Civilinė byla Nr. e2A-758-794/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26291-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

VILNIAUS apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-409-1014/2022 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „AA Baltic Group“ patikslintą ieškinį atsakovams A. L. bei K. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

0       I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB „AA Baltic Group“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama jai priteisti iš atsakovo A. L. 26 764,57 Eur žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo K. P. 1 956,18 Eur žalos atlyginimo; priteisti iš A. L. penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš K. P. penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš A. L. ir K. P. bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2019 m. birželio 5 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė jai bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 18 d. Įmonės bankroto administratoriumi paskirtas MB „Valdymo ekspertai“. 2019 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi patvirtino ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 28 720,75 Eur sumai. 2019 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „AA Baltic Group“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2021 m. liepos 15 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartyje konstatuotus faktus apie tai, jog įmonės akcijų pardavimas buvo fiktyvus, juo buvo siekiama išvengti atsakomybės prieš įmonės kreditorius, o atsakovas A. L. net ir po akcijų pardavimo, kuomet nebebuvo teisiniu įmonės vadovu ir akcininku, toliau iki pat 2018 m. vasario 12 d. valdė įmonės banko sąskaitas, vykdė pinigines operacijas tretiesiems asmenims, todėl atsakovas A. L. turi atsakyti už 26 764,57 Eur žalą, padarytą ir atsiradusią kreditoriams iki 2018 m. vasario 12 d., t. y. iki atsakovas buvo registruotas įmonės vadovu VĮ „Registrų centre, o ne jo vadovavimo įgaliojimų dienos pabaigos metu (2017 m. gruodžio 28 d.), o atsakovas K. P. turi atsakyti už 1 956,18 Eur žalą kreditoriams atsiradusią nuo 2018 m. vasario 12 iki įmonei iškeltą bankroto byla.

3.       Atsakovas A. L. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašė atmesti ieškovės reikalavimus, pareikštus atsakovui A. L., pilna apimtimi ir priteisti iš ieškovės bankroto administratoriaus administravimo išlaidų bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovas nurodė, kad tariamos skolos ieškovės kreditoriams didžiąja dalimi realiai neegzistuoja, todėl atsakovui A. L. negali kilti ir atsakomybės už tokią tariamą žalą kreditoriams, o bankroto administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigą patikrinti reiškiamus kreditorinius reikalavimus. Atsakovo nuomone, reikalavimas dėl Saulės grupės kreditorinio, kaip žalos, yra nepagrįstas, nes visų pirma nebuvo jokio įsiskolinimo, o antra – bet kokiu atveju įsiskolinimas atsirado jau gerokai po to, kai vadovavimą ieškovei perėmė K. P. BUAB „Saulės grupė“ kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas tik todėl, kad bankroto administratorius netinkamai atliko savo pareigas, iš viso buvo patvirtintas BUAB „Saulės grupė“ kreditorinis reikalavimas, kurio ji realiai neturi teisės reikšti, nes jokio įsiskolinimo nėra. Saulės grupei buvo daryta visa eilė pavedimų ir mokėjimų, tame tarpe – avansinių. Apie tai duomenis turėjo ir bankroto administratorius, juos yra pateikęs į civilinę bylą dėl tyčinio bankroto, tačiau į šią bylą pateikęs nėra ir niekaip į mokėjimų suvestines neatsižvelgė vertindamas kreditorinių reikalavimų ar šio ieškinio reikalavimų pagrįstumą.  Tokios skolos Saulės grupei nepagrįstumą patvirtina ir buvusio ieškovės buhalterio – UAB Finansų patarėjas – atsiųsti elektroniniu formatu išsaugoti finansinės atskaitomybės dokumentai. Kokios sumos buvo suderintos, kada atsirado įsiskolinimai ir kt. taip pat patvirtina ir Saulės grupės bankroto administratoriaus turimi duomenys apie tarpusavio santykius, tačiau Saulės grupės bankroto administratorius, reikšdamas reikalavimą, taip pat į tai neatsižvelgė. Viso to pasėkoje yra dirbtinai kuriama tariama ieškovės skola Saulės grupei ir bandoma be jokio pagrindo tokią sumą kaip žalą prisiteisti iš atsakovo. Skirtingai, nei teigia bankroto administratorius, UAB „Stromlita“ taip pat neturi 10 729,93 Eur reikalavimo į ieškovę, todėl tokios nesančios skolos, kaip tariamos žalos, negalima priteisti iš atsakovo A. L. Visa tai liudija, kad ieškovės patikslintas ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas

5.        Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 24 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir nutraukė civilinės bylos Nr. e2-409-1014/2022 dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti ieškovei iš atsakovo A. L. 15 576,72 Eur žalos atlyginimo. Likę patikslinto ieškinio reikalavimai yra: 1) priteisti iš A. L. 11 187,85 Eur žalos atlyginimo ieškovei; 2) priteisti iš K. P. 1 956,18 Eur žalos atlyginimo ieškovei; 3) priteisti ieškovei iš A. L. penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti ieškovei iš K. P. penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo A. L. 11 187,85 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovo K. P., 1 956,18 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė valstybei iš A. L. 269,20 Eur ir iš K. P. 61,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nurodė, kad tyčinio bankroto byloje nustatytos faktinės aplinkybės gali būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės šioje byloje, nes atsakovai, kaip suinteresuoti asmenys, dalyvavo tyčinio bankroto byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 182 straipsnio 2 punktas).

8.       Teismas akcentuodamas Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvaciją, kuria grindžiamas nemokumo nustatymo momentas, kritiškai vertino A. L. atstovės teiginius, esą bendrovė tapo nemoki, ją perleidus atsakovui K. P.. Teismas nurodė, jog 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje turėdamas bendrovės veiklos duomenis ir nesant konkrečių prielaidų gauti tiek lėšų, jog pakaktų įmonės mokumui atkurti, atsakovas A. L., veikdamas kaip atsakingas ir rūpestingas vadovas, turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip užkirsti kelią tolesniam skolų augimui. Atsakovas, sužinojęs apie faktinį įmonės nemokumą, dėl pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo spręsti atsižvelgdamas į įmonės realias galimybes uždirbti pajamų, kurių pakaktų tiek bendrovės kasdienės veiklos išlaidoms, tiek senoms skoloms dengti, be to, išvengti naujų skolų, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovui A. L. tenka pareiga atlyginti žalą, kilusią dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. pabaigos iki 2017 m pradžios nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AA Baltic Group“  iškėlimo.

9.       Teismas nurodė, kad atsakovo A. L. atstovei bylos nagrinėjimo metu įrodinėjant, kad iš tiesų UAB ,,Stromlita“ neturi 10 729,93 Eur reikalavimo į ieškovę, į bylą buvo teikiami fragmentiniai ieškovės apskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovė pirko medžiagas, tikėtina, statybos darbams, iš kurių teismas negali daryti pagrįstos išvados dėl ieškovės ir būtent UAB ,,Stromlita“ tarpusavio atsiskaitymų, ypač turint omenyje tęstinį šių įmonių bendradarbiavimo pobūdį. Teismas vertino, jog prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, atsakovo A. L. šioje byloje nepaneigta. Ginčas tarp UAB ,,Stromlita“ ir ieškovės buvo išspręstas įsiteisėjusiu 2018 m. vasario 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu (civilinė byla Nr. e2-1141-494/2018), vėliau patvirtintas kreditoriaus reikalavimas įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje. Dėl išsakyto argumento, kad naujasis vadovas atsakovas K. P. nesiėmė veiksmų (neginčijo šio teismo sprendimo), todėl būtent jis ir turi būti atsakingas už žalą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sutartis su UAB ,,Stromlita“, iš kurios buvo kildinami reikalavimai ieškovei buvo vykdoma vadovaujant būtent atsakovui A. L., jam neabejotinai buvo žinoma apie dar 2017 m. rugpjūčio 28 d. iškeltą civilinę bylą dėl skolos priteisimo, kurioje, priešieškinis nebuvo reiškiamas, o sprendimas buvo paskelbtas 2018 m. vasario 28 d., t. y. neužilgo po akcijų perleidimo atsakovui K. P. ir jo skyrimo vadovu. Teismas vertino, jog atsakovas A. L. neužtikrino, kad jo vadovaujama bendrovė tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus UAB ,,Stromlita“, taip pat, laiko požiūriu vertinant bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartyje nustatytus neteisėtus atsakovo A. L. veiksmus ir įsiskolinimo susidarymo momentą, teismas sprendė, jog šis įsiskolinimas, vėliau tapęs nepatenkintu finansiniu reikalavimu bankroto byloje, priežastingumo ryšiu yra susijęs būtent su atsakovo A. L. kaip įmonės vadovo, neteisėtais veiksmais.

10.       Dėl atsakovo K. P. teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 12 d. jis buvo viešajame registre buvo išviešintas ieškovės vadovu ir gavo parašo teisę banke, banko operacijas galėjo atlikti tik jis pats ir piniginių lėšų judėjimas ieškovės sąskaitose vyko, taigi teismas atmetė atsakovo K. P. argumentus, jog esą jis buvo tik formalus vadovas ir dėl to nėra atsakingas už kreditorinių finansinių reikalavimų padidėjimą po 2018 m. vasario 12 d. Dėl atsakovo K. P. argumentų, kad jis nėra atsakingas už kreditorinius UAB ,,Bitė Lietuva“, MB ,,BEN INVEST“ (pradinis kreditorius UAB ,,Stromlita“) reikalavimus, teismas pažymėjo, kad jeigu atsakovas būtų laiku įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtų sustabdytas visų finansinių prievolių, tarp jų – palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimas, netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, įmonės sudarytų sutarčių vykdymas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktai). Teismas vertino, jog šiam atsakovui buvo žinoma (turėjo būti žinoma) įmonės tikroji padėtis. Taigi, atsakovui tinkamai įvykdžius pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nebūtų didėję nei UAB ,,Bitė Lietuva“ reikalavimai, nei delspinigių (palūkanų) suma didėjusios senos skolos. Teismas sprendė, jog tai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo K. P. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo ir atsiradusios žalos. 

11.       Teismas nustatė, jog atsakovai delsė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nors įmonės padėtis blogėjo ir galop su kreditoriais atsiskaityta nebuvo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovės vadovai, žinodami įmonės finansinę padėtį ir tai, jog įmonė yra nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, laiku nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovų, kaip įmonės vadovų, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas iš esmės sąlygojo situaciją, kai įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Teismas sprendė, jog byloje neginčytinai nustatyti atsakovų, kaip įmonės vadovų, neteisėtas neveikimas (laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), o 2021 m. liepos 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatyti prejudiciniai faktai nebuvo paneigti.

12.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi patvirtinta kreditorių reikalavimų bendra suma, tačiau atsakovai turi atlyginti žalą, kuri apskaičiuotina atsižvelgiant į kreditorių reikalavimus, atsiradusius (padidėjusius) po momento, kai atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AA Baltic Group “ iškėlimo. Atsižvelgus į aktualiais laikotarpiais susidariusius pradelstus įsipareigojimus ieškovės kreditoriams teismas sprendė, kad ieškovės buvęs vadovas A. L. atsakingas už 11 187,85 Eur dydžio, o atsakovas K. P. – už 1 956,18 Eur dydžio žalą (nuo 2018 m. vasario 12 d.,  kuri susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovų delsimu inicijuoti bendrovės bankroto bylą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246-6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis; CPK 185 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovas A. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas atsakovo atžvilgiu; prašo atmesti reikalavimus, pareikštus atsakovui A. L., pilna apimtimi; palikus galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiamą sprendimą dėl bylos esmės, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant A. L. iš bankroto administratoriaus administravimo išlaidų 995,39 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovės bankroto administratoriaus administravimo išlaidų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       Apeliantas nurodo, jog jis nekvestionuoja to, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tačiau, net ir laikant, kad atsakovas gali būti atsakingas už kažkokią dalį tyčinio bankroto pasekmių, ieškovė neįrodė, kad yra kilusi tokia žala kreditoriams, kokia buvo reikalaujama ieškiniu ir priteista iš atsakovo A. L.

13.2.       Apelianto teigimu, skirtingai, nei teigė bankroto administratorius, UAB „Stromlita“ neturi 10 729,93 Eur reikalavimo į ieškovę, todėl tokios nesančios skolos, kaip tariamos žalos, negalima priteisti iš atsakovo. Tarp UAB „Stromlita“ ir ieškovės buvo sutartiniai santykiai dėl keleto projektų. Iš esmės UAB „Ginota“, kaip generalinis rangovas, pasamdė ieškovę, ieškovė kaip subrangovą persamdė UAB „Stromlita“. Vienbučio statybos atveju UAB „Stromlita“ ne tik vėlavo atlikti darbus, bet taip pat netinkamai juos atliko, ne pagal numatytus darbus, dėl ko statybos techninė prižiūrėtoja L. Z. reiškė pastabas ir mažino darbų kainą. Dalį statybos medžiagų tiesiogiai apmokėjo ieškovė, o ne UAB „Stromlita“, kaip kad turėjo būti, todėl turėjo būti atitinkamai koreguojamos sumos. Pridedami įrodymai patvirtina, kad UAB „Stromlitai“ ieškovė neliko skolinga. Teismas į įrodymus visiškai neatsižvelgė ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

13.3.       Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, neįvertino, kad didelė dalis atsakovo bylinėjimosi išlaidų buvo patirta iki ieškovės ieškinio dalies atsisakymo, todėl dalis bylinėjimosi išlaidų turėjo būti priteista apeliantui, net ir patenkinus likusią dalį ieškinio jo atžvilgiu. Ieškovė atsisakymu dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakė 72,8 proc. reikalavimų apelianto atžvilgiu, atitinkamai turėtų būti priteista 72,8 proc. bylinėjimosi išlaidų dalies nuo 1 367,30 Eur sumos. t.y. apeliantui turėjo būti priteista 995,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų ginantis nuo ieškinio dalies, kurios ieškovė atsisakė. Teismas šio klausimo visiškai nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė, nepaaiškino, kodėl ši dalis bylinėjimosi išlaidų nėra priteisiama apeliantui.

14.       Atsiliepimu į atsakovo skundą ieškovė prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Ieškovės teigimu, UAB „Stromlita“ 10 729,93 Eur finansinis reikalavimas yra grįstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje. Kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo pateiktas teismui tvirtinti įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dėl 10 027,02 Eur skolos, 426,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 6 proc. palūkanų priteisimo iš ieškovės pagrindu.

14.2.       Nors apeliantas teigia, kad kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė įrodymus, neva patvirtinančius, kad ieškovė neturi įsiskolinimo UAB „Stromlita“, tačiau sutinkamai su pirmos instancijos teismu, į bylą buvo teikiami tik fragmentiniai ieškovės apskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovė pirko medžiagas, tačiau iš teikiamų dokumentų nėra galimybės nustatyti UAB „Stromlita“ tarpusavio atsiskaitymų.

14.3.       Ieškovė taip pat nurodo, jog nepaisant to, kad pats Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas buvo priimtas 2018 m. vasario 28 d., įsiskolinimas UAB „Stromlita“ atsirado tuo metu, kai ieškovei vadovavo apeliantas, taip pat kreditorius UAB „Stromlita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo taip pat tuo metu, kai ieškovei vadovavo apeliantas. Apelianto vadovaujama ieškovė teisme neginčijo skolos fakto ir dydžio, taip pat nereiškė ir priešpriešinių reikalavimų. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas taip pat nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka. Ieškovė pateikė išsamius skaičiavimus, kokio dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė iki faktinio apelianto vadovavimo įmonei pabaigos, t.y. 2018 m. vasario 12 d.

14.4.       Ieškovės teigimu, ieškinio reikalavimų atsisakymą lėmė veiksniai nepriklausantys nuo ieškovės valios – dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą lėmė naujojo kreditoriaus elgesys atsisakant reikalavimo bei teismų praktika suformuota tokio pobūdžio bylose. Taigi, ieškovės pozicija ir procesinis elgesys civilinėje byloje buvo tinkami, ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sumažindama ieškinio reikalavimą sąžiningai atliko procesines pareigas, todėl nėra pagrindo iš ieškovės apeliantui priteisti bylinėjimosi išlaidų.

15.       Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą atsakovas K. P. nurodė, kad apeliacinio skundo reikalavimai nesusiję su K. P., todėl neturi į ką atsiliepti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

17.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

19.       Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

20.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

21.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi pagal BUAB ,,Saulės grupė“ pareiškimą UAB „AA Baltic Group“ iškėlė bankroto bylą. 2019 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi patvirtino UAB „AA Baltic Group“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 28 720,75 Eur sumai. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi patikslino ieškovės kreditorių sąrašą, atsižvelgiant į tai, kad naujasis kreditorius perėmė reikalavimo teisę iš UAB ,,Saulės grupė“ ir nurodė, kad atsisako savo teisės į 15 576,72 Eur dydžio finansinį reikalavimą. 2019 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „AA Baltic Group“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „AA Baltic Group“ laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. vadovavo atsakovas A. L. (įgaliojimų pradžia 2014 m. gruodžio 23 d., įgaliojimų pabaiga 2017 m. gruodžio 28 d.), o nuo 2018 m. vasario 12 d. vadovu įregistruotas K. P. (įgaliojimų pradžia 2017 m. gruodžio 29 d.), įmonės dalyviais buvo registruoti šie asmenys: nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. A. L.; nuo 2016 m. balandžio 4 d. A. L. 50 vnt. akcijų, L. B. 50 vnt. akcijų. Paskutinės įmonės finansinės ataskaitos registrų tvarkytojui buvo teikiamos už 2016 metus. 2021 m. liepos 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi UAB „AA Baltic Group“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

22.       Byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovų A. L. ir K. P., kaip buvusių UAB „AA Baltic Group“ vadovų civilinės atsakomybės už žalą, kuri, pasak ieškovės, atsirado dėl tyčinio bankroto, atsakovams A. L. ir K. P. laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

23.       Apeliantas A. L. nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad iš jo priteistos žalos dydis yra nepagrįstas bei tuo, kad pirmosios instancijos teismas jo naudai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų nuo ieškinio dalies, kurios buvo atsisakyta.

Dėl atsakovo A. L. atsakomybės

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

25.       Kasacinis teismas taip yra nurodęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

26.       Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-438-370/2022).

27.       Bylos duomenimis nustatyta, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-868-450/2021 nustatė, kad ieškovė nemoki buvo 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, kuomet bendrovės vadovo pareigas užėmė A. L., kuris tuo metu turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau esant įmonei nemokiai, kai buvo atleisti visi atsakovės darbuotojai ir sąskaitose vyko neaiškūs mokėjimai, kai įmonė faktiškai jokios veiklos nevykdė. A. L. atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius kreditorių teises ir teisėtus interesus, ir yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-868-450/2021 taip pat nustatė, kad paskutiniai Juridinių asmenų registrui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai yra už 2016 m. Pagal tuo metu pateiktų dokumentų duomenis įmonės turtas buvo 258 772,00 Eur, iš kurio 225 060,00 Eur sudarė trumpalaikis turtas, o 3 142,00 Eur – ilgalaikis; trumpalaikį atsakovės turtą sudarė 225 060,00 Eur kitas trumpalaikis turtas ir 30 570,00 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos; mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 255 636,00 Eur. Teismas nurodė, jog byloje nepateikta duomenų, kokia atsakovės (UAB „AA Baltic Group“) įsipareigojimų dalis nurodytu momentu (2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje) buvo pradelsta; byloje taip pat nėra duomenų, kokia buvo 2016 metų pabaigoje atsakovės turėto 225 060,00 Eur kito trumpalaikio turto sudėtis. Atsakovės banko sąskaitose 2017 m. sausio 1 d. buvo 36 124,03 Eur, per 2017 m. į atsakovės banko sąskaitas pateko įplaukų iš viso už 327 602,25 Eur, atsakovė per 2017 m. atliko mokėjimų už 347 989,78 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovės banko sąskaitose likutis sudarė 15 736,50 Eur, per 2017 m. atsakovė atliko 20 387,53 Eur daugiau mokėjimų nei gavo įplaukų. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis per 2017 m. buvo atleisti visi 4 atsakovės darbuotojai; Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad vienintelis po to priimtas atsakovės darbuotojas buvo K. P. ir jo atleidimo data – 2018 m. sausio 25 d. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad 2016 m. pabaigoje bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai dvigubai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, atsakovės finansinė padėtis per 2017 m. tolydžio blogėjo – 2017 m. pabaigoje lėšų likutis banko sąskaitoje sumažėjo daugiau nei per pusę, buvo atleisti visi darbuotojai, atsakovė veiklos nevykdė; atsakovės paskutinių žinomų 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis ji valdė 225 060,00 Eur vertės aktyvus, kuriuos sudarė nedetalizuotas trumpalaikis turtas, kurį įprastai sudaro debitorių skolos. Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Teismas konstatavo, kad šie duomenys patvirtina, jog bendrovė buvo nemoki ne bankroto bylos jai iškėlimo momentu, o jau 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, kuomet bendrovės vadovo pareigas užėmė A. L.. Todėl būtent A. L. ir turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau to nepadarė ir toliau blogino įmonės finansinę padėtį bei didino kreditorių finansinius reikalavimus. 

28.       Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat nustatė, kad finansinė padėtis per 2017 m. tolydžio blogėjo – 2017 m. pabaigoje lėšų likutis banko sąskaitoje sumažėjo daugiau nei per pusę, buvo atleisti visi darbuotojai, todėl pajamas kurianti veikla tapo faktiškai negalima, o skolų kreditoriams sumokėjimas – neįmanomas, banko sąskaitų išrašai už 2017–2018 m. patvirtina, kad iki 2018 m. vasario 12 d. iš banko sąskaitų buvo atlikti šie mokėjimai: 2018 m. sausio 5 d. UAB „S capital“ pervesta 14 800,00 Eur, 2017 m. gruodžio 29 d. UAB „Kitoks požiūris“ – 13 200,00 Eur, 2017 m. gruodžio 29 d. UAB „IDW Group“ – 16 399,20 Eur, 2017 m. gruodžio 29 d. akcinei bendrovei „Specializuota komplektavimo valdyba“ – 2 093,71 Eur, kai A. L. 2017 m. gruodžio 28 d. visuotinio atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimu jau buvo atleistas iš atsakovės vadovo pareigų, todėl neturėjo teisės atlikti jokių mokėjimų, neaišku, kokiu pagrindu buvo atsiskaityta su nurodytais juridiniais asmenimis (ar nebuvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas). Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad laikotarpiu, kai atsakovei vadovavo K. P. ir buvo vykdomos reikšmingesnės pinigų transakcijos, t. y. 2017 m. gruodžio 28 d. – 2018 m. vasario 12 d., šias transakcijas atlikinėjo A. L., o ne K. P.. Iš Swedbank 2020 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. SR-TS-20-466 ir prie jo pridėtos 2018 m. vasario 12 d. Elektroninių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2221445 nustatyta, kad K. P. prisijungti prie atsakovės banko sąskaitų turėjo galimybę tik nuo 2018 m. vasario 12 d., kai VĮ Registrų centre jis buvo įregistruotas įmonės vadovu ir sudarė sutartį. A. L. paaiškino, kad K. P. prašymu kartu atliko minėtus pavedimus, t. y. neteisėtus veiksmus, kai jis jau nebūdamas atsakovės vadovu ir įmonei ilgą laiką esant nemokiai, neaišku kokiu pagrindu atliko pavedimus įmonėms. Nuo 2018 m. vasario 12 d., kai K. P. buvo suteikta prieiga prie atsakovės banko sąskaitų, iki 2019 m. birželio 5 d., kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla, piniginių srautų judėjimas šiose sąskaitose buvo labai nežymus – keli mokėjimai tarp savo sąskaitų (iki 310 Eur), keli mokėjimai K. P. (iki 900 Eur), mokesčiai VMI, banko mokesčių nuskaitymas, du mokėjimai už darbus (925,50 Eur ir 450,69 Eur). Paskutinis neautomatizuotas mokėjimas iš atsakovės banko sąskaitų atliktas 2018 m. gegužės 1 d., paskutinis automatizuotas mokėjimas – 2019 m. birželio 15 d.

29.       Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje turėdamas bendrovės veiklos duomenis ir nesant konkrečių prielaidų gauti tiek lėšų, jog pakaktų įmonės mokumui atkurti, atsakovas A. L., veikdamas kaip atsakingas ir rūpestingas vadovas, turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip užkirsti kelią tolesniam skolų augimui. Atsakovas, sužinojęs apie faktinį įmonės nemokumą, dėl pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo spręsti atsižvelgdamas į įmonės realias galimybes uždirbti pajamų, kurių pakaktų tiek bendrovės kasdienės veiklos išlaidoms, tiek senoms skoloms dengti, be to, išvengti naujų skolų, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju atsakovui A. L. teko pareiga atlyginti žalą, kilusią dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. pabaigos iki 2017 m pradžios nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AA Baltic Group“  iškėlimo.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, jog prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą.

31.       Apelianto teigimu, skirtingai, nei teigė bankroto administratorius, UAB „Stromlita“ neturi 10 729,93 Eur reikalavimo į ieškovę, todėl tokios nesančios skolos, kaip tariamos žalos, negalima priteisti iš atsakovo. Taip pat nurodo, jog dalį statybos medžiagų tiesiogiai apmokėjo ieškovė, o ne UAB „Stromlita“, kaip kad turėjo būti, todėl turėjo būti atitinkamai koreguojamos sumos. Apeliantas nurodo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Stromlita“ ieškovė neliko skolinga, o pirmosios instancijos teismas į pateiktus įrodymus visiškai neatsižvelgė.

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp bankroto bylą nagrinėjusio teismo konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės bei kitų kreditorių patirtos žalos, t. y. įsiskolinimas, vėliau tapęs nepatenkintu finansiniu reikalavimu bankroto byloje, priežastingumo ryšiu yra susijęs būtent su atsakovo A. L. kaip įmonės vadovo, neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju matyti, kad prezumpcija, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, atsakovo A. L. šioje byloje nepaneigta. Nors apeliantas nesutinka su UAB „Stromlita“ reikalavimu į ieškovę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas tarp UAB ,,Stromlita“ ir ieškovės buvo išspręstas įsiteisėjusiu 2018 m. vasario 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu (civilinė byla Nr. e2-1141-494/2018), vėliau patvirtintas kreditoriaus reikalavimas įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog sutartis su UAB ,,Stromlita“, iš kurios buvo kildinami reikalavimai ieškovei buvo vykdoma vadovaujant būtent atsakovui A. L., jam neabejotinai buvo žinoma apie dar 2017 m. rugpjūčio 28 d. iškeltą civilinę bylą dėl skolos priteisimo, kurioje, priešieškinis nebuvo reiškiamas, o sprendimas buvo paskelbtas 2018 m. vasario 28 d., t. y. neužilgo po akcijų perleidimo atsakovui K. P. ir jo skyrimo vadovu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovas A. L. neužtikrino, kad jo vadovaujama bendrovė tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus UAB ,,Stromlita“. Taigi, pirmosios instancijos teismas, laiko požiūriu įvertinęs, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartyje nustatytus neteisėtus atsakovo A. L. veiksmus ir įsiskolinimo susidarymo momentą, pagrįstai sprendė, jog šis įsiskolinimas, vėliau tapęs nepatenkintu finansiniu reikalavimu bankroto byloje, priežastingumo ryšiu yra susijęs būtent su apelianto kaip įmonės vadovo, neteisėtais veiksmais.

33.       Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

34.       Nors apeliantas nurodo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Stromlita“ ieškovė neliko skolinga, o pirmosios instancijos eismas į pateiktus įrodymus visiškai neatsižvelgė, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą buvo teikiami fragmentiniai ieškovės apskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovė pirko medžiagas. Tačiau iš minėtų įrodymų pagrindo spręsti, kad apie ieškovės ir UAB ,,Stromlita“ tarpusavio atsiskaitymus, nėra. Be to, byloje jokių kitų įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius, jog UAB „Stromlita“ neturi 10 729,93 Eur reikalavimo į ieškovę, nėra (CPK 178 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, UAB „Stromlita“ 10 729,93 Eur finansinis reikalavimas yra grįstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje. Kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo pateiktas teismui tvirtinti įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dėl 10 027,02 Eur skolos, 426,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 6 proc. palūkanų priteisimo iš ieškovės pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai ir konstatuojamas teisinės taikos atkūrimas tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai susiję su kreditoriaus UAB „Stromlita“ finansinio reikalavimo nepagrįstumu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

35.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas bankroto bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų prejudicinių faktų aplinkybėmis nesuponuoja skundžiamo sprendimo ydingumo, kadangi teismo nutartyje dėl tyčinio įmonės bankroto nustatytos prejudicinę galią turinčios aplinkybės dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir kaltės nebegali būti ginčijamos ir turi prejudiciją civilinę bylą dėl juridinio asmens vadovo deliktinės atsakomybės nagrinėjančiam teismui. 

36.       Taigi, atsižvelgus į aktualiais laikotarpiais susidariusius pradelstus įsipareigojimus ieškovės kreditoriams darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad BUAB „AA Baltic Group“ buvęs vadovas A. L. yra atsakingas už 11 187,85 Eur dydžio žalą, kuri susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo delsimu inicijuoti bendrovės bankroto bylą (CK 6.246-6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis; CPK 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

37.       Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 24 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir nutraukė civilinės bylos Nr. e2-409-1014/2022 dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti ieškovei iš atsakovo A. L. 15 576,72 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų bus sprendžiama priimant galutinį teismo procesinį sprendimą.

38.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog patenkinus ieškinį, iš atsakovų valstybės naudai priteistinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista pagal įstatymą, taip pat atitinkamai valstybės patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas iš atsakovo A. L. valstybei priteisė 252,00 Eur, o iš atsakovo K. P. 44,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminis mokestis), taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė bylinėjimosi išlaidas, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

39.       Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas turėjo pareigą priteisti apeliantui bylinėjimosi išlaidas nuo ieškovės pareikšto ieškinio dalies, nuo kurios buvo atsisakyta. Apeliantas nurodo, jog ieškovė atsisakymu dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakė 72,8 proc. reikalavimų apelianto atžvilgiu, atitinkamai turėtų būti priteista 72,8 proc. bylinėjimosi išlaidų dalies nuo 1 367,30 Eur sumos. t. y. apeliantui turėjo būti priteista 995,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų ginantis nuo ieškinio dalies, kurios ieškovė atsisakė.

40.       Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013, 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014).

41.       Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškinio pareiškimo metu, ieškinio sumą sudarė ieškovės bankroto byloje 2019 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, 28 720,75 Eur sumoje. Civilinės bylos nagrinėjimo metu kreditorius BUAB „Saulės grupė“ pardavė 15 576,72 Eur turimą finansinį reikalavimą naujajam kreditoriui, kuris įsigijęs reikalavimą į ieškovę nedelsiant atsisakė šio reikalavimo, todėl Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi patikslino ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą sumažindamas bendrą reikalavimų sumą nuo 15 576,72 Eur iki 13 144,03 Eur.

42.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018).

43.       Lietuvos apeliacinio teismo plėtojamoje praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nutraukus civilinę bylą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne remiantis bendruoju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principu „pralaimėjęs moka“, o vadovaujantis priežasties teorija, pagal kurią lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimas, šalių apdairumas bei rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą nulėmusių priežasčių identifikavimas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-237-943/2017).

44.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių, t. y. ieškovė pareiškė ieškinį vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi Nr. e3K-7-115-915/2017 suformuota taisykle, kad pripažinus bankrotą tyčiniu, reikalaujamą žalą, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, sudaro bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma. Taigi, ieškovė turėjo pagrįstą pagrindą reikšti didesnį reikalavimą, kuris buvo patvirtintas 2019 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, 28 720,75 Eur sumoje). Šiuo atveju teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė atsisakė 15 576,72 Eur ieškinio reikalavimo dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad naujasis kreditorius nusipirkęs buvusio kreditoriaus BUAB „Saulės grupė“ 15 576,72 Eur finansinį reikalavimą iškart jo atsisakė, o Vilniaus apygardos teismas tenkino tokį kreditoriaus prašymą ir 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi patikslino ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą sumažindamas bendrą finansinių reikalavimų sumą 15 576,72 Eur kreditoriaus atsisakyta suma. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, jog ieškinio reikalavimų atsisakymą lėmė veiksniai nepriklausantys nuo ieškovės valios – dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą lėmė naujojo kreditoriaus elgesys atsisakant reikalavimo bei teismų praktika suformuota tokio pobūdžio bylose (žalos dydžio klausimu). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pozicija ir procesinis elgesys civilinėje byloje buvo tinkami, ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sumažindama ieškinio reikalavimą sąžiningai atliko procesines pareigas. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra pagrindo iš ieškovės apeliantui priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45.       Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šio klausimo visiškai nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė, nepaaiškino, kodėl ši dalis bylinėjimosi išlaidų nėra priteisiama apeliantui, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

46.       Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

47.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, aktualią kasacinio teismo praktiką bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija šio klausimo nesvarsto.

50.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

51.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                         Vaclovas Paulikas

                                                                                                Alvydas Barkauskas

                                                                                                Inga Staknienė