Civilinė byla Nr. 2-343-943/2015

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00501-2013-7

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                      110.1.; 126.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ ir E. Š. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo Z. V. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ administratoriui uždrausta vykdyti kreditorių susirinkimo nutarimus, civilinėje byloje Nr. 2-6119-560/2014 (2015 m. bylos Nr. 2-688-560/2015) pradėtoje pagal pareiškėjo Z. V. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ kreditorių susirinkimų nutarimų panaikinimo, bylos nagrinėjime dalyvaujantys suinteresuoti asmenys E. Š., uždaroji akcinės bendrovė „Baltic Arms“, uždaroji akcinė bendrovė „Mabuta“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, M. Ž.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „FF lizingas“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Admivita“. 2014 m. spalio 8 d. įvyko pirmasis BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimas. Pareiškėjas Z. V. nesutinka su šio susirinkimo metu priimtais nutarimais, mano, kad jie yra neteisėti, todėl prašo juos panaikinti.

Skundo reikalavimų užtikrinimui pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo BUAB „FF lizingas“ nekilnojamąjį turtą; paskirti atsakovo turto administratorių – UAB „Lexforis“ ar UAB „Viresita“; uždrausti atsakovo bankroto administratoriui UAB „Admivita“ ir kreditorių susirinkimo pirmininkui UAB „Baltic Arms“ pasirašyti ir vykdyti pavedimo sutartį; uždrausti atsakovo bankroto administratoriui UAB „Admivita“ vykdyti 2014 m. spalio 8 d. pirmojo BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimo nutarimus, gauti administravimo mokestį ir mokėti už teismo nepatvirtintas išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir skundo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones - uždraudė BUAB „FF lizingas“ bankroto administratoriui UAB „Admivita“ vykdyti 2014 m. spalio 8 d. įvykusio pirmojo BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus.

Kitų pareiškėjo prašymų teismas netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nors pareiškėjo prašymas uždrausti bankroto administratoriui vykdyti skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus nėra motyvuotas, tačiau byloje vyraujantis viešasis interesas, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis leidžia teismui spręsti, jog yra tikslinga taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes tokios rūšies laikinosios apsaugos priemonės atitinka pareikštų reikalavimų pobūdį. Skundžiamų nutarimų vykdymo nesustabdžius bei teismui galimai tenkinus kreditoriaus skundą, kreditorius vėl galėtų ginčyti administratoriaus atliktus atitinkamus veiksmus, kas užtruktų ir papildomai kainuotų, dėl ko bankroto proceso trukmė pailgėtų, o administravimo išlaidų kaštai atitinkamai padidėtų. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas nusprendė, kad šiuo atveju kreditorių interesus bei bankroto proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus labiau atitiks draudimas vykdyti ginčijamus nutarimus, todėl pareiškėjo prašymą šioje dalyje tenkintino.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskiraisiais skundais suinteresuoti asmenys UAB „Baltic Arms“ ir E. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones, išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo Z. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neįvertinęs, kad pareiškėjas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui neįrodė.

2. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuderinamos su bankroto procedūrų vykdymo specifika, jas nepagrįstai užvilkins, kas lems ne tik padidėjusias bankroto administravimo išlaidas, bet ir kreditorių interesų pažeidimą, kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždraudus paskirtajam BUAB „FF lizingas“ administratoriui vykdyti jam įstatymu pavestas bankroto procedūras realiai jokių veiksmų neatliekant administravimo išlaidos tik didės.

Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorius UAB „Admivita“ prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Atsiliepime į atskiruosius skundus administratorius pažymėjo, jog palaiko juose išdėstytus prašymus ir papildomai nurodė, jog pareiškėjas nuo nutarties, kuria BUAB „FF lizingas“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo nėra perdavęs dalies įmonės dokumentų ir turto, esančių pagrindinėje BUAB „FF lizingas“ buveinėje, adresu Žirmūnų g. 84, Vilnius. Dėl to, skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 13 buvo patvirtinta bankrutuojančios įmonės turto ir dokumentų, esančių nurodytose patalpose perdavimo tvarka, teismui skundžiama nutartimi sustabdžius kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymą, administratorius neturi įgaliojimų atlikti jokių su bankroto procesu susijusių veiksmų, kadangi neturi visų įmonės buhalterinių duomenų.

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens BUAB „FF lizingas“ skundą E. Š. prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus pareiškėjas Z. V. prašo apeliacinį procesą, pradėtą pagal suinteresuotų asmenų skundus nutraukti, o šio prašymo netenkinus, skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo manymu, suinteresuoti asmenys atskirųjų skundų pateikimo metu neturėjo galiojančių kreditorinių reikalavimų BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, todėl skundžiama nutartimi jų teisės ir teisėti interesai, sudarantys pagrindą teikti atskirąjį skundą, nebuvo pažeisti.

2. Už skundo padavimą nėra sumokėtas įstatymo nustatyto dydžio žyminis mokestis, šalys nenurodė ir pagrindų, kuriais remiantis jos būtų atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

3. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytą poziciją, kad nesustabdžius skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo, administratoriui būtų sudarytos sąlygos vykdyti neteisėtus veiksmus, kuriuos ginčijant vėliau atskirai būtų vilkinamas bankroto procesas.

2015 m. sausio 28 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvau gauti pareiškėjo Z. V. prašymai: atidėti civilinės bylos Nr. 2-343-943/2015 nagrinėjimą; administracine tvarka patikrinti Vilniaus apygardos teismo teisėjo D. R. veiklą ir kreiptis dėl drausmės bylos šiam teisėjui iškėlimo; išreikalauti iš pirmosios instancijos teismo preliminaraus ir patikslinto skundo dėl 2014 m. spalio 8 d. kreditorių susirinkimų nutarimų, priedus ar visą civilinę bylą Nr. 2-6119-560/2014; skirti byloje žodinį nagrinėjimą.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, kartu su atskirojo skundo medžiaga nepateikė visos klausimo nagrinėjimui būtinos medžiagos, t. y. pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, priedų, todėl būtina atidėti bylos nagrinėjimą ir juos išsireikalauti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje atskiraisiais skundais keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymu byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir BUAB „FF lizingas“ bankroto administratoriui uždrausta vykdyti skundžiamus 2014 m. spalio 8 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Tačiau prieš vertinant atskirųjų skundų argumentus, būtina pažymėti, jog pareiškėjas Z. V. atsiliepimuose į UAB „Baltic Arms“ ir E. Š. atskiruosius skundus bei papildomai pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašė atlikti bylos nagrinėjimui būtinus procesinius veiksmus (atidėti bylos nagrinėjimą, išsireikalauti dokumentus ir kt.), taip pat kėlė klausimą dėl atskiruosius skundus pateikusių asmenų teisės skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat dėl jų pareigos sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį už atskirųjų skundų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, padavimą. Todėl prieš vertinant atskirųjų skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pasisako dėl pareiškėjo Z. V. keliamų procesinių klausimų.

Dėl pareiškėjo Z. V. prašomų atlikti procesinių veiksmų

2015 m. sausio 28 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktu prašymu iš esmės siekiama, kad teismas atidėtų civilinės bylos pagal UAB „Baltic Arms“ ir E. Š. atskiruosius skundus, nagrinėjimą, išsireikalautų iš pirmosios instancijos teismo, visą, pareiškėjo manymu, klausimo sprendimui, būtiną medžiagą ir bylą skirtų nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teismas, vertindamas šiuos prašymus atkreipia pareiškėjo dėmesį, jog šiuo atveju civilinė byla apeliacinės instancijos teisme pradėta siekiant įvertinti teismo nutarties, kuria pareiškėjo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumą ir pagrįstumą. Šio klausimo išsprendimui pirmosios instancijos teismas suformavo ir atsiuntė civilinės bylos Nr. 2-6119-560/2014 medžiagą, susijusią su skundžiamos nutarties priėmimu. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, civilinėje byloje esančios medžiagos pakanka, siekiant atsakyti į byloje keliamą klausimą - ar byloje egzistuoja poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjo prašomi išreikalauti skundo ir patikslinto skundo dėl 2014 m. spalio 8 d. vykusios BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimų nutarimų priedai iš esmės susiję su Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-6119-560/2014 (2015 m. bylos Nr. 2-688-560/2015) keliamu klausimu dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo, kas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertinama. Į klausimą, ar pareiškėjo skundo argumentai yra pagrįsti, bus atsakyta tik bylą išnagrinėjus ir pasisakius dėl ginčo iš esmės. Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nenurodo kokie duomenys, esantys byloje, ir kaip galėtų būti reikšmingi šioje byloje nagrinėjamų klausimų sprendimui. Todėl, apeliacinės instancijos teismui, susipažinus su pirmosios instancijos teismo pateikta atskirųjų skundų medžiaga ir nustačius, jog jos pakanka tam, kad būtų įvertintas skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas, netenkinamas pareiškėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir išreikalauti iš pirmosios instancijos papildomus dokumentus.

Netenkinamas ir pareiškėjo prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą. CPK 336 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Šiuo atveju pareiškėjas prašymo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvuoja, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius procesinius dokumentus, todėl teismas nemano, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju padės geriau atskleisti bylos aplinkybes, dėl ko bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. 

Pareiškėjas Z. V. be išvardintų prašymų taip pat akcentavo poreikį patikrinti BUAB „FF lizingas“ ir kitas su šia bankroto bylas susijusias bylas nagrinėjančio teisėjo D. R. veiklą ir kreiptis dėl drausmės bylos šiam teisėjui iškėlimo. Teismų įstatymo 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Teismų įstatymo 104 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (Teisėjų taryba ir teismų pirmininkai), įgyvendindami teismų administracinės veiklos priežiūros funkcijas, gali atlikti teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimus. Vadinasi, žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą vertinančio apeliacinės instancijos teismo kompetencijai nepriskirta tirti aplinkybių, pareiškėjo vertinimu, sudarančių pagrindą teisėjui inicijuoti drausmės bylos iškėlimą, dėl ko pareiškėjo prašymas atlikti teisėjo D. R. veiklos tyrimą netenkinamas. Be to, iš pareiškėjo prašyme dėstomų aplinkybių matyti, jog prašymas iškelti drausmės bylą teisėjui D. R. iš esmės grindžiamas, jo, kaip teigia pareiškėjas, netinkamai atliekamais procesiniais veiksmais. Pažymėtina, jog išorinį teismų administravimą vykdantys subjektai, tiria tik tuos asmenų skundus, kurie pareiškiami dėl teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu (Teismų įstatymo 104 str., Administravimo teismuose nuostatų 6.2. p., 18 p.). Teismų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų; teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams; niekas neturi teisės reikalauti kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Esant šiems teisėjų nepriklausomumą užtikrinantiems administravimo subjektų kompetencijos apribojimams, Teismų įstatymo 104 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai neturi įgaliojimų tirti aplinkybių, susijusių su nagrinėjant bylas teismo priimtais procesiniais sprendimais.

Z. V. prašyme dėl procesinių veiksmų atlikimo dėstomos ir aplinkybės, pareiškėjo manymu, lemiančios teisėjo D. R. nušalinimą nuo civilinės bylos Nr. 2-6119-560/2014 (2015 m. bylos Nr. 2-688-560/2015), nagrinėjimo. Teisės normos, reglamentuojančios pareiškimų dėl nušalinimo padavimų ir nagrinėjimo tvarką nustato, kad pareiškimas dėl nušalinimo turi būti pareiškiamas bylą nagrinėjančiam teismui, o ne aukštesnės instancijos teismui, vertinančiam pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo atveju, jei pareiškėjas įžvelgė teisėjo, veiksmuose aplinkybių, sudarančių nušalinimo pagrindą, jis turėjo kreiptis į pirmosios instancijos teismą, pareikšdamas nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti. Be to, Civilinio proceso įstatymas numato, kad abejonės dėl teismo nešališkumo turi būti reiškiamos iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (CPK 68 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog civilinė byla Nr. 2-6119-560/2014 (2015 m. bylos Nr. 2-688-560/2015) yra išnagrinėta, ieškinį pagal pareiškėjo Z. V. skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo neteisėtais, palikus nenagrinėtu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atsisako tenkinti pareiškėjo Z. V. pateiktus prašymus, susijusius su bylos nagrinėjimu, kadangi mano, jog bylos nagrinėjimui yra pasiruošta tinkamai, atskirojo skundo medžiagos pakanka įvertinti keliamus klausimus. Netenkinami ir kiti pareiškėjo prašymai, nustačius, jog jie nepriskirtini apeliacinės instancijos teismo, vertinančio teismo procesinio sprendimo teisėtumą, kompetencijai.

Dėl UAB „Baltic Arms“ ir E. Š. teisės teikti atskirąjį skundą

Pareiškėjas Z. V. taip pat prašė įvertinti, ar šiuo atveju atskirieji skundai pateikti asmenų turėjusių tokią teisę.

Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Šiems trūkumams paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios taisyklės taikomos taip pat ir atskirojo skundo priėmimui ((duomenys neskelbtini) str.).

Byloje nustatyta, kad UAB „FF lizingas“ 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi skirtas UAB „Admivita“. 2014 m. spalio 8 d. įvyko pirmasis BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimas, kurio metu priimtus nutarimus pareiškėjas Z. V., pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje skundžia. Pareiškėjas Z. V. be prašymo panaikinti nurodyto kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti BUAB „FF lizingas“ bankroto administratoriui vykdyti 2014 m. spalio 8 d. kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje UAB „Baltic Arms“ ir E. Š. atskiraisiais skundais, kuriuos priėmė pirmosios instancijos teismas, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis BUAB „FF lizingas“ bankroto bylą, 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų ir UAB „Baltic Arms“ 71 737,30 Lt dydžio trečios eilės reikalavimą. Tuo tarpu E. Š. prašymas dėl finansinio reikalavimo BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtinimo nėra išspręstas, jis ligi šiol nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme, civilinėje byloje Nr. 2-901-560/2015.

Pareiškėjas Z. V. nurodo, jog pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis, kuria buvo patvirtinti BUAB „FF lizingas“ kreditorių reikalavimai buvo apskųsta. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-2124/2014 tik 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas UAB „Baltic Arms“ reikalavimas, paliko nepakeistą. Atskirieji skundai dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „FF lizingas“ administratoriui buvo uždrausta vykdyti kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus, buvo paduoti tuo metu, kai kreditorių reikalavimai nebuvo patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl pareiškėjo manymu, juos teismas turėjo atsisakyti priimti.

Atkreiptinas dėmesys, jog kol kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas teismo, jis turi tik teises, nustatytas ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje: per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinami jo finansiniai reikalavimai, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012). Taigi tik toks kreditorius, kurio reikalavimai yra patvirtinti teisme, įgyja ir vieną iš proceso šalių procesinių teisių, t. y. teisę apskųsti teismo sprendimus bei nutartis (CPK 42 str. 1 d.). Todėl, formaliai vertinant aptartą teisinį klausimo reglamentavimą, Lietuvos apeliacinis teismas turėtų sutikti su pareiškėju, kad proceso teises bankroto byloje gali įgyti tik toks kreditorius, kurio finansinį reikalavimą teismas pripažįsta pagrįstu jį patvirtindamas bei įtraukdamas šį asmenį į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą (ĮBĮ 26 str.). Tačiau vertinant byloje keliamą klausimą, ar UAB „Baltic Arms“ turėjo teisę skųsti 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį, kol jo finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi būtina pažymėti, jog bet kokie klausimai bankroto byloje turi būti vertinami vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais ir atsižvelgiant į bankroto proceso tikslus. Bankroto proceso nuostatos turi užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo apsaugą, garantuoti kreditorių lygias galimybes siekti jų reikalavimo patenkinimo. Šiuo atveju teismui, pareiškėjo prašymu, nutraukus apeliacinį procesą, pradėtą pagal UAB „Baltic Arms“ atskirąjį skundą, bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos būtų pritaikytos pernelyg formaliai. Kreditoriaus UAB „Baltic Arms“ reikalavimai BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, apeliacinės instancijos teismui vertinant jo skundo argumentų pagrįstumą, jau yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl apeliacinės instancijos teismui ir nutraukus procesą, pradėtą pagal UAB „Baltic Arms“ skundą, paduotą jam dar nesant įtrauktam į BUAB „FF lizingas“ kreditorių sąrašą, jis turėtų teisę ir galimybę pakartotinai skųsti 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį.

Šios aplinkybės, apeliacinio teismo vertinimu, sudaro pagrindą vertinti UAB „Baltic Arms“ atskirąjį skundą, kaip paduotą asmens, turinčio materialinį ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turinčio teisę teikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Pasisakydamas dėl E. Š. teisės teikti atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nutartys, kuriomis sprendžiami klausimai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, panaikinimu ar pakeitimu, gali būtų skundžiamos visų byloje dalyvaujančių asmenų, t. y. asmenų turinčių teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Nustatyta, jog E. Š.,

yra viena iš ieškovių, inicijavusių UAB „FF lizingas“ bankroto bylos iškėlimą, savo reikalavimą įmonei grindusi įsiskolinimu, kilusiu iš darbo teisinių santykių. Be to, E. Š. 2014 m. spalio 8 d. vykusiame kreditorių susirinkime atstovavo BUAB „FF lizingas“ kreditorių, kurių reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, interesus, todėl apeliacinio teismo vertinimu, jos suinteresuotumas bylos baigtimi suteikė teisę teikti atskirąjį skundą dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 151 str. 1 d.).

Dėl žyminio mokesčio, už atskirųjų skundų padavimą, mokėjimo

Atsiliepimu į atskiruosius skundus pareiškėjas Z. V. taip pat pažymi, jog už atskirųjų skundų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą turėjo būti sumokėtas CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio žyminis mokestis.

CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Įstatymas numato, kad žyminis mokestis turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant skundą ir pan.). Priešingu atveju, skundas nėra priimamas ir pareikalaujama, kad šis trūkumas būtų ištaisytas. Žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš civilinės bylos iškėlimo ar apeliacinio skundo priėmimo teisme sąlygų. Nagrinėjamu atveju, atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikę asmenys įrodymų apie žyminio mokesčio sumokėjimą nepateikė, tačiau ar įstatymo normos, numatančios prievolę mokėti žyminį mokestį, taikytinos ir UAB „Baltic Arms“ bei E. Š. kaip asmenims, suinteresuotiems BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos baigtimi, bus atsakyta žemiau.

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad atleidimas nuo žyminio mokesčio yra išimtis iš taisyklės, pagal kurią už kiekvieną ieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 1, 4 d.). Įstatyme nėra nustatyta taisyklės, kad bet kokie bankroto byloje kilę ar su bankroto byla susiję ieškiniai (apeliaciniai skundai) nėra apmokestinami žyminiu mokesčiu. Tam, kad atsirastų pagrindas atleisti nuo žyminio mokesčio, turi būti nustatytas aiškus pagrindas, nustatytas CPK 83 straipsnio 1 dalyje.

CPK 83 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kada atsižvelgiant į civilinėje byloje vykstančio materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Kaip vienas iš tokių atvejų yra numatytas įmonės, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų, šiose bylose paduodančių apeliacinius ir kasacinius skundus, atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Siekiant nustatyti, ar UAB „Baltic Arms“ ir E. Š. patenka į šios normos reglamentavimo sritį, būtina įvertinti šios teisės normos tikslus ir teisinius santykius, iš kurių kyla ginčas nagrinėjamoje byloje. Įstatymų leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu reguliavimu siekė, kad įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kiti asmenys turintys suinteresuotumą tokios bylos baigtimi patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio reikalavimus byloje pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju klausimas dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinamas ne BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, tačiau tik ši aplinkybė nelemia, jog šiam atvejui netaikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta taisyklė, kadangi byloje keliami klausimai, dalyvaujančių byloje asmenų statusas neabejotinai nulemia šiai bylai taikytiną bankroto bylų nagrinėjimo specifiką.

Taigi, šiuo atveju UAB „Baltic Ams“ ir E. Š. taikytinos teisės normos, nustatančios atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl už atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jie atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pripažino, jog pareiškėjas nepagrindė poreikio laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. neįrodė grėsmės būsimo, tikėtina, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, tačiau mano, kad byloje egzistuojantis viešasis interesas apsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir mano, kad šiuo atveju byloje vyraujantis viešasis interesas turėjo užtikrinti bankroto procedūrų vykdymo tęstinumą, o ne jų sustabdymą. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Bankroto procedūras reglamentuojantis įstatymas nustato konkrečius ir ganėtinai trumpus terminus atskirų bankroto procedūrų vykdymui. Tai paaiškinama tuo, jog bet koks delsimas nagrinėti bankroto bylą didina patiriamas administravimo išlaidas, o tuo pačiu ir mažina bendrą įmonės turto masę, iš kurios gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Nagrinėjamu atveju byloje skundžiami BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimo metu priimti nutarimai. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip antai, administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kitus įstatymo jiems priskirtus klausimus (ĮBĮ 23 str.). Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo uždrausta vykdyti pirmojo BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimo metu priimtus esminius ir bankroto procedūroms pradėti bei vykdyti būtinus nutarimus, tokius kaip: pavedimo sutarties su administratoriumi sąlygų tvirtinimas; kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarkos tvirtinimas, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, bankrutuojančios įmonės dokumentų administratoriui perdavimo tvarkos nustatymo ir kt.

Kaip nurodyta atskiruosiuose skunduose, skundžiama nutartimi uždraudus vykdyti kreditorių susirinkimų nutarimus, administratoriui yra apribotos galimybės vykdyti bankroto procedūras, o nuo administratoriaus veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo efektyvumas. Todėl taikomos laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai pažeidžia ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir jos kreditorių interesus.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis 2015 m. sausio 14 d. nutartimi BUAB „FF lizingas“ pripažinta likviduojama dėl bankroto. Kai įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą, teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, t. y. jis atlieka vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas. Tačiau esant byloje pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kuriomis suvaržytos paskirtojo administratoriaus bankroto procedūrų vykdymo galimybės, įmonės bankroto procedūros realiai negali būti vykdomos. Įvertinus išdėstytas aplinkybes teismas mano, jog šiuo atveju byloje vyraujantis viešasis interesas sąlygoja poreikį panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bankroto bylose yra viešojo intereso, kurio egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika; sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalo būti įvertinta taikomų laikinųjų apsaugos priemonių atitiktis įmonės kaip skolininko ir jos kreditorių interesų pusiausvyrai, taikomų laikinosiomis apsaugos priemonėmis teisių ribojimų proporcingumas tokiomis priemonėmis siekiamam tikslui. Atskirų kreditorių reikalavimu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių iš esmės būtų sustabdytos bankroto procedūros, būtų pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). Nagrinėjamu atveju dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra sustabdytos BUAB „FF lizingas“ bankroto procedūros, kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas nukeltas neapibrėžtam terminui, tačiau nepaisant to, bankrutavusi įmonė vis tiek patiria administravimo išlaidas ir tai dar labiau mažina kreditorių galimybes patenkinti kuo didesnę dalį savo reikalavimų. Taigi šiuo atveju skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ne tik likusių bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, bet ir vieną iš bankroto proceso tikslų -kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, kas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti, o pareiškėjo Z. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Teismas pažymi, jog kreditorius, manydamas, jog jo teisės bankroto byloje yra pažeidžiamos neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmais, gali paduoti kreditorių susirinkimui skundą dėl administratoriaus veiksmų ar iškelti klausimą dėl administratoriaus pakeitimo kreditorių susirinkime, t. y. pasinaudoti savo teisėmis, įtvirtintomis ĮBĮ 21, 23 straipsniuose. Be to, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalį administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės, dėl ko kreditorius, manydamas, kad dėl administratorius veiksmų jis patyrė nuostolių, turės teisę kreiptis į teismą dėl žalos įstatymo nustatyta tvarka atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo Z. V. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pareiškėjo prašymo netenkinti.

Teisėja                               Egidija Tamošiūnienė