Civilinė byla Nr. 3K-3-149/2011(S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.2;
30.12.1; 41
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės
(pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos
Rudėnaitės,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Erama“ kasacinį skundą
dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. P., R. B. ir uždarajai
akcinei bendrovei „Erama“, tretieji asmenys G. S., VĮ Registrų centro Vilniaus
filialas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl
administracinių aktų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos
taikymo ir teisinės registracijos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 5 d. sprendimais Nr. 01-173,
Nr. 01-174, Nr. 01-175 buvo atkurtos Ve., N. ir V. P. nuosavybės teisės į
2,19 ha buvusio savininko T. P. žemę, perduodant neatlygintinai atsakovei V. P.
tris sklypus (Nr. 30-32) po 0,2 ha individualių gyvenamųjų namų statybai (duomenys
neskelbtini). Atsakovė V. P. 1999 m. kovo 18 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo
sutartimis šiuos sklypus pardavė atsakovui R. B. už 120 000 Lt, o šis – 2000
m. kovo 9 d. sutartimis šiuos sklypus pardavė atsakovui UAB „Erama“ už 600 000
Lt.
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2003
m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą, 1964 m. CK 47 straipsnio, CK 1.80 straipsnio,
4.96 straipsnio 2 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio, 10
straipsnio 3 dalies pagrindu prašydamas pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus
apskrities viršininko 1999 m. kovo 5 d. sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr.
01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms Ve., N. ir V. P.; 2) V. P. ir R.
B. sudarytas 1999 m. kovo 18 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis; 3) R. B.
ir UAB „Erama“ sudarytas 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo
sutartis; 4) VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktą 0,2 ha Santariškių
gyvenamųjų namų kvartalo žemės sklypų Nr. 30, 31, 32 Vilniuje teisinę
registraciją UAB „Erama“ vardu; įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt, R.
B. – UAB „Erama“ 600 000 Lt, UAB „Erama“ – valstybei žemės sklypus Nr. 30
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 31 (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), Nr. 32 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys
neskelbtini); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas
tuo, kad atsakovės V. P. sūnus trečiasis asmuo G. S., eidamas Vilniaus
apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo
pavaduotojo pareigas, panaudojo suklastotus netikrus dokumentus ir suklastotus
tikrus dokumentus ir taip sudarė sąlygas neteisėtai atkurti Ve., N. ir V. P.
nuosavybės teises į 2,19 ha buvusio savininko T. P. žemę. Neteisėtai atkurtos
nuosavybės teisės pagrindu Ve. P. įgytas turtas neteisėtai buvo perduotas V. P.,
nes jai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į Ve. P. turtą, o N. P.
turtas neteisėtai tuo pačiu 1999 m. kovo 5 d. sprendimu buvo perduotas
atsakovei V. P. kaip jos įpėdinei, nes N. P. mirė tik 2003 m. rugpjūčio 26 d.,
o ne 1998 m., kaip nurodyta žemės grąžinimo dokumentuose. Be to, T. P. ir
jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, todėl negalėjo
nuosavybės teise žemės valdyti pareiškime dėl nuosavybės atkūrimo laikotarpiu.
Atsakovė neteisėtai įgytus žemės sklypus pardavė atsakovui R. B., o šis
– UAB „Erama“, todėl žemės sklypai turėtų būti grąžinti valstybei.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino
negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 5 d. sprendimus Nr.
01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Ve., N. ir V. P.,
1999 m. kovo 18 d. sudarytas atsakovų V. P. ir R. B. žemės sklypų pirkimo-pardavimo
sutartis, 2000 m. kovo 9 d. atsakovų R. B. ir UAB „Erama“ sudarytas žemės
sklypų pirkimo- pardavimo sutartis, VĮ Registrų centro Vilniaus filiale
atliktas 0,2 ha (duomenys neskelbtini) žemės sklypų Nr. 30, Nr. 31 ir Nr. 32
teisines registracijas UAB „Erama“ vardu, įpareigojo atsakovą UAB „Erama“
grąžinti valstybei šiuos sklypus, R. B. – atsakovui UAB „Erama“ 600 000 Lt, V. P. – R. B. 120 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra konstatuotas dokumentų, patvirtinančių pretendentų nuosavybės teises į 2,19 ha žemę ir kurių
pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus
atkurti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, klastotės faktas,
sprendė, jog yra pagrindas šiuos administracinius aktus ir jų pagrindu
atsiradusius padarinius (pirkimo–pardavimo sandorius, jų teisinę registraciją)
pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nustatęs, kad
valstybė turtą (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo –
oficialių dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų
panaudojimo, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nutarime dėl CK 4.96
straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos nuostatoms pateiktu išaiškinimu, teismas
taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytą restituciją natūra.
Teismas
konstatavo, kad ieškovas nepraleido 30 dienų senaties termino, kurį skaičiavo
nuo to momento, kai buvo surinkta užtektinai duomenų, leidžiančių daryti
išvadą, jog priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia
viešąjį interesą. Teismas nurodė, kad ieškinį teismui prokuroras, gindamas
viešąjį interesą, pareiškė 2003 m. birželio 18 d., kai dar nebuvo surinkti visi
įrodymai, nebuvo nuteisti kaltieji asmenis, ir dėl to byla buvo sustabdyta.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi
atmetė atsakovų V. P. ir UAB ,,Erama“ apeliacinius skundus ir Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija
nutartyje nurodė, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, svarbu
nustatyti šio termino pradžios momentą, ar terminas praleistas (ar nepraleistas)
dėl svarbių priežasčių. Kolegija pažymėjo, kad šis Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas terminas
traktuojamas kaip sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Kolegija nesutiko su
atsakovo teiginiu, kad termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo teisės
pažeidimo padarymo (nuosavybės teisių atkūrimo) momento, nes ieškovas negali
įgyti daugiau teisių nei jų turėjo Vilniaus apskrities viršininko
administracija, ir pažymėjo, jog prokuratūra nevykdo prokurorinės priežiūros,
kaip valstybės ar savivaldybės institucijos laikosi įstatymų, todėl ieškovui
negali būti perkeliama pareiga nedelsiant sužinoti apie tokius pažeidimus ir
per įstatymo nustatytą terminą imtis priemonių jiems pašalinti. Šiuo atveju
prokuroras gina viešąjį interesą (valstybės teises), nes valstybės nuosavybės
teisę įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių. Tiems
atvejams, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatyme
nenustatyta bendrųjų taisyklių termino eigos pradžios momentui nustatyti išimčių,
tačiau ieškinio senatį reglamentuojančių normų aiškinimas ir taikymas tokios kategorijos
bylose turi ypatumų. Kolegija, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino
pradžios, vadovavosi teismų praktika, kad vertinamuoju kriterijumi laikytinas
momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog
ginčo sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, todėl kiekvienu atveju įvertintina
tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant
protingo termino, ir dėl to atmetė atsakovo argumentą, kad ieškinio senaties
termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2001
m. spalio 2 d.). Įvertinusi tai, kad prokuroras ieškinį grindė baudžiamojoje
byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, ieškiniui pareikšti neužteko 2002 m. II–III
ketvirtį gautų iš Lietuvos centrinio archyvo duomenų, kad T. P. ir jo šeimos
nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, nuosavybės teisių atkūrimo
faktiniu pagrindu buvusiame plane esantys duomenys buvo paneigti tik Lietuvos
teismo ekspertizės cento ekspertams baudžiamojoje byloje atliktus šios plano
kopijos tyrimą ir 2003 m. kovo 14 d. ekspertizės akte konstatavus, jog šis
dokumentas yra suklastotas, kad 2003 m. gegužės 16 d. gavo notaro raštą ir
dokumentus, patvirtinančius, jog atsakovei V. P. nebuvo išduotas paveldėjimo
teisės liudijimas po jos sesers V. P. mirties, kolegija laikė, jog ieškinys
teismui pateiktas nepažeidžiant įstatyme nustatyto termino. Be to, kolegija
atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje buvo tiriama daugiau kaip
dešimt trečiajam asmeniui G. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, teismui ši
byla perduota 2003 m. rugsėjo 22 d. Dėl to kolegija nesutiko su argumentu, kad
ieškinio senaties terminas yra praleistas.
Kolegija nurodė,
kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškinio senaties termino eigos
pradžią vienareikšmiškai siejo su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu
baudžiamojoje byloje, nes nei pagal CK 1.127 straipsnį, nei pagal
teismų praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos
nebaigtas procesas baudžiamojoje byloje, įrodymų neturėjimas ir kt. Aplinkybė,
susijusi su proceso baudžiamojoje byloje pabaiga ir apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimu, reikšminga sprendžiant dėl teisinių padarinių (restitucijos taikymo).
Tačiau ši teismo klaida, aiškinant bei taikant ieškinio senatį reglamentuojantį
įstatymą, neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimo.
Kolegijos
nuomone, baudžiamosios bylos apimtis ir pobūdis, joje nustatytos aplinkybės ir
surinkti įrodymai, būtini ieškiniui paduoti, aplinkybės, kad būtent pareigūnai,
kurie patys privalėjo tiksliai vykdyti įstatymų reikalavimus, savanaudiškais
tikslais klastojo teisinę reikšmę turinčius dokumentus ir taip per artimus
žmones užvaldė didelės vertės valstybės turtą, taip pat kitos aplinkybės
leidžia padaryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu ieškinys būtų pareikštas
praleidus senaties terminą, laikotarpis, per kurį prokuroras pareiškė ieškinį,
būtų pripažįstamas atitinkančiu protingo termino kriterijų ir suteikiančiu
pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodytą termino atnaujinimą.
Pasisakydama dėl
restitucijos taikymo, kolegija pažymėjo, kad teismas atsakovo UAB ,,Erama“
prašymu kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl CK 4.96 straipsnio normos atitikties
Konstitucijos nuostatoms, ir Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d.
nutarime konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu
teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra
paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo, nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų
imperatyvų. Vadovaudamasi šiuo išaiškinimu ir nagrinėjamos bylos medžiaga,
kolegijos nuomone, teismas turėjo pagrindą taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį.
Toks teismo sprendimas byloje, kada valstybės nuosavybės teisė buvo pažeista
nusikalstamais veiksmais, atitinka tiek Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo tikslus, tiek CK 1.5 straipsnyje nustatytus bendruosius civilinės
teisės principus.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas restruktūrizuojama uždaroji akcinės bendrovė ,,Erama“ prašo pakeisti Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį,
pakeičiant restitucijos būdą – priteisiant valstybei iš atsakovės V. P. 101 025
Lt. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl sąžiningo
įgijėjo teisių apsaugos. Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.153 straipsnį
sąžiningi tretieji asmenys, atlygintinai įgiję nuosavybės teise grąžintiną
turtą, gali panaudoti turto įgijimo sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja
restitucijos. Kasatoriaus sąžiningumas byloje nėra paneigtas, teismai
nenustatė, kad kasatorius žinojo ar turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises,
neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą atsakovei V. P. Dėl to teismai, negindami
kasatoriaus kaip sąžiningo įgijėjo teisių, pažeidė CK 6.153 straipsnio nuostatą
ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-384/1999). Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai atsižvelgė
tik į valstybės interesus, nors kasatoriui perleisti žemės sklypai nepatenka į
Konstitucijos 47 straipsnyje nustatytų objektų sąrašą;
2) dėl
restitucijos netaikymo. Kasatorius nurodo, kad teismas, taikydamas
restituciją, gali keisti jos būdą arba jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo
vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos –
pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, teismas taikydamas
restituciją, neatsižvelgė į sąžiningumo principą, nevertino restitucijos natūra
netaikymo galimybės, neatsižvelgė į teisėtus kasatoriaus ir kito atsakovo R. B.
interesus. Kasatorius žemės sklypus įgijo ketindamas juose plėtoti veiklą; šių
žemės sklypų vertė teisminio ginčo metu išaugo, todėl, net ir atgavęs iš atsakovo
R. B. pinigus, kasatorius nebegalės įgyti už šią sumą analogiškos vertės žemės.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl byloje
nustatytos aplinkybės, kad, atsižvelgiant į atsakovės V. P. amžių, gaunamas
pajamas ir turtą, atsakovui R. B. nėra galimybės šių pinigų atgauti. Tokios
egzistuojančios aplinkybės sudaro galimybę netaikyti restitucijos natūra;
3) dėl ieškinio
senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos
teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, visų pirma turėjo
nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią, tačiau to nepadarė, t. y.
teismas nenustatė, koks momentas laikytinas duomenų, kurių užtenka ieškiniui
pareikšti, surinkimo momentu. Kasatoriaus nuomone, teismui pripažinus, kad
nuosavybės teisių atkūrimo faktiniu pagrindu buvusiame plane esantys duomenys
buvo paneigti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu (2003 m. kovo
14 d.), o ieškinį pareiškus tik 2003 m. birželio 18 d., Nuosavybės teisių
atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 d. terminas buvo
praleistas. Nors kolegija nurodė, kad ieškinys pareikštas nepažeidžiant
įstatyme nustatyto termino, tačiau nutartyje nurodė ir argumentus, kuriais šį
terminą atnaujino. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone,
terminą galėjo atnaujinti tik tuo atveju, kai yra konstatuota, jog jis
praleistas, taip pat esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Spręsdamas dėl
senaties termino atnaujinimo (nenustatęs termino eigos pradžios), teismas atsižvelgė
tik į vieno subjekto – valstybės interesus.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo
atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį
palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) dėl sąžiningo
įgijėjo teisių apsaugos. Ieškovas nurodo, kad teismai tinkamai taikė CK
4.96 straipsnio nuostatas, leidžiančias išreikalauti daiktą iš sąžiningo
įgijėjo tuo atveju, kai daiktas buvo prarastas dėl padaryto nusikaltimo. Šioje
byloje susidarė situacija, kai valstybė turtą prarado dėl padarytų nusikaltimų,
kurie buvo įrodyti įsiteisėjusiais nuosprendžiais. Kasatoriaus nurodomas
argumentas, kad valstybė jau yra gavusi iš trečiojo asmens G. S. 60 000 Lt
kompensaciją, yra nepagrįstas, nes tai yra BK 67 straipsnyje nustatyta
baudžiamojo poveikio priemonė, skirta padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o ne
atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą;
2) dėl
restitucijos netaikymo. Ieškovas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo
nutarimu, pažymi, kad jeigu restitucija natūra iš sąžiningo įgijėjo nebūtų
taikoma, valstybės nuosavybės teisės nebūtų ginamos, būtų paneigtas ir
pažeistas konstitucinis asmens nuosavybės principas. Šiuo atveju priešinti
valstybės nuosavybės ir fizinio ar juridinio asmens nuosavybės teisės svarbą
negalima, nes Konstitucijoje garantuojamos lygios teisės visiems asmenims.
Tokiu atveju, kai daikto savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo, prioritetiškai ginamos pradinio savininko (šiuo atveju valstybės)
teisės, o sąžiningo įgijėjo teisių gynyba tokiu atveju ribojama. Ieškovas
nesutinka su argumentu, kad valstybės padėtis šiuo atveju pagerėja, o
kasatoriaus pablogėja. Kasatorius, kaip komercinę veiklą su nekilnojamuoju
turtu plėtojanti bendrovė, nuolat patiria finansinės rizikos daromą poveikį,
todėl prisiima su tokia veikla susijusią riziką. Teisiškai nereikšmingi
teiginiai, kad grąžintinų sklypų vertė šiuo metu yra padidėjusi;
3) dėl ieškinio
senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad
apeliacinės instancijos teismas nepraleido termino kreiptis į teismą. Be to,
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jei ir būtų įvertinta,
jog prokuroras šį terminą praleido, šis terminas dėl kitų prokuroro atliktų
veiksmų tiriant viešojo intereso pažeidimą (užklausimų įvairioms institucijoms
po ekspertizės gavimo), dėl baudžiamųjų bylų apimties nebūtų laikomas per ilgu
ir galėtų būti atnaujinamas. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas laikėsi suformuotos praktikos dėl senaties termino
skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. spalio 2 d, nutartis civilinėje byloje LAB ,,Tauro“ bankas
v. AB ,,Vilniaus vingis“, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje LR generalinis prokuroras v. Vilniaus
apskrities viršininko administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; kt.).
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
(Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) prašo atsakovo
kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) dėl
sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos ir restitucijos netaikymo. Atsiliepime
pažymima, kad konstatavus, jog žemės savininkas (valstybė) valdymo teisę
prarado dėl atsakovės V. P. ir trečiojo asmens D. S. padaryto nusikaltimo,
teismai tinkamai vadovavosi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Atsakovas
pažymi, kad teismų nenustatyta, jog atsakovai R. B. ir kasatorius yra
nesąžiningi įgijėjai, tačiau taikant CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatą
daikto savininkas daiktą turi teisę išsireikalauti iš sąžiningo įgijėjo.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad asmenų lygiateisiškumo principas neleidžia
suabsoliutinti vieno asmens (valstybės) teisių kito asmens sąskaita, nes CK
normų nustatytas nevienoda savininko ir sąžiningo įgijėjo padėtis, t. y. net ir
tuo atveju, kai įgijėjas yra sąžiningas, bet savininkas turtą prarado dėl kitų
asmenų nusikaltimo, įgijėjas nebus laikomas teisėtu daikto savininku;
2) dėl
ieškinio senatį ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo.
Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista valstybės
nuosavybės teisės ir dėl jos teisių gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės
teisę įgyvendinanti institucija, bet prokuroras, ginantis viešąjį interesą.
Tiek pažeistų valstybės teisių gynimas, tiek ieškinio senaties institutas yra
susijęs su viešuoju interesu, kuris turi būti ginamas prioritetiškai. Atsakovas
mano, kad ieškinys pateiktas nepiktnaudžiaujant CPK 5 straipsnio 3 dalyje, 49
straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje nustatyta teise,
todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atnaujino šį terminą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vindikacijos taikymo ir jos atribojimo
nuo restitucijos
CK
1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo,
kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti
vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai
nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Taigi asmuo,
kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo
santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas
faktines aplinkybes. Šioje byloje prokuroras, ginantis viešąjį interesą,
pareikšdamas ieškinį ir prašydamas pripažinti sandorius negaliojančiais bei grąžinti
žemės sklypus valstybės nuosavybėn, siekė ne tik grąžinti daiktą iš svetimo
neteisėto valdymo, bet ir visiškai atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį,
kad neliktų galioti administracinių aktų ir sutarčių, kurių pagrindu žemės
sklypus įgiję asmenys buvo (yra) teisėti jos valdytojai. Teismai, tenkindami
ieškinį, pripažino sandorius negaliojančiais ir, remdamiesi daiktinės teisės
norma, grąžino žemės sklypus savininkui, nurodydami (aiškindami), kad taiko
restituciją. Taigi šiuo atveju aktualus yra daiktinių ir prievolių teisės
normų pažeistoms asmens teisės apginti taikymo klausimas.
Tiek teisės teorijoje,
tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens
teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas
iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo
įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto
savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu
(CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas
šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo
siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius,
kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais
ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas.
Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK
6.145- 6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK
1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje, atribojant
daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija
ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių
gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai
santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja
prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos
taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. Dzikienė, J.
B., kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė, M. K., kt.,
bylos Nr. 3K-7-90/2009). Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti
restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui
atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio
šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.
Bylos nagrinėjimo
ribas lemia tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas (CPK 135
straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad vindikacinio
ieškinio dalykas yra reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.
Tokio ieškinio faktinį pagrindą sudaro kelios grupės aplinkybių: aplinkybės,
pagrindžiančios savininko turimą ginčijamo daikto valdymo ar nuosavybės teisę;
daikto valdymo teisės praradimą ir praradimą patvirtinančios aplinkybės;
aplinkybės, kuriomis daiktą pradėjo valdyti atsakovas; aplinkybės, kad
atsakovas ginčijamą daiktą valdo neteisėtai; aplinkybės, patvirtinančios, kad
daiktas yra natūra; aplinkybės, kad šalių nesieja prievoliniai teisiniai
santykiai.
Pagal
Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (Konstitucinio Teismo
2002 m. gegužės 27 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas
ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija. Valstybė,
vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais
(Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Šioje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį
interesą, kreipėsi į teismą siekdamas grąžinti valstybei žemės sklypus,
kuriuos, neteisėtai atkūrus nuosavybės teises, įgijo kasatorius. Ieškovas, pareikšdamas
ieškinį pagal CK 1.80 straipsnio, 4.96 straipsnio 2 dalį ir nurodydamas
aplinkybes, kad valstybė nuosavybės teises į žemės sklypus prarado dėl
atsakovės V. P. ir trečiojo asmens nusikaltimo, siekė dviem būdais atkurti
padėtį, buvusią iki pažeidimo – pripažinti sprendimus dėl nuosavybės teisės
atkūrimo ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiais bei žemės
sklypus išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti juos natūra valstybei
(vindikacija). Taigi, reikšdamas reikalavimą dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais, ieškovas ginčijo aplinkybes, kurių pagrindu buvo neteisėtai atkurtos
atsakovei V. P. nuosavybės teisės, ir su tuo susijusius žemės sklypų
perleidimo sandorius, o vindikacinį reikalavimą grindė nurodydamas daikto
valdymo teisės praradimą ir tai patvirtinančias aplinkybes, taip pat
aplinkybes, kuriomis daiktą pradėjo valdyti kasatorius.
Teismai,
nustatę, kad valstybė turtą (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo (atsakovės sūnus trečiasis asmuo G. S., vykdydamas apskrities
viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas,
panaudojo suklastotus dokumentus ir sudarė sąlygas neteisėtai atkurti atsakovei
nuosavybės teises į T. P. žemę, kuri jam nuosavybės teise nepriklausė), o šalių
nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, pripažino šiuo sandorius
negaliojančiais, sklypų pardavėjus įpareigojo grąžinti gautas pagal sutartis
pinigų sumas pirkėjams ir grąžino žemės sklypus valstybei CK 4.96 straipsnio 2
dalies pagrindu, nurodydami, kad taiko šios normos nuostatą dėl restitucijos
natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tinkamai kvalifikavę šalių
teisinius santykius ir nurodydami šalių teisiniams santykiams taikomas teisės
normas, netinkamai aiškino (teisiškai netinkamai kvalifikavo) taikomą daiktinės
teisės normą (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Šioje normoje yra nustatytas
ribotos vindikacijos institutas, t. y. nustatyta vindikacinio ieškinio
tenkinimo sąlyga, kai iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima
išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų
asmenų padaryto nusikaltimo. Restitucijos taikymas yra nustatomas ne
daiktinėmis, o prievolių teisės normomis ir, minėta, restitucija taikoma tik
tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą
pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas
gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Taigi, ieškovui
pareiškus reikalavimą grąžinti žemės sklypus ir teismams nustačius, kad valstybės
ir kasatoriaus nesiejo prievoliniai santykiai ir žemės savininkas (valstybė,
kurios interesus gina prokuroras) nuosavybės ir valdymo teisę prarado dėl kitų
asmenų padaryto nusikaltimo, toks reikalavimas tenkintinas pagal vindikacijos
taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Ieškovo pareikšti reikalavimai dėl
sandorių pripažinimo negaliojančiais vertintini kaip papildomi reikalavimai,
kuriais siekiama buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimo. Dėl to be
vindikacijos taikant ir kitą asmens pažeistų teisių gynimo būdą, jis taikomas
tokia apimtimi, kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto
daikto. Taigi teismams pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.80
straipsnio pagrindu, teismai iš esmės pagrįstai taikė vienašalę restituciją,
įpareigodami vieną žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties šalį grąžinti kitai
šaliai sumokėtus pinigus. Teismai pagrįstai šiuo atveju netaikė dvišalės
restitucijos, nes daiktas jo savininkui grąžintas pagal daiktinės teisės
normas. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, sprendžia, kad
teismai šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti taikė tinkamas teisės normas,
t. y. pripažino sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu ir taikė
vienašalę restituciją, ir, nustatę CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas
sąlygas, daiktą iš kasatoriaus jo savininkui (valstybei) grąžino pagal daiktinės
teisės normas (vindikaciją), nors ir netiksliai įvardydami šios normos sąvoką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą
apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, rezoliucinėje dalyje netiksliai
nurodė, kad, grąžinant žemės sklypus valstybei, taikoma restitucija, todėl,
atsižvelgiant į tai, kad daiktas savininkui grąžinamas pagal daiktinės teisės
normas, ši sprendimo dalis tikslintina.
Dėl sąžiningo
įgijėjo teisių apsaugos, pareiškus vindikacinį reikalavimą
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad teismai, taikydami restituciją, neatsižvelgė į kasatoriaus,
kaip sąžiningo įgijėjo, teises, nevertino restitucijos natūra netaikymo
galimybės, nors pagal Konstitucijos 29 straipsnį neleidžiama suabsoliutinti
vienų asmenų teisių ir interesų, pažeidžiant kitų asmenų teisę ar teisėtą
interesą. Valstybė prarado žemės sklypus dėl valstybės pareigūno padaryto
nusikaltimo, valstybės įgaliotų institucijų sprendimų pagrindu atkūrus
nuosavybės teises pagal suklastotus dokumentus, o įgijėjų, kuriems šis turtas
buvo perleistas pagal pirkimo-pardavimo sutartis, sąžiningumas nepaneigtas,
todėl jų interesai turi būti ginami, t. y. restitucijos taikymas šioje byloje
turi būti vertinamas sąžiningumo teisingumo ir protingumo principų aspektu. Kasatoriaus
nuomone, teismai, negindami sąžiningo įgijėjo, pažeidė CK 6.153 straipsnio
nuostatas.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar CK 4.96 straipsnio 2 dalis,
kurioje įtvirtintas ribotos vindikacijos institutas, neprieštarauja Konstitucijos
23 ir 29 straipsniams, nagrinėjo ir pasisakė būtent šiuo kasatoriaus keliamu įgijėjo
sąžiningumo klausimu. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime
nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei
nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo,
privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų, jokiomis aplinkybėmis negali
veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės
institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų
tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra
vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika
gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip
savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo
prarasto turto. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai asmeniui žala
buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, pagal
Konstituciją toks asmuo turi teisę teisme reikalauti teisingo šios žalos
atlyginimo.
Konstitucinis
Teismas pirmiau nurodytame nutarime pažymėjo ir tai, kad nuosavybės teisę pagal
Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba
savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be
savininko valios, išskyrus tam tikrus Civiliniame kodekse nurodytus atvejus (inter
alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti
nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 4 dalis); daikto
įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t.
y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik faktiniu
šio daikto valdytoju. Taigi asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį
savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to
daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal
Civilinį kodeksą yra nevienodas.
Teisėjų kolegija
nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai neįvertino kasatoriaus
sąžiningumo ir, negindami jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisių, pažeidė CK 6.153
straipsnio nuostatą, šalių lygiateisiškumo principą. Žemės sklypai iš
kasatoriaus buvo išreikalauti tenkinus vindikacinį ieškinį, taigi prievolių
teisės normos šiuo atveju netaikytinos. Daiktinės teisės normų kontekste
sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų kolizija sprendžiama atsižvelgiant į
pagrindo, kuriuo daiktas įgytas, pobūdį ir valdymo praradimo aplinkybes. Taigi,
vindikacijos taikymą sąžiningam įgijėjui nulemia šių aplinkybių santykis. Dėl
to įgijėjo sąžiningumas dar nereiškia, kad daiktą jis valdo teisėtai. Tuo
atveju, kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog
savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio
turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui
nuosavybės teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, nustatę aplinkybes,
jog daikto savininkas (valstybė) daikto valdymą prarado dėl kitų asmenų
(atsakovės V. P. ir trečiojo asmens G. S.) padaryto nusikaltimo, turėjo teisinį
pagrindą kasatorių (sąžiningą įgijėją) laikyti neteisėtu valdytoju ir daiktą iš
jo išreikalauti. Taigi nustačius vieną iš sąlygų, susijusių su valdymo
praradimu, kad daikto savininkas daikto valdymą prarado ne savo valia, o dėl
kitų asmenų nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo
sąžiningumo ar nesąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės.
Dėl senaties
termino taikymo nagrinėjamoje byloje
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio
senaties, nenurodė šio termino eigos pradžios, netinkamai įvertino aplinkybes
šiam momentui nustatyti, be to, nurodęs, kad ieškinio senaties terminas
nepraleistas, nepagrįstai atnaujino šį terminą.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamoje byloje dėl pažeistos specifinio nuosavybės teisės
subjekto – valstybės – nuosavybės teisės gynimo į teismą kreipėsi ne valstybės
nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, ginantis viešąjį
interesą (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros
įstatymo 19 straipsnis). Asmuo, ginantis viešąjį interesą, turi tiek teisių,
kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje
aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties
termino eigos pradžią, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį
interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis
civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras,
ginantis viešąjį interesą, v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., byla Nr.
3K-3-143/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Generalinis
prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga,
Vilniaus miesto savivaldybės taryba, kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.), konstatuota,
kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip
ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys.
Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios
momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo
viešajam interesui ginti. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios
spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo
sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi
į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal
pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 straipsniai), arba įstatymų
nustatytais atvejais – asmenys viešajam interesui ginti (CPK 49, 50
straipsniai).
Nagrinėjamoje
byloje prokuroras, gindamas valstybės interesus, ieškinį reiškė tiek ginčydamas
sprendimus atkurti nuosavybės teisės, tiek vėlesnius žemės sklypų pardavimo
sandorius, taip pat reikšdamas vindikacinį reikalavimą. Šiuo atveju reikšmingas
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19
straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas. Šioje teisės normoje
nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys,
taip pat prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Teismai, spręsdami dėl
ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada
valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti
žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovės, ir pagal
tai spręsti, kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą,
turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.
Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties
termino. Nustatydamas momentą, nuo kada turi būti skaičiuojamas terminas, apeliacinės
instancijos teismas vertino byloje esančias aplinkybes ir nurodė, kad ieškiniui
pareikšti neužteko 2002 m. II–III ketvirtį gautų iš Lietuvos
centrinio archyvo duomenų, kad T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje; neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo duomenys buvo paneigti
tik Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams baudžiamojoje byloje atlikus
šios plano kopijos tyrimą ir 2003 m. kovo 14 d. ekspertizės akte konstatavus,
jog šis dokumentas yra suklastotas, taip pat 2003 m. gegužės 16 d. gautu notaro
raštu ir dokumentais, kuriais patvirtinta, jog atsakovei V. P. nebuvo
išduotas paveldėjimo teisės liudijimas po jos sesers Ve. P. mirties. Teisėjų
kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu
atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartį
civilinėje byloje R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr.
3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje V. Š., R. Š.,
T. S., kt. v. G. P. R., kt., bylos Nr. 3K-3-44/2004, kt.), todėl sprendžia,
kad, apeliacinės instancijos teismui įvertinus senaties termino pradžiai
nustatyti reikšmingas aplinkybes, laikytina, jog šio teismo išvados dėl termino
pradžios yra teisingos ir pagrįstos. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija atmeta nurodytus
kasatoriaus argumentus kaip nepagrįstus.
Kasatorius taip
pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog ieškovas
nepraleido termino ieškiniui pareikšti, nepagrįstai šį terminą atnaujino.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas ne atnaujino
terminą, o nurodė svarstymus ir argumentus, kad ir tuo atveju, jeigu būtų
nustatyta, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, terminą praleido, šis dėl
apeliacinės instancijos teismo aptartų ir įvertintų aplinkybių nebūtų laikomas
per ilgu ir galėtų būti atnaujinamas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13
d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą iš esmės
palikti nepakeistus, patikslinant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8
d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl restitucijos taikymo ir įpareigojimo grąžinti
žemės sklypus, išdėstant ją taip:
Grąžinti valstybei žemės
sklypus Nr. 30 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 31 (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), Nr. 32 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys
neskelbtini ).
Taikyti
restituciją ir įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt.
Įpareigoti V. B.
grąžinti UAB ,,Erama“ 600 000 Lt.
Kitas Vilniaus
apygardos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita
Rudėnaitė