Civilinė byla Nr. e2A-130-567/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00085-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.2.1; 2.6.5

(S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Antano Rudzinsko ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei dėl atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Sogerta“ (toliau – ir bendrovė, įmonė) 2022 m. vasario 10 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2023 m. rugsėjo 12 d. patikslino, prašydama atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) Kauno termofikacijos elektrinei 2020 m. gruodžio 28 d. atliktą 39 000 Eur, 2020 m. gruodžio 30 d. atliktą 40 000 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. atliktą 27 000 Eur, 2021 m. sausio 4 d. atliktą 31 200 Eur, 2021 m. sausio 6 d. atliktus 34 000 Eur ir 13 579,76 Eur, 2021 m. sausio 7 d. atliktą 16 800 Eur, 2021 m. sausio 8 d. atliktą 43 600 Eur, 2021 m. sausio 11 d. atliktus 40 000 Eur ir 19 000 Eur, 2021 m. sausio 12 d. atliktą 40 000 Eur, 2021 m. vasario 1 d. atliktą 11 850 Eur mokėjimo pavedimus (toliau – ir mokėjimo pavedimai) pripažinti neteisėtais ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei 356 029,76 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pareiškimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad LUAB „Sogerta“ buvo įsteigta 2019 m. liepos 30 d., tačiau įmonė realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Stambesni piniginių lėšų judėjimai vyko tik tarp susijusių įmonių, kaip įtariama, siekiant išvengti mokestinių prievolių valstybės biudžetui vykdymo. LUAB ,,Sogerta“ 2021 m. lapkričio 15 d. iškelta bankroto byla. Nemokumo administratorei patikrinus LUAB ,,Sogerta” buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 28 d.–2021 m. vasario 1 d. laikotarpiu ieškovė atsakovei pervedė 12 mokėjimo pavedimų dėl 356 029,76 Eur. Nemokumo administratorės perimtoje LUAB „Sogerta“ dokumentacijoje nenustatyta duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiu pagrindu ieškovė ieškinio sumą pervedė atsakovei. Tokių dokumentų nepateikė ir atsakovė. Šiuo metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atlieka ikiteisminį tyrimą dėl fiktyvių sandorių. Ikiteisminio tyrimo metu tiriami susijusių asmenų grupės veiksmai, sukuriant tariamą pirkimo–pardavimo grandinę su faktiškai veiklos nevykdančiomis įmonėmis, įskaitant ieškovę, tuo siekiant atsakovės ir LUAB „Ollus“ naudai neteisėtai sumažinti valstybės biudžetui mokėtiną pardavimo pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) ir akcizo mokestį. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra dokumentų, susijusių su ginčo pervedimais. Fiktyvių sandorių pagrindu sudaryti mokėjimo pavedimai buvo atlikti neteisėtai, pažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesus, todėl atsakovė privalo grąžinti ieškovei neteisėtai gautas lėšas.

3.       Atsakovė UAB Kauno termofikacijos elektrinė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys pagrįstas prielaidomis, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių piniginių lėšų pervedimo neteisėtumą. Atsakovė nepateikė ieškovei dokumentų, nes dokumentai perduoti ikiteisminio tyrimo institucijai, todėl savavališkas atsakovės duomenų pateikimas ieškovei yra negalimas. Visus dokumentus ieškovės nemokumo administratorei privalėjo perduoti buvęs bendrovės vadovas. Šalių nesiejo tiesioginiai sutartiniai santykiai. Ieškovė buvo įsiskolinusi Danijos bendrovei „DIMALEX ApS“ (toliau – ir „DIMALEX ApS“), todėl šios prašymu atliko ginčo mokėjimo pavedimus atsakovei. Atsakovei nėra žinoma, kokie santykiai siejo ieškovę ir „DIMALEX ApS“. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas nereiškia, kad ginčo pervedimai savaime buvo neteisėti. Teismas turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis teismo nuosprendis ar nutrauktas ikiteisminis tyrimas.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Kauno apygardos teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti:

4.1.                      pripažinti negaliojančiais ieškovės LUAB „Sogerta“ mokėjimo pavedimus atsakovei UAB Kauno termofikacijos elektrinei: 2020 m. gruodžio 28 d. atliktą 39 000 Eur, 2020 m. gruodžio 30 d. atliktą 40 000 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. atliktą 27 00 Eur, 2021 m. sausio 4 d. atliktą 31 200 Eur, 2021 m. sausio 6 d. atliktus 34 000 Eur ir 13 579,76 Eur, 2021 m. sausio 7 d. atliktą 16 800 Eur, 2021 m. sausio 8 d. atliktą 43 600 Eur, 2021 m. sausio 11 d. atliktus 40 000 Eur ir 19 000 Eur, 2021 m. sausio 12 d. atliktą 40 000 Eur, 2021 m. vasario 1 d. atliktą 11 850 Eur;

4.2.                      taikyti restituciją ir priteisti ieškovei LUAB „Sogerta“ iš atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės 356 029,76 Eur;

4.3.                      priteisti ieškovei LUAB „Sogerta“ iš atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 356 029,76 Eur sumą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4.4.                      priteisti ieškovei LUAB „Sogerta“ iš atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės 2 360,16 Eur bylinėjimosi išlaidas;

4.5.                      priteisti iš atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės valstybei 3 645 Eur žyminį mokestį ir 8,43 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

5.       Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi LUAB ,,Sogerta“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta O. P. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-291-569/2022 pripažino LUAB ,,Sogerta“ bankrotą tyčiniu ir suinteresuotus asmenis A. S., R. M., R. Š. ir Ž. D. atsakingais už LUAB „Sogerta“ tyčinį bankrotą. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1082-553/2022 nutarė pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir atsakingais už tyčinį LUAB „Sogerta“ bankrotą pripažino A. S., R. M. ir Ž. D. 

6.       Teismas nustatė, kad 2020 m. spalio 7 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinė ir Danijos bendrovė „DIMALEX ApS“ sudarė žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB Kauno termofikacijos elektrinė įsipareigojo parduoti „DIMALEX ApS“ žaliavinį rapsų aliejų. Už patiektą žaliavinį rapsų aliejų „DIMALEX ApS“ paprašė ieškovės LUAB „Sogerta“ pervesti atsakovei UAB Kauno termofikacijos elektrinei pinigines lėšas, taip sumažinant LUAB „Sogerta“ įsiskolinimą „DIMALEX ApS“. 2020 m. gruodžio 28 d.–2021 m. vasario 1 d. laikotarpiu ieškovė pervedė atsakovei 356 029,76 Eur.

7.       Teismas nustatė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d.–2021 m. vasario 22 d. laikotarpiu bendrininkų grupės nariai M. Ž., R. M., L. M. V., sukčiaujant PVM ir akcizo mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdami UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir UAB „Ollus“ naudai (pasinaudojant PVM atskaita) sumažinti mokėtiną pardavimo PVM ir akcizo mokestį, įtraukė į aliejaus tariamą pirkimo–pardavimo grandinę realiai veiklos nevykdančias UAB „Ugatransa“, LUAB „Sogerta“ ir UAB „Deimgvida“. FNTT specialisto 2022 m. kovo 10 d. išvadoje konstatuota, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė 2020 m. rugpjūčio 1 d.–2021 m. kovo 31 d. įformino rapsų sėklų ir žaliavinio rapsų aliejaus įsigijimą iš UAB ,,Ugatransa“ ir UAB ,,Deimgvida“ už 8 697 281,69 Eur, nurodytu laikotarpiu rapsų sėklų ir techninio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sandorių su LUAB ,,Sogerta“ ir UAB ,,RETOLAS“ nebuvo įforminta. Tikrinamuoju laikotarpiu UAB Kauno termofikacijos elektrinė įformino rapsų sėklų, žaliavinio rapsų aliejaus bei aliejaus pakrovimo ir iškrovimo paslaugų pardavimą įmonėms „SIA CCT“ ir „DIMALEX ApS“ už 7 597  33,42 Eur, įskaitant prekių ir paslaugų pardavimą. „DIMALEX ApS“ pagal 154 išrašytas PVM sąskaitas faktūras įformino 4 452,08 tonas žaliavinio rapsų aliejaus pardavimą už 4 002 721,75 Eur bei pagal 5 PVM sąskaitas faktūras paslaugų, susijusių su žaliavinio rapsų aliejaus perkrovimu ir iškrovimu, už 98 475,08 Eur. 2020 m. rugpjūčio 1 d.–2021 m. kovo 31 d. laikotarpiu UAB Kauno termofikacijos elektrinės buhalterinėje apskaitoje įmonės „DIMALEX ApS“ atsiskaitymas su UAB Kauno termofikacijos elektrine už parduotas prekes ir paslaugas buvo įformintas įmonei „DIMALEX ApS“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 278 902,60 Eur, UAB ,,Deimgvida“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 55 000 Eur, UAB „Ugatransa“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 131 228 Eur, LUAB „Sogerta“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 356 029,76 Eur, iš viso 821 160,36 Eur.

8.       Teismas nustatė, 2020 m. lapkričio 4 d.–2020 m. lapkričio 27 d. laikotarpiu buvo surašyti tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiai (toliau – ir CMR važtaraščiai), kuriuose siuntėja nurodyta UAB Kauno termofikacijos elektrinė, gavėja – „DIMALEX ApS“, vežamas krovinys – žaliavinis rapsų aliejus.

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB Kauno termofikacijos elektrinė 2023 m. kovo 31 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir UAB „Deimgvida“ 2020 m. spalio 7 d. sudarytą žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; 2) pripažinti UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir „Senvic Holding Limited“ 2020 m. liepos 30 d. sudarytą tarpininkavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; 3) taikyti restituciją, grąžinant UAB Kauno termofikacijos elektrinę ir UAB „Deimgvida“ į pradinę padėtį, kuri būtų, jeigu nebūtų sudaryta 2020 m. spalio 7 d. žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. priteisti UAB Kauno termofikacijos elektrinei sumokėtus 1 399 818,73 Eur iš UAB „Deimgvida“; 4) taikyti restituciją, įpareigojant „Senvic Holding Limited“ grąžinti visą iš UAB Kauno termofikacijos elektrinės gautą 13 527,37 Eur atlyginimą už tarpininkavimo veiklą. Ieškinys grindžiamas tuo, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė pradėjo įtarti, jog pirkimo–pardavimo santykiai buvo fiktyvūs, kadangi, kaip paaiškėjo, UAB „Deimgvida“ patiekus aliejų UAB Kauno termofikacijos elektrinei, o jai aliejų pardavus „DIMALEX ApS“, UAB „Deimgvida“ vėl tiekdavo UAB Kauno termofikacijos elektrinei tą patį aliejaus krovinį, kurį susigrąžindavo iš „DIMALEX ApS“. Taip buvo siekiama iš esmės fiktyvios aliejaus pirkimo–pardavimo grandinės sukūrimo ir įgyvendinimo, kad būtų pasisavintos valstybės lėšos.

10.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų apie realų 2020 m. spalio 7 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir Danijos bendrovės „DIMALEX ApS“ sudarytos žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą. Atsakovės pateiktose tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiuose nėra atžymų apie atliktas muitinės procedūras, kad krovinys yra gautas, gavėjo parašų ir antspaudų, o dviejuose iš jų net nėra nurodyta ir krovinio kiekio. Muitinės informacinių sistemų centre nėra duomenų apie 2020–2021 m. įformintus muitinės dokumentus, kuriuose LUAB „Sogerta“ ir „DIMALEX ApS“ būtų nurodomos kaip siuntėja, gavėja ar procedūros vykdytoja, duomenų apie atsakovę UAB Kauno termofikacijos elektrinę nepateikta. Byloje nėra duomenų dėl susirašinėjimo su „DIMALEX ApS“, kurie pagrįstų, kad prekės buvo realiai gabenamos. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-915-587/2023 UAB Kauno termofikacijos elektrinės pateiktame ieškinyje nurodyta, kad ieškinio reikalavimas „DIMALEX ApS“ nereiškiamas, nes iš anksto suplanuotais L. M. V., R. M. bei M. Ž. veiksmais nurodytas juridinis asmuo yra likviduotas. Taigi, UAB Kauno termofikacijos elektrinė pripažino, kad ji nebuvo įsigijusi, neturėjo ir dėl to negalėjo parduoti „DIMALEX ApS“ žaliavinio rapsų aliejaus, už kurį išrašytas sąskaitas mokėjimo pavedimais apmokėjo ieškovė.

11.       Teismas nurodė, kad skolos perkėlimo sutarčiai įstatymas numato privalomą rašytinę formą, tačiau tokia rašytinė sutartis nebuvo pateikta. Atsakovės pateikti „DIMALEX ApS“ prašymai, adresuoti ieškovei, pervesti į nurodytą atsakovės sąskaitą tam tikras pinigų sumas, apmokant atsakovės bendrovei „DIMALEX ApS“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, neatitinka skolos perkėlimo sutarties turiniui keliamų reikalavimų. FNTT specialisto 2022 m. kovo 10 d. išvada patvirtina, kad atsakovės buhalterijoje „DIMALEX ApS“ skola užskaityta pagal reikalavimo perleidimo susitarimus ir reikalavimo perleidimo sutartis, sudarytas atsakovės su „DIMALEX ApS“, UAB „Deimgvida“, UAB „Ugatransa“, tačiau ieškovės atžvilgiu nenustatyta, jog pinigai būtų pervesti ar užskaitos darytos pagal kokius nors susitarimus, skolos perkėlimo ar kitas sutartis. Išvadoje nurodyta, kad, vertinant atsiskaitymų su atsakove įforminimą, UAB ,,Deimgvida“, UAB „Ugatransa“ piniginių lėšų pervedimuose atsakovei yra nurodžiusios, jog mokėjimai atliekami „DIMALEX ApS“ prašymu, tačiau ieškovės atliktuose mokėjimo pavedimuose nurodyti tik „DIMALEX ApS“ išrašytų sąskaitų numeriai.

12.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatavo, kad nei R. M., nei kiti suinteresuoti asmenys nenurodė, už ką buvo pervedamos piniginės lėšos iš LUAB „Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms. Nagrinėjamoje byloje liudytoju apklaustas A. S. tvirtino, kad jis, vykdydamas R. M. nurodymus, darė mokėjimo pavedimus ir UAB Kauno termofikacijos elektrinei, tačiau prekių nėra matęs ir (ar) gavęs. Teismas padarė išvadą, kad realiai tarp šalių neegzistavo teisiniai santykiai ir nustatytas pagrindas ginčijamą skolos perkėlimo sandorį pripažinti tariamuoju (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnis).

13.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ginčo mokėjimo pavedimai turėtų būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80, 6.9301 straipsnių pagrindais, nes tuo metu ieškovė buvo nemoki. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas likviduojamos dėl bankroto įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės nemokumo administratorė neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

14.       Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad ginčo mokėjimo pavedimai prieštarauja CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatoms, pagal kuriuos sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Teismo vertinimu, ginčo mokėjimo pavedimai ieškovei buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi sandoriai, nes prieštaravo juridinio asmens tikslams. Ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu ieškovė buvo nemoki, turėjo įsipareigojimų kreditoriams. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad tokie mokėjimo pavedimai buvo akivaizdžiai žalingi ieškovei, buvo nepagrįstai didelė našta įmonei, privedė bendrovę prie nemokumo ir dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį, o R. M. ir kiti asmenys negalėjo nurodyti, už ką buvo pervedamos bendrovės lėšos. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė patvirtino, kad atsakovė nesidomėjo apie mokėjimo pavedimais gaunamas lėšas, pakako tik „DIMALEX ApS“ nurodymo, jog skolas apmokės ieškovė. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis ir atsakovė bei „DIMALEX ApS“ realiai vykdė jų sudarytą sandorį. Taigi, abi sandorio šalys buvo nesąžiningos: tiek ieškovė, atlikdama mokėjimo pavedimus, tiek atsakovė, gaudama dideles pinigų sumas iš ieškovės.

15.       Teismas priėjo išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti ginčo mokėjimo pavedimus negaliojančiais actio Pauliana (skolininko sudaryto sandorio, pažeidžiančio kreditoriaus teises) pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovės nemokumas, atliekant ginčo mokėjimo pavedimus, buvo konstatuotas teismų procesiniais sprendimais byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodytoje byloje konstatuota, kad ieškovė buvo nemoki jau 2020 m. gruodžio 15 d., todėl 2020 m. gruodžio mėn. padaryti mokėjimo pavedimai su įmone nesusijusiems verslo subjektams lėmė, jog LUAB „Sogerta“ nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Mokėjimo pavedimai buvo atliekami sąmoningai, siekiant apriboti bendrovės kreditoriams galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Ieškovės bankroto byloje patvirtinti 349 642,20 Eur finansiniai reikalavimai, iš kurių didžiausios kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 348 393,31 Eur reikalavimas pradėjo formuotis 2020 m. gruodžio 15 d. Akivaizdu, kad ginčo mokėjimo pavedimų atsakovei atlikimo metu ieškovė turėjo kreditorių, kurie turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kadangi ginčo mokėjimo pavedimų metu ieškovė buvo nemoki ir turėjo kitų kreditorių, kurie tuo metu jau turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę, ginčo mokėjimo pavedimai pažeidė ieškovės kreditorių teises. Ginčo mokėjimo pavedimų ieškovė neprivalėjo atlikti, nes šalys niekada nesudarė sandorio. Byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu R. M. teigė, kad UAB „Deimgvida“ pirko techninį aliejų iš LUAB „Sogerta“ ir pardavė jį UAB Kauno termofikacijos elektrinei, tačiau tokiu atveju piniginės lėšos iš UAB „Deimgvida“ turėjo būti pervedamos LUAB „Sogerta“ naudai, o ne atvirkščiai. Nurodytoje byloje nei R. M., nei kiti asmenys negalėjo paaiškinti, už ką buvo pervedamos piniginės lėšos iš LUAB „Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms.

16.       Teismo vertinimu, ieškovė neprivalėjo atlikti ginčo mokėjimo pavedimų, tačiau atsakovė buvo išskirta iš kitų kreditorių sąrašo, neturint tam pirmumo teisės, todėl ieškovė buvo nesąžininga. Ieškovės dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių jos santykius su „DIMALEX ApS“, ieškovė nebuvo skolinga atsakovei. Byloje liudytoju apklaustas A. S. tvirtino, kad jis, vykdydamas R. M. nurodymus, atliko mokėjimo pavedimus ir UAB Kauno termofikacijos elektrinei, tačiau prekių nėra matęs ir (ar) gavęs. Tai, kad susijusioms įmonėmis buvo vykdomi bendrovės turto vertę mažinantys sandoriai, esant įsiskolinimui VMI, įrodo ieškovės nesąžiningumą. Byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu R. M. pripažintas faktiniu ieškovės vadovu, jis taip pat vadovavo „DIMALEX ApS“ ir UAB ,,Deimgvida“.

17.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė neįrodė, jog, priimdama ginčo mokėjimo pavedimus, buvo sąžininga. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žalos sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų. Atsakovės atstovė patvirtino, kad, iš ieškovės gaunant nemažas sumas, pakako R. M. paaiškinimo, jog už „DIMALEX ApS“ ieškovė atliks mokėjimo pavedimus. Tačiau atsakovė kitoje byloje įrodinėja, kad nebuvo įsigijusi, neturėjo ir dėl to negalėjo parduoti „DIMALEX ApS“ žaliavinio rapsų aliejaus, už kurį išrašytas sąskaitas mokėjimo pavedimais apmokėjo ieškovė.

18.       Teismas nurodė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana prasme, nes bankroto byla ieškovei iškelta 2021 m. lapkričio 15 d., terminas perduoti dokumentus ir turtą baigėsi 2021 m. gruodžio 13 d. LUAB „Sogerta” valdymo organai nevykdo pareigos perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė 2022 m. vasario 10 d., todėl ieškovė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto vienerių metų termino reikšti actio Pauliana ieškinį.

19.       Teismas, pripažinęs ginčo mokėjimo pavedimus negaliojančiais CK 1.82, 1.86 ir 6.66 straipsnių pagrindais, nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje teisinga taikyti restituciją ne tik tiek, kiek reikalinga kreditorių reikalavimams patenkinti (349 662,84 Eur), bet grąžinti šalis į iki ginčo mokėjimo pavedimų buvusią padėtį, siekiant išvengti dviprasmiškumo restitucijos taikyme. Kai ieškinį pareiškia nemokumo administratorė, vykdydama jai įstatymu nustatytą pareigą patikrinti likviduojamos dėl bankroto įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius teisme, likviduojama dėl bankroto  įmonė yra ginčijamo sandorio šalis, o ieškiniu siekiama apginti ne tik likviduojamos dėl bankroto bendrovės, bet ir jos kreditorių teises. Tai lemia, kad tokiais atvejais sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius visai sandorio apimčiai. Kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso administravimo išlaidas. Teismas nenustatė faktinių pagrindų, leidžiančių netaikyti restitucijos pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Atsakovės padėtis pablogės dėl ginčo mokėjimo pavedimais gautų lėšų grąžinimo ieškovei, tačiau nenustatyta nepagrįsto ir nesąžiningo pablogėjimo teisinės situacijos. Taigi, teismas nusprendė ginčo mokėjimo pavedimus pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovei 356 029,76 Eur.

20.       Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismo sprendimu prievolė nėra sukuriama, bet tik patvirtinamas jos egzistavimas. Kai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikoma restitucija, nė viena iš sandorio šalių neturi pareigos vykdyti restituciją anksčiau nei įsiteisėja teismo sprendimas. Taigi, tokiu atveju palūkanos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, bet nuo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Teismas nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo už priteistą 356 029,76 Eur sumą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

21.       Apeliaciniame skunde UAB Kauno termofikacijos elektrinė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

21.1.                      Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nusprendė, kad ginčo atsakovės ir „DIMALEX ApS“ sudaryta žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis, mokėjimo pavedimai buvo tariami, fiktyvūs. Byloje esantys įrodymai (sutartis, PVM sąskaitos faktūros, „DIMALEX ApS“ raštai ieškovei, važtaraščiai, atliktų paslaugų aktas, atsakovės raštas) tiesiogiai patvirtina, kad aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis buvo realiai vykdoma, atsakovė pristatydavo aliejų „DIMALEX ApS“. Visi pasirašyti važtaraščiai yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje, todėl atsakovė negalėjo jų pateikti dėl objektyvių priežasčių. Teismas netenkino atsakovės prašymo išreikalauti dokumentus iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, todėl teismas, darydamas išvadas, nepagrįstai vadovavosi nepasirašytais važtaraščiais. Atitinkamai byloje nėra pakankamai duomenų, kad žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sandoriai buvo fiktyvūs. Teismas klaidingai interpretavo Muitinės informacinių sistemų centro rašto turinį, nes rašte neatsakyta, ar 2020–2021 m. laikotarpiu nebuvo įforminti muitinės dokumentai, kai siuntėja, gavėja ar procedūros vykdytoja buvo atsakovė. Šis raštas negali paneigti atsakovės realių veiksmų, pristatant „DIMALEX ApS“ aliejų pagal sutartį. Atsakovė negalėjo pateikti susirašinėjimo su „DIMALEX ApS“ dėl realaus prekių gabenimo, nes visi dokumentai yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

21.2.                      Teismas klaidingai interpretavo, kad apeliantė Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-915-587/2023 pripažino žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykių su „DIMALEX ApS“ tariamumą. Nurodytoje byloje apeliantė nepripažino aliejaus pirkimo–pardavimo sandorio tariamumo, nes aliejaus pirkimo–pardavimo sandoris realiai buvo vykdomas ir ieškovė pagrįstai atsiskaitė su apeliante už „DIMALEX ApS“. Nurodytoje byloje pareikšto ieškinio pagrindas yra tai, kad nors žaliavinio rapsų aliejaus pirkimas–pardavimas vyko realiai, tačiau tokie teisiniai santykiai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei. Atsakovė buvo tyčia suklaidinta ir įtraukta į aliejaus pardavimų grandinę, kurios pagrindinis tikslas buvo neteisėtai pasisavinti atsakovės ir valstybės lėšas. Teismas, padaręs išvadą dėl aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties fiktyvumo, padarė neleistiną intervenciją į Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-915-587/2023, nors pats atsisakė sujungti šias bylas.

21.3.                      Teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius (skolos perkėlimas vietoje prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį), todėl nepagrįstai vertino rašytinės sutarties neegzistavimą, kaip ginčo sandorių tariamumą įrodančią aplinkybę. Ieškovė mokėjimo pavedimus atliko ne skolos perkėlimo, bet trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę teisiniu pagrindu. Taigi, rašytinė sutartis nebuvo būtina, nes tokiu atveju reikalavimo teisė pereina ne sutarties, bet įstatymo pagrindu.

21.4.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nebuvo įsigijusi, neturėjo ir dėl to negalėjo parduoti aliejų „DIMALEX ApS“. Teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023 padarė priešingą išvadą ir priteisė iš atsakovės sumokėti iš UAB „Deimgvida“ įsigyto aliejaus kainą. Nurodytoje byloje teismas konstatavo, kad atsakovės ir „DIMALEX ApS“ pirkimo–pardavimo santykiai dėl žaliavinio rapsų aliejaus buvo realiai vykdomi, todėl šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.

21.5.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1082-553/2022, kurioje ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytoje byloje teismas konstatavo, kad žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai buvo realūs. Teismas nepagrįstai rėmėsi nekonkrečiais ir dviprasmiškais liudytojų parodymais. Liudytojų A. S. ir L. S. parodymai nei patvirtina, nei paneigia prekybos žaliaviniu rapsų aliejumi fiktyvumą. Ieškovė, įrodinėdama aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties ir ginčo mokėjimo pavedimų nepagrįstumą, nepateikė įrodymų. Aplinkybė, kad buvęs ieškovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentų, reiškia ne atliktų mokėjimo pavedimų ydingumą ar tariamumą, o buvusio vadovo fiduciarinę atsakomybę.

21.6.                      Teismas netinkamai ir fragmentiškai vadovavosi FNTT specialisto 2022 m. kovo 10 d. išvada, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie ginčijamų sandorių tariamumą. Ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, todėl jame nustatinėjamos aplinkybės nelaikytinos įrodytomis. Kita vertus, nurodytoje išvadoje laikomasi pozicijos, kad tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ buvo susiformavę žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai. Be to, ieškovė iš tikrųjų atsiskaitė su atsakove už „DIMALEX ApS“, todėl tai papildomai patvirtina, kad ginčo sandoriai nebuvo tariami.

21.7.                      Teismas nepagrįstai pripažino apeliantę, gaunant ginčo mokėjimo pavedimus, nesąžininga CK 1.82, 6.66 straipsnių prasme, nes ieškovė nepaneigė ir neįrodinėjo apeliantės nesąžiningumo prezumpcijos. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė žinojo arba turėjo žinoti apie ginčo sandorių akivaizdžią nenaudą ir žalingumą bei kreditorių teisių pažeidimą. Ieškovės nesąžiningumas savaime nelemia ir atsakovės nesąžiningumo, juolab kad atsakovė neturi sąsajų su ieškove.

21.8.                      Teismas, nurodydamas, kad atsakovė buvo nesąžininga, vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią atsakovė turėjo pasidomėti, ar ieškovė neturi kreditorių, ar sandorių sudarymas nepažeis kreditorių interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcija negali būti paneigta prielaidomis apie tariamą nepasidomėjimą skolininko finansine būkle, nenurodant konkrečių faktų apie tokios šalies žinojimą apie skolininko blogą finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-686-236/2016). Nagrinėjamu atveju nurodyta kasacinio teismo praktika netaikytina, nes vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne po fakto – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją, o sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Atsakovės domėjimasis ieškovės finansine padėtimi ir turimais kreditoriais būtų buvęs neproporcingas, nes šalys nesudarė sandorio, nesiekė tapti kontrahentais, atsakovė tik priėmė piniginės prievolės už kitą įmonę įvykdymą. Ginčo sandoriai yra vienašaliai, atlikti be atsakovės valios ir atsakovei neatliekant aktyvių veiksmų. Įstatymai nenumato kreditoriaus pareigos domėtis trečiojo asmens, kuris įvykdo kreditoriaus skolininko prievolę už skolininką, santykiais su skolininku. Atsakovė turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę dėl 356 029,76 Eur „DIMALEX ApS“ atžvilgiu, todėl atsakovė turėjo teisę priimti prievolės įvykdymą iš kito asmens.

21.9.                      Teismas neatsižvelgė, kad, jei atsakovė būtų turėjusi pareigą pasidomėti ieškovės finansine būkle ir turimais kreditoriais, tai vis tiek objektyviai negalėtų sužinoti, jog ginčijamų mokėjimo pavedimų atlikimo laikotarpiu ieškovė buvo faktiškai nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų. Šiuo laikotarpiu nebuvo viešai prieinamos informacijos, suponuojančios sunkią ieškovės finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-43-464/2021). Ieškovei bankroto byla buvo iškelta tik po 9 mėnesių nuo ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo, jų atlikimo metu ieškovės turtui nebuvo pritaikytas areštas, todėl atsakovė, priėmusi ginčo mokėjimus, buvo sąžininga. Atsakovė neturėjo įtakos ieškovės valiai atlikti mokėjimo pavedimus ir neturėjo užslėptų kėslų.  

22.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė LUAB „Sogerta“ prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

22.1.                      Atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, grindžiamas pavienių įrodymų subjektyviu vertinimu. Teismas neturėjo išreikalauti atsakovės nurodytų važtaraščių, nes atsakovė nuo bylos pradžios (2022 m. vasario mėn.) nepateikė įrodymų, jog jais nedisponuoja ar negali gauti, juolab kad dalį jų atsakovė pateikė. Atsakovė pateikė specialisto išvadą iš ikiteisminio tyrimo, todėl kitų dokumentų nepateikimo aplinkybės yra deklaratyvios. Ieškovei buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pasidaryti kopijas, nors ieškovė nėra ikiteisminio tyrimo subjektu.

22.2.                      Apeliantės argumentai dėl muitinės rašto netinkamo interpretavimo yra nepagrįsti. Ieškovė teismui pateikė muitinės raštą, kuriame atsisakyta teikti informaciją apie atsakovę dėl nustatyto reguliavimo. Taigi, atsakovė, įrodinėdama savo poziciją dėl aliejaus pirkimo–pardavimo santykių realumo, galėjo pati pateikti muitinės raštą, patvirtinantį jos prekybinių santykių su „DIMALEX ApS“ vykdymo realumą.

22.3.                      Teismas teisingai interpretavo Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-915-587/2023 apeliantės išreikštą poziciją apie aliejaus prekybinių santykių fiktyvumą. Nurodytoje byloje atsakovė neginčija su „DIMALEX ApS“ sudaryto aliejaus pirkimo–pardavimo sandorio tik todėl, nes „DIMALEX ApS“ yra likviduota, tačiau vis tiek įrodinėja, kad sandoriai sudaryti, siekiant fiktyvios žaliavinio aliejaus grandinės sukūrimo ir įgyvendinimo. Taigi, atsakovė pripažino, kad aliejaus pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai buvo fiktyvūs. Taip atsakovė siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, mokestinių prievolių ir prievolių kreditoriams vykdymo.

22.4.                      Teismas pagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023, nes šia nutartimi atsakovė nesirėmė bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu. Taigi, šios aplinkybės apeliacinėje instancijoje negali būti nagrinėjamos. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų remtis nurodyta nutartimi, tai būtina atsižvelgti, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl skolos iš atsakovės priteisimo už iš UAB „Deimgvida“ 2021 m. vasario 25 d.–2021 m. kovo 1 d. laikotarpiu įsigytą aliejų. Nagrinėjamu atveju ginčijami mokėjimo pavedimai atlikti 2020 m. gruodžio 28 d.–2021 m. vasario 1 d., t. y. už tariamai iki tol iš UAB „Deimgvida“ įsigytą ir „DIMALEX ApS“ perparduotą žaliavinį aliejų, todėl nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nėra pagrindo vadovautis, juolab kad nagrinėjamojoje byloje nėra sprendžiami atsakovės ir UAB „Deimgvida“ tarpusavio reikalavimai.

22.5.                      Teismas teisingai kvalifikavo šalių tarpusavio teisinius santykius, nes jų kvalifikacija (skolos perkėlimas) buvo išspręsta ginčą nagrinėjant pirmą kartą Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-143-407/2023. Atitinkamai bylą iš naujo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų apie susitarimo dėl skolos perkėlimo ieškovei egzistavimą, nors pagal atsakovės taikytą praktiką mokėjimus už „DIMALEX ApS“ iš kitų įmonių ji priimdavo pagal reikalavimo perleidimo sutartis ir susitarimus.

22.6.                      Teismas teisingai įvertino FNTT specialisto 2022 m. kovo 10 d. išvadą, kurioje konstatuota, kokiais dokumentais būdavo įforminamas aliejaus pardavimas. Nurodytoje išvadoje pateikti duomenys buvo tik vienas iš daugelio įrodymų, kurį vertino skundžiamą  sprendimą priėmęs teismas. Teismas netraktavo išvadoje nurodytų aplinkybių prejudiciniais faktais ir joje nurodytus duomenis vertino pagal šioje byloje surinktų duomenų visumą.

22.7.                      Apeliantės argumentai dėl liudytojų parodymų nekonkretumo yra nepagrįsti, nes teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojai, pasisakydami apie kokių nors teisinių santykių tarp ieškovės ir „DIMALEX ApS“ bei tarp ieškovės ir atsakovės buvimą, nenurodė konkretaus egzistavusio sandorio, negalėjo nurodyti, kokiu pagrindu buvo pervedamos lėšos, ieškovės vadovas nėra matęs produkcijos. Panašius parodymus liudytojai davė ir byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

22.8.                      Apeliantės argumentai, kad ginčo mokėjimo pavedimai nebuvo tariami ir buvo realiai įvykdyti, yra nepagrįsti, nes vien lėšų pervedimo faktas savaime užkirstų galimybę kvestionuoti tokio lėšų pervedimo teisėtumą. Atsakovė neįrodė, kad pardavė „DIMALEX ApS“ aliejų, už kurį pastaroji neatsiskaitė, o ieškovė buvo skolinga „DIMALEX ApS“, todėl ieškovė atsiskaitė su atsakove už „DIMALEX ApS“.

22.9.                      Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad ji buvo sąžininga ginčo mokėjimo pavedimų įgijėja, nes pati patvirtino, jog nesidomėjo, neklausė, nerinko informacijos apie ieškovę. Ieškovės viešai paskelbta 2019 m. finansinė informacija patvirtina, kad iki ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo ieškovė dirbo nuostolingai, turėjo skolų, neturėjo ilgalaikio turto, todėl vien šie duomenys turėjo atkreipti atsakovės dėmesį į būtinybę atidžiau pasidomėti ieškovės turtine padėtimi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacijos ribų

 

23.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl esminių faktinių aplinkybių

 

24.       2020 m. spalio 7 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinė ir Danijos bendrovė „DIMALEX ApS“ sudarė žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB Kauno termofikacijos elektrinė įsipareigojo parduoti „DIMALEX ApS“ 2 000 tonų žaliavinio rapsų aliejaus.

25.       2020 m. lapkričio 4 d.–2020 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu surašytose CMR važtaraščiuose krovinio siuntėja nurodyta UAB Kauno termofikacijos elektrinė, krovinio gavėja – „DIMALEX ApS“, nurodytos krovinio iškrovimo ir pakrovimo vietos, krovinio (žaliavinis rapsų aliejus) bendras bruto svoris yra 354,94 tonos. Važtaraščiuose nėra atžymų apie atliktas muitinės procedūras, kad krovinys yra gautas, gavėjos parašų ir antspaudų, o dviejuose važtaraščiuose nenurodytas krovinio kiekis.

26.       2020 m. lapkričio 10 d.–2020 m. lapkričio 30 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinė išrašė „DIMALEX ApS“ PVM sąskaitas faktūras už žaliavinį rapsų aliejų, vagonų vežimo paslaugos kompensaciją, žaliavinio rapsų aliejaus iškrovimą (pakrovimą), muito mokesčio už žaliavinį rapsų aliejų kompensaciją, vagonų atvarymo (nuvarymo), pastatymo iškrovimui (pakrovimui) paslaugą už 380 772,89 Eur.

27.       2020 m. gruodžio 28 d.–2021 m. vasario 1 d. „DIMALEX ApS“ pateikė prašymus ieškovei pervesti atsakovei UAB Kauno termofikacijos elektrinei pinigines lėšas už patiektą žaliavinį rapsų aliejų, taip sumažinant LUAB „Sogerta“ įsiskolinimą „DIMALEX ApS“.

28.       2020 m. gruodžio 28 d.–2021 m. vasario 1 d. laikotarpiu ieškovė pervedė atsakovei 356 029,76 Eur. 

29.       Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi nutarė iškelti UAB ,,Sogerta“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskirti O. P. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 29 d.

30.       Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartyje pratęsti LUAB „Sogerta“ laikiną nuosavybės teisės apribojimą nurodyta, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. vasario 22 d. bendrininkų grupės nariai M. Ž., R. M., L. M. V., sukčiaujant PVM ir akcizo mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdami UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir UAB „Ollus“ naudai (pasinaudojant PVM atskaita) sumažinti mokėtiną pardavimo PVM ir akcizo mokestį, įtraukė į aliejaus tariamą pirkimo–pardavimo grandinę realiai veiklos nevykdančias UAB „Ugatransa“, LUAB „Sogerta“ ir UAB „Deimgvida“.

31.       Šiaulių apygardos teismas 2022 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė patvirtinti UAB „Sogerta“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą dėl 349 642,20 Eur, įskaitant VMI 348 393,31 Eur reikalavimą, susidariusį nuo 2020 m. gruodžio 15 d.

32.       FNTT specialisto 2022 m. kovo 10 d. išvadoje nurodyta, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. įformino rapsų sėklų ir žaliavinio rapsų aliejaus įsigijimą iš UAB ,,Ugatransa“ ir UAB ,,Deimgvida“ už 8 697 281,69 Eur. Šiuo laikotarpiu rapsų sėklų ir techninio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sandorių su LUAB ,,Sogerta“ ir UAB ,,RETOLAS“ nebuvo įforminusi. Tikrinamuoju laikotarpiu UAB Kauno termofikacijos elektrinė įformino rapsų sėklų, žaliavinio rapsų aliejaus bei aliejaus pakrovimo ir iškrovimo paslaugų pardavimą įmonėms „SIA CCT“ ir „DIMALEX ApS“  už 7 597 133,42 Eur, įskaitant prekių ir paslaugų pardavimą. „DIMALEX ApS“ pagal 154 išrašytas PVM sąskaitas faktūras įformino 4 452,08 tonas žaliavinio rapsų aliejaus pardavimą už 4 002 721,75 Eur bei pagal 5 PVM sąskaitas faktūras paslaugų, susijusių su žaliavinio rapsų aliejaus perkrovimu ir iškrovimu, už 98 475,08 Eur. Tiriamuoju 2020 m. rugpjūčio 1 d.–2021 m. kovo 31 d. laikotarpiu UAB Kauno termofikacijos elektrinės buhalterinėje apskaitoje „DIMALEX ApS“ atsiskaitymas su UAB Kauno termofikacijos elektrine už parduotas prekes ir paslaugas buvo įformintas: „DIMALEX ApS“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 278 902,60 Eur, UAB ,,Deimgvida“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 55 000 Eur, UAB „Ugatransa“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 131 228 Eur, LUAB „Sogerta“ į UAB Kauno termofikacijos elektrinės sąskaitas pervedus 356 029,76 Eur, iš viso 821 160,36 Eur. 

33.       Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nutarė pripažinti LUAB ,,Sogerta“ bankrotą tyčiniu, atsakingais už tyčinį bankrotą asmenimis pripažinti A. S., R. M., R. Š. ir Ž. D. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1082-553/2022 nutarė pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalį dėl atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų, pripažindamas atsakingais už tyčinį bankrotą asmenimis A. S., R. M. ir Ž. D. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad LUAB „Sogerta“ 2020 m. gruodžio mėn. padaryti mokėjimo pavedimai su įmone nesusijusiems verslo subjektams („DIMALEX ApS“, UAB Kauno termofikacijos elektrinei, UAB „Deimgvida“) lėmė, jog LUAB „Sogerta“ nebegalėjo atsiskaityti su VMI ir kitais kreditoriais. Šiuose mokėjimo pavedimuose nėra nurodoma mokėjimo paskirtis, nepateikta sutarčių ar PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo pervedami pinigai iš LUAB ,,Sogerta“ sąskaitos. Tai, kad susijusioms įmonėms buvo vykdomi bendrovės turto vertę mažinantys sandoriai, esant įsiskolinimui VMI, įrodo bendrovės faktinio vadovo R. M. sąmoningus veiksmus, apribojant bendrovės kreditoriams galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Nei R. M., nei kiti suinteresuoti asmenys nenurodė, už ką buvo pervedamos piniginės lėšos iš LUAB „Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms. R. M., kuris buvo UAB „Deimgvida“ ir „DIMALEX ApS“ akcininku ir vadovu, teigė, kad UAB „Deimgvida“ pirko techninį aliejų iš LUAB „Sogerta“ ir pardavė jį UAB Kauno termofikacijos elektrinei, tačiau tokiu atveju piniginės lėšos iš UAB „Deimgvida“ turėjo būti pervedamos LUAB „Sogerta“ naudai, o ne atvirkščiai. Teismai nustatė, kad LUAB „Sogerta“ nemoki tapo nuo 2020 m. gruodžio 15 d.

34.       2022 m. rugsėjo mėn. Muitinės informacinių sistemų centro rašte nurodyta, kad duomenų apie 2020–2021 m. įformintus muitinės dokumentus, kuriuose LUAB „Sogerta“ ir „DIMALEX ApS“ būtų nurodyta, kaip siuntėja, gavėja ar procedūros vykdytoja, nėra. Duomenų apie UAB Kauno termofikacijos elektrinės vykdytas užsienio prekybos operacijas nepateikta dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų (prašymą dėl duomenų pateikimo padavė ieškovės nemokumo administratorė).

35.       Šiaulių apygardos teismas 2023 m. sausio 9 d. nutartimi pripažino LUAB ,,Sogerta“ likviduojama dėl bankroto. Ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. sausio 18 d.

36.       2023 m. sausio 12 d. Danijos bendrovė „DIMALEX ApS“ buvo likviduota po bankroto.

37.       2023 m. balandžio 4 d. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-356-587/2024 (buvęs Nr. e2-915-587/2023) priimtas UAB Kauno termofikacijos elektrinės ieškinys, kuriuo prašoma: 1) 2020 m. spalio 7 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir UAB „Deimgvida“ sudarytą žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; 2) 2020 m. liepos 30 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir „Senvic Holdings Limited“ sudarytą tarpininkavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; 3) taikyti restituciją, grąžinant UAB Kauno termofikacijos elektrinę ir UAB „Deimgvida“ į pradinę padėtį, kuri būtų, jeigu nebūtų sudaryta 2020 m. spalio 7 d. žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. priteisti UAB Kauno termofikacijos elektrinei iš UAB „Deimgvida“ sumokėtus 1 399 818,73 Eur; 4) taikyti restituciją, įpareigojant „Senvic Holdings Limited“ grąžinti visą 13 527,37 Eur iš UAB Kauno termofikacijos elektrinės gautą atlyginimą už tarpininkavimo veiklą. Ieškinyje nurodoma, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė pradėjo įtarti, jog pirkimo–pardavimo santykiai, į kuriuos įstojo sudarius žaliavinio rapsų aliejaus sutartis su UAB „Deimgvida“ ir „DIMALEX APS“, tikėtinai buvo fiktyvūs, kadangi UAB „Deimgvida“ patiekus aliejų UAB Kauno termofikacijos elektrinei, o pastarajai aliejų pardavus „DIMALEX ApS“, UAB „Deimgvida“ vėl tiekdavo UAB Kauno termofikacijos elektrinei tą patį aliejaus krovinį, kurį susigrąžindavo iš „DIMALEX ApS“. Ginčo sandoriais buvo siekiama fiktyvios aliejaus pirkimo–pardavimo grandinės sukūrimo ir įgyvendinimo, kad būtų pasisavintos valstybės lėšos. Atskiras reikalavimas „DIMALEX ApS“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nereiškiamas, nes „DIMALEX ApS“ iš anksto suplanuotais L. M. V., R. M. bei M. Ž. veiksmais yra likviduota.

 

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

 

38.       Byloje kilo ginčas dėl ieškovės LUAB „Sogerta“ už Danijos bendrovę „DIMALEX ApS“ atsakovei UAB Kauno termofikacijos elektrinei pervestų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovė įrodinėjo, kad šalių nesiejo jokie teisiniai santykiai, o mokėjimo pavedimais buvo siekiama perkelti pinigines lėšas veikiančiai įmonei, vykdant fiktyvius žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sandorius, tokiu būdu perkeliant mokesčių valstybei (PVM, akcizo mokesčio) mokėjimo prievolę realiai veiklos nevykdančiai įmonei, t. y. ieškovei. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad tarp atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir „DIMALEX ApS“ iš tiesų nevyko žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai, todėl ieškovei buvo nepagrįstai perkelta „DIMALEX ApS“ prievolė atsiskaityti su atsakove. Teismas „DIMALEX ApS“ skolos atsakovei perkėlimo ieškovei sandorį pripažino tariamuoju, o ginčo mokėjimo pavedimus – prieštaraujančiais juridinio asmens (ieškovės) tikslams ir pažeidžiančiais ieškovės kreditorių interesus.    

39.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovę ir „DIMALEX ApS“ siejo realūs žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai, ginčo mokėjimo pavedimai atlikti ne skolos perkėlimo, bet trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę teisiniu pagrindu, atsakovės sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.

40.       Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisako dėl apeliantės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, t. y. ginčo mokėjimo pavedimai atlikti ne skolos perkėlimo, bet trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę teisiniu pagrindu.

41.       CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022). Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019).

42.       Kai byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, siekiant, kad žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo metu aukštesnės instancijos teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos perdavimo, arba jei, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus, yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje3K-3-30-378/2016). Iš naujo nagrinėdamas bylą ir šalims pateikus naujų įrodymų bei jų pagrindu nustačius kitokias, nei pirmiau buvo nustatytos, reikšmingas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priima sprendimą dėl byloje pareikštų bei įsiteisėjusiu sprendimu neišspręstų reikalavimų, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei taikydamas bylai aktualias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021). Taigi, apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, išskyrus tuos atvejus, kai teismas nustato kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos perdavimo nagrinėti iš naujo.

43.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-143-407/2023 perduoti nagrinėjamą bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo konstatavo, kad ieškovė ginčijo ne vienašalius mokėjimo sandorius, o faktiškai siekė pripažinti skolos perkėlimo sandorį, kurio pagrindu buvo atlikti ginčo mokėjimo nurodymai, negaliojantį kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms dėl to, kad realiai jokie sandoriai tarp šalių nevyko, prekės nebuvo perkamos ir parduodamos. 

44.       CK 6.116 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka, jeigu kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose finansų įstaigų ir finansų įstaigų sistemos stabilumą ir patikimumą, nenustatyta kitaip. Sutikimas pareiškiamas tik po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Kol toks sutikimas negautas, šalys gali pakeisti ar nutraukti sutartį. Kai gautas kreditoriaus sutikimas, pradinio ir naujojo skolininko sutartis nebegali būti keičiama.

45.       Kadangi civilinę prievolę sudaro ne tik teisės, bet ir pareigos, tai skolos perkėlimas būtent skirtas perkelti pareigą įvykdyti skolinio pobūdžio prievolę iš vieno asmens (pradinio skolininko) kitam asmeniui (naujajam skolininkui). Skolos perkėlimas turi principinį bruožą – perkeliant skolą prievolė niekaip nepasikeičia: 1) kreditoriaus padėtis niekaip nepagerėja ir nepablogėja; 2) naujojo skolininko padėtis taip pat nėra nei blogesnė, nei geresnė už pradinio. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2014).

46.       Pažymėtina, kad ieškovė tiek pradiniame, tiek po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo priėmimo pateiktame patikslintame ieškinyje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad šalių nesiejo jokie teisiniai santykiai, mokėjimo pavedimais buvo tik siekiama pervesti pinigines lėšas veikiančiai įmonei, vykdant fiktyvius pirkimo–pardavimo sandorius, o realiai veiklos nevykdančiai ieškovei buvo perkeliama PVM mokėjimo prievolė. Atsakovė nuo ieškovės pareikšto pradinio ir patikslinto ieškinio gynėsi tuo, kad ji buvo sudariusi su „DIMALEX ApS“ žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį, realiai pardavė jai aliejų už 380 772,89 Eur, kuriuos atsakovei sumokėjo pagal „DIMALEX ApS“ prašymą ieškovė, kuri buvo skolinga „DIMALEX ApS“. Atsakovė su skolos perkėlimu sutiko, kadangi priėmė pinigines lėšas iš LUAB „Sogerta“ ir nereiškė jokių pretenzijų.

47.       Taigi, tokiu būdu iš esmės įvyko skolos perkėlimas pagal pradinės skolininkės „DIMALEX ApS“ ir skolos perėmėjos LUAB „Sogerta“ susitarimą, kaip tai numatyta CK 6.116 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nes ieškovė faktiškai siekė pripažinti skolos perkėlimo sandorį, kurio pagrindu buvo atlikti ginčo mokėjimo pavedimai, negaliojantį, kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms. Realiai jokie sandoriai tarp šalių nevyko, prekės tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ nebuvo perkamos ir parduodamos. Teisinis ir faktinis ieškinio pagrindas nagrinėjamu atveju nėra susijęs su CK 6.50 straipsnyje nurodytu atveju, t. y. su trečiojo asmens teise įvykdyti prievolę už pagrindinį skolininką. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad prievolę įvykdė už kitą asmenį, regresinio reikalavimo nereiškė, o ginčijo sandorius bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, jog ieškovei perkelta skola neegzistavo.

 

Dėl skolos perkėlimo

 

48.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis pripažinti skolos perleidimo sandorį tariamuoju, nes, apeliantės teigimu, tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ vyko realūs žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai, todėl ieškovė apmokėjo realiai egzistuojančią „DIMALEX ApS“ skolą.

49.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galima perkelti tik galiojančią (egzistuojančią) skolą, nes skolos perkėlimo atveju šis reikalavimas kildintinas iš CK 6.3 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma. CK 6.119 straipsnio 1 dalis taip pat įtvirtina taisyklę, kuri leidžia naujajam skolininkui reikšti visus teisinius atsikirtimus, paremtus kreditoriaus ir pradinio skolininko prievolių santykiu. Ši taisyklė, kaip ir reikalavimo perleidimo atveju, grindžiama nuostata, kad naujojo skolininko padėtis negali būti blogesnė negu pradinio skolininko, t. y. jis tiesiog atsistoja į pradinio skolininko vietą.

50.       Skolos perkėlimo sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, įskaitant tokio sandorio pripažinimą tariamuoju sandoriu. CK 1.86 straipsnio, reglamentuojančio tariamojo sandorio negaliojimą, 1 dalyje nurodyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

51.       Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).

52.       Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018 41 punktas).

53.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 14 d. nutartyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nurodė, kad teisingam ginčo išnagrinėjimui byloje reikalinga nustatyti, ar realiai egzistavo ieškovei perkelta skola, ar tarp atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir Danijos bendrovės „DIMALEX ApS“ buvo vykdomi realūs sandoriai. Svarbu nustatyti, ar, gabenant žaliavinį rapsų aliejų, reikalinga atlikti muitinės procedūras. Atsakovė pateikė sąskaitas, išrašytas Danijos bendrovei „DIMALEX ApS“, sąskaitose nurodyti ir gabenimo dokumentai – CMR, bet į bylą jie nepateikti ir nepareikalauti. Būtent CMR važtaraštis patvirtina krovinio vežimo sutartį, iš šio dokumento galima nustatyti siuntėją, gavėją, vežėją, gabenamą krovinį, kiekį, jame atsispindi muitinės formalumai. Šie dokumentai gali būti reikšmingi, sprendžiant dėl realaus sutarties, sudarytos atsakovės ir „DIMALEX ApS“, vykdymo. Byloje nėra susirašinėjimo su Danijos bendrove „DIMALEX ApS“ duomenų, kurie pagrįstų, kad prekės buvo atsakovės užsakomos ir realiai gabenamos. Šios aplinkybės reikšmingos, siekiant nustatyti, ar tarp atsakovės ir Danijos bendrovės „DIMALEX ApS“  buvo vykdomi realūs sandoriai, ar ieškovei perkelta skola realiai egzistavo.

54.       Pagrindinė įrodinėjimo našta tenka reikalavimą pareiškusiam ieškovui, tačiau galimos situacijos, kai pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pavyzdžiui, pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, jog kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi, tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

55.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, jog tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ nevyko realūs žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sandoriai, todėl jų pagrindu atsiradusi skola negalėjo būti perkelta ieškovei, įrodinėjimo pareiga, kad nurodytas sandoris nebuvo fiktyvus ir atsakovė realiai pardavė „DIMALEX ApS“ žaliavinį rapsų aliejų, tenka atsakovei.

56.       Atsakovė, įrodinėdama žaliavinio rapsų aliejaus pardavimą „DIMALEX ApS“ realumą, pateikė „DIMALEX ApS“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius, įvairių paslaugų aktus. Vien PVM sąskaitų faktūrų išrašymas, nesant įrodymų apie gabenamos produkcijos deklaravimą muitinėje, savaime nepatvirtina realių produkcijos pirkimo–pardavimo santykių egzistavimo, nes apeliantė neginčijo, jog tokios produkcijos gabenimui reikalinga atlikti muitinės procedūras. Apeliantės pateiktuose 16 CMR važtaraščiuose, išrašytuose 2020 m. lapkričio 4 d.–2020 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu, nenurodyta atžymų apie atliktas muitinės procedūras, t. y. kad krovinys yra gautas, nėra gavėjo parašų ir antspaudų, o 2 CMR važtaraščiuose nenurodytas krovinio kiekis (2 t., b. l. 97–102, 104, 106, 109, 111–117, 125–128).

57.       Atsakovė taip pat nepateikė susirašinėjimo su „DIMALEX ApS“ duomenų, kurie pagrįstų, kad prekės buvo užsakomos ir realiai gabenamos. Kiti apeliantės nurodomi įrodymai (sąskaitos, atliktų paslaugų, iškrovimo, pakrovimo paslaugų, vežimo, vagonų pastatymo, atvarymo, muito mokesčio aktai), kurie, apeliantės teigimu, pagrindžia realius žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykius, yra nepasirašyti „DIMALEX ApS“, todėl nepagrindžia realių nurodytos produkcijos pirkimo–pardavimo santykių (1 t., b. l. 98–105; 2 t., b. l. 119–124).

58.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai užpildytus CMR važtaraščius ar kitus dokumentus turėjo išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, o Muitinės informacinių sistemų centro raštu neturėjo vadovautis, nes rašte nenurodyta informacija apie apeliantės vykdytas muitinės procedūras. 

59.       CPK 199 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi, nurodyta teisės norma reiškia, kad teismas turi teisę išreikalauti įrodymus tais atvejais, jei prašomų išreikalauti įrodymų negali gauti pats prašantis asmuo.

60.       Apeliantė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnį ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, o šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė į bylą nepateikė duomenų, jog kreipėsi į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą ir jis atsisakė išduoti leidimą atskleisti tam tikrus ikiteisminio tyrimo duomenis, t. y. pasidaryti CMR važtaraščių ar susirašinėjimo tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ kopijas, reikšmingas šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui. Apeliantės atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad dėl šioje byloje prašomų išreikalauti įrodymų į ikiteisminį tyrimą kontroliuojančią instituciją nesikreipė (2023 m. spalio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 58 sek. – 18 min. 18 sek.).

61.       Apeliantė taip pat nepateikė duomenų (pvz., iš jos paimtų dokumentų sąrašo), iš kurių būtų galima spręsti, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra kiti CMR važtaraščiai nei pateikti šioje civilinėje byloje ir egzistuoja duomenys dėl atsakovės susirašinėjimo su „DIMALEX ApS“. Byloje nėra duomenų, kad produkcija buvo atsakovės užsakoma ir realiai gabenama.

62.       Apeliantė pirmosios instancijos teismui 2023 m. balandžio 7 d. pateikė FNTT specialisto tame pačiame ikiteisminiame tyrime 2022 m. kovo 10 d. surašytą išvadą. Apeliantės argumentus dėl negalėjimo pateikti bylai reikšmingų duomenų iš ikiteisminio tyrimo medžiagos paneigia ir tai, kad ieškovei buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, pasidaryti reikiamų dokumentų kopijas (1 t., b. l. 46). Taigi, apeliantė neįrodė, kad ji negalėjo gauti jos prašomų išreikalauti dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo išreikalauti įrodymus. Pažymėtina, kad šioje byloje kilęs ginčas nagrinėjamas nuo 2022 m. vasario 17 d., kai buvo iškelta civilinė byla. Apie pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius realius atsakovės ir „DIMALEX ApS“ žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykius, atsakovei buvo išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartyje, taip pat pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje. Kadangi atsakovė žinojo, kokias aplinkybes turi įrodyti,  ji privalėjo teikti teismui išsamius argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus, o to nepadariusi turi prisiimti neigiamas pasekmes.

63.       Kaip minėta, 2022 m. rugsėjo mėn. Muitinės informacinių sistemų centro rašte nurodyta, kad nėra duomenų apie 2020–2021 m. įformintus muitinės dokumentus, kuriuose LUAB „Sogerta“ ir „DIMALEX ApS“ būtų nurodyta, kaip siuntėja, gavėja ar procedūros vykdytoja. Duomenų apie UAB Kauno termofikacijos elektrinės vykdytas užsienio prekybos operacijas nepateikta dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų, nes tokius duomenis prašė pateikti ieškovė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, siekdama pagrįsti realius žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykius su „DIMALEX ApS“, pati būtų kreipusis į Muitinės informacinių sistemų centrą, kaip tą padarė ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių, susijusių su atsakovės vengimu pateikti leistinus įrodymus, pagrindžiančius nurodytos produkcijos pirkimo–pardavimo santykių egzistavimą, visuma patvirtina ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad realūs žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ neegzistavo, todėl skola ieškovei perkelta nepagrįstai.

64.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apeliantės inicijuotoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-356-587/2024 (buvęs Nr. e2-915-587/2023) nurodytas aplinkybes, susijusias su žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiais tarp apeliantės ir „DIMALEX ApS“. Kaip minėta, nurodytoje byloje apeliantė siekia pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2020 m. spalio 7 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir UAB „Deimgvida“ sudarytą žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį ir 2020 m. liepos 30 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir „Senvic Holdings Limited“ sudarytą tarpininkavimo sutartį bei taikyti restituciją. Apeliantės ieškinys nurodytoje byloje grindžiamas tuo, kad žaliavinio rapsų aliejaus pirkimas iš UAB „Deimgvida“ ir jo pardavimas „DIMALEX ApS“ buvo vienos schemos dalis, kai susiję asmenys imitavo prekybą šiuo produktu, t. y. UAB „Deimgvida“ UAB Kauno termofikacijos elektrinei parduotą žaliavinį rapsų aliejų iš jos įsigydavo „DIMALEX ApS“, kuri vėliau tą patį aliejų parduodavo UAB „Deimgvida“, o ji šį aliejų vėl parduodavo UAB Kauno termofikacijos elektrinei. Apeliantė atskiro reikalavimo „DIMALEX ApS“ dėl 2020 m. spalio 7 d. žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nereiškė, nurodydama, kad „DIMALEX ApS“ iš anksto suplanuotais L. M. V., R. M. bei M. Ž. veiksmais yra likviduota.

65.       Taigi, nurodytoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-356-587/2024 apeliantė iš esmės įrodinėja, kad žaliavinio rapsų aliejaus pirkimas iš UAB „Deimgvida“ ir vėlesnis jo pardavimas „DIMALEX ApS“ buvo neteisėtas, nes tokie sandoriai buvo sudaryti, siekiant neteisėtos ir fiktyvios žaliavinio aliejaus grandinės (schemos) sukūrimo ir įgyvendinimo, pasisavinant valstybės lėšas (PVM, akcizo mokestį). Taigi, apeliantė faktiškai pripažįsta, kad jos pagal su „DIMALEX ApS“ sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį iš ieškovės skolos perkėlimo būdu pervestos lėšos yra gautos neteisėtai. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apeliantės poziciją dėl fiktyvių žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykių su „DIMALEX ApS“ egzistavimo, yra nepagrįsti, nes pati apeliantė pripažino teisinių pirkimo–pardavimo santykių su „DIMALEX ApS“ neteisėtumą ir fiktyvumą, nurodydama, jog žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai, kuriuose ji dalyvavo, prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei.

66.       Nagrinėjamojoje byloje apeliantė negali remtis argumentu, kad iš ieškovės už „DIMALEX ApS“ skolos perkėlimo būdu sumokėtas pinigines lėšas ji gavo teisėtai. Apeliantei pripažinus, kad žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai buvo neteisėti ir fiktyvūs, jų pagrindu atsiradę šioje byloje ginčijami sandoriai (skolos perkėlimas ir mokėjimo pavedimai) negali būti laikomi teisėtais. Tokia prieštaringa apeliantės pozicija, kad pinigines lėšas iš ieškovės ji gavo teisėtai, tačiau apeliantę ir „DIMALEX ApS“ sieję produkcijos pirkimo–pardavimo santykiai, kurių pagrindu skolos perkėlimo būdu gautos lėšos, yra neteisėti ir fiktyvūs, pirmosios instancijos teismui pripažinus skolos perkėlimą fiktyviu sandoriu, buvo įvertinta teisingai. Aplinkybės, kad apeliantė Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-356-587/2024 neginčija, jog tarp jos ir „DIMALEX ApS“ vyko žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai, ir nurodyta civilinė byla šiuo metu nėra išnagrinėta, nagrinėjamu atveju yra nereikšmingos. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nepateikė šių teisinių santykių realų egzistavimą patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad skola ieškovei buvo perkelta tarp atsakovės ir „DIMALEX ApS“ realiai egzistuojančių pirkimo–pardavimo teisinių santykių pagrindu.

67.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolos perkėlimo ieškovei sandorio tariamumą pagrindžia ir tai, jog skola perkelta, nesilaikant imperatyvių teisės normų reikalavimų. CK 6.118 straipsnis skolos perkėlimo sutarčiai numato privalomą rašytinę formą, tačiau nagrinėjamu atveju tokia sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovė nepateikė jokios rašytinės skolos perkėlimo sutarties, sudarytos jos ir skolos perėmėjos arba skolininkės ir skolos perėmėjos. Nesant rašytinės skolos perkėlimo sutarties, laikytina, kad nebuvo laikytasi imperatyviųjų skolos perkėlimo institutą reglamentuojančių teisės normų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad skolos perkėlimas galimas dviem būdais, t. y. pagal CK 6.115 straipsnį trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises, o pagal CK 6.116 straipsnio 1 dalį skolininkas gali sudaryti sutartį su kitu asmeniu (skolos perėmėju) ir perduoti jam savo skolą, bet tik tuo atveju, jeigu tokiam skolos perkėlimui raštu pritaria kreditorius. Apeliantės pateikti pirmosios instancijos teismui nepasirašyti „DIMALEX ApS“ prašymai ieškovei pervesti atsakovei pinigines lėšas nepatvirtina imperatyvių įstatymo normų laikymosi.

68.       Apeliantės į bylą pateiktoje FNTT specialisto 2022 m. kovo 10 d. išvadoje nurodyta, kad apeliantės buhalterijoje „DIMALEX ApS“ skola užskaityta pagal reikalavimo perleidimo susitarimus ir reikalavimo perleidimo sutartis, sudarytas apeliantės ir „DIMALEX ApS“, UAB „Deimgvida“, UAB „Ugatransa“. Šioje išvadoje nenustatyta, kad ieškovės LUAB „Sogerta“ pervestos piniginės lėšos ar užskaitos būtų pagal kokius nors susitarimus, skolos perkėlimo ar kitas sutartis. FNTT specialisto išvadoje pažymėta, kad, vertinant atsiskaitymų su apeliante įforminimą, UAB ,,Deimgvida“, UAB „Ugatransa“ piniginių lėšų pervedimuose apeliantei yra nurodžiusios, jog mokėjimai atliekami „DIMALEX ApS“ prašymu, o ieškovės atliktuose mokėjimo pavedimuose nurodyti tik apeliantės „DIMALEX ApS“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų numeriai. 

69.       Taigi, FNTT specialisto išvadoje konstatuota, kad su kitomis bendrovėmis, priešingai nei su ieškove, buvo sudaromi susitarimai, skolos perkėlimo ar kitos sutartys. Byloje nėra rašytinės sutarties, kurioje būtų išreikšta valia, kad „DIMALEX ApS“ skola apeliantei perkeliama ieškovei, kuri perima šią skolą, o „DIMALEX ApS“ atleidžiama nuo prievolės apeliantei vykdymo. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad apeliantės pateikti įrodymai (aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis, sąskaitos, CMR važtaraščiai, įvairūs aktai) nepatvirtina nei tarp šalių, nei tarp apeliantės ir „DIMALEX ApS“ egzistuojančių teisinių santykių. Taigi, ieškovei buvo perkelta neegzistuojanti „DIMALEX ApS“ skola. Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateiktais įrodymais siekį pagrįsti „DIMALEX ApS“ prievolę, kuri šiai bendrovei atsirado iš žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykių su apeliante, egzistavimo. Vienok, šie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovei perkelta egzistuojanti „DIMALEX ApS“ skola. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad „DIMALEX ApS“ prievolės atsiradimo pagrindas yra realus, t. y. kilo iš realiai egzistavusių žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo teisinių santykių, kad ieškovei buvo perkelta realiai egzistuojanti skola. Ieškovei įrodinėjant, kad jai buvo perkelta neegzistuojanti „DIMALEX ApS“ skola apeliantei, atsakovė privalėjo įrodyti ne tik „DIMALEX ApS“ realios prievolės egzistavimą, bet ir pagrįsti, jog „DIMALEX ApS“ prievolė ieškovei perkelta, suderinus visų asmenų valią ir tinkamai ją įforminus.

70.       Apeliantei teigiant apie žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykių ir iš jų atsiradusių prievolių perkėlimą ieškovei egzistavimą, šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko apeliantei. Apeliantei jų neįrodžius, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad apeliantės įrodinėjamos faktinės aplinkybės neegzistuoja.

71.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais. Pagal CPK nuostatas liudytojas yra apklausiamas apie turinčias ryšį su byla aplinkybes, kurios jam gali būti žinomos, be kita ko, teismas negali vadovautis liudytojų subjektyvia nuomone (CPK 185, 189 straipsniai).

72.       Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. S. parodė, kad jis LUAB ,,Sogerta“ vadovu buvo nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. vasario 26 d., tačiau faktiniu bendrovės vadovu buvo R. M., kuris viską kontroliavo ir duodavo nurodymus, kokioms įmonėms ir kiek pinigų pervesti. Liudytojas patvirtino, kad jis darė mokėjimo pavedimus UAB Kauno termofikacijos elektrinei, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pagal „DIMALEX ApS“ prašymą“, tačiau jokių prekių nėra matęs ir (ar) gavęs. LUAB ,,Sogerta“ neturėjo jokio turto, išskyrus vieną autocisterną, kurią vėliau buvo nurodyta parduoti. 2021 m. vasario mėn. iš VMI gavus informaciją apie LUAB ,,Sogerta“ susidariusią nepriemoką, šis liudytojas suprato, kad įmonės padėtis nėra gera (2023 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: 11 min. 11 sek. – 32 min. 28 sek.).

73.       Liudytoja L. S. parodė, kad jos vadovaujama UAB ,,Stena“ laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2021 m. vasario 25 d. vedė LUAB ,,Sogerta“ apskaitą, kurią tvarkė pagal teikiamus banko išrašus, kuriuose matydavosi to mėnesio išlaidos ir pajamų suvestinės. Dokumentus elektroniniu būdu ar atvykęs į būstinę pateikdavo įmonės vadovas A. S. arba R. M., kuris įmonei nevadovavo, bet kartu vykdė veiklą (2023 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: 32 min.  38 sek. – 42 min. 58 sek.).

74.       Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apklaustų liudytojų parodymus, tačiau nenurodė konkrečių argumentų, dėl kurių būtų pagrindas spręsti apie įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Teisėjų kolegija pripažįsta šiuos argumentus nepagrįstais. Pirmosios instancijos teisme duoti liudytojų parodymai iš esmės neprieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-291-569/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1082-553/2022 pripažinti  LUAB „Sogerta“ bankrotą tyčiniu nustatytoms aplinkybėms. 

75.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojai, pasisakydami apie kokių nors teisinių santykių tarp ieškovės ir „DIMALEX ApS“ bei tarp ieškovės ir atsakovės buvimą, nenurodė konkretaus egzistavusio sandorio ir kokiu pagrindu buvo pervedamos lėšos, ieškovės vadovas nėra matęs produkcijos. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, padarė išvadas, vertindamas ne tik liudytojų parodymus, bet byloje esančių įrodymų visumą. Teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo, šalių paaiškinimų. Taigi, apeliantės nurodyta aplinkybė dėl liudytojų parodymų netinkamo įvertinimo yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas.

76.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018), nes nagrinėjamu atveju, ieškovei pervedus apeliantei ginčo lėšas, sandoris buvo įvykdytas.

77.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016).

78.       Apeliantė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, nes nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, t. y. kasacinio teismo byloje nebuvo sprendžiama dėl skolos perkėlimo sandorio pripažinimo tariamuoju ir tokio sandorio pagrindu atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad šalis ir „DIMALEX ApS“ siejo kokie nors teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovei buvo perkelta „DIMALEX ApS“ skola atsakovei, jog ieškovė buvo skolinga „DIMALEX ApS“, o pastaroji – atsakovei, todėl vien ginčo mokėjimo pavedimų atlikimas nepatvirtina sandorio teisėtumo ir nesudaro pagrindo tokį sandorį pripažinti įvykdytu. Taigi, apeliantės nurodyta kasacinio teismo praktika nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes bylų faktinės aplinkybės yra nepanašios.

79.       Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolos ieškovei perkėlimo sandorio tariamumo, tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, skolos perkėlimo sandorį pagrįstai pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. 

 

Dėl apeliantės (ne)sąžiningumo

 

80.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis pripažinti ginčo mokėjimo pavedimus negaliojančiais CK 1.82 ir 6.66 straipsnių pagrindais, nes, apeliantės teigimu, nebuvo paneigta apeliantės sąžiningumo prezumpcija. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis buvo pripažinta nesąžininga sandorio šalimi, priėmusia ieškovės ginčo mokėjimo pavedimais pervestas pinigines lėšas. Apeliantė neginčija kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų sąlygų, kurioms egzistuojant sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 1.82 ir 6.66 straipsnių pagrindais.

81.       Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos yra įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai.

82.       Kasacinis teismas, aiškindamas minėtą sandorio negaliojimo pagrindą įtvirtinusią normą, yra nurodęs, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, jog jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais. Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018).

83.       Asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

84.       Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

85.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana yra skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

86.       Pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą galima tik nustačius, kad egzistuoja visos šios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, teismų praktikoje yra išskiriami 2 šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023).

87.       Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai bendrovė (skolininkė) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininkės, kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos bendrovei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020). Pareiga įrodyti pirmenybinio sandorio būtinumą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).

88.       Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį sandorį pripažinti negaliojančiu pagal actio Pauliana galima tik tuo atveju, kai skolininkas ir trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad sąžiningumas – tai teisinė ir taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne po fakto – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020)

89.       Apeliantė neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas LUAB „Sogerta“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-291-569/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-553/2022), konstatuota, jog ieškovė ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, ginčo mokėjimai atlikti su ieškove nesusijusiems verslo subjektams, įskaitant apeliantę, šiais sandoriais ieškovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiuose teismų procesiniuose sprendimuose taip pat konstatuota, kad buvę ieškovės vadovai (teisinis ir faktinis), atlikdami ginčo mokėjimo pavedimus, įskaitant apeliantei, be teisinio pagrindo privedė bendrovę prie nemokumo ir dar labiau esmingai pablogino jos turtinę padėtį (CPK 182 straipsnio 2 punktas). 

90.       LUAB „Sogerta“ tyčinio bankroto byloje teismai nustatė, kad bendrovės turtą iš esmės sudarė 851 933 Eur debitoriniai įsiskolinimai, o bendrovė turi tik vieną debitorę „DIMALEX ApS“. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau  – LITEKO) duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad LUAB „Sogerta“ bankroto byloje „DIMALEX ApS“ nebuvo pareiškusi prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-31-569/2024).

91.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog LUAB „Sogerta“ ir „DIMALEX ApS“ siejo kokie nors teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė būtų skolinga „DIMALEX ApS“. Taigi, byloje neįrodyta, kad ieškovė buvo skolinga „DIMALEX ApS“ ir dėl to turėjo pareigą skolos perkėlimo būdu pinigines lėšas pervesti apeliantei.

92.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantę nesąžininga ginčo mokėjimo pavedimų šalimi.

93.       Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tik ieškovės turtinė padėtis, buvusi ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu, bet ir tai, kad apeliantė neįrodė, jog pinigines lėšas iš ieškovės ji gavo kokiu nors realiai egzistuojančiu teisiniu pagrindu. Ieškovė byloje ginčijo skolos perkėlimo sandorį, kurio pagrindu buvo atlikti ginčo mokėjimo pavedimai, nes realiai jokie sandoriai tarp šalių nevyko: apeliantės ir „DIMALEX ApS“ nesiejo realūs žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai. Apeliantė, siekdama paneigti ieškovės argumentus, nepateikė leistinų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai, kurių pagrindu ieškovei buvo perkelta skola, tarp apeliantės ir „DIMALEX ApS“ realiai vyko ir skola ieškovei perkelta pagrįstai.

94.       Be kita ko, pagal LITEKO duomenis apeliantės inicijuotoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-356-587/2024 apeliantė laikosi pozicijos, kad ją ir „DIMALEX ApS“ sieję žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo santykiai buvo neteisėti ir fiktyvūs (CPK 179 straipsnio 3 dalis).  

95.       Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė buvo skolinga „DIMALEX ApS“. Kadangi apeliantė nurodytų skolos susiformavimo ir perkėlimo ieškovei aplinkybių nepagrindė leistinais įrodymais, nėra pagrindo pripažinti apeliantės sąžininga ginčo piniginių lėšų įgijėja. Akivaizdu, kad ieškovė be jokio teisinio pagrindo apeliantei atliko ginčo mokėjimo pavedimus, kurie buvo ieškovei nenaudingi, prieštaravo bendrovės veiklos tikslams, pažeidė kitų kreditorių teises, ieškovė mokėjimo pavedimų atlikti neprivalėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės veiksmus, priimant ginčo pinigines lėšas neegzistuojančios „DIMALEX ApS“ skolos pagrindu, pripažino nesąžiningais. 

96.       Apeliantė neginčija kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų sąlygų, kurių pagrindu ginčo mokėjimo pavedimai pripažinti negaliojančiais CK 1.82 ir 6.66 straipsniuose nustatytais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. 

 

Dėl prejudicinių faktų 

 

97.       Atsakovė apeliaciniame skunde, įrodinėdama aliejaus pirkimo–pardavimo santykių tarp jos ir „DIMALEX ApS“ realumą, remiasi nauja, pirmosios instancijos teismui nenurodyta, aplinkybe: Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023.

98.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą būtent bylos šalių nustatytose ginčo ribose. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys. Šioje teisės normoje nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012).

99.       CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė) pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).

100.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė neteikė argumentų, susijusių su Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023 nagrinėtomis aplinkybėmis. Šių argumentų apeliantei neteikus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismui neturėjus galimybių jų įvertinti, apeliantė jais negali remtis apeliaciniame procese, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti apeliantės apeliaciniame procese pateiktų naujų aplinkybių.

101.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015). 

102.       Apeliantės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023 iš apeliantės buvo reikalaujama priteisti skolą už žaliavinį rapsų aliejų, įsigytą iš UAB „Deimgvida“ pagal 2021 m. vasario 25 d.–2021 m. kovo 1 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Nagrinėjamoje byloje apeliantė skolos atsiradimą grindė jos „DIMALEX ApS“ 2020 m. gruodžio 28 d.–2021 m. vasario 1 d. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, t. y. skolos atsiradimas ir jos perkėlimas ieškovei buvo grindžiamas ankstesniais produkcijos pirkimo–pardavimo santykiais nei nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje. Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023 nebuvo sprendžiama dėl nagrinėjamai bylai aktualių apeliantės ir „DIMALEX ApS“ žaliavinio rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo teisinių santykių konkrečiu laikotarpiu. Nurodytoje byloje buvo analizuojami tarp apeliantės ir UAB „Deimgvida“ susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai ir jų pagrindu atsiradusi apeliantės skola nurodytai bendrovei, todėl Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-447-910/2023 nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

103.       Apeliaciniame skunde apeliantė nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo taikytos restitucijos, pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo pasirinktą restitucijos taikymo būdą.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

 

104.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį visiškai, tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl tariamojo sandorio požymių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, pasisakė dėl atsakovės paaiškinimų ir pateiktų duomenų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir išvadas padarė, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Kiti apeliantės argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina. 

105.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

106.       Rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, kurie apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas).

107.       Apeliantė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės LUAB „Sogerta“ 5 881,27 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

108.       Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nėra atlyginamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

109.       Ieškovė LUAB „Sogerta“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės 2 468,40 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

110.       Ieškovės išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 2023 m. gruodžio mėn. (IV ketvirtį). Pagal Rekomendacijų 7 punktą taikomas 2023 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 000,10 Eur. Maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 2 600,13 Eur (1,3 x 2 000,10 Eur) (Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis nemažinamas, nes neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Taigi, ieškovei iš apeliantės UAB Kauno termofikacijos elektrinės priteisiamas 2 468,40 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės (juridinio asmens kodas 110884491) ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Sogerta“ (juridinio asmens kodas 305219008) 2 468,40 Eur (du tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                                                        Jadvyga Mardosevič

 

 

                                                                                                        Antanas Rudzinskas

 

 

                                                                                                                    Neringa Švedienė