Civilinė byla Nr. 3K-3-571/2007

Procesinio sprendimo kategorija

44.5.2.16 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Česlovo Jokūbausko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyriaus ieškinį atsakovui V. B. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šakių skyrius prašė priteisti iš atsakovo V. B. 74 657,97 Lt žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 15 d. susidūrus automobiliams „Honda Civic“ (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) žuvo automobilio „VW Passat“ vairuotojas J. Č. ir buvo sužalotos šio automobilio keleivės R. J. ir N. Č. Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio „Honda Civic“ savininkas ir vairuotojas atsakovas V. B. Ieškovas 2004 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. D42, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau – NADPLSDĮ), pripažino nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą draudiminiu įvykiu ir skyrė bei išmokėjo nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas: R. J. – 627 Lt ligos pašalpą, N. Č. – 769,59 Lt ligos pašalpą, N. Č., T. Č., P. Č., V. Č. ir M. Č. – 90 100 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Be to, žuvusio J. Č. vaikams V. Č. ir M. Č. mokamos periodinės draudimo išmokos. Ieškovo prašomą priteisti 74 657,97 Lt sumą sudaro periodinės draudimo išmokos apdraustojo vaikams už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d., iš viso 4791,92 Lt, ir dalis vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus – 69 866,05 Lt. Kitą dalį ieškovo sumokėtų išmokų atlygino atsakovo civilinės atsakomybės draudikas UADB „Ergo Lietuva“, neviršydamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos (30 000 Lt).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui VSDFV Šakių skyriui iš atsakovo V. B. 74 657,97 Lt žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 18 d. nutartimi skundą atmetė ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai nustatė, kad 2004 m. sausio 15 d. susidūrus automobiliams „Honda Civic“ (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) žuvo automobilio „VW Passat“ vairuotojas J. Č. ir buvo sužalotos šio automobilio keleivės R. J. ir N. Č. Automobilio „Honda Civic“ savininkas ir vairuotojas atsakovas V. B. Šakių rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-78-03/2004 buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio. Ieškovas 2004 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. D42, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu ir skyrė bei išmokėjo N. Č., T. Č., P. Č., V. Č. ir M. Č. po 18 020 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam J. Č. mirus. Be to, žuvusio J. Č. vaikams V. Č. ir M. Č. mokamos periodinės išmokos, kurių suma per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 15 d. iki 2006 m. liepos 31 d. – 7238,42 Lt, o nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d. – 1327,14 Lt. Dalį sumokėtų išmokų, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu ir jame įtvirtinta draudimo suma, ieškovui atlygino atsakovo civilinės atsakomybės draudikas UADB „Ergo Lietuva“. Ieškovui liko nepadengta 69 866,05 Lt vienkartinės draudimo išmokos bei 4791,92 Lt periodinių išmokų mirusiojo vaikams. Teismai konstatavo, kad šalių ginčas kilo dėl  ieškovo išmokėtų draudimo išmokų susigrąžinimo regreso tvarka iš atsakovo, pripažinto kaltu dėl eismo įvykio. Teismai nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. NADPLSDĮ 31 straipsnyje taip pat nustatytas lėšų išieškojimas iš kaltų asmenų: jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai VSDFV teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens. Išmokėtų sumų išieškojimo iš kalto asmens tvarka nustatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006. Teismai konstatavo, kad įstatymų leidėjas, priimdamas specialiuosius įstatymus, taip išreiškė savo siekį sureguliuoti socialinio draudimo įstaigų regreso teisę išmokėtų draudimo išmokų susigrąžinimo klausimu, todėl nėra pagrindo pirmiau nurodytas normas laikyti prieštaraujančiomis CK 6.249 ir 6.291 straipsniams. Be to, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio l dalį į atlygintiną žalą yra įskaitomos nukentėjusiajam, kurio sveikata ar gyvybė apdrausta, sveikatos ar gyvybės atėmimo atveju mokamos socialinio draudimo išmokos (ligos pašalpa, vienkartinė kompensacija, periodinė kompensacija, laidojimo pašalpa ir pan.). Teismai padarė išvadą, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui šio pagal įstatymą išmokėtas nukentėjusiems asmenims vienkartines ir periodines draudimo išmokas, kurių nepadengė atsakovo civilinės atsakomybės draudikas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas V. B. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Teismai, taikydami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, NADPLSDĮ 31 straipsnį ir CK 6.290 straipsnio 3 dalį bei netaikydami CK 6.113 straipsnio, padarė esminį šių normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą, dėl kurio atsakovo atsakomybės apimtis tapo didesnė, nei ją nustato deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Pagal CK 6.113 straipsnį ieškovas, įgyvendindamas regreso teisę, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, NADPLSDĮ 31 straipsnio ir CK 6.290 straipsnio 3 dalies normos turi būti aiškinamos sistemiškai su CK 6.113 straipsniu. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį VSDFV teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Atsakovo atsakomybę reglamentuoja CK 6.249 ir 6.291 straipsniai (CK 6.284 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes nukentėjusysis buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu). Tai, kad nukentėjusiajam žalą atlygino trečiasis asmuo (šiuo atveju – VSDFV Šakių skyrius), nekeičia atsakingo už žalą asmens teisinės padėties, jo atsakomybės ribos nustatomos pagal tas pačias CK deliktinės atsakomybės taisykles. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Regreso teisę reglamentuojančio CK šeštosios knygos VII skyriaus 6.113 straipsnio norma išreiškia pagrindinę regreso (subrogacijos) įgyvendinimo taisyklę – regreso teisė prieš skolininką įgyvendinama pagal tas pačias taisykles kaip ir tarp pradinio kreditoriaus ir skolininko. Taigi nepriklausomai nuo to, kas ir kokiu būdu atlygino žalą už atsakovą (skolininką), reikalavimas prieš jį gali būti grindžiamas tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Pagal CK 6.245 straipsnyje įtvirtintą civilinės atsakomybės sampratą skolininkas privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą), kurie yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis). Byloje nėra ginčo dėl ieškovo išmokėtų periodinių išmokų, skirtų kompensuoti prarastą išlaikymą asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi, nes tai yra negautos pajamos CK 6.249 straipsnio prasme. Ginčas kilo dėl NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu išmokėtos 90 000 Lt vienkartinės draudimo išmokos, kuri apskaičiuojama ne pagal CK 6.249 straipsnio taisykles, o nustatyta vadovaujantis SODROS biudžeto formavimo ir kitais principais, valstybei vykdant socialinę politiką. Ši politika negali tapti bausme kaltam asmeniui. Civilinės atsakomybės funkcija yra kompensuojamojo pobūdžio. Be to, turi būti taikomas konstitucinis lygiateisiškumo principas, šiuo atveju reiškiantis tai, kad asmens atsakomybės dydžiui negali turėti įtakos aplinkybė, jog žuvusysis buvo apdraustas socialiniu draudimu.

            2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1331/2002 yra išaiškinusi, kad vienkartinė išmoka, lygi 100 vidutinių mėnesinių atlyginimų, nėra žalos atlyginimas deliktinės atsakomybės prasme, todėl ją išmokėjęs ieškovas neįgyja regreso teisės į atsakovą pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006, nes toje byloje buvo aiškinamas CK 6.1015 straipsnio bei DK 255 straipsnio taikymas, o šioje byloje nagrinėtini klausimai dėl socialinio draudimo įstaigų išmokų teisinės prigimties ir jos reikšmės įgyvendinant regreso teisę CK 6.113 ir 6.245 straipsnių taikymo aspektu.

3. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nepasisakydamas dėl atsakovo argumentų, susijusių su jo atsakomybės ribų nustatymu ir CK 6.113 straipsnio taikymu, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/203, 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003, 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005). 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas VSDFV Šakių skyrius prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad kasatoriaus teiginius paneigia NADPLSDĮ 31 straipsnio nuostata, pagal kurią, nustačius, kad draudiminis įvykis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, VSDFV teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Ši tvarka nustatyta CK 6.290 straipsnyje, kuris yra specialioji norma kasatoriaus nurodytų CK 6.249 ir 6.291 straipsnių atžvilgiu. Be to, kasatorius neteisingai traktuoja CK 6.113 straipsnį. Jo nuostatos šiuo atveju aiškintinos taip, kad pradiniai kreditoriai, t. y. visi šios bylos išmokų gavėjai, pagal NADPLSDĮ turėję teisę gauti socialinio draudimo išmokas (ligos pašalpas, vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, periodines draudimo išmokas), jas gavo iš VSDFV Šakių skyriaus, kuriam, kaip trečiajam asmeniui, perėjo reikalavimo teisė į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus argumentas, kad vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama ne pagal CK 6.249 straipsnio taisykles, yra nepagrįstas. Visos NADPLSDĮ nustatytos išmokos yra kompensacinės, skirtos atlyginti negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.249 straipsnį tai ir yra žala. Taigi teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalis. Toks šių normų aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006). Kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1331/2002 šioje byloje yra neaktuali, nes ji priimta remiantis teisės normomis, reglamentavusiomis socialinio draudimo įstaigų regreso teisės klausimus iki CK 6.290 straipsnio įsigaliojimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

2004 m. sausio 15 d. susidūrus automobiliams „Honda Civic“ ir „VW Passat“ žuvo automobilio „VW Passat“ vairuotojas J. Č. Automobilio „Honda Civic“ savininkas ir vairuotojas atsakovas V. B. teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio. Jo civilinė atsakomybė buvo apdrausta pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sudarytą su UADB „Ergo Lietuva“. Ieškovas VSDFV Šakių skyrius nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu ir skyrė bei išmokėjo N. Č., T. Č., P. Č., V. Č. ir M. Č. po 18 020 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam J. Č. mirus (iš viso – 90 100 Lt), taip pat kitas išmokas, be to, žuvusiojo vaikams V. Č. ir M. Č. moka periodines išmokas, kurių suma per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 15 d. iki 2006 m. liepos 31 d. sudarė 7238,42 Lt, o nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d. – 1327,14 Lt. UADB „Ergo Lietuva“ dalį ieškovo išmokėtų sumų atlygino, bet jo pareigą atlyginti žalą riboja civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma – 30 000 Lt. Ieškovui liko neatlyginta 69 866,05 Lt vienkartinės draudimo išmokos bei 4791,92 Lt periodinių išmokų mirusiojo vaikams.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl CK 6.249 straipsnyje pateiktos žalos sąvokos

 

            Tiek deliktinės, tiek sutartinės atsakomybės atveju įstatyme žalos sąvoka apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos piniginę išraišką įstatymų leidėjas įvardijo kaip nuostolius (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Civiliniame kodekse yra įtvirtintas visiško padarytų nuostolių atlyginimo principas. Tik specialiai įstatyme arba sutartyje gali būti nustatyta ribota atsakomybė (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

            Fizinio asmens mirties atveju atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą klausimai detalizuoti CK 6.284 straipsnyje, tačiau šio straipsnio nuostatos netaikomos tuo atveju, jeigu nukentėjęs (miręs) asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu. Šios bylos atveju žuvusysis J. Č. tokiu draudimu buvo apdraustas. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį šis draudimas kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Be periodinių draudimo išmokų, apdrausto ir mirusio dėl draudiminio įvykio asmens šeimos nariams yra išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo mėnesį (NADPLSDĮ 11, 27 straipsniai). Taigi visų pagal NADPLSDĮ mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas kasacinio teismo teisėjų kolegijai duoda pagrindą aiškinti, kad aptariama vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad specialiuoju įstatymu – NADPLSDĮ – nustatyta vienkartinė draudimo išmoka atspindi pagal šį įstatymą apdrausto asmens gyvybės socialinį vertingumą dabartiniame mūsų valstybės ekonominės raidos etape, pragyvenimo lygį ir kitus kriterijus. Fizinių asmenų, kurie nėra draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, mirties atveju žalos atlyginimo klausimų reglamentavimas CK 6.284 straipsnyje neeliminuoja už žalą atsakingo asmens atsakomybės bei pareigos atlyginti aptariamo pobūdžio žalą. Tokiu atveju dėl aptariamos žalos (jos dalies) dydžio (kurį apdraustiems socialiniu draudimu asmenims a priori nustatė valstybė) kiekvienu atveju reikėtų įrodinėti individualizuotai.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006 išaiškino, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios atitinkamas draudimo išmokas, šias sumas atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja iš dėl žalos padarymo kaltų asmenų CK nustatyta tvarka. Būtent tokia tvarka nustatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Kasatorius šį aiškinimą kvestionuoja ir teigia, kad reikėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1331/2002 aptariamu klausimu duotais išaiškinimais.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin dėmesingai. Precedentai taikomi bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką, teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą, į tai, sprendimas priimtas trijų ar septynių teisėjų kolegijos ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas), ir kt. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vadovaujasi išplėstinės septynių teisėjų kolegijos pakankamai nauju išaiškinimu, pateiktu kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006.

            Kasatorius teisingai nurodo, kad ieškovas, įgyvendindamas regreso teisę, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Toks teisių apimties principas yra nustatytas CK 6.113 straipsnyje, tačiau konstatavus, kad aptariama vienkartinė draudimo išmoka yra CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sudėtinė dalis, nelieka pagrindo teiginiui, jog socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi žalą, įgijo daugiau teisių negu pradinis (pradiniai) kreditorius (kreditoriai).

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami teismų sprendimas ir nutartis yra teisėti. Naikinti juos kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                   Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                                           Sigitas Gurevičius

 

 

                                                                                                                           Česlovas Jokūbauskas