Civilinė byla Nr. e2A-713-921/2025

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03501-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.1.6.1; 2.6.7; 3.1.7.11; 3.3.1.21

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal

Teismas

n u s t a t ė :

I.       I. Ginčo esmė

1.       ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transneta“ (toliau – ir ieškovė arba bendrovė) patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia 2023 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės ir atsakovo E. S. (toliau – atsakovas) sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis) nuo sudarymo momento (ab initio) ir taikyti restituciją, grąžinti ieškovei transporto priemonę NIEWIADOW, kurios pirmosios registracijos data 2020 m. liepos 29 d., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir priekaba), o atsakovui priteisti iš ieškovės 270  Eur sumą; priteisti iš atsakovo ieškovei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi iškėlė UAB „Transneta“ bankroto bylą. Bendrovės nemokumo administratoriumi paskyrė UAB „Nemokumo administratorius“. Bendrovės vadove nuo 2011 m. sausio 18 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo atsakovo sutuoktinė R. S., o atsakovas buvo bendrovės akcininkas, kuris nuosavybės teise valdė ir valdo 45 proc. bendrovės akcijų. Nemokumo administratorė nustatė, kad 2023 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė ir atsakovas sudarė priekabos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria bendrovė pardavė atsakovui už 270 Eur sumą priekabą, kurios pirmosios registracijos data 2020 m. liepos 29 d., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Vidutinė priekabos rinkos kaina yra 988 Eur, todėl atsakovui priekaba buvo parduota 3,5 kartų pigiau, nei buvo tikroji jos vertė. Bendrovė nemoki buvo 2023 m. sausio 1 d., todėl priekabos pirkimo–pardavimo sutartis akivaizdžiai pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Skundžiamas sandoris neturi jokios ekonominės logikos, bendrovei nebuvo jokio tikslo parduoti priekabą savo akcininkui. Ieškovei nėra žinoma, kad sutarties sudarymo metu ieškovė butų turėjusi įstatyminę, sutartinę ir (ar) teismo sprendimu pagrįstą teisinę prievolę, suponuojančią sutarties sudarymo būtinybę. Atsakovas negalėjo nežinoti, kad ieškovė yra nemoki, ar kad yra susidūrusi su rimtais finansiniais sunkumais, nes priekabos įgijėjas buvo bendrovės akcininkas, todėl jo nesąžiningumas preziumuojamas. Nurodė, kad yra visos actio Pauliana sąlygos pripažinti sandorį negaliojančiu.

3.       Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad sutarties kaina atitiko priekabos rinkos kainą, todėl nei ieškovės, nei jos kreditorių teisės šiuo sandoriu nebuvo pažeistos. Sutarties sudarymo metu bendrovė buvo moki. Sutartimi ieškovės mokumas niekaip nesumažėjo nepakito ir jos galimybės vykdyti prievoles kreditoriams. Atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo sąžiningas. Nurodė, kad ieškovė prašo taip pat priteisti procesines palūkanas, tačiau jos gali būti priteistos tik nuo sumos. Šiuo atveju prašoma panaikinti sutartį, todėl neaišku, nuo kokios sumos reikėtų skaičiuoti palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų 992,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikino, įsiteisėjus sprendimui.

5.       Teismas nustatė, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d. registruota bendrovės nuosavybės teisė į priekabą, už kurią buvo sumokėta 950 Eur (su PVM) kaina. 2023 m. rugpjūčio 10 d. tarp bendrovės ir atsakovo sudaryta priekabos pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios turinio nustatyta, jog priekabos rida – 100 000 km, priekabos privalomoji techninė apžiūra negalioja. Atsakovas sumokėjo 270 Eur bendrovei bankiniu pavedimu. Sutartis pasirašyta R. S. ir atsakovo. 2023 m. birželio 19 d. atsakovas bankiniu pavedimu pervedė bendrovei 270 Eur, nurodydamas „Lėšų pervedimas“. Iš Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad nuo 2011 m. sausio 18 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsakovo sutuoktinė R. S. buvo bendrovės direktorė bei yra akcininkė (55 proc. akcijų), o atsakovas yra bendrovės akcininkas (45 proc. akcijų). Šiaulių apygardos teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Transneta“. Dėl bendrovės nemokumo į teismą 2023 m. spalio 16 d. kreipėsi bendrovės direktorė R. S.. Iš byloje esančių balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų teismas nustatė, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 57 835 Eur ilgalaikio turto, 101 523 Eur trumpalaikio turto, iš viso turto – 159 358 Eur, 155 234 Eur mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų, nuostoliai sudarė 26 131 Eur. Teismas konstatavo, kad bendrovės turimo turto vertė 2022 m. pabaigoje viršijo bendrovės įsipareigojimus. Bendrovės įsiskolinimai bent 2 kreditoriams atsirado 2022 m. rugpjūčio mėnesį ir nuo to laiko jie didėjo. Teismas padarė išvadą, kad 2023 m. gegužės mėnesį bendrovė buvo nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimus darbuotojams, nutraukė sudarytas darbo sutartis.

6.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad bendrovės kreditoriai turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises, ką patvirtina jau aukščiau minėti įrodymai dėl nemokumo bylos iškėlimo bendrovei, nutartys dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo ir kiti susiję dokumentai.

7.       Teismas, spręsdamas dėl ginčijama sutartimi galimai pažeistų kreditorių teisių, išanalizavęs pateiktus bendrovės 2022 m. ir 2023 m. balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas, bendrovės kreditorių pareikštus finansinius reikalavimus, konstatavo, kad sutarties sudarymo metu (2023 m. rugpjūčio 10 d.) bendrovės finansinė padėtis buvo bloga ir nuostolinga, įmonė buvo nemoki. Su kai kuriais kreditoriais bendrovė neatsiskaitė nuo 2022 m. rugpjūčio mėnesio, o darbuotojus atleido 2023 m. rugpjūčio mėnesį, kai su jais nebuvo atsiskaitoma nuo 2023 m. gegužės mėnesio. Tačiau teismas pažymėjo, kad priekabos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo tokios vertės, kad sukelti bendrovės nemokumą, todėl vertino, ar ši sutartis kitaip nepažeidė kreditorių teisių.

8.       Teismas nustatė, kad 2023 m. birželio 19 d. atsakovas pavedimu pervedė bendrovei 270 Eur, kuri buvo nurodyta ir sutartyje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas 2023 m. birželio 19 d., pervesdamas bendrovei 270 Eur, vykdė kažkokį kitą įsipareigojimą. Teismas sprendė, kad atsakovas atsiskaitė už priekabą su bendrove, atlikdamas minėtą pavedimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė tvirtino, jog priekaba buvo parduota už mažesnę vertę, nei turėjo būti parduota, tačiau 2023 m. rugpjūčio 10 d. priekabos vertę patvirtinančių įrodymų nepateikė, o nurodyta priekabos vertė ieškovės ne kartą buvo pakeista (11 845,60 Eur, 988 Eur). Visi ieškovės pateikti skelbimai apie parduodamas analogiškas transporto priemones patvirtina tik tai, kad 2024 m. parduodamos transporto priemonės buvo naujos, pagamintų 2023 m. priekabų kaina svyruoja nuo 696 Eur iki 916 Eur. Priekaba dėl kurios kilo ginčas buvo pagaminta 2020 m., 2023 m. ji jau buvo 3 metų senumo. Be to, teismas nustatė, kad priekabos rida buvo 100 000 km, kas patvirtina atsakovo atstovo teiginį, jog priekaba buvo intensyviai naudojama. 2023 m. rugpjūčio 10 d. priekaba neturėjo galiojančios techninės apžiūros. Todėl teismas konstatavo, kad priekabos techninė būklė buvo bloga. Teismas pažymėjo, ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – Pelno mokesčio įstatymas) 1 priedėlio „Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais)“ reikalavimus priekabos ir puspriekabės nusidėvi per 4 metus. Priekabos yra priskiriamos ilgalaikiam turtui, todėl perleidžiant šį turtą būtina įvertinti jo nusidėvėjimą (Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnis, 16 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas sprendė, kad per 3 metus priekabos nusidėvėjimas yra 75 proc., kas skaičiuojant priekabos vertę 2023 m. rugpjūčio 10 d. nuo 950 Eur (įsigijimo kainos) sudaro 237,50 Eur.

10.       Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad už priekabą buvo sumokėta jos vertę atitinkanti kaina, įvertinus nusidėvėjimą. Be to, už priekabą pinigai buvo sumokėti bendrovei. Tokiu būdu  vietoje turėto daikto bendrovė gavo atsiskaitymams su kreditoriais reikalingą priemonę – pinigus. Teismas, įvertinęs, kad parduotos priekabos kaina buvo didesnė už jos vertę, kad ši kaina buvo sumokėta bendrovei, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijama sutartis pažeidė jos kreditorių interesus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra vienos iš nustatytinų actio Pauliana sąlygų.

11.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo, darė išvadą, kad nors atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, tačiau jam kaip bendrovės akcininkui ir bendrovės direktorės sutuoktiniui neabejotinai buvo žinomos aplinkybės apie bendrovės sunkią finansinę būklę. Todėl teismas vertino, kad atsakovas, pirkdamas priekabą didesne nei nustatyta įvertinus nusidėvėjimą kaina, iš esmės veikė kaip protingas, siekiantis patenkinti bendrovės kreditorių interesus asmuo, nes bendrovė gavo priekabos vertę viršijantį piniginį ekvivalentą. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ir šios privalomos actio Pauliana taikymo sąlygos.

12.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties šalių sąžiningumo, nustatė, kad atsakovas sudarė ginčijamą sandorį su savo sutuoktine, kuri tuo metu veikė bendrovės vardu kaip jos direktorė. Teismas pažymėjo, kad nors yra formalus pagrindas teigti, kad sandorio šalys buvo susiję giminystės ryšiais, tačiau ieškovei neįrodžius, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, nėra pagrindo konstatuoti sandorio šalių nesąžiningumo. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ir šios actio Pauliana taikymo sąlygos.

13.       Atmetus ieškinį, pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės jo patirtas 992,20 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones nusprendė panaikinti, įsiteisėjus sprendimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei pripažinti negaliojančia 2023 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės ir atsakovo sudarytą transporto priemonės (priekabos) pirkimo–pardavimo sutartį nuo sudarymo momento (ab initio) ir taikyti restituciją, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:

14.1.                      Nepagrįstai teismas konstatavo, kad transporto priemonė turėjo trūkumų ar defektų. Sutartyje nebuvo pažymėta, kad transporto priemonė yra su kokiais nors trūkumais, o vien aplinkybė, kad ji neturėjo privalomos techninės apžiūros, nepatvirtina fakto, kad ji buvo su trūkumais. Šis faktas liudija tik tai, kad konkrečiu metu ji negalėjo dalyvauti eisme. Be to, atsakovas bylos nagrinėjimo metu taip pat nepateikė jokių transporto priemonės defektinių aktų ir (ar) transporto priemonės tvarkymo dokumentų.

14.2.                      Nepagrįstai teismas, atsižvelgęs į tai, kad transporto priemonės rida yra 100 000 Eur km, laikė, kad atsakovas įrodė, jog transporto priemonė buvo intensyviai naudojama, kas mažina jos kainą. Pažymi, kad transporto priemonė neturi jokio prietaiso, kuris matuotų jos ridą.

14.3.                      Nepagrįstos teismo išvados dėl transporto priemonės kainos ir vertės jos pardavimo metu. Pažymi, kad atsakovas byloje buvo pateikęs skelbimą, kuriame analogiška transporto priemonė, kuri buvo 2022 metų gamybos naudota buvo parduodama už 750 Eur sumą, kai tuo tarpu naujos analogiškos priekabos buvo parduodamos už 700–900 Eur. Kas patvirtina, jog nepriklausomai nuo transporto priemonės pagaminimo metų bei aplinkybės ji yra nauja ar naudota, jos vertė ženkliai nesikeičia, kad jos kaina galėtų būti mažesnė daugiau kaip tris kartus.

14.4.                      Teismas nepagrįstai vertino ne priekabos rinkos kainą, o jos nusidėvėjimą. Ieškovė pažymi, kad nepriklausomai nuo to, koks yra priekabos nusidėvėjimas, jos pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal tai, kokia yra jos rinkos kaina, o ne kokia jos vertė pagal nusidėvėjimą. Priekaba buvo parduota beveik keturis mažesne nei rinkos kaina, o teismas tik deklaratyviais teiginiais ir nevertinant esminių bylos aplinkybių ir pačio sutarties objekto, konstatavo, kad priekaba buvo parduota už rinkos kainą. Todėl kartu nepagrįstai sprendė, kad ginčijama sutartis nepažeidžia kreditorių teisių.

14.5.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos, kad bendrovė su atsakovu neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties. Ieškovės nuomone, ginčo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių tam, kad ginčijamos sutarties pagrindu atsakovui būtų perleista transporto priemonė 3,5 karto mažesne kaina, arba, kad ji apskritai būtų perleista bendrovei esant nemokiai. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kad sudaryti sutartį atsakovas privalėjo. Vien aplinkybė, kad bendrovei esant nemokiai reikėjo išparduoti bendrovės turtą, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, jog atsakovas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį su bendrove.

14.6.                      Nepagrįstai teismas sprendė, kad sudarydamas sutartį atsakovas veikė sąžiningai. Pažymi, kad transporto priemonė buvo parduota 3,5 karto mažesne nei rinkos kaina, kas rodo atsakovo nesąžiningumą. Teismas neįvertino, kad atsakovas buvo bendrovės akcininkas ir kartu bendrovės direktorės sutuoktinis. Todėl sutarties sudarymo metu bendrovė ir atsakovas galėjo manipuliuoti ne tik sutarties kaina, bet ir visomis aplinkybėmis, kurios yra susijusios su transporto priemone, t. y. tiek jos nebūtais defektais, tiek rida, tiek ir kitomis aplinkybėmis.

14.7.                      Teismas skundžiamą sprendimą priėmė atsižvelgęs tik į atsakovo procesinius dokumentus. Dėl ieškovės argumentų, išdėstytų jos procesiniuose dokumentuose, bei pateiktų įrodymų teismas nepasisakė ir jų teisinio vertinimo iš esmės neatliko.

15.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:

15.1.                      Priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, pasisakė dėl su įrodinėjimo dalyku susijusių įrodymų bei šalių argumentų, tinkamai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas. 

15.2.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Tai, kad teismas sprendime nurodė motyvus, kurie nepalankūs ieškovei, ir priėmė jai nepalankias išvadas, nesudaro pagrindo savaime pripažinti, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų ar juos įvertino neteisingai. Tai, kad ieškovė nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino teismas, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismo sprendime padarytos išvados yra savarankiškos, grindžiamos įvardijamų konkrečiai įrodymų tyrimu bei įvertinimu.

15.3.                      Priešingai nei teigia ieškovė, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad sutartis ieškovės kreditorių teisių nepažeidė, nes dėl sutarties sudarymo ieškovės mokumas nesumažėjo, priekaba atsakovui buvo parduota už jos vertę atitinkančią kainą.

15.4.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, jog tai, kad priekaba neturėjo privalomos techninės apžiūros, nepatvirtina fakto, kad ji buvo su trūkumais. Atsakovas pažymi, kad jeigu transporto priemonė tvarkinga, ji turi privalomą techninę apžiūrą. Tai rodo, kad priekaba buvo blogos būklės – be remonto nebūtų tokios privalomos techninės apžiūros praėjusi.

15.5.                      Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog priekaba buvo intensyviai naudojama, nes priekaba neturi jokio prietaiso, kuris matuotų jos ridą. Atsakovas pažymi, kad priekaba 2020 metais buvo įgyta jos naudojimui. Ieškovės veikla buvo krovinių pervežimas tarptautiniais maršrutais. Priekaba nuolatos buvo naudojama pervežant vairuotojų daiktus dideliais atstumais, jos eksploatavimas buvo labai intensyvus. Todėl sutarties sudarymo metu ji buvo gerokai nusidėvėjusi bei blogos būklės, neturėjo privalomos techninės apžiūros.

15.6.                      Nepagrįstai ieškovė teigia, kad teismas sutapatino priekabos vertę su jos verte pagal nusidėvėjimą. Ieškovas pažymi, kad teismas, konstatuodamas, jog ieškovė neįrodė, kad pagal sutartį priekaba buvo parduota ne už jos rinkos vertę, kaip vienu iš reikšmingų kriterijų rėmėsi ir tokio pobūdžio turto nusidėvėjimo normatyvais, kurie yra įtvirtinti galiojančiame teisiniame reguliavime. Atsakovas už priekabą ieškovei sumokėjo tiek, kiek buvo jos tikroji vertė.

15.7.                      Nepagrįstai ieškovė teigia, kad atsakovo pateikti skelbimai iš interneto neva patvirtina, jog atsakovas priekabą iš ieškovės įsigijo beveik 3,5 karto pigiau. Iš atsakovo pateiktų skelbimų matyti, jog už 2022 m. gamybos priekabą jos pardavėjas nori gauti 750 Eur, kai priekaba yra 2020 m. gamybos, be privalomos techninės apžiūros, blogos būklės, iki pardavimo intensyviai eksploatuota. Todėl ieškovė lygina nesulyginamus daiktus ir nesąžiningai tokį klaidingą lyginimą pateikia kaip analogiškus visomis reikšmingomis savybėmis vertės aspektu daiktus (priekabas).

15.8.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neįvertino sutarties sudarymo ieškovės mokumo kontekste. Teismas teisingai konstatavo, kad priekabos pardavimas už jos vertę atitinkančią kainą nesukėlė ieškovės nemokumo ir nepažeidė ieškovės kreditorių teisių, nes pasikeitė tik ieškovės turto struktūra – vietoj priekabos įmonė įgijo jos vertą atitinkančią pinigų sumą. Todėl pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinų sąlygų.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl apeliacijos objekto

17.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančio actio Pauliana pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl actio Pauliana sąlygų

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

19.       Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 straipsnis).

20.       Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-386-378/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

21.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą naikinti ginčijamą sandorį actio Pauliana pagrindu nusprendęs, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kad skolininkė ir trečiasis asmuo buvo nesąžiningi bei kad skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

Dėl kreditorių teisių (ne)pažeidimo

22.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

23.       Ieškovė nagrinėjamu atveju teigė, kad priekaba buvo parduota už mažesnę, nei rinkos vertė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios sąlygos (ne)buvimo, be kita ko, ir vertino, ar sutartimi priekaba buvo perleista už mažesnę, nei rinkos kaina. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, priekabos kaina, kurią sumokėjo atsakovas, buvo net didesnė už jos kainą, įvertinus nusidėvėjimo vertę. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijama sutartis pažeidė jos kreditorių interesus.

24.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas, 2023 m. rugpjūčio 10 d. sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, sumokėjo už įsigytą priekabą jos rinkos vertę atitinkančią kainą. Ieškovės teigimu, bendrovė atsakovui perleido priekabą beveik keturis kartus mažesne nei rinkos kaina. Ieškovė teigia ir tai, kad aplinkybę, jog naudotos priekabos vertė ženkliai nesikeičia patvirtina paties atsakovo į bylą pateikti įrodymai. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad jo įsigyta priekaba buvo su defektais, kad ji buvo intensyviai eksploatuojama.

25.       Kaip nurodyta anksčiau, ieškovei šiuo atveju kilo pareiga įrodyti visų actio Pauliana sąlygų, be kita ko, ir tai, kad sudaryta sutartis kitaip pažeidžia kreditorių teises, egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent ieškovė, teigdama, kad ginčijama sutartimi priekaba parduota mažesne nei rinkos kaina, turėjo pateikti tokią kainą pagrindžiančius įrodymus.

26.       Ieškovė, pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių priekabos vertę sandorio sudarymo dienai, t. y. 2023 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė skelbimus iš internetinių svetainių apie parduodamas transporto priemones, kurios visiškai nėra panašios į priekabą, kurią įsigijo atsakovas iš bendrovės (1 t., b. l. 31–43, 52–65). Pažymėtina, kad ieškovė 2024 m. spalio 3 d. pateikė teismui prašymą, kuriame, be kita ko, pažymėjo, jog ieškinyje ji neteisingai buvo nurodžiusi, jog atsakovui už 270 Eur sumą buvo perleistas prikabinamas namelis Niewiadow, kai iš tikrųjų atsakovui buvo perleista lengvojo automobilio priekaba Niewiadow. Be to, nurodyta, kad bendrovė ieškinyje buvo neteisingai nurodžiusi ir transporto priemonės vidutinę rinkos vertę, taip pat kiek kartų atsakovui pigiau buvo perleista transporto priemonė, nei tikroji vertė (2 t., b. l. 24–25). Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skelbimais, kurie buvo pateikti kartu su ieškiniu, priimdamas sprendimą, ir nesivadovavo.

27.       Ieškovė kartu su anksčiau minėtu 2024 m. spalio 3 d. prašymu pateikė skelbimus iš internetinių svetainių, kurie, jos teigimu, patvirtina, kad parduotos priekabos rinkos kaina buvo 988 Eur. Ieškovės nuomone, minėti įrodymai patvirtina, kad atsakovui buvo parduota priekaba 3,5 karto pigiau, nei tikroji jos vertė (2 t., b. l. 24–25). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės teismui 2024 m. spalio 3 d. pateikti skelbimai iš internetinių svetainių patvirtina, jog 2024 m. buvo pardavinėjamos naujos, ne naudotos, 2023 m. pagamintos priekabos, kurių vertė buvo nuo 696 Eur iki 916 Eur (2 t., 26–40). Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju atsakovas iš bendrovės įsigijo ne naują, o naudotą ir trijų metų senumo priekaba. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė pateikė skelbimus iš kurių nustatyta, jog rinkoje galima įsigyti naują priekabą nuo 696 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad jos pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad priekabos vertė sandorio sudarymo metu buvo 988 Eur. Tai, kad priekabos vertė sandorio sudarymo metu negalėjo būti 988 Eur patvirtina ir tas faktas, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog pati bendrovė priekabą 2020 m. įsigijo už 950 Eur sumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2020 m. iki sandorio su atsakovu sudarymo momento buvo investavusi į priekabą taip, kad jos vertė po trijų metų naudojimo būtų nesumažėjusi, o padidėjusi. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog sandorio sudarymo metu atsakovas įsigijo priekabą 3,5 karto pigiau, nei jos tikroji vertė.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sutartyje esantys duomenys apie ridą patvirtina aplinkybę, kad priekaba buvo intensyviai naudojama. Visiems yra žinoma aplinkybė, kad priekaba, kurią įsigijo atsakovas, neturi jokio prietaiso, kuris matuotų jos ridą, todėl tai, kad sutartyje buvo įrašyta, jog priekaba yra nuvažiavusi 100 000 km, nėra (ir nebuvo) pagrindo padaryti išvadą, kad priekaba buvo intensyviai naudojama. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog tai, kad priekaba sandorio sudarymo metu neturėjo privalomos techninės apžiūros, nepatvirtina, kad ji buvo su trūkumais. Juolab, įvertinant faktą, kad byloje nėra duomenų dėl kokių priežasčių priekaba neturėjo privalomos techninės apžiūros (nebuvo poreikio, nebuvo išduoda dėl trūkumų ar kt.) Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai patvirtina tik faktą, kad tuo konkrečiu momentu priekaba negalėjo dalyvauti eisme.

29.       Tačiau, kaip minėta anksčiau, ne atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad jis įsigijo priekabą pagal rinkoje galiojančias kainas, taip pat ne atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad jo įsigyta priekaba buvo su trūkumais, o ieškovė, prašydama sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu, turėjo pateikti įrodymus, kad bendrovė sutartimi perleido priekabą už mažesnę kainą, nei tikroji jos rinkos vertė. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė tokių įrodymų į bylą nepateikė. Ieškovė tokių įrodymų nepateikė ir apeliaciniame procese. Apeliacinė instancijos teismas neturi pagrindu sutikti ir su ieškovės argumentais, kad atsakovo pateikti įrodymai, t. y. skelbimai iš internetinių svetainių, patvirtina ieškovės turėtą įrodyti aplinkybę (priekabos vertę). Iš atsakovo pateiktų skalbimų nustatyta, kad naujų priekabų kaina buvo 950 Eur, o 2022 m. gamybos – 750 Eur (2 t., b. l. 1–16). Tačiau atsakovo pateiktuose skelbimuose nėra duomenų apie tai, kokios sandorio sudarymo metu buvo (galėjo būti) priekabos rinkos vertė.

30.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei nepateikus duomenų apie priekabos rinkos vertę, pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti priekabos vertę, pagrįstai, kaip vienu iš kriterijų, vadovavosi Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėliu „Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais)“. Minėtame priedėlyje nurodyta, kad priekabos ir puspriekabės nusidėvi per 4 metus. Priekabos yra priskiriamos ilgalaikiam turtui, todėl perleidžiant šį turtą būtina įvertinti jo nusidėvėjimą (Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio, 16 straipsnio 2 dalis). Todėl per 3 metus priekabos nusidėvėjimas yra 75 proc., kas skaičiuojant priekabos vertę 2023 m. rugpjūčio 10 d. nuo 950 Eur kainos sudaro 712,50 Eur. Todėl priekabos vertė, atskaičius nusidėvėjimo vertę, yra 237,50 Eur. Taigi atsakovo už priekabą sumokėta kaina (270 Eur) buvo net didesnė, nei jos vertė, įvertinus nusidėvėjimą. Kaip ne kartą minėta anksčiau, ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių kitokią vertę, taip pat duomenų, galinčių paneigti minėtus pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus.

31.       Šiuo atveju papildomai pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi areštavo atsakovui nuosavybės teisę priklausančią transporto priemonę Niewiadow, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), areštuoto turto saugotoja paskyrė ieškovę (1 t., b. l. 151–152). Duomenų, kad priekaba nėra išlikusi, kad nebuvo perduota saugoti bendrovei, nėra. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovė turėjo visas galimybės pasitelkti nešališkai specialistą tam, kad įvertintų priekabos vertę, arba prašyti paskirti ekspertizę turto vertei nustatyti, tačiau to nepadarė.

32.       Taigi, ieškovei neįrodžius, kad ginčo sandoriu turtas buvo perleistas už akivaizdžiai per mažą kainą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditorių teisės ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos.

Dėl privalėjimo sudaryti sandorį

33.       Ieškovė teigia, kad ginčo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių aplinkybių tam, kad ginčijamo sandorio pagrindu atsakovui būtų perleista priekaba 3,5 karto mažesne kaina, arba, kad ji apskritai būtų perleista bendrovei esant nemokiai.

34.       CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-412/2016; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 42, 43 punktai). Taigi privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir pagal šias sutartis būtų visiškai atsiskaityta su kreditoriais ar kt.

35.       Kaip jau minėta, pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui buvo perleista priekaba už 270 Eur sumą.  Nenustatyta, kad ieškovė priekabą būtų pardavusi mažesne, nei rinkos kaina. Be to, nenustatyta, kad minėta sutartimi buvo sumažintas bendrovės nemokumas. Ieškovė, sudariusi sandorį, gavo pinigines lėšas, todėl galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju turto vertė nepasikeitė, pasikeitė tik turto struktūra – vietoj turimo kilnojamojo turto buvo gautos piniginės lėšos, kuriomis ieškovė disponavo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamo sandorio sudarymas atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartą tuo metu buvusiomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

36.       Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

37.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).

38.       Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandorio šalių nesąžiningumas siejamas su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, todėl, nenustačius kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo vertinimas nebeturi būti atliekamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis c. b. Nr. 2A-218-823/2018). Apeliacinės instancijos teismas nutarties 32 punkte konstatavo, kad kitų kreditorių teisės nebuvo pažeistos, todėl vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo nevertina.

39.       Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas pripažinti ginčo sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Dėl įrodymų vertinimo

40.       Apeliantė savo skunde taip pat kelia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimus.

41.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinęs byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (žr. šios nutarties 19–20 punktus).  Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis ieškovės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

42.       Pažymėtina, kad ieškovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

43.       Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės skundo argumentus dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

Dėl kitų argumentų

45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, sprendžiamas atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas.

46.       Atsakovas pateikė prašymą priteisti 338,80 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodo, kad šiuo metu jis advokatui nėra sumokėjęs minėtos sumos, tačiau įsipareigojęs tą padaryti ateityje. Minėtas aplinkybes patvirtina kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateiktas išrašas iš papildomo susitarimo prie sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo (2 t., b. l. 104).

47.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktas išrašas iš papildomo susitarimo prie sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo iš esmės atspindi tarp atsakovo ir jo atstovo sutarimą dėl atstovavimo paslaugų apmokėjimo ateityje. Atsižvelgiant į tai, pagal naujausią teismų praktiką, yra pagrindą spręsti klausimą dėl šių išlaidų priteisimo iš ieškovės, nepaisant to, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės nebuvo pateikti duomenys apie išlaidų apmokėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

48.       Apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos už suteiktą advokato pagalbą yra pagrįstos, protingo dydžio, todėl priteistinos iš ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transneta“, juridinio asmens kodas 300088804, administravimo išlaidoms skirtų lėšų 338,80 Eur (trijų šimtų trisdešimt aštuonių eurų ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų  apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                Jurgita Sujetienė