Civilinė byla Nr. e2-529-1030/2020

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07628-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.2.6.1

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 30 d.

Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Monika Lapukaitė,

sekretoriaujant Samantai Matonytei, Aistei Marcijonaitei, Gabrielei Liatukaitei,

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „A.“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „T.“, atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „C. A.“ atstovui D. I.,

trečiajam asmeniui D. P.,

trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovėms Lilijai Gustainytei ir Neringai Čmukienei (Launikonytei),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „A.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „C. A.“ dėl piniginių lėšų grąžinimo, procesinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. P..

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė BUAB „A.“ pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „C. A.“ 1 702 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2018 m. liepos 9 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 buvo pripažintas negaliojančiu UAB „C. A.“ ir UAB „A.“ 2017 m. liepos 31 d. tarpinis atliktų (įvykdytų) paslaugų aktas Nr. 3. UAB „C. A.“ buvo pareiškusi ir prašymą pripažinti negaliojančiomis UAB „A.“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, bet teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė motyvuodamas, kad PVM sąskaitos-faktūros nėra sutartis (sutartinis dokumentas). Pripažinus negaliojančiu atliktų darbų aktą, kurio pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, atsakovei atsirado pareiga sugrąžinti ieškovei pridėtinės vertės mokestį. Todėl ieškovė atsakovei išrašė kreditines PVM sąskaitas-faktūras, tačiau atsakovė jas nepagrįstai atmetė. Ieškovės manymu, tokia atsakovės pozicija nėra pagrįsta. Kadangi visose ieškovės į bylą pateiktose, atsakovei išrašytose kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodomos sumos yra su minuso ženklu, tai reiškia atsakovės ieškovei mokėtinas atitinkamas kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodomas sumas, šiuo atveju iš viso tai yra 1 702,22 Eur suma. Dėl to, atsakovei reiškiamas reikalavimas sugrąžinti kreditinėse PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas pridėtinės vertės mokesčio sumas, priteisti procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė UAB „C. A.“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė reikalauja iš atsakovės grąžinti kreditinėse PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau visus mokesčius dėl PVM administruoja mokesčių administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija. Šiuo atveju ieškovė pateiktu ieškiniu neteikė duomenų apie tai, jog yra sumokėjusi PVM Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovės manymu, kadangi ieškovė neteisingai uždeklaravo ir sumokėjo PVM į Valstybinės mokesčių inspekcijos, o ne į atsakovės sąskaitą, todėl šiuo atveju pridėtinės vertės mokesčio sumas turi reikalauti ne iš atsakovės, o iš mokesčių administratoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos. Iš civilinės bylos Nr. e2-3864-901/2018 matyti, kad atsakovė sumokėjo PVM pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas – faktūras. Kreditinių sąskaitų išrašymo metu ieškovė nebuvo PVM mokėtoja, todėl jokių teisės aktuose numatytų pagrindų kreditinėms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti nebuvo pagrindo. Be to, ieškovės pateikta kreditinė PVM sąskaita faktūra neturi teisinės galios ir mokestinių pasekmių nesukelia. Atsakovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovės nurodytos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio nuostatos savaime neapsprendžia atsakovei tenkančios mokestinės prievolės apimties. Iš pateikto ieškinio galima spręsti, jog šiuo atveju bankroto administratorius jokiu būdu nebeatstovauja ir nebegina kreditorių interesų, o pareikštas ieškinys tik patvirtina, kad BUAB „A.“ bankroto byloje bankroto administratorius nebėra kreditorių atstovas (atsakovė yra kreditorė BUAB „A.“ bankroto byloje). Atsakovės nuomone, jeigu ieškovė yra permokėjusi pridėtinės vertės mokestį, tai tada ji turi kreiptis ne į atsakovę, o į mokesčių administratorę Valstybinę mokesčių inspekciją dėl šio mokesčio sugrąžinimo ieškovei. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 ieškovės išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų nepripažino negaliojančiomis, o ieškovė šio teismo sprendimo neskundė. Atsakovė teismo prašo civilinę bylą Nr. e2-11706-1030/2019 nutraukti, o civilinės bylos nenutraukus ieškovės BUAB „A.“ bankroto administratoriaus UAB „T.“ ieškinį atsakovui UAB „C. A.“ atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Priteisti iš ieškovės BUAB „A.“ bankroto administratorės UAB „T.“ bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir atsakovo UAB „C. A.“ išlaidas, susijusias su atstovo advokato paslaugų apmokėjimu.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė sprendimą priimti savo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad pagal Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenis BUAB A. kreditinių sąskaitų pagrindu yra patikslinusi PVM deklaracijas už 2017 m. gegužės-liepos mėnesius. Patikslintų deklaracijų pagrindu atsiradusios mokėtinos į valstybės biudžetą sumos buvo padengtos, atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą t. y. įskaitytos iš bendrovės turėtos permokos. Taigi, ieškovas savo pareigą valstybei įvykdė deklaravęs ir sumokėjęs PVM mokestį.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinį ir davė paaiškinimus.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, davė paaiškinimus.

Teismo posėdžio metu tretieji asmenys prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

ieškinys tenkinamas.

Dėl ginčo nagrinėjimo civilinio proceso tvarka

Atsakovė atsiliepime prašo bylą nutraukti, motyvuodama tuo, kad ieškovė reikalavimą dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo turi reikšti mokesčių administratoriui, toks ginčas nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka ir byla turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Pažymėtina, kad pridėtinės vertės mokestis yra sumokamas į valstybės biudžetą ir, esant įstatyme nustatytam pagrindui, jo permoka gali būti grąžinama šio mokesčio mokėtojui (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnis). Valstybės institucija, atsakinga už mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė mokesčių inspekcija (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Mokestiniai ginčai yra nagrinėjami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo IX skyrius, Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Mokestiniai ginčai yra ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Taigi sprendimą dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo priima mokesčių administratorius, būtent jam gali būti reiškiamas reikalavimas tokį mokestį grąžinti, o ginčai tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl šio mokesčio negrąžinimo nenagrinėjami civilinio proceso tvarka.

Kita vertus, kaip konstatuota Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 4 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (7.8) FR1042-4308 (DOK-17991), UAB „C..“ nepriėmė kreditinių sąskaitų ir PVM deklaracijose už 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. deklaruoja pirkimo PVM pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. AVO-006, AVO-008, AVO-011 ir AVO-015. Pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, vadovaujantis PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, PVM turi deklaruoti ir sumokėti PVM sąskaitą faktūrą išrašančioji pusė; BUAB „A.“ bankroto administratorius, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas 2018 m. rugpjūčio 13 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn., kuriose panaikinama pardavimų apmokestinamoji vertė 8 105,78 Eur ir atitinkamai pardavimo PVM 1 702 Eur pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. AVO-006, AVO-008, AVO-011 ir AVO-015. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bendrovė sandorio aplinkybių pasikeitimus gali įforminti kreditiniu dokumentu, esant abiejų šalių sutikimui, kai kreditinė sąskaita būtų apskaityta abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje ir taip koreguoti iš savo pusės pardavimo PVM. Patikrinimo metu 2018 m. spalio 1 d. bendrovės bankroto administratorius patikslino PVM deklaracijas už 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. įtraukdamas minėtus pardavimus UAB „C. A.“, bendrai deklaruodamas 1 702 Eur pardavimo PVM.

Taigi ieškovė mokesčių administratoriaus nurodymu 2018 m. spalio 1 d. patikslino PVM deklaracijas už ginčo laikotarpį ir vėl deklaravo 1 702 Eur PVM po to, kai paaiškėjo, jog atsakovė 2018 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės išrašytų kreditinių sąskaitų nėra apskaičiusi, todėl toks PVM deklaracijų tikslinimas, kurio metu būtų panaikinama ieškovės mokestinė prievolė dėl 1 702 Eur PVM pagal įstatymus yra negalimas. Taigi nei šioje byloje, nei apskritai ieškovė BUAB „A.“ neginčija mokesčių administratoriaus veiksmų negrąžinti jai pridėtinės vertės mokesčio (nepriimti PVM deklaracijų tikslinimo) ir yra ginčo pridėtinės vertės mokestį valstybei deklaravusi ir, kaip matyti iš trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimo, šio PVM nepriemokos neturi, mokėtinas PVM yra padengtas. Vadinasi, mokestinio ginčo, kuris nenagrinėjamas civilinio proceso tvarka, ieškovė nesiekia inicijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, sprendimą dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo priima mokesčių administratorius, būtent jam gali būti reiškiamas reikalavimas tokį mokestį grąžinti. Todėl teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad ji nėra pridėtinės vertės mokestį administruojantis subjektas ir šio mokesčio grąžinti neturi įgaliojimų. Tačiau, kaip ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje, asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).

Teismų praktikoje taip pat nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016).

Taigi vien tai, kad atsakovė neturi nei teisės, nei pareigos grąžinti pridėtinės vertės mokestį ieškovei, nereiškia, kad tarp ieškovės ir atsakovės nagrinėjamu atveju nesusiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos teismas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes turi kvalifikuoti ir, juos kvalifikavęs, ginčą išspręsti pagal jam taikytinas civilinės teisės normas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Dėl 1 702 Eur priteisimo

Nustatyta, kad UAB „A.“ (rangovė) yra išrašiusi atsakovei UAB „C. A“ (užsakovei) keturias PVM sąskaitas-faktūras už atliktus darbus pagal 2017 m. kovo 30 d. Statybos rangos sutartį Nr. 30/30/2017: 2017 m. gegužės 22 d. PVM s. f. AVO 006, 2017 m. gegužės 31 d. PVM s. f. AVO 008, 2017 m. birželio 30 d. PVM s. f. AVO 011, 2017 m. liepos 31 d. PVM s. f. AVO 015.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018 buvo pripažintas negaliojančiu UAB „C. A.“ ir UAB „A.“ 2017 m. liepos 31 d. tarpinis atliktų (įvykdytų) paslaugų aktas Nr. 3, ieškovei UAB „C. A.“ iš UAB „A.“ priteista 9 420 Eur suma. Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, jog UAB „C. A.“ įrodė, kad faktiškai UAB „A.“ jokių 2017-03-30 sutartyje numatytų darbų neatliko šioje sutartyje numatytais terminais ir tvarka, todėl UAB „C. A.“ pagrįstai vienašališkai nutraukė šią sutartį ir pagrįstai reikalauja grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą už darbus, kurių atsakovė neatliko.

Pažymėtina ir tai, kad minėtoje byloje buvo prašoma pripažinti negaliojančiomis ir UAB „A.“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras: 2017 m. gegužės 22 d. PVM s. f. AVO 006, 2017 m. gegužės 31 d. PVM s. f. AVO 008, 2017 m. birželio 30 d. PVM s. f. AVO 011, 2017 m. liepos 31 d. PVM s. f. AVO 015. Tačiau Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendime konstatuota, kad ginčo PVM sąskaitų - faktūrų nagrinėjamos bylos atveju negalima laikyti sandoriais, kadangi vien šių dokumentų pagrindu civiliniai teisiniai santykiai neatsirado, o tokiai piniginei prievolei atsirasti yra būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą bei konkrečios ūkinės operacijos atlikimą.

Minėtam teismo sprendimui įsiteisėjus, BUAB „A.“ išrašė tris kreditines sąskaitas-faktūras: 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą AV Nr. 001/B, 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą AV Nr. 002/B ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą AV Nr. 003/B. Šiose kreditinėse sąskaitose, be kita ko, yra nurodytas ieškovei UAB „Avola“ grąžintinas pridėtinės vertės mokestis, kurio bendra suma 1 702,22 Eur (suapvalinus pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, 1702 Eur).

Kaip minėta, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 4 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (7.8) FR1042-4308 (DOK-17991) nurodyta, kad BUAB „A.“ bankroto administratorius, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas 2018 m. rugpjūčio 13 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn., kuriose panaikinama pardavimų apmokestinamoji vertė 8 105,78 Eur ir atitinkamai pardavimo PVM 1 702 Eur, pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. AVO-006, AVO-008, AVO-011 ir AVO-015. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bendrovė sandorio aplinkybių pasikeitimus gali įforminti kreditiniu dokumentu, esant abiejų šalių sutikimui, kai kreditinė sąskaita būtų apskaityta abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje ir taip koreguoti iš savo pusės pardavimo PVM. Patikrinimo metu 2018 m. spalio 1 d. bendrovės bankroto administratorius patikslino PVM deklaracijas už 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn. įtraukdamas minėtus pardavimus UAB “C. A.”, bendrai deklaruodamas 1 702 Eur pardavimo PVM.

Taigi ieškovei BUAB „A.“ 1 702 Eur PVM liko negrąžintas dėl to, kad nebuvo abiejų šalių – BUAB „A.“ ir UAB „C. A.“ – sutikimo įforminti  sandorio aplinkybių pasikeitimus kreditiniu dokumentu, t. y. UAB „C. A.“ aptariamų kreditinių sąskaitų neįtraukė į savo apskaitą, nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir nepatikslino PVM deklaracijų už 2017 m. gegužės, birželio, liepos mėn.

Šios bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Kaip nurodė trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, atsakydama į šalių ir teismo užduotus klausimus (DOK-47564), kadangi teismo sprendimu atliktų darbų aktas (kurio pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros) pripažintas negaliojančiu (t. y. laikoma, kad paslaugos nebuvo suteiktos), tai pardavėjas UAB „Avola“, atsižvelgdamas į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, minėtų aplinkybių pasikeitimus turėjo patikslinti išrašydamas kreditinį dokumentą. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai išrašė 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditines sąskaitas faktūras AV Nr. 001/B, AV Nr. 002/B ir AV Nr. 003/B, kurių pagrindu jai galėjo būti sugrąžinta 1 702 Eur PVM, jei atsakovė UAB „C. A.“ būtų šias sąskaitas apskaičiusi ir patikslinusi savo PVM deklaracijas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė turėjo teisę susigrąžinti iš valstybės PVM, tačiau šios teisės negalėjo realizuoti būtent dėl atsakovės veiksmų. Ieškovė, negalėdama realizuoti šios teisės patiria netiesioginius nuostolius – negautas pajamas, kurios civilinėje teisėje yra pripažįstamos žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimus, nėra pagrindo abejoti, kad BUAB „A.“ negautos turtinės naudos dydis yra 1 702 Eur. Taigi nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ieškovės turtinės žalos faktas ir dydis.

Sprendžiant, ar atsakovė UAB „C. A.“ yra atsakinga už ieškovės patirtą turtinę žalą, būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Dėl atsakovės UAB „C. A.“ (ne)teisėtų veiksmų pažymėtina, kad pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagrindu civilinei atsakomybei kilti nėra teisiškai reikšminga, ar buvo pažeista iš privatinės, ar iš viešosios teisės kylanti pareiga. Taigi ir iš mokesčių teisės normų kylančią pareigą pažeidęs asmuo gali būti pripažįstamas atsakingu už žalą atsiradusią dėl tokio pažeidimo ir tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad, jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą; šalių susitarimu minėtų aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas (1 dalis); bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą (2 dalis).

Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, kad paslaugos nebuvo suteiktos tiek rangovei UAB „A.“, tiek užsakovei UAB „C. A.“ atsirado pareiga įtraukti atitinkamus kreditinius dokumentus į savo PVM apskaitą. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, atsakydama į šalių ir teismo užduotus klausimus, nurodė (DOK-47564), kad tiek pardavėjas UAB „A.“ (neatsižvelgiant į tai, kad jis jau ne PVM mokėtojas), tiek pirkėjas UAB „C. A.“, kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytus duomenis turėjo įtraukti į savo PVM apskaitą bei mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (forma FR0600); kadangi paslaugos nebuvo suteiktos, tai pirkėjas UAB „C. A.“, paslaugų pirkimo PVM įtraukęs į PVM atskaitą, turėjo patikslinti PVM deklaraciją (forma FR0600) to mokestinio laikotarpio, kurį buvo įtraukti paslaugas įforminančios PVM sąskaitos faktūros duomenys; pagal Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų duomenų tvarkymo ir pateikimo taisykles, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55, nuostatas apmokestinamieji asmenys PVM mokėtojai privalo Valstybinei mokesčių inspekcijai teikti išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis Išmaniosios mokesčių administravimo sistemos elektroninių sąskaitų faktūrų (i. SAF) posistemyje; todėl pirkėjui „C. A.“ PVM mokėtojui buvo prievolė pateikti gautos kreditinės PVM sąskaitos duomenis minėtame registre; tuo tarpu pardavėjui UAB „A.“ tokios prievolės nebėra, nes jis jau nebe PVM mokėtojas. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovė UAB „C. A.“ nagrinėjamoje byloje pripažįsta, kad aptariamų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą nėra įtraukusi, duomenų apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra pateikusi. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovė UAB „C.A.“, aptariamų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų neįtraukdama į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą, nepateikdama duomenų apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai, atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55, nuostatas.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos pažymėtina, kad, kaip nurodyta Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymuose į klausimus (DOK-47564), BUAB „A.“ PVM nebuvo grąžintas dėl to, jog Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto 2018 m. spalio 4 d. Operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta jog BUAB „A.“, nepagrįstai 2018 m. rugpjūčio 13 d. patikslino PVM deklaracijas, kuriose panaikino pardavimų apmokestinamąją vertę 8 105,78 Eur ir atitinkamai pardavimo PVM 1 702 Eur sumai, kadangi pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalį BUAB „A.“ kreditiniu dokumentu galėjo įforminti sandorio tarp jos ir UAB „C. A.“ pasikeitimus, tik esant abiejų šalių sutikimui, o kreditinės sąskaitos turėjo būti apskaitytos abiejų bendrovių buhalterinėje apskaitoje, tokiu būdu suteikiant galimybę koreguoti iš savo pusės pardavimo PVM; BUAB „A.“ bankroto administratorius pagal operatyvaus patikrinimo metu nustatytus neatitikimus 2018 m. spalio 1 d. patikslino PVM deklaracijas, pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. AVO-006, AVO-008, AVO-011 ir AVO-015, deklaruodamas 1 702 Eur pardavimo PVM; patikslinus PVM deklaracijas, grąžintino PVM šiai sumai neliko. Atsižvelgiant į šiuos Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimus, matyti, kad ieškovei grąžintino PVM neliko būtent dėl to, kad nebuvo suderintų ieškovės ir atsakovės veiksmų teikiant duomenis apie ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, t. y. ieškovė šiuos veiksmus atliko, o atsakovė jų neatliko, ir būtent dėl to, ieškovės patikslinimai buvo nesuderinami su teisės aktų nuostatomis ir ieškovei liko pareiga būti sumokėjus 1 702 Eur PVM. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmiau minėtos Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo normos yra imperatyvios, todėl pirmiau aptariamas abiejų šalių sutikimas dėl kreditinių sąskaitų apskaitymo, kuris būtinas, kad nagrinėjamu atveju pardavėjui būtų grąžinamas PVM, turi būti suprantamas kaip abiejų šalių (pirkėjo ir pardavėjo) suderinti veiksmai tikslinant mokestinius duomenis, siekiant užtikrinti teisingą jo apskaičiavimą abiems subjektams, o ne kaip šalies, šiuo atveju pirkėjo, diskrecija duoti sutikimą ar jo neduoti, teikti duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai ar jų neteikti.

Dėl atsakovės kaltės teismas pažymi, kad atsakovė, būdama PVM mokėtoja, privalo žinoti ir tinkamai vykdyti įstatyme nustatytas su šio mokesčio mokėjimu susijusias pareigas. Pažymėtina, kad teismo posėdyje, kaip liudytoja apklausta atsakovės buhalterė Tatjana Žilina, nurodė, kad ji bandė pateikti ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau sistemoje buvo rodoma klaida, nes ieškovė tuo metu nebebuvo PVM mokėtoja (jai buvo iškelta bankroto byla), be to, atsakovė gavo VMI išaiškinimą, kad ne PVM mokėtojas negali išrašyti sąskaitų faktūrų (2020 m. liepos 13 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 21, 22 min.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymuose į klausimus (DOK-47564) nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, kad UAB „A.“ PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu buvo PVM mokėtoja, tai ir įsigaliojus teismo nutarčiai (jau nebūdama PVM mokėtoja) ji turėjo išrašyti tokį dokumentą, kokiu buvo įformintas pradinis paslaugų teikimas, t. y. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą; atsižvelgiant į tai, kad asmuo, būdamas PVM mokėtoju, paslaugų tiekimą įformino PVM sąskaita faktūra, tai ir po prekių tiekimo (paslaugų teikimo) įvykusius ūkinės operacijos pasikeitimus, jis turi įforminti kreditine (debetine) PVM sąskaitą faktūrą, neatsižvelgdamas į tai, kad minėtas asmuo kreditinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentu jau yra išsiregistravęs iš PVM mokėtojų registro. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovės nurodomos kliūtys sistemoje pateikti kreditines PVM sąskaitas faktūras dėl to, kad UAB „A.“ jau nebebuvo PVM mokėtoja, buvo techninės, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų šias kliūtis bandžiusi pašalinti ir įvykdyti savo pareigą pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės UAB „C. A.“ iš teisė aktų kylanti pareiga įtraukti į savo PVM apskaitą ir PVM sąskaitų faktūrų registrą ginčo kreditines PVM sąskaitas faktūras bei pateikti duomenis apie šias sąskaitas faktūras ir jų įtraukimą į registrą Valstybinei mokesčių inspekcijai neišnyksta ir tuo atveju, jei ieškovė UAB „A.“ yra likusi skolinga atsakovei UAB „C. A.“ (dabar jos teisių perėmėjui trečiajam asmeniui D. P.) pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3864-901/2018. Bankrutuojančios įmonės kreditorių turtiniai reikalavimai yra tenkinami pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas bei šiame įstatyme numatytą eiliškumą ir neeliminuoja kreditorių pareigos veikti pagal įstatymus, o pagal juos neveikiant atlyginti bankrutuojančios įmonės žalą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės kaltė dėl ieškovės patirtų nuostolių taip pat yra įrodyta.

Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta atsakovės UAB „C.A.“ civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų visuma, todėl ieškovei BUAB „A.“ iš atsakovės UAB „C. A.“ priteistina 1 702 Eur žalos atlyginimo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamos palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015).

Šio reikalavimo kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama kreditoriaus teisė reikalauti kompensuojamųjų palūkanų ne tik sutartinės civilinės atsakomybės, bet ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą 6 procentų dydžio metinės palūkanos nustatomos tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Įvertinus tai, kad šiuo atveju ieškovė ir atsakovė yra juridiniai asmenys, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė (DOK-20397) 605 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinį patenkinus visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės.

Be to, už ieškinį mokėtinas 38 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 80 straipsnio 7 dalis), nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 38 Eur žyminis mokestis.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 268 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „A.“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „C. A.“ 1 702 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus du eurus) žalos atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 702 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų dviejų eurų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „C. A.“ 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja                                                                     Monika Lapukaitė