Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2010

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1;                                                                  118.1

 

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 31 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

            rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, V. K., A. R., H. M., J. M., P. K., K. Č., R. Ž., E. S., dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Byloje aktualus bylos nutraukimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymas, sprendžiant prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tinkamo padavimo klausimą.

            Pareiškėja B. S. patikslintu pareiškimu prašė atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sutuoktinio P. N. iki nacionalizavimo valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinus, kad terminas dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. 1929 m. spalio mėnesio dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini).

            Byloje nustatyta, kad pirminiu pareiškimu pareiškėja prašė atnaujinti terminą prašymui ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sutuoktinio P. N. iki žemės nacionalizavimo valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini)ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. ir J. N. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 50 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad ši aplinkybė jai tapo žinoma 2005 m. rugpjūčio mėnesį. Patikslintu pareiškimu pareiškėja prašė atnaujinti terminą prašymui ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. 1929 m. spalio mėnesio dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini). Priėmus patikslintą pareiškimą, teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegiją, kuri 2008 m. birželio 27 d. nutartimi išaiškino, kad pareiškėjos reikalavimas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti yra teismingas administraciniam teismui, o reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Po šios teismo nutarties priėmimo pareiškėja pateikė dar vieną patikslintą pareiškimą, atsisakydama prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškimą tenkino – atnaujino pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleistą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. 1929 m. spalio mėnesio dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.

            Teismas nurodė, kad terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti nėra praleistas. Pareiškėja 1992 m. vasario 25 d. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai, kuriame nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio P. N., mirusio 1990 m. sausio 18 d., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Aplinkybę, kad prašymas pareiškėjos paduotas laiku, pripažino ir valstybinė institucija, sprendžianti nuosavybės atkūrimo klausimus. Teismas, nagrinėdamas termino nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, atsižvelgė į pareiškėjos amžių, persirgtas ligas, invalidumą  ir sprendė, kad pareiškėja neturėjo galimybės tinkamai įgyvendinti savo teisių į nuosavybės grąžinimą dėl sveikatos būklės. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad, tik 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies pakeitimui, asmenims buvo suteikta galimybė kreiptis į teismą dėl termino papildomiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas sprendė, kad žemės sklypas(duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, 1929 m. dovanojimo sandorio pagrindu buvo perleistas vestuvių proga, lygiomis dalimis, pareiškėjos sutuoktiniui P. N. ir J. N. (M.).

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir bylą nutraukė.

            Kolegija konstatavo absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą - pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja 1992 m. vasario 25 d. padavė Kauno miesto valdybai pareiškimą, prašydama atkurti nuosavybės teises į savo sutuoktinio P. N. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1645 kv. m žemės sklypą(duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės pagrindu nurodė Kauno apylinkės teismo 1939 m. gegužės 28/30 d. vykdomąjį raštą, t. y. pareiškėja aiškiai įvardijo išlikusio nekilnojamojo turto rūšį, dydį, buvimo vietą ir nuosavybės teisės į šį turtą pagrindą, kaip nustatyta teisės aktuose (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnis, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7, 9 punktai). Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. sausio 19 d. administraciniais aktais atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises, perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1337 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini). Dėl kito nekilnojamojo turto grąžinimo pareiškėja įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja 1992 m. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į visą sutuoktinio P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą, prieštarauja faktiniams bylos įrodymams. Pažymėtina, kad, pareiškėjos teigimu, jai apie P. N. turėtą 25 arų žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini)tapo žinoma tik 2005 m., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam prašymų padavimo terminui (iki 2001 m. gruodžio 31 d.), todėl akivaizdu, kad laiku paduoti tokio pobūdžio prašymą ji negalėjo. Be to, byloje nėra duomenų, kad įstatymo reikalaujamos formos prašymas dėl 25 arų žemės sklypo Nr. 157-159, buvusio(duomenys neskelbtini), grąžinimo būtų paduotas po įstatyme nustatyto prašymų padavimo termino ir kad dėl tokio prašymo būtų priimtas kompetentingos institucijos sprendimas. Taigi pareiškėja nėra tinkamai išreiškusi savo valios dėl 25 arų žemės sklypo(duomenys neskelbtini), grąžinimo turinio ir formos aspektu.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. vasario 25 d. nutartyje (civilinė byla pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-24/2008) konstatavo, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnį prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai, kuri atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veiksmo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareiškimo priimti, o priėmęs atsižvelgti į specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nutarties išvadas ir vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu bylą nutraukti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukė (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

            Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pareiškėjai patikslinus pareiškimą ir bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pagal jį, nė vienas iš proceso dalyvių neginčijo aplinkybės, kad ji nustatytu laiku ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, šiuo metu esantį(duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX, XX skyriuose ir V dalyje nurodytų kategorijų bylas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami atvejai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse. Kolegija nepagrįstai nustatė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – laikė, kad dėl nekilnojamojo turto, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises nagrinėjamoje byloje, grąžinimo pareiškėja įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nesikreipė ir prašymo nepadavė. Byloje pateiktame Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. balandžio 14 d. rašte Nr. Sl-757 (1.10) neteigiama, kad nėra laiku pateikto tinkamai užpildyto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę. Priešingai, nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į ginčo žemę pareiškėjai bus sprendžiamas po to, kai bus pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir pateikti dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjos vyras P. N. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė ginčo sklypus Nr. 157-159(duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme apklaustos Žemėtvarkos skyriaus vyriausiosios specialistės patvirtino, kad pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą laikomas paduotu laiku ir yra tinkamas nuosavybės teisėms atkurti; šias aplinkybes dar kartą patvirtina pareiškėjos 2005 m. rugpjūčio 23 d. iškvietimas į Žemėtvarkos skyrių susipažinti su skyriaus parengta kartografine medžiaga nuosavybės teisėms atkurti į negrąžintą ginčo žemę. Teisėjų kolegijos išvada dėl prašymo nepateikimo prieštarauja byloje esamiems įrodymams, valstybės įgaliotos institucijos pozicijai (CK 1.5 straipsnis) ir teisėtiems pareiškėjos lūkesčiams susigrąžinti neteisėtai nusavintą žemę. Pažymėtina, kad nė vienas iš suinteresuotų fizinių asmenų nepateikė prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę, t. y. į žemės sklypus Nr. 157-159, buvusius(duomenys neskelbtini), šie asmenys buvo įtraukti į bylą nepagrįstai. Prašymo pateikimo metu nebuvo realios galimybės žinoti visų aplinkybių apie nacionalizuotą žemę (jos tikslaus adreso, žemės ploto ir t. t.), atsižvelgiant į tai, kad praėjo apie 70 m. nuo nacionalizacijos. Prašymus priėmusi kompetentinga institucija nekėlė sąlygų, kad būtų tiksliai nurodyti žemės plotai ir žemės buvimo vieta. Kolegija nutraukė bylą nesant įstatyminio pagrindo ir nepagrįstai taikė CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys V. K. ir R. Ž. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą dėl termino atnaujinimo nurodoma, kad pareiškėja negali būti laikoma tinkama pretendente į ginčo turtą, nes įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į 25 arų žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punktas). Tik tada, kai po 2001 m. gruodžio 31 d. buvo kreiptasi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). 1992 m. vasario 25 d. pareiškėja padavė Kauno miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į P. N. išlikusį nekilnojamąjį turtą - 1645 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnis, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7, 9 punktai). Pareiškėja tiksliai nurodė grąžintino turto dydį ir buvimo vietą, dėl kito nekilnojamojo turto nesikreipė. Pareiškėja, pateikdama pirminį pareiškimą, prašė atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti. Pareiškėja savo teisinę poziciją pakeitė tik po to, kai šioje byloje specialioji teisėjų kolegija 2008 m. birželio 27 d. nutartimi nustatė, jog toks reikalavimas nagrinėtinas administraciniame teisme. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis; specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 22 d. nutartis, priimta byloje I. Č. v. Kauno apskrities viršininko administracija; kt.). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Neatnaujinus teismine tvarka termino prašymui paduoti, negali būti sprendžiama dėl tolesnės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.

            Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuoti asmenys nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštaravo kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10.2 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-120/1999). Jei nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, jo sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Esant šalių ginčui dėl dovanojimo sutarties sudarymo fakto, jo įrodinėti liudytojų parodymais negalima. Įvertinus aplinkybę, kad teismas tokį pareiškimą nagrinėjo esant neatnaujintam terminui prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, akivaizdu, jog toks juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas negali sukelti pareiškėjai teisinių padarinių (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

            Pareiškėja kildina P. N. teises šio ir J. M. sudaryto sandorio pagrindu. Nėra ginčo dėl to, kad suinteresuoti asmenys pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. M. priklausiusią žemę; ir dalies šios žemės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas jau yra išspręstas. Tretieji asmenys turi turėti teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir tuo pagrindu įstatymo įtvirtintą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. Kamajų žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-1042/2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Euroimport Rudorfer GmbH v. UAB „Filipopolis“, bylos Nr. 3K-3-81/2004). Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas sukeltų tiesioginių teisinių pasekmių suinteresuotiems asmenims, nes jie negalėtų pretenduoti į J. M. priklausiusios žemės sugrąžinimą visa apimtimi, t. y. į iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl CPK 293 straipsnio 1 punkto taikymo šioje byloje

 

            Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismas nepriima ieškinio pareiškimo nagrinėti civilinio proceso tvarka tais atvejais, kai nustato, jog ieškinys nenagrinėtinas teisme. Tais atvejais, kai teismas bylos nagrinėjimo metu nustato, kad byla nenagrinėtina teisme, nutraukia civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Jeigu šis faktas nustatomas apeliacinės instancijos teisme, byla nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 punkto, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

            Minėta, kad nagrinėjamoje byloje aktualus bylos nutraukimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymas, sprendžiant prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tinkamo padavimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminu prašymo atkurti nuosavybės teises į 25 arų žemės sklypą(duomenys neskelbtini), nėra padavusi ir valstybės įgaliota institucija nėra priėmusi sprendimo nuosavybės teisių atkūrimo į šį turtą klausimu. Taigi padaryta išvada, kad pareiškėja nėra įgijusi pretendento atkurti nuosavybės teises statuso, nes ji praleidusi terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, o pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl nustatęs absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą apeliacinės instancijos teismas bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teisės normų taikymu ir aiškinimu.

            Pagal byloje esančius duomenis, pareiškėja tikslintu pareiškimu prašė atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos sutuoktinis P. N. 1929 m. spalio mėnesio dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja dar kartą patikslino savo pareiškimą, atsisakydama prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti. Taigi pagal byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, kai pareiškėja, naudodamasi savo procesinėmis teisėmis, pakeitė savo prašymo pagrindą ir išreiškė  nuostatą, jog ji nėra praleidusi termino prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti, t. y. prašymą atkurti nuosavybės teises yra pateikusi laiku, o tik prašė teismo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, byloje turėjo būti įvertinta, ar pagrįsta tokia pareiškėjos nuostata, t. y. ar yra išreikšta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu pareiškėjos valia atkurti nuosavybės teises į 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį(duomenys neskelbtini). Nustačius šį faktą, t. y. konstatavus, kad pareiškėja nustatytu terminu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises ir kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžianti valstybės įgaliota institucija yra nurodžiusi pareiškėjai apie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl prašymų atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nes, kaip šioje byloje yra nurodžiusi specialioji teisėjų kolegija 2008 m. birželio 27 d. nutartyje, pastarųjų prašymų tenkinimas, t. y. praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukeltų teisinių padarinių tokiu atveju, jeigu asmuo nėra padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises (taip pat nėra administracinio teismo sprendimo dėl praleisto termino šiam prašymui valstybės įgaliotai institucijai paduoti atnaujinimo), taigi – jis neturi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokio procesinio eiliškumo pagrįstai laikėsi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėja 1992 m. vasario 25 d., t. y. laiku, pateikė Kauno miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio P. N. žemę, sprendė dėl kitų byloje pareikštų prašymų: atnaujino pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatė prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinės instancijos teismas tikrino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises tinkamo pareiškimo, t. y. ar pareiškėja yra padavusi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., prašymą atkurti nuosavybės teises. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl to, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes, minėta, tokio prašymo pareiškėja, patikslinusi savo pareiškimą, atsisakė (CPK 141 straipsnio 1 dalis), t. y. prašymas, esantis savarankišku pareiškimo dalyku ir kuris iš tiesų teismingas administraciniam teismui, byloje nebuvo pareikštas, o pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises išreiškimo apeliacinės instancijos teismas paneigė nepagrįstai.

 

            Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo

 

            Lietuvos Respublikos pilietis, siekdamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi aktyviu veiksmu išreikšti savo valią atkurti nuosavybės teises – paduoti prašymą atkurti jas į konkrečius išlikusius objektus. Prašymas turi būti paduotas atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje ir Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintoje prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo formoje buvo nustatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo turėjo būti nurodyta prašymą padavusio piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, pageidavimas atgauti turtą natūra, ekvivalentine natūra arba gauti už jį kompensaciją (nurodant pageidaujamą kompensacijos būdą), pareiškėjo pilietybę patvirtinantis dokumentas. Pagal 1997 m. liepos 1 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnį ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punktą prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas, būdas, pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra), vietovė, kurioje pageidaujama gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, o tais atvejais, kai neatkuriamos nuosavybės teisės į visą anksčiau turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (jei šis plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra), – žemės, miško ar vandens telkinių plotai, į kuriuos pageidaujama atkurti nuosavybės teises. Taigi nurodytose teisės normose, tiek reglamentavusiose, tiek ir šiuo metu reglamentuojančiose prašymo atkurti nuosavybės teises turinį įtvirtinta piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga nurodyti konkrečius duomenis apie save, kitus pretendentus, turto savininką, dabartinį jo valdytoją, turtą, kurį pageidaujama susigrąžinti, ir kt., tačiau aptartose teisės normose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad tais atvejais, kai visi šie duomenys nenurodomi, prašymas atkurti nuosavybės teises laikomas nepaduotu.

            Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles, taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-24/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl valstybės įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą institucijos priimtų sprendimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis) ir pasisakydamas nagrinėjamai bylai aktualiu prašymo atkurti nuosavybės teises turinio klausimu, yra konstatavęs (2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A⁷-709-2003), kad vien tai, jog prašyme nėra visų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytų faktų, nepakankama sąlyga teigti, jog asmuo, pateikęs tokį prašymą, nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų, įstatymu įpareigotų vykdyti žemės reformą, vaidmuo, kurių veiksmai apima ir priimto prašymo trūkumų šalinimo procedūras, nors tiesiogiai tuometiniuose įstatymuose neformalizuotas, tačiau būtinas tikslams, kuriems pasiekti agrarinės reformos tarnybos veikė, įgyvendinti. Tokiu atveju, t. y. kai prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodyti visi teisės aktuose reglamentuoti duomenys, teismas turėtų vertinti tokį asmens prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Tai, kad sprendžiant, ar pilietis yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, lemiantis veiksnys – piliečio išreikšta valia atkurti nuosavybės teises, nepaisant į pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises esančių netikslių duomenų (turint omenyje tai, kad tiksli iki turto 1940 m. nacionalizacijos informacija objektyviai gali būti nežinoma, prarasta ir pan.), atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. L. B., bylos Nr. 3K-3-71/2003).

            Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pareiškėja 1992 m. vasario 25 d. padavė Kauno miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio P. N. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1645 kv. m žemės sklypą(duomenys neskelbtini), ir kaip nuosavybės teisių pagrindą nurodė Kauno apylinkės teismo 1939 m. gegužės 28/30 d. vykdomąjį raštą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja aiškiai įvardijo išlikusio nekilnojamojo turto rūšį, dydį, buvimo vietą ir nuosavybės teisių į šį turtą pagrindą, kaip nustatyta teisės aktuose, ir padarė išvadą, kad dėl kitos buvusio savininko žemės pareiškėja prašymo atkurti nuosavybės teises nėra padavusi. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad tokiu atveju, minėta, svarbiausias aspektas – tai pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises į išlikusį sutuoktinio nekilnojamąjį turtą – žemę – išreiškimas. Pareiškėjos teigimu, jai nebuvo žinoma apie jos sutuoktinio kitos žemės, t. y. 25 arų žemės sklypo Nr. 157-159, buvusio(duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teisėmis faktą, apie tai, kaip nustatyta byloje, ji sužinojo 2005 m., todėl akivaizdu, kad ji negalėjo konkrečiai įvardyti šio žemės sklypo, kaip tai nustatyta nurodytuose teisės aktuose. Tačiau pačia bendriausia prasme jos valia atkurti nuosavybės teises į jos sutuoktinio nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo išreikšta valstybės įgaliotai institucijai nepraleidus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tai, kad pareiškėja, vykdydama teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įvardijo konkretų jai žinomą sutuoktinio nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, nereiškia, kad ji tokiu būdu atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo į kitą galbūt sutuoktiniui priklausiusią žemę, apie kurią jai tapo žinoma tik 2005 m., nes, minėta, pačia bendriausia prasme jos valia atkurti nuosavybės teises į jos sutuoktinio nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo išreikšta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų išreiškusi savo valią atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo į kitą galbūt sutuoktiniui priklausiusią žemę, t. y. pareiškusi tokį atsisakymą nuosavybės teisių atkūrimo klausimus spręsti valstybės įgaliotai institucijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės įgaliota spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus institucija pripažino, jog pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises paduotas ne tik į 1645 kv. m žemės sklypą(duomenys neskelbtini), bet išreikšta jos valia atkurti nuosavybės teises į visą sutuoktinio galbūt nuosavybės teisėmis valdytą žemę, jis paduotas laiku, derino su pareiškėja grąžintinos žemės vietos klausimus (T. 1, b. l. 98). Byloje nenustatyta, kad valstybės įgaliota institucija būtų nurodžiusi pareiškėjai, jog jos prašymas atkurti nuosavybės teises neatitinka teisės aktų reikalavimų ir jį būtina tikslinti. Taigi turint omenyje svarbiausią aspektą, lemiantį sprendimą, kad pareiškėja yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį (duomenys neskelbtini)– jos valios atkurti nuosavybės teises į galbūt sutuoktiniui priklausiusią žemę išreiškimo faktą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į visą sutuoktinio nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo pareikštas 1992 m. vasario 25 d., t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja pakartotinai turėjo išreikšti valią atkurti nuosavybės teises ir papildomai kreiptis su kitu prašymu atkurti nuosavybės teises į šį turtą ir kad turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti atnaujinimo administracinių bylų teisenos tvarka.  

            Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, teismui netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas (CPK 346 straipsnis), ir grąžinti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, iš esmės neperžiūrėjo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka, t. y. nepatikrino pirmosios instancijos teismo išvadų dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir nuosavybės teisių pripažinimo į žemės sklypą P. N., nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, pagrįstumo.

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

            Bylinėjimosi išlaidos šioje byloje nepriteistinos CPK 443 straipsnio 6 dalies pagrindu.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Virgilijus Grabinskas

                                                                                     

 

                                                                                                            Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                            Sigita Rudėnaitė