Civilinė byla Nr. e2-326-381/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00907-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.3; 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Feigenta ir Ko“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, ir suinteresuoto asmens restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Feigenta ir Ko“ bankrotas nepripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau –UAB) ,,Feigenta ir Ko“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Valnetas“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019 m. sausio 8 d. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 12 d. UAB ,,Feigenta ir Ko“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ši nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 22 d.

2.       BUAB ,,Feigenta ir Ko“ administratorė UAB „Valnetas“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Bankroto administratorės teigimu, buvę įmonės vadovai piktybiškai nevykdo prievolės perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip kliudo bankroto administratorei efektyviai organizuoti bankroto procedūras ir ginti kreditorių interesus. Bendrovė disponavo didelės vertės materialiu turtu (piniginėmis lėšomis), kuris bankroto administratorei taip pat nėra perduotas. Yra duomenų, jog bendrovė vykdė nuolatinius mokėjimus bendrovės atskaitingam asmeniui, tačiau bankroto administratorei nėra pateikti jokie duomenys, jog šios lėšos buvo naudojamos bendrovės reikmėms. Minėtos aplinkybės, bankroto administratorės nuomone, patvirtina, jog įmonės valdymo organai nevykdo įstatymuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio
2 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Be to, bendrovėje buvo priimami nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sprendimai. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad nebuvo galima įvykdyti užsakovų pateiktų užsakymų, t. y. bendrovei priklausančios lėšos (avansai) buvo naudojamos ne sutartims tinkamai vykdyti, bet perduodamos atskaitingam asmeniui su bendrovės veikla nesusijusiems poreikiams tenkinti, o tai sudaro pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Bankroto administratorės nuomone, įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes organizuojant bendrovės veiklą išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama žemesnės eilės kreditoriams.

3.       Suinteresuotas asmuo bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ kreditorė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – RUAB) „Asnita“ atsiliepime prašė tenkinti bankroto administratorės prašymą dėl UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad visiškai sutinka su administratorės pozicija bei palaiko pareiškime dėl tyčinio bankroto nurodytus argumentus, be to, buvusios įmonės vadovės A. D. veiksmuose įžvelgia ir kitą tyčinio bankroto požymį – nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokia, ir sąmoningą įmonės įsipareigojimų didinimą. Suinteresuoto asmens nuomone, įmonė tapo nemokia vėliausiai 2016 m. gegužės mėnesį, tačiau po šios datos dar buvo paimti avansiniai mokėjimai, nors jokie darbai (paslaugos) nebuvo atlikti, didėjo skola biudžetui. Be to, RUAB „Asnita“ įsitikinimu, A. D. yra atsakinga ir už buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą bankroto administratorei, nes į bylą ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji būtų perdavusi buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei UAB „Frondita“ kokius nors įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, juolab, byloje nėra jokių įrodymų, kad buhalterinės apskaitos dokumentai būtų buvę perduoti naujuoju įmonės vadovu paskirtam G. P.. Suinteresuoto asmens nuomone, A. D. ir po atsistatydinimo iš įmonės vadovės pareigų faktiškai išliko įmonės vadove. Kadangi būtent vadovė yra atsakinga už buhalterinės paskaitos dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui, RUAB „Asnita“ įsitikinimu, šiuo atveju egzistuoja ir ĮBĮ
20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. RUAB „Asnita“ pritarė bankroto administratorės pozicijai, kad buvo sudaromi įmonei nuostolingi sandoriai, kadangi iš užsakovų (klientų) gauti avansai didžiąja dalimi nebuvo naudojami užsakymams įvykdyti ir tai faktiškai privedė įmonę prie bankroto. Nors neperdavus bankroto administratorei įmonės dokumentų nėra galimybės nustatyti, kurių tos pačios eilės kreditorių reikalavimai buvo pradelsti mažiau ar daugiau, tačiau vien ta aplinkybė, kad nebuvo atsiskaitoma su valstybės biudžetu ir šios skolos buvo nurašomos iš įmonės sąskaitos priverstinai, rodo, kad įmonės vadovė pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, nes atliko įvairias ūkines operacijas, be kita ko, atsiskaitymus su kitais, galimai susijusiais subjektais (pavyzdžiui, UAB „Petjus“, kuriai vėlesniu laikotarpiu vadovavo G. P.), darė lėšų išėmimus iš įmonės sąskaitos.

4.       Suinteresuotas asmuo A. D. atsiliepime prašė UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratorės pareiškimą atmesti. A. D. teigimu, pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog bendrovė prie nemokumo buvo privesta ar nemokios bendrovės padėtis buvo toliau bloginama sąmoningai, o atskirų tyčinio bankroto nustatymo požymių galimas egzistavimas savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotas yra pripažintinas tyčiniu. A. D. nurodė, kad įmonei vadovavo nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., vėliau, iki įmonei iškeliant bankroto bylą, bendrovei vadovavo G. P., kuriam ir kyla pareiga perduoti bankroto administratorei įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Be to, anot A. D., bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkė šiuo metu bankrutuojanti UAB „Frondita“, kurios žinioje yra likę UAB „Feigenta ir Ko“ dokumentai. BUAB „Frondita“ administratoriui netenkinus suinteresuoto asmens prašymo ir nepateikus UAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentų, A. D. neturi galimybės pagrįsti pareiškėjos pareiškime nurodytų jos vadovavimo bendrovei laikotarpiu išgrynintų sumų panaudojimo įmonės reikmėms. Suinteresuotas asmuo akcentavo, kad savo dispozicijoje turėtas bendrovės lėšas naudojo ne savo naudai, sąmoningai blogindama įmonės turtinę padėtį, o su įmonės veikla susijusiems poreikiams tenkinti, taip pat atkreipė dėmesį, jog bankroto administratorė nepateikė jokių įrodymų, kad mokėjimo pavedimu žemesnės eilės kreditoriui bendrovė buvo privesta prie nemokumo ar buvo pabloginta jau galimai nemokios bendrovės finansinė padėtis, juo labiau, kad tai buvo padaryta sąmoningai.

5.       BUAB „Frondita“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Start Invest“, atsiliepime klausimą dėl BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė spręsti teismo nuožiūra.         

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi bankroto administratorės UAB „Valnetas“ prašymą BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu atmetė. 

7.       Teismas nustatė, kad UAB „Feigenta ir Ko“ įsteigta 2014 m. rugpjūčio 11 d. Pagrindinė įmonės veikla – stiklo gaminių prekyba. Paskutinis įmonės vadovas G. P. įmonei vadovavo nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. sausio 8 d., prieš jį įmonės direktorės pareigas nuo
2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. ėjo A. D., kuri nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. buvo ir įmonės akcininkė. Teismas taip pat nustatė, kad jau 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o didžioji dalis kreditorinių reikalavimų UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto byloje atsirado 2016 m. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog įmonė vėliausiai 2016 m. buvo faktiškai nemoki, todėl jau tuomet įmonės valdymo organai turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, negali būti savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, nes prašant pripažinti bankrotą tyčiniu dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vadovo pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimo, vertintina tai, ar faktinės aplinkybės įrodo bankrutavusios įmonės vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto. Teismo vertinimu, nors UAB „Feigenta ir Ko“ finansinė padėtis ir buvo sudėtinga, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad įmonės valdymo organai, nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai siekė dar labiau pabloginti jos finansinę padėtį ar išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas pažymėjo, kad įmonė iki 2017 m. birželio 28 d. turėjo darbuotojų, vykdė veiklą, gavo pajamų ne tik iš byloje patvirtintų kreditorių, todėl labiau tikėtina, jog bankrotą nulėmė ne tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, o verslo nesėkmė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-asis skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustatęs sukčiavimo požymių UAB „Feigenta ir Ko“ vadovų veiksmuose.

8.       Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog įmonės vadovas G. P. nevykdo pareigos perduoti įmonės administratorei įmonės turtą ir visus dokumentus, tačiau, nors įmonės dokumentų ar turto neperdavimas bankroto administratorei laikomas neteisėtu veiksmu, už kurį įmonės vadovui buvo taikyta teisinė atsakomybė, tai savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto. Teismas pažymėjo, kad tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų nepateikimas, neperdavimas, slėpimas, praradimas, o aplinkybių, kad įmonės dokumentai yra paslėpti, sunaikinti, sugadinti arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai, byloje nėra. Be to, byloje nepaneigta ir suinteresuoto asmens A. D. nurodyta aplinkybė, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ dokumentai yra buhalterinę šios įmonės apskaitą tvarkiusios BUAB „Frondita“ žinioje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad tokiais veiksmais ir neveikimu yra sąmoningai siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes bei galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ vadovas (-ai) sąmoningai nesirūpino jos veikla ar sąmoningai ją blogai valdė, siekdamas (-i) išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis.

9.       Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių akivaizdžiai nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sprendimų priėmimo faktą. Vien pervedimai A. D. bei išgryninti pinigai bankomatuose nepatvirtina to, kad lėšos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms. Teismo vertinimu, bankiniai pavedimai A. D. kaip tik patvirtina, kad lėšos buvo skirtos įmonės ūkio reikmėms apmokėti. Teismo vertinimu, BUAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios BUAB „Frondita“ į bylą pateikti vos keli buhalteriniai dokumentai neleidžia konstatuoti įmonės vadovų sąmoningų, į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, sudarančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindą. 

10.       Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nesant konkrečių duomenų, jog buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent tai sąlygojo sąmoningą įmonės padėties bloginimą ir jos nemokumą. Teismo vertinimu, sąmoningo įmonės padėties bloginimo neįrodo ir tai, kad iš UAB „Feigenta ir Ko“ sąskaitos buvo vykdomi pervedimai, be kita ko, ir lėšų išgryninimas, pavedimai UAB „Petjus“, nors automatiniai nuskaitymai nuo BUAB „Feigenta ir Ko“ sąskaitos per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (PLAIS) fiksuoti nuo 2016 m. vasario 2 d., o antstoliai vykdė išieškojimus jau nuo 2016 m. balandžio mėnesio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindo.

III. Atskirųjų skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

11.       BUAB ,,Feigenta ir Ko“ administratorė UAB „Valnetas“ pateikė teismui atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – BUAB ,,Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Pareiga perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus tenka ne tik paskutiniam bendrovės vadovui G. P., bet ir A. D., nes ji po G. P. paskyrimo bendrovės vadovu iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo išliko faktine bendrovės vadove. Tiek G. P., tiek A. D. visą BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto procesą elgėsi nesąžiningai, vengė bankroto administratorei suteikti informaciją ir neteikė duomenų apie tai, kur yra bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai bei šių dokumentų visa apimtimi neperdavė. Be to, A. D. bankroto administratorei teikė melagingus duomenis, nurodydama, kad prašomų pateikti dokumentų neturi, nors šioje byloje su atsiliepimu pateikė dalį bendrovės buhalterinių dokumentų, kas patvirtina, kad suinteresuotas asmuo turi dalį bendrovės dokumentų. G. P. ir A. D. yra suinteresuoti išvengti prievolės perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus, nes tokiu būdu bankroto administratorė turi ribotas galimybes imtis priemonių bendrovės turtui susigrąžinti, pareikšti turtinius reikalavimus atsakingiems asmenims.

11.2.                      Bylos nagrinėjimo metu gauti buhalterinės apskaitos duomenys patvirtina, kad suinteresuoti asmenys iki šiol savo žinioje turi bendrovei priklausančias pinigines lėšas ir materialų turtą. Pagal paskutinius perduotos kasos knygos įrašus A. D. žinioje yra 9 890,46 Eur bendrovei priklausantis kasos likutis. Teismas suklydo teigdamas, kad A. D. jos žinioje turimus pinigus panaudojo bendrovės veiklai. Daugumos bankinių operacijų, kurių metu A. D. iš banko sąskaitos paėmė pinigus, paskirtis nėra nurodoma. Piniginių lėšų panaudojimas gali būti grindžiamas pirminiais buhalteriniais dokumentais ir avanso apyskaitomis, tuo tarpu A. D. teikiami kvitai nepagrindžia, jog prekės / paslaugos buvo įsigytos įmonės reikmėms, o jei ir pagrindžia, tai tik nedidele dalimi.

11.3.                      A. D. nesąžiningais tyčiniais veiksmais padarė bendrovei žalos, nes tuo metu, kai bendrovės kreditoriai ėmėsi priverstinio skolų išieškojimo veiksmų, ji iš bendrovės sąskaitos išgrynino pinigines lėšas bei vykdė operacijas su susijusiu asmeniu UAB „Petjus“, siekdama apsunkinti galimybes bendrovės kreditoriams atgauti skolas priverstine tvarka, be to, kaip kasininkė, pasiėmė bendrovei priklausančias lėšas bei jas laikė savo žinioje. A. D. ir G. P. bendrovės vardu vykdė įmonei nuostolingus (niekuo nepagrįstus) sandorius, o tai yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

11.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl tyčinio bankroto sąlygų buvimo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Vien tik nuo 2016 m. liepos 1 d., kuomet bendrovės atžvilgiu buvo išduotas pirmasis vykdomasis raštas, atskaitingas asmuo iš bendrovės paėmė 2 420 Eur piniginių lėšų, kas apsunkino aukštesnės eilės kreditorių galimybes bent iš dalies susigrąžinti skolas. Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai susidarė dar 2016 m. kovo 16 d., taigi nuo šios datos vykdyti mokėjimai žemesnės eilės kreditoriams (pavyzdžiui, atskaitingam asmeniui) pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatas. Tuo atveju, jei A. D. nebūtų vykdžiusi niekuo nepagrįstų operacijų su UAB „Petjus“ už 6 419 Eur sumą ir savo naudai nebūtų paėmusi bendrovei priklausančių 8 780 Eur piniginių lėšų bei bendrovės įsipareigojimus būtų dengusi CK 6.9301 straipsnyje nustatyta eile, bendrovės nemokumo būtų išvengta arba nepatenkintų kreditorių reikalavimų apimtis būtų ženkliai mažesnė.

11.5.                      Teismas nebuvo aktyvus, nesiėmė priemonių aiškintis aplinkybių, susijusių su bendrovės dokumentų neperdavimu, bendrovės turto panaudojimu, ir apsiribojo konstatavimu, jog pareiškėja neva nepakankamai pagrindė reikalavimus, nepaneigė A. D. keliamų versijų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės apskaitą tvarkęs asmuo savo žinioje turėjo tik dalį dokumentų, kita dalis jų turėtų būti pas suinteresuotus asmenis, kuriems ir tenka pareiga tinkamai organizuoti bendrovės apskaitą. Dėl šios priežasties, būtent A. D. ir G. P. tenka įrodinėjimo našta paneigti / patvirtinti, jog jie tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, nurodyti, kam yra perduoti dokumentai, jei jie yra kito asmens žinioje. Taip pat būtent minėti suinteresuoti asmenys rašytiniais įrodymais privalo pagrįsti, kad visas bendrovės veikloje įgytas turtas yra panaudotas bendrovės interesais.

12.       Suinteresuotas asmuo RUAB „Asnita“ pateikė teismui atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti bankroto administratorės prašymą BUAB ,,Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad, nors bendrovė tapo faktiškai nemokia 2016 m. gegužės mėnesį, įmonės vadovė A. D. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei toliau didino įmonės įsipareigojimus. Įmonei esant faktiškai nemokiai buvo paimti avansiniai mokėjimai iš RUAB „Asnita“, UAB „Realco statyba“, A. Š., tačiau jokie darbai (paslaugos) nebuvo atlikti, didėjo skola biudžetui. Įmonės vadovė elgėsi pasyviai, atsiliepimų į pateiktus ieškinius (skundus) neteikė, net nebandė derėtis su įmonės kreditoriais dėl skolų mokėjimo (darbų atlikimo) terminų atidėjimo. Didžioji dalis įmonės kreditorių skolų susiformavo įmonei paimant avansą, tačiau neatliekant jokių darbų, tačiau vadovė net savo atsiliepime į pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių įmonė negalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kokius veiksmus atliko vadovė, siekdama sukontroliuoti susidariusią situaciją. Iš esmės visi įmonės įsiskolinimai susidarė būtent vadovės A. D. vadovavimo įmonei laikotarpiu. Nuo įmonės tapimo faktiškai nemokia įmonės įsipareigojimai padidėjo mažiausiai 10 000 Eur, kas sudaro beveik pusę bankroto byloje pareikštų reikalavimų. Įmonės vadovė savo atsiliepime nesiremia verslo nesėkme kaip galima jos atsakomybę šalinančia aplinkybe, taigi šiuo atveju egzistuoja tyčinio bankroto požymis, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

12.2.                      Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio
1 dalį bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad vadovė A. D. buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei ar naujam įmonės vadovui G. P. realiai perdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. A. D. atsiliepimo priedai įrodo, jog ji disponuoja įmonės sutartimis, galimai net jų originalais, dėl ko kyla pagrįstų abejonių, ar naujasis įmonės vadovas tikrai perėmė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, tuo labiau, kad ir po atsistatydinimo iš įmonės vadovės pareigų A. D. faktiškai išliko įmonės vadove, o G. P. buvo tik statytinis. Taigi būtent vadovė yra atsakinga už buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui, dėl to šiuo atveju egzistuoja tyčinio bankroto požymis, nurodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

12.3.                      Iš byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų yra akivaizdu, kad didžioji dauguma reikalavimų įmonei susidarė dėl paimtų avansų už darbus (paslaugas), kurie niekada taip ir nebuvo atlikti, o paimti avansai – negrąžinti. Tokie įmonės atsakingų asmenų veiksmai nebuvo atsitiktiniai, t. y. tokius veiksmus nulėmė ne staigi verslo nesėkmė, tačiau jie buvo atliekami sistemingai gana ilgą laiko tarpą. Šios aplinkybės turi būti įvertintos sistemiškai su bankroto administratoriaus pareiškime nurodytomis bankinėmis operacijomis, iš kurių matyti, kad įmonės lėšos buvo išgryninamos arba pervedamos į vadovės sąskaitą. Vadovės pateikti įrodymai nepatvirtina jos nurodytų aplinkybių, nes iš įmonės sąskaitos banke buvo pasisavinta žymiai daugiau piniginių lėšų, nei pagrindė vadovė. Kreditorių finansinių reikalavimų analizė akivaizdžiai parodo, kad tokie vadovės veiksmai, kuomet iš klientų buvo gaunami avansai, tačiau jokie veiksmai sutartiems darbams atlikti nebuvo atliekami, faktiškai privedė įmonę prie bankroto. Vadovė atsiliepime neįrodinėjo, kad įmonės negalėjimas atlikti sutartų darbų buvo sąlygotas ekonominių, rinkos pokyčių ar kitų objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių, aplinkybių, dėl ko šiuo atveju verslo sprendimų priėmimo taisyklė, kaip vadovės civilinės atsakomybės ribojimo pagrindas, negali būti taikoma.

13.       Suinteresuotas asmuo A. D. atsiliepime į atskiruosius skundus prašė RUAB „Asnita“ ir bankroto administratorės UAB „Valnetas“ atskiruosius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Būtent A. D. iniciatyva ir aktyviais veiksmais buvo atskleista aplinkybė, kad visus UAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentus laikė ir tvarkė šiuo metu bankrutuojanti UAB „Frondita“. Be to, būtent A. D. iniciatyva buvo kreiptasi į minėtą bendrovę administruojantį juridinį asmenį dėl buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo, tačiau BUAB „Frondita“ administratorius į minėtą prašymą nesureagavo ir dokumentų nepateikė. A. D. vadovavimo laikotarpiu įmonė nuosekliai vykdė komercinę veiklą – užsiėmė stiklo konstrukcijų, veidrodžių projektavimu ir montavimu. Didžiąją dalį bendrovės pajamų sudarė klientų už paslaugas pasirašytų sutarčių pagrindų mokamos lėšos. Įmonė taip pat pastoviai patyrė veiklos sąnaudų, dalis kurių buvo apmokama grynaisiais pinigais, įskaitant iš įmonės banko sąskaitos išgrynintas lėšas. Taip pat pasitaikydavo atvejų, kuomet tam tikras ūkines išlaidas A. D. padengdavo asmeninėmis lėšomis, kurios vėliau jai būdavo kompensuojamos grynaisiais pinigais ar pavedimu iš įmonės sąskaitos. Visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, įskaitant A. D. ir kitų bendrovės darbuotojų įmonės reikmėms išleistas išlaidas patvirtinančius duomenis, buvo nuolat teikiami apskaitos paslaugas teikusiai BUAB „Frondita“, taigi aplinkybių, kad įmonės dokumentai yra paslėpti, sunaikinti, sugadinti arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai, byloje nėra, taip pat nepaneigta A. D. nurodyta aplinkybė, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ dokumentai yra buhalterinę šios įmonės apskaitą tvarkiusios BUAB „Frondita“ žinioje. Tas faktas, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratorė nesugeba arba nenori gauti visų buhalterinės apskaitos dokumentų iš BUAB „Frondita“, nesąlygoja BUAB „Feigenta ir Ko“ tyčinio bankroto požymių.

13.2.                      Už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsakingas ūkio subjekto vadovas. UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto byla iškelta praėjus daugiau kaip 2,5 metų nuo A. D. pasitraukimo iš bendrovės vadovės pareigų. Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad savo vadovavimo laikotarpiu A. D. tinkamai organizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, o minėtos sutarties 2.10 punktas nustatė pareigą paslaugos teikėjui (UAB „Frondita“) saugoti gautus iš užsakovo (UAB „Feigenta ir Ko“) dokumentus. Taigi A. D. nėra ir negali būti atsakinga už tai, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi bendrovė nėra išsaugojusi arba yra praradusi jai patikėtus ir jos dispozicijoje iki šios dienos buvusius BUAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

13.3.                      Apeliantų teiginiai dėl netinkamo bendrovės veiklos organizavimo grindžiami tik abejonėmis. A. D. pateiktos išsaugotos kai kurių UAB „Feigenta ir Ko“ sąnaudas patvirtinančių dokumentų kopijos patvirtina, kad bendrovė nuolat patirdavo išlaidų, 2 255,84 Eur sumą sumokėjo už bendrovei suteiktas paslaugas, 1 678,48 Eur sumą sumokėjo už bendrovės ūkinei veiklai pirktas ir panaudotas medžiagas, kurą, kitas prekes, o 284,48 Eur sumą už UAB „Feigenta ir Ko“ sumokėjo pati A. D. savo asmeninėmis lėšomis. A. D., kaip atskaitingas asmuo, savo dispozicijoje turėtas bendrovės lėšas naudojo ne savo naudai, o su įmonės veikla susijusiems poreikiams tenkinti, todėl įstatyme reglamentuotų valdymo organo pareigų nepažeidė. Detalesnių duomenų ir įrodymų apie bendrovės naudai panaudotas lėšas A. D. pateikti negali, nes buhalterinės apskaitos paslaugas teikusi bendrovės neperdavė BUAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentų.

13.4.                      BUAB „Frondita“ neperdavus jai patikėtų ir jos dispozicijoje buvusių BUAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentų, byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti bendrovės atliktų mokėjimų kreditoriams eiliškumo apeliantų nurodytais laikotarpiais. Dėl nurodytos priežasties gali būti sprendžiamas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės atsakingų asmenų civilinės ar baudžiamosios atsakomybės klausimas, bet tai niekaip nesąlygoja BUAB „Feigenta ir Ko“ tyčinio bankroto požymių.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

14.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

15.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį ribų.

16.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos.

Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

17.       Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.

18.       Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). 

19.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio
12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

20.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

21.       Nagrinėjamu atveju BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu ĮBĮ
20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais.

Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo bankroto administratorei

22.       Tiek bankroto administratorė, tiek bendrovės kreditorė RUAB „Asnita“ kaip vieną iš BUAB „Feigenta ir Ko“ tyčinio bankroto požymių įvardina bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą bankroto administratorei. Pirmosios instancijos teismas šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo nepripažino, nenustatęs sąmoningo bendrovės dokumentų nepateikimo, neperdavimo, slėpimo ar praradimo. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

23.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

24.       Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

25.       Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos, dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

26.       Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio
7 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Tačiau perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui gali būti įpareigoti ir kiti asmenys (ankstesnis įmonės vadovas, faktinis vadovas, savininkas ir kt.), jeigu bylos duomenys patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra pas šiuos asmenis ir nebuvo perduoti paskutiniam de jure įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2-890-381/2017).

27.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinę apskaitą 2015 m. lapkričio 9 d. sutarties pagrindu tvarkė UAB „Frondita“. Ši bendrovė yra pateikusi bankroto administratorei turėtus UAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau bankroto administratorei nėra pateiktos UAB „Feigenta ir Ko“ sutartys su tiekėjais ir užsakovais, kreditorių ir debitorių sąrašai, dokumentai apie prekių judėjimą, priėmimą iš tiekėjų, jų panaudojimą veikloje. Jokių įrodymų, kad trūkstami dokumentai yra buhalterinę apskaitą tvarkiusios bendrovės žinioje, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad paskutinis bendrovės vadovas G. P. neperdavė bankroto administratorei jokių įmonės dokumentų. Minėtas asmuo nepateikė teismui jokių paaiškinimų dėl tokio savo elgesio. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad buvusi bendrovės direktorė A. D. su atsiliepimu į bylą yra pateikusi dalį bendrovės apskaitos dokumentų, kyla pagrįstų abejonių, ar G. P. apskritai turėjo kokius nors bendrovės dokumentus.  

28.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pagal kasacinio teismo praktiką de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolat atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-427/2013; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

29.       Byloje nustatyta, kad bendrovei nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. vadovavo A. D., o nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo direktoriumi buvo paskirtas G. P., kurio vadovavimo laikotarpiu A. D. buvo bendrovės kasininkė ir vienintelė akcininkė. Be to, būtent A. D. pasiskyrė save UAB „Feigenta ir Ko“ direktoriaus pavaduotoja, o G. P. paskyrė naujuoju bendrovės direktoriumi. Kaip matyti iš AB „SEB bankas“ pateiktos informacijos, A. D. net ir nebebūdama UAB „Feigenta ir Ko“ vadove ir toliau išliko vieninteliu asmeniu, turėjusiu teisę atlikti finansines operacijas bendrovės vardu. G. P. tokia teisė suteikta tik nuo
2016 m. gruodžio 12 d., tačiau, kaip matyti iš UAB „Feigenta ir Ko“ sąskaitos išrašo, jokios finansinės operacijos bendrovėje nebuvo vykdomos jau nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. A. D. vardu buvo išduotos ir bendrovė bankinės kortelės. Jokių duomenų apie G. P. veiklą bendrovėje byloje nėra. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. D. net ir po G. P. paskyrimo UAB „Feigenta ir Ko“ direktoriumi de jure, faktiškai išliko įmonės vadove.

30.       Nors A. D. teigė, jog jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neturi, tačiau nepateikė teismui bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo aktų, kuriais bendrovės dokumentai buvo perduoti G. P. arba UAB „Frondita“. Pagal BAĮ 
19 straipsnio 4 dalį, jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties su UAB „Frondita“ 3.1 punktą bendrovės dokumentai buhalterinės apskaitos paslaugas teikusiai įmonei turėjo būti perduodami pasirašant dokumentų perdavimo–priėmimo aktą. Kaip teisingai pažymi apeliantės, nors A. D. teigė neturinti bendrovės dokumentų, tačiau dalį jų pateikė su atsiliepimu, kas patvirtina išvadą, jog A. D. UAB „Frondita“ teikė ne visus bendrovės dokumentus, be to, visų apskaitos dokumentų nepardavė ir naujam įmonės vadovui. Nurodytų aplinkybių kontekste galima sutikti su apeliančių pozicija, kad pareiga pateikti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus tenka ankstesnei bendrovės vadovei A. D., kuri šios pareigos nevykdo.

31.       Kaip minėta, pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Kadangi nagrinėjau atveju jokių svarbių priežasčių, dėl kurių bankroto administratorei nėra perduodami BUAB „Feigenta ir Ko“ buhalterinės apskaitos dokumentai, nenustatyta, spręstina, jog trūkstami dokumentai neperduodami sąmoningai. 

32.       Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, specifika pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio
2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-510-915/2018).

33.       Taigi ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet
kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu,
o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita
ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys
yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-510-915/2018).

34.       Nagrinėjamu atveju netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą apeliantės grindžia tuo, kad, neperdavus bankroto administratorei dalies bendrovės dokumentų, neįmanoma nustatyti tam tikros informacijos apie įmonės turtą, įsipareigojimus arba jos patikrinti. Bankroto administratorės teigimu, jai nėra perduoti dokumentai apie bendrovės pirktų prekių judėjimą, jų priėmimą iš tiekėjų, jų panaudojimą veikloje. Neturint šių dokumentų, neįmanoma nustatyti viso bendrovės turto sudėties (turto likučio). Pagal UAB „Frondita“ pateiktą bendrovės balansą matyti, jog bendrovei priklauso materialus turtas, atsargos, tačiau duomenų apie šį turtą taip pat neturima, todėl negalima patikrinti, ar šis turtas buvo panaudotas (ar naudojamas) tinkamai, įmonės interesams. Taip pat bankroto administratorei nėra perduotos BUAB „Feigenta ir Ko“ sutartys su tiekėjais ir užsakovais, bendrovės kreditorių ir debitorių sąrašai, kurių neturėdama administratorė negali informuoti asmenų apie jų teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą taip pat imtis skolų išieškojimo veiksmų. Neturėdama visų bendrovės buhalterinių apskaitos dokumentų, administratorė turi ribotas galimybes imtis priemonių bendrovės turtui susigrąžinti.

35.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytų dokumentų neperdavimas bankroto administratorei reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekimu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus. Įvertinęs neperduotų dokumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas bankroto administratorei neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Nurodytos aplinkybės neabejotinai pagrindžia esant byloje nustatytą ĮBĮ
20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

36.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

37.       Pagal nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

38.       Bankroto administratorės ir RUAB „Asnita“ teigimu, nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais / sandoriais laikytini veiksmai, kai bendrovei užsakovų pervedami avansai buvo naudojamai ne užsakymams vykdyti, o išgryninami ar kitaip panaudojami A. D. su bendrovės veikla nesusijusiems poreikiams.

39.       Nagrinėjamu atveju iš BUAB „Feigenta ir Ko“ 2015 m. balanso nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovė disponavo iš viso 18 174 Eur vertės turtu, kurį sudarė 608 Eur materialus turtas, 6 222 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 11 324 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai, tuo tarpu įsipareigojimai sudarė 28 246 Eur. Pagal 2016 m. bendrovės balansą, 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė disponavo iš viso 14 598 Eur vertės turtu, kurį sudarė 667 Eur materialus turtas, 3 024 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 9 886 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai, tuo tarpu įsipareigojimai sudarė 80 871 Eur. Taigi per metus bendrovės turtas sumažėjo, įsipareigojimai ženkliai išaugo. Būtent 2016 m. bendrovė tapo faktiškai nemoki. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, bendrovės įplaukas nuo 2015 m. lapkričio mėn. daugiausiai sudarė išankstiniai apmokėjimai iš užsakovų, tačiau darbai pagal daugumą užsakymų nebuvo atliekami. Didžiąją dalį kreditorinių reikalavimų bendrovės bankroto byloje sudaro būtent negrąžinti avansai. Taip pat nustatyta, kad nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. liepos 27 d. A. D., kuri nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. buvo de jure ir de facto, o nuo 2016 m. gegužės 25 d. tik de facto UAB „Feigenta ir Ko“ vadovė (nutarties 
29 punktas), išsigrynino arba sau iš bendrovės sąskaitos persivedė iš viso 22 915 Eur sumą. Įrodymų, kad A. D. šias lėšas naudojo bendrovės reikmėms byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad dalies pervedimų į A. D. sąskaitą paskirtis nurodyta „ūkio išlaidoms“, nesant kitų šią paskirtį patvirtinančių įrodymų, negali pagrįsti bendrovės lėšų panaudojimo būtent bendrovės reikmėms. Nors A. D. teikė į bylą dokumentus, jos nuomone, patvirtinančius sau išsimokėtų lėšų panaudojimo tinkamą tikslą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti dokumentai gali patvirtinti tik mažos dalies iš 22 915 Eur sumos panaudojimą įmonės reikmėms.

40.       Pažymėtina, kad pateiktais dokumentais A. D. įrodinėja tik 4 218,80 Eur sumos panaudojimą iš paimtos 22 915 Eur sumos. Tačiau, teismo vertinimu, pateikti dokumentai negali patvirtinti net ir šios 4 218,80 Eur sumos panaudojimo įmonės reikmėms. Nors galima sutikti, kad A. D. pagrindė, jog iš savo sąskaitos sumokėjo 284,48 Eur sumą už UAB „Feigenta ir Ko“, tačiau parduotuvių kvitai, kuriais A. D. grindžia
1 678,48 Eur sumos panaudojimą, niekaip neįrodo, kad pagal šiuos kvitus pirktos prekės buvo skirtos būtent UAB „Feigenta ir Ko“. Be to, iš A. D. nurodomos 2 255,84 Eur sumos į bylą pateikti dokumentai pagrindžia tik 1 962,12 Eur sumos panaudojimą įmonės reikmėms, nes 293,72 Eur mokėjimas UAB „Spainetos prekybos sistema“ atliktas ne A. D. paimtomis lėšomis, o atsiskaitant bendrovės kortele. Taigi iš 22 915 Eur sumos, paimtos iš bendrovės sąskaitos, A. D. pagrindė tik 2 246,6 Eur panaudojimą UAB „Feigenta ir Ko“ reikmėms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. D. paimtos bendrovės lėšos buvo naudojamos įmonės reikmėms, nepagrįsta byloje esančiais dokumentais.    

41.       Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir RUAB „Asnita“ pateiktų duomenų apie bendrovės atliktus pervedimus šiuo metu jau bankrutavusiai UAB „Petjus“, kuriai 2016 m. balandžio 21 d. – 2016 m. liepos 20 d. vadovavo A. D., o 2017 m. liepos 17 d. – 2018 m. birželio 14 d. laikotarpiu – G. P.. Pagal byloje esančius duomenis, šiai bendrovei UAB „Feigenta ir Ko“ 2016 m. gegužės – birželio mėnesiais pervedė 14 844 Eur avansų, iš kurių tuo pačiu laikotarpiu UAB „Petjus“ grąžino tik 8 425 Eur sumą. Taigi atskaičius UAB „Petjus“ grąžintas sumas, UAB „Feigenta ir Ko“ liko sumokėjusi minėtai įmonei 6 419 Eur sumą, tačiau duomenų, kokiu pagrindu buvo atliekami šie mokėjimai, nepateikta.  

42.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes tai, kad bankroto administratorės ir įmonės kreditorės nenaudingais įvardinti sandoriai ar sprendimai iš tiesų yra naudingi bendrovei, turėjo įrodinėti būtent įmonės vadovai, priėmę sprendimus dėl tokių sandorių sudarymo. Šiuo atveju tokių įrodymų į bylą nėra pateikta, tuo tarpu A. D. argumentai, jog daugiau įrodymų ji pateikti negali, nes visi dokumentai yra BUAB „Frondita“ žinioje atmestini kaip nepagrįsti (nutarties 
30–31 punktai).  

43.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad bendrovės sandoriai bei sprendimai, kai bendrovei esant sunkioje finansinėje padėtyje jai pervedami avansai buvo skiriami ne darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems A. D. tikslams, buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi bendrovei ir iš esmės nulėmę jos nemokumą, o jai tapus nemokiai – dar labiau pabloginę įmonės finansinę padėtį. Tokių sandorių sudarymu buvo didinami įmonės įsipareigojimai ir bendrovė sąmoningai vedama prie bankroto. Atkreiptinas dėmesys, jog nei G. P., nei A. D. bendrovės nemokumo negrindė verslo nesėkme ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų

44.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

45.       CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

46.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Be to, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-458-687/2018; 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-7-278-469/2019).

47.       Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017).

48.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Feigenta ir Ko“ 2015 m. balanso, teikto Juridinių asmenų registrui, (vėlesnių ataskaitinių laikotarpių balansai registrui nepateikti) duomenis (turtas – 18 174 Eur, iš kurio ilgalaikio turto vertė – 608 Eur, pinigai ir jų ekvivalentai – 11 324 Eur, skolos – 28 246 Eur, nuostoliai – 12 968 Eur), konstatavo, kad jau 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tai, kad įmonės įsipareigojimai ir 2016 m. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, pirmosios instancijos teismo nuomone, įrodo ir administratorės į bylą pateiktas UAB „Feigenta ir Ko“ balansas už 2016 m. (turtas – 14 598 Eur, įsipareigojimai – 80 871 Eur) bei tai, kad didžioji dalis kreditorinių reikalavimų atsirado 2016 m.

49.       Nors iš pirmosios instancijos teismo vertintų 2015 m. ir 2016 m. balansų matyti, kad per vienerius metus mokėtinos sumos viršija bendrovės turimo turto vertę, tačiau bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus, kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio
8 dalis). Tikslių duomenų apie visus pradelstus įsipareigojimus, jų dydį bei atsiradimo datą  byloje nėra, nes bankroto administratorei nebuvo perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau, kaip teisingai pažymi RUAB „Asnita“, iš byloje esančios medžiagos apie bendrovei pareikštus kreditorinius reikalavimus, galima daryti išvadą, kad UAB „Feigenta ir Ko“ vėliausiai 2016 m. gegužės mėn. tikrai buvo nemoki.

50.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra susidariusi nuo 2016 m. kovo 16 d. Be to, byloje yra duomenų, jog 2016 m. liepos 1 d. bendrovės atžvilgiu buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, tačiau nurodytos skolos nebuvo dengiamos ir mokėjimai buvo vykdomi tiek A. D., tiek kitoms bendrovėms.

51.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pakankama konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą. Bendrovė, būdami nemoki ir turėdama įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei pagal išduotą vykdomąjį raštą (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 4 punktas), toliau vykdė mokėjimus kitiems juridiniams asmenims bei A. D.. Byloje nėra duomenų, jog atlikti mokėjimai, ypač A. D. ar UAB „Petjus“, buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ar skirti bendrovei būtinoms paslaugoms, taigi negali būti pateisinami. Pažymėtina, kad dėl tokių veiksmų sumažėjo įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

52.       Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad UAB „Feigenta ir Ko“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus buvo nesilaikoma CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio
2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

53.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

54.       Bankroto administratorė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu požymiu laikė tai, kad buvę įmonės vadovai A. D. ir G. P. neperduoda bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto. Tačiau, kaip minėta anksčiau, buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui laikytinas ĮBĮ 20 straipsnio
2 dalies 5 punkte nurodytu tyčinio bankroto požymiu. Tuo tarpu bendrovės kreditorės RUAB „Asnita“ teigimu, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu požymiu laikytina tai, kad buvusi bendrovės vadovė A. D. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas šio tyčinio bankroto požymio nenustatė, neįžvelgęs sąmoningų bendrovės vadovų veiksmų privedant įmonę prie bankroto.

55.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

56.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas yra esminis. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, išanalizavęs bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015–2016 metus, padarė išvadą, kad bendrovė vėliausiai nuo 2016 m. buvo faktiškai nemoki ir bylos šalys šios aplinkybės nekvestionuoja, tačiau kreditorė RUAB „Asnita“ patikslina, kad BUAB „Feigenta ir Ko“ tapo nemokia vėliausiai 2016 m. gegužės mėn. Apeliacinės instancijos teismas tokiam bendrovės nemokumo memento nustatymui pritaria, kadangi iš byloje esančios medžiagos apie bendrovei pareikštus kreditorinius reikalavimus galima daryti išvadą, kad UAB „Feigenta ir Ko“ 2016 m. gegužės mėn. tikrai buvo nemoki (nutarties 49 punktas). 

57.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog de facto (faktiniam) vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure (teisinio) vadovo pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Byloje nesant pakankamai patikimų duomenų, kad UAB „Feigenta ir Ko“ nemokia tapo anksčiau nei 2016 m. gegužės mėn., A. D., kuri nuo 2016 m. gegužės 25 d. buvo tik de facto, bet ne de jure įmonės vadove, negali būti laikoma atsakinga už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. Taigi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo šiuo atveju turėjo ir tokios pareigos nevykdė nuo 2016 m. gegužės 25 d. bendrovei vadovavęs G. P..

58.       Kaip minėta, pagal byloje esančius duomenis, bendrovė faktiškai nemoki tapo vėliausiai
2016 m. gegužės mėn. Net ir bendrovei tapus nemokiai, buvo sudaromi nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, kuriais iš esmės buvo mažinamas įmonės turtas (nutarties
43 punktas), taip pat buvo nesilaikoma atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo (nutarties
51–52 punktai). Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Feigenta ir Ko“ buvo kreiptasi tik 2018 m. lapkričio mėn. ir tai padarė ne bendrovės direktorius, o kreditorė. Bankroto byla bendrovei iškelta 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2019 m. sausio 8 d. Pažymėtina, kad G. P. UAB „Feigenta ir Ko“ direktoriumi tapo bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, tačiau nei ėmėsi veiksmų įmonės mokumui atstatyti, nei iniciavo bankroto bylos iškėlimą. Priešingai, G. P. sudarė sąlygas bendrovei vadovauti A. D., neužkirto kelio ekonomiškai nenaudingiems bendrovės sandoriams bei sprendimams. Tokiu būdu įmonės vadovo veiksmai (neveikimas) buvo nukreipti į dar didesnį nemokios įmonės finansinės padėties bloginimą, kas leidžia konstatuoti kreditorių interesų pažeidimą. Šios aplinkybės vertinamos kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ
20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

59.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB „Feigenta ir Ko“ vadovui nepagrįstai delsiant vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, toks pastarojo neveikimas vertintinas kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį.

Dėl bylos procesinės baigties

60.       Šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina egzistuojant tyčinio atsakovės BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktai), o suinteresuoto asmens A. D. nurodytos aplinkybės nepaneigė šių požymių buvimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė ĮBĮ nuostatas, nesivadovavo kasacinio teismo praktika aktualiais byloje sprendžiamais klausimais ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu nebuvimo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – bankroto administratorės UAB „Valnetas“ prašymas dėl BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies
2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

61.       BUAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratorė prašo priteisti iš suinteresuotų asmenų G. P. ir A. D. 520,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai už atskirojo skundo parengimą.

62.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

63.       Patenkinus bankroto administratorės atskirąjį skundą ir BUAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinus tyčiniu, bendrovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašomos priteisti išlaidos viršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.15 punktus apskaičiuotą maksimalų galimą priteisti dydį už atskirojo skundo parengimą (1 289 Eur x 0,4 = 515,60 Eur), todėl priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 516 Eur. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos lygiomis dalimis t. y. po 258 Eur, iš suinteresuotų asmenų G. P. ir A. D., kurie laikytini atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą ir turėję  priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl turi būti laikomi antrąja šalimi CPK
93 straipsnio 1 dalies prasme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Priteisti iš suinteresuotų asmenų A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 258 Eur (du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Feigenta ir Ko“ (juridinio asmens kodas 303367531) naudai.

Nutarties kopiją išsiųsti Kauno apygardos prokuratūrai ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjas                                                                                   Artūras Driukas