Baudžiamosios bylos Nr. 1S-66-350/2020
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14;
2.14.4 (N)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2020 m. gegužės 14 d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. I. atstovo advokato P. E. skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria pakeista A. I. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšis,
n u s t a t ė :
1. Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 2 d. nutartimi A. I., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 105 straipsnio 1 ir 2 punktuose nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri Panevėžio apygardos teismo 2003 m. balandžio 30 d. nutartimi pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 30 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonės pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stabėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
1.1. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
1.2. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi A. I., padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
1.3. Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
1.4. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
1.5. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi ši priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
2. Skundžiama Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. balandžio 17 d. nutartimi, patenkinus Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimą, A. I. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
3. Skundu Panevėžio apygardos teismui A. I. atstovas advokatas P. E. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. balandžio 17 d. nutartį.
3.1. Teigia, kad skundžiamoje nutartyje nurodytas teiginys, jog A. I. „savo veiksmais gali padaryti žalą aplinkinių sveikatai ir gyvybei“ tėra tik prielaida. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, kas reiškia, jog ši nutartis buvo priimta remiantis tik teikimo medžiaga, be A. I. ar jo atstovų paaiškinimų. Pareiškėjo vertinimu, apylinkės teismas nepasisakė kurį laikotarpį vertino priimdamas skundžiamą nutartį bei kokios priemonės A. I. buvo taikomos. Asmens elgesys neatitinka aplinkybių, išdėstytų teikime, o teismas skundžiamą nutartį priėmė neįsigilinęs į visas svarbias aplinkybes.
4. Atsiliepimu Zarasų socialinės globos namai prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
4.1. Nurodo, kad paskutiniu metu A. I. psichinė būklė paūmėjo, jis tapo neramus, dirglus, agresyvus, nekontroliuoja savo emocijų, išreiškia nepagrįstus įtarinėjimus kitų žmonių elgesiu. Socialinės globos namų gyventojai vengia kontakto su A. I., nes jos elgesys yra neprognozuojamas, supykęs pacientas grasina susidorojimu, yra lengvai išprovokuojamas pykčio reakcijoms. Socialinės globos namų darbuotojai taip pat jaučia baimę, nesijaučia saugūs dėl paciento elgesio. Dėl pablogėjusios psichinės būklės A. I. gali savo veiksmais padaryti žalą aplinkinių sveikatai bei gyvybei.
5.
Į teismo posėdį A. I., skundą padavęs jo atstovas, bei prokuroras, kuriems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta, neatvyko, 2020-05-11 gautas A. I. atstovo advokato P. E. prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Advokatas prašyme taip pat nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus reikalavimus. 6. Skundas atmetamas.
7. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pakeista A. I. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK
98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. 9. Pažymėtina, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, bei galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3 dalys).
10. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo A. I., atsižvelgė į Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro 2020 m. balandžio 7 d. komisijos aktą Nr. 10, kuriame nurodyta, kad tiriamojo A. I. sveikatos būklė pablogėjo, asmuo tapo neadekvataus elgesio, griežtai atsisako vartoti vaistus, kelia grėsmę savo ir aplinkinių sveikatai bei gyvybei, socialinės globos namai negali užtikrinti asmens gydymo ambulatorinėmis sąlygomis. Priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, apylinkės teismas įvertino visas šias aplinkybes, įsigilino į bylos medžiagą ir nurodė, kad A. I. psichikos būklė yra tokia, dėl kurios jo atžvilgiu tikslinga paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bei gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
11. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.
12. Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, daro išvadą, jog šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad A. I. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Minėta, jog asmens psichikos būklė stebimu laikotarpiu pablogėjo, A. I. elgiasi neadekvačiai, atsisako vartoti vaistus, kas rodo, jog gydantis ambulatoriškai padidėjo paciento socialinis pavojingumas, o jo sveikatos būklė pasikeitė į blogąją pusę. Šios aplinkybės yra pagrindas pakeisti A. I. pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, kadangi akivaizdu, jog asmens ambulatorinis gydymas nėra efektyvus.
13. Nors skunde teigiama, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, jog A. I. savo veiksmais gali padaryti žalą aplinkinių sveikatai ir gyvybei tėra tik prielaida, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad įvertinus A. I. elgesį stebimuoju laikotarpiu matyti, jog asmuo nevartoja jam paskirtų vaistų, yra agresyvus, neadekvataus elgesio, todėl darytina išvada, jog egzistuoja reali tikimybė, kad A. I., būdamas agresyviai nusiteikęs ir neadekvačiai vertindamas situaciją, gali naudoti fizinį smurtą kitų asmenų atžvilgiu ar daryti kitas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Dėl šios priežasties minėtas apylinkės teismo nurodytas argumentas nėra ir negali būti laikomas tik prielaida, todėl pareiškėjo skundo teiginys atmestinas kaip deklaratyvus.
14. Skunde nurodoma ir tai, jog skundžiama nutartis buvo priimta remiantis tik teikimo medžiaga, be A. I. ar jo atstovų paaiškinimų, be to, nėra aišku kokį laikotarpį apylinkės teismas vertino.
14.1. Atsakant į skunde iškeltą abejonę dėl laiko, kurį pirmosios instancijos teismas vertino priimdamas skundžiamą nutartį, pažymėtina, jog iš šios nutarties turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vadovaujantis BPK 405 straipsnio 2 dalimi, teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Paskutinį kartą priverčiamoji medicinos priemonė A. I. buvo tęsiama Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. sausio 28 d. nutartimi. Taigi, iš to yra akivaizdu, jog teismas vertino A. I. laikotarpį po šios nutarties priėmimo.
14.2. Nors skundžiama nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, tačiau, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė niekaip nesuvaržė proceso dalyvių teisių bei nesukliudė apylinkės teismui priimti teisėtą, teisingą ir motyvuotą sprendimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ šalyje buvo įvestas karantinas. Teisėjų tarybos 2020 m. kovo 16 d. raštu Nr. 36P-48-(7.1.10) „Dėl teismų funkcijų vykdymo karantino laikotarpiu“ nagrinėti bylas žodinio proceso tvarka teismams leidžiama tik išskirtiniais atvejais, kai nėra galimybės to išvengti. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra, todėl apylinkės teismas esamoje situacijoje pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pažymėta, jog apie bylos nagrinėjimą ir teisę pateikti atsiliepimą buvo pranešta tiek A. I., tiek jam paskirtam gynėjui advokatui J. B., kuris atsiliepimą į teikimą pateikė ir į kurio argumentus apylinkės teismas atsižvelgė priimdamas skundžiamą nutartį. A. I. savo teise pateikti atsiliepimą nepasinaudojo. Taigi, skundo argumentai, kad priimant skundžiamą nutartį buvo pažeistos pagrindinės baudžiamojo proceso nuostatos dėl sąžiningo bylos išnagrinėjimo, šalių rungtyniškumo ir kt. yra visiškai nepagrįsti. Šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad nei A. I., nei skundą padavęs jo atstovas taip pat nepasinaudojo savo teise dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame byla nagrinėta žodinio proceso tvarka.
15. Visuma pirmiau nurodytų aplinkybių patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra būtinas A. I. pastovus stebėjimas bei gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui ir sveikatai.
16. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi A. I. pagrįstai pakeista priverčiamosios medicinos priemonės rūšis, todėl A. I. atstovo skundas atmetamas, o Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. balandžio 17 d. nutartis paliekama nepakeista.
Teismas, vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
n u t a r i a :
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. I. atstovo advokato P. E. skundą atmesti ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. balandžio 17 d. nutartį.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjas Algirdas Gaputis