarka atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, ieškovas, remdamasis
įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuotais faktais, kad ieškinio
reikalavimo pagrindu nurodyta rangos sutartis ir kasos išlaidų orderis buvo
fiktyvūs, sudaryti dėl V. B. nusikalstamų veiksmų ir kad P. A. negavo
92 100 Lt pagal kasos išlaidų orderį Nr. 18, nes nurodytus pinigus
pasisavino V. B., atsisakė ieškinio atsakovui P. A. Teismas priėmė ieškovo
atsisakymą ieškinio ir šią bylos dalį nutraukė, o atsakovo priešieškinį išnagrinėjo
ir jį patenkino, t. y. konstatavo ginčijamų rangos sutarties ir kasos
išlaidų orderio negaliojimą dėl jų niekinio pobūdžio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priešieškinis – tai
laikantis tam tikrų sąlygų atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau
vykstančiame procese. Taigi priešieškinis yra toje pačioje byloje atsakovo pareikštas
ieškinys ieškovui. Ta aplinkybė, kad ieškovas atsisako ieškinio atsakovui, savaime
nėra pagrindas teismui nenagrinėti atsakovo toje byloje pareikšto priešieškinio,
jeigu atsakovas palaiko ieškovui pareikštus reikalavimus ir prašo išnagrinėti
juos iš esmės.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu
atveju, kai ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui dėl to, jog, išnagrinėjus
baudžiamąją bylą, paaiškėjo, kad atsakovas negavo kasos išlaidų orderyje
nurodytų pinigų, nes šiuos pasisavino trečiasis asmuo, teismas, priėmęs ieškovo
atsisakymą ieškinio atsakovui, turėjo pagrindą nagrinėti atsakovo priešieškinį,
kadangi atsakovas palaikė priešieškinio reikalavimus ir prašė teismą konstatuoti
nurodytų rangos sutarties bei kasos išlaidų orderio negaliojimą. Trečiojo
asmens kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad aptariamoje situacijoje
teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą ieškinio ir šią bylos dalį nutraukęs, turėjo
nutraukti ir bylos dalį dėl priešieškinio, yra teisiškai nepagrįsta, nes nenurodyta
nė vieno iš CPK 293 straipsnyje įtvirtintų bylos nutraukimo pagrindų.
Trečiojo asmens kasaciniame skunde teigiama, kad
nagrinėjamu atveju, patenkinus tik priešieškinį, kai nepriimtas sprendimas dėl
ieškinio reikalavimų, pažeistos suinteresuotų asmenų, neįtrauktų į bylos
nagrinėjimą, teisės ir teisėti interesai, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nenurodyta
jokių teisinių argumentų, neįvardyta, kokių konkrečiai suinteresuotų asmenų,
neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, interesai ir kaip pažeisti.
Dėl trečiojo asmens kasacinio skundo ir šio asmens
atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą argumentų, kad pirmosios instancijos
teismas rėmėsi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo
13 d. nuosprendžiu, neturėjusiu byloje CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodytos
prejudicinės galios, pažymėtina, kad pagal BPK 336 straipsnio 2 dalį, jei paduotas
apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo
apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos; šio straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis
įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos.
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2004 m.
lapkričio 30 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas
iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-9-020-01 ir joje įsiteisės
galutinis procesinis sprendimas. Šios civilinės bylos nagrinėjimas buvo
atnaujintas Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d.
nutartimi po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. birželio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.
2K-249/2008 atmetė nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d.
nuosprendžio, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis buvo pakeista.
Baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios
instancijos teismo nuosprendį dėl teisinio V. B. veikos kvalifikavimo, bylos
dalį dėl dokumentų suklastojimo nutraukė dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės
senaties termino, tačiau konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų,
pagrindžiančių V. B. kaltę dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo bei
svetimo turto pasisavinimo, t. y. kad dėl V. B. nusikalstamų veiksmų buvo
sudaryta fiktyvi rangos sutartis, suklastoti rangos darbų priėmimo–perdavimo
aktas, kasos išlaidų orderis, pagal kurį P. A. tariamai išmokėta
92 100 Lt, nors šiuos pinigus pasisavino V. B.
Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas,
nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu
konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat
to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A. ir kt., bylos Nr.
3K-3-298/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N., Lietuvos
valstybė, bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2009 m. spalio 23 d. nutartis
civilinėje byloje AS If P&C Insurance
v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinę bylą
nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir teisėtai laikė prejudiciniais jame
nustatytus faktus dėl nusikalstamų V. B. veiksmų bei šių veiksmų civilinių
teisinių pasekmių. Trečiasis asmuo, teigdamas, kad teismo nuosprendyje
konstatuotos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis ir dėl to, jog
atsakovas P. A. nebuvo nurodytos baudžiamosios bylos dalyvis, painioja prejudicinius
faktus, reglamentuojamus CPK 182 straipsnio 3 punkte, ir
prejudicinius faktus, reglamentuojamus CPK 182 straipsnio 2 punkte. Sąlyga, kad
išnagrinėtoje byloje būtų dalyvavę tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje
byloje, taikoma tada, kai kaip prejudiciniais remiamasi faktais, nustatytais
įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje
(CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tuo tarpu tam, kad
prejudiciniais būtų laikomi įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai
dėl asmens, kuriam priimtas nuosprendis, nusikalstamų veiksmų pasekmių,
įstatyme tokios sąlygos nenustatyta (CPK 182 straipsnio 3 punktas).
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad aptarti trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai atmestini kaip
teisiškai nepagrįsti.
Kiti trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai
teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti, todėl
teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl trečiojo
asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, teisių ir pareigų, susijusių su
bylinėjimosi išlaidų atlyginimu
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi
išlaidų (atsakovo turėtų žyminio mokesčio už priešieškinį ir atstovavimo
išlaidų, taip pat valstybės patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu) atlyginimo, kai ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui ir bylos dalis
dėl ieškinio nutraukta, o bylos dalis dėl atsakovo priešieškinio išnagrinėta ir
atsakovo priešieškinis ieškovui patenkintas.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai skirtingai sprendė bylinėjimosi išlaidų nurodytoje situacijoje
atlyginimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo konkrečiu
atveju susiklosčiusią situaciją, priėjo prie išvados, kad šioje civilinėje
byloje susidariusios bylinėjimosi išlaidos atsakovui ir valstybei priteistinos ne
iš ieškovo, bet iš trečiojo asmens V. B., nes jos tiesioginiu priežastiniu
ryšiu yra susijusios su šio trečiojo asmens padarytu nusikaltimu; inicijuodamas
civilinę bylą, ieškovas nepiktnaudžiavo teise, nes, paduodant ieškinį, nebuvo
žinoma, kad pinigus užvaldė kitas, nei nurodytas rangos sutartyje ir kasos
išlaidų orderyje, asmuo, buhalteriniai dokumentai leido manyti, jog pinigai
teko atsakovui; jeigu tokiame kontekste ieškovas būtų pripažintas pralaimėjusia
procesą šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, protingumo, sąžiningumo
kriterijų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai, jog ieškovas
atsisakė ieškinio atsakovui dėl to, kad ieškinyje nurodyti nuostoliai buvo priteisti
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu iš trečiojo asmens V. B., neatleidžia ieškovo
nuo procesinės pareigos atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas siekiant
apsiginti nuo jam pareikšto ieškinio. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo,
kad jeigu ieškovas mano, jog, atlygindamas bylinėjimosi išlaidas atsakovui, dėl
trečiojo asmens patyrė nuostolių, jis turi teisę kreiptis su regresiniu
ieškiniu į teismą dėl tokių nuostolių priteisimo iš V. B. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės
instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl
bylinėjimosi išlaidų dalį ir atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisė
jam iš ieškovo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai
nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises
ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį
jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis,
susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi
išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų,
nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų
asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai
ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai
ir ekonomiškai. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų,
įtraukimas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą toje byloje, kurioje bylinėjimosi
išlaidos atsirado, sudaro sąlygas išspręsti šį klausimą koncentruotai, operatyviai
ir ekonomiškai, nereiškiant tretiesiems asmenims regresinio ieškinio vien dėl
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo asmens
atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą teisingai nurodyta, jog bylinėjimosi
išlaidas reglamentuoja civilinio proceso, t. y. viešosios teisės, normos, todėl
bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos pagal CPK nustatytas taisykles.
Tačiau teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstais trečiojo asmens
argumentus, kad proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų
paskirstymą, nevertintinos teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, kurie,
pasak trečiojo asmens, taikytini tik materialiesiems teisiniams santykiams,
požiūriu. Ne tik CK 1.5 straipsnyje, bet CPK 3 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės
aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
Taigi ir civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos ne
formaliai, bet atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus
(CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią
reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų
tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl
bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį
elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas
ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje
nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovas turėjo pagrindą
inicijuoti civilinę bylą, pareikšdamas ieškinį dėl 92 100 Lt nuostolių
atlyginimo būtent atsakovui P. A., nes Bendrijoje rasti dokumentai (rangos
sutartis ir kasos išlaidų orderis) buvo pagrindas manyti, kad nurodyta pinigų
suma buvo išmokėta būtent kasos išlaidų orderyje įrašytam asmeniui, nors po
Bendrijoje atlikto patikrinimo nustatyta, jog jis neatliko rangos darbų. Ieškovo
elgesys, kai jis kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, nors buvo iškelta
baudžiamoji byla dėl Bendrijos turto iššvaistymo, kurioje buvo ir epizodas dėl
2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutarties bei pagal ją išmokėtų 92 100 Lt,
atitinka apdairaus ir rūpestingo asmens elgesį: tuo atveju, jei baudžiamojoje
byloje nebūtų nustatyta, kad pagal kasos išlaidų orderį
Nr. 18 išmokėtus pinigus pasisavino V. B., ieškovas, laukdamas
baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, būtų praleidęs trejų metų ieškinio senaties
terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo kasos išlaidų orderyje įrašytam
asmeniui, t. y. atsakovui P. Adomaičiui, pareikšti
(CK 1.125 straipsnio 8 dalis); jeigu atsakovas būtų reikalavęs
taikyti ieškinio senatį, ieškovas dėl praleisto ieškinio senaties termino būtų
praradęs galimybę ginti savo teises teismine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 47 straipsnio
2 dalies nuostata, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų
reikalavimų, turi lygias su šalimis procesines teises ir pareigas, išskyrus
teises ir pareigas, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, taip pat civilinio
proceso koncentracijos, operatyvumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7
straipsnis), sprendžia, jog pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas
aplinkybes, dėl kurių ieškovas pareiškė ieškinį būtent atsakovui P. A., taip
pat aplinkybes, dėl kurių atsisakė ieškinio šiam atsakovui, be to, aplinkybes,
dėl kurių patenkintas atsakovo priešieškinis, yra pagrindas pripažinti, kad dėl
šioje konkrečioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra atsakingas
trečiasis asmuo V. B., todėl jam tenka pareiga atlyginti šias išlaidas jas
patyrusiems asmenims.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad šioje konkrečioje nagrinėjamoje teisinėje situacijoje pirmosios instancijos
teismas, priteisęs atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš už šių išlaidų
atsiradimą atsakingo trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų,
tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Kartu teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje konkrečioje
byloje formaliai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias
normas, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijais (CPK 3
straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė į proceso koncentracijos, operatyvumo ir ekonomiškumo
principus (CPK 7 straipsnis), todėl šio teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi
išlaidų negali būti laikoma teisėta.
Dėl nurodytų motyvų kasacinis teismas panaikina apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis dėl 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies palieka
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat panaikinama apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovo priteista trečiajam
asmeniui V. B. 600 Lt atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidų, o
valstybei – 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Konstatavus, kad dėl šios civilinės bylos procese atsiradusių bylinėjimosi
išlaidų yra atsakingas trečiasis asmuo V. B., jo turėtos apeliacinėje
instancijoje atstovavimo išlaidos jam neatlyginamos, tačiau jis turėtų
atlyginti valstybei 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
apeliacinės instancijos teisme.
Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo
28 d. pažymą dėl ieškovo ir trečiojo asmens inicijuoto kasacinio proceso
patirta 88,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų
būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus
ieškovo kasacinį skundą ir atmetus trečiojo asmens kasacinį skundą, nurodytos
išlaidos priteistinos iš trečiojo asmens į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio
2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria
pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų,
ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo
2009 m. birželio 18 d. sprendimą.
Panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovo priteista
trečiajam asmeniui V. B. 600 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme
išlaidų ir 14 Lt į valstybės biudžetą.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš trečiojo
asmens V. B. (a. k. duomenys neskelbtini)
valstybės naudai (įmokos kodas 5660) 14 Lt (keturiolika litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme ir 88,55 Lt (aštuoniasdešimt
aštuonis litus 55 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas