Administracinė byla Nr. 1-1775-644/2013

Proceso Nr. 3-62-3-01111-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2,; 74.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 9 d. Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,

sekretoriaujant Ingai Šagamogienei,

dalyvaujant pareiškėjui M. V. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

nustatė:

Pareiškėjas M. V. skundą palaikė ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 6-7) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. spalio 18 d. tam tikrais periodais buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (Toliau tekste - Areštinė) nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, t.y. neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo 5 kv.m. ploto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą (didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, kelis kartus bandė nusižudyti). Jam padarytą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 50 000 Lt.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b.l. 8-14) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu (2011 m. gegužės 17 d. - 2012 m. lapkričio 6 d.) buvo laikomas Areštinėje, kamerose Nr. 3,4,6,7,8,9,10,11,13 ir 14, konkretizavo minėtų kamerų plotus bei atitinkamais laikotarpiais buvusių asmenų skaičių. Pažymėjo, kad teisės aktai, kuriuose buvo nustatyta ne mažiau kaip 5 kv.m. gyvenamasis plotas vienam asmeniui pareiškėjui netaikytini, nes pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu jie buvo netekę galios. Ginčo laikotarpiu areštinėse vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo", kurio 1.3.1 punkte nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., todėl pareiškėjo reikalavimas suteikti Areštinėje jam ne mažiau kaip 5 kv.m. gyvenamojo ploto yra nepagrįstas. Pareiškėjas dėl areštinės laikymo sąlygų yra skundais kreipęsis į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Alytaus visuomenės sveikatos centrą, LR Seimo kontrolierius,

kitas institucijas, kurios jo skundus pripažino nepagrįstais. Iš šių institucijų padarytų išvadų matyti, kad pareiškėjas nebuvo laikomas antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis bei, kad žalojosi ne dėl skunde nurodytų priežasčių. Be to, pareiškėjas nepagrindę jokiais medicininiais dokumentais, kad jo laikymas Areštinėje galėjo turėti įtakos jo sveikatai. Pareiškėjo sveikatos istorijoje yra padaryti medicinos darbuotojų įrašai apie jo skundus dėl nugaros skausmų (po jo patirtos traumos iki patalpinant į Areštinę), galvos skausmų, peršalimo, slogos ir pan., tačiau tokie nusiskundimai negali būti traktuojami, kaip sveikatos sutrikdymas dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas negali būti patenkintas, nes ginčo atveju nėra viešosios atsakomybės sąlygų -valdžios institucijos (Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato) neteisėtų veiksmų, žalos pareiškėjui padarymo fakto ir priežastinio ryšio taip valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (Toliau tekste - Areštinė).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju - Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Toliau tekste -Alytaus AVPK)) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Alytaus AVPK arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. (b.L 9-10, 53-115).

Pareiškėjas skundą grindžia Higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra" (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999), kurios 6.15 punkte buvo nustatyta, jog kalėjimo kameros ir tardymo izoliatoriaus kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv.m.

Sis Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte įtvirtintas reikalavimas buvo privalomas vykdyti areštinėse kalinčių asmenų atžvilgiu iki 2010 m. balandžio 10 d., nes 2010 m. balandžio 11 d. Higienos norma HN 76:1999 neteko galios, įsigaliojus naujai LR Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintai higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (Toliau tekste - Higienos norma HN76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo numatyta.

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto" (Toliau

tekste - Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. - 2012 m. lapkričio 6 d. būnant Areštinėje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. kameros gyvenamojo ploto.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 7 d., nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, pažeidžiant Įsakymo 1.3.1. punkte nustatytą gyvenamojo ploto normą (b.1. 57,59, 65-68, 82,87-88, 99).

Laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 7 d. jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 15 kv. m., kartu su dar keturiais asmenimis, todėl šiais laikotarpiais jam tekdavo 3 kv. m. gyvenamojo ploto (b.l. 8-10).

Laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 15 kv.m. kartu su dar šešiais asmenims, todėl šiuo laikotarpiu jam teko 2,5 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 8-10).

Kitais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv.m. gyvenamasis plotas, o kai kuriais iš jų (pvz. nuo 2011 m. birželio 18 d. iki 2011 m. birželio 21 d., nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. liepos 25 d. ir pan.) pareiškėjui suteiktas žymiai didesnis nei teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (15 kv.m.) (b.l. 8-10, 53-115).

Akivaizdu, kad laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 7 d., nuo 2012 m, gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. Alytaus apskrities AVPK, neužtikrindama pareiškėjui Įsakymo 1.3.1. punkte nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidė jo subjektinę teisę į tinkamas laikymo sąlygas, t.y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, kelis kartus bandė nusižudyti. Byloje esantys Greitosios medicinos pagalbos iškvietimų registravimo žurnalo 2011-01-03 - 2011-12-31 duomenys (b.l. 26-36), išrašai iš asmens sveikatos istorijos (b.l. 40-48) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas skundėsi nugaros, galvos, krūtinės, širdies bei šono skausmais, buvo peršalęs, slogavo ir pan. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai, gydytojų nustatyti susirgimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo.

Aukščiau minėti dokumentai bei Greitosios medicinos pagalbos iškvietimų registravimo žurnalo 2012-01-01 - 2012-12-31, Asmenų vežamų į gydymo įstaigą konsultacijos žurnalo ir Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą žalojosi (2011 m. gegužės 21 d. persidūrė krūtinės ląstą vinimi, 2011 m. spalio 26 d. persipjovė kairį dilbį, 2012 m. spalio 9 d. susižalojo (b.l. 26-51), tačiau atsakovo atstovo į bylą pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo tvirtinimą, jog jis žalojosi dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto). Bylos duomenys patvirtina kitas pareiškėjo žalojimosi priežastis (t.y. nuobodulys, neturėjimas ką veikti, laiškų iš kitos kameros negavimas, neišvedimas pasivaikščioti, siekis išeiti į laisvę ir priversti žmoną atsiimti pareiškimą) (b.l. 16-17,19-21).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, o byloje esantys įrodymai paneigia jo versiją dėl žalojimosi priežasčių. Pareiškėjas įrodymų, apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto)

neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad M. V. neįrodė, jog jo gyvenimas Areštinėje laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 7 d., nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 22 d., buvo nežmoniškomis ir kankinančiomis laikymo Areštinėje sąlygomis, dėl kurių jam kilo skunde nurodytos neigiamos pasekmės.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo laikymo Areštinėje sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. M. V. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-l 181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (ži\, pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A -718/2007, Nr. A556-1906/2012, taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (t.y. dvidešimt viena para), į tai, kad pareiškėjui tik penkias paras gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gan ženkliai (laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. skirta 2,5 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui), į tai, kad pareiškėjas, per visą buvimo Areštinėje laikotarpį, dėl per mažo ploto nei karto skundais ar prašymais nesikreipė į Alytaus AVPK, ar kitas institucijas, o jo skundai dėl Areštinės

atitikimo higienos reikalavimams nebuvo tenkinti (b.l. 19-21, 25), bei neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teismas pripažįsta, kad laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011m. birželio 14 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 7 d., nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 4 p. teismas,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 7 d., nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. buvo pažeista M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo M. V. reikalavimą dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                                              Audrius Grauželis