Civilinė byla Nr. 2A-8-254/2015;

proceso Nr. 2-51-3-00317-2011-6;

procesinio dokumento kategorijos:2.3.2.1; 2,3,2,9,1; 3,1,7,5; 3,3,1,15; 3,3,1,18.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėjos) Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovei N. Ž., atsakovams J. A. ir A. A. apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. A. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-36-547/2013 pagal pareiškėjų atsakovų prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-493-308/2011 pagal ieškovės N. Ž. ieškinį atsakovams J. A. ir A. A. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl gyvenamojo namo ir kiemo statinių atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šalys 2006 m. kovo 9 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau pirkimo–pardavimo) įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendras plotas 102,95 kv. m., pažymėtas plane 1A1m ir kiemo statinių: pastato–daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 82 kv. m, pažymėjimas plane 2I1, pastato–garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 36 kv. m, pažymėjimas plane 3I1ž, pastato–tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 56 kv. m, pažymėjimas plane 4I1m, pastato–rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 12 kv. m, pažymėjimas plane 5I1m, pastato–svirno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 37 kv. m, pažymėjimas plane 6I1ž, pastato–pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 16 kv. m, pažymėjimas plane 7I1m, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovams, kaip sutuoktiniams, šis turtas priklauso kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-493-308/2011 ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai ir atidalinta bei nustatyta naudojimo tvarka 2006 m. kovo 9 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytam turtui: ieškovei naudojimui ir nuosavybėn priskiriant namo dalį – patalpas gyvenamajame name, plane pažymėtas Nr. 1-1 (verandą, 9,68 kv. m), 1-2 (kambarį, 24,43 kv. m), 1-3 (kambarį, 17,22 kv. m), t. y. butą Nr. 1, iš viso 51,33 kv. m gyvenamojo namo patalpų arba 49/100 gyvenamojo namo už 3 861,2 Lt (7 880 x 0,49); taip pat tvartą (vidutinė rinkos vertė 1 201 Lt); rūsį (vidutinė rinkos vertė 238 Lt) ir svirną (vidutinė rinkos vertė 543 Lt), šių pagalbinių patalpų iš viso už 1 982 Lt, t. y. ieškovei iš viso tenkančio turto vertė sudarė 5 798,2 Lt; atsakovams naudojimui ir nuosavybėn priskiriant gyvenamojo namo dalį – patalpas name, pažymėtas Nr. 1-5 (koridorių, 6,98 kv. m), 1-6 (koridorių, 11,30 kv. m) ir 1-7 (kambarį, 25,24 kv. m), t. y. butą Nr. 2, iš viso 51,62 kv. m gyvenamojo namo patalpų arba 51/100 gyvenamojo namo už 4 018,8 Lt (7 880 Lt x 0,51); taip pat daržinę (vidutinė rinkos vertė 1 132 Lt); garažą (vidutinė rinkos vertė 444 Lt); pirtį (vidutinė rinkos vertė 323 Lt), šių pagalbinių patalpų iš viso už 1 899 Lt, t. y. atsakovų nuosavybės iš viso priteisiant turto už 5 917,8 Lt.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi, patenkinus atsakovų prašymą, atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-493-308/2011 konstatavęs, kad 2011-11-21 sprendimu už akių liko neatidalinta gyvenamojo namo patalpa 1–4/8,10 kv.m. (virtuvė), nors pagal sprendimo motyvus ji buvo priskirta atsakovams. Atsakovai mano, kad 2013 m. birželio 25 d. sprendimu jiems atidalinta gyvenamojo namo dalis yra mažiau vertinga, negu atidalinta ieškovės dalis, be to nesutinka su kiemo statinio  - tvarto ir svirno atidalinimu ieškovei, nes mano, būtent jiems turi būti atidalintas tvartas, svirnas ir pirtis, o ieškovei – daržinė, garažas ir rūsys, iš ieškovės priteisiant 5000 Lt kompensaciją už jai tenkantį didesnės vertės turtą.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir atidalijo bei nustatė naudojimo tvarką 2006 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytam turtui pagal ieškovės reikalaimą šiais argumentais:

1. Teismas laikė, kad ieškovei turi būti paskiriamos naudotis gyvenamojo namo patalpos 1-1, 1-2, 1-3, kurių vertė 3 816,2 Lt; atsakovams: 1-4, 1-5, 1-6 ir 1-7, kurių vertė 4 018,8 Lt, nes jau senokai šalys taip naudojasi gyvenamojo namo patalpomis, kiekviena remontuodama savo dalį.

2. Teismas ieškovei priteisė ūkinius pastatus: tvartą, rūsį ir svirną, kurių bendra vertė 1 982 Lt, nes nustatė, kad tvartu ieškovė naudojasi ir šias aplinkybes paliudijo liudytojai N. D. (ieškovės dukra) ir D. S. (ieškovės kaimynas). Be to, ji padarė jame elektros įvadą į tvartą, nes kitokių galimybių padaryti atskirą elektros įvadą į gyvenamąjį namą nebuvo. Kitų jai priteistinų pastatų būklė yra labai prasta. Atsakovams teismas priteisė naudotis ūkio pastatais: daržine, garažu ir pirtimi, kurių bendra vertė – 1 899 Lt. Teismas pažymėjo, kad priteisti pirtį atsakovai prašė, o kitais pastatais naudojasi - garaže laikė automobilį, o daržinėje buvo sukrovę kitus savo daiktus, pvz.: baldus ir pan. Šiuos pastatus jie rakino, neleido jais naudotis ieškovei. Teismas konstatavo, kad taip padalinus ūkinius pastatus, turto vertės skirtumas yra labai nedidelis, sudaro tik 119,6 Lt ir esmės nėra pažeistas proporcingumo principas, nes abiems šalims tenka panašaus vertingumo turtas. Atsakovai prašė priteisti būtent šias patalpas, kurios ir buvo priteistos Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-493-308/2011, tik dėl padarytos klaidos jiems buvo nepriteista patalpa 1–4.

3. Atsakovai kėlė klausimą, kaip turėtų būti įrengtas įėjimas į patalpą 1–6 iš patalpos 1–5, nes ten praėjimo nebuvo. Jie nurodė, kad sienos yra senos ir tokio įėjimo įrengimas gali būti negalimas. Tačiau, teismo nuomone, atsakovai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad įrengti įėjimą iš patalpos 1–5 į 1–6 yra neįmanoma. Teismo posėdžio metu jie nurodė, kad jeigu ieškovė įrengtų įėjimą, tai jiems nereikėtų verandos (t. 1, b. l. 94), tuo patvirtindami, kad tokio įėjimo įrengimas yra galimas. Kadangi atsakovams faktiškai teko didesnė namo dalis, kurios ir vertė yra didesnė, tai dėl durų įrengimo piniginės kompensacijos iš ieškovės teismas nepriteisė.

4. Nors atsakovai kėlė reikalavimą priteisti jiems 5 000 Lt kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnės vertė turto dalį, tačiau teismas laikė, kad atsakovai šios aplinkybės neįrodė. Atsakovai, iškėlę klausimą dėl patalpų įvertinimo, apmatavimo ir dėl ekspertizės paskyrimo, teismui suteikus jiems laiko pasirengti ekspertizei, pradėjo vengti teismo, nepriėmė teismo šaukimų, į teismo posėdį neatvyko. Ieškovė pritarė naujų kadastrinių matavimų atlikimui, tarėsi su specialistais, tačiau jie negalėdavo atlikti veiksmų, nes atsakovai neatvykdavo ir specialistai negalėdavo patekti į jų namo dalį. Teismas darė išvadą, kad atsakovai trukdė atlikti bet kokius darbus, net jei tai buvo reikalinga abiems bendraturčiams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai (toliau apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šiais argumentais:

1. Apeliantai niekada neprašė priteisti jiems naudotis daržinę ir garažą, nes iš į bylą pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad atsakovai prašė jiems naudojimuisi ir nuosavybėn priskirti tvartą, svirną ir pirtį bei, kadangi ieškovei atitenka gerokai didesnės vertės turtas, iš jos atsakovams priteisti 5 000 Lt piniginę kompensaciją.

2. Apeliantai atkreipė dėmesį į tai, kad iš AB LESTO sužinojo, jog ieškovė jokių naujų sutarčių dėl elektros įvado tvarte su elektros tiekėju nepasirašė. Tvarte elektros skaitiklis iki šiol yra registruotas mirusio ieškovės ir apelianto tėvo vardu, ieškovė visada turėjo tėvo įgaliojimą ir būtent ji, o ne apeliantai, galėjo daryti ką nori, kas liečia elektros įvadą. Ieškovė tik atjungė elektros laidus nuo pirties ir kluono, kuriuos buvo pravedęs apeliantas. Ieškovė akivaizdžiai meluoja, jog ji pradėjo tvarkyti apirusį tvarto galą: užtaisė skarda ir šiferiu. Viską tvarkė apeliantas, o ieškovė tik užkalė gabaliuką skardos. Ieškovė nuslėpė, kad apeliantas iš savo asmeninių lėšų nuolat remontavo tvartą, kuris teismo sprendimu yra priskirtas ieškovės nuosavybėn, be to, tai yra vienintelis pastatas, kuriuo realiai galima naudotis. Dėl šios priežasties tvartas turėtų būti priteistas apeliantų nuosavybėn ir jų naudojimuisi.

3. Kad ieškovė melu siekia sau naudos, įrodo ir N. D. bei D. S. teismui teikti melagingi parodymai (kuriais, beje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi motyvuodamas sprendimą skirti ieškovei naudotis tvartą, rūsį ir svirną) apie tai, kad apeliantai neva tai nenaudojo tvarto. Šį faktą apie melagingus parodymus paneigia teismo išduotas vykdomasis raštas dėl įpareigojimo apeliantams atlaisvinti tvartą. Faktą, kad liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi ieškovės naudai, įrodo ir ta aplinkybė, jog D. S. teisme melagingai teigė, jog apeliantai dabar nerakina pirties, o anksčiau rakino, tuo tarpu ieškovė teigė atvirkščiai.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantams faktiškai tenka didesnė gyvenamojo namo dalis, kurios ir vertė yra didesnė, todėl durų įrengimo piniginės kompensacijos nepriteisė. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad ieškovei atiteko geresnės, taigi, ir didesnės vertės namo dalis. Realiai iš visų apeliantams nuosavybei priskirtų patalpų, vienintelė patalpa, gyvenamojo namo plane pažymėta Nr. 1–4 (virtuvė, 8,10 kv. m), yra tinkama naudoti ir gyventi, dėl ko realiai jie šiuo metu tik ja ir naudojasi. Jiems priskirtos patalpos, plane pažymėtos Nr. 1–6 ir Nr. 1–7 (dabartiniu žymėjimu 1-7 ir 1-8) yra negyvenamos jau 40 metų, ten nėra nei šviesos, nei šildymo, išorinės sienos taip pat neapšiltintos, stogas nupuvęs, nėra grindų. Visos patalpos, kurios priskirtos ieškovei, yra suremontuotos iš apeliantų pinigų ir jų darbu. Būtent pati ieškovė apeliantus į šitą gyvenamojo namo pusę ir išvarė. Ieškovė prieš šešerius metus apeliantus iškraustė iš jai teismo sprendimu už akių priskirtų patalpų, kuriose iki tol visi kartu su tėvais gyveno. Ji savo naudai įvertino kluoną, garažą, pirtį, tačiau vertinant nebuvo atsižvelgta į šių pastatų nusidėvėjimą. Pirtis buvo įrengta apelianto darbu ir lėšomis.

5. Ieškovė, neturėdama rašytinių įrodymų, teigia, kad apeliantai valdo 10 kv. m daugiau gyvenamojo namo ploto, nei ji, o teismas šiuo paaiškinimu vadovavosi. Byloje esantys matavimai buvo atlikti pačios ieškovės iniciatyva, pagal tėvo išduotą įgaliojimą dėl namo matavimo darbų atlikimo. Šiuos matavimus, kurie iš tikro neatitinka realaus gyvenamojo namo ploto, ji atliko neinformavusi apeliantų (pažymėtina, kad nepaisant to, už atliktus matavimo darbus apeliantai ieškovei sumokėjo). Šie matavimai yra netikslūs, todėl apeliantai su ieškove geranoriškai susitarė, kad atliks namo vertinimą du kartus: 2013-01-16 ir 2013-01-22, tačiau nei vieną dieną ieškovė neatvyko.

6. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog jie pradėjo vengti teismo. Apeliantė nuo 2013-04-04 iki 2013-05-20 sirgo, taigi negalėjo atvykti nei į matavimus, nei į teismo posėdį. Nors ji nedirba, tačiau prižiūri savo seną motiną, dėl to ne visada gali išeiti iš namų, apeliantas dažnai būna komandiruotėse (prideda bilietus). Apie paskutinį teismo posėdį, jie buvo informuoti tik viešu paskelbimu.

7. Teismo sprendimu nuspręsta, kad apeliantai turi apmokėti ieškovės kelionės į Varėną išlaidas. Akivaizdu, kad būtent ieškovė su ieškiniu kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą, nors tiek apeliantai, tiek pati gyvena Vilniuje. Taigi šios išlaidos nebuvo būtinos, pagrįstos ir protingos, todėl teismas turėjo jų nepriteisti. Dėl pašto išlaidų apeliantai taip pat nesutinka, nes dėl ieškovės kaltės visa korespondencija iš Varėnos buvo nepagrįstai apeliantams siunčiama tai į sodybą, kur jie negyvena, tai į Vilnių. Apeliantai nekalti, kad pašto darbuotojai blogai dirba savo darbą ir nepalieka pranešimų apie tai, kad jie turi pasiimti šaukimus ar procesinius dokumentus, dėl ko pastarieji buvo grąžinami teismui, o po to siunčiami pakartotinai, kas akivaizdžiai didino pašto išlaidas.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Atsakovams atiteko didesnio ploto patalpos gyvenamajame name. Byloje galima vadovautis tik turto verte, kurią nustatė VĮ Registrų centras, o iš to matyti, kad ieškovei naudotis priskirtų patalpų vertė sudaro 3 816 Lt, o atsakovams – 4 018,8 Lt. Dėl ieškovei atitenkančios mažesnės vertės turto ji neprieštaraujanti ir kompensacijos dėl to neprašo. Šią aplinkybę patvirtino patys apeliantai, kad jiems tenkanti patalpa – virtuvė 1–4 yra didesnė nei iš tiesų nurodyta VĮ Registrų centro atliktuose matavimuose, todėl esant didesniam šios patalpos plotui, yra didesnė ir jiems tenkančios dalies vertė. Kadangi dėl apeliantų kaltės nepavyko iš naujo atlikti gyvenamojo namo permatavimo, jiems ieškovės neįleidus į jų užimtas gyvenamąsias patalpas, tik preliminariai galima spręsti, kiek patalpa 1-4 yra didesnė nei nurodyta 2005 m. suformuotoje VĮ Registrų centro byloje, nes iš lauko pusės atlikus preliminarius pastato sienų matavimus, priestato virtuvės (patalpa plane (1-4) matmenys yra 4,8 x 4,0, t. y. 19,2 kv. m, o šalia priestato sienos esančios patalpos (kamaros) matmenys 4,67 x 1,5 t. y. 7, 0 kv. m. Patalpoje (1-4 ) yra duonkepė krosnis, kurios plotas gali būti virš 3 kv. m. Todėl atėmus sienų storį bei krosnies matmenis, priestato virtuvės (1-4) realus plotas gali būti apie 16 kv. m., o ne 8 kv. m. Todėl apeliantai nutyli, jog valdo 7 kv. m didesnį plotą negu ieškovė.

2. Byloje pateiktas 2010 spalio 12 d. nutarimas Nr. A.11-6970 administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriame yra apeliantų patvirtinimas dėl buvusio žodinio susitarimo naudotis patalpomis. Kaip buvo tariamasi dėl pastatų naudojimosi, detaliai išdėstyta atsiliepime į patikslintą prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-493-308/2011 (4 psl.). Byloje nagrinėtas klausimas ar apeliantams yra galimybė pasidaryti atskirą įėjimas į jų naudojamas patalpas. Teismas teisingai sprendė, kad tokį įėjimą padaryti galima. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad įėjimo padarymas būtų sudėtingas. Su apeliantais jau buvo kalbėta dėl atskiro įėjimo įsirengimo į jų naudojamas patalpas, ir jie sutiko tokį įėjimą padaryti po priimto 2011-11-21 teismo sprendimo už akių. Jie išreiškė sutikimą ieškovės bei ieškovės dukros N. D. akivaizdoje. Jau tuo metu apeliantai pradėjo planuoti, kur ir kaip reikėtų padaryti duris, teigė, kad tai nėra sudėtinga. Teismo posėdžio metu jie taip pat nurodė, kad jei tokį įėjimą darytų ieškovė, jie tam neprieštarautų. Gyvenamasis namas yra medinis, vieno aukšto, todėl gan aišku, kad įrengti įėjimą yra galima, tokius darbus sugeba padaryti pats apeliantas, medžiagų vertė sudarytų iki 700 Lt. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad namas supuvęs, kad įėjimo padaryti negalima. Tokius teiginius apeliantai išdėstė tik savo apeliaciniame skunde.

3. Teismas pagrįstai nepriteisė apeliantams piniginės kompensacijos, nes jiems atiteko didesnės vertės namo dalis. Aiškinimai, kad apeliantų dalis mažiau vertinga ar neremontuota, atmestini ir neparemti jokiais leistinais įrodymais. Byloje pateiktos apeliantų naudojamos namo dalies (priestato) fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad jų naudojama dalis yra naujesnės statybos, geros būklės. Byloje apklausti liudytojai patvirtino aplinkybes, kad ieškovė pastatus nuolat tvarko, remontuoja, nurodytos aplinkybės patvirtintos ir rašytiniais įrodymais. Apeliantai, šalims atskirai naudojantis patalpomis name (po tėvo P. A. mirties), neatliko jokių pastatų bei savo gyvenamosios namo dalies remontų. Tai liudija byloje surinkta išsami ir gausi foto medžiaga, kurioje akivaizdu, jog nei anksčiau, nei pastaruoju metu jie nesirūpino pastatais, jų netvarkė. Priešingai, du metus laikė kiaurą namo kraigą, kartu sugadindami ir ieškovės namo dalį. 2013 metais nufotografuotoje nuotraukoje matyti, jog iki šiol yra apeliantų naudojamos gyvenamosios patalpos - priestato (plane 1-4) kiauras stogas ir dar labiau nuplyšęs šulinio stogelis. Ieškovė po įsiteisėjusio sprendimo už akių suspėjo padaryti neatidėliotinus ir būtinus pastato tinkamai būklei palaikyti ir išsaugoti darbus: 1) įsivedė atskirą elektros įvadą, nes gyvendama be elektros ji nebūtų galėjusi atlikti remonto darbų; 2) labai prastos būklės, prakiurusią asbestinę šiferio dangą pakeitė kokybiška skarda; 3) dengdama savo namo dalies stogą, kartu pagerino ir apeliantų naudojamą turtą, jiems uždengė daugiau kaip 10 kv. m stogo dangos vientisame namo fasado plote ir šį darbą su medžiagomis įvertino 1 500 Lt. Tačiau detaliau apskaičiavus (nemažos iki 30 cm užlaidos po šiferio lakštais, priestato stogo dalis) - tai būtų maždaug 13 kv. m skardos, kurią ieškovė panaudojo apeliantų naudojamų patalpų name stogui, nes skarda yra bangelių rašto, ją galima naudoti tik viena kryptimi. Ieškovė už darbus kompensacijos nereikalavo, tačiau bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atitinkamai apeliantai turi galimybę savo lėšomis pasidaryti atskirą įėjimą į savo naudojamas gyvenamąsias patalpas.

4. Pagalbinių pastatų atidalijimo variantas atitinka faktinę padėtį, bendraturčiams ir iki šiol naudojantis turtu, įvertinant tai, kad po 2011-11-21 teismo sprendimo įsiteisėjimo bei nuosavybės į statinius registravimo nekilnojamo turto registre (naudojimosi tvarkos įregistravimo), ieškovė tapo nauju AB LESTO vartotoju (pagal sutartį - tvarto prijungimas prie skirstomųjų tinklų su 3 KW leistinąja naudoti galia). Būtent šiam geresnės būklės pastatui AB LESTO sutiko įrengti atskirą elektros įvadą, nes kaimo vietovėje gyvenamajame name kito atskiro įvado įrengti negalima. Teismo sprendime yra akcentuota, jog tvartas ieškovei priteistas „dar ir dėl tos priežasties, jog į tvartą yra padarytas atskiras elektros įvadas. Kitokių galimybių padaryti elektros įvadą nebuvo.“ Byloje ieškovė pateikė įrodymus, kad savo lėšomis sumokėjo AB LESTO prijungimo paslaugos įmoką ir savo lėšomis nuosavybės ribose įsivedė elektros instaliaciją, kuri nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. buvo atjungta nuo įvado, esančio apeliantų dalyje. Kadangi apeliantai tik apeliaciniame skunde ginčija šį faktą, ieškovė papildomai pateikia prie atsiliepimo Elektros energijos pirkimo sutartį su AB LESTO (CPK 314 str.).

5. Teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės paaiškinimais, liudytojų parodymais, iš kurių matyti, kad tvartą pastaruoju metu tvarkė ieškovė savo lėšomis, siekdama apsaugoti jį nuo sugriuvimo. Šį pastatą ieškovė 2012-10-07 apdraudė, ir dėl to turėjo išlaidų (byloje pateiktas draudimo liudijimas su AB Lietuvos draudimas). Atsakovai neįrodė, kad remontavo tvartą (dengė šiferį ir pan.). Tik ieškovės darbu ir lėšomis 2012 m. rudenį sutvarkytas tvarto stogas (skarda uždengtas nuplyšęs kraigas, nukritę šiferio lakštai) bei nugriauta nesaugi priestato dalis. Tokias aplinkybes patvirtino liudytojai D. S., N. D..

6. Apeliantai skunde nurodo priešingas aplinkybes, nei teigė bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis naudojasi garažu, laiko ten automobilį, o kitą automobilį laiko daržinėje, nuolat naudojosi ir pirtimi. Apie tai, kad garažas supuvęs ar netinkamas naudoti, bylos nagrinėjimo metu nebuvo kalbėta, neteikti tai patvirtinantys įrodymai. Apeliantai neigia, kad buvo užsirakinę garažą ir kitus pastatus (daržinę, pirtį), neleido jais ieškovei naudotis. Tačiau šių pastatų užrakinimo nuo 2006 m. aplinkybes patvirtino liudytojai D. S., N. D.. Apeliantai ir apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirtis buvo įrengta apelianto, jo darbu, todėl iš esmės sutinka, kad šis turtas būtų paliktas jų nuosavybėn. Visais jiems priskirtinais pastatais apeliantai naudojasi iki šiol, jie tinkami naudotis ir nėra itin blogos būklės. Daug blogesnės būklės yra ieškovei priskirtas rūsys ir svirnas. Ieškovė sutinka, kad apeliantams vieniems būtų paskirta naudotis pirtis, o svirno vietoje ateityje ji ketina pasistatyti pirtį, nes šis vienintelis jai priskirtas pastatas yra prie vandens telkinio (būtent tinkamoje vietoje pirčiai). Atsakovų naudojama pirtis taip pat yra šalia kūdros. Apeliantai nurodo tikrovės neatitinkančius teiginius, kad jų prašomas priteisti naudotis svirnas, ribojasi su jiems priklausančiu žemės sklypu. Namų valdos ir kita žemė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, dar nėra pilnai suformuota, numatyta grąžinti taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pats formuojamas žemė sklypas (planas pateiktas byloje) yra gan didelis - 1,25 ha, pastatai išsidėstę palyginti dideliame plote. Žemės naudojimo tvarkos klausimą šalys spręs tik ateityje, visiškai atkūrus nuosavybės teisę, atsižvelgiant į šalims naudotis priskirtus pastatus.

6. Teismo sprendimu iš esmės pasisakyta, kad atsakovų elgesys teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tinkamas. Sprendime nurodyta, kad patys atsakovai, nors buvo sudarytos sąlygos, atidėti teismo posėdžiai, neatliko veiksmų tikslinant savo prašymus, vengė teismo ir neėmė teismo šaukimų. Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė sutiko atlikti gyvenamojo namo kadastrinius matavimus iš naujo, savo iniciatyva sudarė sutartį dėl kadastrinių matavimų tikslinimo, siekė juos įvykdyti, tačiau kaip tik dėl apeliantų piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis, proceso vilkinimo, ieškovė negalėjo atlikti šių veiksmų, nes jie nevykdavo į matavimus. Apeliaciniame skunde apeliantai ginčija teismo išvadą, kad vengė teismo, tačiau neįrodo, dėl kokios priežasties neimdavo teismo šaukimų, nesidomėjo procesu. Dėl nesidomėjimo procesu jų atžvilgiu 2011-11-21 buvo priimtas sprendimas už akių, o atnaujinus procesą dėl sprendime padarytos klaidos, toks atsakovų elgesys vėl pasikartojo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovė ieškiniu prašė atidalinti ir nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu (plane pažymėtu 1A1m, toliau tik kadastrinis Nr.), pastatu–daržine (2I1), pastatu–garažu (3I1ž), pastatu–pirtimi (7I1m), pastatu–tvartu (4I1m), pastatu–rūsiu (5I1m), pastatu–svirnu (6I1ž), esančiais (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė pareiškė reikalavimą dėl dviejų skirtingus teisinius padarinius sukeliančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Tačiau tai, ko prašo šalis, nustatoma ne pagal tai, kaip ji įvardija ieškinio reikalavimą, o iš reikalavimo turinio. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė paskirti jai ir atsakovui naudotis konkrečias gyvenamojo namo patalpas, be bendro naudojimo patalpų bei konkrečius gyvenamojo namo priklausinius, todėl ieškiniu buvo prašoma nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, t.y. atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patvirtino siekusi būtent pastaruoju būdu įgyvendinti savo savininkės teises. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. I. A. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju teismas turėjo priimti sprendimą dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės ir šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turėdamas tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindamas privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

Nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad ieškovė į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kreipėsi žinodama, kad 2005-09-22 atlikti gyvenamojo namo 1A1m kadastriniai matavimai (civ. byla Nr. 2-493-308/2011, b.l. 46-55), kurių pagrindu NTK padarytas įrašas apie gyvenamojo namo plotą 102.95 kv.m. ir kt., yra  netikslūs, t.t. apeliantų nurodomų durų tarp kambarių 1-6 ir 1-7 nėra, patalpą 1-1 sudaro dvi patalpos ir kt. Pagal byloje esančius NTKR duomenis (2 t., b.l. 38-47), ginčo statinių kadastriniai duomenys buvo nustatyti pagal 2005-08-11 P. A., atstovaujamo ieškovės N. Ž., prašymą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad dėl apeliantų kaltės nepavyko iš naujo atlikti gyvenamojo namo permatavimo, nes atsakovai ieškovės neįleido į jų užimtas gyvenamąsias patalpas. Tačiau ieškovė savo pažeistų teisių iki kreipimosi į teismą dėl savo dalies atidalinimo įstatymo nustatyta tvarka negynė (CK 1.138 straipsnio 1 punktas), neįteisino atlikto paprastojo remonto darbų, naujų kadastrinių matavimų neatliko ir jų neįregistravo NTR, todėl civilinė byla buvo išnagrinėta remiantis netiksliais gyvenamojo namo kadastriniais duomenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų jau pirmosios instancijos teisme nurodytą faktą apie netikslius kadastrinius duomenis patvirtino, po Kauno apygardos teismo 2014-01-25 nutartimi paskirtos nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės, 2014-05-26 atliktas kadastrinių duomenų nustatymas (2 t., b.l. 181-201). Kadastrinių duomenų tikslinimas NTR buvo įrašytas tik 2015-10-22 (3 t. b.l. 137-200), todėl tik po šios datos galima konstatuoti, kad nėra  CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nurodytų kliūčių savininkams įgyvendinti savo teises – atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė ir atsakovas yra artimi giminaičiai (brolis ir sesuo), jų, o taip pat atsakovo sutuoktinės, tarpusavio santykiai yra labai konfliktiški, įgyvendindama kooperacijos (bendradarbiavimo) principą, ėmėsi priemonių (tenkindama nevienkartinius ieškovės prašymus atidėti teismo posėdžius dėl kadastrinių duomenų tikslinimo ir įregistravimo NTR), kad šalių ginčas būtų išspręstas iš esmės ir mano, kad, neperžengdama ieškovės ieškinio ribų, gali priimti sprendimą dėl gyvenamojo namo 1A1m patalpų atidalinimo, remdamasi naujais 2014-05-26 atliktais ir NTR 2015-10-22 įrašytais kadastrinių matavimų duomenimis (2 t., b.l. 181-201, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų ir šalims atidalintų gyvenamojo namo patalpų kadastrinius žymėjimus ir jų plotą.  

Dėl gyvenamojo namo atidalinimo

Pagal 2014-05-26 atliktus ir NTR 2015-10-22 įrašytus kadastrinių matavimų duomenimis (2 t., b.l. 181-201, 3 t. b.l. 197-200), gyvenamasis namas yra 106.96 kv. m. bendro ploto, vietoje anksčiau įregistruoto 102,95 kv.m. ploto. Pasikeitė visų patalpų plotai, o pagal senus kadastrinius duomenis patalpa 1-1/9,68 padalinta į dvi patalpas: 1-11/5,81 ir 1-9/4,00, o patalpa 1-5/6,98 – į 1-5/4,43 ir 1-6/2,43. Teisėjų kolegija, remdamasi apeliacinio skundo  argumentais sprendžia, kad apeliantai su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl gyvenamojo namo atidalinimo nesutinka tik tuo aspektu, kad laiko, jog ieškovei atiteko  didesnės vertės namo dalis, nes vienintelė patalpa, gyvenamojo namo plane pažymėta Nr. 1–4 (virtuvė, 8,10 kv. m), yra tinkama naudoti ir gyventi, o patalpos plane pažymėtos Nr. 1–6 ir Nr. 1–7 (dabartiniu žymėjimu 1-7 ir 1-8) yra negyvenamos jau 40 metų, o visos patalpos, kurios priskirtos ieškovei, yra suremontuotos iš apeliantų pinigų ir jų darbu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybę, jog ieškovei atiteko apeliantų lėšomis suremontuotos patalpos, įrodyti turėjo apeliantai, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei prie apeliacinio skundo, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, tokių įrodymų į bylą jie nepateikė, todėl pareigos įrodyti savo atsikirtimo pagrindą neįvykdė (CPK 178 str.). Byloje buvo nustayta, kad ieškovė iki ginčo teisme naudojosi patalpomis (pagal senus kadastrinius matavimus) 1-1/9,68, 1-2/24,43 ir 1-3/17,22, t.y. gyvenamojo namo patalpomis, kurių bendras plotas yra 51,33 kv.m. (49/100 dalys), o atsakovai  - 51,62  kv. m. (51/100 dalys). Pagal 2014-05-26 kadastrinius matavimus patalpos, kuriomis naudojasi ieškovė yra 1-9/4,00, 1-1/5,81, 1-2/26,36 ir 1-3/16,90 arba jų bendras plotas 53,07 kv.m. (49,62 dalys), o atsakovų naudojamos patalpos 1-4/13,25, 1-5/4,43, 1-6/2,43, 1-7/10,64 ir 1-8/23,14 yra 53,89 kv.m.(50,38 dalys). Teisėjų kolegijai nekelia abejonių tai, kad šalys buvo susitarę dėl šios faktinės naudojimosi tvarkos, kuomet tokia aplinkybė net buvo konstatuota pagal apeliantės J. A. parodymus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010-10-12 nutarime, kuriuo jai buvo skirta 100 Lt bauda už tai, kad išjungė gyvenamajame name elektros energiją ir ieškovė ja negalėjo naudotis. Kad patalpos buvo faktiškai pasidalintos patvirtina ieškovės 2006-10-27 prašymas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnui, tačiau jame ieškovė nurodė, kad 1-1/9,68 kv. m. verandos dalimi ji naudojosi su atsakovais. Ši patalpa 2015-05-26 kadastrinių matavimų plane pažymėta 1-9/4,00, 1-1/5,81 ir iš patalpos 1-9 galima patekti į apeliantams paskirtą patalpą 1-8, po to į 1-7, iš kurios nėra durų į patalpą 1-6. Apeliantai ne vieną kartą teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad jie nenorėtų į savo patalpas vaikščioti per patalpą 1-9, tačiau tuomet kyla klausimas dėl durų tarp patalpų 1-7 ir 1-6 įrengimo. Sprendžiant šį klausimą teisėjų kolegija pirmiausia nurodo aplinkybes dėl apeliantų argumentų, kad jiems teko gyvenamojo namo dalis, mažiau vertinga negu ieškovei.

2014-01-28 Kauno apygardos teismo nutartimi byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė (2 t., b.l. 80-82). Nutartyje buvo konstatuota, kad po 2011-11-21 sprendimo už akių priėmimo (civ. byla Nr. 2-493-308/2011) ieškovė savo lėšomis atnaujino gyvenamojo namo stogo dalį, tame tarpe, dalį stogo, dengiančio apeliantų naudojamas patalpas. Apeliantai to neginčijo, todėl ekspertui buvo užduotas klausimas: kaip padidėjo namo vertė po šio remonto ir kokia yra šalių faktiškai naudojamų patalpų (buto 1 – ieškovės, 2 – atsakovų) rinkos vertė. Ekspertas, įvertinęs naujus kadastrinius duomenis konstatavo, kad buto Nr. 1 rinkos vertė 36 829 Lt, o buto Nr. 2 – 33 196 Lt. Akte (akto 22 psl.) taip pat pažymėjo, kad  įrengti duris (butas Nr. 2, tarp patalpų 1-7 ir 1-6) nėra sudėtinga ir sprendė, jog buto Nr. 1 vertei turi įtaką virš jo pakeista stogo danga ir šio buto vertė turi būti didesnė už buto Nr. 2 vertę dydžiu, kuriuo rinkoje galima brangiau parduoti butą su naujai perdengtu stogu (akto 22 psl.). Eksperto vertinimu, tą skirtumą sudarytų virš 3000 Lt ir tai tik naujai dengto stogo įtaka (akto 23 psl.). Taigi, byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismo 2011-11-21 sprendimu už akių ieškovei atidalintos jos faktiškai naudojamos gyvenamosios patalpos buvo vertingesnės, nes būtent po šio sprendimo priėmimo ieškovė ir pakeitė gyvenamojo namo stogo dangą. Apeliantai niekada neteigė, kad stogas pakeistas jų lėšomis, kaip ir pripažino faktą, kad dalis stogo dangos dengia jiems skundžiamu teismo sprendimu atidalintų patalpų dalį. Tai galima nustatyti ir pagal turto ekspertizės akto (2 t., b.l. 163) bei ieškovės pateiktas į bylą foto nuotraukas (1 t., b.l. 134). Pabrėžtina, kad apeliantams atitekusi dalis gyvenamojo namo yra 0,38 id. dalimi didesnė negu ieškovei, todėl teismas, vertindamas pirmiau nurodytus duomenis sprendžia, kad atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamojo namo patalpas, šalių interesų pusiausvyra nebus pažeista, net apeliantams įsirengiant duris tarp patalpų 1-7 ir 1-6 savo lėšomis. Kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, vadovavosi netikslių kadastrinių matavimų duomenimis, todėl teismo sprendimas patikslinamas remiantis 2014-05-26 kadastriniais matavimais ir sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad ieškovei atidalinama gyvenamojo namo dalis, jai priteisiant patalpas 1-9/4,00, 1-1/5,81, 1-2/26,36 ir 1-3/16,90, sudarančias 53,07 kv.m. bendro ploto, o atsakovams - 1-4/13,25, 1-5/4,43, 1-6/2,43, 1-7/10,64 ir 1-8/23,14, sudarančias 53,89 kv.m. bendro ploto (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl kiemo statinių atidalinimo

Apeliantai nesutinka su teismo sprendimu dėl kiemo statinių atidalinimo ir prašo atidalinti jiems pastatus – tvartą, svirną ir  pirtį, o ieškovei  - daržinę, garažą ir rūsį. Iš to daroma išvada, kad apeliantai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, dalyje dėl rūsio, kuris atidalintas ieškovės nuosavybėn ir pirties, kuri atidalinta apeliantų nuosavybėn.     

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; kt.). Ginčo kiemo statiniai yra atskiri turto vienetai, tarp jų nėra tarpusavio ryšio. Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne vienas, o keli daiktai, todėl atidalijant natūra ir paskiriant jiems asmeninėn nuosavybėn atskirus statinius reikia atsižvelgti į bendraturčių interesus, poreikius, išreikštus pageidavimus, pastatų funkcinius ypatumus. Toks atidalijimo būdas yra pranašesnis, nei apeliantų nurodomas, kuomet ginčo pastatą-tvartą reikėtų atidalinti taip, kad jis nuosavybės teise priklausytų abiems šalims, tačiau tokiu atveju nebus išvengta papildomų sąnaudų, kadangi tvartas nėra padalintas į atskiras patalpas, kurios atitiktų bendraturčių dalis nuosavybės teisėje. Apeliantų keliamas klausimas dėl atidalinamų statinių vertės yra pagrįstas tik tuo aspektu, kad ieškovė, nors į teismą kreipėsi 2011-03-30, bet reikalavimą formulavo pagal statinių vertę, nustatytą 2005-09-22. Apeliantai laiko, kad ieškovei priteisti statiniai yra vertingesni ir prašo priteisti jiems 5000 Lt piniginę kompensaciją, t.y. prašo derinti CK 4.80 straipsnyje įtvirtintus atidalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2008), bet Kauno apygardos teismo 2014-01-28 nutartimi paskirtos nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės (2 t., b.l. 80-82) akto Nr. 2014/IVTE-09-005 duomenimis (2 t., b.l. 172) ekspertizės atlikimo datai – 2014-09-19 statinių vertė, kuri buvo 2006-02-27 (civ. byla Nr. 2-493-308/2011, b.l. 43-45), liko nepakitusi. Kitų duomenų, paneigiančių eksperto išvadoje nurodytas kiemo statinių vertes, ir patvirtinančių apeliantų argumentus, byloje nėra, todėl skundžiamu teismo sprendimu ieškovei atidalintų kiemo statinių bendra vertė 574,03 Eur (1982 Lt), o apeliantams – 549,99 Eur (1899 Lt). Įvertinus tai, kad apeliantams atidalinta turto, kurio užstatymo plotas 134 kv.m, o  ieškovei – 105 kv.m., konstatuoti bendraturčių interesų pažeidimą šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas negali.

Atidalinant būtina nustatyti ne tik turto vertę atidalinimo metu, bet ir kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Ginčo statiniai yra valstybiniame žemės sklype. Vertinant šio sklypo gretimybes, šiaurinė jo dalis ribojasi su žemės sklypu, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises ieškovė, o rytinė pusė, nuo pirties pusės – apeliantai. Apeliacinės instancijos teisme šalių paaiškinimais nustatyta, kad apeliantų poreikiai labai aiškiai išreikšti turėti nuosavybės teisę į pirtį, kuria jie faktiškai naudojasi ir teigia, kad yra ją suremontavę. Pirtis pastatyta žemės sklype netoli 393 kv.m. kūdros. Ieškovė nurodo, kad nori naudotis kūdra, nes kito poilsiui skirto vandens šaltinio žemės sklype nėra ir, kad paskyrus jai svirną, jį rekonstruotų į pirtį ir taip pritaikytų pastatą higienos poreikiams. Teisėjų kolegijos nuomone šis interesas yra reikšmingas, todėl paskyrus apeliantams pirtį, o ieškovei svirną, bus užtikrinta šalių interesų pusiausvyra. Sprendimo dėl rūsio atidalinimo ieškovei apeliantai neskundžia ir atidalinti jį atsakovams neprašo, o rūsys ir svirnas sudaro gretimybes ne tik vienas kito atžvilgiu, bet ir yra toje gyvenamojo namo dalyje, kuri atidalinta ieškovei (2 t., b.l. 60). Teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantų 2013-12-05 prašymu teikiamus jų pačių padarytus brėžinius dėl pastatų išdėstymo žemės sklype, kaip neleidžiamą įrodinėjimo priemonę, kuria negali būti paneigti NTK duomenys, išreikalauti į bylą apeliacinės instancijos teismo (2 t., b.l. 40).

Sprendžiant dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo daržinės, garažo ir tvarto atidalinimo dalyje, teisėjų kolegija laiko reikšminga atkreipti dėmesį į tai, apeliantai pradiniame 2012-07-03 prašyme dėl proceso atnaujinimo, dėl daržinės ir garažo atidalinimo atsakovams, o tvarto – ieškovei, nebuvo nurodę jokių nesutikimo argumentų, o procesą prašė atnaujinti todėl, kad teismas atidalino ne visas  gyvenamojo namo patalpas (neatidalino patalpos 1-4). 2012-08-08 patikslintame prašyme akcentavo tik garažo ir daržinės būklę. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis (t.t foto nuotraukas) turi pagrindą manyti, kad iš esmės visi kiemo statiniai yra prastos būklės ir visus juos reikės remontuoti, kad galima būtų naudotis, o statinių - daržinės, garažo ir tvarto funkcinė paskirtis iš esmės yra tapati - juose galima laikyti (sandėliuoti) įvairios paskirties daiktus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad jie garažu ir daržine nesinaudojo. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad garaže atsakovai laikė savo automobilį, o daržinėje – kitus daiktus ir ši aplinkybė liko nepaneigta. Byloje nėra duomenų, kad šiuo turtu būtų naudojusis ir ieškovė. Atsiliepdama į prašymą dėl proceso  atnaujinimo ji nurodė, kad nuo 2006 m. kovo mėn. atsakovai net neleido iš šių statinių pasiimti jai atitekusių daiktų. Tačiau sutiktina su apeliantais, kad tvartu faktiškai naudojosi abi šalys ir tame pačiame atsiliepime ieškovė šį faktą patvirtino. Kad liudytojai D. S. ir N. D. parodė, jog atsakovai tvartu nesinaudojo, negalima nustatyti nei pagal 2013-02-12 teismo posėdžio protokolą, nei tai nurodyta teismo sprendime. Šie liudytojai parodė, kad ieškovė naudojosi ir naudojasi tvartu ir apeliantai to neneigia, todėl laikyti šių liudytojų parodymus nepatikimais nėra pagrindo. Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė tvarte yra įrengusi elektros įvadą (1 t., b.l. 55-58), kad 2012 m. ji remontavo tvartą (skarda uždengė nuplyšusį kraigą, sutvarkė nukritusius šiferio lakštus), patvirtino liudytojai N. D., D. S.. Apeliantas teigė, kad taip pat remontavo tvartą, tačiau pagal jo liudytojo P. L. parodymus, stogus (nekonkretizavo kuriuos) jis dengė su atsakovo tėvuku dar 1999-2000 m.

Atsižvelgiant į pirmiau nustatytas aplinkybes ir teisinį jų vertinimą, teisėjų kolegija  sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atidalindamas tvartą ieškovei, o kitus statinius – daržinę ir garažą apeliantams, laikėsi įstatymų reikalavimų ir atsižvelgė į teismų formuojamą jų aiškinimo bei taikymo praktiką, todėl apeliacinio skundo argumentais skundžiamą teismo sprendimą dėl kiemo statinių atidalinimo panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. 

Atlikus 2014-05-26 kadastrinius matavimus nustatyta, kad gyvenamojo namo priklausinys yra inžinerinis statinys – šulinys (3 t., b.l. 197-200). Varėnos rajono savivaldybės administracijos Marcinkonių seniūnijos seniūnas 2015-04-08 (3 t., b.l. 140) ir 2015-07-29 pažymose nurodė, kad 1998-2002 m. ūkinėse knygose šulinys įrašytas P. A., mirusio 2006-09-22 vardu ir šio asmens nuosavybės teisė į šulinį iki šiol yra įregistruota NTR. Reikalavimo dėl šio priklausinio atidalinimo šalys nepareiškė, todėl teismas negali peržengti ieškinio ribų ir spręsti dėl jo atidalinimo (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad palikimą po tėvo mirties yra priėmusi ieškovė (3t., b.l. 183), kuri sutinka, jog tėvo palikimą priimtų ir atsakovas, tuomet palikimą priėmę įpėdiniai dėl šulinio pasidalinimo galėtų susitarti notarine sutartimi, kol įpėdinių teisės dar neįregistruotos viešajame registre (CK 5.70 straipsnis). 

Dėl apeliantų argumentų, susijusių su kooperacijos (bendradarbiavimo) principo laikymusi (CPK 8 straipsnis). Šis principas reglamentuoja, kad teismas, šio Kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Dalyvaujantys byloje asmenys šio Kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir su teismu. Nustatyta, kad byla išnagrinėta iš esmės, atsakovams nedalyvaujant 2013m. birželio 10-25 d. teismo posėdyje (1 t., b.l. 189-192). Jiems du kartus buvo siunčiami teismo šaukimai, kurie grįžo atsakovams neįteikti (1 t., b.l. 176-182) bei apie teismo posėdį buvo pranešta viešo paskelbimo būdu (1 t., b.l. 172). Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovai dalyvavo prieš tai vykusiuose teismo posėdžiuose, jiems tinkamai įteikus teismo šaukimą, todėl apie kitus teismo posėdžius atsakovams turėjo būti pranešama pranešimais (CPK 133 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovams du kartus išsiuntus teismo šaukimus jų gyvenamosios vietos adresu, paminėtų nuostatų nebuvo laikomasi. Tačiau apeliantai šia aplinkybe negrindžia savo apeliacinio skundo, todėl padarytas procesinis teisės pažeidimas negali būti pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas), taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 326 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu apeliantai apeliaciniame skunde tik nurodė, kad nesutinka su sprendime nurodyta aplinkybe, jog jie pradėjo vengti teismo. Tačiau neatvykdami į teismo posėdžius ir iki jų pradžios nepateikdami dokumentų, patvirtinančių jų pareiškimuose nurodomas neatvykimo priežastis (dėl ligos, komandiruotės), sudarė pakankamą pagrindą teismui vertinti jų procesinį elgesį kaip vengimą teismo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad į ieškovės procesinį elgesį, kuomet byla iškelta tinkamai neįgyvendinus savininko teisių (ieškovė ieškinį grindė jos iniciatyva 2005-09-22 atliktais žinomai netiksliais kadastriniai matavimais, o vėliau ir 2012 m. atliktais neįteisintais paprasto remonto darbais) bei šalių nesikooperavimą įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti patikslintus kadastrinių matavimų duomenis jau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, teismui ėmusis priemonių (tenkinant šalių nevienkartinius prašymus dėl teismo posėdžio atidėjimo), kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, bus atsižvelgta sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme  paskirstymo. Todėl ieškovės prašymas (3 t., b.l. 127-129) paskirti apeliantams baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, grindžiamas šalių nesikooperavimu (nesutarimais) įregistruojant statybos užbaigimą bei naujus kadastrinius matavimus, netenkinamas (CPK 95 straipsnis). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliacinės instancijos teisme  jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir ekspertizės išlaidos (2, b.l. 149, 3 t., b.l. 54) neatlyginamos.

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 144,81 Eur (500 Lt, 2 t., b.l. 28) išlaidų advokatės pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškinį surašymą, kurios iš apeliantų lygiomis dalimis priteisiamos ieškovei. Taip pat turėjo 416,69 Eur (800 Lt, 3 t., b.l. 10), 115 Eur. (3 t., b.l. 37) ir 70 Eur (3 t., b.l. 135) ieškovės atstovavimo teisme išlaidų (CPK 98 straipsnis). Ieškovė buvo atstovaujama teisme iš viso 229 min. arba 3,81 val. (35 + 45 + 12+ 75 + 38 + 24), todėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatų neviršija tik 219,92 Eur suma (red. 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 8,18 p., red. 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 8.19 p., 1035 Lt x 0,15 x 1,53 = 237,53 Lt : 3,4528 = 68,79 Eur) + (714,5 x 0,1 x 1,88 = 134,33 Eur) + 699,80 x 0,1 x 0,24 = 16,80 Eur). Tuomet iš apeliantų ieškovei priteisiama 364,73 Eur (144,81 Eur + 219,92 Eur) išlaidų, advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme arba po 182,37 Eur iš kiekvieno apelianto (CPK 98 str.).

Be to, ieškovė prašo atlyginti jos kelionės išlaidas, vykstant iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Šias išlaidas pagrįsti ieškovė pateikė AB Lietuvos geležinkeliai 2014-11-25 (17,10 Lt + 15,20 Lt), 2013-11-26 (18,00 Lt + 18,00 Lt) (3 t., b.l. 8, 41), 2015-01-26 (4,95 Eur +4,95 Eur), 2015-05-28 (4,95 Eur + 4,40 Eur), 2015-08-27 (4,95 Eur + 4,40 Eur) ir 2015-10-27 (5,03 Eur) kelionės bilietus, iš viso 48,48 Eur sumai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių išlaidų atsiradimą taip pat sąlygojo ir jau pirmiau aprašytas ieškovės procesinis elgesys, todėl jai iš atsakovų priteisiama ½ dalis šių išlaidų, t.y. po 12,12 Eur iš kiekvieno apelianto (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, CPK 93 straipsnio 4 dalis). Apeliantų argumentai, kad šios išlaidos nebuvo būtinos, nes civilinė byla galėjo būti iškelta pagal šalių gyvenamąją vietą yra nepagrįsti, kuomet ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės dalies buvimo vietos teismui (CPK 31 straipsnio 1 dalis). 

Ieškovė taip pat pateikė 2015-04-03 kelionės bilietus maršrutu (duomenys neskelbtini) ir atgal (4,08 Eur + 4,08 Eur, 3 t., b.l. 133). Šios išlaidos nėra susiję su bylos nagrinėjimu, kaip ir parastojo remonto įteisinimo ir kadastrinių duomenų tikslinimo išlaidos, kurios yra savininko teisių įgyvendinimo išlaidos, todėl nėra pagrindo šias išlaidas ieškovei atlyginti (CPK 88 straipsnis).  

Apeliacinės instancijos teisme turėta 17,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios valstybei priteisiamos iš abiejų šalių lygiomis dalimis po 5,71 Eur, įvertinus jų procesinį elgesį byloje (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnis),

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

apeliacinį skundą atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ją išdėstyti taip: 

Atidalinti ieškovės N. Ž. a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovų A. A. a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. A. (duomenys neskelbtini) dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą  1A1m, bendro ploto 106,96 kv. m. ir priteisti:

- ieškovei N. Ž. patalpas: 1-9/4,00, 1-1/5,81, 1-2/26,36 ir 1-3/16,90, sudarančias 53,07 kv.m. bendro ploto;

- atsakovams A. A. ir J. A. patalpas: 1-4/13,25, 1-5/4,43, 1-6/2,43, 1-7/10,64 ir 1-8/23,14, sudarančias 53,89 kv.m. bendro ploto.

Atidalinti ieškovės N. Ž., atsakovų A. A. ir J. A. dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės į pastatą - daržinę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: 2I1m, 82 kv. m. užstatyto ploto; pastatą – garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: 3I1ž; užstatytas plotas 36 kv. m.; pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėjimas 4I1m, užstatytas plotas 56 kv. m.; pastatą K. rūsį, kurio unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėjimas: 5I1m, užstatytas plotas 12 kv. m.,  pastatą – svirną, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: 6I1ž, užstatytas plotas 37 kv.m.; pastatą – pirtį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: 7I1m; užstatytas plotas 16 kv.m, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) ir priteisti:

- ieškovei N. Ž. - pastatą – tvartą, K. rūsį ir pastatą – svirną;

- atsakovams A. A. ir J. A. - pastatą – daržinę, pastatą – garažą ir pastatą – pirtį.

              Priteisti iš apeliantų A. A. ir J. A. po 194,49 Eur iš kiekvieno ieškovei N. Ž. bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės N. Ž. bei apeliantų A. A. ir J. A. valstybei po 5,71 Eur iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu atlyginimą, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.

Teisėjai:                                                                                                                               Dalė Burdulienė

Leonas Jachimavičius

Egidijus Tamašauskas