Civilinė byla Nr. e2A-1226-812/2026

       Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14549-2025-1

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1.; 3.3.1.19.1;

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Dainos Lisaitės (kolegijos pirmininkės, pranešėjos) ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių kiemas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Automobilių kiemas“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. P., dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I.       Ginčo esmė

2.       Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (toliau – ieškovė) patikslintu ieškiniu (registracijos Nr.        DOK-158940) teismo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Automobilių kiemas“ (toliau – atsakovė, apeliantė) 11 248,77 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

3.       Nurodė, kad buvo sudaryta draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą tretiesiems asmenims. 2024 m. spalio 23 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu (duomenys neskelbtini) vairuotojas atsitrenkė ir apgadino trečiųjų asmenų transporto priemonę. Atsakovės transporto priemonės valdytojas apie eismo įvykį neinformavo policijos pareigūnų ir pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 11 248,77 Eur žalos atlyginimą. Atsakovei pasišalinus iš įvykio vietos, ieškovė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą sumą.

4.       Atsakovė atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (registracijos Nr. DOK-175238). Nurodė, kad transporto priemonę vairavo atsakovės vairuotojas A. K. V. Atsakovės vadovas V. P. 2024 m. spalio 23 d. 15.09 val. gavo elektroninį laišką apie įvykusį eismo įvykį ir nedelsiant pateikė visus reikalaujamus dokumentus, įskaitant ir draudimo polisą. Pagal teismų praktiką, draudikas turi teisę regreso tvarka reikalauti draudimo išmokos, jei asmuo pasišalino iš įvykio vietos, jei nustatoma, kad asmuo nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Nagrinėjamu atveju, vairuotojas nepastebėjo, kad važiuodamas užkabino kitą transporto priemonę, nes buvo vairuojama sunkiasvorė transporto priemonė ir kabinoje nieko nesigirdėjo. Apie eismo įvykį vairuotojas sužinojo tik gavus video medžiagą.

5.       Dublike (2025 m. rugsėjo 12 d. registracijos Nr. DOK-134736) ir triplike (2025 m. rugsėjo 26 d. registracijos Nr. DOK-141877) šalys palaikė savo poziciją išdėstytą ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 13 d. sprendimu tenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovės 11 248,77 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11 248,77 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 893,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovės valstybės naudai 17,28 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

7.       Teismas nustatė, kad 2024 m. spalio 23 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas - atsakovės darbuotojas, atsitrenkė ir apgadino mikroautobusą (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės vairuotojas po eismo įvykio išvažiavo iš eismo įvykio vietos. Atsakovės vadovas buvo apdraudęs (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę pas ieškovę. Ieškovė dėl minėto eismo įvykio atliko tyrimą ir išmokėjo 11 248,77 Eur draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Reikalavimą, kad atsakovė grąžintų draudiminę išmoką, ieškovė grindžia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

8.       Teismas, vadovaudamasis eismo įvykio vaizdo įrašo duomenimis (2025 m. rugsėjo 12 d. registracijos Nr. DOK-134736), nustatė, kad atsakovės vairuotojo tikslas buvo važiuojant betonuotu keliu išvažiuoti pro siaurus vartus atbuline eiga. Teismas vertino, kad sunkiai tikėtina aplinkybė, jog vairuotojas nebūtų pajautęs, jog nuvažiavo nuo lygios betoninės kelio dangos ant skalda grįstos aikštelės. Atsakovės vairuotojas atbuline eiga atsitrenkė į stovėjusią kitą transporto priemonę ir ją stūmė 5 sekundes, vizualiai vertinant, nustūmė mikroautobuso galinę dalį apie 1 metrą į šoną. Stumdamas mikroautobusą, šio veiksmo pabaigoje atsakovės vairuotojas staigiai ir stipriai stabdė, nes susvyravo visa puspriekabė ir pajudėjo į priekį nuo nukentėjusios transporto priemonės. Teismas darė labiausiai tikėtiną išvadą, jog atsakovės vairuotojas galėjo, privalėjo ir pastebėjo, jog važiuodamas atgaline eiga atsitrenkė į mikroautobusą, jį sulankstė ir pastūmė. Atsakovės vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, tačiau nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo pastangų realiai įvertinti situacijos ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nurodė, kad priešingas aiškinimas reikštų, jog vairuotojas gali sunkiasvore transporto priemone važiuoti atbuline eiga visiškai nežiūrėdamas į kelią, kuriuo važiuoja. Toks aiškinimas prieštarauja KET nuostatoms. 

9.       Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovės vairuotojas negalėjo nepastebėti, jog sukėlė eismo įvykį, darė kitą labiausiai tikėtiną išvadą, kad atsakovės vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes jos neapžiūrėjo, nepranešė policijos pareigūnams ir išvyko iš įvykio vietos. Kadangi eismo įvykio metu transporto priemonę (duomenys neskelbtini) vairavo atsakovės darbuotojas, atsakovė yra atsakinga už jo veiksmus.

10.       Teismas sprendė, kad neinformavimas apie draudiminį eismo įvykį, nelaikytinas pagrindu mažinti draudimo išmoką. Teismas tenkino ieškovės ieškinį dėl išmokėtos draudimo išmokos, o tuo pačiu ir reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis).

11.       Ieškinį tenkinęs visiškai, ieškovei iš atsakovės priteisė 893,12 Eur bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis), o valstybei – 17,28 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Apeliaciniu skundu (2026 m. kovo 16 d. registracijos Nr. DOK–38898) atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; subsidiariai, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad nustatytas tik pranešimo/ bendradarbiavimo pareigų pažeidimas, prašo pakeisti sprendimą ir taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies bei LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 53.5 punkto nuostatas – priteisiant ne daugiau kaip iki 20 procentų išmokėtos sumos, atsižvelgiant į tai, kad draudikas apie įvykį sužinojo laiku ir nepranešimas neturėjo įtakos pareigai išmokėti išmoką; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Nesutinka su teismo argumentais dėl pasišalinimo iš įvykio vietos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis. Teismas neįvertino, kad nuosekliai buvo nurodoma, jog vairuotojas, važiuodamas atbuline eiga, nepastebėjo kaip užkabino kitą transporto priemonę. Atsakovės darbuotojas, vairavęs transporto priemonę, pateikė paaiškinimus, jog įvykio metu vairavo pakrautą vilkiką su puspriekabe ir atlikinėjo manevrą atbuline eiga. Manevruodamas buvo pasukęs vilkiką į dešinę pusę, kad galėtų tinkamai išsukti transporto priemonę. Atliekant tokį manevrą tarp vilkiko ir puspriekabės susidaro „sulūžęs kampas“, kai puspriekabė pasisuka kampu vilkiko atžvilgiu. Tokioje situacijoje puspriekabė iš dalies užstoja matomumą už savęs esančioje zonoje. Atlikdamas manevrą vairuotojas lengvojo automobilio nepastebėjo, nes tuo metu jis buvo už puspriekabės galo ir jį užstojo susidaręs „sulūžęs kampas“ tarp vilkiko ir puspriekabės. Vilkikas tuo metu buvo pakrautas, todėl transporto priemonė turėjo didelę bendrą masę. Dėl šios priežasties atsirėmimas į lengvąjį automobilį buvo nejuntamas kabinoje, todėl vairuotojas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad buvo kliudyta kita transporto priemonė. Tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nebuvo ir ketinimo išvengti atsakomybės vairuotojas neturėjo. Be to, darbuotojas R. D., kuris priėmė vairuotoją įvykio vietoje įvykio dieną, paaiškino, kad per visą laiką, kol vairuotojas buvo įmonės teritorijoje, nepastebėjo, kad jis galėtų būti neblaivus ar apsvaigęs nuo alkoholio. Atsakovės teigimu, šie paaiškinimai patvirtina, kad vairuotojas neturėjo tikslo šalintis iš eismo įvykio vietos ir nesuprato, kad sukėlė eismo įvykį.

1.2.                      Teismas sprendime nurodo, kad reikšminga yra tai, ar vairuotojas „suvokė“ arba „pagal rūpestingo ir atidaus žmogaus standartą galėjo ir turėjo suvokti“, kad įvyko eismo įvykis, tačiau teismas iš esmės pakeitė įrodinėjimą spėjimu ir iš to padarė galutinę išvadą, nors vaizdo įrašas neparodo vairuotojo matymo lauko, veidrodžių zonų, kabinos pojūčių (garso/ vibracijos), apkrovos, t. y. lemiamų subjektyvaus suvokimo elementų. Apeliantės teigimu, teismas padarė nepagrįstą, o tik spėjamą išvadą apie tai, kad vairuotojas turėjo pastebėti, jog atsitrenkė į kitą transporto priemonę. Be to, teismas vardija KET pažeidimus, tačiau regresui taikyti šiuo atveju turi būti nustatytas ne KET, o vairuotojo suvokimas ir žinojimas, kad jis padarė eismo įvykį ir iš jo sąmoningai, tyčia pasišalino. Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

1.3.                      Teismas nepagrįstai sutapatino vairuotojo pareigą „privalo“ su faktine galimybe nepamatyti ir nepajusti. Byloje esantis ir teismo įvertintas vaizdo įrašas nepaneigia vairuotojo išsakytos nepastebėjimo situacijos. Byloje nebuvo apklausiamas specialių žinių turintis asmuo apie tai, kaip ir kokią sunkiasvorę transporto priemonę vairuojant, koks yra matomumas ir jutimas. Teismas tokią išvadą padarė be jokių specialių žinių, neatsižvelgiant į tai, kad manevruojant atbuline eiga susidarė „sulūžęs kampas“ tarp vilkiko ir puspriekabės, dėl kurio per veidrodžius nesimato visa zona už puspriekabės galo, o žemesnis automobilis patenka į „aklą zoną“. Teismas versiją apie tai, kad dėl transporto priemonės gabaritų nebuvo juntamas ir pastebimas susidūrimas, faktiškai atmetė vien logine prielaida („privalo matyti, kitaip nepataikytų pro vartus“), tačiau vairuotojo pareiga stebėti (KET) nereiškia faktinės galimybės matyti kiekvieną zoną, jeigu ją objektyviai užstoja puspriekabė ir susidaro akloji zona. Vaizdo įrašas neatskleidžia ar mikroautobusas buvo aklojoje zonoje ir kiek laiko.

1.4.                      Teismas regrese pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą privalėjo nustatyti ne KET pažeidimą, o vairuotojo suvokimą (arba pagal atidaus ir rūpestingo asmens standartą – realią galimybę suvokti eismo įvykį). Tuo tarpu teismas faktinį suvokimo klausimą išsprendė remdamasis subjektyviomis prielaidomis („neįtikėtina“, „sunkiai tikėtina“), nors vaizdo įrašas neatskleidžia vairuotojo matymo lauko ir veidrodžių zonų, aklųjų zonų esant „sulūžusiam kampui“, kontaktinės vietos (vilkikas/puspriekabė) ir kabinos pojūčių. Tokiu būdu teismas spėjimus prilygino įrodymams ir nukrypo nuo objektyvaus įrodymų vertinimo reikalavimo. Esant kelioms racionalioms įvykio suvokimo interpretacijoms (tarp jų – aklos zonos ir nejuntamo kontakto), teismas negali konstatuoti suvokimo kaip įrodyto vien remdamasis tikėtinumo samprotavimais. Ieškovė, reikšdama regresą visa apimtimi, privalo pašalinti pagrįstas abejones dėl suvokimo, tačiau to nepadarė.

1.5.                      Nesutinka su teismo vertinimu, kad iš to, jog kontaktas truko apie 5 sekundes ir mikroautobusas pajudėjo apie 1 metrą, vairuotojas negalėjo nepastebėti. Nurodo, kad pats judėjimo tęstinumas neatsako į klausimą ar buvo juntamas kontaktas kabinoje. Kontaktas galėjo būti per puspriekabės zoną, kai kabinoje pojūtis dar labiau nuslopintas (ypač jei kontaktas ne su vilkiko priekine dalimi, o su puspriekabės galinės dalies trajektorija). Vaizdo įrašas rodo išorinį vaizdą, bet nepatvirtina, kuri transporto sąstato dalis kontaktavo taip, kad tai privalomai jaustųsi kabinoje. Vairuotojo staigus stabdymas nebūtinai reiškia „pastebėjo atsitrenkimą“. Staigus stabdymas gali būti manevro pabaigos reakcija, kai pamatoma, kad trajektorija netinkama, reakcija į vartų, kelkraščio, kitą kliūtį priekyje ar šone, reakcija į nuokalnės, įkalnės ar dangos pasikeitimą. Šių alternatyvų teismas neanalizavo, todėl nepagrįstai kontaktą ir stabdymą traktavo kaip suvokimo įrodymą.

1.6.                      Nesutinka su teismo motyvacija, kad sunkiai tikėtina, jog vairuotojas nepajuto dangos pasikeitimo. Pasisakydama šiuo aspektu apeliantė nurodo, kad pakrauto vilkiko su puspriekabe vibracijos ir triukšmo fonas yra didelis, dangos pasikeitimas gali būti neatskiriamas nuo įprastų manevravimo pojūčių. Kita vertus, net jei danga pasikeitė ir tai buvo juntama, tai neįrodo kontakto su kitu automobiliu suvokimo.  Pareigos kviesti policiją ir atlikti kitus veiksmus eismo įvykio vietoje aktualios tada, kai vairuotojas suvokia, kad įvyko eismo įvykis. Kadangi ginčo esmė yra suvokimo nebuvimas, teismas nepagrįstai iš pareigų nevykdymo daro išvadą apie suvokimą. Vairuotojas elgėsi atidžiai ir rūpestingai, tačiau dėl vairuojamos transporto priemonės gabaritų, garso izoliacijos ypatumų, objektyviai nepastebėjo užkabinęs kitą transporto priemonę. Ieškovė, teigdama, jog buvo tyčinis pasišalinimas, to niekaip neįrodinėja.

1.7.                      Byloje nesant įrodyto vairuotojo suvokimo, kad šis padarė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, nepagrįstai taikytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos teisinės pasekmės. Kadangi ieškovė reiškia regresą visa apimtimi pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1dalies 4 punktą, ji privalo įrodyti pasišalinimo sudėtį (įvykio suvokimą, realią galimybę suvokti ir tyčinį neįvykdymą pareigų įvykio vietoje). Vien tik prielaidos apie „neįtikėtinumą“ nepakeičia įrodymų apie suvokimą, todėl nėra pagrindo taikyti minėtą įstatymo normą ir priteisti visą išmoką.

1.8.                      Teismas nevertino atsakovės pateiktų įrodymų apie tai, jog visa prašoma ir reikalinga informacija apie eismo įvykį buvo nedelsiant perduota. V. P. tą pačią dieną pateikė visus dokumentus, įskaitant draudimo polisą. Eismo įvykis fiksuotas vaizdo įraše. Ieškovei buvo turima visa reikalinga informacija tiek įvykiui ištirti, tiek apskaičiuoti žalos dydį, tiek nustatyti kaltininką. Ieškovei dėl to, kad vairuotojas po įvykio išvažiavo, nekilo absoliučiai jokių neigiamų pasekmių. Teismas iš esmės vadovavosi vien tuo, kad ieškovė keletą kartų kreipėsi ir nėra duomenų, jog būtų gavusi atsakymą, tačiau teismas neįvertino fakto apie ankstyvą informacijos pateikimą (2024 m. spalio 23 d.) bei pačios ieškovės veiksmų (įvykio administravimo, žalos nustatymo, išmokos išmokėjimo). Taigi, teismo teiginys „nėra įrodymų, kad atsakovas informavo“ yra nepagrįstas. Pažymi ir tai, kad sprendime (atsakovės procesinių dokumentų santraukos dalyje) užfiksuota jos pozicija, jog 2024 m. spalio 23 d. gavus pranešimą apie įvykį buvo operatyviai perduoti draudimo poliso ir vairuotojo duomenys, tačiau teismas šios aplinkybės motyvuojamojoje dalyje neįvertino kaip reikšmingo fakto ir jos nepaneigė įrodymais, nors ši aplinkybė tiesiogiai susijusi su draudiko galimybėmis administruoti žalą ir su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies taikymu. Be to, teismas pats pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog neinformavimas būtų sutrukdęs ieškovei administruoti įvykį, jį ištirti ar išmokėti išmoką, todėl darė išvadą, jog neinformavimas „nelaikytinas pagrindu mažinti išmoką“. Ši teismo išvada dera su atsakovės pozicija, jog ieškovei nekilo jokių neigiamų pasekmių, nes draudikas turėjo pakankamai duomenų (įvykis fiksuotas vaizdo įraše, nustatytas kaltininkas, apskaičiuota žala, išmokėta išmoka). Taigi, ieškovė galėtų reikalauti iki 20 procentų išmokėtos sumos, o ne visos, kaip reikalaujama ieškinyje. Be to, nepateikiami argumentai, kokios pasekmės kilo draudikui, kodėl yra reiškiamas reikalavimas priteisti 100 proc. draudimo išmokos. Atitinkamai, teismo sprendimas, kuriuo priteista 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis teisiniam reglamentavimui.

13.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2026 m. balandžio 9 d. DOK–52565) ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                       Sutinka su teismo išvadomis, kad atsakovės vairuotojas negalėjo nepastebėti, jog sukėlė eismo įvykį, todėl jo veiksmai vertinami kaip pasišalinimas iš eismo įvykio vietos. Atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad atsakovės vairuotojas yra savo srities profesionalas, todėl jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai.

2.2.                      Apeliantė nurodo, kad reikalavimas priteisti visą draudimo išmoką yra neteisėtas, todėl ir teismo sprendimas, kuriuo priteista 100 proc. išmoka yra neteisėtas. Ieškovė nurodo, kad regresinis reikalavimas yra pateiktas vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris draudikui, išmokėjusiam išmoką, suteikia teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas asmuo, jeigu jis padarė žalą, ir pasišalino iš įvykio vietos. Ši teisės norma numato atsakingo asmens prievolę grąžinti visas draudiko išmokėtas sumas, o ne dalį. Šioje byloje nėra taikomos teisės normos numatančios draudiko teisę reikalauti iki tam tikro procento draudimo sumų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

14.       Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

16.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė vairuotojo A. K. V. paaiškinimą, R. D. ((duomenys neskelbtini) darbuotojo, priėmusio vairuotoją įvykio dieną įmonės teritorijoje) paaiškinimą ir išrašą apie vairuotojo nuvažiuotus kilometrus įvykio dieną. Apeliantės teigimu, įrodymai yra tiesiogiai reikšmingi ginčijamai sprendimo daliai, kuria konstatuota, kad vairuotojas suvokė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos, todėl taikytinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas; įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau – susipažinus su skundžiamo sprendimo motyvais; pirmosios instancijos teismas vairuotojo suvokimą (kontaktą) ir pasišalinimą grindė prielaidomis apie matomumą, pojūčius ir tariamą kontakto neišvengiamą juntamumą, nors šios aplinkybės yra techninio pobūdžio ir reikalauja realių duomenų apie sunkiasvorio sąstato manevravimą („sulūžusio kampo“ situaciją, akląsias zonas, kontaktinės vietos įtaką pojūčiui kabinoje), būtent tokio pobūdžio paaiškinimus pateikia vairuotojo rašytinis paaiškinimas. R. D. paaiškinimas patvirtina reikšmingą aplinkybę, susijusią su teismo sprendimo motyvuose akcentuotu „galimu motyvu pasišalinti“ (neblaivumo, atsakomybės vengimo prielaidomis): įvykio dieną bendraujant su vairuotoju nebuvo jokių neblaivumo ar apsvaigimo požymių, vairuotojas elgėsi adekvačiai ir atliko įprastas iškrovimo procedūras. Tai pagrindžia, kad vairuotojas neturėjo racionalaus pagrindo sąmoningai vengti atsakomybės ir papildo argumentaciją, jog išvykimas įvyko dėl objektyvaus įvykio nepastebėjimo, o ne dėl suvokto įvykio ir tyčinio vengimo. Išrašas apie nuvažiuotus kilometrus įvykio dieną patvirtina vairuotojo darbo režimą ir maršruto intensyvumą, o kartu paneigia prielaidą apie motyvą pasišalinti. Teikiami įrodymai yra rašytiniai, aiškiai identifikuojami, nedidelės apimties, todėl jų priėmimas ir įvertinimas neužtęs bylos nagrinėjimo. Priešingai, jų nepriėmimas reikštų, kad apeliacinės instancijos teismas vertintų ginčijamas sprendimo išvadas neturėdamas papildomų objektyvių duomenų, paneigiančių sprendime padarytas esmines prielaidas.

17.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nepriimti naujų įrodymų į bylą, nes neegzistuoja įstatyme ir kasacinėje praktikoje numatyta išimtinė situacija, leidžianti apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus. Apeliantės pateikti nauji įrodymai nebuvo tiriami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir atsakovė neįrodė, kad negalėjo šių įrodymų pateikti bylos nagrinėjimo metu. Įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovė procese buvo atstovaujama advokato ir nesinaudojo procesine teise pateikti į bylą įrodymus, prašė baigti bylą nagrinėti vadovaujantis byloje ištirtais įrodymais. Naujų įrodymų pateikimas laikytinas piktnaudžiavimu teise.

18.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19–20 punktai).

19.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai negali būti priimti. Apeliantė inicijavo naujų įrodymų rinkimą po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo byloje priėmimo. Byloje pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, šalys vedė bylą naudodamosi teisininkų pagalba, taigi, apeliantė turėjo galimybę rinkti ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jos nurodytas aplinkybes tiek pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, tiek bylą nagrinėjant iš esmės. Prašomi priimti nauji įrodymai neturės esminės įtakos sprendžiant šalių ginčą. Byloje esantys įrodymai yra pakankami ginčo aplinkybių nustatymui, įvertinimui bei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo apeliacinio skundo ribose patikrinimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei nesant pagrindų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20.       2024 m. spalio 23 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, kuris buvo atsakovės darbuotoju, atbuline eiga manevruodamas aikštelėje, atsitrenkė ir apgadino joje stovėjusį mikroautobusą (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip sukėlė eismo įvykį ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Atsakovės vadovas buvo apdraudęs (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), civilinę atsakomybę pas ieškovę. Draudžiamojo įvykio tyrimo akto Nr. ITCA/24/021683/3 duomenimis, 2024 m. spalio 23 d įvykis pas ieškovę registruotas 2024 m. gruodžio 2 d., draudimo išmoka išmokėta pateiktos sąskaitos - faktūros pagrindu (1 t. b. l. 9). Ieškovė išmokėjo 11 248,77 Eur draudimo išmoką išmokos gavėjui ir pareiškė reikalavimą atsakovei, jį grįsdama Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Dėl teisinio reglamentavimo ir praktikos

21.       Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Tačiau TPVCAPDĮ 22 straipsnis įtvirtina išimtis, pagal kurias draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Viena jų įtvirtinta TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, numatanti, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019; 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-282-403/2023). Pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 27 punktas).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

22.       Apeliantė nesutinka su teismo argumentais dėl pasišalinimo iš įvykio vietos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis. Teismas neįvertino, kad vairuotojas, važiuodamas atbuline eiga, nepastebėjo kaip užkabino kitą transporto priemonę. Atsakovės darbuotojas įvykio metu vairavo vilkiką su pakrauta puspriekabe ir atlikinėjo manevrą atbuline eiga. Manevruojant, puspriekabei pasisukus kampu vilkiko atžvilgiu, ji iš dalies užstojo matomumą už savęs esančioje zonoje. Dėl didelės transporto priemonės bendros masės atsirėmimas į lengvąjį automobilį buvo nejuntamas kabinoje, todėl vairuotojas neturėjo pagrindo manyti, kad buvo kliudyta kita transporto priemonė. Nesutinka su teismo vertinimu, kad kontaktui trukus apie 5 sekundes ir mikroautobusui pajudėjus apie 1 metrą, vairuotojas negalėjo nepastebėti susidūrimo, staigus stabdymas gali būti manevro pabaigos reakcija, kai pamatoma, kad trajektorija netinkama, o ne dėl įvykusio susidūrimo, teismas nepagrįstai stabdymą traktavo kaip suvokimo įrodymą. Nesutinka su teismo motyvacija, kad sunkiai tikėtina, jog vairuotojas nepajuto dangos pasikeitimo, net jei danga pasikeitė ir tai buvo juntama, tai neįrodo kontakto su kitu automobiliu suvokimo. Tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nebuvo. Vairuotojas įvykio dieną dirbo, nebuvo neblaivus, todėl nebuvo ketinimo išvengti atsakomybės. Teismas apie vairuotojo suvokimą apie įvykusį eismo įvykį grindė spėjama išvada, kad vairuotojas turėjo pastebėti, jog atsitrenkė į kitą transporto priemonę. Teismas nurodė Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimus, tačiau regresui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą taikyti turi būti nustatytas ne KET pažeidimas, o vairuotojo suvokimas ir žinojimas, kad jis padarė eismo įvykį ir iš jo sąmoningai, tyčia pasišalino. Tokios aplinkybės byloje nenustatytos.

23.       Pirmosios instancijos teismas, atlikęs aplinkybių vertinimą, padarė išvadą, kad atsakovo vairuotojas negalėjo nepastebėti, jog sukėlė eismo įvykį, jį sukėlęs neapžiūrėjo įvykio vietos, nepranešė policijos pareigūnams ir iš įvykio vietos pasišalino. 

24.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir detaliai jų nekartoja. (duomenys neskelbtini) vairuotojo sukelto eismo įvykio faktas ir pasišalinimas iš įvykio vietos yra užfiksuotas video įraše (2025 m. rugsėjo 12 d. Nr. DOK-134736), kurį įvertinus, pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės atsakomybės pripažįstamos pagrįstomis. Papildant pirmosios instancijos teismo argumentus, pažymima, kad iš video įrašo matyti, jog eismo įvykio metu buvo šviesus paros metas, nukentėjęs mikroautobusas (duomenys neskelbtini) aikštelėje stovėjo ne važiuojamoje kelio dalyje, kuriuo turėjo išvažiuoti (duomenys neskelbtini), o šalia, jame nebuvo keleivių, taigi, mikroautobusas nejudėjo ir neatsirado staiga (duomenys neskelbtini) manevravimo metu ir nematomoje zonoje. Be to, mikroautobusas stovėjo ant neasfaltuotos/ nebetonuotos kelio dangos, tuo tarpu (duomenys neskelbtini) atbuline eiga išvažiuoti iš teritorijos turėjo asfaltuota/ betonuota kelio danga. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, prieš manevruodamas, turėjo įvertinti atstumą iki stovinčios kliūties - mikroautobuso, o žinodamas, kad manevruojant susidaro „aklosios zonos“ situacija ir dalis kelio tampa nematoma, tuo atveju, jei vilkikas ir jo puspriekabė neturi papildomų įrenginių, padedančių saugiai manevruoti atbuline eiga (parkavimo atstumų jutiklių, nematomos zonos veidrodėlių/ jutiklių, galinio vaizdo kameros ir pan.), turėjo įvertinti manevravimo atstumus ir manevravimą tęsti tik įsitikinęs jo saugumu, ar pasikviesti pagalbą saugiam išvažiavimui iš aikštelės, juo labiau, kad vairavo sunkiasvorę, apeliantės teigimu, pakrautą transporto priemonę ir žinojo, kad tam tikru posūkio metu yra ribojamas matomumas. Nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo – video įrašas patvirtina, kad manevruojama buvo be jokių sustojimų, net ir atsitrenkus į stovintį mikroautobusą, manevravimo veiksmus (duomenys neskelbtini)  vairuotojas tęsė, stumdamas puspriekabe mikroautobusą iš jo buvimo vietos, staiga sustabdęs ir pavažiavęs pirmyn, ištiesino transporto priemonės judėjimo trajektoriją ir nuvažiavo atbuline eiga pro nustumtą mikroautobusą, taigi ir sulamdytą jo kėbulą. Apeliantės argumentai, kuriais siekiama pateisinti (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmus manevruojant ir sukeliant eismo įvykį dėl mikroautobuso patekimo į nematomos zonos teritoriją, manevravimo pakrauta puspriekabe, susidūrimo garso negirdėjimo kabinoje, kelio dangos pasikeitimo, nepaneigia padarytos teismo išvados, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojas negalėjo nepastebėti, jog sukėlė eismo įvykį. Kartu nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad teismas nenustatė aplinkybių, jog vairuotojas, suvokęs ir žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį, iš jo pasišalino sąmoningai, tyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą. Pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, vairuotojas galėjo ir privalėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju nustatytos byloje aplinkybės patvirtina (duomenys neskelbtini) vairuotojo neatsargumą manevruojant atbuline eiga vilkiką su puspriekabe, neįsitikinus tokio veiksmo atlikimo saugumu, sukėlus eismo įvykį ir iš jo pasišalinus. (duomenys neskelbtini) vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo jokių pastangų realiai įvertinti situaciją, įsitikinti, ar manevruojant mikroautobuso stovėjimo kryptimi neįvyko susidūrimas su juo, ar nebuvo apgadintas kitų asmenų turtas. Eismo įvykio kilimo aplinkybės bei mechanizmas nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad esamoje situacijoje nebuvo įmanoma nesuvokti atsitrenkimo į stovintį mikroautobusą. Pirmosios instancijos teismo išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

25.       Apeliantė taip pat teigia, kad video įrašas nepaneigia vairuotojo nepastebėjimo situacijos, teismas video įrašą įvertino neapklausęs specialių žinių turinčio asmens, neatsižvelgdamas į tai, kad manevruojant atbuline eiga susidarė „sulūžęs kampas“ tarp vilkiko ir puspriekabės, dėl kurio per veidrodžius nesimato visa zona už puspriekabės galo, o žemesnis automobilis patenka į „aklą zoną“, teismas versiją apie tai, kad dėl transporto priemonės gabaritų nebuvo juntamas ir pastebimas susidūrimas, atmetė vien logine prielaida, mano, vairuotojo pareiga stebėti (KET) nereiškia faktinės galimybės matyti kiekvieną zoną, jeigu ją objektyviai užstoja puspriekabė ir susidaro akloji zona. Vaizdo įrašas neatskleidžia, ar mikroautobusas buvo aklojoje zonoje ir kiek laiko.

26.       Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantė procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžio metu nereiškė prašymo dėl eismo įvykio ekspertizės byloje skyrimo, byla nėra susijusi su viešo intereso gynimu, todėl kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatyti atsakovės (duomenys neskelbtini) vairuotojo neatsargūs veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą ir pasišalinimą iš jo. Dėl (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmų manevruojant neįsitikinus tokio veiksmo saugumu ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, apeliacinės instancijos teismas pasisakė atsakydamas į aukščiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus ir jų nekartoja.

27.       Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo pasisakoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).

28.       Esant nustatytoms byloje aplinkybėms, pagrindžiančioms (duomenys neskelbtini) vairuotojo suvokimą, jog važiuodamas atbuline eiga stovėjusio mikroautobuso kryptimi, jis kliudė aikštelėje stovėjusį mikroautobusą, tačiau nepaisydamas kilusio eismo įvykio, iš jo pasišalino, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovei TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tenkintas pagrįstai. Teismo išvados dėl atsakovės atsakomybės yra tinkamai motyvuotos, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Bylos įrodymų pagrindu daryti kitokią išvadą nėra pagrindo. Ginčo dėl draudimo išmokos dydžio byloje nebuvo.

        Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės kartojasi, o taip pat argumentai dėl atsakovės nebendradarbiavimo su ieškove nepranešant apie eismo įvykį, dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies taikymo teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas negali peržengti pareikšto reikalavimo ribų ir taikyti kitą ieškovo teisių gynimo būdą, kai ieškovas tokio reikalavimo nereiškia. Todėl atsakovės prašymas taikyti kitą TPVCAPDĮ numatytą sumokėtos draudimo išmokos dalies susigrąžinimo pagrindą ir su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai, yra nepagrįsti.

30.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nelemia išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

32.       Apeliantės bylinėjimosi išlaidas sudaro: 253 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 484 Eur patirtos teisinės pagalbos teikimo išlaidos. Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 500 Eur patirtos teisinės pagalbos teikimo išlaidos. Apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingos bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl ieškovei iš apeliantės priteisiama 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, iš atsakovės UAB „Automobilių kiemas“, juridinio asmens kodas 125702731, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                        Laima Kriaučiūnaitė

Daina Lisaitė

Rasa Urbanavičiūtė