Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-11-24][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-1936-803-2020].docx
Bylos nr.: e2A-1936-803/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
bankrutuojanti "Ievos svajonė" 135289416 Ieškovas
"Veneda" 304501442 trečiasis asmuo
Kategorijos:
Apeliacinis procesas
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Kitos su prievolių teise susijusios bylos
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

?

        Civilinė byla Nr. e2A-1936-803/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35513-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos

: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20.

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Veriko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ievos svajonė“ ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Veneda“.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė:

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Ievos svajonė“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. B., kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo R. G. 3 120 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018 m. spalio 10 d. UAB „Ievos svajonė“ išrašė sąskaitą – faktūrą RK Nr. 0550 pirkėjui UAB „Veneda“, kurią pasirašė UAB „Ievos svajonė“ vadovė R. K. ir prekes priimantis asmuo R. G.. 2019 m. rugpjūčio 30 d. registruotu laišku išsiuntus UAB „Veneda“ pretenziją dėl skolos pagal paminėtą sąskaitą apmokėjimo, buvo gautas UAB „Veneda“ direktoriaus R. G. atsakymas, kad jis (R. G.) 2018 m. UAB „Veneda“ nedirbo, 2018-10-10 UAB „Ievos svajonės“ sąskaitos nėra UAB „Veneda“ dokumentuose, UAB „Veneda“ su UAB „Ievos svajone“ nedirbo ir iš jos jokių prekių negavo, taip pat buvo teigiama, jog R. G. parašas minėtoje sąskaitoje yra netikras. Ieškovės teigimu, būtent atsakovas R. G. turi pareigą sumokėti už gautas prekes (780 vnt. Multivitamin Oral Liguid maisto papildų) sąskaitoje nurodytą sumą – 3120 Eur, kadangi pagal turimus duomenis pagal 2018 m. spalio 10 d. UAB „Ievos svajonė“ išrašytą sąskaitą – faktūrą RK Nr. 0550 prekes priėmė atsakovas R. G. nedirbdamas UAB „Veneda“.

2.       Atsakovas R. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad nei asmeniškai, nei veikdamas už trečiąjį asmenį nėra iš ieškovės gavęs jokių sąskaitoje nurodytų prekių, sąskaitoje yra ne atsakovo parašas. Ginčo sąskaitos išrašymo metu atsakovas UAB „Veneda“ nei vadovavo, nei dirbo. UAB „Veneda“ iš ieškovės ginčo sąskaitos nėra gavusi ir nėra jos įtraukusi į apskaitą. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog jis neginčija, kad turėjo teisinių santykių su ieškove, tačiau tie santykiai nebuvo pirkimo – pardavimo. Ieškovė buvo skolinga atsakovui pagal 2017 m. gegužės 20 d. išrašytą paprastąjį vekselį, tarp ieškovės ir atsakovo vyko susirašinėjimas, todėl, atsakovo nuomone, būtent iš šalių susirašinėjimo galėjo būti panaudoti atitinkami atsakovo rekvizitai.

  

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo ieškovei 3 120 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 120 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2019-12-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei – 70 Eur žyminio mokesčio ir 18,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

4.       Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 10 d. UAB „Ievos svajonė“ išrašė sąskaitą – faktūrą RK Nr. 0550 (toliau – ir ginčo sąskaita) pirkėjui UAB „Veneda“, kurią pasirašė UAB „Ievos svajonė“ vadovė R. K., ir prekes priimantis asmuo atsakovas R. G.. Minėtos sąskaitos pasirašymo metu atsakovas UAB „Veneda“ nedirbo, minėta sąskaita nėra įtraukta į UAB „Veneda“ apskaitą. Ieškovė prašo priteisti skolą už sąskaitoje nurodytas prekes – 780 vnt. Multivitamin Oral Liguid maisto papildų – ne iš pirkėju nurodytos UAB „Venedos“ (trečiasis asmuo byloje), bet iš atsakovo R. G., kaip faktiškai šias prekes priėmusio asmens.

5.       Teismas sprendė, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog ieškovei iš pardavėjo H. Y. H. Inc (Kinija) nupirkus 100 pakuočių Multivitamin oral liguid ir 100 pakuočių Kleanvein oral liquid, pagal 2017-12-18 deklaraciją Nr. 17LTVG2000IM105EES išmuitinta 20 pakuočių Kleanvein oral liquid ir 30 pakuočių Multivitamin oral liguid; pagal 2018-07-30 deklaraciją Nr. 18LTVC0100IM100CD1 importo deklaraciją išmuitinta 5 pakuotės Kleanvein oral liquid; nurodytos prekės buvo pardavinėjamos gavus 2018-03-14 Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą.

6.       Teismo vertinimu, į bylą pateikti prekių išmuitinimo dokumentai patvirtina, kad 2018 m. ieškovė disponavo atsakovui perduotų prekių rūšimi ir kiekiu (pagal 2017-12-18 deklaraciją išmuitinta 30 pakuočių Multivitamin oral liguid, atsakovui perduota 13 pakuočių).

7.       Teismas, įvertinęs liudytojos R. K. parodymus, sprendė, kad ieškovė išrašytoje ginčo sąskaitoje nurodytas prekes perdavė būtent atsakovui R. G. pagal jo telefonu pateiktą užsakymą, kurio metu jis ir pateikė pirkėjo duomenis prašydamas pirkėju nurodyti UAB „Veneda“. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė nepatikrino, ar atsakovo R. G. 2018 m. spalio mėn. nurodyti duomenys apie UAB „Veneda“ yra teisingi ir ar R. G. turi teisę atstovauti UAB „Veneda“, nepaneigia atsakovo pareigos atsiskaityti už jam perduotas prekes, nes bylos duomenys patvirtina, kad R. K., būdama UAB „Ievos svajonė“ direktore, prekes atidavė asmeniškai būtent R. G., kurį iki prekių jam perdavimo gerai pažinojo, anksčiau su juo bendravo ir bendradarbiavo kaip UAB „Grožio deivė“ vadovu, parduodavo prekes – maisto papildus, 2018 m. spalio 10 d. atsakovas pats atvyko pasiimti ginčo sąskaitoje nurodytų prekių.

8.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo R. G. rankraštinis įrašas (vardas, pavardė) ir parašas ginčo sąskaitoje, patvirtinantys prekių priėmimą, byloje nėra nuginčyti.

9.       Teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, sprendė, kad bylos duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pirkimo – pardavimo santykiai dėl 780 vnt. Multivitamin Oral Liguid maisto papildų susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo, todėl būtent atsakovui kyla pareiga atsiskaityti už jam perduotas prekes, kurias jis pats iš ieškovės užsakė ir priėmė (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, nurodė, kad neturi pagrindo manyti, kad atsakovo parašas ginčo sąskaitoje yra suklastotas, taip pat pažymėjo, kad išaiškinus specialių žinių poreikį parašo tikrumui dokumente nustatyti, ekspertizės skirti atsakovas ir jo atstovas neprašė.

10.       Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė iš atsakovo ieškovei 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019-12-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.  

11.       Teismas, ieškinį patenkinęs, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisė 70,00 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo už ieškinį ieškovė buvo atleista pagal įstatymą, ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, sudarančias 18,29 Eur.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

12.       Atsakovas R. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

12.1.                      teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, dėl ko vėliau buvo netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės;

12.2.                      byloje kilo ginčas dėl įrodymo – 2018 m. spalio 10 d. sąskaitos faktūros serija RK Nr. 0550 tikrumo. Ieškovė ieškinį grindė iš esmės tik šia sąskaita, tuo metu atsakovas nurodė, jog šios sąskaitos nepasirašė. Pirmos instancijos teismas laikė šį įrodymą patikimu ir patvirtinančiu ieškovės nurodomas faktines aplinkybes bei sprendė, jog atitinkamo parašo netikrumą turėjo įrodyti atsakovas, tačiau neįrodė;

12.3.                      teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Civilinio proceso kodekso 184 straipsnio nuostatas. Civilinio proceso kodekso 184 straipsnis numato, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui. Taigi esant ginčui dėl atitinkamos sąskaitos – faktūros kaip įrodymo tikrumo (suklastojimo), teismas galėjo įpareigoti atsakovą pateikti suklastojimo įrodymus, o ne tik prašyti atitinkamas aplinkybes įrodinėti eksperto pagalba;

12.4.                      byloje yra pakankamai įrodymų, kad atitinkama sąskaita faktūra nėra tikras dokumentas ir juo nebuvo galima vadovautis priimant sprendimą. Sąskaita faktūra išrašyta trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Veneda“, o ne atsakovui. Todėl akivaizdu, kad šis dokumentas yra netikras. Sąskaitos išrašymo dieną atsakovas nedirbo ir jokių ryšių neturėjo su UAB „Veneda“. Sąskaita atsirado gerokai vėliau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Tuo metu kai atsirado ši sąskaita faktūra, tuo metu atsakovas ėjo trečiojo asmens UAB „Veneda“ vadovo pareigas, kas patvirtina kodėl atsirado atsakovo pavardė atitinkamoje sąskaitoje. Iki kol po bankroto bylos iškėlimo atsirado atitinkama sąskaita, ieškovė niekada nei iš UAB „Veneda, nei iš atsakovo nereikalavo jokių lėšų pagal atitinkamą sąskaitą apmokėjimo. Visa ši įrodymų visuma patvirtina, kad atitinkama sąskaita faktūra yra suklastota, t.y. netikra, nes joje nurodyti rekvizitai neatitinka tikrovės;

12.5.                      vien dėl to, jog į netikrą dokumentą įrašytas atsakovo vardas ir pavardė, taip pat net į atsakovo parašą nepanašus parašas, nereiškia, kad pareiga įrodyti atitinkamų visų iki vieno rekvizitų netikrumą perėjo sąskaitoje nurodytam asmeniui (atsakovui);

12.6.                      atsakovas neprašė ekspertizės skyrimo vien dėl to, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, o ieškovės administratorius nurodė, kad vadovė neperdavė jokio turto, iš kurio nėra galimybių net administravimo išlaidoms apmokėti. Todėl atsakovui paprašius skirti ekspertizę ir atitinkamai apmokėjus ekspertizės išlaidas, šios išlaidos niekada nebus išieškotos iš bankrutavusios įmonės;

12.7.                      teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, aplinkybę, kad netikrą dokumentą pasirašė atsakovas ir tuo pačiu priėmė prekes, turėjo įrodyti ieškovė. Tačiau teismas sprendė, jog įrodyti, kad atitinkame dokumente pasirašė ne atsakovas, turėjo atsakovas;

12.8.                      šiuo atveju neginčijamai įrodyta, jog atitinkamas dokumentas yra netikras, nes išrašytas tikrai prekių negavusio asmens vardu. Ieškovei neįrodžius, jog už kitos įmonės atstovus sąskaitą pasirašė atsakovas, tai sudarė pagrindą teismui atmesti jos ieškinį kaip nepagrįstą, t.y. neturintį faktinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis); 

12.9.                      teismas nepagrįstai patikimais vertino ir liudytoja apklaustos buvusios vadovės R. K. parodymus ir jais vadovavosi priimant sprendimą. R. K. parodymai prieštaravo atsakovo parodymams, todėl teismas turėjo vertinti, kurio asmens parodymai yra patikimesni ir kurie atmestini. Teismas patikimais laikė tik R. K. parodymus, tačiau nepaaiškino kodėl atmetė atsakovo parodymus. Liudytoja apklausta buvusi vadovė R. K. buvo tiesiogiai suinteresuota tokiais parodymais, kadangi nepasitvirtinus jos parodymams, ji būtų turėjusi atsakyti prieš administratorių už šias prekes. Liudytojos ir atsakovo santykiai yra priešiški. R. K. parodymai nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais;

12.10.                      teismas sutiko su ieškovės bankroto administratoriaus versija, jog atsakovas turėjo žinoti apie UAB „Ievos svajonė“ turimus finansinius sunkumus, dėl to suprasdamas, kad nėra galimybės atgauti skolos iš UAB „Ievos svajonė“ paėmė prekių, kuriomis ketino pasidengti skolą pagal vekselį, tačiau nespėjo atlikti galimo įskaitymo iki bankroto bylos UAB „Ievos svajonė“ iškėlimo. Atitinkami argumentai yra nelogiški. Jei atsakovas atitinkamas prekes būtų priėmęs už skolą ar būtų jas pirkęs, tuomet praėjus savaitei nuo tariamo prekių įsigijimo tikrai nebūtų pradėjęs išieškojimo. Byloje esantys įrodymai kaip tik patvirtina, kad atsakovas ėmėsi išieškojimo veiksmų po sąskaitos išrašymo, t.y. tariamo prekių įsigijimo;

12.11.                      atitinkamos prekės buvo atsivežtos iš muitinės 2018 m. liepos 30 d. Ieškovės veikla buvo tik prekyba šiomis vienintelėmis prekėmis. Todėl jei ieškinyje nurodytos aplinkybės atitiktų tikrovę, tai iš esmės reikštų, jog ieškovė iki prekių perdavimo atsakovui, o ir vėliau iki pat bankroto bylos iškėlimo, nevykdė jokios veiklos, tik saugojo (laikė namuose) iš muitinės atsivežtas prekes;

12.12.                      liudytoja R. K. (buvusi ieškovės vadovė) atitinkamas prekes pardavė, tačiau jokiais dokumentais neįformino atitinkamo pardavimo. Ir tik tuomet, kai buvo iškelta bankroto byla ir reikėjo pateisinti prekių neegzistavimą ir buvo surašyta suklastota sąskaita, kuomet UAB Veneda“ jau vadovavo atsakovas;

12.13.                      atsakovo nuomone, teismas visiškai be pagrindo konstatavo, kad atitinkamas prekes iš ieškovės paėmė atsakovas. Atsakovui prekių neatsiėmus, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, todėl ieškinys turėtų būti atmestas.

13.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      ieškovas privalo įrodyti tik jo teisę sukuriančius, bet ne tą teisę panaikinančius faktus, išskyrus atvejus, kai tie faktai sudaro ieškinio pagrindą. Ieškovė pateikdama 2018 m. spalio 10 d. sąskaitą faktūrą RK Nr. 0550 pasirašytą R. G., kad prekes priėmė, liudytojos R. K. parodymus, kad prekės buvo perduotos, pateikusi įrodymus, kad UAB „Ievos svajonė“ turėjo šias prekes (muitinės deklaracija) bei liudytojos V. K. parodymus dėl ginčo sąskaitos atsiradimo aplinkybių, įrodė teisę reikalauti iš R. G. 3 120 Eur skolą. Atsakovas privalėjo įrodyti teisę panaikinančius faktus, tačiau rėmėsi savo parodymais bei netiesioginiais samprotavimais, kad sąskaita netikra, ir neįrodė, kad sąskaita suklastota;

13.2.                      įrodinėjimo pareigą turi šalis, kuri teigia. Teismas priėjo prie teisingos išvados, kad atitinkamo parašo netikrumą 2018 m. spalio 10 d. sąskaitoje faktūroje RK Nr. 0550, turėjo įrodyti atsakovas, tačiau neįrodė;

13.3.                      įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai nustatyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Atsakovas teigia, kad teismas galėjo įpareigoti atsakovą pateikti suklastojimo įrodymus, o ne tik prašyti atitinkamas aplinkybes įrodinėti eksperto pagalba, tačiau atsakovas pats pasirinko tokį gynybos būdą ir neprašė skirti rašysenos ekspertizės. Teismas negali būti šališkas ir patarinėti atsakovui kaip gintis;

13.4.                      atsakovas klaidingai teigia, kad atitinkama sąskaita atsirado gerokai vėliau po bankroto bylos iškėlimo, ką savo raštuose, o taip pat teismo posėdyje nurodė ieškovės bankroto administratorius. Atitinkama sąskaita buvo perduota įmonės vadovės vėliau, tačiau ir kiti UAB „Ievos svajonė“ dokumentai buvo perduoti per daugelį kartų, todėl teigti, kad ji atsirado ar buvo sudaryta po bankroto bylos iškėlimo nėra teisinio pagrindo. UAB „Ievos svajonė“ iškelta bankroto byla 2019 m. sausio 10 d. teismo nutartimi, o prekių pardavimo sąskaita faktūra išrašyta 2018 m spalio 10 d., t.y. 3 mėnesiai iki bankroto bylos įmonei iškėlimo;

13.5.                      reikalavimas dėl skolos priteisimo pareikštas R. G., kadangi 2018 m. spalio 10 d. sąskaitoje faktūroje RK. Nr. 0550 prie „Prekes priėmė“ yra įrašas ranka „R. G.“ ir jo parašas. Liudytojų R. K. ir V. K. parodymai nėra esminiai ir jie tik papildo faktą, kad prekes priėmė atsakovas. Apelianto pateikti apeliaciniame skunde samprotavimai nepagrįsti rašytiniais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

14.       Byloje kilo ginčas dėl 780 vnt. Multivitamin Oral Liguid maisto papildų perdavimo ir pareigos atsiskaityti už juos tinkamo vykdymo.

15.       Nustatyta, kad ieškovė iš pardavėjo H. Y. H. Inc (Kinija) nupirko 100 pakuočių Multivitamin oral liguid ir 100 pakuočių Kleanvein oral liquid. Pagal 2017-12-18 deklaraciją Nr. 17LTVG2000IM105EES išmuitinta 20 pakuočių Kleanvein oral liquid ir 30 pakuočių Multivitamin oral liguid. Taip pat pagal 2018-07-30 importo deklaraciją Nr. 18LTVC0100IM100CD1 išmuitintos 5 pakuotės Kleanvein oral liquid.

16.       Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2018-03-14 leidimas įrodo, kad nurodytos prekės gavėjo būti civilinės apyvartos objektu. Anot ieškovės, atsakovui buvo perduotos 2017-12-18 išmuitintos Multivitamin oral liguid prekės.

17.       Į bylą yra pateikta ieškovės UAB „Ievos svajonė“ 2018 m. spalio 10 d. išrašyta sąskaita – faktūra RK Nr. 0550 bendrovei UAB „Veneda“, kurią pasirašė apeliantas R. G., nebūdamas UAB „Veneda“ darbuotoju, įrodanti, kad susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Aplinkybė, kad apeliantas R. G., kuris pats su dar vienu asmeniu perėmė 13 dėžių, kurių kiekvienos svoris apie 14,5 kg, įrodo, kad būtent apeliantas ir UAB „Ievos svajonė“ yra sutarties šalys (CPK 185 straipsnis).

18.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai.

19.       Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad parašo sąskaitoje buvimas ir apelianto atliktas prekių perėmimas, įrodo, jog susiklostė šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš pirkimo – pardavimo sutartinių teisinių santykių.

20.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad sąskaitos pasirašymo metu atsakovas UAB „Veneda“ nedirbo, minėta sąskaita nėra įtraukta į UAB „Veneda“ apskaitą, neatleidžia atsakovo nuo pareigos apmokėti už priimtas prekes. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, kad atsakovas perėmė UAB „Veneda“ vardu užsakytas prekes, įrodo nenuginčytas apelianto parašas, esantis ieškovės 2018 m. spalio 10 d. išrašytoje sąskaitoje – faktūroje RK Nr. 0550. 

21.       Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad tarp UAB „Veneda“ ir UAB „Ievos svajonė“ buvo susiklostę dėl papildų pirkimo pardavimo santykiai (pvz., sutarčių, prekių užsakymo dokumentų ir pan.). Apeliantas, būdamas nuo 2019-07-23 iki šiol UAB „Venedavadovu, galėjo pateikti įrodymus, kad būtent UAB „Veneda“ buvo papildų užsakovė. Kaip paaiškino UAB „Ievos svajonė“ buvusi vadovė R. K., ieškovė parduodavo prekes UAB „Grožio deivė“, kuri prekiavo maisto papildais, prekes šios įmonės vardu užsakydavo apeliantas R. G., kuris pats su dar vienu asmeniu perėmė 13 dėžių, kurių kiekvienos svoris apie 14,5 kg.

22.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas, pasirašydamas ieškovės 2018 m. spalio 10 d. išrašytoje sąskaitoje – faktūroje RK Nr. 0550, pats raštu patvirtino susitarimą dėl prekių įsigijimo, o prekių paėmimas ir jų neperdavimas UAB „Veneda“, atskleidė tikrąją sandorio šalį ir pirkėjo valią. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertindamas aplinkybę, kad UAB „Ievos svajonė“ ginčo sąskaitos išrašymo metu buvo skolinga atsakovui R. G. 3000 Eur pagal 2017-05-20 vekselį. Ieškovės atstovo teigimu, 2018 m. spalio mėnesį atsakovas turėjo žinoti apie UAB „Ievos svajonė“ turimus finansinius sunkumus, dėl to suprasdamas, kad nėra galimybės atgauti skolos iš UAB „Ievos svajonė“ paėmė prekių, kuriomis ketino pasidengti skolą pagal paminėtą vekselį.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aukščiau nustatytos aplinkybės įrodo, kad apeliantas siekė asmeninės naudos ir perėmė prekes, todėl privalo už jas apmokėti (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas dėl nepagrįstai priteistos skolos atmetamas, kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis). 

 

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų tinkamo taikymo

 

24.       Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).

25.       Anot apelianto, pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė UAB „Ievos svajonė“ 2018 m. spalio 10 d. išrašytą sąskaitą – faktūrą RK Nr. 0550 patikimu ir patvirtinančiu ieškovės nurodomas faktines aplinkybes įrodymu, nors šio dokumento apeliantas nepasirašė.

26.       Teisėjų kolegija paaiškina, kad apeliantas, siekdamas nuginčyti ieškovės pateiktą sąskaitą, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimą apie sąskaitos nepasirašymą. Bet kuriuo atveju, šalies paaiškinimai gali būti pripažįstami patikimais, jei jie pagrįsti rašytiniais įrodymais.

27.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28.       Nagrinėjamoje byloje, siekiant įrodyti parašo rekvizito netikrumą, buvo būtina pasinaudoti specialiomis žiniomis. Tik grafologijos ekspertas galėtų patvirtinti atsakovo argumentą, kad jis nepasirašė ginčo sąskaitos. Apeliantui paaiškintina, kad ieškovė turi pareigą įrodyti ieškinio argumentus, o atsakovas - atsikirtimų į jį pagrįstumą (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

29.       Apeliantas teigia, kad teismas galėjo įpareigoti atsakovą pateikti sąskaitos suklastojimo įrodymus. Teisėjų kolegija nurodo, kad toks apelianto argumentas prieštarauja civilinio proceso teisei, nes šalys laisvai naudojasi procesinėmis teisėmis (CPK 42 straipsnis) ir savo nuožiūra, nes priešingu atveju būtų pažeistas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis).

30.       Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 177 straipsnio 2 dalyje pateiktas bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti nebaigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuriame išvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir rašytiniai įrodymai, bei nurodoma, kad faktinės aplinkybės gali būti nustatomos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

31.       Atsakovo ir jo atstovo nuomone, pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, aplinkybę, kad netikrą dokumentą pasirašė atsakovas ir tuo pačiu priėmė prekes, turėjo įrodyti ieškovė. Atitinkami R. K. parodymai, jog sąskaitą pasirašė atsakovas, nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog R. K. nurodytą aplinkybę dėl prekių perdavimo įrodo ieškovės UAB „Ievos svajonė“ 2018 m. spalio 10 d. išrašyta sąskaita – faktūra RK Nr. 0550 bendrovei UAB „Veneda“, kurią pasirašė apeliantas R. G. ir kurio parašo rekvizito tikrumas nėra nuginčytas. Taip pat liudytojos paaiškinimų nuoseklumą įrodo tai, kad prekės buvo UAB „Grožio deivė“, kuri prekiavo maisto papildais, prekybos dalis. Būtent apeliantas papildus ir užsakydavo iš ieškovės. Kad UAB „Grožio deivė“ prekiavo papildais, neneigė ir apeliantas. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovė 2018-07-30 atsiėmė prekes iš muitinės sandėlio. Vadinasi, prekes ji turėjo ir galėjo perduoti apeliantui bei 2018 m. spalio 10 d. išrašyti sąskaitą. Prekių laikymo aplinkybės neturi teisinės reikšmės dėl ginčo dalyko, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina CPK 13 straipsnis).

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis nepasirašė ginčo sąskaitos ir neperėmė prekių, nėra pagrįsta nei vienu rašytiniu įrodymu, o paneigta visumos įrodymų vertinimu (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingo įrodinėjimo taisyklių taikymo, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 12, 178 straipsniai). (CPK 12, 178 straipsniai).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

 

34.       CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35.       Ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teismo procese apmokėti, todėl šis klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

36.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

 

n u t a r i a :

 

apelianto (atsakovo) R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                         Andrius Verikas

 

               Rūta Petkuvienė

 

                                                         Inga Staknienė        

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CK6 6.305 str. Pirkimo-pardavimo sutarties samprata
  • CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
  • CPK
  • CK6 6.162 str. Sutarties sudarymo tvarka
  • 3K-3-15/2008
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • e3K-3-42-684/2019
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 13 str. Dispozityvumo principas
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 92 str. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apmokėjimas