Administracinė byla Nr. A-532-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01647-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 20 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. buvo laikytas Šiaulių TI, perpildytose kameros. Kamerose buvo drėgna, žiemą šalta, vasarą karšta, prastas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kameros nedezinfekuojamos, buvo parazitų, nebuvo iškvietimo skambučių, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko keliamų reikalavimų, pasivaikščiojimams gryname ore suteikta tik 1 valanda vietoje 8 valandų, taip pat buvo daug kitų pažeidimų. Dėl tokių netinkamų sąlygų pareiškėjas neturėjo galimybės judėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėdavo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas, patyrė dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą ir kt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, atsakovo teigimu, Šiaulių TI administracija nuolat suimtųjų (nuteistųjų) reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą atsakė patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Šiaulių TI laikomasi tų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kurie jam taikomi.
Atsakovas akcentavo, kad Šiaulių TI direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 1/01-120 patvirtinto Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių TI naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių bei atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrino, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o įteikimą patvirtinantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) – būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Taigi, tik atvykus į įstaigą, asmenys supažindinami su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Be to, pažeidimo fakto pripažinimas buvo asmens pažeistų teisių gynybos būdas, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, jog, pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas, nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti reikalavimus kamerų plotui, tenkančiam vienam asmeniui. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, ir manydamas, kad jo teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų.
Teismas pabrėžė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam asmeniui norma – ne mažiau nei 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, buvo viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu taikytinas 3 metų senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. gegužės 20 d. Taigi, skundas atmestinas.
III.
Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo, jog, atvykus į Šiaulių TI, pareigūnai visokeriopai slėpė visą teisinę informaciją, ji nebuvo iškabinta kamerose, o pareiškėjo prašymas supažindinti su 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) nebuvo patenkintas, su Įsakymu Nr. V-124 jis supažindintas tik formaliai, pasirašytinai, pasirašytinai nesupažindintas su Higienos norma HN 76:1999. Pareiškėjui nebuvo pateikta informacija ir apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas, nepateikti kiti nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai. Teismas neatsižvelgė nei į šias aplinkybes, nei į Seimo kontrolieriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 1/3D-2518 „Dėl patikrinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime“, kurioje užfiksuota Šiaulių TI visiškai analogiška padėtis. Pareiškėjas susidūrė su sunkumais ieškant teisinės informacijos ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Tikriausiai bendra visų įkalinimo įstaigų problema yra tai, kad jose teisinė literatūra pasenusi, neatnaujinta arba jos nėra. Pareiškėjas tokį informacijos slėpimą nuo suimtųjų laiko nusikaltimu žmoniškumui. Šiaulių TI sukūrė nusikalstamą modelį ir pasinaudojo tuo, kad pirmą kartą padarę nusikaltimą nuteistieji buvo psichologiškai palūžę ir, atvykus į įkalinimo įstaigą, pasirašinėdavo visus pateiktus dokumentus.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino vien iš to, jog jam Šiaulių TI nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas reiškė skundą ir dėl daug svarbesnių žmogaus teisių pažeidimų šioje įstaigoje: bet kokios teisinės informacijos apie suimtųjų teises ir pareigas slėpimo (nereguota į daugkartinius pareiškėjo prašymus pateikti teisinę literatūrą, kamerose neiškabinta teisinė informacija), apgyvendinimo kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo ir apgyvendinimo kamerų įrengimo. Iš teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pareiškėjo skundo net neskaitė, neįsigilino į daugybę Šiaulių TI padarytų pažeidimų, tuo diskriminuodamas pareiškėją dėl jo socialinės padėties (nuteistasis).
Pareiškėjas paaiškina, kad, būdamas neinformuotas ir turėdamas ribotas galimybes gauti informaciją, jis manė, jog tokios katastrofiškos sąlygos ir toks priešiškas, agresyvus pareigūnų nusistatymas yra normalus dalykas už pareiškėjo padarytus nusikaltimus, nors jis buvo dar tik suimtasis. Šiaulių TI tuo sėkmingai pasinaudojo. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindų laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje yra įtvirtinta absoliuti teisė nepatirti nežmoniško elgesio, šiame straipsnyje jokie senaties terminai nenumatyti.
Pareiškėjas, teigdamas, kad atsakovas atsiliepime į skundą pateikė melagingą informaciją ir taip klaidino teismą, taip pat prašo skirti ekspertizę ir patikrinti visą reikiamą originalią dokumentaciją, taip pat pareiškėjui dalyvaujant (stebint) patikrinti visas kameras, kuriose jis kalėjo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai jų negynė, todėl galima teigti, jog jis į teismą kreipėsi galbūt tik sau siekdamas turtinės naudos. Teismas pareiškėjo reikalavimams pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Atsakovo vertinimu, ginčijamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, apšvietimo, buvo tarakonų ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. periodiškai laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 20 d. (žyma ant voko, b. l. 8), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas paaiškino, jog jis praleido ieškinio senaties terminą dėl to, kad jis neturėjo teisinio išsilavinimo ir kad, atvykus į Šiaulių TI, jis nebuvo supažindintas nei su Higienos norma HN 76:1999, Vidaus tvarkos taisyklėmis, Įsakymu Nr. V-124, nei su kitais suimtųjų teises ir pareigas nustatančiais nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, t. y. ši informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, pasirašytinis supažindinimas su kai kuriais teisės aktais buvo tik formalus, ir todėl jis nežinojo, kokios kalinimo sąlygos jam priklausė. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kada sužinojo jam aktualią teisinę informaciją.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų prievolė suimtuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, minėta teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka). Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta tardymo izoliatoriaus administracijos pareiga užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi Šiaulių TI neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas patvirtino, jog jis su suimtųjų teises ir pareigas įtvirtinančiais teisės aktais, taip pat tam tikrais kitais teisės aktais, be kita ko, Įsakymo Nr. V-124 nuostatomis dėl minimalios vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos, buvo supažindintas pasirašytinai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo teiginius, kad jis su suimtųjų teises, pareigas ir draudimus įtvirtinančiais teisės aktais buvo supažindintas tik formaliai. Pareiškėjas nedetalizavo, su kokiais teisės aktais jis buvo supažindintas (bent formaliai), o su kokias – ne, nepaaiškino, kaip formalus supažindinimas pasireiškė, ir neteigė, kad jis nebuvo supažindintas su jo teises, pareigas, draudimus ir atsakomybę reglamentuojančiomis teisės nuostatomis, kiek jos nesusijusios su pareiškėjo pretenzijomis dėl laikymo sąlygų. Pastebėtina, jog, pagal Šiaulių TI direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 1/01-120 patvirtinto Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo (b. l. 50-51) 7 ir 8 punktus, į Šiaulių TI naujai atvykusiems suimtiesiems pasirašytinai įteikiamas lankstinukas (1 priedas), kuriame pateikiama aktualiausia informacija apie laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas bei suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir atsakomybę. Lankstinuke (b. l. 52-53), be kita ko, pateikiama dienotvarkė, ištraukos iš Suėmimo vykdymo įstatymo, inter alia (lot. – įskaitant) apie teisę gauti informaciją apie laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką, sąlygas ir teisinę padėtį, teisę susitikti su gynėju, teisę teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus, teisę įsigyti neribotą kiekį literatūros, teisę susirašinėti ir teisę paskambinti telefonu bei apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką, taip pat Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąraše (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 1 priedas) įtvirtintas draudimas turėti dokumentus, išskyrus teisės aktų tekstus, pareigūnų ir tarnautojų, visuomeninių organizacijų bei tarptautinių institucijų atsakymus ir kt. Lankstinuke pažymėta, kad, kilus klausimams, neaiškumams, kreiptis į būrio viršininką. Teismui pateikta Supažindinimo kopija (b. l. 68), kuriame pareiškėjas 2010 m. lapkričio 11 d. parašu patvirtino su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis susipažinęs ir informacinį lankstinuką gavęs. Pareiškėjas sutiko, jog Supažindinime buvo pasirašęs, tačiau dėl lankstinuko gavimo nepasisakė. Kadangi byloje nėra tai paneigiančių duomenų, o pareiškėjas nenurodė priešingai, laikytina, jog pareiškėjas minėtą lankstinuką gavo. Taigi, pareiškėjas turėjo Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatytą informaciją, nors ji ir nebuvo iškabinta kamerose.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais. Pabrėžtina, jog teisės aktai yra skelbiami viešai. Nors pareiškėjas teigė kreipęsis į Šiaulių TI pareigūnus su prašymu pateikti teisinę literatūrą, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir kiek kartų kreipėsi į pareigūnus, kokios teisinės literatūros prašė, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Šiaulių TI ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su teisės aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą, taip pat kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs prašymus ar skundus. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, kreipėsi teisinės pagalbos). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats pareiškėjas teigė, jog Šiaulių TI veiksmai neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų jam padarė didelį psichologinį sukrėtimą, žalą sveikatai, todėl jo nurodytų pažeidimų padarymo metu jis negalėjo nenumanyti, jog galbūt jo atžvilgiu nebuvo užtikrintos sveikatai saugios kalinimo sąlygos. Vadinasi, pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrintas pakankamas kameros plotas bei kitos tinkamos kalinimo sąlygos, ir galėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių gynybos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.
Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d., todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pritaikius ieškinio senatį, nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti skundo reikalavimą, nepriklausomai nuo šio reikalavimo pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2408-624/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai pareiškėjas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant skundo reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2869/2012, 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2056-624/2015, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje A-178-261/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senatį, nepagrįstai nesigilino į skundo turinį (daugybę Šiaulių TI padarytų pažeidimų), taip jį diskriminuodamas, atmestini.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo skirti ekspertizę teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kokiems dokumentams turėtų būti skirta ekspertizė ir kokios aplinkybės ekspertizės metu turėtų būti nustatinėjamos. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kuo nagrinėjamai bylai būtų reikšminga Šiaulių TI kamerų, kuriose jis buvo laikytas prieš 6-7 metus, ekspertizė. Remiantis tuo, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo skirti ekspertizę ir patikrinti visą reikiamą originalią dokumentaciją, pareiškėjui dalyvaujant (stebint) patikrinti visas kameras, kuriose jis kalėjo, ir kad teisėjų kolegijai nekilo jokių klausimų, kuriems išspręsti būtų reikalinga atlikti ekspertizę, teisėjų kolegija nusprendžia ekspertizės neskirti.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė