Civilinė byla Nr. 2A-2640-855/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32985-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 2.6.2.1.; 2.6.8.6.; 2.6.8.8.; 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Česnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės namelis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės namelis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šiaurės namelis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ ieškovės naudai 14 119,44 Eur žalos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Tarp ieškovės UAB „Šiaurės namelis“ ir atsakovės UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ 2019 m. gegužės 30 d. buvo pasirašyta Paskolos sutartis Nr. 16-1905-4 (toliau – Paskolos sutartis, Sutartis), kurios galiojimo laikas – 12 mėnesių (Sutarties 3.7 punktas). Remiantis Sutarties 3.8 punktu, paskolą ieškovė turėjo grąžinti 2020 m. gegužės 29 d.
1.2. Atsižvelgiant į pandemijos įtakotą ekonominį sunkmetį, pasireiškusį verslo sąstingiu visose ekonomikos sferose, pirkimų sustojimu, ieškovė patyrė nemenkus nuostolius, susijusius su statybomis ir nekilnojamojo turto pardavimu, todėl 2020 m. gegužės 27 d. raštu paprašė pratęsti Paskolos grąžinimo terminą šešiems mėnesiams, t. y. iki 2020 m. lapkričio 30 d., kadangi priešingu atveju įmonė būtų priversta ieškoti kitų kelių savo finansinei padėčiai sustiprinti, kas galimai neigiamai atsilieptų pačios paskolos savalaikiam grąžinimu. Atsakovė į ieškovės raštą neatsakė, tačiau telefoninio pokalbio metu pranešė, jog Sutarties pratęsimas Sutartyje nėra numatytas. Taip ieškovė sužinojo, jog Sutarties pasirašymo metu ji buvo suklaidinta – ji buvo užtikrinta, kad Sutartis papildomo susitarimo pagrindu bus pratęsta. Be to, Sutartis buvo pasirašyta nedalyvaujant vertėjui, nors Įkeitimo sutartį pasirašant notaro kontoroje, buvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas.
1.3. Nepratęsusi Sutarties termino, atsakovė dar ir sudarė nepalankias kredito grąžinimo sąlygas, priskaičiuodama nepagrįstas kredito refinansavimo išlaidas. Kadangi ieškovė atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje, kuria pasinaudojo atsakovė, buvo sumokėtos visos atsakovės nurodytas sumas.
1.4. Atsakovei 2020 m. spalio 5 d. buvo surašyta pretenzija „Dėl nesąžiningo kreditavimo“, prašant pagrįsti priskaičiuotas sumas. 2020 m. spalio 8 d. atsakovė, atsakydama į pretenziją, pateikė savo priskaičiuotų sumų detalizavimą, kurio lentelėje buvo grafa – „Išieškojimo procedūros mokestis“, 5 proc. (f) ... 14 119,44 Eur... „Paskolos sutarties 3.17 punktas“. Tai reiškia, kad atsakovė suskaičiavo visą ieškovės grąžintiną sumą (negrąžintos skolos, delspinigių, palūkanų ir padidintų palūkanų – pastarąsias skaičiavo kartu už visą laikotarpį, pradelstą skolai grąžinti) ir pritaikė 5 proc. „išieškojimo mokesčio“ tarifą, nors pati realiai jokių išieškojimo veiksmų nevykdė ir dėl išieškojimo jokių išlaidų nepatyrė.
1.5. 2020 m. spalio 16 d. atsakovei buvo surašyta papildoma pretenzija, kurioje buvo prašoma pateikti įrodymus, kad išieškojimo procedūra buvo realiai vykdoma. 2020 m. lapkričio 11 d. atsakovė pateikė raštą „Dėl pretenzijos patikslinimo“, kuriuo neatsakė į ieškovės reikalavimą, apsiribojo tik formalia informacija apie atsakovės viešai vykdomą „skolų išieškojimo procedūrą“ ir draudimu atskleisti darbuotojų asmens duomenis.
1.6. Kadangi kredito davėją ir kredito gavėją sieja sutartiniai santykiai, bet kokie finansiniai prievoliniai santykiai turėjo atsispindėti Sutartyje, o ne neaiškioje „Skolų išieškojimo procedūroje“, su kuria ieškovė nebuvo supažindinta. Taip pat ieškovė nebuvo informuota, kur, kada ir kokiu būdu gali su šia procedūra susipažinti. Tokie atsakovės veiksmai patvirtina jos nesąžiningumą, sąmoningą nesąžiningos Sutarties sąlygų surašymą bei pasinaudojimą sunkia ieškovės finansine padėtimi. Priversdama ieškovę tokioje situacijoje sumokėti neteisėtai priskaičiuotas nepagrįstas sumas, atsakovė padarė ieškovei 14 119,44 Eur žala.
2. Atsakovė UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ pateikė atsiliepimą, kurio su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Kadangi ieškovė laiku neįvykdė prievolės pagal 2019 m. gegužės 30 d. pasirašytą Paskolos sutartį, 2020 m. gegužės 30 d. ieškovei registruotu laišku buvo išsiųstas Raginimas Nr. 2-2005-12 įvykdyti prievolę, o 2020 m. liepos 8 d. notaras atsakovei išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 2795 dėl skolos išieškojimo iš ieškovės. 2020 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė pilnai padengė priskaičiuotą įsiskolinimą pagal minėtą Paskolos sutartį.
2.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Sutarties pasirašymo momentu ji buvo suklaidinta, kad Sutartis papildomo susitarimo pagrindu bus pratęsta. Atsakovė dar iki Paskolos sutarties sudarymo 2019 m. gegužės 7 d. ieškovei pateikė Projekto paskelbimo ir finansavimo sąlygas bei Bendrąsias platformos „Profitus“ naudojimosi sąlygas. Šiose sąlygose aptariama projekto finansavimo, paskolos sutarčių sudarymo tvarka bei nevykdymo pasekmės. Bendrųjų platformos „Profitus“ naudojimosi sąlygų 6.1. punktas aiškiai ir nedviprasmiškai numato, jog „Jeigu Jūs neatsiskaitote pagal sudarytus Finansavimo sandorius, taip pat nesumokate mokesčių, „Profitus“ turi teisę pradėti (ar pavesti tai padaryti įgaliotiems asmenims) išieškojimo veiksmus pagal Finansavimo sandoriuose ir šioje Sutartyje, jos prieduose numatytas sąlygas, taip pat Užtikrinimo priemonių administravimo ir įgyvendinimo veiksmus“. Minėtuose dokumentuose nėra numatyta sąlygų, kuriomis gali būti pratęsiama Paskolos sutartis. Taip pat ir 2019 m. gegužės 30 d. paskolos sutartyje tokių nuostatų nėra įtraukta. Nei sudarytuose susitarimuose, nei Lietuvos Respublikos Sutelktinio finansavimo įstatyme (toliau - SFĮ), vadovaujantis kuriuo, kaip sutelktinio finansavimo platformos operatorius, veikia ieškovė, galimybės pratęsti Finansavimo sandorį numatyta nėra. Taip pat svarbu ir tai, kad projektą „Pavilnio oazė“ finansavo net 169 investuotojai. Dėl didelių projekto finansuotojų kiekių, tokios sąlygos įgyvendinimas yra neįmanomas, net numačius tai sutartyje. Tad ieškinys grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, be to, teismui nepateikta jokių įrodymų ar konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų galimą ieškovės suklaidinimą.
2.3. Nors ieškovė teigia, kad atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje, vis dėlto, ji pastarojo savo teiginio nepagrindžia absoliučiai jokiais leistinais įrodymais. Priešingai, visą paskolos terminą ieškovė nesikreipė į atsakovę bei neinformavo, kad susiduria su finansiniais sunkumais. Taip pat ieškovė tvarkingai atlikdavo nustatytus mokėjimus pagal Paskolos sutarties grafiką, todėl Atsakovei nebuvo pagrindo sunerimtini dėl ieškovės finansinės padėties.
2.4. Nors ieškinyje nurodoma, jog nepratęsusi Sutarties termino, atsakovė dar ir sudarė nepalankias kredito grąžinimo sąlygas, priskaičiuodama nepagrįstas kredito refinansavimo išlaidas, tačiau pažymėtina, kad Sutartyje yra nurodyta, kad ieškovei laiku įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, netaikomi jokie papildomi mokesčiai, t. y. ieškovei sumokėjus paskolos sumą nurodyta data, jai privaloma apmokėti tik išmokėtą Kredito sumą bei iki Paskolos sutarties pabaigos datos priskaičiuotas sutartines palūkanas. Ieškovė įsipareigojimą padengė tik 2020 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po prievolės įvykdymo termino pabaigos. Sutarties Bendrųjų sąlygų 4 dalies 4.3. punkte nurodyta, kad „Profitus“ pradėjus Paskolos gavėjo skolos išieškojimo procedūras (kreipusis į notarą dėl vykdomojo įrašo, kt.), Paskolos gavėjas turi mokėti Specialiosios dalies 3.16 ir 3.17 punktuose nustatytus mokesčius, kurie pridedami prie išieškomos sumos. Šiuo atveju atsakovė 2020 m. birželio 4 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, o vykdomasis įrašas buvo išduotas 2020 m. liepos 8 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovė mokestį taikė esant visoms aplinkybėms, numatytoms Sutartyje bei įstatymuose.
2.5. SFĮ 13 straipsnio 1 dalies 10 punktas įpareigoja atsakovę skelbti lėšų grąžinimo finansuotojams sąlygas ir tvarką, projekto savininkui nesurinkus reikiamų lėšų projektui vykdyti. Vadovaujantis tuo Skolų išieškojimo tvarka yra paskelbta atsakovės internetiniame puslapyje www.profitus.lt, skiltyje „Dokumentai“. Kadangi ši tvarka yra viešai skelbiama, su ja gali susipažinti ir asmenys, kurie nėra registruoti platformos vartotojai. Taip pat ieškovės pasirašytų Bendrųjų platformos „Profitus“ naudojimosi sąlygų 6.2. punkte nustatyta, kad „Skolos yra išieškomos pagal Skolų išieškojimo procedūrą“. Todėl ieškovės teiginiai, kad „bet kokie finansiniai prievoliniai santykiai turėjo atsispindėti Sutartyje, o ne kažkokioje „Skolų išieškojimo procedūroje“, nėra pagrįsti, nes ieškovė buvo informuota apie minėtą tvarką ir be jokių kliūčių galėjo su ja susipažinti.
2.6. Nesutiktina ir su ieškovės argumentu dėl 14 119,44 Eur žalos jai padarymo. Atsakovė absoliučiai jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu neatliko, t. y. ginčo sumą pagal Sutartį atsakovei pervedė pati ieškovė pagal savo prievolę (padengti Sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotas skolos išieškojimo išlaidas), kuri buvo numatyta šalių pasirašytoje Sutartyje. Pinigių lėšų sumokėjimas pagal savo pačios prisiimtas prievoles (vykdant pasirašytą ir galiojančią sutartį, t. y. egzistuojant teisiniam pagrindui) nėra ir negali būti prilyginamas žalos atsiradimui. Taigi, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos esamo ginčo atveju nėra pagrindžiamos. Ieškovė civilinės atsakomybės sąlygų netgi neįrodinėja, kas savaime sudaro pagrindą atmesti jos reikalavimus, kaip visiškai nepagrįstus (neįrodytus). Pati ieškovė padarė žalą savo neteisėtais veiksmais, t. y. neįvykdžiusi Sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas). Be to, ieškovė šiai dienai jau yra padengusi įsiskolinimą, kylantį iš Paskolos sutarties, todėl, ieškovei padengus skolą ir atsakovei nesikreipus į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo, remiantis teismų praktika, netesybos negali būti mažinamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Šiaurės namelis“ atsakovės UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ naudai 1 185,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sutarties turinį, konstatavo, jog tarp ginčo šalių susidarė paskolos teisiniai santykiai.
5. Teismas ieškovės argumentus, kad pastaroji, sudarydama Sutartį, nesuprato visų Sutarties sąlygų, o be to, Sutarties sudarymo metu nedalyvavo vertėjas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog ieškovė yra juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo kriterijai, be to, nustatyta, jog įmonėje nuo 2018 m. gruodžio 3 d. dirba teisininkė, kuri, be kita ko, nagrinėjamoje byloje įgaliota atstovauti ieškovę teisme. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog Sutarties pasirašymo metu teisininkė nedalyvavo, todėl negalima daryti išvados, jog ieškovė Sutartį pasirašė nepasikonsultavusi su teisininke.
6. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė Finansavimo sąlygas yra gavusi dar prieš pasirašant Paskolos sutartį, t. y. 2019 m. gegužės 7 d.; visus dokumentus ieškovės vardu pasirašė direktorius, todėl teismas sprendė, kad laiko tarpas nuo 2019 m. gegužės 7 d. (finansavimo sąlygų gavimo dienos) iki 2019 m. gegužės 30 d. (Paskolos sutarties pasirašymo dienos) yra pakankamai ilgas, kad ieškovė galėtų susipažinti su Sutarties sąlygomis, be to, kaip pažymėjo teismas, įmonėje dirba kvalifikuota teisininkė.
7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei šalių paaiškinimus, darė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ieškovės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl sprendė, kad ieškovė, pavėlavusi įvykdyti savo prievolę, privalo mokėti šalių Sutartyje sulygtas netesybas, kurios neviršija įstatymu numatyto netesybų dydžio.
8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog realiai patyrė kokias nors išieškojimo išlaidas, nes nesikreipė į antstolius dėl skolos išieškojimo.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantė (ieškovė) UAB „Šiaurės namelis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir civilinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, apeliantės nuomone, jai pavyko įrodyti, jog Paskolos sutarties 3.17 punkto nuostatos ieškovės atžvilgiu buvo pritaikytos nesąžiningai.
9.2. Pirmosios instancijos teismui pateikdama 2020 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr. 2-2012-1, atsakovė pripažino aplinkybę, kad jos realios išlaidos, susijusios su negrąžintos paskolos išieškojimo procedūra (11 455,97 Eur), buvo mažesnės už tą sumą, kurią ieškovė de facto sumokėjo (14 119,44 Eur), be to, atsakovė turėjo prievolę apskaičiuoti konkrečias sumas, susietas su „turto realizavimu“ pagal Paskolos sutarties 3.17 punktą. Visgi, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtos pažymos tinkamai neišanalizavo bei dėl jos skundžiamame sprendime nepasisakė.
9.3. Netenkindamas ieškovės prašymo apklausti byloje liudytojais atsakovės darbuotojus, prisidėjusius prie skolos išieškojimo procedūrų, pirmosios instancijos teismas tik formaliai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, o priimant skundžiamą sprendimą, ir neįžvelgus perteklinių finansinių pasekmių pritaikymo ieškovės atžvilgiu, atsakovei buvo sudarytos galimybės nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita.
10. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės atsakovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškovė ir atsakovė, naudodamiesi sutarties laisvės principu, sulygo dėl lingvistine prasme labai aiškios Paskolos sandorio nuostatos – 3.17 punkto, kuriame nustatyta, jog negrąžintos paskolos sumos išieškojimo procedūros mokestis sudaro 5 proc., skaičiuojant nuo išieškomos skolos. Vadovaujantis aptariama nuostata, kuri, pasirašius Paskolos sutartį, ginčo šalims įgijo įstatymo galią, Paskolos davėjas įrodinėti faktinio su skolos išieškojimu susijusių išlaidų dydžio neprivalėjo, kadangi šis dydis šalių laisva valia buvo apibrėžtas Sutartimi. Priešingas situacijos aiškinimas iškreiptų susitarimo esmę. Ginčo Pažyma į bylą buvo pateikta ne siekiant įrodyti faktinį patirtų skolos išieškojimo išlaidų dydį, bet atsikertant į tikrovės neatitinkantį apeliantės teiginį, jog aptariamo pobūdžio išlaidų atsakovė iš viso nepatyrė.
10.2. Paskolos sutarties 3.17 punktas nėra nesąžiningas nė vienos iš ginčo šalių atžvilgiu; jis atitinka tiek ieškovės, tiek atsakovės aiškiai išreikštą valią – šalys, pasirašiusios Paskolos sutartį, privalo šio punkto laikytis. Maža to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskolos davėjas aiškiai atskleidė aptariamos sutartinės nuostatos reikšmę ne tik jai pačiam (kaip skolos išieškojimo procedūrą vykdančiam subjektui), bet ir dideliam skaičiui investuotojų (viso į projektą investavo 164 investuotojai), būtent, kurių lėšos ir buvo pasitelktos paskolai ieškovės naudai suteikti. Taigi, išieškojimo procedūros mokestis, inter alia, turėjo paskatinti ieškovę tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles (grąžinti suteiktą paskolą laiku) bei tokiu būdu nepažeisti nei atsakovės, nei jos pritrauktų investuotojų interesų. Todėl prisiimtų prievolių nesilaikiusios bei dėl šios priežasties skolos išieškojimo mokestį privalėjusios sumokėti (ir laisva valia sumokėjusio) apeliantės teiginiai apie jos atžvilgiu pritaikytas perteklines finansines priemones (atsakovo praturtėjimą Paskolos gavėjo sąskaita) yra niekuo nepagrįsti bei atmestini.
10.3. Kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, ieškovė atsakovei pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, tokiu būdu apibrėždama nagrinėtino ginčo ribas (inter alia, galiojančias ir apeliacinės instancijos teisme). Todėl, siekdama patirtos žalos atlyginimo, ieškovė privalėjo įrodyti visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus atsakovės veiksmus, patirtą žalą bei priežastinį ryšį tarp paskolos davėjo veiksmų ir patirtos žalos. Visgi, atsakovė absoliučiai jokių neteisėtų veiksmų apeliantės atžvilgiu neatliko, t. y. ginčo sumą pagal Paskolos sutartį atsakovei pervedė pati ieškovė. Tokia ieškovės prievolė (padengti Paskolos sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą skolos išieškojimo mokestį) buvo numatyta šalių pasirašytoje Paskolos sutartyje. Piniginių lėšų sumokėjimas pagal savo pačios prisiimtas prievoles (vykdant pasirašytą ir galiojančią Sutartį, t. y. egzistuojant teisiniam pagrindui) nėra ir negali būti prilyginamas žalos atsiradimui. Taigi, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos esamo ginčo atveju nebuvo įrodytos, todėl pirmosios instancijos teismas Paskolos gavėjo pareikštą ieškinį atmetė pagrįstai ir teisėtai.
10.4. Vadovaujantis darbo teisės normomis, darbą darbovietėje organizuoja darbdavys. Taigi, atsakovei, kaip darbdaviui, yra geriausiai žinoma, kokias užduotis ir kiek laiko atitinkami jo darbuotojai atlieka. Atsižvelgiant į tai, Ginčo pažymoje detalizuota informacija tiksliai atspindi paskolos davėjo darbuotojų laiko sąnaudas, skirtas ieškovės skolos išieškojimo/administravimo klausimams spręsti, todėl apeliaciniame skunde akcentuojama šių asmenų apklausa (liudytoju procesiniu statusu), būtų buvusi netikslinga ir perteklinė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. gegužės 30 d. ieškovė UAB „Šiaurės namelis“ ir atsakovė UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ sudarė Paskolos sutartį Nr. 16-1905-4 dėl 272 000,00 Eur paprastos paskolos sumos, Projekto „Pavilnio Oazė“ įgyvendinimui suteikimo (Specialiųjų sąlygų 3.1 – 3.3 punktai). Paskolos grąžinimo terminas - 12 mėn., t. y. iki 2020 m. gegužės 29 d. (Specialiųjų sąlygų 3.7 – 3.8 punktai). Paskolos grąžinimas užtikrintas 2019 m. liepos 4 d. sutartine hipoteka. Į bylą taip pat yra pateikti 2019 m. gegužės 7 d. datuoti ir abiejų ginčo šalių atstovų pasirašyti dokumentai: UAB „Sutelktinio finansavimo platformos „Profitus“ paslaugų įkainiai; Projekto paskelbimo ir finansavimo sąlygos; Bendrosios platformos „Profitus“ naudojimosi sąlygos (projektų savininkams). Kaip matyti iš į bylą pateikto Prašymo, ieškovė 2020 m. gegužės 27 d. kreipėsi į atsakovę dėl tarp šalių 2019 m. gegužės 30 d. sudarytos paskolos grąžinimo termino pratęsimo. Atsakovė 2020 m. birželio 12 d. raštu Nr. 2-2006-06 „Dėl atsakymo į pateiktą prašymą“ informavo ieškovę, jog 2020 m. gegužės 29 d. yra suėjęs prievolės pagal Paskolos sutartį įvykdymo terminas ir paskolos gražinimą atidėti negali. Vilniaus miesto 31-asis notaro biuras 2020 m. liepos 8 d. išdavė atsakovei vykdomąjį įrašą Nr. 2795 dėl 272 000,00 Eur negrąžintos paskolos, 7 500,82 Eur iki 2020 m. gegužės 29 d. (įskaitytinai) nesumokėtų palūkanų, 1 397,50 Eur iki 2020 m. birželio 8 d. (įskaitytinai) nesumokėtų delspinigių (0,05 proc. į dieną) nuo nesumokėtos įmokos, 1 490,41 Eur padidintų palūkanų (20 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 8 d. (įskaitytinai), 20 proc. metinių palūkanų (padidintos palūkanos) nuo paskolos sumos, t. y. 272 000,00 Eur skaičiuojamas nuo 2020 m. birželio 8 d. iki vykdomojo rašto įvykdymo, 14 119,44 Eur išieškojimo procedūros mokesčio (5 proc.), taip pat 351,59 Eur atlyginimo notarui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė po vykdomojo įrašo išdavimo savo įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį pilnai įvykdė 2020 m. rugpjūčio 4 d.
15. Byloje ginčas kilo iš esmės dėl apeliantės UAB „Šiaurės namelis“ prievolės, pavėlavus grąžinti suteiktą paskolą, mokėti Sutartyje sulygtas netesybas – „5 proc., skaičiuojamus nuo išieškomos skolos dydžio“, numatytas Sutarties 3.17 punkte. Apeliantė laikosi pozicijos, kad Paskolos sutarties 3.17 punkto nuostatos ieškovės atžvilgiu buvo pritaikytos nesąžiningai, o atsakovei nepagrindžius savo realių išlaidų (14 119,44 Eur), susijusių su negrąžintos paskolos išieškojimo procedūra, pastaroji nepagrįstai praturtėjo apeliantės sąskaita ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus. Su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
16. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau - CK, 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020).
17. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).
18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ir atsakovė, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu, sulygo dėl konkrečios paskolos sandorio nuostatos – 3.17 punkto, pagal kurį negrąžintos paskolos sumos išieškojimo atveju greta kitų sutartyje numatytų sankcijų, ieškovei bus skaičiuojama ir 5 procentų nuo išieškomos skolos dydžio suma, įvardinta „išieškojimo procedūros mokesčiu“, kuri pridedama prie bendros išieškomos skolos sumos. Taigi, šalių buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta dėl konkretaus dydžio išieškojimo procedūros mokesčio taikymo tuo atveju, jeigu paskolos gavėjas netinkamai vykdo savo sutartines prievoles ar jų apskritai nevykdo, o šiuo konkrečiu atveju – jeigu negrąžina sutartyje nustatyta tvarka ir terminais paskolos sumos ar jos dalies. Kaip matyti, savo teisine prasme ir prigimtimi šis „išieškojimo procedūros mokestis“, kad ir kaip jis bebūtų pavadintas ir šalių įvardintas, yra šalių susitarimas dėl netesybų (baudos forma), kaip civilinės atsakomybės formos ir tuo pačiu paskolos gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, taikymo.
19. Teismas pažymi, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį netesybomis (CK 6.70 straipsnis). CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamos prievolės sumos procentu (CK 6.71 straipsnio 2 dalis).
20. Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas iš netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (žr. 2012 m. spalio 25 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, Teismų praktika 37).
21. Šalys Sutarties 3.17 punktu susitarė, kad negrąžinto paskolos sumos išieškojimo procedūros atveju bus skaičiuojami 5 procentai nuo išieškomos skolos dydžio (šis mokestis pridedamas prie išieškomos skolos sumos). Sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai), be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas, o kitai šaliai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais. Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).
22. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka nekėlė klausimo dėl Sutartimi nustatytų netesybų (nuostolių) dydžio, kaip neprotingai/neproporcingai didelio ir reikalavimo dėl jų mažinimo tuo aspektu nekėlė. Apeliantė iš esmės laikosi pozicijos, kad atsakovės realios išlaidos, susijusios su negrąžintos paskolos išieškojimo procedūra buvo žymiai mažesnės (11 455,97 Eur), nei apeliantė de facto sumokėjo (14 119,44 Eur), t. y. atsakovė nepagrindė savo patirtų nuostolių dydžio.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovė neįrodė patirtų nuostolių, susijusių su išieškojimo procedūra, tačiau, kaip minėta anksčiau, vienas iš susitarimo dėl netesybų dydžio tikslų yra tas, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio. Taigi, kai abi šalys yra verslininkai, o netesybos nėra akivaizdžiai neprotingos, besąlygiškas reikalavimas, kad kreditorius įrodinėtų patirtų nuostolių dydį, neatitiktų netesybų instituto tikslo ir paskirties, sudarytų sąlygas skolininkui vilkinti patį procesą ir vengti prievolių vykdymo. Būtent todėl kaip teisiškai nereikšmingi ir nepagrįsti vertinti apeliantės argumentai, jog atsakovė, kaip paskolos davėja, turėjo įrodyti tiek skolos išieškojimo išlaidų patyrimo/buvimo faktą, tiek konkretų skolos išieškojimo išlaidų dydį ir pan. Tokios pareigos atsakovė neturėjo ir neturi atsižvelgiant tiek į pačią netesybų teisinę prigimtį ir sampratą, detalizuotą aukščiau nurodytoje teismų praktikoje, tiek įvertinus konkrečiai pačios Sutarties sąlygas. Sutarties 3.17 punktas ir jame numatyta sutartinė sankcija (išieškojimo procedūros mokesčio taikymas ir dydis) buvo šalių susitarimu susieta ne su faktiniu išlaidų patyrimu ir tokių išlaidų realiu dydžiu, bet su paskolos gavėjo įsiskolinimo dydžiu/išieškoma suma, nustatant atitinkamą procentą nuo jos (5 procentai nuo išieškomos sumos). Taigi, pačių šalių susitarimu nei būtinumas realiai patirti tokias išlaidas, nei būtinumas pagrįsti jų dydį nebuvo Sutartyje įtvirtinti, kaip atsakovės teisės į tokių išlaidų atlyginimą pagrindas.
24. Tokiu būdu ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo detaliai vertinti ir analizuoti atsakovės pateiktą 2020 m. gruodžio 3 d. Pažymą Nr. 2-2012-1 dėl patirtų skolos išieškojimo išlaidų be kita ko, apklausti atsakovės darbuotojus apie jų realiai atliktus išieškojimo veiksmus ir pan., atmestini, kaip nepagrįsti. Tai, kad atsakovė į bylą pateikė tokią pažymą nevertintina, jog atsakovė pripažino savo pareigą paskaičiuoti ir pagrįsti jos pritaikyto mokesčio faktą ir dydį ir/ar patvirtino mažesnį, negu buvo pritaikyta, išieškojimo išlaidų dydį. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo atsakovė, ši pažyma į bylą buvo pateikta ne kaip patirtų skolos išieškojimo išlaidų dydį patvirtinantis įrodymas, tačiau kaip atsikirtimas į argumentą, kad tokios išlaidos atsakovės išvis nebuvo patirtos. Todėl ši pažyma teismo gali būti vertintina tik kaip papildomas netiesioginis atsakovės atsikirtimų pagrindas ir argumentas.
25. Itin svarbu pažymėti, jog iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė dar iki Paskolos sutarties sudarymo, 2019 m. gegužės 7 d., buvo supažindinta su Projekto paskelbimo ir finansavimo sąlygomis bei Bendrosiomis platformos „Profitus“ naudojimosi sąlygomis, kuriose aptariama projekto finansavimo, paskolos sutarčių sudarymo tvarka bei nevykdymo pasekmės (pvz., Bendrosiose naudojimosi sąlygų 6.1 punkte nurodyta, kad „Jeigu Jūs neatsiskaitote pagal sudarytus Finansavimo sandorius, taip pat nesumokate mokesčių Profitus, Profitus turi teisę pradėti (ar pavesti tai padaryti įgaliotiems asmenims) išieškojimo veiksmus pagal Finansavimo sandoriuose ir šioje Sutartyje, jos prieduose numatytas sąlygas, taip pat užtikrinimo priemonių administravimo ir įgyvendinimo veiksmus. <...>“), todėl darytina išvada, kad atsakovė įvykdė savo pareigą atskleisti informaciją apie Sutarties sąlygas ir suteikė ieškovei galimybę su jomis susipažinti ir esant abejonių dėl jų – konsultuotis su teisės / finansų ar kitais ekspertais. Be to, svarbu pažymėti, kad Sutarties 3.17 punktas, kuriame įtvirtintas išieškojimo mokestis, yra išdėstytas individualioje Sutarties dalyje, tad tai yra atskirai ir individualiai konkrečių sutarties šalių aptarta sąlyga, o ne bendro pobūdžio Platformos naudojimosi sąlygos ar Projekto paskelbimo ir finansavimo sąlygos, kurios taikomos visiems klientams, paprastai neindividualizuojamos ir prisiimamos prisijungimo būdu.
26. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisės sutarties nepasirašyti, taip pat pasinaudoti atitinkamų veiklos sričių specialistų pagalba tam, kad išsiaiškinti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-336-790/2019). Šiuo aspektu pažymėtina, kad kaip nurodė atsakovė, ir apeliantė to nekvestionavo, pastarąją sandorio sudarymo laikotarpiu atstovavo įmonės teisininkė, tai yra asmuo, turintis specialių teisinių žinių, todėl apeliantės argumentas, kad sutarties sąlygos jai buvo neaiškios, nesuprantamos, klaidinančios ar pan., apeliacinio teismo vertinamos kaip nepagrįsta apeliantės gynybinė pozicija.
27. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovė nėra silpnesnioji sandorio šalis - vartotoja, kuriai būtų taikoma didesnė teisinė apsauga ir kitos civilinės teisės normos (be kita ko, leidžiančios teismui net ex officio spręsti dėl tam tikru paskolos/kredito sąlygų nesąžiningumo, netesybų mažinimo bei kitų vartotojo teisių gynimo būdų taikymo). Priešingai – ieškovė yra pelno siekiantis, privatus, ūkinę - komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, turintis patirtį ir skolinimosi srityje (nes pats nurodo duomenis dėl pinigų skolinimo iš kitų subjektų ir finansavimo šaltinių savo vykdomiems komerciniams projektams). , todėl ieškovė, kaip juridinis asmuo (verslininkas, savo srities profesionalas), galimai sandorį sudariusi neatidžiai bei nerūpestingai, t. y. nesigilindama į prisiimamų įsipareigojimų (Sutarties sąlygų) turinį, turi prisiimti visą iš to išplaukiančią riziką ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių negali perkelti kitai Sutarties šaliai (šiuo atveju – atsakovei), taip pat negali būti atleista nuo atsakomybės už Sutarties neįvykdymą/netinkamą įvykdymą.
28. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad apeliantė nei sudarydama Sutartį, nei per visą jos galiojimo laiką (1 metus), nei šioje byloje, nei jokio kito teismo proceso metu nei Sutarties 3.17 punkto, nei jokių kitų Sutarties sąlygų neginčijo, neprašė pripažinti negaliojančiomis, taip pat ir su Sutartimi susijusių kitų sandorių ir veiksmų neginčijo (pvz., hipotekos, notaro vykdomojo įrašo), o nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė jau po to, kai netgi buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, t. y. jau priverstinio įskolinimo išieškojimo stadijoje.
29. Ypatingai svarbu pažymėti, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, todėl pabrėžtina, kad siekdama patirtos žalos atlyginimo, ieškovė privalėjo įrodyti visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus atsakovės veiksmus, patirtą žalą bei priežastinį ryšį tarp paskolos davėjo neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Vis dėlto, jokių konkrečių neteisėtų atsakovės veiksmų nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė nenurodė ir neįrodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliantė neįrodė, kad tiek nustatydama tokią sąlygą dėl išieškojimo mokesčio taikymo netinkamo sutarties įvykdymo atveju, sutartyje, tiek taikydama ją, ieškovei laisva valia su tokia sąlyga sutikus bei sulygus, atsakovė būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, t. y. atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos esamo ginčo atveju nebuvo įrodytos.
30. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pati ieškovė realiai šį išieškojimo procedūros mokestį, kuris buvo numatytas šalių pasirašytoje Sutartyje, sumokėjo, todėl sutiktina su atsakovės argumentu, kad piniginių lėšų sumokėjimas pagal savo paties prisiimtas prievoles, t. y. vykdant pasirašytą ir galiojančią sutartį, negali būti prilyginamas žalos atsiradimui.
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteistinos apeliacinėje instancijoje patirtos 968 Eur bylinėjimosi išlaidos (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydžio.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės namelis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sutelktinio finansavimo platforma “Profitus“ (j. a. k. 304570552, buv. Vasario 16-osios g. 2, Vilnius) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės namelis“ (j. a. k. 303309243, buv. J. Savickio g. 4, Vilnius) 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Giedrės Česnienės
Andrius Verikas
Renata Volodko